Filmas: "Sugrįžimas" / "The Return"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaupiausi peržiūrėti italų kilmės režisieriaus Uberto Pasolini naujausią Antikos mito pagal Homerą „Odisėja“ ekranizacijos „Sugrįžimas“ (angl. The Return) (2024) peržiūrai. Galiausiai tą ir padariau. Visgi man labai patinka antikiniai pasakojimai, mitai tiek literatūroje, tiek kine, tad čia apžvelgsiu, kaip man asmeniškai pasirodė „Sugrįžimas“, atskleisdamas tam tikras siužetines detales.

 

Pirmiausia, kas man krito į akis, buvo tai, kad filme pasirodo aktoriai veteranai – britas Ralph Fiennes ir prancūzė Juliette Binoche, kurie, beje, kartu 1992 metais pagrindinėje rolėje vaidino „Vėtrų kalnas“ pagal Emily Brontė romano ekranizaciją. Tai išties kartu ne tik Odisėjo sugrįžimas, bet ir šių aktorių susitikimas. Visgi Pasolinis šiek tiek kitaip interpretuoja Homero „Odisėją“, atsisako vaizduoti jo 20 metų klajones, jo 10 metų batalijas Trojos kare ir bastymąsi po jūras. Įdomu tai, kad istorija labai sužmoginta, čionai nė karto neištartas nė vienas Antikos laikų dievas, jiems neprimesta jokia žmogiškoji (ne)pasirinkimo valia, viską tarsi valdo pats žmogus.

 

Odisėjas vaizduojamas pačioje epo pabaigoje, kai jis išmetamas į savo gimtinės Itakės krantus, praėjus keliems dešimtmečiams po išvykimo. Jo ištikimoji žmona Penelopė jau nebetenka pamažu vilties, ji turi priimti sprendimą, už kurio jaunikio tekės, o subrendęs Telemachas ją kaltina silpnybėmis ir neryžtingumu. Atrodo, kad filmas tyčia „iškirpo“ Odisėjo žygdarbius, tad R. Fiennesui beliko tik perteikti, ko iš tikrųjų jo veikėjas Odisėjas negrįžo į Itakę, jeigu jo neprakeikė galimai Poseidonas... Iš tikrųjų režisierius išoriškai lyg ir viską teisingai vaizduoja pagal Homero epo vyksmą: dialogai, Telemacho išvykimas, pirmasis Penelopės ir Odisėjo susitikimas... Kompoziciškai viskas puiku, tačiau akcentai sudėti ne kaip herojinio epo, o pagal Biblijos motyvus: vyras po daugel metų grįžta atgailaudamas namo, bet pirmiausia matydamas tą skausmą ir siaubą, galvodamas apie prarastus vyrus, jis negali atleisti sau pačiam. Manau, R. Fiennes aukšto kalibro aktorius, kuris sugebėjo atskleisti Odisėjo vidinę dramą.

 

Filmas leidžia susimąstyti, kuo skiriasi herojus nuo žmogžudžio, t. y. ar tik laimėtojai buvo laikomi didvyriais? Filme tik labai švelniai parodoma Odisėjo abejonė, kuri tikrajame epe nelabai lyg pagrįsta, kodėl jis ilgą laiką Itakėje apsimetė elgeta. Filme tarsi bandoma išsakyti ir paties Odisėjo nusivylimu savimi, karžygio drąsa ir heroizmu, kuris, tiesą sakant, buvo itin Antikoje pervertinamas, nes garbė, šlovė buvo vertinami labiau nei pats gyvenimas. Odisėjas šiuo atveju tarsi „permetė“ žiūrovui savo žvilgsniu, neskubėjimu, abejone antikinių vertybių pompastikos nusivylimą, vertybių, kurios irgi galėjo būti paviršutiniškos, tad supratęs, kokia ištikima yra Penelopė ir kaip ji pasiaukojo dėl karalystės, suvokia, kad tikrasis herojus yra ne žudęs ir Trojos arklį sukūręs Odisėjas, bet kantrybe ir viltimi visus tuos metus gyvenusi Penelopė, kuri šiame filme dar subtilesnė, beveik ikoniškai atitinkanti Homero variantą, bet ji nesufeministinta, neieškoma per ją tariamos moteriškos pasakojimo versijos, bet giliamintiškai perteikiama jos išmintis ir kantrybė, neprarandant jos epinio tragizmo, vadinasi, ir visos Penelopės idėjos.

 

Viena labiausiai jaudinančių scenų yra Penelopės ir Odisėjo pirmasis pokalbis – be proto jausmingai ir estetiškai nufilmuota scena perteikia kiek kitokią interpretaciją, ne tokią naivią, kokią Homeras: Penelopės akys, kūno juslingumas byloja, kad ji nėra naivi, ji suvokia, kad kalbasi su savo tikruoju vyru, tačiau jis kitoks, nei išvykdamas, todėl jam neišsidavusi duoda laiko susivokti, pripažinti viduje padarytus moralinius nusikaltimus, išgyti ir atsiverti reikiamą momentą.

 

Režisierius padarė tam tikra prasme akyla akimi pramoginio kino mylėtojams nematomą stebuklą: nekeisdamas pernelyg siužeto (išskyrus eliminuodamas Antikos dievus) perteikė tokį pat sugrįžimo vyksmo istoriją, tik daug lėtesnį, nes herojus turi „išsiherojinti“, kad jam būtų atleista ir jis pats galėtų patikėti, kad po tiek žudynių geba dar vis mylėti ir būti žmogumi. Kitaip sakant, tai filmas filme, kita pasakojimo perspektyva, kurią puikiai perteikė Juliette Binoche ir Ralph Fiennes. Lyg ir siužetiškai nieko naujo nebuvo, viskas pagal planą, tačiau pajutau didelį režisieriaus troškimą sužmoginti herojų ir jam tas, sakyčiau, labai pavyko.

P. S. Aišku, kad filmas labai skiriasi nuo 1997  metais pastatyto „The Odyssey“, kurį mačiau dar vaikystėje, tad norėčiau dar kartą jį peržiūrėti. Beje, įdomus faktas – 2026 metais pasirodys netikėta Christopher Nolan naujausioji „Odisėjo“ versija, kurioje pasirodys toks aktorių žvaigždynas, kad geriau čia net nevardinsiu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Aladinas" / "Aladdin"

Sveiki,

Vaikystėje prisimenu išleistą nuostabiai spalvingą pasakų knygą „Aladinas“, iliustruotą pagal Volto Disnėjaus kampanijos 1992 metais sukurtą animacinį filmą, kuris, kaip ir daugelis Disnėjaus filmų, tapo tikra klasika. Šiemet sulaukėme ir vaidybinės filmo versijos „Aladinas“ (angl. Aladdin) (2019), kurį režisavo daugeliui puikiai žinomas Guy Richie.

Neatpasakodamas turiniu, galiu pasakyti, kad filmas beveik atitinka originaliosios pasakos turinį ir toli niekur nenukrypsta. Spalvingame karnavalinio pobūdžio filme iš esmės veikia tai, kas tinka visai šeimai: spalvingi veikėjai, arabiško miesto architektūra, egzotiški kostiumai, specialieji efektai ir nuotykių dvasia. Jeigu iš filmo tikitės kokios nors interpretacijos ar iš pasakos paimtų motyvų perkūrimo ir pritempimo prie kokių nors šiuolaikiškesnių ar siaubo elementais apraizgytos novatoriškos pateikties, tada tuos lūkesčius galite pamiršti.

Filmas, kuriame dainuojama ir yra miuziklo elementų – tai garantas, kad nieko gero nebus, kaip ir paskutinėje „Gražuolė ir pabaisa“ versijoje. Žinoma, filmas puikiai užpildo laiką su šeima, jeigu turite mažųjų, juos tie vaizdiniai gali prislopinti, o jūs, mamyte, galite pamegzti ant sofutės, o jūs, tėveli, galite ir prisnūsti – nieko neprarasite. Tiesą sakant, pats įdomiausias viso šio filmo momentas yra džino charizma, tik nuo jo pasirodymo filmas išties tampa kiek įdomesnis, nes jo stebuklai ir pokštai tokie dinamiški, įtraukiantys ir nesunkiai atpažįstami populiariojoje kultūroje. Pagrindinį džino vaidmenį atliko Will Smith, kuris sutiko suvaidinti džiną dėl savo paties vaikų ir, manau, jam tokie šmaikštūs vaidmenys išties tinka nuo „Vyrai juodais drabužiai“ ir „Laukiniai, laukiniai vakarai!“ laikų.

Visgi mane kaip žiūrovą labiausiai erzino nelabai įtraukiančios dainos, indiškų-arabiškų miksų šokiai ir, žinoma, tas vienkryptiškumas, kad gėris įveikia blogį, o vagis Aladinas yra pats tyriausias karalystės gyventojas, kad džinas pasižymi perdėm didelėmis žmogiškosiomis savybėmis ir už tai yra apdovanojimas: visa tai matyta, gerai žinoma ir, tiesą sakant, vietomis pernelyg nuobodu.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Septynios seserys" / "Seven Sisters" / "What Happened to Monday?"

Sveiki, 

Kai sužinojau, kad skandinavų kilmės aktorė Noomi Rapace viename filme atliks net septynis identiškas seseris – suklusau, nes žinojau šią aktorę kaip itin universalią. Taigi filmas „Septynios seserys“ (angl. Seven Sisters) kaip kur pristatoma kaip „Kas nutiko pirmadieniui?“ (angl. What Happened to Monday?) (2017) padovanoja ne taip dažnai pasitaikančią progą pamatyti kadre vieną aktorių, atliekantį daug vaidmenų. 

Pasakojimas nukelia į distopinius laikus, kurie, pripažinkime, bus netolima ateitis, kai žmonija pasieks 10 milijardų populiacijos ribą ir iš esmės reikės galvoti, kaip išgyventi kuo ilgiau šioje planetoje. Šioji istorija siūlo vieno vaiko politiką, o ką daryti, jeigu gimė dvynukai, o dar baisiau – septyni vaikai vienu metu? Vaikų utilizavimo politika atrodo gan kraupi, tačiau filme utopinis pasaulis atrodo kažin koks sterilus ir trūksta loginių akcentų, pvz., kodėl likęs pasaulis nesugeba pasipriešinti pseudo biologės mintims? Kas per pasaulio galingieji, sunaikinę vidurinę klasę, kad jų pritrenkiančiai visų baiminasi? Sterili tikrovė primena ir kitus pseudo antiutopinius pasaulius kaip „Bado žaidynės“ ir pan., kur žmonės paklūsta tokiai politikai. Kas šiame filme jeigu ir neįtikina, tai būtent tas socialinis baisus pasaulis, kuris pernelyg primena daugelį filmų ir yra pernelyg „numuilintas“, kad tiesiog galima kaltinti režisūrinės vaizduotės stoka.

Kalbant apie veikėjų charakterius – tipiniai. Ypač prastai pasirodė „blogiečiai“, kurie išlipa iš blizgančių limuzinų su ginklais ir be gailesčio šaudo – be druskos ir cukraus, tarsi „Matricos“ epopėjos robotai, kurie neturi nei savito charakterio, nei likimo – vien tik kompiuteriu užprogramuotą veikimą. Išskyrus Glenn Close suvaidintą personažą – aktorė tiesiog be pastangų atliko klišinį vaidmenį ir perspjovė visus blogiečius. Štai vienintelė Noomi Rapace ir buvo įdomi – gaila seserų, gaila jų likimo ir tai bene vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų šiame filme vertė gniaužti kumščius ir sirgti. Septynios seseris galima apkaltinti nebent tipažiniais charakteriais: pernelyg tipažiškai suskirstyta pagal savaitės dienas ir gyvendamos po vienu stogu 30 metų „tapo“ neįtikėtinai viena nuo kita besiskiriančiomis – viena blondinė koketė, kita super protinga, kita sprotiška aktyvistė, viena užsidarėlė programišė... Tarsi įkūnytų kiekviena tam tikrą moters tipažą, pernelyg išskaidytos į stereotipinius moters įvaizdžius. Kitą vertus, vienodesnės seserys šiame trileryje atrodytų pernelyg nuobodžios. 

Veiksmo netrūksta, visgi filmas man labai patiko, sirgau kaip kokioje pralaiminčioje krepšinio komandoje, kur daugiau ar mažiau viskas vis tiek nuspėjama, netgi finalą gali numatyti, jeigu žiūrite daugiau panašių trilerių. Nepaisant visų klišių, nuspėjamo braižo, siužetinių vingrybių, filmas kaip kompiuterinis žaidimas turi savo įtampos laipsnį, todėl manau, kad vidutiniams žiūrovui ši juosta turėtų patikti, juolab, kad viso filmo koziris vienas ir tas pats – aktorė Noomi Rapace.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mumija" / "Mummy"

Sveiki

Ko buvo galima tikėtis iš naujosios „Mumijos“ versijos? Dar didesnio niekalo!? Gali būti. Naujoji „Mumija“ (angl. Mummy) (2017) versija pasakoja šiek tiek pakeistą istoriją nuo originalo, prifarširuotą daug egzotinių spalvų, patrauklių vaizdų, specialiųjų efektų, tačiau kažkodėl išėjus iš salės vis tiek nugirdau tą posakį iš vieno vyriško: „šūdų krūva!“. Kodėl? Ko galima tikėtis einant į puikiai žinomos istorijos naują adaptaciją? Tik panašios istorijos sąrangą ir nieko naujo.

Buvau pasiruošęs pačiam prasčiausiam variantui. Kai tik prasidėjo filmas, jaučiausi itin nepatogiai, nes nežinojau, ar man išeiti, ar pasilikti miegoti, nes pirminis veiksmo filmo imituojantis susišaudymą buvo toks neskoningai prastas, kad net pradėjau piktintis, kaip lekiant šimtams kulkų veikėjai dar pasilenkdami geba juokauti, „laidyti bajerius“ ir visaip kitaip menkinti filmą. Tiesiog tipiniai „Mumijos“ charakterio šablonai ir klišių klišės. Pagrindinis veikėjas charizmatiškas chamas, atitinkantis komiksinio lygio tipažą, antraeilininkai taip pat kalba komikso lygio sakiniais ir absoliučiai niekas neįtikina: nei jų bendravimo manieros, nei visas emocijų paketas. Pirmoji filmo pusė, kol jie neatsiduria krentančiame lėktuve, viskas buvo itin žiauriai nyku. Po to, žinoma, kažkiek žiūrovą pagauna tiesiog nuotykių trilerio dvasia ir įsuka į veiksmą ir nori nenori pasiduodi tam karščiui, tačiau greit atsipeikėji tarp nuobodžių scenų ir supranti, kad pamatei iš tikrųjų tą patį, ką kine galėjai pamatyti prieš dvidešimt metų: tie patys juokeliai, ta pati scenarijaus kryptis ir tas pats įvykių sustygavimas, kas kad keičiasi aplinkybės.

Gerai bent jau tai, kad aktorius Tom Cruise neblogai išsilaikęs, nes kitaip jis šiam vaidmeniui būtų ryškiai per senas, tačiau gera fizinė parengtis leido jam atlikti, sakyčiau, ypač jam savimylos tinkantį vaidmenį. Iš esmės keletas itin neblogų kino efektų, veiksmo scenų šiek tiek gelbsti filmą, leidžia patirti tipinį nuotykį, tačiau filmas nepateikia idėjine prasme nieko naujo, viskas sena, tik įpakuota į naują pakuotę. Kaip ir kažkas sakė, tiesiog filmas tuščias, yra viena įvykių formulė, kuri pritaikyta masinio pop filmų žiūrėtojams. Tiesa, nemanau, kad ir senoji filmo versija kažkuo ypatinga, ji tiesiog dar nebuvo paruošta tiems išlepusiems efektų žiūrovams, todėl įspūdžių prasme, kai anuomet mus rečiau pasiekdavo vaizdais prabangūs filmai, atrodo, kad ji buvo kur kas geresnė.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela