Filmas: "Tu nebūsi viena" / "You Won't Be Alone"

 

Sveiki,

Naująjį siaubo europietiškąjį kiną vienu metu buvo apsiėmę kurti ispanai ir jie tai darė labai gerai, tačiau kažkas nutiko ir jų kinas pakrypo kitur. Po neseniai matytos „Telma“ ir „Avelės“ šį žanrą neprastai bando plėtoti skandinaviškasis kinas, tačiau Europa kažin, ar šiam specifiniam žanrui turi kokias nors tradicijas, nes viską, ką ji sukuria, dažniausiai yra pavieniai proveržiai. Štai režisierius Goran Stolevski šiemet pristatė siaubo dramą „Tu niekada nebūsi viena“ (angl. You Won't Be Alone) (2022), kuris persmelktas Brolių Grimų pasakų folkloriniais siaubo motyvais.

Filmas nufilmuotas Šiaurės Makedonijoje su prancūzų, makedoniečių ir amerikiečių aktoriais. Vienas netikėčiausių pasirodymų – Noomi Rapace, kuri po sėkmingos šiaurietiškos siaubo dramos „Avelė“ čia vėlgi atrodo savitai įtrauki. Filmų apie raganas yra pačių įvairiausių, na o šis vienas baisiausių. Dažnai mes linkę raganomis žavėtis, Holivudas nuveikė išties labai didelį darbą romantizuodamas raganas, vampyrus, monstrus įvairiuose kino ir serialų formatuose, šis filmas absoliučiai atsisako žengti šiuo žingsniu ir remiasi, kad raganos tai yra blogis ir visa jų magija ateina iš juodosios magijos, pardavus sielą, todėl svarbiausias filmo elementas gana šlykštus, gąsdinantis, bet įdomus – vietoj širdies į angą ragana prisikemša mirusio gyvo žarnokų ir pakeičia pavidalą.

Visgi net pas šlykščiausias raganas galima matyti paguodos ir atjautos motyvų. Savo mokine bjaurioji nudegusi ragana bando paversti nebylę šešiolikmetę, bet greitai jai nusibosta, todėl ją palieka. Šešiolikmetė patyrusi motinos apsaugą ir meilę, tačiau niekada negyvenusi bendruomenėje, trokšta patirti tai, kas iš jos buvo visą gyvenimą atimta, tačiau nebylei kaskart keičiant kaimiečių pavidalus vis dar sudėtinga patikėti, kad gali sukurti paprastą žmogaus artumo laimę, nes atstumtųjų raganų prigimtis, apie kurią nuolat primena pasirodžiusi senoji ragana, ją atbaido nuo svajonės. Galiausiai žudymo ir gyvybės saugojimo, meilės, geismo ir vienatvės bei raupsuotosios pozicijos pas jaunąją raganą susikerta ir įvyksta lemtingi gyvenimo pasirinkimai. Filmo pabaigoje suskambantys leitmotyvas „ir vis tiek...“ kalba apie pastangas siekti žmogiškosios laimės ir būti normaliai, žinant, kad lemtis raganoms galiausiai bus negailestinga.

Įstabus filmas! Netikėta pasakojimo folklorinė maniera naujai perteikia folklorinio siaubo tendenciją, o europietiško kino perspektyvoje įgauna naują prasmių perspektyvą. Galimas daiktas, kad eiliniams siaubekų mylėtojams šis filmas, balansuojantis tarp siaubo ir skausmingos meditacijos, tarp pastangų surasti savo laimę ir paneigti savo prigimtį atrodys pernelyg filosofiškas, beveiksmis, tačiau jis kur kas įdomesnis už daugelį pastarųjų metų užatlantinio siaubo kino, kurie aiškiai nukreipti į jausmų dirginimą ir nuotykio pasažus, o ne į biblinius ir folklorinius pasakojimų individualizavimus. Filmas vėl leido man prisiminti Robert Eggers nepriklausomo kino filmą „Ragana“ (2015), kuriame vėlgi iš folklorinės perspektyvos netikėtai suspindi novatoriškai pasakojami tautosakos siaubo motyvai. Išties filmą sužiūrėjau įtraukiai, nekomerciškai ir su pasimėgavimu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jonas" / "Jonas" / "I Am Jonas"

Sveiki,

 

Prancūzų TV filmas pavadinimu „Jonas“ (pranc. Jonas) (2018) tikriausiai daugelį niekuo pernelyg daug nenustebins. Filmą nusprendžiau pažiūrėti dėl „Kino pavasaryje“ matyto aktoriaus Félix Maritaud pasirodymo filme „Laukinis“. Pastarasis buvo LGBTQ tema ir gana graudžiai šokiruojantis, tad šalia pamatęs aktoriaus retrospektyvoje filmą „Jonas“ ir pažiūrėjęs anonsą, suvokiau, kad filmas turėtų būti kažkuo panašus į „Laukinį“.

 

Filme „Jonas“ pasakojama vieno homoseksualo vyruko išstorija dviem laiko linijomis. Viena iš jų – jis dar paauglys mokykloje užmezga intymius draugystės santykius su klasės naujoku ir jaučia klasės vaikinų patyčias. Kitoje – po daugel metų jis bando vėlei atgaivinti ir susirasti anuomet pažinotos vaikino šeimos narius. Paskui save tampydamas sentimentus keliantį „game boy“ žaidimo pultelį, jis leidžiasi į praeities apmąstymus ir savotiškos kaltės atpirkimą, nes galimai dėl jo kaltės praeityje įvyko nelaimingas incidentas...

 

Istorija gana paprasta ir jau, man atrodo, daug kur įvairiausiais rakursais matyta. Nors filmas ir su LGBTQ indeksu, visgi man joje pritrūko ir dinamikos, ir įdomesnių siužetinių vingių, o gal visgi vidinės istorijos įtampos. Su filmu lyg ir viskas gerai, tačiau veikėjai gana vienkrypčiai, charakterio sąsajos paauglio Jono ir suaugusiuoju Jonu gana nutolusios, atrodo, kad tai absoliučiai skirtingos asmenybės: vienas gyvena nepastovų seksualinį ir kaltės graužaties gyvenimą, neturi net namų, o kitas – perdėtai baikštus, drovus jaunuolis, kurio gyvenimas tuojau apvirs aukštyn kojom. Nufilmuota ir perteikta viskas lyg ganėtinai neblogai, tačiau filmas kaip iš vadovėlio, be įdomesnių provokacijų su pernelyg nuspėjama istorija ir kompozicija. Pasigedau aštrumo, kokį turėjo „Laukinis“. Jeigu atvirai, tai filmui tiesiog stinga aistros ir dvasios, tačiau europietiško kino kontekste visgi susižiūri gana vidutiniškai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Laukinis" / "Sauvage" / "Wild"

Sveiki,

Pernai per „Kino pavasario“ festivalį pagrindinėje programoje būta labai daug LGBT tematikos filmų, šiemet jų kur kas mažiau ir jų seansų mažiau, tačiau vieną visgi nusprendžiau pasižiūrėti ir tai buvo prancūzų režisieriaus Camille Vidal-Naquet „Laukinis“ (pranc. Sauvage) (2018). Tai vienas iš tų filmų (kažkodėl būdinga LGBT prancūzų kinui), kada pasakojama apie gėjus per prostitucijos ir socialinio dugno patirtis, smarkiai veikiant kūniškai homoerotikai, kuri nelabai kuo susijusi su meile...

Pasakojimo centre – 22 metų vaikinas Leo, gyvenantis nelegaliai uzurpuotuose butuose, įsimylėjęs kolegą, irgi dirbantį už pinigus. Filmas apie jo kasdienybę tarp bandymo „prisigrandyti“ meilės ir jo darbo. Visąlaik, kol žiūrėjau ypač intymiai ir atvirai rodomus aktus su senais pasiturinčiais prancūzais, galvojau: Dieve, koks siaubingas tas darbas yra prostitucija. Čia tu dar jaunas, pritrauki klientus, o po kelerių metų tu tiesiog jau žaizdotas mėsos kalnas, į kurį niekas nebenori žiūrėti, nes esi tiesiog pernelyg nušašęs... Čia galima prisiminti Vilniaus stoties prostitučių likimus. Taigi, mūsų herojus suserga plaučių liga, bet nesiliauja tikėjęs ir gyvenęs savu ritmu, nes nieko daugiau už savo gyvenimą jis nebeturi. Tai iš esmės hipiškai žavu, iš kitos pusės ta laisvė priveda prie tokio baisaus skurdo, kad nieko nebelieka – tik kelios minutės dangaus, gulint palei upę ant žolės su cigarete tarp lūpų...

Filme gausu nuogybių. Toli gražu iki erotikos, toji nuogybė tokia natūrali, o kūno genitalijos, švystelėjusios kadruose dažnai tampa kaip papildoma ranka – tiesiog darbo įrankis. Visoje toje kūniškoje kasdienybėje, kai žmogus dirba su kūnu ir neturi aistros, tik dėl to, kad reikia, veriasi toks savaime suprantamas gailestis – „antierotika“.

Patiko, kad filmas „gyvas“, be patetikos, nufilmuotas tarsi iš realaus gyvenimo, nekomponuojant jokių perdėtų scenų su kulminacijomis ir atomazgomis, atsisakant daugybės klišių, patetikos ir pramoginio kino raiškos. Tarsi gatvinio prostituto dienoraščio ištraukos, todėl kai kurios scenos glumina, bet tas suglumimas iš esmės yra toks sveikas ir įdomus, nes kine dažniausiai erotika funkcionuoja kaip estetika arba aliuzija į romantiką. Filmas man priminė keletą LGBT temos panašaus stilistikos prancūzų filmus. Visų pirma „Vaikinai iš Rytų“ – irgi rodytą Kino pavasaryje. Taip pat „Nepažįstamasis prie ežero“. Visi trys filmas (įskaitant ir šį) kalba apie vyrų prostituciją kaip apie darbą, kuriame prarandama tam tikra moralinė ir dvasinė riba, bet visada vienokiu ar kitokiu būdu parodoma, kaip ilgimasi meilės.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.1

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "120 dūžių per minutę" / "120 battements par minute" / "BPM (Beats per Minute)"

Sveiki,

Prieš daugiau nei kelerius metus pristatytas iš Maroko kilusios prancūzų kino režisieriaus Robin Campillo filmas „Vaikinai iš Rytų“ festivalio Kino pavasario žiūrovų nepaliko abejingų, jis sugrįžo su nauju LGBT temos filmu „120 dūžių per minutę“ (pranc. 120 battements par minute) (2017), kuris tarptautiniame Kanų kino festivalyje pelnė Didįjį žiūri prizą. Ilgas, beveik pustrečios valandos filmas praskrieja kaip per minutė ir nejauti, kaip įsiveli ir gyveni dešimto dešimtmečio gėjų ir lesbiečių, sergančių AIDS bendruomenėje.

Aišku, galima padejuoti, kam reikalingas toks filmas Lietuvoje, kai purkštaudami žmonės bėga iš kino salės, prisidengę veidus? Atsakymų įvairių galima sugalvoti, bet tuokart šovė tik vienas – kad nebebėgtų iš salės, kad nebenusigręžtų nuo bendrų žmonijos problemų lyg tai jų visiškai „neliestų“, kaip tai kruopščiai darė farmacininkai, delsdami dėl gydymo preparatų. Nors šįkart seanse niekas nebėgo iš salės, nes daugelis žinojo, į kokį filmą atėjo ir ko iš jo tikėtis, tad tik per itin atviras erotines scenas vyrai žemais bosais krizeno kosėdami, o moterys spigiai kikeno, neturėdamos kur dėti akių. Prisiminiau, kad nėra jokios panašios reakcijos, kai per kokį kitą Kino pavasarį filmą rodoma, pavyzdžiui, intymi heteroseksualų sekso scena...

Grįžtant prie paties filmo – jis labai margas. Pirmoji pusantros valandos filmo dalis kaip vaivorykštės spalvos tiesiog kibirkščiuoja – daug nesutarimų, agresijos, po kuria slepiasi mirties baimė, protestų, ginčų, nuomonių. Viskas rodoma iš aktyvistų „lizdo“, bet netrukus ima išryškėti pagrindinė santykių istorija, kuri filmą nutempia iš esmės prie minorinių nuotaikų ir filmas iš šurmulingo daugiakalbio triukšmo tampa panašus į amerikiečių tikrai gerus filmus „Normali širdis“ ar „Dalaso klubas“, na gerai, netgi šiek tiek primena „Filadelfija“. Iš esmės filmo finalas susmūgiuoja ir kyla daug prieštaringų apmąstymų, kai regi mirštantį palatoje žmogų, kuriam paskutinis malonumas yra, kai jam pamasturbuoja, kai vyrai eina į naktinį klubą ir šoka tiek, kiek gali, nes po pusmečio geriausiu atveju galės tik stebėti nuo baro kėdės, nes dėl ligos judesiai bus riboti... Tas gyvenimo troškulys, išreikštas taip stipriai ir erotiškai visiškai filme pateisinamas, nes pasaulyje nėra jėgos ir ramsčio, kurie tos sergančius palaikytų – religija nusigręžusi, didžioji visuomenės dalis irgi, farmacininkai delsia ir t. t. Kaip kabintis į gyvenimą, jeigu ne savo kūnu ir mėgautis likusiu laiku?

Apskritai kol kas tai pirmasis „Kino pavasario“ filmas, po kurio šiek tiek susigraudinau ir namo grįžau galvodamas apie raudonai nudažytą ankstyvą rytmetį Paryžiaus upę Seną.

Nuoroda į Kino pavasario filmo tinklapį ČIA.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela