Filmas: "Valio salos baladė" / "The Ballad of Wallis Island"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!
 
Pastaruoju metu man nesiseka su gerais filmais. Bijau, kad ištiks kino žiūrėjimo blokas, nes ką bepaimu iš, atrodo, gerai įvertintų filmų, dažnai imu ir prašaunu pro šalį. Panašiai nutiko su gana gerai kino kritikų įvertinta režisieriaus James Griffiths muzikine drama „Valio salos baladė“ (angl. The Ballad of Wallis Island) (2025), kuri dar nurodyta žanriškai ir kaip romantinė komedija. Žiūrėjau atsainiai ir nuobodžiai, vietomis tikrai norėjosi prisnūsti.
 
Britiškos atmosferos filmas, atšiaurūs Šiaurės jūros salos vaizdiniai šiaip man priimtini ir tas niūrumas paprastai patinka. Istorija gan netipinė, nors itin išsiskiriančia kitokia kino patirtimi taip pat nepavadinsi. Į mažai apgyvendintą salą atvyksta už pusę milijono honorarą koncertuoti garsus dainininkas Herbas. Jį pasitinka vietos keistuolis Karlas, kuris ir nusamdė dainininką... sau vienam. Keistuolis Karlas atrodo netipinis, iš jo įkyraus elgesio ir kyla daugiausia komizmo, jis kone maniakiškai persekioja savo svečią ir net į salą pakviečią Nelę, kitą atlikėją, su kuria Herbas išsiskyrė prieš kurį laiką. Atrodo, kad Karlas bando per muziką sujungti dvi sudužusias širdis, tik ar jam pavyks?
 
Nežinau... Filmą iš esmės pasirinkau dėl aktorės Carey Mulligan, kuri gana dažnai kine sukuria kažkokią magnetinę trauką, ji išties puiki aktorė, tačiau „Valio salos baladė“ kažin kuo nuobodi, atkartojanti jau matytas romantines dramas, kuriose vyksta labai panašios istorijos. Aktoriai, deja, nesukuria įsimintinų vaidmenų, tačiau filmas nėra visiškai beviltiškai, jis orientuojasi į pramoginį pozityvumą, viltingą tikėjimą, jog paprastomis geranoriškomis pastangomis galima šį pasaulį ir santykius pataisyti, o kažkada sudužusias širdis vėl užpildyti meile. Aišku, filmas nenueina pačiu banaliausiu keliu, nepasiūlo nusaldintos ir viską išgydančios iliuzijos. Visgi filmo pradžia buvo nemažai žadanti, bet daugmaž nuo vidurio scenarijus tampa schematiškas, o romantiniai etiudai, iš kurių formuojamas bendras naratyvas, pernelyg nuspėjami ir neypatingi. Nežinau, kaip iškenčiau iki galo, bet pažiūrėjau, tačiau iš filmo negavau absoliučiai nieko, nes emocijų nesukėlė. Pernelyg akivaizdžios schemos badė akis, o kolegos, kurie žiūrėjo su manimi filmą, vėl mane iškeikė už pasirinkimą ir išėjo į kitą kambarį. O tai daug ką pasako...
 
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Maestro" / "Maestro"

 

Sveiki,

Po šiemet pamatyto įspūdingo muzikinio konteksto filmo „Tar“, vyliausi, kad pamatysiu dar vieną puikų filmą „Maestro“ (angl. Maestro) (2023), kurį režisavo Bradley Cooper, o pastarasis dar ir atliko pagrindinį vaidmenį. Aktorius ir režisierius jau turi patirties su muzikinio turinio filmais, jo filmas „Taip gimė žvaigždė“ su garsiąja Lady Gaga tapo fenomenu. Tikriausiai nebe reikalo, kadangi Bradley Cooperis kelia aukštus reikalavimus savo kuriamam filmui ir tas tikrai pasimato per pirmąsias 10 minučių, žiūrint „Maestro“.

Istorija biografinė. B. Cooperis gerai išsistudijavo legendinio amerikiečių pianisto, dirigento ir kompozitoriaus Leonard Bernstein (1918-1990) ir jo žmonos Felicijos gyvenimą. Žiūrėdamas šį filmą, kaip ir daugelį amerikiečių biografinių vaidybinių apie menininkus, vis nepaliauju galvoti, kad neduok tu, Dieve, gimti menininku. Gyvenimas tada toks komplikuotas ir sudėtingas, kad baisu ne tik dėl pačių menininkų, bet ir šalia esančių žmonių. O jeigu dar turi šeimą? Tada viskas. Tą patį pagalvojau žiūrėdamas į Leonardo ir Felicijos santykius, kurie iš vienos pusės vaizduojami kaip miuzikle, dinamiškai perteikiant momentines scenas su muzikos takeliais, romantizuojant ir idealizuojant jųdviejų santykius. Pasirinkti skirtingi filmo dešimtmečių dekadų tonai. Draugystės pradžia septintame dešimtmetyje perteikta daugmaž to laikmečio kino spalvomis ir sugestija, vėliau einama į spalvotą versiją, hipių laikus ir, aišku, jau dramatiškėjant veikėjų santykiams pasiekiame ir 9 dešimtmetį... Šiaip tas epochų kaleidoskopas pasitvirtino, nors ir nėra kokia nors kino naujovė.

Nors filmas turėjo būti apie Bernsteino muziką, tiesa, jos ir yra, o tos ilgos dirigavimo scenos varo iš proto savo intensyvumu, nes lauki, kol pagrindinis veikėjas pakris dėl įtampos sukelto kokio nors insulto, bet taip, ačiū Dievui, nenutinka. Cooperis, remdamasis išlikusiais dokumentiniais ir koncertų įrašais atkuria tam tikras Leonardo meninio pasaulio dalis, tačiau didžiausias prasminis krūvis visgi tenka sudėtingam Leonardo šeiminiam gyvenimui. Leonardas biseksualus, galbūt net labiau gėjus, nes labai jau tuos vyrus myli, kad net akys man ant kaktos iššoko, kaip jis drąsiai tuo metu, kai homoseksualumas buvo laikomas kriminaliniu, leidžia sau bučiuoti ir grabalioti viešai partnerius, meilužius. Dar labiau stebino žmonos tolerancija, kuri pamažu perauga į kartėlį, o labiausiai stebino vyresnėlės dukters aklumas (tu ką, nematai, kaip tėvas namuose apgyvendinęs savo meilužį?). Sudėtinga tautinė žydiška ir seksualinė menininko tapatybė nulėmė jo išskirtinumą, tačiau ir uždėjo gyvenimo sunkumus, išbandymus, kurie filme atrodo pernelyg gal lengvi, suromantizuoti, dekoratyviniai, kad atrodo, jog veikėjų gyvenimas truputį butaforinis, persaldintas, o tikrovėje būta kur kas aštresnių dramų.

Filmas man patiko, jo karnavalinė struktūra įtraukia kaip į kokį pusiau miuziklą, kuriame išryškinama sudėtingi menininko pasirinkimai ir gyvenimas. Filmas apgalvotas detalėmis, tarsi subalansuotas tarp pramogos ir prasmingo turinio, bet visgi juntama, jog išskleista teatralizuota asmenybės perspektyva, todėl didelio gyvumo ar tikroviškumo nesitikėkite, nes filmas palaiko ir pramoginį toną. Nepaisant visko, tai pavykęs filmas, kuriame pasirodo ir mano pamėgtas Matt Bomer bei puikioji Carey Mulligan.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiesos galia" / "Ji pasakė" / "She Said"

 Sveiki,

Tikriausiai visi prisimena netolimus laikus, kada JAV ir pasaulį sudrebino netikėtas moterų judėjimas #metoo prieš vyrų seksualinį priekabiavimą darbo aplinkoje. Buvo sukurtas ir filmas „Skandalas“, kuriame nusifilmavo tokios žvaigždės kaip Nicole Kidman ir Charlize Theron, bet, pasirodo, tikrąjį #metoo proveržį padarė dvi žurnalistės iš tiriamosios žurnalistikos skyriaus New York Times dienraščio – Jodi Kantor ir Megan Twohey. Apie jų darbą prie šio tyrimo režisierė Maria Schrader sukūrė filmą, kuris lietuviškai pristatomas pavadinimu „Tiesos galia“, tačiau tikriausiai turėtume versti „Ji pasakė“ (angl. She Said) (2022).

Filmas nukreiptas prieš 23 metams po šio skandalo išaiškinimo nuteistą kino kampanijos magnatą Harvey Weinstein, kuris, kaip filme teigiama, priekabiavo prie daug garsių aktorių, kurios vaidino jo kampanijos kuriamuose filmuose. Nors filme atskleidžiama, jog nuo 8 iki 12 metų pasirašė sutartį su magnatu, kad šios tylėsiančios ir niekada neprabilsiančios apie priekabiavimo, o mainais jos gaus vaidmenų arba išmokų. Galiausiai po visos šios istorijos moterys, kurios bijojo, buvo tildomos arba netikėjo, kad kas nors jas supras, nes pasaulį valdo vyrai ir jų pinigai, galiausiai prabilo. Pasirodo, magnatas priekabiavo prie daugiau nei 80 moterų – įžymybių, asistenčių, kitų darbuotojų. Filme vaizduojamos pirmosios moterys, su kuriomis bando žurnalistės užmegzti kontaktą ir atskleisti tiesą, atlaikydamos Harvey nusamdytų advokatų spaudimą.

Nustebino ir tikrovę atliepiantys faktai. Pavyzdžiui, Holivudo aktorė Rose McGowan, mums tikriausiai labiausiai žinoma iš serialo „San Francisko raganos“, ilgą laiką teigė, jog magnatas ja pasinaudojo 1997, kai jai tebuvo 23 metai. Tačiau ji buvo visuomenėje sumaišyta su purvais, pristatoma kaip kvailelė, kuri nevaldo emocijų ir jai reikia psichiatro, kad bando prisiteisti iš milijonieriaus pinigų. Šitokiais instrumentais buvo tildomos visos kitos moterys, todėl Holivude ir kitur tvyrojo tyla ir baimė. Ne viena prabilusi neteko aktorės karjeros... Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė žinomos Zoe Kazan ir Carey Mulligan, kurioms, manau, ne mažiau svarbi šioji problema.

Visgi man tokio tipažo filmus, kaip žiniasklaida atskleidžia vieną ar kitą įsigalėjusią aferą, sudėtinga vertinti. Aiškiai suprantu, kad filmas toli gražu ne meninio turinio, o labiau apeliuoja į vaidybinį žurnalistinį liudijimą, į istorinius užkulisius, kad sužinotume, kaip vienaip ar kitaip įvyko didesnieji pokyčiai. Tiesa, man tokie filmai patinka, ar tai būtų „Valstybės paslaptis“ (2017), ar „Sensacija“ (2015), smagu pasižiūrėti galimą skandalo, atsiritusio iki Lietuvos, virtuvę ir to padarinius. Manau, filmas svarbus tuo, kad jis rekonstruoja nukentėjusių moterų neteisybę, moterų, kurios buvo žeminamos už tai, kad liudijo tiesą. Banalu, bet tokia tiesa: vienas lauke nesi karys, kai minia teigia, jog smurtavai, tik tada visuomenė linkusi patikėti tikrąja tiesa.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Soltburnas" / "Saltburn"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Apie tai, kaip gyvena britų aristokratai filmų sukurta labai daug: kaip jie linksminasi, bendrauja, nuo ryto iki vakaro gurkšnoja šampaną ant savo smaragdinės vejos, kol kas nors jiems nenutinka. Naujausias „Perspektyvi mergina“ (2020) režisierės Emerald Fennell filmas, kuriam scenarijų rašė ji pati „Soltburnas“ (angl. Saltburn) (2023) kreipia dėmesį į 2006 metų Oksfordo studentą Oliverį, kuris niekada neturėjo draugų. Atsidūręs viename prestižiškiausių pasaulyje universitetų netrunka suvokti, jog čia arba esi genijus iš darbininkų klasės, arba sėdi už didelius pinigus, patupdytas turtuolių tėvelių. Oliveris netrunka prisigretinti prie turtuolio ir gražuolio Felikso, kuriam universitete dėmesio netrūksta nei iš vyrukų, nei iš merginų.

 

Gerai, filmas prasideda kaip kokia LGBTQ meilės istorija. Oliveris įsimyli Feliksą, tačiau neatrodo, kad autizmo bruožų turintis vyrukas susivoks, kad Feliksas ne jo nosiai. Deja, labiausiai stebina paties Felikso prielankumas Oliveriui, jis jį laiko draugu (nes paskolino dviratį?!), neįtikėtinu lipšnumu apdovanojęs Oliverį teikia kažin kokių vilčių. Galiausiai Oliveris prisimeluoja, suvaidina auką ir gauna tiesų kelialapį į Felikso namus, kuriuose netrukus sugeba suintriguoti Felikso sesę Veneciją, atkreipia dėmesį į Felikso motiną bei konkurentą „globotinį“, kuris įspėja, jog kai nusibos jis kaip žaisliukas, turtuoliai jį išmes. Aišku, filmas laikosi ant kelių labai svarbių svertų: kaip pavyks Oliveriui prisijaukinti Feliksą ir kaip jis reaguos, kai sužinos jo tikrąsias intencijas... Bet filmo antrojoje pusėje viskas kardinaliai keičiasi ir Oliveris parodo nagučius, jis nori ne tik Felikso, bet ir visų šeimos turtų... Netrukus iš psichologizuotos dramos apie vaikino aistrą kitam vaikinui filmas tampa savotišku trileriu, kurio baigtis daugiau tokio kino mačiusiems žmonėms tikriausiai nujaučiamas. Jautrus intravertas iš darbininkų klasės apsuka Adamsų šeimynėlę primenančią, psichuojančių turtuolių šeimynėlę ir pasiima viską, ko tik troško.

 

Visgi tuos seksualinius lėbavimus ir tą turtuolio dvarą, neaiškias vaikinų draugystės ribas esu kažkur matęs. Filmo siužetas tarsi truputį „nugnybtas“ iš klasikinės knygos ekranizacijos „Sugrįžimas į Bridesheadą“ (2008), tik „Soltburnas“, aišku, nepalyginai orientuotas į šiuolaikinio trilerio žaidimus, kurie, tiesą sakant, ne ką mažiau įdomūs. Visgi galvojau apie tų turtuolių charakterių išpildymus, jų buką sprendimą Oliveriui suteikti daugiau privilegijų (negi jie akli?), kitą vertus, atrodo, jog režisierė specialiai kūrė jų tokius destruktyvius likimus, nes jiems patiems buvo įdomu šitaip žaisti su Oliveriu, nes juk jie – aristokratai, kas jiems belieka, tik žaisti, kad nenumirtų iš nuobodulio. Filmas pavyko, bet kokiu atveju. Puikus Barry Keoghan pasirodymas, tai dar vienas jo puikus pasirodymas po „Salos vaiduokliai“, o ko vien vertas aktoriaus pabaigos šokis pagal Sophie Ellis-Bextor hitą „Murder On The Dancefloor“.  

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kasinėjimai" / "The Dig"

 

Sveiki,

Pagal britų žurnalisto ir novelisto John Preston romaną Simon Stone pastatytas vaidybinis filmas „Kasinėjimai“ (angl. The Dig) (2021) pasakoja apie mažą britų gyvenvietę Sutton Hoo rytinėje Didžiosios Britanijos dalyje. Šiame miestelyje 1938 m. turtinga ir įtakinga našlė Edita Preti nusamdo kasinėtoją, kuris turėtų atkasti jos žemėje esančius pilkapius. Kadangi poniai rūpi istorija ir kultūra, ji leidžia gana nelengvo būdo kasinėtojui Basiliui užsispyrusiai kasti pilkapius, kol vieną dieną viename iš jų randamas anglosaksų laikų įtakingo kario kapas su laivu...

Įdomu tai, jog filmas pastatytas ne tik pagal romaną, bet ir tikrus buvusius įvykius, mat iš tikrųjų egzistuoja ši vieta ir atrasti lobiai bei to laikotarpio istorinės asmenybės. Šiaip filmas nėra nei kažin koks „aštrus“, nei itin įmantrus ar šokiruojantis, jo tikslas – įprasminti archeologinius atradimus, apipinant istorinį įvykį platoniška kasinėtojo ir našlės mentorės istorija. Galiausiai besimezgančiai intymiai simpatijai lemta sugriūti, kadangi Basilis turi žmoną, o Edita serga širdies liga ir kasdien vis jaučiasi prasčiau ir prasčiau. Negana to, kad pilkapį nuolat ardo ir skalauja britiški lietūs, į atradimus kėsinasi britų garsus muziejus bei virš galvų vis skrendantys lėktuvai, žadantys Europoje didįjį pasaulinį karą.

Tiesą sakant, filmą rinkausi dėl aktorių Carey Mulligan ir Ralph Fiennes dueto, kurių pasirodymas iš tikrųjų nenuvylė. Neapsiriksiu, jeigu pasakysiu, kad filmas „labai britiškas“, kuriame rasite nemažai nacionalistinių ketvirto dešimtmečių britiškos kultūros atributų. Gražios ir tirštos vakarėjančios spalvos perteikia tam tikrą laikmečio dekadansą ir jautrumą, atsisveikinimą su epocha iki karo. Simon Stone režisūra nors ir neeilinė, visą laiką jutau, jog šio filmo pasakojimo manierai įtaką darė amerikiečių režisierius Terence Malick. Bėgantys kadrai „į priekį“ papildyti pasakojimais iš būsimų ir tuoj rodysimų scenų sukuria filmo išskirtinį jausmingumą, netgi tam tikrą „nuojautą“, jog tuoj kažkas nutiks. Beje, nuojauta yra vienas svarbiausių šio filmų raktažodžių, kurį naudoja ir veikėja Edita. Bandomas kurti tas kiek sentimentalus, bet nepasakyčiau, kad banalus, jausminis nuojautomis grįstas pasakojimas. Taigi filmas su gerais aktoriais, vizualiai švelnus, nebanalus ir dar supažindina su britų archeologijos užkulisiais.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinis gyvenimas" / "Laukinė gamta" / "Wildlife"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Šeštasis filmas.

 

Šįkart pasirinkau seniai kažkada mano sąrašuose užkritusį aktoriaus Paul Dano režisuotą kino juostą „Laukinis gyvenimas“ (kai kur verčiama kaip „Laukinė gamta“) (angl. Wildlife) (2018). Tiesą sakant, man labai patinka Paul Dano, nestandartinės ir nesaldaus Holivudo tipo aktorius, o pastebėjau jį kaip aktorių puikiame filme „Bus kraujo“, kuris daugelio laikomas vienu geriausiu 2007 metų filmu. Per savo karjerą aktorius sukūrė išties puikių vaidmenų, tad labai nustebau, kad jis debiutavo kaip režisierius. Kol kas „Laukinis gyvenimas“ yra vienintelis jo režisuotas darbas ir jis, mano galva, labai kokybiškas, geras ir emociškai įtraukiantis.

 

Istorija pasakoja apie maždaug 1960 metų vidurio JAV-ose gyvenančią jauną šeimą. Džeris ir Dženetė augina keturiolikos metų sūnų Džo, bet jiems nuolatos tenka kraustytis, kadangi Džeriui sunkiai sekasi su darbais. Galiausiai situacija ima kartotis: Džeris vėl netenka darbo, jį atleidžia pasiturintys golfo pramogautojai, kuriems Džeris žeminančiai valo batus, tvarko aikštyną... Galiausiai iškamuotas nesėkmių, pažeminimo Džeris nusprendžia nebegrįžti prie tokių darbų ir išvažiuoja gesinti didžiųjų gaisrų, kurie anuomet siaubė valstijas. Rizikuodamas savo gyvybe darbe jis palieka žmoną ir sūnų vienus, kuriems tenka susitaikyti su išsiskyrimu. Galiausiai Džanetė susipažįsta su turtingu senu našliu ir keturiolikmečio akivaizdoje ima flirtuoti ir savaip morališkai degraduoti, nusivylusi gyvenimu, santuoka ir savimi.

 

Filmo siužetas perteiktas per keturiolikmetį, kurio akivaizdoje byra šeimos idilę ir saugumas. Stebėdamas, kaip depresyvi motina bando atsitiesti, pamindama šeimos moralę ir kaip pažemintas tėvas išvyksta gesinti gaisrų, jis turi „sugerti“ sudėtingo suaugusiųjų pasaulio nusivylimus. Būdamas itin jautrus ir supratingas, jis neprieštarauja motinai, pasiilgsta tėvo, netgi nori palikti nedorėlę motiną, tačiau viskas kur kas sudėtingiau. Tai sudėtingų šeiminių santykių filmas, kurių meilę, ištikimybę ir tvirtybę lemia ne vien tik žmogiškosios pastangos ir valia išlikti kartu klestėjime ir skurde, bet ir socialinis 1960-ųjų nesaugumas, pažeidžiamumas, nusivylimas. Kamera nuolat sekioja keturiolikmetį, kurio pasaulėžiūrą ir vertybes bei tvirtą stuburą formuoja jo byranti šeima.

 

Įtaigus, sodrus, įtraukiantis filmas, kuriame puikiai vaidmenis sukuria visų pamėgtas aktorių Carey Mulligan ir Jake Gyllenhaal duetas, tačiau ne ką prasčiau pasirodo ir jaunasis Ed Oxenbould. Galbūt filmas primins jau kitus panašius filmus apie XX amžiaus vidurio vidutines jaunas šeimas, kurios smarkiai aukojosi, bandydamos sudurti galą su galu. Nepaisant visko, filmo įtaigą sustiprina būtent pasirinkta strategija viską perteikti per paauglio pasaulėžiūrą. Kruopštus, subtilus ir gerą vaidybą bei nebanalią istoriją siūlantis Paul Dano režisūrinis debiutas.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Perspektyvi mergina" / "Promising Young Woman"

 Sveiki,

Paskutiniu metu pasigendu aštresnių „tarantiniškų“ kino filmų, kurie įtrauktų savo spalvingais veikėjais, aštriais ir idėjiškai motyvuotais siužetais. Nusprendžiau pažiūrėti režisierės Emerald Fennell filmą „Perspektyvi mergina“ (angl. Promising Young Woman) (2020), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko britų puikioji aktorė Carey Mulligan.

Istorija pasakoja apie 30 metų moterį Kasandrą, vadinamą Keise. Dienomis ji dirba kavos pilstytoja ir pardavėja, o naktimis prisiliuobusi gulinėja baruose, kol galiausiai suvilioja kokį nors vyruką ir su juo parsiranda jo namuose... Filmas intriguoja nuo pat pradžių, nes taip ir neaišku, ar Keisė sociopatė, serijinė žudikė, o gal ji gašli nimfomanė, kuri užrašų knygutėje rašinėja vaikinų, su kuriais permiegojo, vardus. Bet kokiu atveju Keisės elgesys intriguoja, ji ne kaip visos, ji atrodo nenormaliai pavojinga. Kai atrodo, jog viskas bus „suverta“ ant vienos detektyvinės ir kriminalinės linijos, filmas staiga keičia žanrą ir imama pasakoti tiesiog apie sutrikusią merginą, kuri metė medicinos mokslus, nes jos geriausia draugė Nina mirė dėl grupinio išžaginimo paliktų traumų...

Galiausiai visa šioji „Perspektyviosios merginos“ istorija atrodo kaip žiaurus ir energetiškai pastiprintas keršto koktelis, kuris, kol žiūri filmą, gurkšnojasi netoliai, tačiau dėl to tampa tik dar įdomiau. Visgi keisčiausia lieka tik viena: kodėl Keisė šitaip besąlygiškai laikosi mirusios draugės? Ar jai viskas „gerai“ su galva? Kodėl ji nešioja tą aukso grandinėlę ir, atrodo, kad Nina svarbiau už studijas, karjerą, motiną ir tėvą... Atrodo, kad toji studijų draugė nušlavė ją nuo žemės paviršiaus, tad kas per scenarijus, kuris šitaip hiperbolizuoja merginų draugystę? Kad ir kaip ten bebūtų, labiausiai stebina kai kurių aktorių, paimtų iš prastų komiškų filmų, vaidybos lygmuo. Atrodo, kad žiūri lyg ir pseudo nučiuožusį trilerį, tačiau vien pažiūrėjus į Keisės tėvus, suvoki, kad šie vos laikosi nesusijuokę ir tik vienintelė C. Mulligan laikosi savo tvirto vaidmens. Abejotina antraplanių aktorių vaidyba, sakyčiau, neatitiko bendros filmo koncepcijos, kitą vertus, filmas manipuliuoja žanrais ir tai daro labai savitai, kad verčia visąlaik galvoti: o kas dabar ir kas bus toliau? O tai, sakyčiau, yra gerai!

Visgi šiame spalvingame keršto filme viskas truputėlį, kaip ir norėjau, tampa tarantiniška ir nenormalu, bet žaisminga. Čia nereikia ieškoti logikos, čia, manau, galioja labiau filmo idėjos ir raiškos santykis, kuris filmą paverčia pramoga su socialine nešančia žinute, kuri prisideda prie #metoo judėjimo idėjos.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Toli nuo skubančios minios" / "Far from The Madding Crowd"

Sveiki,

Dar viena knygos ekranizacija „Toli nuo skubančios minios“ (angl. Far from The Madding Crowd) (2015) susilaukė sėkmės. Nieko nuostabaus, juk režisierius danas Thomas Vinterberg, kuris sukalė tokius puikius filmus kaip „Medžioklė“ (2012) ir „Submarinas“ (2010). Šįkart režisierius dirbo išskirtinai britiškoje aplinkoje ir su britų aktoriais, kurdamas XIX amžiaus Angliją, kurioje įsigalėjęs konservatyvumas ir Viktorijos laikų manieros, kurioms tik iš dalies nepaklūsta šio filmo maištininkė Betšveba.

Ką aš galiu pasakyti? Ekranizacija vykusi visomis prasmėmis – puikiai parinkti aktoriai. Carey Mulligan apskritai talentinga aktorė, sukūrusi ne vieną įstabų vaidmenį, tad visiškai neturėjau abejonių, kad šitas vaidmuo jai labai tiks. Ir nesuklydau. Kur kas labiau mane stebino belgų aktorius Matthias Schoenaerts, kuris iki šiol man pakliūdavo į mačo vaidmenis, kur reikalingas brutalumas ir fizinė ištvermė. Regis, aktoriui visai patinka ir kostiuminės dramas, juolab kad neseniai nusifilmavo panašioje juostoje su Kate Winslet. Vis galvojau, ką man primena jo veidas, kol draugas bakstelėjęs per seansą į šoną nesufleravo, jog jo veidas kaip iš akies luptas Vladimiras Putinas. Tikrai. Tačiau tai kažkodėl netrikdė.

Filmas pozityvus, daug britiškos kultūros, daug įvairiausių to meto etiketo taisyklių ir moters pozicija santuokos atžvilgiu. Iš kitos pusės darėsi lyg ir nuobodi pati istorija. Moteris atsiduria tarp trijų vyrų ir išlepinta savo paikos minties, kad ji santuokai nesutverta, išsirenka iš trijų patį prasčiausią kandidatą, kad moterėlė kvaiša ir kentės – tai aišku kaip kokioje muilo operoje. Istorija nėra kažkokia netikėta, tačiau ją stiprina puikūs režisūrinis įdirbis, gražūs estetiniai Britanijos vaizdai, kostiumai, montažas... Aukšto lygio ir nedvelkia pigumu, todėl filmą nepaisant nuspėjamumo, vis tiek gana įdomu žiūrėti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Groja Liuinas Deivisas" / "Inside Llewyn Davis"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti jau legendinių brolių Coen‘ų vieną naujausių kino juostų – „Groja Liuvinas Deivisas“ (angl. Inside Llewyn Davis) (2013), sulaukęs net dvi „Oskaro“ nominacijas. Žinote, su tais Coenais man labai įdomiai kartais išeina. Galiu pasakyti, kad man beveik visai nepatiko jų filmas „Didysis Lebovskis“, tačiau jų trileris „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ laikyčiau tikrai rimta ir įtampos pilna juosta.

„Groja Liuvinas Deivisas“ – tai melancholiškas pasakojimas apie dar vieną melancholijos erą – 7 dešimtmečio pradžią, kada liūdnas ir niekam nereikalingas vidutinis dainininkas visais įmanomais būdais nori prasimušti į muzikos pasaulį. Dar neatėjo rokas, dar viskas subtilu ir dainininkai vilki tik nertus megztinius, dar jie groja gitaromis ir dainuoja trio prie vieno mikrofono... Tai laikai prieš didžiąją seksualinę revoliuciją. Tais laikais Deivisas labai skursta, glaudžiasi pas buvusią merginą, kuri pasirodo nežinanti, nuo kurio vaikino laukiasi kūdikio. Nuolat išlendanti „ryža“ katė, kuri kelia tiek pat juoko ir tiek pat graudulio...

Kadras iš filmo "Groja Liuinas Deivisas".

Graži ir paprasta istorija apie tai, kaip sunku būti vidutinybe, kai pasaulis tarsi sustingęs taip pat su visa civilizacija ir kultūra tampa vidutinybe ir neleidžiama užgimti kažkam naujam. Labai išraiškingas filmas, kuriame tiksliai sukuriama emocija, atmosfera, septinto dešimtmečio koloritas – pilkas, melancholiškas netgi flegmatiškas... Pagrindinį vaidmenį filme sukuria mano labai paskutiniu metu pamėgtas aktorius Oscar Isaac. Tai tikriausiai jo geriausias kada nors sukurtas vaidmuo kine, po kurio, pats aktorius prisipažino, jis sulaukė itin didelio dėmesio kino industrijoje. Nežabotas sekso eržilas filme „Paslaptyje“, šįkart jis labai melancholiškas, jautrus ir beveik trapus kaip porcelianas. 

Patiko man šis filmas. Viena didžiausių nuostabų buvo Carey Mulligan, kuri visada kine būna trapi, elegantiška, stilinga. Šįkart ji buvo brunetė keikūnė. Ir tie keiksmažodžiai šios aktorės lūpose pavertė ją keista kale. Toks skirtingas vaidmuo nuo kitų vaidmenų buvo labai sveikintinas žingsnis, kaip ir Justin Timberlake šuolis nuo veiksmo filmo bangos į tokį subtilų filmą. Atskira kalba būtų apie gerą muzikos takelį šioje juostoje.

Nežinau, kaip kitos nematytos šių režisierių juostos, bet šioji viena geresnių. Man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didysis Getsbis" / "The Great Gatsby"

Sveiki, kino mylėtojai,

Tikriausiai daugelis iš jūsų pašėlusiai laukėte filmo „Didysis Getsbis“ (The Great Gatsby) (2013), kuris netikėtai tapo tarptautinio Kanų kino festivalio atidarymo filmu. Taip pat manau, kad jau daugelis suskubo jį pamatyti, nes jis neaplenkė ir Lietuvos kino teatrų. Legendinį Skoto Fidžeraldo romaną, kurį turime ir lietuviškai, ėmėsi ekranizuoti australų kilmės režisierius Baz Luhrmann, kuris žinomas tokių didelių filmų kaip „Mulen Ružas“ (2001) ar „Australija“ (2008) kūrėjas. 

Iš šio „Didžiojo Getsbio“ buvo tikimąsi ypatingai daug, tačiau tiek kritikai, tiek dalis kinomanų visgi nusiminė, jog juosta ne itin pavyko. Ką reiškia ne itin? Atsiliepimuose galėjai išgirsti nusivylimo gaideles, kurios reiškė, kad filmas tapo tuščios prabangos kūriniu. Bet man šis filmas patiko! Ir patiko galbūt labiau nei „Mulen Ružas“, kuris pagarsėjo savo išskirtiniu teatriniu vizijos užpildymu, panašios vizualumo gairės yra ir „Didžiajame Getsbe“. Tiesą sakant, galiu sutikti su kritikais, jog istorija „praplaukia pro šoną“, ji nepasirodė stipri ir paveiki, aktoriai taip pat nebuvo efektingi, veikiau panašūs į vaikščiojančias gražias karpytas lėles, kurios persirengia gražiais rūbais. Sintetika ir nenatūralumas užgožia vieną garsiausių XX amžiaus literatūrinių kūrinių. Kai kurios scenos išties pasirinktos pompastiškos, skambant repo muzikai šokama XX amžiaus pirmosios pusės šokius arba karnavalo spalvos ir grožis pranoksta net šių dienų prabangiausius Pabaltyje esančius klubus. Suprantama, kad norėta sukelti svaiginančios prabangos įspūdį, bet didelė dalis viso šito tiesiog eklektiškai prasilenkia su pasakojamuoju laikmečiu. 

Ir iš kitos pusės žvelgiant, perdėtas vizualumas buvo stulbinamo grožio, jaučiausi lyg operatorius būtų prisirišęs mane prie savo kameros ir kartu plukdęs po neįtikėtinai pasakiškai beveik onirines „Didžiojo Getsbio“ erdves, retkarčiais primenančias „Nuodėmių miestą“. Manau, kad filmo vizualumas visgi yra pliusas, o jei jo nebūtų, filmas būtų nykus, jo interpretacijos menkos. Nežinau, gal režisierius leidosi pernelyg daug improvizuoti ir ši interpretacija truputį išsigimė į tuštumos pusę, bet nepasakyčiau, kad filmas visiškas pravalas. Prisimenu Sofijos Kopolos „Mariją Antuanetę“, kur šiuolaikinės roko baladės skambėjo „ant 17-18 amžiaus“ vaizdų, tačiau niekas nesipiktino tokiu kontrastu. Palyginus su „Mielo draugo“ ekranizacija, kuri taip pat sulaukė daug kritikos, manau, kad „Didysis Getsbis“ yra kur kas labiau vykusi juosta, nors ir turinti savo minusų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela