Filmas: "Žokėjus" / "El jockey" / "Kill the Jockey"

 

Sveiki,

 

Kino pavasaryje visada laukiu spalvingų ir provokuojančių Pietų Amerikos filmų. Ko čia slėpti – ypač Argentinos! Režisierius Luis Ortega man taip pat nėra naujiena, prieš penkerius metus matyta jo muzikali biografinės dramos interpretacija „Angelas“ (2018) įsiminė ilgam! Neseniai vėl perklausiau to filmo garso takelį, todėl nutariau, kad nieko pernelyg nesidomėsiu apie naujausią jo darbą „Žokėjus“ (ispan. El Jockey) (2024) ir galbūt patirsiu tą patį, ką anuomet žiūrėdamas „Angelą“.

 

Žokėjus – tai sportinių lenktynių žirgų jojikas ir šįkart toks nepamainomas veikėjas Remo, išgyvenantis kaip žokėjus legenda ne pačius geriausius laikus. Remo narkomanas ir alkoholikas, kad užliptų ant žirgo ir būtų bebaimiu, jis vartoja viską, kas jam paduodama. Jo mylimoji Abrilė taip pat sportinė jojikė, tik filme ji laukiasi nuo Remo kūdikio. Po lemtingo atsitiktinumo Remo vos nemiršta, jo smegenys tampa pažeistos, tačiau atsigavęs ligoninėje ir persirengęs moteriškai jis bastosi po Buenos Aires ir slepiasi nuo savo vadybininko ir jo pakalikų, praradęs Remo tapatybę. Galiausiai Remo pamažu iš tikrųjų tampa kaip moteris, jis suimamas ir patenka į naują kalėjimo sistemą, kur vėl jo talentas išnaudojamas už privilegijas kalėjime...

Dievaži, filmui Kino pavasaris skiria LGBT indeksą ir suprantu dėl ko, nes jame Remo keistas virsmas iš vyro į moterį man, tiesą sakant, labai sunkiai paaiškinamas. Iki šiol nelabai suvokiu šio filmo galutinės prasmes. Pirmasis pusvalandis man išvis nepatiko, nes labai nemėgstu to teatralizuoto momentalaus stiliaus, kada pasitelkus negyvąjį absurdą scenos komponuojamos tokiu būdu kaip tai kartais daro, pvz., suomių režisierius Aki Kaurismäki, švedų Roy Anderssonas ar prancūzas Quentino Dupieux. Nežinau visų šių režisierių darbų, bet tuos, kuriuos man teko matyti, ne visus ištvėriau iki galo: tokie šalti, negyvi, sustingusio teatro sceniniai maketai, į kuriuos žiūrėdamas žiūrovas turėtų kažin kokiu būdu mąstyti ir permąstyti karikatūras į filosofinį lygmenį. Labai nemėgstu jų kino, bet tenka pripažinti, kad Lietuvoje tarp gurmanų netrūksta juos mylinčių, o Luis Ortego „Žokėjus“ turi nemažai šių režisierių braižo. Tiesa, turėjo kažkiek ir jo „Angelas“, tačiau „Žokėjus“ dar labiau.

Filme vaizduojamą liūdną absurdą dengia makabriškos ir iš pažiūros tyčia nebrandžios, nelogiškos scenos, išreikšti žokėjo didybės pabaigai. Veikėjai karikatūriniai, čia mes neturime charakterio, turime tik išnaras, kitaip sakant, schemas ir kaukes, kurias režisierius dėlioja iš dalies pomirtinę, iš dalies lyg ir tikrą Remo atgimimo istoriją. Veikėjas keliskart po traumos lipa ant svarstyklių ir vis mato, kad sveria 0, kaip kokia siela, o filmo pabaigoje pasveriamas Remo kūdikis, galima jo paties reinkarnacija, staiga įgauna svorio ir ciklas tęsiasi jau filmui pasibaigus. Tiesą sakant, šitas „užveržtas“ užbaigtumas man labiausiai ir patiko, filmo kompozicija, bet filmo turinys man pernelyg, kaip čia pasakius, psichodelinis? Kitaip sakant, filmo idėja gal ir daug paprastesnė: žokėjus Remo turėjo visiškai žlugti kaip legenda, kad atrastų naują savo tapatybės dalį, kurios nemanė turėjęs, nes jo gyvenimą kontroliavo narkotikai, alkoholis ir kitiems uždirbamos pergalės bei pinigai. Tik praradęs seną kalėjimą žmogus gali kurti save iš naujo. Filmas spalvingas, makabriškas, pilnas geros senos ispaniškos-argentinietiškos muzikos klasikos, bet man jis toli gražu nebus šio sezono favoritas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "120 dūžių per minutę" / "120 battements par minute" / "BPM (Beats per Minute)"

Sveiki,

Prieš daugiau nei kelerius metus pristatytas iš Maroko kilusios prancūzų kino režisieriaus Robin Campillo filmas „Vaikinai iš Rytų“ festivalio Kino pavasario žiūrovų nepaliko abejingų, jis sugrįžo su nauju LGBT temos filmu „120 dūžių per minutę“ (pranc. 120 battements par minute) (2017), kuris tarptautiniame Kanų kino festivalyje pelnė Didįjį žiūri prizą. Ilgas, beveik pustrečios valandos filmas praskrieja kaip per minutė ir nejauti, kaip įsiveli ir gyveni dešimto dešimtmečio gėjų ir lesbiečių, sergančių AIDS bendruomenėje.

Aišku, galima padejuoti, kam reikalingas toks filmas Lietuvoje, kai purkštaudami žmonės bėga iš kino salės, prisidengę veidus? Atsakymų įvairių galima sugalvoti, bet tuokart šovė tik vienas – kad nebebėgtų iš salės, kad nebenusigręžtų nuo bendrų žmonijos problemų lyg tai jų visiškai „neliestų“, kaip tai kruopščiai darė farmacininkai, delsdami dėl gydymo preparatų. Nors šįkart seanse niekas nebėgo iš salės, nes daugelis žinojo, į kokį filmą atėjo ir ko iš jo tikėtis, tad tik per itin atviras erotines scenas vyrai žemais bosais krizeno kosėdami, o moterys spigiai kikeno, neturėdamos kur dėti akių. Prisiminiau, kad nėra jokios panašios reakcijos, kai per kokį kitą Kino pavasarį filmą rodoma, pavyzdžiui, intymi heteroseksualų sekso scena...

Grįžtant prie paties filmo – jis labai margas. Pirmoji pusantros valandos filmo dalis kaip vaivorykštės spalvos tiesiog kibirkščiuoja – daug nesutarimų, agresijos, po kuria slepiasi mirties baimė, protestų, ginčų, nuomonių. Viskas rodoma iš aktyvistų „lizdo“, bet netrukus ima išryškėti pagrindinė santykių istorija, kuri filmą nutempia iš esmės prie minorinių nuotaikų ir filmas iš šurmulingo daugiakalbio triukšmo tampa panašus į amerikiečių tikrai gerus filmus „Normali širdis“ ar „Dalaso klubas“, na gerai, netgi šiek tiek primena „Filadelfija“. Iš esmės filmo finalas susmūgiuoja ir kyla daug prieštaringų apmąstymų, kai regi mirštantį palatoje žmogų, kuriam paskutinis malonumas yra, kai jam pamasturbuoja, kai vyrai eina į naktinį klubą ir šoka tiek, kiek gali, nes po pusmečio geriausiu atveju galės tik stebėti nuo baro kėdės, nes dėl ligos judesiai bus riboti... Tas gyvenimo troškulys, išreikštas taip stipriai ir erotiškai visiškai filme pateisinamas, nes pasaulyje nėra jėgos ir ramsčio, kurie tos sergančius palaikytų – religija nusigręžusi, didžioji visuomenės dalis irgi, farmacininkai delsia ir t. t. Kaip kabintis į gyvenimą, jeigu ne savo kūnu ir mėgautis likusiu laiku?

Apskritai kol kas tai pirmasis „Kino pavasario“ filmas, po kurio šiek tiek susigraudinau ir namo grįžau galvodamas apie raudonai nudažytą ankstyvą rytmetį Paryžiaus upę Seną.

Nuoroda į Kino pavasario filmo tinklapį ČIA.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela