Filmas: "Vėtrų kalnas" / "Wuthering Heights"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šį filmą daug nesiplėsiu. Tikriausiai daugelis jį žiūrėjote, nes puikiai žinote britų rašytojos Emily Brontė romaną „Vėtrų kalnas“, pagal kurį garsi režisierė Emerald Fennell pastatė naujausią šio XIX amžiaus romano ekranizaciją tuo pačiu pavadinimu „Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering Heights) (2026). Šiaip režisierė labai vertinama ir giriama už išties įtikinamus kino projektus, pvz., „Soltbernas“ (2023) ar tas pats spalvingai intriguojantis kino projektas „Perspektyvi mergina“ (2020), tačiau už „Vėtrų kalną“ gavo šiek tiek per nagus. Reikia didelės drąsos lįsti prie britų literatūros klasikos kūrinių ir bandyti padaryti ką nors kitaip, nei tą darė kiti ekranizatoriai.

 

Gerai... Daugelis mano, kad naujoji „Vėtrų kalno“ versija prasta, nes ji neatitinka knygos turinio ir fokusuojasi ne į romantizmo dramatizmą, o į erotiką. Dar labai svarbu paminėti, kad režisierė neekranizuoja visos E. Brontė knygos, tik pasiremia pirmąją knygos istorijos puse ir gana drąsiai interpretuoja, išlaikydama Ketės ir Hitklifo meilės liniją itin hiperbolizuodama siužetinius vingius, įvesdama ne tik naujų spalvų, bet daugybę mizanscenų, kurių romane nė su žiburiu nerasite, pvz., Ketės masturbacija laukuose ar jo ir Hitklifo stebėjimas, kaip darbininkų pora arklidėse užsiima BDSM seksu...

 

Jeigu atvirai, manau, kad filmas pranoko mano lūkesčius. Gal dėl to, kad buvau nusiteikęs pačiam prasčiausiam ir banaliausiam šio romano variantui, tačiau iš „Vėtrų kalno“ padaryti įtampą ir truputį Tinto Braso primenančią erotiką – išties netikėta perspektyva, turint galvoje, kad kostiuminis (?!) erotinis žanras kino industrijoje labai nuvertinamas, nes sudėtinga padaryti ką nors labai originalaus. Manau, režisierė laikosi gotikinės pašėlusios erotikos braižo. Filmas man pasirodė itin atmosferinis, trykštantis pagrindinių veikėjų geismais ir pritrauktais estetiniais pirmo plano kadrais, kuriuose didžiumą dalį vaizdinių sukūrė pagrindiniai jau kine seniai įsitvirtinę savo kartos aktoriai Margot Robbie ir Jackob Elordi, kurie tikriausiai atrinkti dar ir dėl fizinių patrauklių parametrų.

 

Suprantu daugelio žiūrovų nusivylimą, kurie norėjo dar vienos techniškai patobulinto Peter Kosminsky 1992 metų versijos su Juliette Binoche ir Ralph Fiennes, kuri, beje, yra gana tiksli romano ekranizacija. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad naujausioji versija nebedarė to, ką jau ir taip kine puikiai žinome iš šios klasikinės istorijos. Iš tikrųjų, kad ir kaip bepažiūrėsi, labiausiai sukrečia tai, kad Ketė buvo be galo šioje interpretacijoje įsimylėjusi Hitklifą, o tikrame romane išreiškiama tik kaip prielankumas savo vaikystės draugui. Visgi reikėjo padaryti tik viena, mano nuožiūra, koreguoti paties filmo pavadinimą su prierašu, kad filmo medžiaga tik remiasi „Vėtrų kalno“ medžiaga, o nėra ekranizacija, todėl gal ir minios žiūrovų dalis būtų kiek kitaip priėmę šį filmą. Visgi džiaugiuosi, kad asmeniškai pagaliau pamačiau ir man filmas iš tikrųjų patiko, nes jis deda visai kitokius akcentus „Vėtrų kalno“ istorijoje. Beje, techniškai filmas labai kokybiškai ir nufilmuotas, ir sukonstruotas. Puikus Charli XCX įtaigus garso takelis buvo išleistas net vinilinės plokštelės pavidalu kaip nestudijinis albumas, o tai rodo, kokio masto komercijai buvo pasiruošta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Projektas "Sveika, Marija" / " Project Hail Mary"

 

Sveiki!

Yra filmų, kuriuos verta žiūrėti tik kino teatruose. Vieną tokį šiomis dienomis rodomą jau seniai nusižiūrėjau ir tai buvo Phil Lord ir Christopher Miller režisuota mokslinės fantastikos drama „Projektas „Sveika, Marija“ (angl. Project Hail Mary) (2026), kuo puikiausiai įvertinta kino kritikų ir žiūrovų. Režisieriai šiaip pagarsėję su animacinių filmų projektais, tad, sakyčiau, vaidybinis „sunkiasvoris“ projektas turėjo būti nelengvas išbandymas, bet tikriausiai reikalingas, norint eiti ambicingais kino kūrėjų keliais. „Projektas „Sveika, Marija“ pastatytas pagal mokslinės fantastikos knygą, kurią parašė Andy Weir, pastarąją dar 2022 metais su Sauliaus Tomo Kondroto vertimu į lietuvių kalbą išleido leidykla „Kitos knygos“. Buvau susigundęs šia knyga, bet taip ir neteko nei perskaityti, nei įsigyti.

Iš filmo, pripažinsiu, tikėjausi labai daug, kitaip nė nesivarginčiau po darbų pirmadienį važiuoti į kiną pustrečios valandos epopėjai. Istorija pasakoja apie netolimos ateities viziją, kada tam tikra gyvoji substancija ima ryti ir temdyti Saulės šviesą, todėl mokslininkai prognozuoja, kad po 30 metų Žemėje dėl šilumos stygiaus metinė temperatūra nukris -10C, o tai gresia pražūtis ne tik žmonėms, bet ir visai gyvajai planetai. Mokytojas ir mokslininkas Rylandas Grace (aktorius Ryan Gosling) sutinka padėti ambicingai amerikiečių korporacijai, kuri turi vilties išgelbėti gyvybę, tačiau reikės leistis į vieną iš artimiausių žvaigždžių, kuri atspari tokiam paslaptingam užkratui...

Filmas rutuliojasi prislopintai ir lėtai, tai savotiškai žavu, išvengiant Marvel frančizės standartizuoto tempo. Pasakojami fragmentai nutikę Žemėje iki pabudimo erdvėlaivyje iš komos, bet pagrindinis veiksmas vyksta, kaip vienui vienas mokytojas ir mokslininkas Grace bando atlikti jam paskirtą misiją. Galiausiai jis atranda naują gyvybės formą, primenačią skandinavų pasakų ar mitinę būtybę, tiesa, labai neįspūdingą ir neišvaizdų – judantį akmenų kauburėlį, kuriam suteikiamas Rokio vardas, o pastarasis man asmeniškai priminė naminį robotinį dulkių siurblį. Nors pasakojimo koloritas šiek tiek primintų James Gray filmą „Į žvaigždes“ (2019) su Bradu Pittu, visgi istorija gana nuosaikiai paholivudinta. Žmogus užmezga ryšį su Rokiu, kuris tampa jam geru draugu (o ką veikti daugiau kosmose, jeigu nesimėgauti ateivio bendryste?), tad tie žmogiški apsikabinimai, ašarėlės vertė krūptelėti: ar tikrai reikėjo šitaip subanalinti šią iš pirmo žvilgsnio išmoningą istoriją iki „Mažojo princo“ lygio? Ateivis Rokis sukurtas pagal žmogiškumo standartus ir atspindi ar atkartoja žmogiškuosius principus, nebeturėdamas jokio kosminio ir netikėto savitumo, tad tas Rokis pamažu tampa kaip ištikima šuo Lesė, brangesnė už pinigus. Pigus, nors ir nuoširdus pop literatūros ir kino elementas, kuris masiniam žiūrovui turėtų patikti, nes daug žadanti ir inovatyvi juosta tampa be didesnės intrigos ir idėjos, bet užtat suprantama ir šeštokui.

Galiausiai stebino ir daktaro elgesys misijos metu, nes vėliau atskleidžiama, kad jis į tą erdvėlaivį pateko per prievartą, pagautas ir užmigdytas, tačiau vis vien nepyksta nei ant korporacijos, nei žemiečių, kad yra pasmerktas mirti kosmose. Kaip elgtumėmės mes? Įvairiai, tikriausiai. Galiausiai standartiškai jausminga ir graži pabaiga su humoro akcentu galutinai Žemės ir visos Saulės sistemos išgelbėjimo misija suholivudinama iki happy end apie naują kontaktą su nežemiška civilizacija (akmeniniais ir labai inteligentiškais krabais), kuri nieko nebesiskiria nuo mokytojo mokinių likusių Žemėje.

Nesuklysiu sakydamas, kad filmas nėra prastas, bet ir toli gražu ne stebuklas. Balansuojantis tarp potencialiai įdomios mokslinės fantastikos ir holivudinių klišių. Visgi tikėjausi daugiau mindfuck‘o, vaizduotę praplečiančios istorijos, kuri žadėtų naujus ir dar nematytus pasaulius ir dimensijas, bet gavau šiek tiek neiškepusį puskepalį, kuriame dar vienas pliusas – pavykęs garso takelis, kur anglosaksų hitai liejasi upeliu ir galima pritemdytoje salėje nesigėdijant kartu pakrutinti lūpas – niekas vis tiek nepamatys.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 8.4

Maištinga Siela

Filmas: "Tarnaitė" / "The Housemaid"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Paul Feig yra mano stiliaus režisierius, kai noriu ko nors spalvingo, įtempto ir šiek tiek sarkastiško. Jis, beje, geras komedijų kūrėjas, tačiau pastaruoju metu režisuoja stilingus psichologinius trilerius. Nenuostabu, kad šįkart pasirinko bestselerių autorės Freidos McFadennos garsųjį romaną „Tarnaitė“ (angl. The Housemaid) (2025). Šis romanas, visai neseniai pažiūrėjau lietuviškame viename populiariausių knygų parduotuvių knygos.lt reitinge, yra bene perkamiausia praėjusių metų knygų Lietuvoje, nusileidusi tik tokiems bestseleriams kaip Editos Mildažytės memuarams „Pelynų medus“. Į lietuvių kalbą išverstos ir kitos „Tarnaitės“ serijos knygos, tad, galima įspėti, kad šiaip sėkmingai debiutavusi Feigo ekranizacija duos startą ir kitų knygų adaptacijai ekrane. Tiesa, pats „Tarnaitės“ neskaičiau, tad su knyga nelyginsiu, bet pasakysiu, kad „Tarnaitė“ kažkoks hitas ir kaip filmas, nes salė buvo beveik pilna, visi kramtė spragėsius ir jautėsi, kad laikinai pamiršo visi pasižiūrėti į išmaniuosius, kiek valandų. Tuo tarpu neseniai pradėtą kino teatre rodyti Sorrentino filmą „Malonė“ vakar žiūrėjau kone pustuštėje salėje... Tai daug ką pasako.

 

Pradėsiu netipiškai: man filmas labai patiko. Įtraukė ir nepaleido iki paskutinės akimirkos. Nesitikėjau, kad taip įtrauks. Filmas iš pradžių atrodo tipinis, kažkoks lengvas trileriui skirtas šablonų, klišių rinkinys, adaptuojantis įprastai turtingąjį, jau savaime sugedusį ir psichozės apimtą turtuolių gyvenimo sandūrą su itin žemos socialinės aplinkos žmonėmis. Taigi turime tarnaitę, kuri įsidarbina turtuolių namuose, ji apsigyvena jų įrengtoje palėpėje. Jau kitą dieną puikioji šeimininkė Nina (aktorė Amanda Seyfried) ištinka dėl dingusios užrašinės psichozė. Dėl visko, žinoma, kalta naujoji namų tvarkytoja Milė (aktorė Sydney Sweeney). Galų gale žiūrovui pasiūlomas ilgas Ninos manipuliacinis planas, šabloninis Milės persekiojimas, tiesa, dar kol kas neaišku, ar tai Ninos psichozės taikinys, ar kažkoks šeimynėlės fetišas, ar dar koks nors velnias. Mano galvoje iškart gimė idėja: čia gi turėtų būti Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ kažkokia trilerio perdirbimo istorija: turtuoliai negali susilaukti kūdikio, todėl jie apdoroja savo auką Milę, kuri pažeidžiama, neturi tėvų ir draugų, todėl kėsinasi į jos įsčias kaip į surogatinę motiną. Deja, tai būtų pernelyg paprasta, todėl ir ši mano teorija pamažu subliūkšta...

 

Visgi filmas iš tų, kurie prasideda įprastai, kaip mėgsta amerikiečių daugelis trilerių ir tik jau filmui įpusėjus pamažu siužetas tampa vis įdomesnis, nes jis „paturbintas“ dinamiškesniais ir nenuspėjamais įvykiais, kurie pateikia kiek kitokias perspektyvas, nei buvo galima numanyti filmo pradžioje. Gal dėl to filmas labai patiko. Dėl parinktų aktorių, erotikos ir smurto derinio. Dėl skirtingų socialinių jungčių, dėl keistų fetišistinių turtuolius pajuokiančių niuansų, pvz., šitaip branginti seną šeimos servizą arba puoselėti motinos kadaise pagirtus sūnaus dantis... Kas matė, tas supras, apie ką aš. Tam tikra satyra prasprūsta kaip atsvara įprastam nugludintam vienkrypčiam žanrui. Galų gale įvyksta kažkas tarantiniško ir visas filmas palieka gero filmo įspūdį, kuris leido užsimiršti, mėgautis, turint galvoje, kad tai absoliučiai geras žanrinis kinas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Hamnetas" / "Hamnet"

 

 

Sveiki, mieli skaitytojai.

 

Kai pasirodė rašytojos Maggie O'Farrell romano „Hamnetas“ vertimas į lietuvių kalbą, nedelsdamas puoliau jį skaityti (nes įvertinta premijomis, nuolat aptariama), maniausi, kad patirsiu itin didelį malonumą, bet tuokart mane ištiko šioks toks nusivylimas. Knyga pasirodė pernelyg sentimentali, parašyta populiariosios literatūros klišėmis, laisvai spekuliuojant žinomais faktais apie V. Šekspyrą ir jo žmoną A. Hatheway – žodžiu, eilinis modernistinis romanas, kuris bando vėlei rekonstruoti nutildytus moterų balsus didžių vyrų istorijose. Kiek nustebau, kad „Klajoklių žemės“ režisierė Chloé Zhao ėmėsi kūrinio „Hamnetas“ (angl. Hamnet) (2025) ekranizacijos. Rizikinga? Žinoma, tačiau režisūrinė atida ir jautrumas, manau, egzotiškai kūrėjai pavyko pakylėti šią istoriją kiek kitokiu rakursu, nei rašytojai O‘Farell.

 

Filmas „Hamnetas“ pavadintas pagal Viljamo Šekspyro sūnaus vardą, kuris vos ūgtelėjęs miršta nuo tuo metu Angliją užklupusio maro. Sudėtingi santykiai su žmona ir sūnaus netekties skausmas paskatino Šekspyrą Londone parašyti kūrinį panašiu pavadinimu „Hamletas“ (vieną garsiausių Šekspyro tragedijų apie Danijos princą kerštą ir mirtį viduramžiuose). Visgi filmas (kaip ir knyga) yra ne apie Šekpsyrą, o labiau apie jo žmoną Anę (verčiama Agnesė), jos santuoką, gimdymus ir kančią bei jaudulį dėl vaikų. Siužetas bando plėtoti krikščionybei (raganų medžioklei) pavojingas Agnesės tapatybes: jos mirusi motina buvo žolininkė, todėl ji užaugusi prie pamotės ir savo tėvo nuolat gręžiojosi į mišką. Galiausiai ir pati istorija tampa mistifikuota: Agnesė gimdo miške, ten, kur tyra, o ne religijos atmiežtuose namuose. Galiausiai istorija lyg ir paaiškina Šekspyro kūrybos etapo lūžį nuo komedijos prie tragedijos – tai vienintelio sūnaus mirtis, tačiau ką jis reiškia tikrajai motinai?

 

Agnesės vaidmenį sukūrė puikaus vokalo ir nestandartinių vaidmenų aktorė Jessie Buckley ir, mano galva, vienas įdomiausių savo kartos aktorių Paul Mescal (tai priežastis, kodėl šį filmą pėdinau žiūrėti į kino teatrą). Filmas labai jausliškas, kūniškas, vietomis erotiškas, tačiau toji sentimentalumo „dozė“ tokia subalansuota, kad ji atidengia pačią gyvastį, istorijos ir epochos esmę. Tai nėra filmas apie Šekspyrą ir vyro kūrėjo kultą, ne, tai apie šeimą ir pasaulio pajautimą. Manau, režisierei kur kas labiau tinka šis žanras, nei bandymai kurti Marvel serijos filmą, nes iškart pasireiškia „minkšta“, savita, atidi ir juslinga, bet nebanaliai jausminga režisūra.

 

Įpusėjęs filmą pamaniau, kad gal pernelyg ištęstos tos motinystės, gimdymo istorijos, kuriose tiek daug skausmo, kolektyvinio moters palaikymo, po kurių eina ilgos netekties depresyvios scenos. Visgi viską atperka dvigubo „dugno“ pabaigos scena, kai Agnesė iš tikrųjų atvyksta į Londoną pamatyti vyro pastatytą „Hamletą“, tada įvyksta tai, kas svarbiausia: Agnesė iš tikrųjų ima suprasti ir atleisti vyrui, kuris turėjo savo sūnų gelbėti, su juo atsisveikinti, bet buvo užsiėmęs karjeros ir kūrybos reikalais Londone, rekonstrukcija. Ji iš tikrųjų žiūrėdama spektaklį rekonstruoja turėtą atpirkimo scenarijų, kuris padovanoja jai galimybę ne tik legendinėje pjesė atpažinti savo tikrovės nuotrupas, simbolius, bet ir tam tikrą susitaikymą, paleidimą kartu su teatro žiūrovais, kurie tiesia savo rankas į Hamletą ir sukuria terapinį Agnesės ir paties Šekspyro susikalbėjimo seansą. Savitai genialu, todėl šis mažai siužeto turintis filmas iš esmės yra skirtas ne vien tik rekonstruoti istoriškai moters balsą, paaiškinti tam tikrus Šekspyro kūrybos lūžius, bet ir suteikti veikėjams, istorinėms personoms, psichologinį skausmo paleidimo ir susitaikymo seansą. Aktoriai puikūs, siužetas romus, bet norint pajusti filmą, reiktų ne tik bukai žiūrėti meditatyvias scenas, bet ir paanalizuoti veikėjų ryšius.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 8.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mes dedame tašką" / "It Ends With Us"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nesu skaitęs nė vienos rašytojos Colleen Hoover knygos, kurios gausiai verčiamos į lietuvių kalbą ir, sakyčiau, iš to, kaip jas komentuoja, yra gan pas mus populiarios. Būtent jos knyga „Mes dedame tašką“ (angl. It Ends With Us) (2024) buvo ekranizuota ir gan populiariai praėjo tiek Lietuvoje, tiek JAV kino teatruose kaip tokio psichologizuoto romantinio kino žanras.

 

Filmas pasakoja apie Bostone gyvenančią Lilę Bloom, kuri po tėvo mirties atidarė gėlių parduotuvę ir įgyvendino savo svajonę. Negalėdama atleisti savo mirusiam tėvui už tai, kad nuolat smurtaudavo prieš motiną, ji trokšta kitokio gyvenimo ir teisingo pasirinkimo, nes tiki, kad disfunkciniuose santykiuose negali būti jokios laimės. Vieną dieną ji susipažįsta su pasiturinčiu chirurgu Railiu, kuris neslepia, kad yra tikras mergišius. Galiausiai sugundęs Lilę jis pirmąkart įsipareigoja, tačiau netrukus Lilė ima suprasti, kad Railį kamuoja nenormalus pavydas, išprovokuojantis agresyvų elgesį...

 

Iš esmės filmo struktūrinis audinys yra elementarus: Lilė trokšta negyventi kaip gyveno jos motina, tačiau kaip tik gauna tai – disfunkcinius santykius. Klasikų klasika! Filmas bando kalbėti apie „sveikų santykių higieną“, t. y. kad kiekvienas žmogus turi atsitraukti nuo to, kas jį skaudina. Filmas papasakotas dvejomis laiko linijomis: Lilė dar mokinė ir Lilė jau suaugusi Bostone. Antrame plane išryškėja taip pat benamio ir nuo disfunkcinių santykių šeimoje pabėgusio Etlaso istorija, kuri tampa pavyzdine: kaip išrėpliojęs iš duobės Etlasas sugeba sukurti saugų ir orų gyvenimą, nekartodamas tėvų elgesio modelio. Kita vertus, įdomus ir pats Railis bei jo elgesys. Tik iš pažiūros mergišiaus kauke slepiasi sudėtinga ir itin komplikuota vaikystės trauma, kuri veikia jo elgesį. Šiek tiek keista man pasirodė Lilė kaip veikėja, pernelyg literatūriška lėlė: kas inspiravo ją jaunystėje padėti benamiui vaikinui ir dar nesigėdijant bučiuoti jį mokykliniame autobuse, kai vertybinio pamato ji neturėjo, nes tėvas nesveikai kontroliuojantis materialistas, o motina nuolankioji tylenę? Kaip susiformuoja savaiminis empatiškas gerumas? Šiek tiek pristigo... Bet kita vertus, tai žanrinis kinas padarytas iš žanrinės literatūros, todėl labai giliai kapstytis nereikia, nes veikėjų veiksmai sunerti nesudėtingai ir elementariai pagal „traumų biografijas“, kurios deklaratyviai parodomos ir paraidžiui paaiškinamos žiūrovui.

 

Visgi man filmas patiko, tikėjausi šiek tiek prastesnio varianto, turint galvoje, kad gražuolė aktorė Blake Lively iš tikrųjų atlieka daugmaž visada panašius ir pernelyg akivaizdžius vaidmenis. Bet jai tinka! Netgi tokiame plokščiame filme suspindėti reikia turėti kažkokios kibirkšties ir aktorė ją turi, tad susikuria savotiška margai spalvinga filmo atmosfera, kuri veikia pagal įprastus ir savaime aiškius holivudinio kino dėsnius: truputį romantikos, truputį tobulų aktorių kūnų ir erotikos, dramatizmo ir psichologinio smurto bei deklaratyviai reikalingų didaktinių veikėjų apsisprendimų. Išgirsite ir visuotinai populiarių Lanos del Rey ir Taylor Swift garso takelių. Man įdomiau filmas žiūrėjosi dar ir dėl to, kad filmas jau reklaminės kampanijos pradžioje patyrė didžiulį skandalą, aktorė Blake Lively padavė į teismą pagrindinį aktorių, kuris kartu yra ir šio filmo režisierius, Justin Baldoni į teismą dėl seksualinio priekabiavimo ir mobingo filmavimo aikštelėje. Kol kas liudininkai pritaria, kad Baldoni išties elgėsi labai blogai ir ne tik su Lively, bet ir su kitais aktoriais. Tą žinant, filmas veikia kiek kitaip, nes tarp pagrindinių veikėjų atsiranda psichologinis teroras, kuris iš esmės atspindi ir aktorių tikrovę. Tiesa, knyga turi tęsinį, kuris buvo irgi numatytas ekranizuoti, tačiau dėl šio skandalo akivaizdu, kad tęsinio gali nebebūti arba aktorių sudėtis kardinaliai keisis. Visgi visumoje filmas blizgus, nesudėtingas, tačiau man jis kaip žanrinis filmas patiko.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sugrįžimas" / "The Return"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaupiausi peržiūrėti italų kilmės režisieriaus Uberto Pasolini naujausią Antikos mito pagal Homerą „Odisėja“ ekranizacijos „Sugrįžimas“ (angl. The Return) (2024) peržiūrai. Galiausiai tą ir padariau. Visgi man labai patinka antikiniai pasakojimai, mitai tiek literatūroje, tiek kine, tad čia apžvelgsiu, kaip man asmeniškai pasirodė „Sugrįžimas“, atskleisdamas tam tikras siužetines detales.

 

Pirmiausia, kas man krito į akis, buvo tai, kad filme pasirodo aktoriai veteranai – britas Ralph Fiennes ir prancūzė Juliette Binoche, kurie, beje, kartu 1992 metais pagrindinėje rolėje vaidino „Vėtrų kalnas“ pagal Emily Brontė romano ekranizaciją. Tai išties kartu ne tik Odisėjo sugrįžimas, bet ir šių aktorių susitikimas. Visgi Pasolinis šiek tiek kitaip interpretuoja Homero „Odisėją“, atsisako vaizduoti jo 20 metų klajones, jo 10 metų batalijas Trojos kare ir bastymąsi po jūras. Įdomu tai, kad istorija labai sužmoginta, čionai nė karto neištartas nė vienas Antikos laikų dievas, jiems neprimesta jokia žmogiškoji (ne)pasirinkimo valia, viską tarsi valdo pats žmogus.

 

Odisėjas vaizduojamas pačioje epo pabaigoje, kai jis išmetamas į savo gimtinės Itakės krantus, praėjus keliems dešimtmečiams po išvykimo. Jo ištikimoji žmona Penelopė jau nebetenka pamažu vilties, ji turi priimti sprendimą, už kurio jaunikio tekės, o subrendęs Telemachas ją kaltina silpnybėmis ir neryžtingumu. Atrodo, kad filmas tyčia „iškirpo“ Odisėjo žygdarbius, tad R. Fiennesui beliko tik perteikti, ko iš tikrųjų jo veikėjas Odisėjas negrįžo į Itakę, jeigu jo neprakeikė galimai Poseidonas... Iš tikrųjų režisierius išoriškai lyg ir viską teisingai vaizduoja pagal Homero epo vyksmą: dialogai, Telemacho išvykimas, pirmasis Penelopės ir Odisėjo susitikimas... Kompoziciškai viskas puiku, tačiau akcentai sudėti ne kaip herojinio epo, o pagal Biblijos motyvus: vyras po daugel metų grįžta atgailaudamas namo, bet pirmiausia matydamas tą skausmą ir siaubą, galvodamas apie prarastus vyrus, jis negali atleisti sau pačiam. Manau, R. Fiennes aukšto kalibro aktorius, kuris sugebėjo atskleisti Odisėjo vidinę dramą.

 

Filmas leidžia susimąstyti, kuo skiriasi herojus nuo žmogžudžio, t. y. ar tik laimėtojai buvo laikomi didvyriais? Filme tik labai švelniai parodoma Odisėjo abejonė, kuri tikrajame epe nelabai lyg pagrįsta, kodėl jis ilgą laiką Itakėje apsimetė elgeta. Filme tarsi bandoma išsakyti ir paties Odisėjo nusivylimu savimi, karžygio drąsa ir heroizmu, kuris, tiesą sakant, buvo itin Antikoje pervertinamas, nes garbė, šlovė buvo vertinami labiau nei pats gyvenimas. Odisėjas šiuo atveju tarsi „permetė“ žiūrovui savo žvilgsniu, neskubėjimu, abejone antikinių vertybių pompastikos nusivylimą, vertybių, kurios irgi galėjo būti paviršutiniškos, tad supratęs, kokia ištikima yra Penelopė ir kaip ji pasiaukojo dėl karalystės, suvokia, kad tikrasis herojus yra ne žudęs ir Trojos arklį sukūręs Odisėjas, bet kantrybe ir viltimi visus tuos metus gyvenusi Penelopė, kuri šiame filme dar subtilesnė, beveik ikoniškai atitinkanti Homero variantą, bet ji nesufeministinta, neieškoma per ją tariamos moteriškos pasakojimo versijos, bet giliamintiškai perteikiama jos išmintis ir kantrybė, neprarandant jos epinio tragizmo, vadinasi, ir visos Penelopės idėjos.

 

Viena labiausiai jaudinančių scenų yra Penelopės ir Odisėjo pirmasis pokalbis – be proto jausmingai ir estetiškai nufilmuota scena perteikia kiek kitokią interpretaciją, ne tokią naivią, kokią Homeras: Penelopės akys, kūno juslingumas byloja, kad ji nėra naivi, ji suvokia, kad kalbasi su savo tikruoju vyru, tačiau jis kitoks, nei išvykdamas, todėl jam neišsidavusi duoda laiko susivokti, pripažinti viduje padarytus moralinius nusikaltimus, išgyti ir atsiverti reikiamą momentą.

 

Režisierius padarė tam tikra prasme akyla akimi pramoginio kino mylėtojams nematomą stebuklą: nekeisdamas pernelyg siužeto (išskyrus eliminuodamas Antikos dievus) perteikė tokį pat sugrįžimo vyksmo istoriją, tik daug lėtesnį, nes herojus turi „išsiherojinti“, kad jam būtų atleista ir jis pats galėtų patikėti, kad po tiek žudynių geba dar vis mylėti ir būti žmogumi. Kitaip sakant, tai filmas filme, kita pasakojimo perspektyva, kurią puikiai perteikė Juliette Binoche ir Ralph Fiennes. Lyg ir siužetiškai nieko naujo nebuvo, viskas pagal planą, tačiau pajutau didelį režisieriaus troškimą sužmoginti herojų ir jam tas, sakyčiau, labai pavyko.

P. S. Aišku, kad filmas labai skiriasi nuo 1997  metais pastatyto „The Odyssey“, kurį mačiau dar vaikystėje, tad norėčiau dar kartą jį peržiūrėti. Beje, įdomus faktas – 2026 metais pasirodys netikėta Christopher Nolan naujausioji „Odisėjo“ versija, kurioje pasirodys toks aktorių žvaigždynas, kad geriau čia net nevardinsiu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Serialas: "Šiogūnas" / "Shōgun" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Vasara – tai laikas, kada žiūriu nematytus serialus, kuriems paprastai neturėdavau laiko ir tekdavo atidėlioti. Labai norėjau pamatyti pačiais įvairiausiais apdovanojimais apipiltą FX parengtą dešimties serijų serialą „Šiogūnas“ (angl. Shōgun), kuris pasirodė 2024 metais ir beregint tapo vienu populiariausiu šio sezono debiutantu, o televizijos apdovanojimų sezonuose triumfavo įvairiose kategorijose, užtenka paminėti, kad jis pelnė rekordinį 18 „Emmy“ statulėlių ir taip pat ne vieną „Auksinį gaublį“ pagrindinėse kategorijose.

 

Vedamas smalsumo turėjau pažiūrėti geriausią praėjusio sezono serialą ir jis išties susižiūrėjo asmeniškai nevienareikšmiškai: buvo ir abejotinų dalykų, buvo ir labai gerų, bet noriu viską nuo pat pradžių.

 

Kokia „Šiogūno“ reikšmė lietuviškai, nes pasirinktas žodis išlaiko tiek angliškoje, tiek lietuviškoje versijoje japoniško žodžio tarimo tradiciją. Ir štai ką radau: Serialo pavadinimas „Shōgun“ („Generolas“) atspindi pagrindinę politinę valdžią ir siekiamą tikslą Japonijoje tuo laikotarpiu, kuriame vyksta veiksmas (ankstyvieji XVII a.). Tikroji „Shōgun“ (将軍) prasmė japonų kalboje yra „vyriausiasis karinis vadas“ arba „generolas“. Istoriškai šis titulas buvo suteikiamas kariniam vadui, kuris realiai valdė Japoniją, net jei imperatorius formaliai buvo aukščiausias šalies valdovas. Ši sistema gyvavo kelis šimtmečius, kol Meidži restauracija (1868 m.) atkūrė imperatoriaus valdžią. Taigi istorija mus nukelia į 1600-ųjų Japoniją, jau Europa po didžiųjų geografinių atradimų, tačiau intensyvioji kultūrinė ir geografinė kolonizacija tik prasideda. Japonijos krantus pasiekia europiečių išbadėjęs ir merdintis anglų laivas, kuriam vadovauja John Blackthorne (aktorius Cosmo Jarvis) po nusižudžiusio tame pačiame laive kapitono, vedamas asmeninių ambicijų savaip atrasti ir pakeisti Japoniją. Bet vos pasiekęs po audros Japonijos krantus suvokia, kad europiečiams čia ne vieta, jo įgula paimama kaip barbarai į nelaisvę...

 

Įdomu tai, kad 1600-aisiais Japonijoje jau vietomis įsigali krikščionybė. Portugalų ir ispanų keliautojai (anglų priešai) čia įkūrę ir bažnyčių, ir atvertę dalį japonų į krikščionybę. Netrukus aplinkybėms susiklosčius Džonas (kurį visi vadina Andži) atsiduria itin karštų politinių perversmų sūkuryje: iš vienos pusės Osakoje valdančiosios tarybos dalis trokšta nuversti galimą Šiogūną ir tapti vienvaldžiais, bet tam įvyksta pasipriešinimas, į kurį įsisuka ir krikščionėmis tapę japonų tarybos nariai bei suktieji portugalai, kurie turi savo ketinimų... Galiausiai Džonas gauna vertėją, tragiško likimo kilmingąją ponią Mariko, kuri puikiai susikalba su Džonu ir galiausiai tarp jų įsivyrauja keisti jausmai, tačiau Japonijos galingiesiems šiedu turi tik pasitarnauti politiniams manevrams, o jųdviejų jausmai nesvarbūs...

 

Reikia paminėti daugeliui žinomą faktą, kad serialas „Šiogūnas“ nėra originalus. Tai yra 1980 m. miniserialo „Shōgun“, kuris taip pat buvo sukurtas pagal Jameso Clavello to paties pavadinimo romaną. 1980 m. „Shōgun“ buvo didžiulis hitas JAV-ose ir visame pasaulyje. Jis buvo transliuojamas penkias naktis iš eilės per NBC ir pritraukė milžinišką auditoriją (apie trečdalį Amerikos namų ūkių). Tikriausiai dėl šių reitingų buvo vėl surizikuota kuriant naująją versiją. Visas serialas buvo nufilmuotas Kanadoje, nors pirminis sumanymas dėl autentikos buvo sumanytas Japonijoje ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau prasidėjo pandemija ir kiekvienos šalies skirtingų apribojimų buvo nuspręsta, kad tam tikri Kanados gamtiniai motyvai daugmaž atitinka Japonijos salyno peizažo reljefą ir atmosferą. Serialas išties pavyko niūriai atmosferiškas, nežinau, kokiu metų laiko filmuotas, tačiau visas serialas tamsiai tirštas, o ir atrodo, kad virš sukurtos seriale Japonijos niekada nebūna vaiskiai saulėta.

James Clavell (1924-1994) parašė dviejų dalių romaną „Šiogūnas“. Abi dalis galite aptikti išverstas į lietuvių kalbą. Įdomu tai, kad per Antrąjį pasaulinį kartą rašytojas buvo paimtas į japonų nelaisvę ir patyrė daug baisių dalykų, tad grįžęs iš nelaisvės pradėjo rašyti apie japonus ir jų kultūrą. Yra išversta ir kitų jo knygų į lietuvių kalbą.

 

Taigi pats serialas „Šiogūnas“ pasakoja apie XVII amžiaus pradžios Japoniją, vadinasi, apie samurajų kultūrą ir egzotiškąją tradicinę Japoniją. Iškart stebina tai, kad Japonija turi savitą požiūrį beveik į viską, nuo higienos (nes tuo metu europiečiai maudydavosi tik kartą per metus) iki mirties apeigų. Čia rasite viską, kas yra tradiciška: moterų padėtį tuometinėje Japonijoje, santuokos reikalus, galvų kapojimą, batalijas, akmenų sodus, kimono, geišas ir kurtizanes, jojančius samurajų karius... Išties filmas japoniškai dekoratyvus, nors nepasakyčiau, kad veiksmo ir dinamikos čionai labai daug.

 

Kai kurios serijos įdomesnis. Man patiko šio sezono pirmosios serijos, o iš paskutiniųjų dramatiškiausia serija tampa devintoji. Serialo kūrėjai nemažai skiria dėmesio poetizavimui, stacionariems politiškai strateginiams dialogams ir politiniams disputams, pabrėžiant dekoratyvinį japonų kultūros dvilypumą: garbė ir gėda tampa japonų aristokratijos varomoji jėga ir egzotika šių dienų žiūrovams. Smurtas ir estetika, nepaprastas psichologinis palaužimas ir baisios apeigos galiausiai tampa dar vienu diskusiniu klausimu apie japonų tradicijų pamatus. Nežinau, kiek čia vakariečiai išnarpliojo japonų kultūrą ir kiek viską „padailino ir nušlifavo“ dėl vakariečių akių ir paties serialo nuotykinių vyksmų, bet šiek tiek jautėsi gumos tempimas, sakyčiau, 6-7-8 serijose, kai atrodo niekas taip ir nevyksta, nors auginama finalinė atomazgos įtampa. Iš tikrųjų serialo kūrėjai žaidžia ne vien japonų kultūros estetiniais elementais, bet taiko ir istorijų tradicinę šekspyriškąją įvykių sanklodą: vienu rakursu pasakojama apie teisingos ir blogos politinių galių kovą, o tuo pačiu metu užgimusią ir tragišką meilės istoriją tarp europiečio ir ištekėjusios japonės vertėjos, pastaroji gal net asmeniškai buvo įdomesnė.

 

Batalinių kovų scenų seriale nedaug, kaip ir paties veiksmo. Primena „Sostų karų“ pirmuosius sezonus, tam tikras jėgų ir intrigų rokiruotes, atidumą ir neskubėjimą Japonijos tuometinei politikai. Aišku, veikia japoniškos ir europietiškos kultūros sankirta ir čia... europiečiai turi taikytis prie samurajų kultūros, tad Džonas pamažu su laiku pramoksta japoniškai ir pabaigoje jau padrikai gali susikalbėti. Deja, paskutinioji serija šokiruojančiai nuvylė: vien pokalbiai, vienas galvos nukirtimas iš pagrindinių veikėjų ir daug mąslaus vaikščiojimo palei Japonijos uolėtus krantus... Žodžiu, serialas ruošia tęsinį 2026 metams, kuris jau nebebus romano medžiaga, tad scenaristai turės galimybę vystyti dinamiškesnius įvykius, tad manau, kad serialas išties dar tik patirs pakylėjimą ir tikrąjį populiarumą. Arba ne, priklausys viskas nuo to, kaip viską kūrėjai sudėlios.

 

Nepaisant kokybės, sutelktumo ir dėmesio Japonijos samurajų tradicijoms, manding, vis tiek serialas kėlė tam tikrus klausimus. Japonų kultūra persmelkta mirties ir savižudybės kulto (nepasakyčiau, kad šiuo metu mango ar anime kultūroje yra kitaip). Veikėjų poelgiai šių dienų žiūrovui gali pasirodyti kai kada absurdiški, veikėjai (išskyrus akivaizdžius piktadarius) taip trokšta viešai atlikti sepuku (seppuku), kad net darosi juokinga. Sepuku – tai yra oficialus, formalesnis ir labiau preferuojamas terminas japonų kalboje, reiškiantis „pilvo pjaustymą“ (pažodžiui „kirpti pilvą“). Sepuku apima visą išsamų ir griežtai ritualizuotą procesą, kuris dažnai apima apsiprausimą, specialius drabužius, mirties poemos rašymą ir pagalbininko (kaishakunin), kuris nutrauktų kančias nukirsdamas galvą, buvimą. Tai buvo laikoma garbinga mirtimi samurajams. Taigi japonų aristokratai be gailesčio nori šitaip numirti, toks įspūdis, kad didžiausia vaiko svajonė yra surengti savo mirties „gražią šventę“. Ko vertas gyvenimas, jeigu visos problemos sprendžiamos šitaip? Kita vertus, tai kiti amžiai ir svetima kultūra, kuri ir turi būti egzotiška, bet tai kelia tam tikrą šypsnį man kaip šių dienų žiūrovui.

 

Kitas keistas niuansas – gebėjimas susikalbėti. Anglas Džonas kuo puikiausiai angliškai kalbasi su ispanais ir portugalais, o štai ponia Mariko moka tik šiek tiek lotyniškai ir puikiai portugališkai, tačiau su Džonu pyškina kuo puikiausiai angliškai, tačiau žiūrovams primetama, kad maždaug turėtų įsivaizduoti, jog jie bendrauja portugališkai. Tam tikra prasme, serialo kūrėjai susikvietė japoniškai mokančius aktorius, kuria autentišką serialą, bet negali išvengti tos absurdiškos kitataučių kalbų rokiruotės, todėl serialas šiuo atžvilgiu dekoratyvus, imitacinis kalbine prasme. Jeigu yra kalbine, gali būti ir kitais apsektais, kurių mes tiesiog dėl japonų kultūros neišmanymo negalime identifikuoti, todėl FX serialas „Šiogūnas“ sukuria įspūdį, jog iš tikrųjų mes žiūrėdami pažįstame tikrąją XVII a. Japoniją, tačiau tikriausiai reikia susimąstyti ir galvoti, kad visgi tai imitacinis serialas pagal vakariečio parašytą romaną.

 

Ką galbūt esu matęs panašaus? Tai Martino Scorsetės 2016 metų filmą „Tyla“, kuris anuomet padarė įspūdį apie europiečių misionierių iliuzijas pakeisti panašaus laikotarpio Japoniją. Galima sakyti, kad Scorsetės tam tikrų teminių ir raiškos kino būdų šiame seriale tikrai atpažinsite, tačiau serialas yra serialas, jis kuria herojus, o Džonas absoliučiai kaip ir ponia Mariko tampa šio sezono nuspėjamais šabloniniais veikėjais, kad ir kaip sudievintai bežiūrėsite į atnaujintą „Šiogūno“ serialą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keistas" / "Queer"

 

Sveiki,

Kalbėti apie italų režisieriaus Luca Guadagnino filmus galima daug ir ilgai, daugelis man asmeniškai paliko nemenką įspūdį, o tarp pačių pačiausių išskirčiau „Aš esu meilė“ (2009) ir „Vadink mane savo vardu“ (2017) – pastarasis itin buvo susilaukęs susidomėjimo Lietuvoje, pasirodė po sėkmės ir išverstas romanas. Tas, kas žiūrėjo visą Guadagnino retrospektyvą, suvoks, kad esminė jungiamoji filmų grandis – seksualinė mįslinga homoseksualumo žmogaus tapatybė. Ne visada atvirai, ne visada aiškiai, tačiau perteikia jis erotiškai, kūniškai ir estetiškai. Naujausias režisieriaus filmas „Keistas“ (angl. Queer) iš tikrųjų Kino pavasario programoje buvo pristatytas tik kaip originalo kalba „Queer“. Šį žodį galima apibrėžti kaip seksualinį apibrėžimą, reiškiantį žmogų, kuris nesilaiko heteronormatyvinio seksualinio požiūrio ir praktikos, turi kai kada prieštaringą konotaciją, pvz., keistas, iškrypęs ir pan. Šiandien terminu queer save tapatinantys žmonės tyčia paryškina savo seksualinės elgsenos ir traukos standartų neatitikimus. Kai kur pamačiau, kad filmas kituose šaltiniuose verčiamas kaip „Keistas“ ir tai, sakyčiau, turi pagrindo, tačiau tikriausiai derėtų palikti originalų pavadinimą, nes lietuvių kalboje keistas turi kiek kitokias reikšmių konotacijas.

Luca Guadagnino kurdamas kūrinį remiasi 1985 metais išleistu William S. Burroughs (1914-1997) romanu „Queer“. Visgi romanas buvo rašytas kur kas anksčiau, t. y. 1951-1953 metais, o dėl kontraversiškų homoerotikos vaizdavimo scenų ir narkotikų, obsesijų knyga nebuvo išleista, tai nutiko tik po Seksualinės revoliucijos, kur kas liberalesniais laikais, tačiau netgi AIDS priešaušryje knyga susilaukė prieštaringų vertinimų. Žinoma, kad autorius rašė ir knygos tęsinį „Jankis“, tačiau jo nepabaigė. Viena iš priežasčių, kodėl režisierius Luca Guadagnino nusprendė kurti pagal šį romaną filmą, buvo tai, kad rašytojas nagrinėjo LGBTQ temas ir tai buvo queer literatūros duoklė, tam tikra prasme, jos įprasminimas ir priminimas, kad jau seniai ir novatoriškai rašoma queer literatūra.

Visgi pats filmą vertinu gana prieštaringai, jame buvo daug niuansų, kurie kėlė ir nuostabą, ir atmetimo reakciją, ir tam tikrą patvirtinimą, pritarimą. Istorija vaizduoja 1950-ųjų vieną iš Meksikos miestų, kuriame glaudžiasi pagrindinis veikėjas Viljamas Ly. Netrukus sužinome svarbių faktų apie jį – jis galimai yra žydas ir mieste labiausiai jį domina žydai gėjai, kurie pabėgo per Antrąjį pasaulinį karą iš Europos. Nors visais atžvilgiais Viljamas primena eilinį amerikietį avantiūristą, kuris įstrigęs savo rašyboje ir kūryboje. Šiame mieste jis bendrauja su kitais čionai įsikūrusiais homoseksualais ir, sakyčiau, gana atvirai, tad įspūdis labai netikroviškas, lyg miesto kvartalas būtų koks ištisas saugus homoseksualų kvartalas. Butaforijos įspūdį sustiprina ir dekoracijų negyvumas, lėlių namelio skersgatvio atmosfera, kuri iš esmės ir nesistengė sukurti gyvumo, veikiau tik sąlygiškumo, galimą įvykių karkasą-aikštelę, tačiau estetišką, atitinkančią laikmečio dvasią. Galėjo būti ir ryškesnis sąlygiškumas, kaip, pvz., vokiečių filme „Enfant terrible“ (2020) – beje, geras queer filmas, rekomenduočiau pažiūrėti.

Pati filmo „Queer“ medžiaga neįspūdinga, sakyčiau, menkasiužetis. Viljamas įsižiūri perpus jaunesnį gražuolį, bando jį suvilioti, galiausiai jam tai pavyksta, tačiau Judžinas iš jo tenori tik patogumo, kelionių, nuotykių ir avantiūros, tad tos meilės nelabai Viljamas ir gauna, veikiau tik seksualinę labdarą, savotišką grąžą. Galiausiai jie leidžiasi į Pietų Amerikos džiungles, nes Viljamas pamišęs dėl istorijos apie tai, kad ten yra stebuklingas Jahė arba Avajaska (Ayahuasca), psichotropinis indėnų augalinis gėrimas, kuris leistų bendrauti telepatiškai. Galiausiai Viljamui ir Judžinui pavyksta per ceremoniją patirti bendrystę ir išsiskirti, bet šis gėrimas suveikia Viljamui priešingai – iki tol iki narkotikus įklimpęs ir iš alkoholio liūno neišlendantis jis manėsi surasiąs prieglobstį nuo vienatvės, bet po ceremonijos toji vienatvė tampa dar didesnė, kol galiausiai filmas baigiasi twinpyksiškai – prifarširuojant psichodelinių simbolinių pasąmoninių groteskiškų vaizdinių apie senatvę, vienatvę ir mirtį.

Tiesą sakant, filmo finalas nuvylė, pernai matytas irgi vaiduokliškas ir sapniškas LGBTQ filmas per Kino pavasarį „Visi mes svetimi“, kuriame šis variantas iš tikrųjų sukėlė emocijų, tačiau Luca Guadagnino, sakyčiau, sunkiai dorojasi su šia užduotimi. Filmas pavyko psichodelinis ir kartu karkasinis, pagrindinio veikėjo dvasinė skausmo kelionė į savęs priėmimą ir gijimą tampo ne paguodos istorija (nors ji ir neturėjo tokia tapti), bet tokia parodomoji, panoraminė, kuri užduoda tuos pačius klausimus ir niekur nenuveda. Netgi priminė Nobelio premijos laureato Peter Handke romaną „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ – pastarasis kūrinys man nepatiko, tačiau savito braižo yra ir filme „Queer“.

Pagirtinas aktoriaus Daniel Craig pasirodo netikėtame amplua. Galiu tik šypsotis tiems homofobams, kurie nusivylė Džeimso Bondo vyruku, tačiau Daniel Craig išties buvo vienas geriausių šio filmų dalykų – demoniška, aistringa būtybė, priklausanti nuo narkotikų ir potraukio vyrams, tačiau pasigedau jo vaidmenyje žmogiškojo faktoriaus, bet tai, sakyčiau, pateisinama iš dalies, nes pats filmas psichodelinis, tarsi hipnozė, tikrovės alternatyva, pvz., jau vien ko vertas kadras, kai „trūkęs“ veikėjas pradeda regėti savo tikrovės žmones kaip žydų koncentracijos stovyklos gyventojus. Kitas netikėtas amplua – neatpažįstama britų aktorė Lesley Manville, kuri sukūrė Pietų Amerikos džiunglėse pasitraukusią tyrinėtoją. Beveik vos atpažinau!

Taigi filmas susižiūrėjo prieštaringai. Manau, 40 minučių galėjo būti trumpesnis, tačiau režisieriui svarbi kūno ir erotikos poetika, virpesiai, dėmesys tarp partnerių, tačiau šiame filme jis, nors ir estetiškas, bet kažin koks suplokštėjęs. Ankstesnė erotika kūrėjo filmuose veikė labiau, nes ji daugiau veikė per žvilgsnius, nuotolį, sukuriamą traukos galimybių baigties erdvę, pvz., „Varžovai“ (2024), o čia ištisas seksas tik dėl to, kad tikriausiai taip vaizduojama ir rašytojo knygoje. Filmo siužetas nepatiko, nebent toji vieta Amazonės džiunglėse, tačiau visumoje pasigedau pačios intrigos, netikėtumo, vietomis ir pačios dinamikos.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tokie smulkūs dalykai" / "Small Things Like These"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš daugiau nei metus perskaičiau airių rašytojos Claire Keegan romaną „Tokie smulkūs dalykai“, buvau išties labai maloniai nustebintas, kaip autoriai tokiomis minimaliomis, regis, pastangomis pavyko atskleisti žmogaus gerumą. Žinoma, pagalvojau apie belgų režisieriaus Tim Mielants galimybes realizuoti kine išskirtinę knygos atmosferą, tad savotiškai ir gan, neslėpsiu, skeptiškai nusiteikęs laukiau jo ekranizacijos „Tokie smulkūs dalykai“ (angl. Small Things Like These) (2024), pastarąjį kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, na, o pavieniai žiūrovai jau nuomonių išsako pačių įvairiausių.

 

Pasakojimo laikas vyksta 1985-aisiais Airijoje, mažame angliakasių miestelyje. Sunkiai galą su galu suduriantys airiai iš visų jėgų stengiasi išsilaikyti darbo rinkoje, kad galėtų išlaikyti šeimas. Dėmesio centre – bene žymiausio airių aktoriaus Cillian Murphy sukurtas veikėjas Bilas Furlongas, užaugęs ir turtingo dvaro prižiūrėtas kaip tarnaitės sūnus (nuoroda, kad jis buvo visgi turtuolio pavainikis, todėl šiek tiek prižiūrimas). Turėdamas šiokių tokių nuoskaudų dėl savo našlaičio situacijos su gailesčiu žiūri į kitų našlaičių, ne taip pasisekusių, likimus. Nuo pat 1922-ųjų iki 1998-ųjų Airijoje realiai veikė vienuolynai, kurie priimdavo puolusias jaunas ir netikėjusias, nėščias magdalietes, kurias paslėpdavo nuo pasauliečių, kol šios pagimdys nesantuokinius kūdikius ir juos atiduos įsivaikinti pasiturintiems. Apie šias jaunas kaip puolusias merginas ir jų pavertimą skalbėjomis vergėmis jau prirašyta knygų, prikurta ir kino filmų, tad iš dalies „Tokie smulkūs dalykai“ irgi apie tai, tik kur kas subtiliau. Taigi žinodamas našlaičių dalią, Bilas su atjauta (ne taip kaip daugelis) žvelgia į tas merginas, atiduotas vienuolėms sadistėms, kur Dievo gailestingumas tėra tik vieno didelio bažnyčios smurtinio akto demoniškoji imitacija, neturinti nieko bendro su tikėjimu.

 

Pats Bilas nuolat permąsto savo būsimų penkerių dukterų likimus ir kai vieną dieną jis padeda vienai magdalietei, pasislėpusiai anglių sandėlyje, gauna įspėjimą iš motinėlės, kad ji neapsikęs, jeigu jis išduosiąs tai, ką regėjęs, kad ji pasistengsianti užkirsti kelią jo paties dukterims ko nors pasiekti gyvenime. Iš tikrųjų žiūrovas yra priverstas stebėti, kaip pasielgs jautrusis Bilas: ar jis galvos apie savo asmeninį dukterų gyvenimą, ar ryšis gelbėti nepažįstamos merginos gyvenimą. Moralinė dilema paliečiama labai subtiliai, netgi motinėlės ir Bilo pokalbiai tampa manipuliatyvus, alegoriški, tačiau iš pusės žvilgsnio kuo puikiausiai suprantami.

 

Veiksmo filme išties ne tiek jau ir daug, bet per mažą istoriją papasakojama juodoji Airijos visuomenės istorija, kuri apjuosta tyla (tik nepiktinkime mūsų Bažnyčios), tad tyliuoju pritarimu buvo leista visa tam bujoti. 1985, atrodo, kad tai laikai po Seksualinės revoliucijos ir daugelis išsivadavę nuo religinių įsitikinimų, tačiau gana izoliuotai Airijai ir jos žmonėms tai vis dar įsigalėjusi pikta stigma ir religija, skurdas, moterų reputacija vis dar labai svarbi visuomenėje, o tai yra destruktyvi galia valdyti vienkryptį žmonių smerkimą. Šiaip filmas man pasirodė kiek geresnis nei paprastas vidutinis filmas, tačiau didelių emocijų visgi nesukėlė. Knygą skaitydamas tą Bilą įsivaizdavau kaip itin geros širdies, atlapaširdį ir neegoistinį žmogų, kuris drąsiai renkasi ne pačius lengviausius sprendimus, o filme Cillian Murphy sukurtas Bilas atrodo toks kaip primuštas šunelis, nedrąsus, tas, kuris net į akis kalbėdamas nežiūri. Bilo gerumą filmą iš esmės atsveria jo trapumas, pažeidžiamumas ir paliktos praeities traumos. Knyga nuteikė viltingai ir kalėdiškai, filmas visgi toks airiškai šaltokas, tamsokas ir niūresnis tonas, bet tai nereiškia, kad filmas nevykusi ekranizacija. Šiaip filme man Bilas asocijuojasi su Jono Biliūno novelės „Lazda“ pagrindiniu veikėju, kuris pasikabina lazdą, su kuria kažkada šaltyšius vos nenuvarė daužydamas jo paties į kapus. Visos istorijos prasmė labai biliūniška: žmogus patyręs skriaudą atveria pasauliui širdį, nes tik patyręs pats sunkumą gali atjausti kitus.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela