Sveiki,
mielieji!
Karolis Kaupinis per pastaruosius metus, gindamas
laisvą žodį, tapo tikra laisvo žodžio forumo ikona. Nemažai jo straipsnių ir
pasisakymų esu perskaitęs, matęs ankstesnį jo filmą „Nova Lithuania“ (2019),
kuris, beje, man patiko, gal dėl to tiek daug tikėjausi iš jo naujausio filmo „Badautojų
namelis“ (2026), kuris po savo premjeros sausio mėnesį sulaukė nemažai
socialiniuose tinkluose iš žinomų žmonių puikių atsiliepimų, tačiau, man regis,
dalis liaupsių buvo perteikta dėl influencerinio solidarumo, t. y. edukuoti
kitus nueiti ir patiems pasižiūrėti „Badautojų namelį“.
Istorijos centre – televizijos diktorė Daiva, kuri po
1991 m. sausio 13-osios įvykių nebegali grįžti į darbą, nes pagal filmo
scenarijų okupantai užbarikadavo Lietuvos televizijos ir radijo pastatą. Daiva
su buvusiu direktoriumi, negalėdami susitaikyti su blokada, sugalvoja pasistatyti
namelį ant ratų ir paskelbti bado streiką okupantams. Prie jų prisijungia kaimynystėje
gyvenantis ir nenusisekęs aktorius Sigis, kuris, nors ir turi mažametį kūdikį,
slapta įsižiūrėjęs diktorę Daivą. Iš tikrųjų veiksmo ne kažin kiek toliau ir
daug. Filmas praktiškai beveik visas nufilmuotas sovietinio palikimo pilkame
kieme. Pagrindiniai veikėjai kalbasi, bando įveikti sunkumus, tačiau visos jų
pastangos atrodo absurdiškos, nes jų tiesiog per mažai ir jų protestas
nepastebimas.
Kita vertus, tai metaforinis filmas, kuris atspindi
laikmečio atmosferą, bendravimo kultūrą, sudėtingą perėjimą iš okupacinės
Lietuvos kultūros prie laisvosios. Protestas filme nebūtinai reiškia politinį
protestą. Daiva jau savaitę nebegali tiesiogine to žodžio prasme valgyti, todėl
badavimas susietas ir su asmenine tragedija.
Iš tikrųjų filmo idėja sukasi aplink distopinę ar bent jau alegorinę
situaciją, kurioje personažai, įkalinti fiziniame ir dvasiniame badavime, bando
išsaugoti orumo ar misijos iliuziją. Pagrindinė veikėja tampa simboliu to, kaip
fanatiškas tikėjimas „aukštesniu tikslu“ ne tik alina kūną, bet ir visiškai
iškreipia realybės suvokimą. Režisierius klausia, kiek toli žmogus gali nueiti
atsisakydamas savo prigimtinio gyvenimo geismo, siekdamas tapti kažkuo kitu,
nei yra iš tikrųjų. Tai kūrinys apie tai, kaip kolektyvinė psichozė ir
užsidarymas nuo išorinio pasaulio paverčia gyvenimą kankinimu, kuriame
nebelieka ribos tarp aukos ir budelio.
Kad ir koks bebūtų filmas tragiškas, niūrus, šaltas
(daugiausia scenų nufilmuota žiemą), visgi jis kartu ir labai ironiškas, slapta
atskleidžiantis idilišką žmogaus naivumą, ar tai bebūtų iš stiklainio per bado
akciją suryti konservai, ar bandymas po badavimo pamainos nueiti į restoraną
skaniai pavalgyti ir vėl išsivėmus grįžti į badavimo namelį – o tai kalba apie
žmogaus dvilypumą. Kaupinis visur pabrėžia tą vieno deklaravimo, o kito darymo
prieštaringumą.
Aišku, didelės liaupsės aktorei Inetai Stasiulytei,
kuri šiaip atliko itin tragišką vaidmenį, bet jos slaptas komiškos aktorystės
sukirpimas (matyt, prigimtinai) užgniaužimas šiame vaidmenyje suteikė filmui to
netikėtai natūralaus dvilypumo. Panašiai galėčiau atsiliepti ir apie aktorių Paulių
Pinigį, kuris atliko Sigito vaidmenį – svajonė sukurti despoto Kaligulos
vaidmenį, kai pats esi viso labo dėl savo fizinių parametrų stumdomas tėvo ir
nemėgstamas teatro aktorius. Tai filmas kažin koks su balansu, bet jis, mano
galva, nepranoko kur kas ambicingesnio „Nova Lithuania“ projekto. Suprantu „Badautojų
namelio“ sėkmę, jo ištarmes ir išgautą dvilypumą, tačiau filmu iki galo nebuvau
sužavėtas: trūko dinamikos, netikėtų siužetinių vingių ir kažin kokios „razinos“,
kuria, galima sakyti, tapo pabaigoje suskambusi ir visiškai pamiršta SEL daina „Vėjas“,
pastaroji išsviedė mane į prisiminimų kosmosą.
Mano įvertinimas: 5/10
IMDb: 6.8
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą