Filmas: "Badautojų namelis" / "Hunger Strike Breakfast"

 

Sveiki, mielieji!

 

Karolis Kaupinis per pastaruosius metus, gindamas laisvą žodį, tapo tikra laisvo žodžio forumo ikona. Nemažai jo straipsnių ir pasisakymų esu perskaitęs, matęs ankstesnį jo filmą „Nova Lithuania“ (2019), kuris, beje, man patiko, gal dėl to tiek daug tikėjausi iš jo naujausio filmo „Badautojų namelis“ (2026), kuris po savo premjeros sausio mėnesį sulaukė nemažai socialiniuose tinkluose iš žinomų žmonių puikių atsiliepimų, tačiau, man regis, dalis liaupsių buvo perteikta dėl influencerinio solidarumo, t. y. edukuoti kitus nueiti ir patiems pasižiūrėti „Badautojų namelį“.

 

Istorijos centre – televizijos diktorė Daiva, kuri po 1991 m. sausio 13-osios įvykių nebegali grįžti į darbą, nes pagal filmo scenarijų okupantai užbarikadavo Lietuvos televizijos ir radijo pastatą. Daiva su buvusiu direktoriumi, negalėdami susitaikyti su blokada, sugalvoja pasistatyti namelį ant ratų ir paskelbti bado streiką okupantams. Prie jų prisijungia kaimynystėje gyvenantis ir nenusisekęs aktorius Sigis, kuris, nors ir turi mažametį kūdikį, slapta įsižiūrėjęs diktorę Daivą. Iš tikrųjų veiksmo ne kažin kiek toliau ir daug. Filmas praktiškai beveik visas nufilmuotas sovietinio palikimo pilkame kieme. Pagrindiniai veikėjai kalbasi, bando įveikti sunkumus, tačiau visos jų pastangos atrodo absurdiškos, nes jų tiesiog per mažai ir jų protestas nepastebimas.

 

Kita vertus, tai metaforinis filmas, kuris atspindi laikmečio atmosferą, bendravimo kultūrą, sudėtingą perėjimą iš okupacinės Lietuvos kultūros prie laisvosios. Protestas filme nebūtinai reiškia politinį protestą. Daiva jau savaitę nebegali tiesiogine to žodžio prasme valgyti, todėl badavimas susietas ir su asmenine tragedija.  Iš tikrųjų filmo idėja sukasi aplink distopinę ar bent jau alegorinę situaciją, kurioje personažai, įkalinti fiziniame ir dvasiniame badavime, bando išsaugoti orumo ar misijos iliuziją. Pagrindinė veikėja tampa simboliu to, kaip fanatiškas tikėjimas „aukštesniu tikslu“ ne tik alina kūną, bet ir visiškai iškreipia realybės suvokimą. Režisierius klausia, kiek toli žmogus gali nueiti atsisakydamas savo prigimtinio gyvenimo geismo, siekdamas tapti kažkuo kitu, nei yra iš tikrųjų. Tai kūrinys apie tai, kaip kolektyvinė psichozė ir užsidarymas nuo išorinio pasaulio paverčia gyvenimą kankinimu, kuriame nebelieka ribos tarp aukos ir budelio.

 

Kad ir koks bebūtų filmas tragiškas, niūrus, šaltas (daugiausia scenų nufilmuota žiemą), visgi jis kartu ir labai ironiškas, slapta atskleidžiantis idilišką žmogaus naivumą, ar tai bebūtų iš stiklainio per bado akciją suryti konservai, ar bandymas po badavimo pamainos nueiti į restoraną skaniai pavalgyti ir vėl išsivėmus grįžti į badavimo namelį – o tai kalba apie žmogaus dvilypumą. Kaupinis visur pabrėžia tą vieno deklaravimo, o kito darymo prieštaringumą.

 

Aišku, didelės liaupsės aktorei Inetai Stasiulytei, kuri šiaip atliko itin tragišką vaidmenį, bet jos slaptas komiškos aktorystės sukirpimas (matyt, prigimtinai) užgniaužimas šiame vaidmenyje suteikė filmui to netikėtai natūralaus dvilypumo. Panašiai galėčiau atsiliepti ir apie aktorių Paulių Pinigį, kuris atliko Sigito vaidmenį – svajonė sukurti despoto Kaligulos vaidmenį, kai pats esi viso labo dėl savo fizinių parametrų stumdomas tėvo ir nemėgstamas teatro aktorius. Tai filmas kažin koks su balansu, bet jis, mano galva, nepranoko kur kas ambicingesnio „Nova Lithuania“ projekto. Suprantu „Badautojų namelio“ sėkmę, jo ištarmes ir išgautą dvilypumą, tačiau filmu iki galo nebuvau sužavėtas: trūko dinamikos, netikėtų siužetinių vingių ir kažin kokios „razinos“, kuria, galima sakyti, tapo pabaigoje suskambusi ir visiškai pamiršta SEL daina „Vėjas“, pastaroji išsviedė mane į prisiminimų kosmosą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mėlynas mėnulis" / "Blue Moon"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesu joks Brodvėjaus miuziklų gerbėjas, gal dėl to nieko nežinojau apie Brodvėjaus aukso amžiaus kūrėją Lorenz Hart (1895–1943), kuris pakeitė ne tik Brodvėjaus dainų turinį, bet padarė tiesioginę įtaką amerikietiškai pop muzikai. Filmas pavadintas pagal bene garsiausią jo sukurtą dainą „Mėlynas mėnulis“ (angl. Blue Moon), kurį režisavo mano mėgstamas „Vaikystė“ (2014), trilogija „Prieš saulėlydį“ (1995) ir kt. Richard Linklater. Tiesą sakant, „Mėlyną mėnulį“ nusprendžiau pasižiūrėti vien dėl to, kad Linklateris puikiai režisuoja, nors iš filmo ne kažin ko tikėjausi.

 

Kaip minėjau, istorija pasakoja apie Lorenz Hart, kuris ilgus dešimtmečius drauge su Richard Rodgers kūrė miuziklo dainas, tačiau filme vaizduojama naktis, kai Rodgeris po daugybės metų Harto neprofesionalaus elgesio sukūrė kitą miuziklą su kitų kūrybiniu parneriu. Lorenzas iš tikrųjų kremtasi ir išgyvena savotišką scenos išdavystę, nors filme jis stengiasi visa tai atlaikyti oriai ir pagarbiai šypsotis, tačiau jo kūrybinės galios mąžta, o depresija ir alkoholizmas visiškai pakerta jo stabilumą. Lorenzas (reiktų apie jį šiek tiek pasidomėti už filmo ribų) iš tikrųjų buvo homoseksualas alkoholikas, nors ir pripažintas genijus, tačiau Richardui Rogeriui, pasižymėjusiam stabilumu ir disciplina, su juo dirbti buvo itin sudėtinga, jis tiesiog jį išvargino, tad natūralu, kad Hartas miršta Antrojo pasaulinio karo metais JAV-ose, įveiktas alkoholizmo ir nuoskaudų...

 

Filmas iš dalies patiko, bet jis nėra įspūdingas. Jis truputį siurrealistiškas, nes režisierius tarsi per vieną vakarą vaizduoja Lorenzą bare, kuriame geria ir kalbasi su vyrais, tačiau pereidamas į kitą baro pusę staiga atsiduria „Oklahomos“ miuziklo pristatymo vakarėlyje, tad režisierius tarsi per vieną vakarą pasakoja dvi skirtingas laikmečio istorijas, nubrėždamas pagyvenusio ir iliuzijose paskendusio liūdno ir prislėgto homoseksualo gyvenimą. Tiesa, filmas turi keletą labai stiprių sudedamųjų. Visų pirma, gerai parinkta aktorių rokiruotė. Režisieriaus ilgametis bičiulis aktorius, sukūręs vaidmenis bene garsiausiuose jo filmuose, Ethan Hawke, čia išvysite ir puikųjį Andrew Scott bei Margaret Qualley. Visi jie dirba stambiu planu, dalyvauja charizmatiškuose pokalbiuose ir perteikia sudėtingą Lorenzo žlugimo istoriją, bet kartu lyg ir šiek tiek pozuoja kaip kokiame „Didžiajame Getsbyje“.

 

Filmas plepus, jo pagrindas – pokalbiai, tad reiktų pagirti, jog gerai sukaltas scenarijus ir dialogai, kurie liejasi pagal XX amžiaus menininko rafinuotą manierą, bet kartu rodo žlungančias viltis, alkoholizmą, veikėjų saviapgaulę, vidinę destrukciją. Filmas kaip teatro scena, žavingas, atmosferiškas, įprasminantis tikriausiai, visų pirma, patiems amerikiečiams Lorenzo Harto asmenybės svarbą, o man ši istorija pasirodė gan tolima, mažai kuo aktuali ir, tiesą sakant, kiek nuobodoka.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Povas" / "Pfau - Bin ich echt?" / "Peacock"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Man sudėtinga su absurdą vaizduojančiomis metaforų persunktomis socialinėmis dramomis kine. Tikrai. Būna, kad pasiseka ir provokatyviai įtraukia, o būna, kad puikiai įvertintas, tačiau susižiūri gana prėskai ir nuobodžiai. Labai panašiai nutiko su austrų režisieriaus Bernhard Wenger debiutiniu ilgametražiu filmu „Povas“ (vok. Pfau - Bin ich echt?) (2024), rodytu per „Kino pavasarį“.

 

Istorija šiek tiek siurrelistiška. Pagrindinis veikėjas Matijas (aktorius  Albrecht Schuch) dirba keistoje įmonėje, kurioje nuomojami žmonės terapijoms ir renginiams, o šie kaip kokie aktoriai apsimeta tam tikrose situacijose jų sūnūs, tetomis, draugėmis ar net meilužiais (priklauso nuo to, ko nori užsakovas). Galų gale taip uždarbiaudamas Matijas suvokia, kad nebežino, o kas jis pats yra iš tikrųjų, įvyksta toks dvasinis ir psichologinis perkrovimas. Pasiklydęs tarp daugybės tapatybių, nebeturintis savasties, todėl ima elgtis tiek gyvenime, tiek atlikdamas savo vaidmenis darbe keistai ir nepaaiškinamai, pvz., jam sunku prieštarauti arba priešingai – nei iš šio, nei iš to ima elgtis agresyviai, nesąmoningai kviečiasi santechnikę (pasąmoninis noras susitvarkyti gyvenimą) ir t. t. Didžiausias Matijo lūžis įvyksta viename turtuolio renginyje, kuriame jis turi apsimetinėti sūnumi, pobūvyje šis nusirengia nuogas (kaip povas nusimeta netikrą kaukę, socialinių vaidmenų plunksnas) ir iššoka per langą, sukeldamas susirinkusiems performanso susižavėjimą: žmonės nė neatpažino, kad tai perdegusio ir savęs praradusio žmogaus lūžis...

 

Šiaip man filmo idėja patiko, tačiau nepatiko jo trafaretinė, šalta ir prėska realizacija. buvo vietomis, kada norėjosi jau lyginti su puikiuoju švedų „Kvadratas“, bet tik priartėdavo prie įtampos, filmas staiga pakrypdavo ne individo ir visuomenės konflikto strategija, o tuo, kad visuomenė abejinga individo sutrikimui, žmonės ne tik neidentifikuoja, bet ir stengiasi interpretuoti kaip meną, pateisinti, rodydama įprastą politinį korektiškumą, toleranciją, taip apsisaugodama save normatyvumo iliuzija. Visgi didžioji filmo dalis yra Matijo „iškritimo iš rikiuotės“ vaizdavimas, gan nuobodokas, vietomis nuspėjamas. Galiu suprasti, kodėl kitiems šis filmas patiko ir sukėlė minčių: ne visada patogu išeiti iš sistemų, pripažinti ir parodyti savo sutrikimą kaip esminį savęs praradimą. Visgi, manau, daugelis patys dažnai pasijaučiame absurdiškai kaip Matijas, manomės, kad elgdamiesi „normaliai“ išsaugosime tariamą tapatybę ir nebūsime smerkiami, tačiau Matijas eina dar toliau – reikia visiškai save sunaikinti, kad galėtum pradėti save kurti.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Olandija" / "Holland"

 

Sveiki,

Kai pasirodė siaubo filmas „Saulės kultas“ su etniniais skandinaviškais mistiniais-mitologiniais-šamaniniais elementais, o režisūra ir pati istorija psichodeliškai rezonavo, manding, išaušo kažkoks naujas siaubo filmo idėjinis priešaušris, t. y. jungti folklorinius elementus su šiuolaikiniais siaubo pasakojimo būdais. Galbūt kažko labai panašaus (bent jau iš dalies) tikėjausi iš režisierės Mimi Cave filmo „Olandija“ (angl. Holland) (2025), o ir jos ankstesnis siaubo trileris „Šviežia“ (2022) paliko intriguojančio siaubo trilerio įspūdį.

Visgi tiek žiūrovai, tiek kino kritikai gana šaltai atsiliepė apie filmą „Olandija“. Aš beveik suprantu kodėl, nes pabaigoje filmo beveik prisnūdau ir darėsi nuobodoka. Istorija pasakoja apie miestelyje gyvenančią Fredo ir Nencės Vandergruto šeimą. Atmosfera spalvinga, nes šeima priklauso amerikietiškai olandų šeimų bendruomenei, todėl ji stengiasi palaikyti tradicijas. Visa tai gana keista, nes filmas primena tarsi atskirą gyvenimą lėlių namelyje, viskas spalvinga tarsi per kokį tulpių žydėjimo šventę, tačiau Nencė nelaiminga. Ji dirba mokytoja, jaučia trauką kitam technologijų mokytojui, savo vyrą įtarinėja neištikimybe, o ir su mažamečiu sūnumi santykiai šaltoki. Garaže esantis miestelio maketas traukia žiūrovų akį ir nežinia, ką tie olandai iš tikrųjų geba. Gal jie kokie magiški? Filmas lyg ir dvelkia „Stepfordo moterys“ filmo idėja, sukuriama uzuraptoriaus sutuoktinio potenciali vizija. Visgi Nencė ne tokia kuoktelėjusi, ji iš paskutiniųjų stengiasi neįtarinėti ir atitikti paprastos namų šeimininkės ir mokytojos vaidmenį, tačiau kaskart įtarimai dėl vyro verčia ją slapukauti...

Žinokite, keistas trileris! Kiek daug gražių, unikalių ir puikių tautinių olandiškų motyvų, estetikos, spalvų, tačiau niekas pernelyg nesuveikia. Visokie nykštukų bateliai, paliktos keistos vaikiškos užuominos, rastas auskaras, miestelio maketas ir t. t., – visi tie simboliai taip magiškai „įvilkti“ kaip kokie Brolių Grimų pasakos motyvų elementai, tačiau jau filmo viduryje tampa akivaizdu, kad istorija ir režisierė tiesiog tampo katiną už ūsų ir niekas pernelyg čia nevyksta. Eilinis trileris apie serijinį moterų žudiką keistokoje pasakojimo formoje, man regis, pasiliko neišnaudotomis galimybėmis: filmą gal reikėjo daryti tamsesnį, įpinti kažkokių netikėtų siužetinių prasmių? Aktorė Nicole Kidman kaip visada daro tai, ką puikiai moka – stambiu planu geba perteikti sujauktą moters protą, išspausti pamišimo ašaras, tačiau šiek tiek gaila, kad lyginant su režisierės „Šviežia“, šis trileris nepasiteisino, nors turėjo potencialo. Smagu filme pamatyti, rodos, 100 metų nematytą aktorių Gael García Bernal, tačiau įspūdingo vaidmens jis čia neatlieka. Šiaip veikėjai tipiški, atmosfera kuriama iš dalies iš šablonų ir schemų, daug autentiškų detalių, tačiau nenusiaudžia bendras autentiškumo visuminis vaizdinys, todėl atmetus tą olandiško folklorinį dekorą, filmas, sakyčiau, pernelyg paprasto siužeto.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Operacija „Black Bag“ / "Black Bag"

 

Sveiki,

Paskutiniu metu susikaupė labai daug rimtų ir sunkiasvorių filmų, kuriuos norėčiau pamatyti, tačiau vis nuotaika ne ta, tad renkuosi pramoginį ir žiūrovišką filmą. Dažniausiai ne bet kokį, o tokį, iš kurio tikiuosi ne vien nuotykių ir lengvumo, bet balanso tarp klišių ir idėjos. Režisierius Setev Soderbergh šiemet neseniai pristatė siaubo filmą „Būtybė“ ir tuo beveik pat metu naujausią savo trilerį „Operacija „Black Bag“ (angl. Black Bag) (2025).

Filmas turi ištisą žvaigždyną! Ir Cate Blanchett, ir Michael Fassbender! Kaip nepažiūrėsi tokio derinio? Bet, kaip žinia, žinomi veidai nėra garantas, kad filmas bus geras ir kokybiškas turinio prasme. Istorija pasakoja apie porą (Katrina ir Džordžas), kuri dirba įslaptintoje JAV organizacinėje žvalgyboje. Čia panašiai kaip kokie „Ponas ir ponia Smitai“, tik agentų pora atvira, bent jau iš pirmo žvilgsnio, tačiau jiems paskirta nauja misija – išsiaiškinti, kas korporacijoje yra šnipas, tad jiedu rengia vakarienes, kviečiasi įtartinus žmones, juos testuoja – žodžiu, vyksta daug tokių myliu-noriu-negaliu erotizuotų porų pokalbių, tad vakarienė labiau primena porų santykių terapiją, kokį sukūrė italai pasiūlydami pasauliui hitą „Tobuli melagiai“, kuris, tiesa, manęs nesužavėjo.

Veiksmo filme ne kažin kiek, Džeimso Bondo šnipų detektyvas tampa vyro ir žmonos išbandymu, tiesa, kaip jau įspėja žiūrovas, žaidybiniai ir įtempti jųdviejų įtarinėjimais grįsti santykiai, pasirodo, jiems afrodiziakas, vienas kitą įtarinėti, atskleisti ir pasimylėti. Nenustebino, kad filmas kaip prasidėjo, taip ir baigėsi sutuoktinių agentų miegamojo lovoje. Tiesą sakant, nuobodoka. Istorija apie tariamą išdavystę, aiškinamasi, kas jis toks, bet daugiausia istorijoje dėmesio skiriama, žinoma, netikram įtariamajam. Negana to, dar ir istorija atsisako įprastinės „Ieškokit gudručio“ dinamikos. Istorija gana lėtai rutuliojasi, daug plepama, daug susižvalgymų, daug tokios teatrališkos pauzės ir pozavimo. Nesuklysiu sakydamas, kad veikėjai buvo labai schematiški, nuobodūs, nužmogėję, tapę žanrinio kino klišėmis, tad ir pats trileris toks šaltas, nors ir gražus, bet vėlgi... negyvas, o aistra, kurią deklaruoja Fassbenderio ir Blanchett sukurti personažai, apeliuojantys į niekšelių Boni ir Klaido dueto tipažą, atrodo dirbtinoka, kaip kad ir visas šio filmo galvosūkis. Tiesiog filmas turi savo neblogą ir mąslų ritmą, tačiau tai tėra poza, nes visa kita karikatūra ir šablonai, įskaitant ir veikėjų aistras ir ydas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tylieji" / "De lydløse" / "The Quiet Ones"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstantys danišką kiną, tikriausiai, kad šį Kino pavasario sezoną traukia arba dar tik trauks į     Frederik Louis Hviid filmo „Tylieji“ (dan. De lydløse) (2024) peržiūrą. Tiesą sakant, neplanavau jo žiūrėti, tačiau buvo labai palankus laikas, tad nuėjau. Istorija pasakoja apie didžiausią Danijos istorijoje banko apiplėšimą, vykusį 2008 metais, taigi, per patį ekonominės krizės sunkmečio pradžią. Šis apiplėšimas palaužė banko sistemą ir ištiko dar didesnė krizė, nei kitose valstybėse, o galiausiai tikrieji nusikaltėliai buvo sugauti ir nuteisti 2011 metais, tad istorija sukurta remiantis jų liudijimais ir turiamomis žiniomis.

 

Šiaip tikrai mėgstu danų kiną, tačiau šį sužiūrėjau labai jau atsainiai, vietomis žiovaudamas ir nelabai suprasdamas, kaip Kino pavasaryje eilinė juosta atsidūrė pagrindinės programos vietoje. Gal programų rengėjai bandė pritraukti iš gatvės masinį žiūrovą? Norėjo parodyti žanrų įvairovę? Palepinti skirtingų skonių žiūrovus? Gali būti, kad viskas viename, bet visgi manau, kad tie, kurie traukia į Kino pavasarį (tuokart salė buvo pustuštė), eina žiūrėti gero, nekomercinio ir išskirtinio kino, o „Tylieji“ visais atžvilgiais toks nėra.

 

Filmas pastatytas gerai apgalvotai, yra įtemptų siužetinių vingių, ypač labai puiki filmo ekspozicinė scena, kai nušaunami du apsaugininkai, tačiau vėliau istorija išauga į holivudinį mafijozų gyvenimo panoramą, kuriame režisierius stengiasi per pagrindinio veikėjo Kasparo (aktorius Gustav Dyekjær Giese) gyvenimą atskleisti pagrindinio veikėjo žmogiškąją pusę: Kasparas nori su paskutiniu galingu apiplėšimu susitvarkyti gyvenimą, t. y. aprūpinti savo žmoną ir mažametę dukrą, kurią be galo myli, nes iš bokso jis negali pragyventi. Galiausiai skurdas ir lūkesčiai, gėda nuveda prie kadaise Kasparui nesvetimo smurtinio apiplėšinėjimo gyvenimo. Ta schema tokia atsibodusi kine, kad pamiršau galvoti, jog tai nėra vien tik išgalvota istorija. Panašias istorijas mėgsta kine kurti ukrainiečiai ir rusai, ryškindami pozuojančią banditų bendravimo „kultūrą“. Filmui nepadeda irgi suprimityvinti holivudiniai dialogai, nusikaltėlių bendravimo kodai, ryškinant banditų pasisveikinimus, nepatiklius akių žvilgsnius, randus, rankų paspaudimus ir t. t. Suabejojau, ar tikrai šio filmo nestatė kokie rusai ar amerikiečiai?

 

Taip nutiko, nes filmas tik atitinka kriminalinio kino klišes, tad veikėjai neįdomūs, jų motyvai visi vienodi, neatskleisti jokie kitoniški veikėjų charakteriai ar veikimo priežastys, todėl filmas pradeda prailgti, nes vis tiek daugiau ar mažiau nuspėji, kas ir kaip čia viskas bus. Manau, „Tylieji“ visai neblogai susižiūrėtų su laptopu ant pilvo prieš miegą jo nepabaigiant, nes filmas nėra labai jau įdomus, koks galbūt galimai buvo įspūdingas šis 2008 metų tikrasis apiplėšimas.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trešnių skonis" / "Taste of Cherry"

 

Sveiki,

 

Garsus ir pasaulyje pripažintas Irano režisierius Abbas Kiarostami sukūrė ne vieną gerą filmą, yra dirbęs ir su europietiško kino aktoriais. Tokį pastarąjį ir teko matyti „Patvirtinta kopija“ (2010), pastarasis pasirodė painus ir labiau veikė dėl scenarijaus sudėtingumo, bet, priešingai nei kitiems, itin didelio įspūdžio anuomet nepadarė. Nutariau pasižiūrėti, kaip jis kuria Irano kino šalyje, kur kinas turi savitą tradiciją. Vienas reikšmingiausių ir geriausiai įvertintų režisieriaus darbų „Trešnių skonis“ (angl. Taste of Cherry) (1997) buvo neseniai rodomas per LRT televiziją kartu su kitais retrospektyviniais režisieriaus darbais.

 

Žiūrėdamas šį filmą likau nustebintas, jog filmą vis dėlto vaikystėje buvau matęs! Fragmentiškai atgaminau tą atmosferą, veikėjo žvilgsnį, tačiau kaip anuomet tikriausiai, taip ir šįkart, filmas nepaliko itin didelio susižavėjimo. Yra kino režisierių, kurių kiekvienas darbas įtraukia ir nepaleidžia, o yra ir tokių, kurie visų vertinami, tačiau, kad ir kiek bežiūrėtum jų darbus, nelimpa jų kūryba ir nors tu ką. „Trešnių skonis“ pasakoja apie vidutinio amžiaus vyrą, kuris po sūnaus netekties automobiliu važinėja po Teherano apylinkes ir ieško žmogaus, kuris jį už pinigus užkastų, kai šis ateinančią naktį nusižudys karjeruose išgėręs nuodų. Smarkiai tikintys iraniečiai atsisako susitepti, nes jų islamas draudžia laidoti savižudžius.

 

Filmas filosofiškai slogus. Filme nėra daug veiksmo, veikiau pagrindinio veikėjo kova su savo skausmu, kuri iš vienos pusės suprantama, o iš kitos atrodo absurdiška visame tame kontekste. Savižudis, kuriam gyvenimas yra vis vien, vis tiek nori būti palaidotas žemėje, kad kūno neišdraskytų žvėrys. O kam? Jeigu jau gyvenimas ir egzistencija tokie nepakeliami, kam dar rūpintis, kad kažkas užmestų žemėmis tau jau nebepriklausantį kūną? Veikėjo karštligiškas noras, kad jį kas palaidotų yra nesuvokiamas arba tylus pasąmoninis pagalbos prašymas kaip nors atkalbėti nuo sprendimo? Galiausiai vyrui pavyksta sutikti senuką, kuris išsigelbėjo kadaise nuo savižudybės pajutęs malonų trešnių skonį, jis bando sugundyti savižudį gyvenimu. Visi iraniečių pokalbiai tokie persmelkti Artimųjų Rytų filosofijos, kad filmas nori nenori savaime tampa didaktiniu tik be Holivudui būdingos pabaigos.

 

Pradžioje filmas davė nejaukumo ir nemažai intrigos, tačiau greitai viskas išblėsta ir filmas tampa egzistencializmo pagrindu, savotiška Albero Kamiu filosofine išnaša: veikėjas turi nuspręsti, ar verta gyventi gyvenimą, praradus prasmę, ar iš jo pasitraukti. Šiaip Irano kinas būna stiprus ir neretai sukrečiantis, o būna ir toks, kaip „Trešnių skonis“, kuris subtiliai „paklibina“ žiūrovo egzistencinius pamatus ir nieko neįvyksta. Kaip minėjau, filmas manęs nesujaudino, tema, nors ir provokuojanti, tačiau pačios provokacijos filme taip ir neįvyksta. Tai visai suprantama, nes filmo užduotis ir nebuvo sukrėsti, veikiau pakylėti virš gyvenimo bedugnės, išskleisti gyvenimo pasirinkimo galimybes, suvokti, kodėl taip vyksta. Labiausiai mane nustebinęs paradoksas filme buvo iraniečių dvilypumas. Jie taip besąlygiškai tiki į Alachą, kad bijo užberti žemių ant savižudžio, nors šitų ir kurdų karo fronte dėl to paties Alacho tikintysis gali ištratinti visą apkabą kulkų į kitą asmenį ir nepajusti jokios nuodėmių naštos. Viskas taip karikatūriška, kad beveik neįtikėtina, ant ko laikosi islamo išpažinėjų dvasinis pasaulis. Kita vertus, o ar mes patys neiškraipome Kristaus mokymo irgi?

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vabalų sultys 2" / "Beetlejuice Beetlejuice"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Jau daug internete tikriausiai prisiskaitėte apie Tim Burton po daugybės metų sukurtą „Vabalų sultys 2“ tęsinį. Įdomu tai, kad Lietuvos kino teatruose jis pristatomas anglišku pavadinimu „Beetlejuice Beetlejuice“ (2024). Tiesą sakant, miglotai ką nors prisimenu iš 1988 metų pirmosios dalies, praktiškai tik jaunutės aktorės Winonos Ryder amplua, papilkėjusią ir niurzgą paauglę mokinukę, todėl net negaliu palyginti šių filmo dalių, tačiau žinau, ką šis filmas reiškia užaugusiems iš vaikystės, kai televizijos sproginėdavo anonsuodamos panašaus turinio produkciją, ypač Helovino metu.

 

Istorija pasakojama prabėgus daug metų nuo pirmosios dalies. Lidija, pagrindinė veikėja, kurią vėl vaidina Winona Ryder, yra žinoma mediumė, kuri veda populiarią TV laidą apie paranormalius reiškinius. Galiausiai praeitis ją paveja ir iš pomirtinio pasaulio grįžta ponas Beetlejuice (aktorius Michael Keaton), kuris nori vesti Lidiją dėl to, kad prisikėlė jo sukapotoji pirmoji žmona, kurią vaidina Monica Belluci. Galiausiai Lidija turi paauglę dukrą, kuri naiviai netikinti vaiduokliais pati yra įtraukta į kito pasaulio dimensiją, todėl Lidijai tenka sudaryti santuokos sutartį su pabaisa Beetlejuice... Visa kita gan nuspėjama, nes veikėjai turi išeiti užduočių labirintą, „pamatuoti“ savo šeiminius santykius, iš naujo įvertinti motinos ir dukters ryšį ir galiausiai pabaigoje apsikabinti. Visa tai rasite ir šioje dalyje.

 

Filmas, nors margas, skirtas masėms, lengvas, bet man jis nelabai patiko. Tiesą sakant, Tim Burton lieka ištikimas savo pirminio projekto dvasiai ir režisuoja pagal visas tas pačias taisykles ir nieko naujo neeksperimentuoja. Kiek nuobodokas pasirodė scenarijaus braižas, aiškus nuo A iki Z, primityviai bandoma moralizuoti, o veikėjai karikatūriškai tipizuoti. Bet netgi visas filmas yra karikatūrinis, primena maketą makete ir nieko natūralaus. Juodasis humoras, kuris turėjo kilstelėti kartelę, pernelyg tiesmukas, žaidžia įsisenėjusiomis klišėmis, pvz., kito šeimos nario gelbėjimo misija, motinystės instinktu ir paauglės užsispyrimu neigti motiną, kuri nori tik gera. Toks tiesmukas santykių žemėlapis labai neskanus ir lėkštas.

 

Visgi Tim Burton žino, kad turi sukurti karikatūrinį filmą ir jis tą daro pagal 1990-ųjų manierą, panašiai kaip „Fokus pokus“ ekranizacija po 30 metų – žiūri, ir nesitiki, kad nieko naujo ir įdomaus nebeišspaudžia, todėl labai abejoju, kad šie filmų tęsiniai, kurie grąžina mums aktorius ir primena pastangas susigrąžinti praeitį praleistą kadaise prie TV (nes nieko kito nerodė), taps kultiniais filmais, jie tiesiog užpildys triukšmingą eterį ir galiausiai nugrims. Filmo juokeliai primityvoki, sukurtas „Vabalų sulčių“ pasaulis toks iš esmės juk ir buvo, tie tyčia pabrėžtinai netikroviški ir animuoti intarpai bei siaubo efektų parodijos, pvz., smėlio gyvatė, kuri veikiau primena kojine aptrauktą ranką, irgi juk palikta tyčia išlaikyti balansą tarp komedijos ir siaubo, todėl pagrindinis siaubūnas Beetlejuice primena dar vieną karikatūrinį veikėją – žaliaveidį Kaukę bei infantiliai dekoruotus, bet šiaip labai pasaulyje vertinamus Weso Andersono kino projektus.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Furioza: pašėlusio Makso saga" / "Furiosa: A Mad Max Saga"

 

Sveiki,

 

Ak tie didieji kino reginiai! Tiesą sakant, dažnai pastaruoju metu nuviliantys, pavyzdžiui, negalėjau nė vienos dalies išžiūrėti „Kopa“ serijos, tiesiog absurdiškumas liejosi per kraštus, bet 2015 metais pasirodęs režisieriaus George Miller filmas „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ mane anuomet nemenkai įtraukė ir savitai pritrenkė spalvomis ir dinamika, nors niekada nebuvau šios sagos gerbėjas. To paties režisieriaus naujausias šios serijos darbas „Furioza: pašėlusio Makso saga“ (angl. Furiosa: A Mad Max Saga) (2024), skirta anuomet įsimintinai aktorės Charlize Theron sukurtai Furiozos personažei. Tik šįkart jos vaidmenį atliko kur kas jaunesnė (natūralu, nes pasakoja jos atsiradimo istorija) aktorė iš serialo „Karalienės gambitas“ Anya Taylor-Joy. Pastarąją kamera visada myli ir ji atrodo efektingai bet kokiame kino projekte.

 

Nepasakosiu daug siužeto ir jo neanalizuosiu, nes jis labai tiesmukas ir plokščias. Žodžiu, iš klesčiančios ir prie upės gyvenančios genties pagrobiama maža mergaitė Furioza, kurios motina nužudoma, o pati užauginama ją skriaudžiančiųjų gentyje. Filmo siužetas primena „Mauglį“ arba „Liūtą karalių“, tačiau režisierius atsisako būti sentimentalus, todėl nuslysta nuo istorijos ir 80 procentų filmo skiria tiesiog beprotiškoms benzino ir maisto pervežimo lenktynėms su užpuolimams. Kitaip sakant, filmo pradžia žada lyg ir jaudinančią bei suasmenintą Furiozos istoriją, panašų į Disnėjaus asmenybės tapsmo istoriją, tačiau šįkart režisieriui, priešingai nei 2015 metų sagos dalyje, labiau rūpi patenkinti greičio, lenktynių, smurtinio susišaudymo ir daugybės beprasmiškų mirčių ištroškusius žiūrovus, todėl filmas tampa lėkštu ir nuobodžiu.

 

Galiu tik įsivaizduoti, kiek technikos ir darbo įdėta statant šį beprotiško greičio filmą, bet jo turinys, nepaisant dinamikos, spalvų, vienu momentu ištirpsta, nes reikėjo išeiti į virtuvę pasipjaustyti arbūzo karštam vakarui, o grįžus jau nebeaišku, kiek šimtų žmonių šioje juostoje mirė, nes veikėjai vis dar varo ant 120 greitkeliu ir vis dar šaudosi. Iš tikrųjų viena scena, kiek skaičiau, kuri užima 15 minučių, buvo filmuojama net 87 dienas! Toks darbas, o rezultatas neintriguoja, neįdomu, nes baigtis yra aiški – Furioza išgyvens visas scenas ir ji taps laimėtoja, tačiau negalės patenkinti savo keršto troškimo, nes kerštas niekada nieko nenumalšina. Žodžiu, pamoksliukas lėkštas, pasivažinėjimų yra tiesiog per daug ir per ilgų, todėl istoriją išsitęsia iki begalybės, nors buvo galima kažką susukti efektingesnio, dinamiškesnio siužetine prasme, padaryti Furiozą kažkokią įdomesnę, abejojančią ir kenčiančią, ne heroję, bet žmogų, o dabar ji tiesiog neįdomi, vienkryptė ir per primityvi. Filmas absoliučiai didingas savo batalijomis, bet jame daugiau nieko gero nėra.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmasis ženklas" / "The First Omen"

 

Sveiki,

Niekada nebuvau didelis „The Omen“ siaubo frančizės gerbėjas, tik pamenu vieną tamsių plaukų surūgusį vaiką tarsi ištrūkusį iš paties pragaro. Net nustebau, jog naujasis siaubo filmas „Pirmasis ženklas“ (angl. The First Omen) (2024) pasakoja būtent apie šio siaubingo vaiko Damjano atsiradimą. Tiesa, pats veikėjas šioje serijoje nepasirodo, tiesą sakant, net nereikia matyti ankstesnių dalių, nes filmą kuo puikiausiai galima žiūrėti ir nieko nežinant apie „Ženklo“ pasakojimo tolimesnę istoriją.

Pirmoji serijos dalis pasirodė 1976 metais ir tapo savo žanro klasika, 2006 metais sukurtas perdirbinys, aišku, nebeįstengė pakartoti tokios pat sėkmės. Naujausiame filme pasakojama apie į Italiją atvykusią jauną amerikietę Margaret, kuri trokšta tapti vienuole ir pašvęsti savo gyvenimą Dievui. Visgi tikriausiai siaubo filmams nėra tinkamesnės vietos nei Bažnyčia, ten tiek to šventumo maža, kad blogis įsišaknijęs ant kiekvieno kryžiaus. Galiausiai vienuolė apsvaiginta (naktiniame klube!) ima suprasti, kad ji papuolė ne pas šventą Petrą, o į keistą vienuolyną, kuris toli gražu nepasižymi humaniškais ir krikščioniškais atjautos bruožais. Priešingai – mėgsta viduramžiškai pasavavaliauti.

Tai jau antras filmas, kurį šiemet matau, kada būtent Italijos vienuolynuose vyksta kažkokie neaiškūs genetiniai eksperimentai. Ankstesnis filmas vadinosi „Nekaltoji“ (2024), sakyčiau, lyg scenarijų būtų rašęs prie to paties darbo stalo dirbęs dvynys arba labai geras nusirašinėtojas, nes siužetai neįtikėtinai panašūs. Kaip, beje, ir pati režisūra: tamsi ir gotikinių kančios vaizdinių pripumpuotas pasakojimas, kuris vietomis išties baugina, o vietomis, atrodo, kad kažkas išplėšė scenarijaus lapus ir trūksta nuoseklumo. Pavyzdžiui, pagrindinė veikėja tik post factum sužino, kad ant galvos turi žymę. Kas per nesąmonė? Lyg būtų tik vakar gimusi. Filme esama keletas pavykusių ir nenuspėjamų pasažų, kai galvoji, kad čia tai jau tikrų tikriausia klišė, o režisūra pakeičia kryptį ir kažkaip „pagerina“ sceną natūraliais štrichais, nors visumoje, aišku, filmui pritrūko organikos, ypač kai prasideda sektantinis „Plačiai užmerktos akys“ maskaradas šalia gimdyvės pjaustymo kėdės. Vis galvoju: kodėl katalikų dvasininkai filmuose kaip susisukę nuo trydos bando išgelbėti tą pasaulį per hibridinius pabaisų ir monstrų eksperimentus? Kodėl scenarijaus motyvai amžinai tokie kaip iš Marvel serijos primityvūs ir neįtikinantys? Kelyje sutraiškomi žmonės, tačiau kunigėliai išlipę iš automobilių kad bent kiek atjaustų mirusiuosius į juos atsisukę, bet ne... verčiau išgelbės pasaulį išpjaudami iš moters gimdos palikuonį.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išskirtinis interviu" / "Scoop"

 

Sveiki,

Šio filmo tikriausiai nė nebūčiau varginęsis žiūrėti, jeigu ne „X-failų“ aktorė Gillian Anderson ir tas faktas, kad buvau matęs šokiruojantį mini dokumentinį serialą apie turtuolį ir sekso tinklo su nepilnametėmis maniaką Jeffrey Epstein (angl. Jeffrey Epstein: Filthy Rich). Apie šį žmogų, tiksliau apie Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos narį princą Andrews, kuris turėjo (dabar jau įrodyta) ryšių su J. Epsteinu, buvo skandalingai įsitraukęs į savo draugužio sekso tinklą ir naudojosi nepilnamečių sekso paslaugomis. Tiesą sakant, kai britų visuomenė apie tai sužinojo, buvo supurtyta tokio seksualinio skandalo, gal net labiau nei kažkada JAV dėl Monicos Lewinsky ir Billo Clintono romano. Apie tai iš esmės ir yra filmas „Išskirtinis interviu“ (angl. Scoop) (2024).

Istorija pasakoja be didesnių kontekstų, todėl lietuviams žiūrovams, kurie nežino, kas tas skandalingasis Jeffrey Epsteinas ir kaip su juo susijęs princas Andrews, pirmiausia siūlyčiau padaryti namų darbus – paskaitinėti vieną kitą kontekstinį straipsnį, kad žinotumėte, apie ką eina kalba. Filmas nėra supažindinimo tikslais, todėl žiūrovas nuo pat pradžių yra „įmestas“ į įvykius, kurių filme niekas nepaaiškina, nors pamažu išryškėja, apie ką eina kalba, tačiau to nepakanka. Iš tikrųjų vaizduoja įvykius jau post factum, kai išlindo šis skandalas, princas buvo puolamas socialiniuose tinkluose ir visur kitur dėl savo įsitraukimą į Epsteino draugiją. Filmas iš esmės nėra apie tą istoriją, veikiau apie princo pastangas viską užglaistyti, todėl jis pasiruošia avantiūrai su vienos televizijos žurnalistais atviram interviu, kuriame viską nuodugniai ir aiškiai visuomenei paaiškintų. Deja, kaip žinia, šis ilgai repetuotas viešasis pokalbis princo atžvilgiu tapo nesėkmingas ir visi jo atsakymai išdavė jį viešai meluojant dėka puikios žurnalistės Emily Maitlis. Šis interviu įėjo į istoriją kaip labiausiai žiūrimas vienu metu interviu.

Visgi filmas man pasirodė pusėtinas. Britai ir amerikiečiai labai mėgsta labai greitai susukti istorijas apie tikrove paremtus savo šalių skandalus. Tokie filmai pritraukia mases, o princo Andrews skandalas buvo toks didžiulis ir ilgai varginantis kaip pas mums Garliavos įvykiai su Drąsiaus Kedžio istorija. Visgi filmas tikriausiai aktualus labiau anglosaksams, kurie ilgą laiką stebėjo šią dramą, mums – labiau susipažinti su visa šia istorija. Filmas fokusuojasi į komunikacinius karališkosios šeimos su žiniasklaida darbo užkulisius. Bandoma vieni kitais pasitikėti, tačiau akivaizdu, jog kiekvienas turi savo kėslų. Labiausiai mane stebino princo Andrews asmeninės sekretorės Amanda Thirsk laikysena, kai ši akivaizdžiai mato, jog princas meluoja, vis tiek pamindama savo asmeniškumą ir teisingumą nuosekliai dirba princui. Filmas man nebuvo įspūdingas, tačiau galiu įsivaizduoti, kaip jį sužiūrėtų dalis britų.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saugokitės Slendermeno" / "Beware the Slenderman"

 Sveiki,

Bandau prisiminti, kada pats internete užtikau informaciją apie pabaisą Slendermeną. Gal prieš ketverius metus? Sunku pasakyti, tačiau masinėje internetinėje gąsdinimo kultūroje, man regis, jis nebuvo itin populiarus. Galbūt apie jį labiau galėtų kalbėti amerikiečiai, kurie tikriausiai iš forumo į forumą sukūrė vieną pirmųjų memų ir internetinių pramanytų istorijų pabaisą – kostiumuotą ir su čiuptuvais esantį aukštą kaip mūsų Nausėda vyrą, kuris neturi veido, tačiau jam labai patinka grobti vaikus. Kai kas tiki, jog toji pabaisa iš tikrųjų egzistuoja... Taigi filmas „Saugokitės Slendermeno“ (angl. Beware the Slenderman) (2016) yra dokumentinis filmas toli gražu ne apie patį Slendermeną, o apie jo poveikį vaikams...

Tiesą sakant, iš dokumentikos tikėjausi visai ne to. Gal visgi reikia pasidomėti, prieš imant siaubo filmus lengvam vakarui? Visgi šiame dokumentiniame filme perteikiama reali kriminalinė istoriją, sukrėtusi JAV. Dvi šeštokės, prisiskaičiusios apie Slendermeną internete istorijų, prisižiūrėjusios pačių baisiausių vaizdo klipų, neturėjusios žalio supratimo, kad vaizdo klipus galima sumontuoti, siekiant peržiūrų, jos viena kitą taip įbaugina, kad nusprendžia savo mieste sukurti Slendermeno mitą. Jos sumąsto žmogžudystę, kuri primintų internete aprašomus Slendermeno užpuolimus, manydamos, kad sukurs ne tik miestelio mitą, bet ir kai ką didingo.

Visgi didžioji filmo dalis perteikta iš filmuotos mergaičių tardymo bylos, tad nieko itin čia mistiško nieko nėra. Vienai diagnozuota psichinė paveldima liga, o draugė rado jos draugijoje prieglobstį, nes visa mokykla iš jos tyčiojosi. Iš esmės filmas deklaruoja tai, ką jau ir žinome: dažniausiai iš smurtinės aplinkos neužauga baltos gulbės. Su traumomis ir smurtu bandoma susidoroti savaip (gal ir tėvų kiek kaltė, kurią jie bando išpirkti duodami gausiai ir dosniai šiam filmui interviu?), tačiau filmas paliečia internetinę vaikų ir paauglių kultūrą. Filmas įdomus tuo, kad galima sieti interneto turinio poveikį su vaikų elgsenos motyvais, kitaip sakant, atoveiksmius į smurtą naujų idėjų pametėja internetiniai portalai ir įsivaizduojamas pasaulis. Argi nebaisiau už Slendermeną?

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nekaltoji" / "Immaculate"

 

Sveiki,

Tikriausiai apie apsėdimus ir tikinčiųjų kančią vienuolynuose reiktų atskiros siaubo kino nišos, nes kasmet sulaukiame bent kelių šioje erdvėje ekranizuotų istorijų apie apsėdimus, demonus, vienuoles vaiduoklius, kunigus piktųjų dvasių varytojus ir apsėstuosius. Naujausias filmas apie tai – Michael Mohan režisuotas siaubo mistinis trileris „Nekaltoji“ (angl. Immaculate) (2024).

Dar vienoje analogiškoje istorijoje pasakojama apie amerikietę, kuri atvyksta į Italiją būti įšventinta į vienuoles ir tarnauti viešpačiui. Galiausiai sužinome, kad vienuolynas labiau primena griežtą hierarchinį kalėjimą nei vienuolyną. Sesuo Sicilija netrukus pasijunta nėščia, nors niekada nėra turėjusi jokių lytinių santykių, o vienuolyno vyresnieji net nesmerkdami leidžia jai būti vienuolyne iki gimdymo. Kvailiausia, kad filme neužfiksuota Sicilijos klausimai, kodėl taip su ja nutiko ir viską priima kaip dievo malonę. Tuo pat metu ji pastebi, jog vienuolynas kitoms nėra miela vietelė ir už tam tikrus prasižengimus čia baudžiama itin griežtai... Tik žinoma, nekaltoji šventoji yra neliečiama, nes ji nešioja naująjį Jėzų Kristų.

Tiesą sakant, filmo idėja lyg ir būtų visiškai nieko: atkurti pagal DNR Kristų, tačiau visos šios istorijos perteikimas toks siauras ir nutašytas tarsi iš atsibodusio katekizmo. Mistifikuojama be proto netiksliai ir su loginėmis spragomis, stengiantis sukurti gotikinį filmo gąsdinantį foną. Argi nekeista, kad sesuo Sicilija XIX amžiuje slampinėja po vienuolyną su žvake rankoje tarsi po viduramžių pilį, o kai ją veža į ligoninę staiga pas veikėjus atsiranda ir mobilieji telefonai, ir visi patogumai, o ką jau sakyti apie ištisą slaptą modernią laboratoriją. Blogieji kunigai tarsi demonai viena ranka naudojasi visomis technologijomis, o kita veikėjoms ant pėdų kaip per viduramžius degina kryžius. Tradicijos? Gali būti. Neproporcingas ir keistas epochų lipdinys neįtikina kaip ir vienuolių kankinimų metodai, bet labiausiai motyvas prikelti Kristų, kaip teigia šio projekto dalyviai, kad jis išgelbėtų pasaulį. Nuo ko? Nuo jų pačių sukeliamų nesąmonių? Tiesą sakant, taip ir nesupratau bažnyčios tarnų požiūrio į Jėzaus Kristaus mokymą, jis persimaišęs su šėtonišku sadizmu, nors jų lūpose tauškalai apie pasaulio gelbėjimą... Tokie klerikaliniai tauškalai primena išprotėjusių šizofrenikų klaną, tik kaip čia taip jau nutiko, kad visi po vienu vienuolyno skliautu susirinkę? Nes toks tokį traukia?

Nėra šis filmas visiškos avarinės būklės, žiūrėti galima ir mintyti apie Bažnyčios kaip blogio šaltinio židinį. Tik kodėl kino industrija šiaip sakralius dalykus paverčia demoniniais, ką? Gal neatsitiktinai nori kažką pasakyti kaip ir apie šventąsias porno žvaigždes ir kunigus tvirkintojus? Juk seniai visiems aišku, kad Holivudas tiesą sako pateikdamas ją kaip fantastinį motyvą ir sukeldamas įspūdį, jog taip negali būti, nes taip būna tik filmuose. Kitaip sakant, net absurdiškiausiuose filmuose yra tiesos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela