Filmas: "Badautojų namelis" / "Hunger Strike Breakfast"

 

Sveiki, mielieji!

 

Karolis Kaupinis per pastaruosius metus, gindamas laisvą žodį, tapo tikra laisvo žodžio forumo ikona. Nemažai jo straipsnių ir pasisakymų esu perskaitęs, matęs ankstesnį jo filmą „Nova Lithuania“ (2019), kuris, beje, man patiko, gal dėl to tiek daug tikėjausi iš jo naujausio filmo „Badautojų namelis“ (2026), kuris po savo premjeros sausio mėnesį sulaukė nemažai socialiniuose tinkluose iš žinomų žmonių puikių atsiliepimų, tačiau, man regis, dalis liaupsių buvo perteikta dėl influencerinio solidarumo, t. y. edukuoti kitus nueiti ir patiems pasižiūrėti „Badautojų namelį“.

 

Istorijos centre – televizijos diktorė Daiva, kuri po 1991 m. sausio 13-osios įvykių nebegali grįžti į darbą, nes pagal filmo scenarijų okupantai užbarikadavo Lietuvos televizijos ir radijo pastatą. Daiva su buvusiu direktoriumi, negalėdami susitaikyti su blokada, sugalvoja pasistatyti namelį ant ratų ir paskelbti bado streiką okupantams. Prie jų prisijungia kaimynystėje gyvenantis ir nenusisekęs aktorius Sigis, kuris, nors ir turi mažametį kūdikį, slapta įsižiūrėjęs diktorę Daivą. Iš tikrųjų veiksmo ne kažin kiek toliau ir daug. Filmas praktiškai beveik visas nufilmuotas sovietinio palikimo pilkame kieme. Pagrindiniai veikėjai kalbasi, bando įveikti sunkumus, tačiau visos jų pastangos atrodo absurdiškos, nes jų tiesiog per mažai ir jų protestas nepastebimas.

 

Kita vertus, tai metaforinis filmas, kuris atspindi laikmečio atmosferą, bendravimo kultūrą, sudėtingą perėjimą iš okupacinės Lietuvos kultūros prie laisvosios. Protestas filme nebūtinai reiškia politinį protestą. Daiva jau savaitę nebegali tiesiogine to žodžio prasme valgyti, todėl badavimas susietas ir su asmenine tragedija.  Iš tikrųjų filmo idėja sukasi aplink distopinę ar bent jau alegorinę situaciją, kurioje personažai, įkalinti fiziniame ir dvasiniame badavime, bando išsaugoti orumo ar misijos iliuziją. Pagrindinė veikėja tampa simboliu to, kaip fanatiškas tikėjimas „aukštesniu tikslu“ ne tik alina kūną, bet ir visiškai iškreipia realybės suvokimą. Režisierius klausia, kiek toli žmogus gali nueiti atsisakydamas savo prigimtinio gyvenimo geismo, siekdamas tapti kažkuo kitu, nei yra iš tikrųjų. Tai kūrinys apie tai, kaip kolektyvinė psichozė ir užsidarymas nuo išorinio pasaulio paverčia gyvenimą kankinimu, kuriame nebelieka ribos tarp aukos ir budelio.

 

Kad ir koks bebūtų filmas tragiškas, niūrus, šaltas (daugiausia scenų nufilmuota žiemą), visgi jis kartu ir labai ironiškas, slapta atskleidžiantis idilišką žmogaus naivumą, ar tai bebūtų iš stiklainio per bado akciją suryti konservai, ar bandymas po badavimo pamainos nueiti į restoraną skaniai pavalgyti ir vėl išsivėmus grįžti į badavimo namelį – o tai kalba apie žmogaus dvilypumą. Kaupinis visur pabrėžia tą vieno deklaravimo, o kito darymo prieštaringumą.

 

Aišku, didelės liaupsės aktorei Inetai Stasiulytei, kuri šiaip atliko itin tragišką vaidmenį, bet jos slaptas komiškos aktorystės sukirpimas (matyt, prigimtinai) užgniaužimas šiame vaidmenyje suteikė filmui to netikėtai natūralaus dvilypumo. Panašiai galėčiau atsiliepti ir apie aktorių Paulių Pinigį, kuris atliko Sigito vaidmenį – svajonė sukurti despoto Kaligulos vaidmenį, kai pats esi viso labo dėl savo fizinių parametrų stumdomas tėvo ir nemėgstamas teatro aktorius. Tai filmas kažin koks su balansu, bet jis, mano galva, nepranoko kur kas ambicingesnio „Nova Lithuania“ projekto. Suprantu „Badautojų namelio“ sėkmę, jo ištarmes ir išgautą dvilypumą, tačiau filmu iki galo nebuvau sužavėtas: trūko dinamikos, netikėtų siužetinių vingių ir kažin kokios „razinos“, kuria, galima sakyti, tapo pabaigoje suskambusi ir visiškai pamiršta SEL daina „Vėjas“, pastaroji išsviedė mane į prisiminimų kosmosą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Laikraštis 370: režisierius Karolis Kaupinis apie filmą "Badautojų namelis"

Filmas: "Nova Lituania" / "Nova Lituania"

 Sveiki,

Paskutiniu metu lietuviško kino nežiūriu dėl begalinio nusivylimo. Visgi paskutiniųjų metų derlius suintrigavo ir norėjau iš esmės pamatyti du geriausius pastarųjų metų filmus t. y. Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“ ir Karolio Kaupinio debiutinį ilgametražį filmą „Nova Lituania“ (angl. Nova Lituania) (2019). Karolį Kaupinį žinau kaip puikų jauną ir idėjiškai mąstantį kino meno kūrėją, todėl beveik neabejojau, kad šis jo filmas bus geras – nemeluosiu, prieš peržiūrą kėliau šiokius tokius lūkesčius.

„Nova Lituania“ sąlygotai pasakoja apie paskutiniuosius Nepriklausomos tarpukario Lietuvos metus, kai pradeda kilti Antrojo pasaulinio karo grėsmė: iš rytų kyla galinga raudonoji Rusija, o iš vakarų – nacistinė Vokietija, o kur dar lenkai, okupavę Vilniaus kraštą, nuolat atakuojamas Klaipėdos kraštas. Ką darys lietuviai? Ar jie priešinsis, ar priims naujus okupantus ir susitaikys su varguolės Pelenės dalios tautos likimu? Anuomet realiai egzistavęs Pakštas pasiūlė lietuviams keltis į Madagaskarą, toli nuo agresorių kaimyninių šalių, iškeldinti visus lietuvius į kitą Afrikos pusę, nes ten saugiau, o ir pati Afrika labai panaši savo geografine forma į Lietuvą, o Madagaskaras – tai Vilniaus krašto simbolis. Bet kokiu atveju visa ta idėja tiek utopiška ir absurdiška, kad skamba beveik neįtikėtinai drąsiai. Ją modernizavo ir prikėlė iš užmaršties Marius Ivaškevičius, parašęs pjesę „Madagaskaras“, o vėliau pagal pjesę Rimas Tuminas pastatė įspūdingą spektaklį.

Jeigu spektaklis buvo komiškai perteiktas, tai „Nova Lituania“ su išgalvotais analogiškais veikėjais labiau primena niūrų tarpukario noir stiliaus filmą, kuriame Premjeras ir universiteto geografijos dėstytojas bando politinių permainų metu įgyvendinti šias idėjas, svarsto tautos perkėlimą į geresnę ateitį ir žemę idėjas. Žinoma, idėja labai absurdiška, profesorius vadovaujasi idėja, kad „didžiausia sžmonių priešas – tuštuma“, todėl reikia tankiai apgyvendinti žemę, kad jos niekas nepaveržtų, tarsi bandoma fizikinius dėsnius pritaikyti nacionalinėms idėjoms. Visgi netrukus tampa aišku, kad Premjeras iš tikrųjų išgyvena mirties laukimą, gyvenimo tuštybės aiškumą, o geografas Feliksas namuose patiria menkaverčio vyro priekaištus iš atvažiavusios uošvės, o ir su žmona, su kuria negali susilaukti kūdikio, santykiai šalti. Feliksas iš tikrųjų išgyvena krizę. Du vyrai, idealistai, don kichotai, melancholikai svajotojai apie geresnį tautos likimą iš esmės absorbuoja ir savo nesutvarko gyvenimo, neįgyvendintų gyvenimo lūkesčių nusivylimą. Tikėdami, kad galima įgyvendinti jų idėją bent teoriškai, jie leidžiasi prie Baltijos jūros, svajoja apie okupuotą Klaipėdos kraštą, apie geresnį pasaulį, suka senoviniu automobiliu paplūdimyje ratus, kol galiausiai įklimpsta kaip ir jų neįgyvendinamos svajonės.

Manau, filmui pavyko išgauti filosofinę idėją, kaip du svajokliai nelaimingi vyrai savaip patiria įsivaizduojamą pasaulį, gelbsti idilėmis ir įsivaizduojamą Lietuvos valstybės laivą, tačiau jie pasmerkti likti tik svajotojais. Pagrindinius vaidmenis sukūrę Aleksas Kazakevičius ir Vaidotas Martinaitis nusipelno pagarbos. Apskritai filme pasirodo dabarties teatro legendos. Ką jau vien reiškia pamatyti trumpame, bet įtaigiame pretenzingos motinos vaidmeny Eglę Gabrėnaitę, ar Valentiną Masalskį, Rasą Samuolytę... 

Tai iš tikrųjų gelmę paliečiantis filmas, bet visumoje jis niūriai mąslus, mažai provokuojantis, Madagaskaro idėja jau nebedaro įspūdžio. Kodėl mūsų lietuviškas teatras toks įspūdingai gyvybingas, o kinas priplėkęs? Nemanau, kad K. Kaupiniui pavyko suprovokuoti (akivaizdu, kad jis ėjo ne šiuo keliu), sužadinti emocijas, iškelti nematytų idėjų, visgi režisierius išliko lietuviškai intelektualiai santūrus. Daug ką atperka momentalus operatoriaus darbas, pauzės, išraiškos, spalvos, garso takelis, tačiau istorija nukreipta į dviejų vyrų svajotojų vidinius pasaulis, o tarpukario Lietuva labiau tampa dekoratyvi ir sąlygota. Tai nėra politinė drama, tai, sakyčiau, filmas apie troškimą atsidurti savoje vidinėje Pažadėtoje žemėje ir jaustis visaverčiu.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgyventi vasarą" / "Summer Survivors"

Sveiki,

Per paskutiniuosius penkerius metus tikriausiai mačiau vos kelis lietuviškus filmus, kurie visuotinai buvo labai išgirti, tačiau mane gerokai nuvylė. Nešneku apie tuos filmus, kurie prifarširuoti anekdotinių situacijų, kalbu apie meninę vertę turinčius, tad ir visų pamėgtas „Šventasis“ tuokart manęs nė kiek nejaudino. Šįkart grįžau prie lietuviško kino su nauja viltimi ir pažiūrėjau Marijos Kavtarazės filmą „Išgyventi vasarą“ (2018), kuris apskritai įvardijamas kaip vienas geriausių lietuviško naujojo kino pavyzdžių.

Istorija jau nebe nauja – teko panašių kelioninių tipažo filmų apie vėžiu sergančius, šiaip bepročius, sutrikusius ar invalido vežimėlyje sėdinčius žmones, kurie leidžiasi su nepažįstamais į kelionę ir akimirkai patiria kitą realybės jausmą, galgi net vienintelį gyvenime pasispardymą. Galima sakyti, kad „Išgyventi vasarą“ turi visus tuos šabloninio siužetinius akcentus. Keliaujanti ketveriukė tai juokiasi, tai dainuoja, tai bando vienas nuo kito pabėgti į savo įsivaizduojamą problemų pasaulį ir akylesnis kino žiūrovas jaučia režisierės akcentus, kad jie visgi yra tokie pat, kokie dažnai pasitaiko laikantis intrigos, vyksmo, kulminacijos ir atomazgos elementus. Netgi tas sustojimas šalikėlėje, kai veikėjus „nuplauna“ lietus, kai atrodo, jog visiems jau stogas nuvažiavo, irgi yra tos kino ritmikos pamatuotas strateginis kadras, kuris pernelyg vietoje ir pernelyg tvarkingas, atitinkantis visus šabloninio kino niuansus, bet...

Bet filmas vis tiek labai geras! Kodėl? Visų pirma dėl pačios atmosferos. Galgi filmo siužetas nėra pats geriausias ir tvirčiausias, tačiau jo realizacija išties pavykusi: justi melancholija, gyvenimo gėrio ilgesys, reti pokštai ir vaikiškos depresuojančiųjų išdaigos... Bet labiausiai mane veikė tas kilometražas Vilnius-Klaipėda-Palanga, kada keliauji autostrada, žinai visas stoteles, radijo stotis, tualetus, visus užsnūdimus ir apsikeitimus vietoje – tas mikro gyvenimas autostradoje toks intymus, visi tie lūžinėjantys pokalbiai apie prasmę ir priešingai – banalybes. Štai tokio kino, kuris iš esmės kasdieniškai galėtų pakalbėti apie žmogaus vidinius neramumus, apie tai, kad pasaulis platus ir gyvenimas atviras, tačiau nėra prasmės, jeigu žmoguje esti atskirtis, problemų akivaras...

Puikus aktorių darbas. Išties trijulė aktorių (Paulius Markevičius, Gelminė Glemžaitė ir Indrė Patkauskaitė) buvo verti šių kadrų! Ypatingai negalėjau atplėšti nuo vitališko P. Markevičiaus vaidmens, kurio hiperkatyvios nuotaikos greitai mainosi su prislėgtomis ir todėl išgaunamas nuostabus sutrikusio vaikino būdas, kuris ir fiziškai, ir dvasiškai Pauliui labai tiko. Iš esmės tai nuo „Ekskursantės“ laikų tikriausiai vienintelis geras lietuviškas filmas, kuris leido galvoti pirmąkart ne apie lietuviško vaidybinio filmo trūkumus, o pasijausti vienu iš tų netobulų veikėjų, kurių pilna Lietuva ir pilnas pasaulis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:8.2

Nuoroda į "Kino pavasarį" ČIA.

Jūsų Maištinga Siela