Filmas: "Tu nebūsi viena" / "You Won't Be Alone"

 

Sveiki,

Naująjį siaubo europietiškąjį kiną vienu metu buvo apsiėmę kurti ispanai ir jie tai darė labai gerai, tačiau kažkas nutiko ir jų kinas pakrypo kitur. Po neseniai matytos „Telma“ ir „Avelės“ šį žanrą neprastai bando plėtoti skandinaviškasis kinas, tačiau Europa kažin, ar šiam specifiniam žanrui turi kokias nors tradicijas, nes viską, ką ji sukuria, dažniausiai yra pavieniai proveržiai. Štai režisierius Goran Stolevski šiemet pristatė siaubo dramą „Tu niekada nebūsi viena“ (angl. You Won't Be Alone) (2022), kuris persmelktas Brolių Grimų pasakų folkloriniais siaubo motyvais.

Filmas nufilmuotas Šiaurės Makedonijoje su prancūzų, makedoniečių ir amerikiečių aktoriais. Vienas netikėčiausių pasirodymų – Noomi Rapace, kuri po sėkmingos šiaurietiškos siaubo dramos „Avelė“ čia vėlgi atrodo savitai įtrauki. Filmų apie raganas yra pačių įvairiausių, na o šis vienas baisiausių. Dažnai mes linkę raganomis žavėtis, Holivudas nuveikė išties labai didelį darbą romantizuodamas raganas, vampyrus, monstrus įvairiuose kino ir serialų formatuose, šis filmas absoliučiai atsisako žengti šiuo žingsniu ir remiasi, kad raganos tai yra blogis ir visa jų magija ateina iš juodosios magijos, pardavus sielą, todėl svarbiausias filmo elementas gana šlykštus, gąsdinantis, bet įdomus – vietoj širdies į angą ragana prisikemša mirusio gyvo žarnokų ir pakeičia pavidalą.

Visgi net pas šlykščiausias raganas galima matyti paguodos ir atjautos motyvų. Savo mokine bjaurioji nudegusi ragana bando paversti nebylę šešiolikmetę, bet greitai jai nusibosta, todėl ją palieka. Šešiolikmetė patyrusi motinos apsaugą ir meilę, tačiau niekada negyvenusi bendruomenėje, trokšta patirti tai, kas iš jos buvo visą gyvenimą atimta, tačiau nebylei kaskart keičiant kaimiečių pavidalus vis dar sudėtinga patikėti, kad gali sukurti paprastą žmogaus artumo laimę, nes atstumtųjų raganų prigimtis, apie kurią nuolat primena pasirodžiusi senoji ragana, ją atbaido nuo svajonės. Galiausiai žudymo ir gyvybės saugojimo, meilės, geismo ir vienatvės bei raupsuotosios pozicijos pas jaunąją raganą susikerta ir įvyksta lemtingi gyvenimo pasirinkimai. Filmo pabaigoje suskambantys leitmotyvas „ir vis tiek...“ kalba apie pastangas siekti žmogiškosios laimės ir būti normaliai, žinant, kad lemtis raganoms galiausiai bus negailestinga.

Įstabus filmas! Netikėta pasakojimo folklorinė maniera naujai perteikia folklorinio siaubo tendenciją, o europietiško kino perspektyvoje įgauna naują prasmių perspektyvą. Galimas daiktas, kad eiliniams siaubekų mylėtojams šis filmas, balansuojantis tarp siaubo ir skausmingos meditacijos, tarp pastangų surasti savo laimę ir paneigti savo prigimtį atrodys pernelyg filosofiškas, beveiksmis, tačiau jis kur kas įdomesnis už daugelį pastarųjų metų užatlantinio siaubo kino, kurie aiškiai nukreipti į jausmų dirginimą ir nuotykio pasažus, o ne į biblinius ir folklorinius pasakojimų individualizavimus. Filmas vėl leido man prisiminti Robert Eggers nepriklausomo kino filmą „Ragana“ (2015), kuriame vėlgi iš folklorinės perspektyvos netikėtai suspindi novatoriškai pasakojami tautosakos siaubo motyvai. Išties filmą sužiūrėjau įtraukiai, nekomerciškai ir su pasimėgavimu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Avelė" / "Lamb"

 Sveiki,

 

Vienas iš šiųmečių kino festivalio „Scanorama“ akstinų tapo islandų siaubo drama „Avelė“ (angl. Lamb) (2021), kuriame su islandų garsenybėmis pagrindiniam vaidmeniui iš Holivudo trumpam sugrįžo šiuolaikinė kino legenda Noomi Rapace. Filmą režisavo debiutantas aktorius Valdimar Jóhannsson, kuriam be didesnių finansavimo galimybių pavyko sukurti ir intriguojančiai perteikti tai, ką galbūt pavadinčiau šiuolaikine skandinavų siaubo tradicija. Prieš kelerius metus matytas norvegų filmas „Telma“ arba švedų šedevriukas „Riba“ iškart suintriguoja įtikinamai perteiktu siaubu ir mistiniais štrichais.

 

Naujausiame skandinaviškame „siaubeke“ pasakojama iš pradžių gana niūri, kaip ir pridera skandinavams, šeimos tragedija. Pora negali susilaukti vaikų, todėl visą savo energiją skiria atšiauriame Islandijos kalnų slėnyje įkurdintoje avių fermoje. Pirmieji kadrai – pribloškiantys. Pasipiktinusios avys nerimsta savo tvartuose, įspūdis, jog jos bendrauja savita magiška kalba savo kolektyve, o jų akys regi tai, ko negali regėti įprastas žmogus. Įtampa lipa ant kulnų, tačiau netrukus sužinome, jog žmonių kasdienybė kur kas pilkesnė. Pora atvedinėja avinėlius į šį pasaulį, kol vieną dieną iš avies, tiesiogine to žodžio prasme, išlenda hibridinė avies ir žmogaus versija. Pora nedvejoja – tai Dievo dovana, todėl konkuruodami su motina avimi pasiima vaiką kaip savo ir pavadina ją mirusios dukters Ados garbei, tačiau netrukus į sodybą grįžta brolis ir jis pamato, kad bevaikė šeima pamažu nupušo...

 

Gerai, apie motinystės ir tėvystės instinktus kine tiek priskaldyta malkų, kad nežinau labiau šabloniškesnio motyvo, kai motina kamuojama šių instinktų (arba vaiko praradimo) tiesiog pakvaišta. Šiuo triuku naudojasi tiek dramos, tiek siaubo filmai, tiek hibridiniai žanrai, kur žiūrovui gana lengva susitapatinti su veikėjais psichikos nestabilumu ir ją pateisinti. Ar prisimenate biblijine misterija perkrautą barokinio siaubo filmą Darreno Aronofsky „Motina!“ (2017), po tokio filmo sunku atsigauti ir suvirškinti siaubūniškus motinos instinktus. Skandinaviškasis „Avelė“ taip pat fokusuojasi į biblijinį avelės aukos metaforą, čia dėl motiniškos konkurencijos moteris nušauna avies patelę, nes laiko ją vertesne motina, nei ji pati. Tačiau filme pasirodo ir demoniškieji žmogaus avies motyvai, kurie koreliuoja su Antikos miškų dievybe Panu, tik šiame filme jis gerokai primena patį Mefistofelį. Žodžiu, režisierius neperkrauna šiurpumu savo filmo, nors nuolatinėje skandinaviškoje tėkmėje vis jaučiame kažin kokį tvyrantį siaubą, kuris tuoj išlįs. Ir tikrai, anksčiau ar vėliau jis išlenda, bet vėlgi tyliai, skandinaviškai santūriai ir užtikrintai. Sukurti gerą siaubo filmo nereikia garso efektų, nusibodusių holivudinių klišių, užtenka tiesiog sukurti lėto laukimo filmo įspūdį, jog kažkas vis tiek tuoj nutiks, nes juk tokiai porelei su tokia psichika laimingai baigtis negali.

 

Visgi visumoje filmas pateisino savo žanrą ir jis tapo ir provokuojantis, ir originalus, nors lyg ir nieko naujo, tačiau pasirinkta pasakojimo maniera, mitologiniai niuansai leis šiam filmui nevienadieniškai įsirėžti į atmintį.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Mano angelas" / "Angel of Mine"

 Sveiki,

Pasiilgusiems mistinių trilerių, tikriausiai bet koks kino maistas su šiuo žanru yra skanus, todėl nusprendžiau pasižiūrėti Kim Farrant režisuotą filmą „Mano angelas“ (angl. Angel of Mine) (2019), kuris pasakoja apie moterį, kuri psichiškai įstrigusi jau daugel metų dėl savo dukters netekties. Moteris po reabilitacijos bando stotis ant kojų, bet netyčia pamačiusi vienos moters dukrelę įsikala į galvą, kad tai jos dukra, na, o tada ir prasideda toji didžiulė beprotybė: persekiojimas, spaudimas darbe, nesutarimai su buvusiu vyru, dėmesio stoka sūnui...

Šiame mistiniame trileryje, iš pradžių lyg ir įtraukiančiame pasakojime, išryškėja viena erzinanti ir atbukusi siužetinė linija, o kita – intriguojanti. Pripažinkime, kad filmų apie motinos skausmą ir beprotybę praradus vaiką yra tiek sukurta, kad net sunku apsakyti, koks turėtų būti filmas stiprus ir kiek jis turėtų būti kitoks, kad iš tikrųjų kalbėtų savitai ir kitoniškai. Taip, turime labai mėgstamą draminį siužetą, kone šabloną: po kūdikio netekties motinai pakrinka nervai, suyra santuoka. Kažkur skaičiau, kad beveik visos santuokos subyra praradus vaiką, nes šeimoje atsiveria bedugnė. Panašiai ir šiame pasakojime. Bet iš kitos pusės, galima žavėtis maniakišku motinos užsispyrėlišku tikėjimu, kad svetima mergytė yra jos dukra. Filmas lyg ir bando kalbėti apie motinos ir vaiko mistinį ryšį, netgi idealizuoti.

Žinoma, filmo finalas nenustebino, nors ir pozityvus, nors ir motinos naudai, visgi tai labai neįtikėtina istorija, labiau fantazija. Žinoma, šio filmo stipriausia pusė yra ne režisūra ir ne pats siužetas, kurį galėčiau įvardinti ganėtinai standartiniu ir pramoginiu trileriu, bet būtent pagrindinės aktorės Noomi Rapace pasirodymas, kuriai itin tinka tokie draminiai vaidmenys. Beveik net neabejoju, jeigu ši aktorė „užšoks“ ant tikrai talentingo režisieriaus ir gero bei įtaigaus scenarijaus, jai gresia absoliutus „Oskaras“. Deja, „Mano angelas“ filmas visomis kitomis savo sąrangos dalimis yra pernelyg vidutiniškas, kad būtų įsimenamas.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Septynios seserys" / "Seven Sisters" / "What Happened to Monday?"

Sveiki, 

Kai sužinojau, kad skandinavų kilmės aktorė Noomi Rapace viename filme atliks net septynis identiškas seseris – suklusau, nes žinojau šią aktorę kaip itin universalią. Taigi filmas „Septynios seserys“ (angl. Seven Sisters) kaip kur pristatoma kaip „Kas nutiko pirmadieniui?“ (angl. What Happened to Monday?) (2017) padovanoja ne taip dažnai pasitaikančią progą pamatyti kadre vieną aktorių, atliekantį daug vaidmenų. 

Pasakojimas nukelia į distopinius laikus, kurie, pripažinkime, bus netolima ateitis, kai žmonija pasieks 10 milijardų populiacijos ribą ir iš esmės reikės galvoti, kaip išgyventi kuo ilgiau šioje planetoje. Šioji istorija siūlo vieno vaiko politiką, o ką daryti, jeigu gimė dvynukai, o dar baisiau – septyni vaikai vienu metu? Vaikų utilizavimo politika atrodo gan kraupi, tačiau filme utopinis pasaulis atrodo kažin koks sterilus ir trūksta loginių akcentų, pvz., kodėl likęs pasaulis nesugeba pasipriešinti pseudo biologės mintims? Kas per pasaulio galingieji, sunaikinę vidurinę klasę, kad jų pritrenkiančiai visų baiminasi? Sterili tikrovė primena ir kitus pseudo antiutopinius pasaulius kaip „Bado žaidynės“ ir pan., kur žmonės paklūsta tokiai politikai. Kas šiame filme jeigu ir neįtikina, tai būtent tas socialinis baisus pasaulis, kuris pernelyg primena daugelį filmų ir yra pernelyg „numuilintas“, kad tiesiog galima kaltinti režisūrinės vaizduotės stoka.

Kalbant apie veikėjų charakterius – tipiniai. Ypač prastai pasirodė „blogiečiai“, kurie išlipa iš blizgančių limuzinų su ginklais ir be gailesčio šaudo – be druskos ir cukraus, tarsi „Matricos“ epopėjos robotai, kurie neturi nei savito charakterio, nei likimo – vien tik kompiuteriu užprogramuotą veikimą. Išskyrus Glenn Close suvaidintą personažą – aktorė tiesiog be pastangų atliko klišinį vaidmenį ir perspjovė visus blogiečius. Štai vienintelė Noomi Rapace ir buvo įdomi – gaila seserų, gaila jų likimo ir tai bene vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų šiame filme vertė gniaužti kumščius ir sirgti. Septynios seseris galima apkaltinti nebent tipažiniais charakteriais: pernelyg tipažiškai suskirstyta pagal savaitės dienas ir gyvendamos po vienu stogu 30 metų „tapo“ neįtikėtinai viena nuo kita besiskiriančiomis – viena blondinė koketė, kita super protinga, kita sprotiška aktyvistė, viena užsidarėlė programišė... Tarsi įkūnytų kiekviena tam tikrą moters tipažą, pernelyg išskaidytos į stereotipinius moters įvaizdžius. Kitą vertus, vienodesnės seserys šiame trileryje atrodytų pernelyg nuobodžios. 

Veiksmo netrūksta, visgi filmas man labai patiko, sirgau kaip kokioje pralaiminčioje krepšinio komandoje, kur daugiau ar mažiau viskas vis tiek nuspėjama, netgi finalą gali numatyti, jeigu žiūrite daugiau panašių trilerių. Nepaisant visų klišių, nuspėjamo braižo, siužetinių vingrybių, filmas kaip kompiuterinis žaidimas turi savo įtampos laipsnį, todėl manau, kad vidutiniams žiūrovui ši juosta turėtų patikti, juolab, kad viso filmo koziris vienas ir tas pats – aktorė Noomi Rapace.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Numeris 44" / "Child 44"

Sveiki,

Tikriausiai ne aš vienas skubėjau pamatyti filmą „Numeris 44“ (angl. Child 44) (2015) dėl to paties skandalo iš kaimyninės Rusijos. Rusijos valdžia uždraudė rodyti šį filmą šalies kino teatruose ir dėl to filmas dar labiau šovė į aukštumas. Tiesa, taip iki galo ir neaišku, kodėl jis uždraustas. Ar valdžią papiktino Sovietų Sąjungos vidaus brutalios militaristinės tvarkos vaizdavimas, ar tai, jog filme prabėgomis vaizduojami gana keistoki vyro, grobiančio vaikus, santykiai? Galbūt esama ir kitų priežasčių, bet jas neverta dabar detalizuoti ir analizuoti...

Apie filmą galiu pasakyti tik tiek, kad jis moka prikaustyti dėmesį. Nors kino kritika gana drungnai jį įvertina, tačiau jis man patinka. Na, militaristinių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą sukurta ne vienas, ypač europietiškas kinas mėgsta šią temą, daug literatūros ekranizacijų ir t.t. Šis filmas man tikriausiai labiausiai patiko tuo, kad tai ne tiek karinis filmas, nors esama ir to, kiek svarbi tampa žmogiškoji drama, kai „nusitrina“ politinis personažo atspalvis ir personažas ima kovoti politinių ugnių apsuptyje už savo asmeninius įsitikinimus. Daug gražių ir brutalių scenų, nors kartu, ypač finale, esama beveik holivudinių scenų, kai virš akies kabo durklas ir „herojai“ grumiasi už gyvybę ir tiesą ir, žinoma, tiesa laimi. Tik realybėje, kažin, ar taip jau nutinka... 

Švedų režisierius Daniel Espinosa jau ne kartą režisavo „ginkliškus“ filmus, todėl patirties turi. Visgi jo režisūra prisilaiko holivudinės tradicijos, nors esama šiame filme tikrai įtaigių netgi, sakyčiau, europietiško kino scenų, kurios atima žadą, aišku, tai brutaliosios scenos – staigios, miklios, šokiruojančios. Ir visgi, kai kada filmo emocinis „krūvis“ nusekdavo ir jausdavosi užvilkinimas, bet visumoje įtampos netrūksta. Režisieriui pavyko padirbėti su patyrusiais didžiajame ir nepriklausomame kine dirbančiais aktoriais – Noome Rapace (paskutiniu metu nemažai juostų „ateina“ pas mane su šia aktore), stebinanti savo skirtingais amplua. Žinoma, šio filmo pažiba yra visgi aktorius Tom Hardy, kuris savo darbą atliko tikrai užtikrintai, su temperamentu. 

Filmas, kuriame visgi išvengta meilės istorijos – tai irgi stebina, nors apie meilę užsimenama ir šiokia tokia linija lyg ir yra, bet ji kitokia, nenustelbia kriminalinės linijos ir intrigos, o tai filmui, mano akimis, yra didelis pliusas. Manau, daugeliui iš Jūsų tikrai turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 6.4 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anapus" / "Svinalängorna" / "Beyond"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tiesą sakant, buvau primiršęs skandinavišką kiną, bet filmas „Anapus“ (angl. Beyond) (2010) vėlei man priminė, kad toks visgi egzistuoja ir ne visada „Scanoramos“ festivalio programoje, jį parodo kartais ir TV programos. Šį filmą pasirinkau pažiūrėti dėl populiariai migruojančios tarp europietiško ir už Atlanto kuriamo kino aktorės Noome Rapace. Tiesą sakant, tikėjausi geros ir stiprios emociškai dramos ir, galima sakyti, filmas iš dalies pateisino mano lūkesčius.

Filmas konstruojamas dvejomis laiko distancijomis. Apie suaugusios moters dabartį, kai ji važiuoja aplankyti su savo šeima merdinčios moters ir jos sunki vaikystė, kai prasigėręs tėvas mušdavo motina, vaikus ir byrėdavo idilinės šeimos konstruktas... Socialinis gyvenimas prieš kelis dešimtmečius Skandinavijoje primena šių dienų realybę Lietuvoje, ypač provincijose, todėl tas, kas giminėje susidūrė su alkoholio priklausomybe turinčiu giminaičiu, tikriausiai žino, kaip turėtų daugiau ar mažiau paveikti šis filmas.

Apskritai galima klausti, apie ką šis filmas? Argi apie alkoholiką tėvą, sugriovusį savo vaikų vaikystę? Nemanyčiau. Visgi tai apie vaikystės traumos padarinius, kuriuos užtikrintai perteikia aktorė Noome Rapace ir galų galiausiai apie atleidimą, kuris glūdi po nuoskaudomis, traumomis ir nenorėjimu sugrįžti į praeitį. Filmas sunkokas ir jo temos sunkios, tačiau nepasakyčiau, kad viskas mane įtikino iki galo. Konstruojami praeities prisiminimai, vaikų elgesys ir jų vaidyba ne visada man tiko ir patiko, norėjosi kai kada dar labiau aštresnių scenų ir smurto protrūkių, kokių reta, bet gyvenime būna, kaip antai Kalėdų eglutės puošyba filme – išties graudu.

Nepaisant niūrios atmosferos, socialinių bėdų slogumo, filmas ganėtinai geras ir aktualus, nors ir menkoko biudžeto, bet taip gerai atpažįstamo socialiai angažuoto scenarijumi.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela