Knyga: Kate Atkinson "Gyvenimas po gyvenimo"

Kate Atkinson. „Gyvenimas po gyvenimo“ – Vilnius: Tyto alba, 2014. – p. 581.

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Šią vasarą palydėjau ir rudenį pasitikau su dideliu romanu, kurį parašė garsi britų rašytoja Kate Atkinson (g. 1951) Gyvenimas po gyvenimo (angl. Life After Life), kurį į lietuvių kalbą išvertė Jovita Liutkutė, o 2014 metais išleido Tyto albos leidykla. Knygą įsigijau iš antrųjų rankų, nes tik pernai, galima sakyti, atradau rašytojos literatūrą, perskaitęs jos bene garsiausią debiutinį romaną Anapus fotografijų. Tiesa, Tyto alba tikriausiai pajuto, jog šioji rašytoja talentinga ir populiari ne atsitiktinai, tad šiuo metu pradėjo versti jos detektyvų ciklą Užmirštos bylos, o pastaroji knyga, beje, taip pat padarė man gerą įspūdį, tad suskubau perskaityti bene geriausiai vertinamą jos darbą Gyvenimas po gyvenimo, kol dar nepraėjo asmeninis susidomėjimas K. Atkinson kūryba. Romanas autorei pelnė prestižinį Costa apdovanojimą, o goodreads puslapio lankytojai kūrinį išrinko geriausiu istoriniu grožinės literatūros kūriniu.

 

Iš tikrųjų kūrinį Gyvenimas po gyvenimo sunku įvardyti istoriniu romanu. Tai nebūtų labai taiklu ir tikslu, nors pagrindinis visuotinai atpažįstami istoriniai, bet ne pagrindiniai veikėjai – Adolfas Hitleris ir jo jaunutė žmona Eva Braun, kurie slapta baigiantis Antrajam pasauliniam karui susituokė ir drauge nusižudė bunkeryje. Visgi istorija tik tam tikroje atkarpoje nubloškia pagrindinę veikėją Ursulą Tod į nacistinę Vokietiją ir ji atsiduria šalia patikliosios Evos. Tas faktas, kad autorė laisvai leidžia kurti grožinę istoriją apie išgalvotą asmenybę, o istorinius faktus panaudoja tik kaip foną, išties labai įdomus, todėl romanas tik iš dalies veikia kaip istorinis romanas, kita jo pusė – mistinė.

 

Pagrindinė veikėja Ursula Tod gimsta 1910 metų vasario 11 dieną Didžiosios Britanijos provincijos dvare Lapės prieglobstyje daugiavaikėje Silvi ir Hju Todų šeimoje. Ursula nuolatos miršta pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, nukrenta nuo stogo, paskęsta, ją sušaudo, miršta krentant bomboms per Antrąjį pasaulinį karą ir t. t., tačiau kaskart ji atgimsta 1910-ųjų vasarį ir pati to nežinodama (bet kai kada nujausdama) pradeda gyvenimą iš naujo, tik šiek tiek kitaip. „Negana to, kartais Ursula žinodavo, ką žmogus pasakys, šiam dar nespėjus praverti burnos, arba įvyks kas nors labai kasdieniška: nukris lėkštė arba į šiltnamį bus mestas obuolys, tarsi tai jau daug kartų būtų nutikę. Jai galvoje aidu atsiliepdavo žodžiai ir sakinių nuotrupos, o svetimi žmonės atrodydavo kaip seni pažįstami (p. 139).“

 

Autorė iš dalies remiasi reinkarnacijos teorija, kad žmogaus sąmonė niekur nedingsta, tad jai suteikiama vis kita proga patirtį vis kitokį ir ilgesnį gyvenimą. Šiame ilgame romane, sudurstytame koliažo principu, istorijos linkusios nutrūkti ir vėliau kartotis vis kitokiomis perspektyvomis, o per skaitymo procesą susidėlioja ištisas Ursulos šeimos paveikslas su ryškiais, kaip ir būdinga Atkinson prozai, charakteriais. Iš pradžių romanas gali pasirodyti kiek painus, nes pradžioje autorė tik duoda užuominas, neplėtoja įvykių, bet netrukus skyriai pasidaro labai platūs, į kuriuos telpa atskiri Ursulos gyvenimai ir jų perspektyvos, susijungiančios pasikartojimais ir asociacijomis. Viename iš gyvenimų Ursulai lemta tapti girtuokle ir patirti iš sutuoktinio nevykėlio mokytojo smurtą, kitame gyvenime ji išvyksta į Vokietiją ir tampa Hitlerio meilužės Evos Braun gera drauge, dar kitame ji instinktyviai stengiasi išgyventi nacių bombarduojame Londone...

 

Romanas sodrus, jeigu mėgstate šeimos sagas. Centre – Todų šeima, Ursulos sesuo Pamela, broliai Morisas, Tedis ir Džeimsas, kuriuos likimas kaskart vis kiek kitaip išblaško po pasaulį. Svarbi persona – teta Izė, palikusi savo vaiką nežinia kur, tačiau Ursulai kaskart suvaidina progesyvios XX amžiaus moters portretinį svarbų vaidmenį. Iš tikrųjų kaip ir romane Anapus fotografijų, taip ir Gyvenimas po gyvenimo, autorė sodriai, įtaigiai ir lengvu prozos (bet ne skurdžiu!) jungia šeimos paveikslą į savotišką besimainančių charakterių kartoteką. Bene svarbiausia, ką autorė išlaiko kaip pagrindinį savo pasakojimo idėjinį epicentrą – jaudinantis, nenuspėjamas žmogaus likimas. Nors Ursula yra toji, kuri nuolatos miršta ir grįžta kartoti savo gyvenimo, tačiau autorė nepamiršta ir kitų svarbių pasakojime veikėjų. Štai apie Ursulos brolį Tedį Todą ji 2015 metais sukūrė kitą romaną, pavadinimu Griuvėsių dievas, kurį turime taip pat išleistą lietuviškai. Tiesa, savotiškame romano tęsinyje, – nors oficialiai jis nėra tęsinys ir galima skaityti kaip atskirą kūrinį, – autorė jau atsisako mistinių elementų ir renkasi nuoseklią chronologinę pasakojimo liniją.

Kate Atkinson

 

Pieštuku pasižymėjau keletą man patikusių dalykų. Pavyzdžiui, kaip autorė geba įvardyti lakoniškai ir taikliai Hitlerio fenomeną: „Fiurerį visi turėjo matyti einantį kilniu ir vienišu tyrumo taku – jis negalėjo vesti, nes jau buvo vedęs Vokietiją (p. 400)“. Turint galvoje, kad istoriškai Hitleris ilgą laiką turėjo meilužę, nors pats deklaravo itin disciplinuotą dorovingą nacių gyvenimą. Seksualumo klausimas romane taip pat vienas svarbiausių dalykų, nes iš to kuriasi veikėjai, personažai, tapatybės, likimai, laimė ir tragizmas. Viena įdomi mintis, kai prie Ursulos viename iš gyvenimų priekabiavo ir jai dėmesį rodė vyrai: „...ponas Karveris, eidamas pro Ursulą, švelniai palietė jai sprandą, kurio dar nedengė plaukai. Ją nukrėtė šiurpas. Jį įsistebeilijo į „Underwood“ spausdinimo mašinėlės klavišus. Nejaugi joje slypi kažkas, kas žadina tokį vyrų dėmesį? Nejaugi jį – blogas žmogus? (p. 233).“ Ne visada skaitant, kad ir sodriai kuriamus filosofiniu pagrindu literatūros veikėjus, aptiksi, kad graži veikėja manytų, kad jos patrauklumas yra demoniškos prigimties. Kartais nustebina ir tokie netikėti žmogiškosios meilės pamąstymai: „Ursula nepaprastai prisirišo prie Ralfo. Ji nebuvo meilės įkaitė kaip kai kurios kitos moterys. Kai buvo su Kraitonu, ją nuolat ir įkyriai persekiojo mintis apie meilę, bet su Ralfu viskas buvo daug paprasčiau. Ir šį kartą tai nebuvo meilė – tai buvo jausmai, panašūs į tuos, kuriuos jauti mėgstamam šuniui. (Nors ne, Ursula niekada jam nebūtų to pasakiusi. Kai kurie žmonės, dauguma jų, nesupranta, kaip stipriai gali būti prisirišusi prie šuns.) (p. 308-309).“

 

Gyvenimas po gyvenimo – lengvu stiliumi parašytas romanas, bet jo į populiariosios literatūros nišą neįdėsi. Priešingai – tai brandus, sodrus, smelkiantis laiką, gyvenimą ir likimą literatūros kūrinys, skaitytojui dovanojantis seną gerą skoningą pasakojimą, apipintą šiek tiek kančios, šiek tiek naivumo, skaudžių gyvenimo pamokų, vilties ir laimės. Autorė literatūriškai perteikia subalansuoto atsikartojančio to paties gyvenimo tik vis kitokia versija kartoteką, kurioje nerasite itin moralių ar vien tik holivudiškai blogų veikėjų. Ar Ursula ambivalentiška? Galima sakyti, kad taip, bet tas ambivalentiškumas atsiveria dėl nepatyrimo, kaip dažniausiai ir būna tikrame gyvenime: mes nenorėdami daryti blogo, vis tiek kartais tą padarome.

 

Romano mistinė pasakojimo struktūra tampa filosofine metafora apie lemtingų atsitiktinumų svarbą ir žmogaus galimybę keisti savo likimą per nesibaigiančius pasirinkimus. Tiesa, skaitant antrąją romano dalį, knyga pasidaro slogesnė, nes autorė itin daug dėmesio skiria karo baisumams Londone. Akivaizdu, kad rašytoja mėgsta šį XX a. istorinį laikotarpį, apie tai ji šiek tiek plėtoja ankstesniame romane Anapus fotografijų bei daug pasakoja kūrinyje Griuvėsių dievas. Manau, šiame kolosaliame romane, kuris aprėpia filosofiją, literatūros pasakojimo tradiciją, išmoningą ir mistinę budizmu paremtą pasakojimo struktūrą, gali jums padovanoti puikias skaitymo valandas. Nors romanas Gyvenimas po gyvenimo visais atžvilgiais yra modernus kūrinys, tačiau autorė puikiai sukuria įspūdį, jog rankose laikote kažin kokį laiko patikrintą klasikos knygą, nes Kate Atkinson be proto gera pasakotoja, lengvai išvengianti banalybių, bet neapsunkinanti skaitytojo pretenzingu manieringumu. Žinoma, kad Gyvenimas po gyvenimo taps vienu įsimintiniausiu kūriniu, skaitytu šiemet.

 

Maištinga Siela

Knyga: Leonidas Donskis "Drąsa ir orumas šiandien. Apie politinės visuomenės vertybes"

 

Leonidas Donskis. „Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinęs visuomenės vertybes“ – Vilnius: Tyto alba, 2026. – p. 228.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Jau ilgą laiką skaitau bene intelektualiausio mūsų optimisto filosofo ir visuomenininko Leonido Donskio (1962-2016) raštus. Puikiai pamenu tą dieną, kai spauda pranešė apie jo mirtį Vilniaus oro uosto stotyje. Pamaniau: kokia didelė netektis. Tik po kurio laiko pradėjo Tyto alba leisti jo raštus: Blogis yra laikinas (2024), Leonidas Donskis: man skauda (2022). Priešingai nei anuomet, kai 2007 mirė Jurga Ivanauskaitė, nepajutau viešojoje erdvėje kaltinimo, kad leidykla nori užsidirbti iš mirusio asmens kūrybos. Niekada nesuprasiu to lietuvių davatkiško priverstinio gedėjimo pozicijos. Juolab kad L. Donskio tekstai šiuo metu nepaprastai aktualūs ir reikalingi.

 

Matyt, kino ir teatro režisierius Karolis Kaupinis tą instinktyviai pajuto. Kaip suprantu, jo iniciatyva ir buvo surinkta pati naujausia, Leonido Donskio publikuotų prieš 15 ir daugiau metų, tekstų rinktinė Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinės visuomenės vertybes. K. Kaupinis šiai knygai parašė įvadinį straipsnį, kuriame dalijasi šių dienų aktualijomis, o tiksliau – tam tikromis nuoskaudomis apie namą, kuriame jis gyvena. Namas griūva, o jis, kaip atsakingas namo bendrijos narys, ketino inicijuoti šio namo tvarkymo darbus, tačiau kiti namo gyventojai, vedini įtarimo ir nepasitikėjimo, atsisakė bet kokio bendradarbiavimo: tegul griūva namas, kol vanduo pro stogą pas mane nevarva, todėl bėdos nėra. K. Kaupinis ilgai bandė suprasti, kodėl nėra vienybės dėl bendro tikslo, kodėl į iniciatorius žiūrima įtariai, su nepasitikėjimu. Galiausiai šis buitinis nesutarimas tampa visos Lietuvos valdymo metafora, nes ši situacija atspindi didelės daugumos požiūrį ir į pilietiškumo (atsakomybės) ir mūsų bendros valstybės klausimus. Jau įvade klausiama: kas yra vienybė, bendras valstybės gėris, tikslai, kodėl taip sunku įgyti pasitikėjimą ir kaip apskritai valdyti ir kurti bendrą kultūrą ir turtą, kad visi būtų patenkinti?

 

Pastaruoju metu, sakyčiau, ypač po pandemijos, daugelis ėmė kalbėti apie „dvi Lietuvas“. Prasidėję Šeimų maršai, konspiracinės teorijos apie Lansbergių užvaldytą šalį, apie lobistus ir demokratiškas vertybes tarsi suskaldė žmones. Mažiau išsilavinę, menkiau pasiturintys ir savo gyvenimu nepatenkinti žmonės dažniausiai laikosi prorusiškos pilietinės pozos, t. y. akivaizdžiai nekenčia lyderių (nebent jeigu demonstruoja jėgą, daug rėkia ir yra, jų akimis žvelgiant, „charizmatiškas“ kaip Žemaitaitis ar Gražulis), negali pakęsti kultūros atstovų, pasididžiuodami neapkenčia visų, kuriems sekasi, kurie yra progresyvūs ir proeuropietiški. Ši dalis žmonių nekenčia seksualinės įvairovės, Vakarus ir ES sąjungą vadina supuvusiais, klykia dėl Stambulo konvencijos, stoja piestu už Bažnyčią (dažnai patys nebūna praktikuojantys katalikai), tačiau jokios kitos alternatyvos negali pasiūlyti, tik atvirą panieką laisvei.

 

Iš kur tai atsiranda? Visą laiką skaitydamas Donskio tekstus nepalioviau mąstyti ir galvoti apie dabarties situaciją šalyje. Gal žmonės nusivylė asmeniniu gyvenimu, nepavyko susikurti asmeninio gerbūvio, manėsi, kad kažkas turi ateiti padėti ir nuspręsti už juos, nukentėjo nuo biurokratijos, o ją susiejo su visa valstybe? Tas prorusiškas ilgesys, kad tvirta viršesnė rankelė turi sustyguoti vertybes ir įstatymus iki šiol sklando tarp nusivylusiųjų. Užtenka žvilgtelėti, su kokia pagarba socialiniuose tinkluose, atleiskite, menkaraščiai sveikina Lenkijos prezidentą, nes jis nepritarė Civilinės partnerystės įstatymui. Laimė šiems menkaraščiams tampa tada, kai užkardoma laimė kitiems, o ribojimas ir kontrolė tampa gerbtinos politinės galios rodikliu. Pagal juos, tokiam nusilenkti būtina. Įspūdis toks, kad jie pavargo nuo laivės ir įvairovės. Beskaitant Drąsą ir orumą šiandien, pamaniau, kad taip yra dėl to, kad jie nesuvokia, nei kas tas orumas, nei kas ta drąsa būti savimi, nes patys yra pastrigę iškreipto ir jau gerokai sovietinio mentaliteto suformuoto normalumo. Dar baisiau – orumo sąvoka jų kasdienybėje nėra vartotina, nėra ir apmąstoma, todėl daugelis vadovaujasi tik gynybos ir nuolankumu stipresniam primityvizmu. Tai demokratijos suvokimo beraštybė, o padariniai pasireiškia tuo, kad valstybė ir kaimynai tampa priešu. Dėl normalumo didelė dalis lietuvių yra pasiryžę net išduoti demokratines vertybes, o tai reiškia, kad bendras namo ūkis yra svarbus tik tol, kol tai liečia patį individą.

 

Kodėl man patinka Leonidas Donskis? Nes jis optimistas! Jis laisvas europietis, kuris bando įžvelgti Europos demokratijos perspektyvą, nepaisydamas Briuselio biurokratijos keliamų sunkumų. Jis vertina paprastąsias vertybes, ne kokias tradicinės šeimos ar lokalias, nusavintas ir nuasmenintas iki primityvizmo, o bendrai visų laisvę, atsakomybę, bendrystę ir atjautą. Būtent nuo vertybių sampratos prasideda šio rinkinio tekstai. Nesuvokus bendrystės svarbos, orumo ir pagarbos, negalima kalbėti apie įstatymo laikymąsi ir lojalumą. „Vienas nerimą keliančių mūsų laikotarpio bruožų – ryškėjanti kova dėl žmogaus proto ir sielos užvaldymo, dėl disponavimo žmogaus siela. Tai susiję su pavojingomis manipuliacijomis, kurios psichologine prievarta ir smegenų plovimu kuria satelito elgesio kodeksą. Šiomis manipuliacijomis siekiama, kad individas taptų besąlygiškai paklusnus. Gana paradoksaliai tai įvardijama kaip lojalumo siekimas. Iš tiesų tai ne lojalumas, o pati tikriausia jo karikatūra: naikinami psichologiniai ir moraliniai žmogaus įsitikinimai, žūtbūt siekiant saugiai ir ramiai naudotis juo it daiktu (p. 45).“ Nepaliauju galvoti apie dabar Lietuvą apnikusią socialdemokratų ir Švietimo bei sporto ministrės Ramintos Popovienės misiją „gelbėti“ nesimokančius vaikus ir juos paversti valstybės mankurtais be jokios atsakomybės ir kritinio mąstymo. Iš tiktųjų dabarties padėtis labai pavojinga, nes mokslas ir mąstymas iš esmės yra menkinami pačių institucijų, kurios atsakingos už jų ugdymą ir priežiūrą.

 

Man patinka, kaip L. Donskis žavisi Vakarų Europos filosofais ir literatais: „Ir Shakespear‘o tragedijų, ir Cervanteso „Don Kichoto“ didybę atveria ne jų vaizduojama tikrovė, o nuolatinis dialogas, kurį su šiais kūriniais mezga ir tęsia kitų epochų žmonės. Ir mes iki šiol mėginame suprasti Hamleto ir Don Kichoto moralinių dilemų bei šių herojų didybės paslaptį (p. 62-63).“ Iš tikrųjų autorius randa ne vieną aspektą šiuose klasikiniuose kūriniuose, kurie aktualūs mūsų dabarčiai, bet labiausiai žavi pasitelkiant donkichotizmo vaizduotę keisti santykį su tikrove. Labai dažnai būna, kada šiuolaikiniai žmonės tampa pernelyg pragmatiški, įsivėlę į sistemas ir biurokratinius procesus. Literatūra kaip viena iš svarbiausių galimybių pakilti nuo pilkos kasdienybės ir vaizdžiai įvertinti dabartį. Kitaip sakant, pragmatiškoje visuomenėje nuvertinama vaizduotė, stabdo visuomenės dvasinį ir emocinį progresą. „Egzistuoja paprastas kriterijus, padedantis įvertinti konkrečios visuomenės politinės kultūros ir demokratijos lygį, – tai vyraujantis požiūris į aktyvius žmones ir idealistus, kovojančius ne tik už savo, bet ir kitų teises. Jei jie gerbiami politikų ir rimtai traktuojami valstybės, galime neabejoti, kad tokia valstybė palanki ir atvira demokratijai ir pilietinei visuomenei. Jei iš tokių žmonių šaipomasi ir į juos rimtai nežiūrima, galime konstatuoti žemą politinės kultūros lygį bei uždarą, neskaidrią ir veikiausiai korumpuotą politiką (p. 71).“ Būtent prieš pusmetį įvykęs kultūrininkų protestas prieš valdžios kišimąsi į LRT reikalus parodė, kaip Žemaitaitis ir didelė dalis antieuropietiškai nusiteikusių piliečių vertina kultūros žmones: jų ne tik nevertina, bet ir niekina, tyčiojasi socialiniuose tinkluose. Kodėl? Nes kultūros atstovų kuriama literatūra, teatras, kinas, festivaliai nėra aktyvioje jų gyvenimo periferijoje, t. y. kultūra jiems nuobodi, nepasiekiama, snobiška, tad antikultūriniai žmonės (anti)norminius dalykų pamatus ir supratimą įgauna žiūrėdami paprastai skandalais ir prieštaromis grįstas pokalbių laidas, prastą pramoginį turinį, kuriuose nebėra atviro rato diskusijos, kokią kažkada kūrė per LRT L. Donskis laidoje Be pykčio. Kaip trūksta tokių laidų!

Leonidas Donskis

 

Kita vertus, panieka progresyviesiems akivaizdi praėjus net daugiau nei 35 metams laisvoje Lietuvoje. Novatoriai yra niekinami, persekiojami, menkinami, nes didelė žmonių dalis dėl švietimo spragų nėra mokyti priimti įvairovę, o tuo labiau ją gerbti. Argi nenuostabūs tekstai po viršeliu, kuris skelbia apie orumą ir drąsą, kai ji dažnai socialiniuose tinkluose užkardoma patyčiomis ir cinizmu? Lietuviai gerbia tik tada, kai pranešama apie žmogaus mirtį, o visais kitais atvejais trykšta – taip jam ir reikia! – piktdžiuga. Man ši knyga kaip niekad išryškino tai, ką instinktyviai jaučiu savyje, ką norisi visada ginti piestu, kai tikrovėje didžiulė tamsi minia su šakėmis ir cinizmu puola visus novatorius, mažumas, kitokius taip, tarsi jie būtų didžiausi priešai, o ne visuomenės procesus keičiantys Don Kichotai. Manau, kad K. Kaupinis būtent su tuo ir susidūrė, kai norėjo, kad bendrijos namas būtų išsaugotas ir sutvarkytas. Atsimuši į sieną dėl to, kad nėra žmonės ugdomi pilietiško lojalumo ir atjautos vienas kitam (visokios imitacinės akcijos DAROM ir socialinės pilietinės veiklos diegiamos mokykloje yra ne tai, ko reikia). Kitaip sakant, donkichotizmas ir europietiškas optimizmas, vaizduotės lavinimas ir smalsumas pažinti kitą ir kitokį yra, sakyčiau, tai, nuo ko reiktų pradėti.

 

Vaizduotė yra neapibrėžta, todėl ji nepatinka pragmatizmo visuomenės apsėstai visuomenės daliai, kuri dažniausiai kliaujasi skaičiais ir nepatikrinamais statistiniais duomenimis. Mes statistiką esame sudievinę, kasdien girdime skaičius, nors didelė dalis jų tėra pramanai, nepatikrinami ir tapę manipuliacijos priemone. „Reitingų kultūra yra akivaizdus normų ir vertybių griūties požymis. Ši kultūra nebeugdo kritiškai mąstančio ir diskusijai atviro piliečio. Auginamas infantilus populiariosios kultūros vartotojas, kuris negali gyventi be susikurtų herojų ir pramoginės žiniasklaidos peršamo socialinio intymumo. Pasakyk, koks tavo reitingas, pasakysiu, kas tu (p. 108).“ Įdomu, ką apie tai pasakytų žurnalo Reitingai autorius Gintaras Sarapinas?  

 

Vis dažniau viešojoje erdvėje dėl karo Ukrainoje kalbama apie šauktinius ir lojalumą, ar eitumėte ginti tėvynę ir t. t. Kai valstybė tave nusisavina ir padaro iš tavęs karį savo interesams ginti, tada pripudruoja apie atsidavimą, patriotiškumą ir kt.? Kaip ir L. Donskis perfrazuoja kitų mintį, valstybei, kuri tavimi nesirūpino, negalėjo sulygiuoti teisių ir įstatymų, buvo abejinga tau, nesirūpino kultūra ir kėlė tik savo interesus bei intrigas, tu – neskolingas nieko. Nėra dėl ko numirti ir ko ginti. Visada tai prisimenu. Kiekviena mūsų dabartinės politikos kadencija mane stipriai nuvilia, nesu išgirstas, mano poreikiai ir įstatymai laukia koridoriuje ant suoliuko. Negaliu eiti ginti Rasos Popovienės ar Teisingumo ministrės Ritos Tamašunienės sukurtų darinių, kurie prieštarauja valstybingumui.

 

L. Donskio knyga Drąsa ir orumas šiandien yra nepaprastai aktuali, atverianti europietiškas vertybes. Gal net ne europietiškas, o iš tikrųjų bendražmogiškąsias, to, ko iš tikrųjų visi ilgimės ir trokštame, tačiau įkalinti savo įsitikinimuose, susipriešinime, nepajėgime žvelgti toliau, nei vien tik į savo kiemą. Ši knyga man asmeniškai leido permąstyti pastarųjų metų mūsų politinį lauką ir iš esmės visą Europą. Knyga nepasens ir po 10 metų, ji tampa tarsi liniuote, kuria visada galime pasimatuoti savo pilietiškumo ūgį ir brandą. Tai tarsi kišeninis laisvos demokratijos kelių eismo taisyklių rinkinys nepaklysti susiskaldyme. Noriu užbaigti šią apžvalgą, kuri labiau net ne apie pačią knygą, kiek apie šios knygos sukeltus dabarties apmąstymus. Ko dar mums reikia? Cituoju: „Verta paminėti lietuvių išeivijos sociologo Vytauto Kavolio žodžius: nepainiokime tolerancijos su abejingumo patologija, nes akivaizdu, kad tolerancija yra pasiryžimas kovoti už savo ir kito žmogaus orumą bei teisę pačiam nuspręsti, kaip būti žmogumi ir kaip susikurti asmenybę. Tolerancija yra įsipareigojimas ginti savo ir kitų individualumą prisimenant, kad kitas mūsų sąmonėje neturi tapti pasyviu ir nekintamu objektu. Sykiu tolerancija primena būtinybę gerbti laisvą gyvenimo būdo bei vertybių pasirinkimą – jei nesiimama agresijos prieš pavienį žmogų ar grupę, jei nenusikalstama savo šaliai ir visuomenei, jei neatmetamas pilietinis lojalumas savo valstybei, mes negalime priešiškai vertinti kitaip gyvenančio ar kitaip mąstančio žmogaus (p. 126).“

 

Maištinga Siela

Knyga: Rimantas Kmita "Pietinia kronikas"

 

Rimantas Kmita. „Pietinia kronikas“ – Vilnius: Tyto alba, 2017. – p. 368.

 

Sveiki, knygų skaitytojai!

 

Rimanto Kmitos (g. 1977) garsųjį romaną Pietinia kronikas įsigijau dar tais pačiais metais, kai jis tik pasirodė, bet neskaičiau. Matyt, buvau, kaip japonai sako, ištiktas tsundoku, kai prisiperki knygų, kurių nepajėgi suskaityti, svarbu įsigyti. Metai bėgo, o šis kūrinys susilaukė nemažai dėmesio, o knyga mano namų bibliotekoje tyliai rinko dulkes. Antruoju šio kūrinio atgimimu galima laikyti prieš kelerius metus pasirodžiusį filmą, dėl kurio kaip toks popromano reiškinys šiuo metu net įtrauktas į kontekstinius dvyliktos klasės vadovėlius, knyga perleista vakarietiškai – kišeniniu formatu, o Pietinia kronikas tapo ir savotišku kultūriniu fenomenu: yra išleistas net stalo žaidimas, o tada sulaukė ir tęsinio Editas kompleksas! Tai toks retas atvejis, kada knyga gyvena savo pačios gyvenimą, gal tokį ryškesnį komercinį akcentą bandė padaryti Andrius Tapinas su savo Vilko valandos epopėja (mačiau, kad ir šitą perleido), tad populiarioji lietuvių literatūra iš esmės skinasi kelią, ji yra matoma, ekranizuojama ir sėkmingai komerciškai platinama, nesibijant jokių populiariosios literatūros etikečių.

 

Priešingai! Autorius tarsi pats pasiskiepijo ant viršelio užrašęs, jog Pietinia kronikas knyga yra popromanas – ir ką jūs man į tai?! Ogi nieko. Šiandien būti populiariu nebėra gėdinga, ši stigma, sakyčiau, pamažu nunyko, o ji atėjo tikriausiai su post-sovietiniais inteligentijos įsitikinimais, kad tai, kas populiaru, vadinasi, nesudėtinga, vadinasi, gal dar ir pernelyg lėkšta, nerimta. Apie tai jau kuris laikas nebematau kalbant, šis literatūros vertinimo – elitinė ir populiarioji literatūra – sunyko, asimiliavo gal dar ir dėl to, kad susimaišė aukštosios ir populiariosios literatūros ne tik žanrai, bet ir temos: staiga pradėta vertinti autentiškas „chuliganiškas sakinys“, kuriuo autoriai siekia ne tik autentiškumo, bet ir suardyti akademinio kaip savaiminio gėrio rašymo kultą. Šiam uždaviniui įgyvendinti labai tinka atsigręžti į tarmes, patarmes ir šnektas, prikelti kalbos slengus kaip autentiškos savasties išskirtinoje kultūrinėje ir socialinėje erdvėje patirtį ir išreikšti visa tai gyvąja kalba, užuot bandžius suteikti bendrinės kalbos formą. Juk, šiaip ar taip, parašyti gerai populiarią knygą reikia kūrybinių galių, visų pirma – geros idėjos ir šioje sferoje atsiranda galimybė Rimantui Kmitai kalbėti pietų šiauliškių šnekta, įterpiant dešimto dešimtmečio subkultūrinio kalbinio klodo slengą. Apie tai autorius užsimena daugiau pateiktame straipsnyje romano pabaigoje Apie šios knygos kalbą.

 

Visgi ne kalba yra šios knygos populiarumo garantas. Dažnas visgi grumsis su neįprasta kalbine raiška, sutrumpinimais ar 90-ųjų vietovei būdingais terminais, atėjusios neretai iš kalėjimų ir nusikalstomojo pasaulio ir virtusiais neprestižinių rajonų kalbinėmis ypatybėmis. Sakyčiau, Pietinia kronikas sėkmė yra laikmečio nostalgija, paremta absoliučiai atpažįstama emocija, kurią daugiau ar mažiau patyrė daugelis 1990-2000-ųjų jaunuolių. Tas beprotiškos laisvės ilgesys, tačiau ir nesaugumas, laukinis gariūnmetis, atnešęs laukinį verslumą, kuo, aišku, ir užsiėminėja Rimas ir Mindaugas, pagrindinio romano herojai, važinėdami į Rygą prekiauti dešromis, neturėdami licencijų. Laukinio gariūnmečio laikai – tai turgaus laikai, tai korumpuotų Princų, Agurkinių ir Daktarų klanai, valdę ištisus rajonus ir miestus, laikai, kai: „Ka i to, ka gatvėj pardaviniej kaskes i gali rast‘ ne tik Viktoriją i Vitražą, Aliukus, Zakarauska bajerius, Pugačiovą i Leontjevą, bet i Nirvana, Green Dayg, Prodigy, Red Hot Chili Peppers, Pearl Jam, Soundgarden, Spin Doctors i panašiai. Reik‘ tik žinot‘, ko nori i ko ieškai (p. 266).“

 

Laikmečio turgaus ir manyk, ką gali, laikai visgi demonstruoja tai, ką daugelis paprastų darbininkų patyrė. Visgi tai žemojo socialinio sluoksnio pasaulis, kuris nepretenduoja į elitą, nors Monika, pagrindinė Rimanto pasija, kaip tik yra iš elitinės mokyklos ir pasiturinčios šeimos, todėl, savaime aišku, nelabai Rimanto nosiai. Kas šį romaną daro popromanu ir kodėl jis veikia taip lengvai atpažįstamai? Ogi lengvai atpažįstama siužetinė Monikos ir Rimanto meilės linija, kuri truputį primintų pirmuosius lietuviškus serialus po 2000-ųjų, pertransformuoti šiaurietiškiau Lotynų Amerikos variantai. Pavyzdžiui, Monika įmeta atsisveikinimo laišką į Rimanto pašto dėžutę ir taip nutraukia jųdviejų santykius, nors Rimantas iš tikrųjų naiviai tikėjosi pratęsti draugystę kartu studijuodami Vilniuje. Ak.

 

Visgi romanas yra remiasi asmenybės tapsmo naratyvu, todėl nesudėtinga susitapatinti ir suprasti, kaip keičiasi veikėjas. Veikėjas auginamas, jis kaskart auga, suvokia vis daugiau ir pradeda priimti vis brandesnius sprendimus, nors kai kurie impulsyviai ir natūraliai nepamatuoti, dažnai iškylantys vėlyvosios paauglystės laikotarpiu maišto modeliai irgi veikia: „Vakare motinai prišnekėjau, ka aisiu i profke. Nafik ta mokykla, sakau, reik‘ apie gyvenimą galvot‘, a ne? Ką čia mokysies. Visi po turgus laksta: Lenkija, Rusija, Latvija. O tu čia i šūlę vaikštai. Jokia tolka, laiką tik gaišti, i viskas. Sakau, va, artimiausia profke, pažiejau, ten an staliaus moka, nu i gerai (p. 104).“ Kitą vertus, meilė Rimantui diktuoja troškimą pažinti kitokį gyvenimą, norėdamas pateikti į Monikos pasaulio suvokimo aktualijų lauką, jis ryžtasi skaityti Dostojevskį ir Jurgos Ivanauskaitės Raganą ir lietų, o tai padeda galų gale gauti gerus pažymius iš lietuvių kalbos ir net įstoti Klaipėdoje į filologiją. Turint galvoje, kad Rimantas žaidžia regbį ir yra potencialus kietas sportininkas, svajojantis apie Naujosios Zelandijos regbio rinktinę išeina tokia keista nestandartinė tapatybė: vaikinukas filologas. Buvęs regbistas, iš Pietinios.

Rimantas Kmita

 

Visgi romanas vadovaujasi stereotipiniais standartais apie tai, kas anuomet buvo vyriška ir kas moteriška. Pavyzdžiui, Rimas save cenzūruoja, nes „...skaita tik bobas, o vyrai jeigu i skaita, tai tik laikraščius. Man atruode, ka žaisdams regbį aš labiausiai esu tas tikrasis aš, bet kode važiuojant su komandas draugais man atruoda, ka geriau, jeigu jie nematytų, ka aš skaitau? (p. 135).“ Iš visuomenės standartų romane kyla nemažai komizmo, nes rašytojai tikrai suvokia, kaip veikė postsovietinis pasaulis. Iš Lenkijos Rimantas parsiveža naują džemperį su Chicago Bulls užrašu ir tai tampa pasipuikavimu, nes savivertę veikėjui kelia importinė (geriausia, kad originali) koža (striukė), nes žmogaus vertę apibrėžia turėjimas to, ko kiti anuomet socialinėje erdvėje negalėjo turėti. Kad ir kaip bepažiūrėsime, vyriškumas Rimantui labai svarbu, o jis formuojamas pagal įsitikinimus, jog kiekvienas vyras turi būti savarankus, turėti iš Vakarų parsivarytą automobilį, todėl nemaža romano siužetinių vingių yra apie veikėjo pastangas kaip nors užsidirbti pinigų ir pasijusti šio to vertu.

 

Romanas neturi herojų, jis turi veikėjus. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vyrauja deheroizmas, nes su juo lengva tapatintis, skaitytojas linkęs simpatizuoti veikėjams, kurie dažnai klysta, atrodo, kvailai absurdiškos aplinkybės, bet savo elgsena nėra piktadariai, jie atstovauja tam tikrą socialinį naivumą, todėl tampa savotiškais donkihotais – šis seniai primirštas asmenybės tipas tampa ypač linksmas, nes per jį galima dekonstruoti gero ir pikto sankirtas: priešų nebeliko, liko tik komplikuotas individo santykis su tikrove, nes kapitalizmas padiktuoja, kad reikia stengtis gyventi geriau, bet ir nepamiršti romantiškų idealų, išlikti sau sąžiningu. Manau, Rimantui Kmitai absoliučiai pavyko šis koktelis: autentiška, spalvinga, juokinga ir kartu šiek tiek graudu, nes suvokiame prabėgusį laiką ne vien kaip margą jau praeitin nugrimzdusią tikrovę, bet ir, iš šių dienų perspektyvos žiūrint, mes buvome nepaprastai kultūriškai ir visaip kitaip skurdūs. Orumas buvo formuojamas ne iš žmogaus įstymiškai įprasminto galimybių lauko, o taip, kaip individas geba apsisukti, nepaisydamas įstatymų, ir gauti pinigų. Valstybė ir įstatymai dar buvo suprantami kaip priešai, tie, kurie riboja žmones, todėl neverti pasitikėjimo – tai post-sovietinis palikimas. Trumpa laimė – pakilimas iš bačkos, kaip tikriausiai pasakytų Rimantas iš knygos.

 

Labai smagiai perskaičiau Pietinia kronikas. Vietomis kikenau, bet labiausiai mane nervino, kad buvau jau matęs ekranizaciją, todėl Monikos ir Rimanto meilės siužetai, kurie suintensyvėja po 100 puslapių, tapo nebeįdomūs, tačiau daug ką atpirko kultūriniai-istoriniai kontekstai, kurie ne visi buvo perteikti filme, nes filmas laikosi meilės siužeto, o Rimanto Kmitos romanas tarsi sudurstytas iš atskirų etiudų apie gariūnmečio Lietuvą, o tikroji siužetinė sąranga ima atsirasti perkopus 100 puslapių. Gal dėl to, kaip autorius yra sakęs, kad romano tam tikrus juokelius dar prieš visą rašymo procesą yra panaudojęs stand-up‘ams baruose ir galiausiai tam tikros idėjos įsiliejo į bendrą romano kontekstą. Šiaip labai sveikintas ir gaivus kūrinys, žymintis kitokią lietuvių grožinės literatūros atkarpą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Kate Atkinson "Užmirštos bylos"

Kate Atkinson. „Užmirštos bylos“ – Vilnius: Tyto alba, 2025. – p. 362.

Sveiki, skaitytojai!

Esu dėkingas britų rašytojai Kate Atkinson (g. 1951), kad pernai su savo debiutiniu romanu Anapus fotografijų (Alma littera, 1999) pralaužė mano neskaitymo etapą. Toji knyga tapo 2025 metais asmeniškai vienu geriausių skaitytų kūrinių, tad iškart ėmiau dairytis, ką dar lietuviškai turime iš Kate Atkinson literatūros. Leidykla Tyto alba kaip tik buvo išleidusi jos 2004 metais originalo kalba pasirodžiusį detektyvą Užmirštos bylos (angl. Case Histories), kurią į lietuvių kalbą išvertė Augustė Burbaitė.

Užmirštos bylos turi, kaip ir visos populiarios knygos, skambias antraštes, šįkart kūrinį šlovina amerikiečių siaubo romanų karalius Stephen King, teigdamas, kad Atkinson romanas geriausias to dešimtmečio parašytas detektyvas. Neslėpsiu, kad detektyvų skaitau itin mažai, o tuos, kuriuos per pastaruosius penkerius metus įveikiau, jaučiausi apgaulingai, nes atrodė, kad turėčiau skaityti geresnę literatūrą ir nešvaistyti laiko tuščiai. Kaip su K. Atkinson Užmirštomis bylomis, kuri kai kurių skaitytojų jau laikoma klasikų klasika ir pagal kurį sukurtas to paties BBC dviejų sezonų (2011-2013) serialas su garsiu aktoriumi Jason Isaacs? Tiesa, serialo nemačiau, tad knygos negaliu palyginti su ekranizacija, tačiau jo IMDb reitingas gana aukštas, siekiantis 7,8 (savo balsus atidavė kiek daugiau nei 5,5 tūkstančiai interneto vartotojų).

Nuo pirmųjų puslapių Užmirštos bylos mane pribloškė... savo panašumu į debiutinį autorės romaną Anapus fotografijų. Kuriama šeimos saga, kai kurių veikėjų vardai tie patys. Pirmoji byla pasakoja mergaitės Olivijos dingimą, kai šioji su seserimi Amelija nusprendžia pernakvoti pastatytoje palapinėje. Po nakties Olivija dingsta, Amelija pabudusi jos neberanda, tiesą sakant, mergaitė niekada taip ir neatsiranda, o šią bylą po daugel metų iš naujo bando spręsti Džeksonas Brodis, bendraudamas jau su suaugusiomis šios istorijos moterimis: Amelija, Džulija ir Silvija. Tai išties primena šeimos sagą, tačiau Atkinson šįkart kuria trinarę istoriją, susiedama per Džeksono personažą dar dvi atskiras istorijas: Teo netenka savo aštuoniolikmetės mylimos dukters Loros; pogimdyvine depresija serganti jauna moteris perskelia kirviu savo vyrui galvą...

Po daugel metų šių istorijų veikėjai susitinka, tęsia savo istorijas. Užmirštos bylos, tiesą sakant, labai įtraukė, turint galvoje, kad Kate Atkinson šįkart kuria žanrinę literatūrą, gal ne tokią sodrią kaip anuomet Anapus fotografijų, tačiau labai aiškiai juntamas literatūrinis talentas pasakoti tiek iš vaikų perspektyvos, tiek iš moters, tiek iš vyrų. Nors romanas subalansuotas kaip detektyvas, visgi, man pasirodė, kad moterų personažai įdomesni, įtaigingesni (ar tai susiję su tuo, kad rašytoja irgi moteris, todėl linkusi išmanyti moters charakterio subtilybes?). Mažiausiai man patiko pats Džeksonas, jis man buvo tipinis detektyvinių serialų klišinis veikėjas be įdomybių. Žinoma, Džeksonas gyvena dviejuose pasauliuose, kaip ir pridera detektyvams: suirusios šeimos griuvėsiuose stengiasi būti pavyzdingas tėvas mažametei dukrai ir neapkenčia buvusios žmonos naujojo sutuoktinio, kurį mato kaip savo dukters potencialų pedofilą. Tai skaitydamas vis galvojau: kur aš tai jau mačiau ar skaičiau?

Šįkart K. Atkinson kuria savitą humorą, nemažai per seksualinio pobūdžio situacijas ir pokalbius, o tai man pasirodė šiek tiek dirbtinokai. Nors bylos apie žmogžudystes, tačiau rašytoja randa savitus (britiškojo?) humoro elementus. Pavyzdžiui, vienas ryškesniu leitmotyvų lyginti ir ligintis su šunų veislėmis pagal charakterio pobūdį (panašiai kaip horoskopai): „Džeksonui buvo nė motais, kai ji pasakė, kad jis primena anglų pointerį, bet išgirdęs, jog Džulija jį palygino su vokiečių aviganiu, kaip mat nušvito. Džulija parinko jam tobulą veislę – ne dobermanas, ne rotveileris ir tikrai jau ne pointeris, o iš akies luptas vokiečių aviganis (p. 148). Kiti veikėjai irgi turi savo šuniškus prototipus.

Kate Atkinson

Amelija ir Džulija – vienos ryškiausių šios knygos personažių. Amelija – drovi, uždara ir viską, kas seksualu, niekinanti moteris, tiesa, dar ir save laikančia nutukusia ir negražia. Štai sesuo liūtė – aktorė Džulija, jos priešingybė, atvira, aistringa ir gal net kiek per tiesmuka, bet tokios patinka vyrams. Jos iš esmės romane sudaro klasikinę komišką porą, kaip koks Don Kichotas ir Sančo Pansa. Tenka pripažinti, kad jų bendravimo kodas knygoje vietomis kėlė nerimą, nes daug buitiškumo, pasiplepėjimo erzinant viena kitą. Ką noriu pasakyti? Kad tai nėra įtempto siužeto trileris, autorė daug dėmesio skiria charakterio kūrimui, aplinkai, kasdieniniams veikėjų ritualams, tad įtampa čia nėra svarbiausias dalykas, kur kas svarbiau atskleisti veikėjų psichologiją ir motyvus, traumas, patirtas po lemtingos tragedijos ir suformavusias jų ilgalaikius stereotipus. „Amelija žinojo, kad iš dalies Džulija visada liks aštuonerių, lygiai kaip ir ji pati – vienuolikos, tokio amžiaus, kai pasaulis ėmė ir sustojo (p. 211).“

Neslėpsiu, kad romano pradžia man patiko kur kas labiau, nei pati pabaiga, kurios paslaptys pamažu išaiškėja be didesnės kulminacinės įtampos, kaip kad būdinga labiau šeimos sagos istorijoms, nei detektyvams. Autorės strategija savo apoloniškosios prozos plunksną priderinti prie detektyvams būdingų šablonų pasiteisino, tad knyga išėjo kaip tiesiog kitoks detektyvas, t. y. intelektualesnis, sodresnis ir literatūriškesnis.

Užmirštos bylos pasiteisina, nes intriga nedingsta, bet ir pasakojimas, nors ir turi retsykiais banalokų ir pernelyg paprastų sprendimų, pvz., peroksidinė benamė išgelbsti kapinaitėse storulio Teo gyvybę ir jiedu lieka kartu – happy end! Skaitant ištiko ir šiokia tokia nostalgija. Prisiminiau Džeksono klausomus country muzikos garso takelius ir XXI amžiaus pradžios pop muzikos garsiausius atlikėjus, kurie minimi romane: Justin Timberlake, Christina Aguilera, kurių plakatai tuomet kabėjo ant sienos (romanas išleistas 2004 m.). Ar dabar kas nors ant sienų vis dar klijuoja plakatus, kai visų dėmesys sutelktas į išmaniųjų ekranus?

Užmirštos bylos, pasirodo, yra tik pirmoji serijos apie tyrėją Džeksoną dalis. Iš viso jau yra pasirodžiusios 6 dalys, kurias, kaip teigiama internete, galima skaityti kaip atskiras knygas be jokio eiliškumo, jas jungia tik pats Džeksonas. Ar bus jos verčiamos ir leidžiamos lietuviškai Tyto albos, kaip kad Lucinda Riley Septynių seserų serija, sunku pasakyti. Ar skaityčiau dar vieną dalį? Manau, kad taip, nes tai savitai sodrus detektyvas, kuris pakylėjo skaitymo malonumą į kitokį, nei vien populiariosios literatūros teikiamo džiaugsmo lygį.

Maištinga Siela

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Pakalnučių metai"

Jurga Ivanauskaite. „Pakalnučių metai“ – Vilnius: Tyto alba, 2003. – p. 172.

Sveiki, skaitytojai!

Jurga Ivanauskaitė (1961-2007) kaip rašytoja, manau, mano jaunose dienose yra padariusi tokią didžiulę įtaką, kad, galima sakyti, dėl jos knygų pamėgau apskritai skaitymą. Neskaičiau jos knygų gal 15 metų, nes reikėjo pertraukos, o ir norėjosi atrasti literatūros horizontuose naujesnių autorių, o galiausiai nutolau nuo Ivanauskaitės sukurto literatūrinio pasaulio, tačiau šiemet vėl išsitraukiau netikėtai jos kadaise perleistą debiutinę novelių knygą Pakalnučių metai, kuri pas mane bibliotekoje yra dar nuo mokyklinių laikų. Puikiai pamenu, kaip anuomet ją skaičiau ir gal buvau kiek nusivylęs, nes buvau suskaitęs didžiausius ir svarbiausius autorės kūrinius, tad Pakalnučių metai jau tikriausiai buvo nustelbti. Aišku, aš jau ne iš tos kartos, kuri buvo paveikta 1985 metų autorės debiuto, literatūra, kuri atspindėjo anuometinę jaunuolių kartą, kurie klausydavosi The Beatles ir Pink Floyd vinilinių plokštelių ir išdidžiai dėvėdavo importiniais džinsais, atkeliavusiais iš Vakarų pasaulio į tuometinę Sovietų Sąjungą. Rašyti siurrelistiškai buvo neįprasta, nors toji naujoji literatūra kartu su Ričardo Gaveliu ir Sauliumi Tomu Kondrotu jau žymėjo literatūros atsinaujinimo etapą.

Puikiai pamenu, kad knygą man nupirko klasiokė, o ją pradėjau skaityti gulėdamas palėpėje svečiuose, pakirdęs anksti ryte svetimuose namuose kaip koks Algirdas iš pirmojo knygos pasakojimo. Pamenu, iš nosies bėgo kraujas, tad negalėjau atsikelti, todėl panirau į Pakalnučių metų puslapius. Gera prisiminti, kad knygos sieja mokyklinių laikų prisiminimus. Dabar skaitymas labiau inertiškas, praktinis, naminis.

Viename interviu Jurga Ivanauskaitė yra sakiusi, kad išleido Pakalnučių metus būdama ketvirto kurso studentė, jai jau buvo 25 metų ir jautėsi debiutinei knygai kiek per sena. Reikia pažymėti, kad ją išleido kultinėje iki šiol tebeleidžiamoje Pirmosios knygos serijoje. Knyga greitai tapo jaunų žmonių pamėgta, ypač pankuojantiems rokeriams, prie kurių Sąjūdžio metu pati Jurga Ivanauskaitė šliejuosi, rašydama apie roko maršo įvykius spaudai. Būtent Pakalnučių metai atvedė ją į didžiąją lietuvių literatūrą. Kaip pati yra teigusi, iš poezijos, kuria iš tikrųjų debiutavo žurnale Moksleivis ji labai greitai perėjo prie prozos, nes visada norėjo būti kino režisiere ir vizualiai kamera perteikti pasakojimus, tačiau tuomet moterų režisierių iš Baltijos šalių, galima sakyti, beveik nebuvo.

Novelės pasižymi kinematografiškumu. Štai filosofė ir literatūrologė Jūratė Baranova prozininkės siurrealistiniuose pasakojimuose įžvelgia Andrejaus Tarkovskio siurrealistinių kino motyvų. Savo vienintelėje kol kas Lietuvoje Jurgos Ivanauskaitės kūrybą nagrinėjančioje studijoje Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo (Tyto alba, 2014) J. Baranova akcentavo egzistencinį novelių dėmenį. Socialistinis romanas ir apskritai proza sunkiai skverbėsi pro cenzūros iškeltus reikalavimus vaizduoti literatūroje įvykius pakiliai. Aišku, kultūrinio atšilimo laikotarpyje, kai J. Ivanauskaitė jau pradėjo rašyti noveles (nuo maždaug 1980-ųjų), jau buvo galima byloti apie depresiją, egzistencinį nerimą, pakvaišimą, nesibaiminant, kad tave uždarys į psichiatrijos kliniką arba būsi cenzūruojama(s). Turėkime galvoje, kad autorė atėjo iš dailės akademijos aplinkos, tad jos tapybiški Pakalnučių metų pasakojimai neatsitiktinai prasideda intriguojančiu pavadinimu Kada ateis Godo?, tarsi perfrazuojant garsiojo absurdo teatro tėvo Samjuelio Beketo garsiąją pjesę Belaukiant Godo.

Novelėje Kada ateis Godo? Autorė siurrelistiškai perteikia bohemišką jaunuolių gyvenimą. Algirdas lydi Irmą namo, tačiau jis nežino, kad namuose jų laukia Godo, panašus vyras iš René Magritte paveikslo („vyras su katilėliu“). Siaubo pasakojimo motyvai labiau mistiniai, nes autorė žaidžia tikrovės suvokimo atspindžiais: tariamas Godo tampa realesnis už pagrindinį veikėją Algirdą, o Algirdas tampa Irmos Godo – toks atvirkštinis paveikslo ir realaus žmogaus sukeitimas žaismingas ir asmeniškai priminė prancūzų moderniosios klasikės Marguerite Yourcenar Rytietiškos novelės pasakojimus. Autorė instinktyviai trina ribas apie savęs racionalų suvokimą, paversdama šiame pasakojime subjektyvųjį Algirdą objektu: vienos nakties įsiplieskusi aistra, kuriai lemta neužsimegzti, nueiti į praeitį ir tapti vienu iš šimtų kitų Irmos galimybių susikurti santykius. Jau pirmojoje novelėje jaučiama sovietinė jaunųjų pankuojančių jaunuolių vakarojimo atmosfera: nuolatinis rūkymas, gėrimas, roko muzikos plokštelių klausymas ir noras šlietis prie savo bendraamžių bendruomenės. Visa tai vyksta ne kur nors Londone ar Paryžiuje, o gimtajame autorės mieste Vilniuje. Jau nuo pirmojo pasakojimo turime ne kaimišką aplinką, o absoliučiai miestietišką su Vilniaus arkikatedra, Sereikiškių parku ir t. t.

Novelėje ryškus egzistencinis dėmuo. Nors raiška pasakojimo siurrelaistinė, bet pasakojime svarbus veikėjų vidinis nerimas, perteiktas desperatiškai, dinamiškai, veikėjai kupini vidinės įtampos, kurią įtvirtina troškimas mylėti, būti milimam. Antrojoje novelėje Koncertas nr. 1 autorė naudoja, galima sakyti, tuos pačius instrumentus. Šis pasakojimas nukreiptas į bevardės veikėjos apsilankymą koncerte, bandymas įsilieti per 18 gimtadienį į suaugusiųjų pasaulį, išmainyti trankius roko koncertus ir muziką į klasikinį simfoninį orkestrą. Autorė dinamiškai intensyviai susitelkusi į merginos vidinius išgyvenimus, kurie galiausiai pasiekę apogėjų tampa išorinio pasaulio apokalipsės reiškiniais. Nukritusi bomba susprogdina viską, išskyrus filharmonijos pastatą, kuriame koncerto salėje apsaugoma veikėja. Autorė sulieja juslinius ir metafizinius veikėjos koncerto metu patirtus potyrius, augina įtampą, kuri nutrina įprastą tikrovę ir randa destruktyviai sprogdinantį, naujas ribas nubrėžiančią asmenybės persitvarkymo struktūrą, senojo pasaulio kaip senojo „aš“ pabaigą, kuri vėlgi kinematografiškai baigiasi sraigtasparniais virš suniokoto Vilniaus, radiacija ir degančiu miestu. Tai savotiškai pranašiška, turint galvoje, kad iki Černobylio nelaimės liko dar keleri metai nuo novelės sukūrimo laiko.

Trečiojoje Pasiaiškinimas pilietė S. V. pasiaiškina, kodėl paliko savo vyrą ir galimai pagrobė jųdviejų sūnų. Administraciniai pasakojimo rėmai tampa siurrealistine išpažintimi apie pasikartojančius modelius. Tai tarsi savotiškai hipišką, gėlių vaikų primenanti Švilpiko dienos versija, kai veikėjai kartojasi diena. Ji trokšta palikti nemylimą vyrą, pakelėje susipažįsta su laisvu hipiu, kuriuo besąlygiškai pasitiki ir seka jo keliu kartu tempdamasi ir mažametį sūnų. S. V. patiria pavydo priepuolius, kai ji pamato žurnalistę ir savo vyrą rūkančius namuose, virš jų regi švytėjimą, bendrystės ir išdavystės aurą, kuri galutinai priverčia moterį desperatiškai bėgti iš namų.

Novelėje Atsitiktinis pokalbis birželio naktį susitinka pankė ir psichoanalitikas, kurie kalbasi iš skirtingų savo ideologinių perspektyvų. Autorė šiek tiek ironizuoja, keldama komišką disputo įspūdį. Nieko nuostabaus, nes būtent Jurgos Ivanauskaitės karta buvo labai smarkiai susidomėjusi (kaip ir pati autorė) psichoanalizės teorija, tad gilinimasis ir savęs analizavimas atliepia šios roko maršo kartos filosofinę sampratą. Štai novelėje Apie tai, kaip... pagrindinis veikėjas vėl išgyvena ypatingą dieną, nes suvokia, kad gali skaityti kitų žmonių mintis ir tokiu būdu sužinoti keisčiausius ir slapčiausius kitų žmonių norus ir paslaptis. Deja, toji galia veikėjui, nors ir įdomi, apsunkina gyvenimą. Novelė apie gerbtinas žmonių ribas, kiekvienam yra duotas privatumas, tad novelės ištarmė būtų: netrokškite žinoti apie kitus absoliučiai viską, nes tai, ką sužinosite, gali absoliučiai jums nepatikti.

Jurga Ivanauskaitė

Ar pas jus atėjo Naujieji metai? novelėje labai panašiai kaip ir Kada ateis Godo? žmonės įsigalvoja nebūtus ir pramanytus dalykus ir jais besąlygiškai tiki. Bohemiška kompanija prieš pat Naujuosius metus įsitiki netikro pranašo žodžiais, kad Naujieji niekada neateis ir jie neateina, nes minties kolektyvinė galia yra paveiki griauti ir kurti kitokią realybę, nei įprastai ją suvokia žmonės. Siurrealistišką? Taip! Egzistencialistiška? Taip! Namas užmiestyje absoliučiai tarkovskiškas pasakojimas, paremtas aplinkos aprašymu ir primenantis filmo Stalkeris (1979) apleistą namą. Veikėja atsiduria apleistame paslaptingame name, kuriame regi ištapytus šventuosius, patiria sakralių dailės kūrinių galią, veikėja tokia paveikta tos didybės ir energetikos, kad ryžtasi visa tai paslėpti uždažydama pavaizduotų žmonių veidus. Tai metaforiška, nes iš esmės novelė kalba apie tai, kad kiekviename iš mūsų viduje glūdi panašūs namai, primenantys savotišką šventyklą, kurioje esame stebimi, mylimi arba teisiami, todėl kiekvienas tą apleistą arba prižiūrimą namą palaikome ir gyvename jame pagal savo dvasingumo lygi.

Regėjimai geltonoje šviesoje yra viena mėgstamiausių mano Jurgos Ivanauskaitės novelių šioje knygoje, atliepianti hipių Jack Kerouac Kelyje maištininkų atmosferą, nors šiek tiek priminė ir Harukio Murakamio literatūrinį magiškojo realizmo pasaulį. Jau pradžioje pasakotoja sako: „Įsivaizduokite, jog ši istorija parašyta aitriai žaliu rašalu geltoname popieriuje (p. 91)“ Labai tapybiška novelė, kur juslės ir spalvos tapomas kaip koks paveikslas. Jauni žmonės keliauja pas Eglę, kuri ruošiasi tekėti už Andriaus, bet kelionėje veikėjai išlipę nusišlapinti papuola į geltonų drugelių zoną, o grįžę į automobilį pamato ant galinės sėdynės gulinčią nuogą japonę. Japonę Yuki mato ne visi, tik tam tikri išrinktieji, suvokiantys, kad Andrius nėra skirtas Eglutei, galiausiai Yuki tampa kaip šešėlis, metaforinė vaiduokliška būtybė, kuri perteikia abejonės ir pavydo motyvą, kuri galiausiai griauna amžinos meilės idilę. Panašiai kaip ir novelėje Pasiaiškinimas. Veikėjai apsėsti abejonių desperatiškai bėga ir griauna santykius nepasikalbėję, nelinkę į kompromisus, o veikiau susikūrę iš fantazijos, nuojautų kylančius barjerus. Dvi pasakos apie savižudžius – tai dvi atskiros novelės, du skirtingi pasakojimai apie Praną ir Danguolę, atspindinčius Ivanauskaitės kartos depresyviąją tamsos pusę. Labai nemalonus atsitikimas pasakojime dalyvauja mergaitė ir jos mylimasis, kuris pamažu tampa ikona, meno kūriniu virš merginos lovos. Šią mistinę istoriją gaubia Oskarui Vaildui iš Doriano Grėjaus portreto būdinga bauginanti mistika apie mums skirtus žmones ir nesuvaldomą likimą, kuriam žmonės paklūsta, negalėdami pasipriešinti savo aistroms ir obsesijai: „Tu negalima, mano MYLIMASIS! Tu manęs bijai! Tu manęs nekenti! O tarp mūsų turi būti lygybė, jeigu norim vienas kitam padėti, MYLIMASIS! (p. 139).“

Misteriška novelė Diena, kurios nebuvo. Veikėjas indiškame kalendoriuje neranda vienos dienos ir jam nutinka keisti dalykai: jis susipažįsta su vyresniųjų klasių moksleive, kuri irgi gyvena iškritusi iš įprasto gyvenimo, nes dienos nėra. Galiausiai jiedu atsiduria veikėjo namuose ir tarp jų įsiplieskia nemalonus pokalbis apie meilę. Viskas baigiasi gana siurrealistiškai, pasirodo, kad veikėjas sudrumsčia merginos naivumą ir įsitikinimus apie meilę, kad net sulaužo jos sparnus, todėl namai pribyra plunksnų. „Grindys klote nuklotos žalsvomis, melsvomis, violetinėmis šaltai žybčiojančiomis plunksnomis, ore sklandė perregimi pūkai ir įvairiaspalvės švytinčios dulkelytės. Mergaitė klūpsčia tysojo ant grindų, jos pilkuose marškiniuose ties mentėmis skleidėsi ryškios kraujo dėmės (p. 154).“ Tam tikra prasme novelė apie naivumą kaip nekaltybę, iliuzijas apie meilę, kai pasaulis neatliepia tuo pačiu, todėl šventajam naivumai pakerpami sparnai.

Pakalnučių metų novelė taip pat viena mėgstamiausių. Bohemiška kompanija iš Latvijos Daugpilio keliauja į Pskovą pasižiūrėti garsiųjų cerkvių. Pakelėje jie prisiskina pakalnučių, sudalyvauja laidojimo procesijoje, o vakare permiega pas vaišingą šeimininkę, bet, deja, viskas baigiasi tuo, kad veikėjai patys sužydi pakalnutėmis: iš jų kūnų pernakt prasikala ir sudygsta pakalnutės, o jų kūnai tampa dirvožemiu, trąša. Autorei pavyksta parodyti, kad herojų (Sauliaus, Vilės, Dano) propaguojamas gėlių vaikų gyvenimo būdas, dzenbudizmas ir pacifizmas yra žavingi, bet mirtinai pavojingi susidūrus su tikrove. Visos intelektualios diskusijos novelėje, citatos iš Keruako ar Kanto yra tik tušti žodžiai, kurie nepadeda išgyventi, kai susiduriama su metafiziniu siaubu ar tikra mirtimi. Likęs gyvas tik pasakotojas (kuris buvo skeptiškiausias ir mažiausiai „sužydėjęs“ idealizmu) rodo, kad išlieka tas, kuris turi bent kiek ryšio su žemiška realybe. Tai pasakojimas apie pakalnučių kartą, kuri savo pačių susikurtame grožyje randa ne išsigelbėjimą, o pražūtį.

Taigi knygos Pakalnučių metų pagrindinė idėja – tai tragiškas konfliktas tarp jautrios, meniškos sielos idealų ir negailestingos, banalios tikrovės, kurioje tyras idealizmas pasmerktas nunykti kartu su pavasario gėlėmis. Jurga Ivanauskaitė rašo intensyviai ir ekspresyviai, hiperbolizuodama veikėjų jausmų dramatizmą, bet kartu ji linkusi žaisti tikrovės variacijomis, į pasakojimus įpindama anomalijas kaip esminį schematišką tikrovę griaunantį elementą. Tai buvo be jokios abejonės sietina su maišto literatūra, kuri neapsikentė sovietinės niūrios tikrovės, tad Pakalnučių metai tampa ir pakalnučių kartos leitmotyvu, atliepiančiu ne tik literatūros atsinaujinimo etapą, bet ir ištisą kartą, kuri netrukus jau realioje tikrovėje griaus Sovietų Sąjungos sienas ir dės naujus Lietuvos valstybės pamatus.

Maištinga Siela

Knyga: Johann Wolfgang Goethe "Faustas"

 

Johann Wolfgang Goethe. „Faustas“ – Vilnius: Tyto alba, 2025. – p. 632.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie vokiečių rašytojo Johann Wolfgang Goethe (1749-1832) filosofinę dramą Faustas (vok. Faust) yra prirašyta tiek mokslinių knygų, recenzijų ir literatūros analizių, kad vargu, ar kuo nors labai nustebinsiu, pasidalydamas savo nauja asmenine patirtimi. Faustą esu skaitęs dar mokykliniais laikais ir tai tikrai turėjo būti senasis Aleksio Churgino vertimas, išleistas dar sovietiniais laikais. Po tiek metų grįžti prie Fausto mane pastūmėjo naujas Antano A. Jonyno vertimo leidyklos Tyto alba perleidimas (abi dramos dalys po vienu viršeliu – iš viso net 632 puslapiai!). Šiandien apžvelgsiu tik pirmąją šios knygos dalį.

 

Su J. W. Goethe kūryba esu susipažinęs plačiau. Labai seniai teko skaityti jo sentimentalųjį romaną Jaunojo Verterio kančios, kuris nepalyginamai kitoks nei Faustas. Šiaip Faustas suvokiamas kaip opus magnum, Goethės viso gyvenimo kūrinys, rašytas beveik visą gyvenimą. Autorius pirmąją dramos dalį rašė 9 metus (1797-1806) (išleista tik 1808 metais), o antrąją – 7 metus (1824-1831). Iš tikrųjų rašytojas jau turėjo kur kas senesnius juodraščius, kuriuos vadino Urfaustu, bet teko jį perkurti, taisyti. Iš viso nuo pirmosios dalies iki paskutiniosios apima net 60 metų kūrybos laikotarpį, o antroji dalis išleista iškart po Goethės mirties, šito norėjo pats autorius. Aišku, autorius rėmėsi istoriniais šaltiniais apie tikrai egzistavusi daktarą Faustą, perkūrė jo gyvenimą pagal Apšvietos epochos sampratą, pranokdamas daugelį to meto kūrinių dėl savo itin sudėtingos draminės struktūros ir kūrinyje perteiktų skirtingų kultūrinių klodų.

 

Tikriausiai visi žino Mefistofelio (velnio) lažybas su Dievu dangiškose sferose. Mefistofelis meta iššūkį išvesti Faustą iš kelio, pavergti jo sielą ir Dievas leidžia viską daryti, teigdamas, kad velnias pernelyg nuvertina žmogų, jį niekindamas ir vadindamas žiogu. Galiausiai pasivertęs juodu pudeliu velnias vieną dieną pasirodo Fausto gyvenime, kai šis jau senas, nusivylęs akademiniu „knyginiu“ gyvenimu, kuriam vyras paskyrė visą savo gyvenimą. Faustas pasiekė žmogiškųjų galimybių pažinimo ribą, jis suvokia, kad žemiškojo gyvenimo liko nedaug, kad visos tos žinios, kurias ji gavo, nesuteikė jam tikrosios laimės, nes visada prieidavo nežinomybės ribą, negalėdavo tapti savotišku antžmogiu, patenkinti smalsumą. Jis taip pat apgailestauja dėl išvaistyto laiko, kai iš tikrųjų būdamas jaunas galėjo pažinti pasaulį kitaip, t. y. mėgautis nuopuoliu, romantiniais nuotykiais, gerti, keliauti ir patirti pažinimą ne iš knygų, o iš paties empirinio gyvenimo. Suvokęs gyvenimo ribotumą, jis prieš Velykas vos nenusižudo.

 

„Aš čia tarnausiu tau ištikimai / Ir tavo norus vykdysiu be išimčių, / Tačiau kai susitiksime tenai, / Turėsi atsilygint tuo pačiu (p. 88),“ – sako Mefistofelis Faustui. Būtent žmogiškasis troškimas pažinti ir patirti beribį pasaulį ir Visatą inicijuoja sudaryti, pasirašant krauju, su velniu sutartį. Jis paaukoja, kas brangiausia – savo sielą. „Sustok, akimirka, žavinga“ – tai žodžiai, kuriuos jis ištars nusikamavęs, pažinęs tiek daug ir atiduos Mefistofeliui savo sielą.

 

Siužeto pirmojoje dramos dalyje nėra itin daug. Autorius skiria dėmesį miestelio žmonėms, vaizduoja studentų organizuojamas peštynes, merginų ir vaikinų flirtą, smuklę, kurioje pirmąkart su velniu apsilanko Faustas. Kultūra „nušviesta“ liaudies dainų, nešvankių ir linksmų, pvz., apie karališkas blusas ir žiurkes, kurios rodo, kad Apšvietos epochoje buvo svarbūs folkloriniai motyvai, kurie skverbėsi į grožinę literatūrą kaip dalis tautinės savimonės ir tapatumo. Goethe suvokė liaudies kūrybos svarbą, panaudojo vokiečių liaudies daineles, juos derino su Antikos ir Biblijos motyvais, kurių ženklų, aliuzijų apstu visame kūrinyje. Įspūdingai perteiktas Fausto ir Mefistofelio apsilankymas Valpurgijos naktį ant raganų kalno, kurioje Faustas pamato Lilit, pirmąją Adomo žmoną, Medūzą, kuri keičia pavidalus, ištisą baisių raganų kvaitulį i bakchantišką jų šurmulį. Goethe perteikia demoniškąjį pasaulį, kuris sukuriamas ne vien Biblijos įvaizdžiais, čionai daug vietos skirta prietaringumui, pagoniškiems siaubo motyvams, atėjusiems dar iš Viduramžių laikų ir folkloro (taigi ir iš dalies iš tikrojo daktaro Fausto laikų). Štai Oberono ir Titanijos vestuvės – sąsajos netgi su paties V. Šekspyro drama Vasarvidžio nakties sapnas.

 

Svarbus Fausto atjaunėjimo motyvas ir jo aistra nekaltajai penkiolikmetei Margaritai, kurią jis, vedinas geidulio ir aistrų, sugundo, pakišinėdamas brangenybių skrynutes, nuodydamas motiną, o galiausiai ir nužudydamas jos brolį. Kol Mefistofelis sukasi apie Martą, Margaritos kaimynę, Faustas, nors dramoje tiesiogiai tai nepavaizduota, bet sugula su Margarita, gauna iš jos tai, ko labiausiai troško – sekso, kūniškų geidulių patenkinimą! Tikrasis neatsakomas iki galo klausimas: ar Faustas iš tikrųjų myli Margaritą? Jis apsėstas jos grožio, jos geidžia, tačiau neatrodo suinteresuotas nuolat būti su ja (juk reikia pažinti Visatą!), neatrodo susidomėjęs ir pačios Margaritos kūdikiu, kurį pati išprotėjusi paskandina, todėl miestelio žmonės ją apkaltina ir nuteisia myriop, priteisdami ir motinos bei brolio mirtis. Faustas paskutinę akimirką bando išgelbėti Margaritą: „Jeigu geruoju negaliu išmelsti, / Turėsiu prievarta tave ištraukti (p. 258).“ Tačiau Margarita pasirenka likti kalėjime ir mirti, nes tik tokią kaltės išpirkimo būdą dėl kūdikio nužudymą ji supranta, todėl jos siela išganoma ir ji patenka į dangų.

Johann Wolfgang Goethe

 

Faustas galiausiai tragiškai suvokia, kad turėdamas absoliučią galią viską pažinti ir nemirtingumą, negali apsaugoti paprastų žmonių. Tikriausiai vedinas kaltės jausmo ir pareigos jis lemtingą akimirką dar bando išgelbėti Margaritą, kurią buvo apleidęs, o ne dėl to, kad besąlygiškai ją mylėtų. Suderinti dieviškuosius principus ir žemiškąjį į dvilypumą linkusiam Faustui nepavyksta, iš to kyla jo didžioji tragedija. Iš esmės tai galima pavadinti proto ir jausmų konfliktu, nors Faustas troško pažinti pasaulį kaip gyvenimą emocionaliai, tačiau jis neišsižada ir proto, kuris verčia keliauti su velniu po pasaulį. Mefistofelis pamažu tampa ne tik nuolankiu Fausto vergu ir savotišku norus pildančiu džinu iš lempos, bet ir pykčio bei įsiūčio taikiniu. Faustas už kiekvieną nesuderinamumą, kančią, negebėjimą sukontroliuoti režisuotas aplinkybes griežia dantį ant velnio.

 

Akivaizdu, kad Goethei svarbu yra harmoningo gyvenimo modelio paieškos dualistiniame – gėrio ir blogio, dievo ir velnio – pasaulyje. Dievas visą Fausto klajonių laiką nesikiša ir visą galią suteikia velniui, nors, atrodo, kad turėtų dalyvauti aktyviau šiose nesąžiningose lažybose. Dievas pasitiki ne tik žmogaus galia keliauti per gyvenimą, rinkti patirtis ir klysti, bet ir rasti išeitis, kitaip sakant, jis suteikia Faustui (kaip ir bet kuriam kitam žmogui) atsakomybę pačiam dar nuo Rojaus išvarymo laikų rinktis savo kelią. Kita vertus, Dievas nėra dinamiškas, jis veikiau pačios nekintančios išminties metafora, o velnias – dinamika, pokyčiai, nepastovumas, gudrumas ir nekantrumas, tad Dievas permato blogio veikimo principą, t. y. jis veikia ir pasitarnauja pačiam žmogui jo tobulėjimo kelyje. Kuo labiau Mefistofelis kišasi ir nori išvesti Faustą iš doros kelio ir jį palaužti, priversti pasiduoti, tuo labiau suteikia jam išminties, pamokų ir žinių ne tik apie Visatą, bet ir apie savo žmogiškąją ribotą prigimtį, kurios iš pradžių Faustas gynėsi ir nenorėjo priimti.

 

Blogis, klaida, nuopuolis, kurį taip demonizuoja krikščionybė, Goethės kūrinyje staiga įgauna visiškai kitokį filosofinį matmenį, kitaip sakant, neįmanoma pažinti savęs ir pasaulio, nepatiriant gėrio ir blogio kaip jėgų, kurios neprieštarauja viena kitai, bet priešingai – papildo ir sukuria visuminį pažinimą ir gyvenimo pilnatvę. Kaip žinia, iš antrosios dramos dalies, Fausto sielą atimama iš Mefistofelio ir grąžinama į dangų pas Margaritą, nes Faustas, nors ir apakęs, miršta tobulėdamas, manydamas, kad kuria laisviems žmonėms laisvąjį pasaulį, nors lemūrai, Mefistofelio pakalikai, jau kasė aklajam Faustui jo kapą.

 

Šis skvarbus kūrinys yra ne tik J. W. Goethe gyvenimo kūrinys, jis yra sudėtinga kelionė per laikmečius, ištisa Vakarų civilizacijos kultūrinė ir dvasinė sielos kelionė, įkūnijanti Apšvietos epochos didžiausią žmogaus polinkį – pažinti visapusišką gyvenimą, suprasti save kaip sudėtingą ir dvilypę asmenybę, kuri veikia tarp dangaus ir žemės, vedina amžino prigimtinio troškimo būti laimingam ir grįžti į savo pirminį šaltinį.

 

P. S. Knygos dizainas patrauklus ir puikus, labai patiko šriftas ir ištaigingumas, kuris pagerbia vieną svarbiausių Vakarų Europos grožinių kūrinių tekstą, tačiau negi Tyto alba negalėjo viršelio kaip nors laminuoti plastiku? Šiaip saugau knygas ir skaitau kiek galėdamas atsargiau, bet net man nepavyko išsaugoti popierinės viršelio tekstūros, viršelis tiesiog dyla ir trinasi akyse! Taip dėl šito apmaudu, nes knyga ilgai neišsilaikys, ypač bibliotekose.

 

Maištinga Siela