Knyga: Rimantas Kmita "Pietinia kronikas"

 

Rimantas Kmita. „Pietinia kronikas“ – Vilnius: Tyto alba, 2017. – p. 368.

 

Sveiki, knygų skaitytojai!

 

Rimanto Kmitos (g. 1977) garsųjį romaną Pietinia kronikas įsigijau dar tais pačiais metais, kai jis tik pasirodė, bet neskaičiau. Matyt, buvau, kaip japonai sako, ištiktas tsundoku, kai prisiperki knygų, kurių nepajėgi suskaityti, svarbu įsigyti. Metai bėgo, o šis kūrinys susilaukė nemažai dėmesio, o knyga mano namų bibliotekoje tyliai rinko dulkes. Antruoju šio kūrinio atgimimu galima laikyti prieš kelerius metus pasirodžiusį filmą, dėl kurio kaip toks popromano reiškinys šiuo metu net įtrauktas į kontekstinius dvyliktos klasės vadovėlius, knyga perleista vakarietiškai – kišeniniu formatu, o Pietinia kronikas tapo ir savotišku kultūriniu fenomenu: yra išleistas net stalo žaidimas, o tada sulaukė ir tęsinio Editas kompleksas! Tai toks retas atvejis, kada knyga gyvena savo pačios gyvenimą, gal tokį ryškesnį komercinį akcentą bandė padaryti Andrius Tapinas su savo Vilko valandos epopėja (mačiau, kad ir šitą perleido), tad populiarioji lietuvių literatūra iš esmės skinasi kelią, ji yra matoma, ekranizuojama ir sėkmingai komerciškai platinama, nesibijant jokių populiariosios literatūros etikečių.

 

Priešingai! Autorius tarsi pats pasiskiepijo ant viršelio užrašęs, jog Pietinia kronikas knyga yra popromanas – ir ką jūs man į tai?! Ogi nieko. Šiandien būti populiariu nebėra gėdinga, ši stigma, sakyčiau, pamažu nunyko, o ji atėjo tikriausiai su post-sovietiniais inteligentijos įsitikinimais, kad tai, kas populiaru, vadinasi, nesudėtinga, vadinasi, gal dar ir pernelyg lėkšta, nerimta. Apie tai jau kuris laikas nebematau kalbant, šis literatūros vertinimo – elitinė ir populiarioji literatūra – sunyko, asimiliavo gal dar ir dėl to, kad susimaišė aukštosios ir populiariosios literatūros ne tik žanrai, bet ir temos: staiga pradėta vertinti autentiškas „chuliganiškas sakinys“, kuriuo autoriai siekia ne tik autentiškumo, bet ir suardyti akademinio kaip savaiminio gėrio rašymo kultą. Šiam uždaviniui įgyvendinti labai tinka atsigręžti į tarmes, patarmes ir šnektas, prikelti kalbos slengus kaip autentiškos savasties išskirtinoje kultūrinėje ir socialinėje erdvėje patirtį ir išreikšti visa tai gyvąja kalba, užuot bandžius suteikti bendrinės kalbos formą. Juk, šiaip ar taip, parašyti gerai populiarią knygą reikia kūrybinių galių, visų pirma – geros idėjos ir šioje sferoje atsiranda galimybė Rimantui Kmitai kalbėti pietų šiauliškių šnekta, įterpiant dešimto dešimtmečio subkultūrinio kalbinio klodo slengą. Apie tai autorius užsimena daugiau pateiktame straipsnyje romano pabaigoje Apie šios knygos kalbą.

 

Visgi ne kalba yra šios knygos populiarumo garantas. Dažnas visgi grumsis su neįprasta kalbine raiška, sutrumpinimais ar 90-ųjų vietovei būdingais terminais, atėjusios neretai iš kalėjimų ir nusikalstomojo pasaulio ir virtusiais neprestižinių rajonų kalbinėmis ypatybėmis. Sakyčiau, Pietinia kronikas sėkmė yra laikmečio nostalgija, paremta absoliučiai atpažįstama emocija, kurią daugiau ar mažiau patyrė daugelis 1990-2000-ųjų jaunuolių. Tas beprotiškos laisvės ilgesys, tačiau ir nesaugumas, laukinis gariūnmetis, atnešęs laukinį verslumą, kuo, aišku, ir užsiėminėja Rimas ir Mindaugas, pagrindinio romano herojai, važinėdami į Rygą prekiauti dešromis, neturėdami licencijų. Laukinio gariūnmečio laikai – tai turgaus laikai, tai korumpuotų Princų, Agurkinių ir Daktarų klanai, valdę ištisus rajonus ir miestus, laikai, kai: „Ka i to, ka gatvėj pardaviniej kaskes i gali rast‘ ne tik Viktoriją i Vitražą, Aliukus, Zakarauska bajerius, Pugačiovą i Leontjevą, bet i Nirvana, Green Dayg, Prodigy, Red Hot Chili Peppers, Pearl Jam, Soundgarden, Spin Doctors i panašiai. Reik‘ tik žinot‘, ko nori i ko ieškai (p. 266).“

 

Laikmečio turgaus ir manyk, ką gali, laikai visgi demonstruoja tai, ką daugelis paprastų darbininkų patyrė. Visgi tai žemojo socialinio sluoksnio pasaulis, kuris nepretenduoja į elitą, nors Monika, pagrindinė Rimanto pasija, kaip tik yra iš elitinės mokyklos ir pasiturinčios šeimos, todėl, savaime aišku, nelabai Rimanto nosiai. Kas šį romaną daro popromanu ir kodėl jis veikia taip lengvai atpažįstamai? Ogi lengvai atpažįstama siužetinė Monikos ir Rimanto meilės linija, kuri truputį primintų pirmuosius lietuviškus serialus po 2000-ųjų, pertransformuoti šiaurietiškiau Lotynų Amerikos variantai. Pavyzdžiui, Monika įmeta atsisveikinimo laišką į Rimanto pašto dėžutę ir taip nutraukia jųdviejų santykius, nors Rimantas iš tikrųjų naiviai tikėjosi pratęsti draugystę kartu studijuodami Vilniuje. Ak.

 

Visgi romanas yra remiasi asmenybės tapsmo naratyvu, todėl nesudėtinga susitapatinti ir suprasti, kaip keičiasi veikėjas. Veikėjas auginamas, jis kaskart auga, suvokia vis daugiau ir pradeda priimti vis brandesnius sprendimus, nors kai kurie impulsyviai ir natūraliai nepamatuoti, dažnai iškylantys vėlyvosios paauglystės laikotarpiu maišto modeliai irgi veikia: „Vakare motinai prišnekėjau, ka aisiu i profke. Nafik ta mokykla, sakau, reik‘ apie gyvenimą galvot‘, a ne? Ką čia mokysies. Visi po turgus laksta: Lenkija, Rusija, Latvija. O tu čia i šūlę vaikštai. Jokia tolka, laiką tik gaišti, i viskas. Sakau, va, artimiausia profke, pažiejau, ten an staliaus moka, nu i gerai (p. 104).“ Kitą vertus, meilė Rimantui diktuoja troškimą pažinti kitokį gyvenimą, norėdamas pateikti į Monikos pasaulio suvokimo aktualijų lauką, jis ryžtasi skaityti Dostojevskį ir Jurgos Ivanauskaitės Raganą ir lietų, o tai padeda galų gale gauti gerus pažymius iš lietuvių kalbos ir net įstoti Klaipėdoje į filologiją. Turint galvoje, kad Rimantas žaidžia regbį ir yra potencialus kietas sportininkas, svajojantis apie Naujosios Zelandijos regbio rinktinę išeina tokia keista nestandartinė tapatybė: vaikinukas filologas. Buvęs regbistas, iš Pietinios.

Rimantas Kmita

 

Visgi romanas vadovaujasi stereotipiniais standartais apie tai, kas anuomet buvo vyriška ir kas moteriška. Pavyzdžiui, Rimas save cenzūruoja, nes „...skaita tik bobas, o vyrai jeigu i skaita, tai tik laikraščius. Man atruode, ka žaisdams regbį aš labiausiai esu tas tikrasis aš, bet kode važiuojant su komandas draugais man atruoda, ka geriau, jeigu jie nematytų, ka aš skaitau? (p. 135).“ Iš visuomenės standartų romane kyla nemažai komizmo, nes rašytojai tikrai suvokia, kaip veikė postsovietinis pasaulis. Iš Lenkijos Rimantas parsiveža naują džemperį su Chicago Bulls užrašu ir tai tampa pasipuikavimu, nes savivertę veikėjui kelia importinė (geriausia, kad originali) koža (striukė), nes žmogaus vertę apibrėžia turėjimas to, ko kiti anuomet socialinėje erdvėje negalėjo turėti. Kad ir kaip bepažiūrėsime, vyriškumas Rimantui labai svarbu, o jis formuojamas pagal įsitikinimus, jog kiekvienas vyras turi būti savarankus, turėti iš Vakarų parsivarytą automobilį, todėl nemaža romano siužetinių vingių yra apie veikėjo pastangas kaip nors užsidirbti pinigų ir pasijusti šio to vertu.

 

Romanas neturi herojų, jis turi veikėjus. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vyrauja deheroizmas, nes su juo lengva tapatintis, skaitytojas linkęs simpatizuoti veikėjams, kurie dažnai klysta, atrodo, kvailai absurdiškos aplinkybės, bet savo elgsena nėra piktadariai, jie atstovauja tam tikrą socialinį naivumą, todėl tampa savotiškais donkihotais – šis seniai primirštas asmenybės tipas tampa ypač linksmas, nes per jį galima dekonstruoti gero ir pikto sankirtas: priešų nebeliko, liko tik komplikuotas individo santykis su tikrove, nes kapitalizmas padiktuoja, kad reikia stengtis gyventi geriau, bet ir nepamiršti romantiškų idealų, išlikti sau sąžiningu. Manau, Rimantui Kmitai absoliučiai pavyko šis koktelis: autentiška, spalvinga, juokinga ir kartu šiek tiek graudu, nes suvokiame prabėgusį laiką ne vien kaip margą jau praeitin nugrimzdusią tikrovę, bet ir, iš šių dienų perspektyvos žiūrint, mes buvome nepaprastai kultūriškai ir visaip kitaip skurdūs. Orumas buvo formuojamas ne iš žmogaus įstymiškai įprasminto galimybių lauko, o taip, kaip individas geba apsisukti, nepaisydamas įstatymų, ir gauti pinigų. Valstybė ir įstatymai dar buvo suprantami kaip priešai, tie, kurie riboja žmones, todėl neverti pasitikėjimo – tai post-sovietinis palikimas. Trumpa laimė – pakilimas iš bačkos, kaip tikriausiai pasakytų Rimantas iš knygos.

 

Labai smagiai perskaičiau Pietinia kronikas. Vietomis kikenau, bet labiausiai mane nervino, kad buvau jau matęs ekranizaciją, todėl Monikos ir Rimanto meilės siužetai, kurie suintensyvėja po 100 puslapių, tapo nebeįdomūs, tačiau daug ką atpirko kultūriniai-istoriniai kontekstai, kurie ne visi buvo perteikti filme, nes filmas laikosi meilės siužeto, o Rimanto Kmitos romanas tarsi sudurstytas iš atskirų etiudų apie gariūnmečio Lietuvą, o tikroji siužetinė sąranga ima atsirasti perkopus 100 puslapių. Gal dėl to, kaip autorius yra sakęs, kad romano tam tikrus juokelius dar prieš visą rašymo procesą yra panaudojęs stand-up‘ams baruose ir galiausiai tam tikros idėjos įsiliejo į bendrą romano kontekstą. Šiaip labai sveikintas ir gaivus kūrinys, žymintis kitokią lietuvių grožinės literatūros atkarpą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Kate Atkinson "Užmirštos bylos"

Kate Atkinson. „Užmirštos bylos“ – Vilnius: Tyto alba, 2025. – p. 362.

Sveiki, skaitytojai!

Esu dėkingas britų rašytojai Kate Atkinson (g. 1951), kad pernai su savo debiutiniu romanu Anapus fotografijų (Alma littera, 1999) pralaužė mano neskaitymo etapą. Toji knyga tapo 2025 metais asmeniškai vienu geriausių skaitytų kūrinių, tad iškart ėmiau dairytis, ką dar lietuviškai turime iš Kate Atkinson literatūros. Leidykla Tyto alba kaip tik buvo išleidusi jos 2004 metais originalo kalba pasirodžiusį detektyvą Užmirštos bylos (angl. Case Histories), kurią į lietuvių kalbą išvertė Augustė Burbaitė.

Užmirštos bylos turi, kaip ir visos populiarios knygos, skambias antraštes, šįkart kūrinį šlovina amerikiečių siaubo romanų karalius Stephen King, teigdamas, kad Atkinson romanas geriausias to dešimtmečio parašytas detektyvas. Neslėpsiu, kad detektyvų skaitau itin mažai, o tuos, kuriuos per pastaruosius penkerius metus įveikiau, jaučiausi apgaulingai, nes atrodė, kad turėčiau skaityti geresnę literatūrą ir nešvaistyti laiko tuščiai. Kaip su K. Atkinson Užmirštomis bylomis, kuri kai kurių skaitytojų jau laikoma klasikų klasika ir pagal kurį sukurtas to paties BBC dviejų sezonų (2011-2013) serialas su garsiu aktoriumi Jason Isaacs? Tiesa, serialo nemačiau, tad knygos negaliu palyginti su ekranizacija, tačiau jo IMDb reitingas gana aukštas, siekiantis 7,8 (savo balsus atidavė kiek daugiau nei 5,5 tūkstančiai interneto vartotojų).

Nuo pirmųjų puslapių Užmirštos bylos mane pribloškė... savo panašumu į debiutinį autorės romaną Anapus fotografijų. Kuriama šeimos saga, kai kurių veikėjų vardai tie patys. Pirmoji byla pasakoja mergaitės Olivijos dingimą, kai šioji su seserimi Amelija nusprendžia pernakvoti pastatytoje palapinėje. Po nakties Olivija dingsta, Amelija pabudusi jos neberanda, tiesą sakant, mergaitė niekada taip ir neatsiranda, o šią bylą po daugel metų iš naujo bando spręsti Džeksonas Brodis, bendraudamas jau su suaugusiomis šios istorijos moterimis: Amelija, Džulija ir Silvija. Tai išties primena šeimos sagą, tačiau Atkinson šįkart kuria trinarę istoriją, susiedama per Džeksono personažą dar dvi atskiras istorijas: Teo netenka savo aštuoniolikmetės mylimos dukters Loros; pogimdyvine depresija serganti jauna moteris perskelia kirviu savo vyrui galvą...

Po daugel metų šių istorijų veikėjai susitinka, tęsia savo istorijas. Užmirštos bylos, tiesą sakant, labai įtraukė, turint galvoje, kad Kate Atkinson šįkart kuria žanrinę literatūrą, gal ne tokią sodrią kaip anuomet Anapus fotografijų, tačiau labai aiškiai juntamas literatūrinis talentas pasakoti tiek iš vaikų perspektyvos, tiek iš moters, tiek iš vyrų. Nors romanas subalansuotas kaip detektyvas, visgi, man pasirodė, kad moterų personažai įdomesni, įtaigingesni (ar tai susiję su tuo, kad rašytoja irgi moteris, todėl linkusi išmanyti moters charakterio subtilybes?). Mažiausiai man patiko pats Džeksonas, jis man buvo tipinis detektyvinių serialų klišinis veikėjas be įdomybių. Žinoma, Džeksonas gyvena dviejuose pasauliuose, kaip ir pridera detektyvams: suirusios šeimos griuvėsiuose stengiasi būti pavyzdingas tėvas mažametei dukrai ir neapkenčia buvusios žmonos naujojo sutuoktinio, kurį mato kaip savo dukters potencialų pedofilą. Tai skaitydamas vis galvojau: kur aš tai jau mačiau ar skaičiau?

Šįkart K. Atkinson kuria savitą humorą, nemažai per seksualinio pobūdžio situacijas ir pokalbius, o tai man pasirodė šiek tiek dirbtinokai. Nors bylos apie žmogžudystes, tačiau rašytoja randa savitus (britiškojo?) humoro elementus. Pavyzdžiui, vienas ryškesniu leitmotyvų lyginti ir ligintis su šunų veislėmis pagal charakterio pobūdį (panašiai kaip horoskopai): „Džeksonui buvo nė motais, kai ji pasakė, kad jis primena anglų pointerį, bet išgirdęs, jog Džulija jį palygino su vokiečių aviganiu, kaip mat nušvito. Džulija parinko jam tobulą veislę – ne dobermanas, ne rotveileris ir tikrai jau ne pointeris, o iš akies luptas vokiečių aviganis (p. 148). Kiti veikėjai irgi turi savo šuniškus prototipus.

Kate Atkinson

Amelija ir Džulija – vienos ryškiausių šios knygos personažių. Amelija – drovi, uždara ir viską, kas seksualu, niekinanti moteris, tiesa, dar ir save laikančia nutukusia ir negražia. Štai sesuo liūtė – aktorė Džulija, jos priešingybė, atvira, aistringa ir gal net kiek per tiesmuka, bet tokios patinka vyrams. Jos iš esmės romane sudaro klasikinę komišką porą, kaip koks Don Kichotas ir Sančo Pansa. Tenka pripažinti, kad jų bendravimo kodas knygoje vietomis kėlė nerimą, nes daug buitiškumo, pasiplepėjimo erzinant viena kitą. Ką noriu pasakyti? Kad tai nėra įtempto siužeto trileris, autorė daug dėmesio skiria charakterio kūrimui, aplinkai, kasdieniniams veikėjų ritualams, tad įtampa čia nėra svarbiausias dalykas, kur kas svarbiau atskleisti veikėjų psichologiją ir motyvus, traumas, patirtas po lemtingos tragedijos ir suformavusias jų ilgalaikius stereotipus. „Amelija žinojo, kad iš dalies Džulija visada liks aštuonerių, lygiai kaip ir ji pati – vienuolikos, tokio amžiaus, kai pasaulis ėmė ir sustojo (p. 211).“

Neslėpsiu, kad romano pradžia man patiko kur kas labiau, nei pati pabaiga, kurios paslaptys pamažu išaiškėja be didesnės kulminacinės įtampos, kaip kad būdinga labiau šeimos sagos istorijoms, nei detektyvams. Autorės strategija savo apoloniškosios prozos plunksną priderinti prie detektyvams būdingų šablonų pasiteisino, tad knyga išėjo kaip tiesiog kitoks detektyvas, t. y. intelektualesnis, sodresnis ir literatūriškesnis.

Užmirštos bylos pasiteisina, nes intriga nedingsta, bet ir pasakojimas, nors ir turi retsykiais banalokų ir pernelyg paprastų sprendimų, pvz., peroksidinė benamė išgelbsti kapinaitėse storulio Teo gyvybę ir jiedu lieka kartu – happy end! Skaitant ištiko ir šiokia tokia nostalgija. Prisiminiau Džeksono klausomus country muzikos garso takelius ir XXI amžiaus pradžios pop muzikos garsiausius atlikėjus, kurie minimi romane: Justin Timberlake, Christina Aguilera, kurių plakatai tuomet kabėjo ant sienos (romanas išleistas 2004 m.). Ar dabar kas nors ant sienų vis dar klijuoja plakatus, kai visų dėmesys sutelktas į išmaniųjų ekranus?

Užmirštos bylos, pasirodo, yra tik pirmoji serijos apie tyrėją Džeksoną dalis. Iš viso jau yra pasirodžiusios 6 dalys, kurias, kaip teigiama internete, galima skaityti kaip atskiras knygas be jokio eiliškumo, jas jungia tik pats Džeksonas. Ar bus jos verčiamos ir leidžiamos lietuviškai Tyto albos, kaip kad Lucinda Riley Septynių seserų serija, sunku pasakyti. Ar skaityčiau dar vieną dalį? Manau, kad taip, nes tai savitai sodrus detektyvas, kuris pakylėjo skaitymo malonumą į kitokį, nei vien populiariosios literatūros teikiamo džiaugsmo lygį.

Maištinga Siela

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Pakalnučių metai"

Jurga Ivanauskaite. „Pakalnučių metai“ – Vilnius: Tyto alba, 2003. – p. 172.

Sveiki, skaitytojai!

Jurga Ivanauskaitė (1961-2007) kaip rašytoja, manau, mano jaunose dienose yra padariusi tokią didžiulę įtaką, kad, galima sakyti, dėl jos knygų pamėgau apskritai skaitymą. Neskaičiau jos knygų gal 15 metų, nes reikėjo pertraukos, o ir norėjosi atrasti literatūros horizontuose naujesnių autorių, o galiausiai nutolau nuo Ivanauskaitės sukurto literatūrinio pasaulio, tačiau šiemet vėl išsitraukiau netikėtai jos kadaise perleistą debiutinę novelių knygą Pakalnučių metai, kuri pas mane bibliotekoje yra dar nuo mokyklinių laikų. Puikiai pamenu, kaip anuomet ją skaičiau ir gal buvau kiek nusivylęs, nes buvau suskaitęs didžiausius ir svarbiausius autorės kūrinius, tad Pakalnučių metai jau tikriausiai buvo nustelbti. Aišku, aš jau ne iš tos kartos, kuri buvo paveikta 1985 metų autorės debiuto, literatūra, kuri atspindėjo anuometinę jaunuolių kartą, kurie klausydavosi The Beatles ir Pink Floyd vinilinių plokštelių ir išdidžiai dėvėdavo importiniais džinsais, atkeliavusiais iš Vakarų pasaulio į tuometinę Sovietų Sąjungą. Rašyti siurrelistiškai buvo neįprasta, nors toji naujoji literatūra kartu su Ričardo Gaveliu ir Sauliumi Tomu Kondrotu jau žymėjo literatūros atsinaujinimo etapą.

Puikiai pamenu, kad knygą man nupirko klasiokė, o ją pradėjau skaityti gulėdamas palėpėje svečiuose, pakirdęs anksti ryte svetimuose namuose kaip koks Algirdas iš pirmojo knygos pasakojimo. Pamenu, iš nosies bėgo kraujas, tad negalėjau atsikelti, todėl panirau į Pakalnučių metų puslapius. Gera prisiminti, kad knygos sieja mokyklinių laikų prisiminimus. Dabar skaitymas labiau inertiškas, praktinis, naminis.

Viename interviu Jurga Ivanauskaitė yra sakiusi, kad išleido Pakalnučių metus būdama ketvirto kurso studentė, jai jau buvo 25 metų ir jautėsi debiutinei knygai kiek per sena. Reikia pažymėti, kad ją išleido kultinėje iki šiol tebeleidžiamoje Pirmosios knygos serijoje. Knyga greitai tapo jaunų žmonių pamėgta, ypač pankuojantiems rokeriams, prie kurių Sąjūdžio metu pati Jurga Ivanauskaitė šliejuosi, rašydama apie roko maršo įvykius spaudai. Būtent Pakalnučių metai atvedė ją į didžiąją lietuvių literatūrą. Kaip pati yra teigusi, iš poezijos, kuria iš tikrųjų debiutavo žurnale Moksleivis ji labai greitai perėjo prie prozos, nes visada norėjo būti kino režisiere ir vizualiai kamera perteikti pasakojimus, tačiau tuomet moterų režisierių iš Baltijos šalių, galima sakyti, beveik nebuvo.

Novelės pasižymi kinematografiškumu. Štai filosofė ir literatūrologė Jūratė Baranova prozininkės siurrealistiniuose pasakojimuose įžvelgia Andrejaus Tarkovskio siurrealistinių kino motyvų. Savo vienintelėje kol kas Lietuvoje Jurgos Ivanauskaitės kūrybą nagrinėjančioje studijoje Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo (Tyto alba, 2014) J. Baranova akcentavo egzistencinį novelių dėmenį. Socialistinis romanas ir apskritai proza sunkiai skverbėsi pro cenzūros iškeltus reikalavimus vaizduoti literatūroje įvykius pakiliai. Aišku, kultūrinio atšilimo laikotarpyje, kai J. Ivanauskaitė jau pradėjo rašyti noveles (nuo maždaug 1980-ųjų), jau buvo galima byloti apie depresiją, egzistencinį nerimą, pakvaišimą, nesibaiminant, kad tave uždarys į psichiatrijos kliniką arba būsi cenzūruojama(s). Turėkime galvoje, kad autorė atėjo iš dailės akademijos aplinkos, tad jos tapybiški Pakalnučių metų pasakojimai neatsitiktinai prasideda intriguojančiu pavadinimu Kada ateis Godo?, tarsi perfrazuojant garsiojo absurdo teatro tėvo Samjuelio Beketo garsiąją pjesę Belaukiant Godo.

Novelėje Kada ateis Godo? Autorė siurrelistiškai perteikia bohemišką jaunuolių gyvenimą. Algirdas lydi Irmą namo, tačiau jis nežino, kad namuose jų laukia Godo, panašus vyras iš René Magritte paveikslo („vyras su katilėliu“). Siaubo pasakojimo motyvai labiau mistiniai, nes autorė žaidžia tikrovės suvokimo atspindžiais: tariamas Godo tampa realesnis už pagrindinį veikėją Algirdą, o Algirdas tampa Irmos Godo – toks atvirkštinis paveikslo ir realaus žmogaus sukeitimas žaismingas ir asmeniškai priminė prancūzų moderniosios klasikės Marguerite Yourcenar Rytietiškos novelės pasakojimus. Autorė instinktyviai trina ribas apie savęs racionalų suvokimą, paversdama šiame pasakojime subjektyvųjį Algirdą objektu: vienos nakties įsiplieskusi aistra, kuriai lemta neužsimegzti, nueiti į praeitį ir tapti vienu iš šimtų kitų Irmos galimybių susikurti santykius. Jau pirmojoje novelėje jaučiama sovietinė jaunųjų pankuojančių jaunuolių vakarojimo atmosfera: nuolatinis rūkymas, gėrimas, roko muzikos plokštelių klausymas ir noras šlietis prie savo bendraamžių bendruomenės. Visa tai vyksta ne kur nors Londone ar Paryžiuje, o gimtajame autorės mieste Vilniuje. Jau nuo pirmojo pasakojimo turime ne kaimišką aplinką, o absoliučiai miestietišką su Vilniaus arkikatedra, Sereikiškių parku ir t. t.

Novelėje ryškus egzistencinis dėmuo. Nors raiška pasakojimo siurrelaistinė, bet pasakojime svarbus veikėjų vidinis nerimas, perteiktas desperatiškai, dinamiškai, veikėjai kupini vidinės įtampos, kurią įtvirtina troškimas mylėti, būti milimam. Antrojoje novelėje Koncertas nr. 1 autorė naudoja, galima sakyti, tuos pačius instrumentus. Šis pasakojimas nukreiptas į bevardės veikėjos apsilankymą koncerte, bandymas įsilieti per 18 gimtadienį į suaugusiųjų pasaulį, išmainyti trankius roko koncertus ir muziką į klasikinį simfoninį orkestrą. Autorė dinamiškai intensyviai susitelkusi į merginos vidinius išgyvenimus, kurie galiausiai pasiekę apogėjų tampa išorinio pasaulio apokalipsės reiškiniais. Nukritusi bomba susprogdina viską, išskyrus filharmonijos pastatą, kuriame koncerto salėje apsaugoma veikėja. Autorė sulieja juslinius ir metafizinius veikėjos koncerto metu patirtus potyrius, augina įtampą, kuri nutrina įprastą tikrovę ir randa destruktyviai sprogdinantį, naujas ribas nubrėžiančią asmenybės persitvarkymo struktūrą, senojo pasaulio kaip senojo „aš“ pabaigą, kuri vėlgi kinematografiškai baigiasi sraigtasparniais virš suniokoto Vilniaus, radiacija ir degančiu miestu. Tai savotiškai pranašiška, turint galvoje, kad iki Černobylio nelaimės liko dar keleri metai nuo novelės sukūrimo laiko.

Trečiojoje Pasiaiškinimas pilietė S. V. pasiaiškina, kodėl paliko savo vyrą ir galimai pagrobė jųdviejų sūnų. Administraciniai pasakojimo rėmai tampa siurrealistine išpažintimi apie pasikartojančius modelius. Tai tarsi savotiškai hipišką, gėlių vaikų primenanti Švilpiko dienos versija, kai veikėjai kartojasi diena. Ji trokšta palikti nemylimą vyrą, pakelėje susipažįsta su laisvu hipiu, kuriuo besąlygiškai pasitiki ir seka jo keliu kartu tempdamasi ir mažametį sūnų. S. V. patiria pavydo priepuolius, kai ji pamato žurnalistę ir savo vyrą rūkančius namuose, virš jų regi švytėjimą, bendrystės ir išdavystės aurą, kuri galutinai priverčia moterį desperatiškai bėgti iš namų.

Novelėje Atsitiktinis pokalbis birželio naktį susitinka pankė ir psichoanalitikas, kurie kalbasi iš skirtingų savo ideologinių perspektyvų. Autorė šiek tiek ironizuoja, keldama komišką disputo įspūdį. Nieko nuostabaus, nes būtent Jurgos Ivanauskaitės karta buvo labai smarkiai susidomėjusi (kaip ir pati autorė) psichoanalizės teorija, tad gilinimasis ir savęs analizavimas atliepia šios roko maršo kartos filosofinę sampratą. Štai novelėje Apie tai, kaip... pagrindinis veikėjas vėl išgyvena ypatingą dieną, nes suvokia, kad gali skaityti kitų žmonių mintis ir tokiu būdu sužinoti keisčiausius ir slapčiausius kitų žmonių norus ir paslaptis. Deja, toji galia veikėjui, nors ir įdomi, apsunkina gyvenimą. Novelė apie gerbtinas žmonių ribas, kiekvienam yra duotas privatumas, tad novelės ištarmė būtų: netrokškite žinoti apie kitus absoliučiai viską, nes tai, ką sužinosite, gali absoliučiai jums nepatikti.

Jurga Ivanauskaitė

Ar pas jus atėjo Naujieji metai? novelėje labai panašiai kaip ir Kada ateis Godo? žmonės įsigalvoja nebūtus ir pramanytus dalykus ir jais besąlygiškai tiki. Bohemiška kompanija prieš pat Naujuosius metus įsitiki netikro pranašo žodžiais, kad Naujieji niekada neateis ir jie neateina, nes minties kolektyvinė galia yra paveiki griauti ir kurti kitokią realybę, nei įprastai ją suvokia žmonės. Siurrealistišką? Taip! Egzistencialistiška? Taip! Namas užmiestyje absoliučiai tarkovskiškas pasakojimas, paremtas aplinkos aprašymu ir primenantis filmo Stalkeris (1979) apleistą namą. Veikėja atsiduria apleistame paslaptingame name, kuriame regi ištapytus šventuosius, patiria sakralių dailės kūrinių galią, veikėja tokia paveikta tos didybės ir energetikos, kad ryžtasi visa tai paslėpti uždažydama pavaizduotų žmonių veidus. Tai metaforiška, nes iš esmės novelė kalba apie tai, kad kiekviename iš mūsų viduje glūdi panašūs namai, primenantys savotišką šventyklą, kurioje esame stebimi, mylimi arba teisiami, todėl kiekvienas tą apleistą arba prižiūrimą namą palaikome ir gyvename jame pagal savo dvasingumo lygi.

Regėjimai geltonoje šviesoje yra viena mėgstamiausių mano Jurgos Ivanauskaitės novelių šioje knygoje, atliepianti hipių Jack Kerouac Kelyje maištininkų atmosferą, nors šiek tiek priminė ir Harukio Murakamio literatūrinį magiškojo realizmo pasaulį. Jau pradžioje pasakotoja sako: „Įsivaizduokite, jog ši istorija parašyta aitriai žaliu rašalu geltoname popieriuje (p. 91)“ Labai tapybiška novelė, kur juslės ir spalvos tapomas kaip koks paveikslas. Jauni žmonės keliauja pas Eglę, kuri ruošiasi tekėti už Andriaus, bet kelionėje veikėjai išlipę nusišlapinti papuola į geltonų drugelių zoną, o grįžę į automobilį pamato ant galinės sėdynės gulinčią nuogą japonę. Japonę Yuki mato ne visi, tik tam tikri išrinktieji, suvokiantys, kad Andrius nėra skirtas Eglutei, galiausiai Yuki tampa kaip šešėlis, metaforinė vaiduokliška būtybė, kuri perteikia abejonės ir pavydo motyvą, kuri galiausiai griauna amžinos meilės idilę. Panašiai kaip ir novelėje Pasiaiškinimas. Veikėjai apsėsti abejonių desperatiškai bėga ir griauna santykius nepasikalbėję, nelinkę į kompromisus, o veikiau susikūrę iš fantazijos, nuojautų kylančius barjerus. Dvi pasakos apie savižudžius – tai dvi atskiros novelės, du skirtingi pasakojimai apie Praną ir Danguolę, atspindinčius Ivanauskaitės kartos depresyviąją tamsos pusę. Labai nemalonus atsitikimas pasakojime dalyvauja mergaitė ir jos mylimasis, kuris pamažu tampa ikona, meno kūriniu virš merginos lovos. Šią mistinę istoriją gaubia Oskarui Vaildui iš Doriano Grėjaus portreto būdinga bauginanti mistika apie mums skirtus žmones ir nesuvaldomą likimą, kuriam žmonės paklūsta, negalėdami pasipriešinti savo aistroms ir obsesijai: „Tu negalima, mano MYLIMASIS! Tu manęs bijai! Tu manęs nekenti! O tarp mūsų turi būti lygybė, jeigu norim vienas kitam padėti, MYLIMASIS! (p. 139).“

Misteriška novelė Diena, kurios nebuvo. Veikėjas indiškame kalendoriuje neranda vienos dienos ir jam nutinka keisti dalykai: jis susipažįsta su vyresniųjų klasių moksleive, kuri irgi gyvena iškritusi iš įprasto gyvenimo, nes dienos nėra. Galiausiai jiedu atsiduria veikėjo namuose ir tarp jų įsiplieskia nemalonus pokalbis apie meilę. Viskas baigiasi gana siurrealistiškai, pasirodo, kad veikėjas sudrumsčia merginos naivumą ir įsitikinimus apie meilę, kad net sulaužo jos sparnus, todėl namai pribyra plunksnų. „Grindys klote nuklotos žalsvomis, melsvomis, violetinėmis šaltai žybčiojančiomis plunksnomis, ore sklandė perregimi pūkai ir įvairiaspalvės švytinčios dulkelytės. Mergaitė klūpsčia tysojo ant grindų, jos pilkuose marškiniuose ties mentėmis skleidėsi ryškios kraujo dėmės (p. 154).“ Tam tikra prasme novelė apie naivumą kaip nekaltybę, iliuzijas apie meilę, kai pasaulis neatliepia tuo pačiu, todėl šventajam naivumai pakerpami sparnai.

Pakalnučių metų novelė taip pat viena mėgstamiausių. Bohemiška kompanija iš Latvijos Daugpilio keliauja į Pskovą pasižiūrėti garsiųjų cerkvių. Pakelėje jie prisiskina pakalnučių, sudalyvauja laidojimo procesijoje, o vakare permiega pas vaišingą šeimininkę, bet, deja, viskas baigiasi tuo, kad veikėjai patys sužydi pakalnutėmis: iš jų kūnų pernakt prasikala ir sudygsta pakalnutės, o jų kūnai tampa dirvožemiu, trąša. Autorei pavyksta parodyti, kad herojų (Sauliaus, Vilės, Dano) propaguojamas gėlių vaikų gyvenimo būdas, dzenbudizmas ir pacifizmas yra žavingi, bet mirtinai pavojingi susidūrus su tikrove. Visos intelektualios diskusijos novelėje, citatos iš Keruako ar Kanto yra tik tušti žodžiai, kurie nepadeda išgyventi, kai susiduriama su metafiziniu siaubu ar tikra mirtimi. Likęs gyvas tik pasakotojas (kuris buvo skeptiškiausias ir mažiausiai „sužydėjęs“ idealizmu) rodo, kad išlieka tas, kuris turi bent kiek ryšio su žemiška realybe. Tai pasakojimas apie pakalnučių kartą, kuri savo pačių susikurtame grožyje randa ne išsigelbėjimą, o pražūtį.

Taigi knygos Pakalnučių metų pagrindinė idėja – tai tragiškas konfliktas tarp jautrios, meniškos sielos idealų ir negailestingos, banalios tikrovės, kurioje tyras idealizmas pasmerktas nunykti kartu su pavasario gėlėmis. Jurga Ivanauskaitė rašo intensyviai ir ekspresyviai, hiperbolizuodama veikėjų jausmų dramatizmą, bet kartu ji linkusi žaisti tikrovės variacijomis, į pasakojimus įpindama anomalijas kaip esminį schematišką tikrovę griaunantį elementą. Tai buvo be jokios abejonės sietina su maišto literatūra, kuri neapsikentė sovietinės niūrios tikrovės, tad Pakalnučių metai tampa ir pakalnučių kartos leitmotyvu, atliepiančiu ne tik literatūros atsinaujinimo etapą, bet ir ištisą kartą, kuri netrukus jau realioje tikrovėje griaus Sovietų Sąjungos sienas ir dės naujus Lietuvos valstybės pamatus.

Maištinga Siela

Knyga: Johann Wolfgang Goethe "Faustas"

 

Johann Wolfgang Goethe. „Faustas“ – Vilnius: Tyto alba, 2025. – p. 632.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie vokiečių rašytojo Johann Wolfgang Goethe (1749-1832) filosofinę dramą Faustas (vok. Faust) yra prirašyta tiek mokslinių knygų, recenzijų ir literatūros analizių, kad vargu, ar kuo nors labai nustebinsiu, pasidalydamas savo nauja asmenine patirtimi. Faustą esu skaitęs dar mokykliniais laikais ir tai tikrai turėjo būti senasis Aleksio Churgino vertimas, išleistas dar sovietiniais laikais. Po tiek metų grįžti prie Fausto mane pastūmėjo naujas Antano A. Jonyno vertimo leidyklos Tyto alba perleidimas (abi dramos dalys po vienu viršeliu – iš viso net 632 puslapiai!). Šiandien apžvelgsiu tik pirmąją šios knygos dalį.

 

Su J. W. Goethe kūryba esu susipažinęs plačiau. Labai seniai teko skaityti jo sentimentalųjį romaną Jaunojo Verterio kančios, kuris nepalyginamai kitoks nei Faustas. Šiaip Faustas suvokiamas kaip opus magnum, Goethės viso gyvenimo kūrinys, rašytas beveik visą gyvenimą. Autorius pirmąją dramos dalį rašė 9 metus (1797-1806) (išleista tik 1808 metais), o antrąją – 7 metus (1824-1831). Iš tikrųjų rašytojas jau turėjo kur kas senesnius juodraščius, kuriuos vadino Urfaustu, bet teko jį perkurti, taisyti. Iš viso nuo pirmosios dalies iki paskutiniosios apima net 60 metų kūrybos laikotarpį, o antroji dalis išleista iškart po Goethės mirties, šito norėjo pats autorius. Aišku, autorius rėmėsi istoriniais šaltiniais apie tikrai egzistavusi daktarą Faustą, perkūrė jo gyvenimą pagal Apšvietos epochos sampratą, pranokdamas daugelį to meto kūrinių dėl savo itin sudėtingos draminės struktūros ir kūrinyje perteiktų skirtingų kultūrinių klodų.

 

Tikriausiai visi žino Mefistofelio (velnio) lažybas su Dievu dangiškose sferose. Mefistofelis meta iššūkį išvesti Faustą iš kelio, pavergti jo sielą ir Dievas leidžia viską daryti, teigdamas, kad velnias pernelyg nuvertina žmogų, jį niekindamas ir vadindamas žiogu. Galiausiai pasivertęs juodu pudeliu velnias vieną dieną pasirodo Fausto gyvenime, kai šis jau senas, nusivylęs akademiniu „knyginiu“ gyvenimu, kuriam vyras paskyrė visą savo gyvenimą. Faustas pasiekė žmogiškųjų galimybių pažinimo ribą, jis suvokia, kad žemiškojo gyvenimo liko nedaug, kad visos tos žinios, kurias ji gavo, nesuteikė jam tikrosios laimės, nes visada prieidavo nežinomybės ribą, negalėdavo tapti savotišku antžmogiu, patenkinti smalsumą. Jis taip pat apgailestauja dėl išvaistyto laiko, kai iš tikrųjų būdamas jaunas galėjo pažinti pasaulį kitaip, t. y. mėgautis nuopuoliu, romantiniais nuotykiais, gerti, keliauti ir patirti pažinimą ne iš knygų, o iš paties empirinio gyvenimo. Suvokęs gyvenimo ribotumą, jis prieš Velykas vos nenusižudo.

 

„Aš čia tarnausiu tau ištikimai / Ir tavo norus vykdysiu be išimčių, / Tačiau kai susitiksime tenai, / Turėsi atsilygint tuo pačiu (p. 88),“ – sako Mefistofelis Faustui. Būtent žmogiškasis troškimas pažinti ir patirti beribį pasaulį ir Visatą inicijuoja sudaryti, pasirašant krauju, su velniu sutartį. Jis paaukoja, kas brangiausia – savo sielą. „Sustok, akimirka, žavinga“ – tai žodžiai, kuriuos jis ištars nusikamavęs, pažinęs tiek daug ir atiduos Mefistofeliui savo sielą.

 

Siužeto pirmojoje dramos dalyje nėra itin daug. Autorius skiria dėmesį miestelio žmonėms, vaizduoja studentų organizuojamas peštynes, merginų ir vaikinų flirtą, smuklę, kurioje pirmąkart su velniu apsilanko Faustas. Kultūra „nušviesta“ liaudies dainų, nešvankių ir linksmų, pvz., apie karališkas blusas ir žiurkes, kurios rodo, kad Apšvietos epochoje buvo svarbūs folkloriniai motyvai, kurie skverbėsi į grožinę literatūrą kaip dalis tautinės savimonės ir tapatumo. Goethe suvokė liaudies kūrybos svarbą, panaudojo vokiečių liaudies daineles, juos derino su Antikos ir Biblijos motyvais, kurių ženklų, aliuzijų apstu visame kūrinyje. Įspūdingai perteiktas Fausto ir Mefistofelio apsilankymas Valpurgijos naktį ant raganų kalno, kurioje Faustas pamato Lilit, pirmąją Adomo žmoną, Medūzą, kuri keičia pavidalus, ištisą baisių raganų kvaitulį i bakchantišką jų šurmulį. Goethe perteikia demoniškąjį pasaulį, kuris sukuriamas ne vien Biblijos įvaizdžiais, čionai daug vietos skirta prietaringumui, pagoniškiems siaubo motyvams, atėjusiems dar iš Viduramžių laikų ir folkloro (taigi ir iš dalies iš tikrojo daktaro Fausto laikų). Štai Oberono ir Titanijos vestuvės – sąsajos netgi su paties V. Šekspyro drama Vasarvidžio nakties sapnas.

 

Svarbus Fausto atjaunėjimo motyvas ir jo aistra nekaltajai penkiolikmetei Margaritai, kurią jis, vedinas geidulio ir aistrų, sugundo, pakišinėdamas brangenybių skrynutes, nuodydamas motiną, o galiausiai ir nužudydamas jos brolį. Kol Mefistofelis sukasi apie Martą, Margaritos kaimynę, Faustas, nors dramoje tiesiogiai tai nepavaizduota, bet sugula su Margarita, gauna iš jos tai, ko labiausiai troško – sekso, kūniškų geidulių patenkinimą! Tikrasis neatsakomas iki galo klausimas: ar Faustas iš tikrųjų myli Margaritą? Jis apsėstas jos grožio, jos geidžia, tačiau neatrodo suinteresuotas nuolat būti su ja (juk reikia pažinti Visatą!), neatrodo susidomėjęs ir pačios Margaritos kūdikiu, kurį pati išprotėjusi paskandina, todėl miestelio žmonės ją apkaltina ir nuteisia myriop, priteisdami ir motinos bei brolio mirtis. Faustas paskutinę akimirką bando išgelbėti Margaritą: „Jeigu geruoju negaliu išmelsti, / Turėsiu prievarta tave ištraukti (p. 258).“ Tačiau Margarita pasirenka likti kalėjime ir mirti, nes tik tokią kaltės išpirkimo būdą dėl kūdikio nužudymą ji supranta, todėl jos siela išganoma ir ji patenka į dangų.

Johann Wolfgang Goethe

 

Faustas galiausiai tragiškai suvokia, kad turėdamas absoliučią galią viską pažinti ir nemirtingumą, negali apsaugoti paprastų žmonių. Tikriausiai vedinas kaltės jausmo ir pareigos jis lemtingą akimirką dar bando išgelbėti Margaritą, kurią buvo apleidęs, o ne dėl to, kad besąlygiškai ją mylėtų. Suderinti dieviškuosius principus ir žemiškąjį į dvilypumą linkusiam Faustui nepavyksta, iš to kyla jo didžioji tragedija. Iš esmės tai galima pavadinti proto ir jausmų konfliktu, nors Faustas troško pažinti pasaulį kaip gyvenimą emocionaliai, tačiau jis neišsižada ir proto, kuris verčia keliauti su velniu po pasaulį. Mefistofelis pamažu tampa ne tik nuolankiu Fausto vergu ir savotišku norus pildančiu džinu iš lempos, bet ir pykčio bei įsiūčio taikiniu. Faustas už kiekvieną nesuderinamumą, kančią, negebėjimą sukontroliuoti režisuotas aplinkybes griežia dantį ant velnio.

 

Akivaizdu, kad Goethei svarbu yra harmoningo gyvenimo modelio paieškos dualistiniame – gėrio ir blogio, dievo ir velnio – pasaulyje. Dievas visą Fausto klajonių laiką nesikiša ir visą galią suteikia velniui, nors, atrodo, kad turėtų dalyvauti aktyviau šiose nesąžiningose lažybose. Dievas pasitiki ne tik žmogaus galia keliauti per gyvenimą, rinkti patirtis ir klysti, bet ir rasti išeitis, kitaip sakant, jis suteikia Faustui (kaip ir bet kuriam kitam žmogui) atsakomybę pačiam dar nuo Rojaus išvarymo laikų rinktis savo kelią. Kita vertus, Dievas nėra dinamiškas, jis veikiau pačios nekintančios išminties metafora, o velnias – dinamika, pokyčiai, nepastovumas, gudrumas ir nekantrumas, tad Dievas permato blogio veikimo principą, t. y. jis veikia ir pasitarnauja pačiam žmogui jo tobulėjimo kelyje. Kuo labiau Mefistofelis kišasi ir nori išvesti Faustą iš doros kelio ir jį palaužti, priversti pasiduoti, tuo labiau suteikia jam išminties, pamokų ir žinių ne tik apie Visatą, bet ir apie savo žmogiškąją ribotą prigimtį, kurios iš pradžių Faustas gynėsi ir nenorėjo priimti.

 

Blogis, klaida, nuopuolis, kurį taip demonizuoja krikščionybė, Goethės kūrinyje staiga įgauna visiškai kitokį filosofinį matmenį, kitaip sakant, neįmanoma pažinti savęs ir pasaulio, nepatiriant gėrio ir blogio kaip jėgų, kurios neprieštarauja viena kitai, bet priešingai – papildo ir sukuria visuminį pažinimą ir gyvenimo pilnatvę. Kaip žinia, iš antrosios dramos dalies, Fausto sielą atimama iš Mefistofelio ir grąžinama į dangų pas Margaritą, nes Faustas, nors ir apakęs, miršta tobulėdamas, manydamas, kad kuria laisviems žmonėms laisvąjį pasaulį, nors lemūrai, Mefistofelio pakalikai, jau kasė aklajam Faustui jo kapą.

 

Šis skvarbus kūrinys yra ne tik J. W. Goethe gyvenimo kūrinys, jis yra sudėtinga kelionė per laikmečius, ištisa Vakarų civilizacijos kultūrinė ir dvasinė sielos kelionė, įkūnijanti Apšvietos epochos didžiausią žmogaus polinkį – pažinti visapusišką gyvenimą, suprasti save kaip sudėtingą ir dvilypę asmenybę, kuri veikia tarp dangaus ir žemės, vedina amžino prigimtinio troškimo būti laimingam ir grįžti į savo pirminį šaltinį.

 

P. S. Knygos dizainas patrauklus ir puikus, labai patiko šriftas ir ištaigingumas, kuris pagerbia vieną svarbiausių Vakarų Europos grožinių kūrinių tekstą, tačiau negi Tyto alba negalėjo viršelio kaip nors laminuoti plastiku? Šiaip saugau knygas ir skaitau kiek galėdamas atsargiau, bet net man nepavyko išsaugoti popierinės viršelio tekstūros, viršelis tiesiog dyla ir trinasi akyse! Taip dėl šito apmaudu, nes knyga ilgai neišsilaikys, ypač bibliotekose.

 

Maištinga Siela

Knyga: Martyn Rady "Nauja Vidurio Europos istorija. Nuo Romos imperijos žlugimo iki pokomunistinės erdvės"

 

Martyn Rady. „Nauja Vidurio Europos istorija“ – Vilnius: Tyto alba, 2024. – p. 564.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Profesoriaus Martyn Rady (g. 1955) knyga Nauja Vidurio Europos istorija. Nuo Romos imperijos žlugimo iki pokomunistinės erdvės (angl. The Middle Kingdoms) tikriausiai tapo geriausia šios vasaros knyga. Buvau labai pasiilgęs negrožinės literatūros, bet tos populiariosios mokslinės, kuri visada mano asmeninėje galvoje padaro rezetą, savotišką žinių ir supratimo perkrovimą, po kurio pasaulio matymas tampa kitoks. Galima sakyti, kad M. Rady knyga man asmeniškai tokia ir buvo. Dabar sunku pasakyti, kodėl aš ją pasirinkau kaip vieną iš daugelio puikių per pastaruosius kelis metus išleistų istorinių knygų, gal pamasino pasirinkti socialiniuose tinkluose tam tikrų asmenų pasidalinimai ir geri komentarai, o gal tai, kad istorija plati, neskirta konkrečiai vienam kokiam istoriniam įvykiui, šaliai ar laikotarpiui. Štai Aušra Maldeikienė po mano komentaru rašė, kad ji šios knygos nesirinktų, nes jos sūnus sakė, kad neverta su ja gaišti laiką. Net suabejojau, kadangi jau buvau kaip tik pradėjęs knygą skaityti, tačiau ją užbaigiau su neslepiamu pasimėgavimu, nors ir teko daryti nemažas vasariškas pertraukas – suskaityti kitus tekstus, keliauti, o kelionėje negalėjau leisti tokio formato knygos, tad teko kuriam laikui įpusėjus palikti namie prie naktinio stalelio, šalia lovos.

 

Pats Martyn Rady yra žymus Didžiosios Britanijos istorikas, baigęs mokslus Londono universitete ir Vengrijos mokslų akademijoje. Didžiąją savo profesinės karjeros dalį jis praleido Londono universiteto koledžo Slavistikos ir Rytų Europos studijų mokykloje (SSEES), kur nuo 2004 m. ėjo Vidurio Europos istorijos profesoriaus pareigas, o 2015 m. jam buvo suteiktas Masaryko profesoriaus titulas. 2020 m. jis išėjo į pensiją ir tapo emeritu, tačiau toliau aktyviai rašo knygas plačiajai auditorijai, tokias kaip The Habsburgs: The Rise and Fall of a World Power (2020). Martynas Rady yra pripažintas Vidurio Europos istorijos ekspertas, ypač daug dėmesio skiriantis Vengrijos teisinei istorijai ir viduramžių lotynų tekstų vertimams, kas rodo jo aukštą erudicijos lygį. Nors kai kas painioja jo pavardę su Vengrijos kilminga šeima, jo paties kilmė yra britiška. Pats autorius gale knygos, padėkos skyriuje, teigė, kad labai nepasitikėjo rašydamas šią knygą, užtruko prisiversti net 20 metų, o didžiausią tekstų dalį parašė karantino metu, kai bibliotekos uždarytos, o pabaigė jau Rusijai puolus Ukrainą. Originalo kalba knyga pasirodė 2023 metais.

 

Kas ta Vidurio Europa? Knygos chronologiniame pasakojime sąvoka ir žinomos regiono periferinės ribos kažkiek kito, nes nuolat mainydavosi užgimstančių ir išnykstančių valstybių teritorijos. Mes, lietuviai, dažnai anksčiau sakydavome, kad esame post-sovietiniai, kitaip sakant, Pabaltijo Rytų bloko šalys, kurios integruojasi į ES. Kaip save apibrėžtume šiandien? Ar Lietuva yra Vidurio Europa, nepaisant to, kad netoli Vilniaus yra įkurtas geografinis Vidurio Europos lankytinas taškas? Manau, M. Rady Lietuvos niekada nelaikė Vidurio Europa, nelaiko ir dabar, tas akivaizdu skaitant jo tekstus. Trumpai tariant, Vidurio Europą apima Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, didelė dalis Rumunijos, Kroatija, Slovėnija, Austrija ir, žinoma, Vokietija. Šių šalių raidai autorius labiausiai ir skiria dėmesį, aišku, įterpdamas ir aplinkinių šalių istorijas, be kurių neįmanoma nupasakoti, kaip viskas vyko šiame regione.

 

Man, kaip skaitytojui lietuviui, buvo įdomu ne kartą aptikti Lietuvos paminėjimą įvairiuose kontekstuose, pvz. 22 skyriuje pavadinimu Kaip suraižyti Europos orangutangą: Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Įtarimo kėlė ne puikiojo Laimanto Jonušio vertimas į lietuvių kalbą, kiek, manau, paties profesoriaus M. Rady Lenkijos minėjimas tekstuose, kuriuose Lietuvos vardas buvo neminimas tarsi tyčia, o didesnė įtaka akcentuojama būtent lenkų. Pvz., Abiejų Tautų respublika kai kur įvardijama tik kaip Lenkija, tarsi Lietuvos svarbos nė nebūtų, nes Lenkija jau iki Liublino unijos buvo karalystė, vadinasi, tarsi svarbesnė ir po unijos. Ne visur tekstuose tai išlenda, tačiau visgi persvara pabrėžti Lenkiją akivaizdi. Po to supratau, kodėl taip yra. Autorių Lenkijos-Lietuvos istoriniais klausimais konsultavo ir jam lektūrą „padavinėjo“ draugas lenkas, tai išreikšta ir padėkoje, tad manau, kad knygoje Lietuva kontekste atrodytų kiek kitaip, jeigu tais pačiais istoriniais klausimais M. Rady būtų konsultavęs lietuvis. Bet nuo to knygą skaityti dar įdomiau! Nes gali suprasti ir mūsų lietuvių galimą susireikšminimą Viduramžių ar Renesanso laikotarpių Europos politikoje, kurioje šiaip ir iš istorijos elementarių pamokų, akivaizdu, kad brėžiama kur kas svarbesnė lietuvių įtaka, nei galbūt buvo tų laikotarpių politinėje arenoje. Kitaip sakant, įdomu suprasti, kaip pašalietis mato mus ir Europą ne per nacionalistinį filtrą.

 

Knygos anotacijoje pabrėžiama, kad knyga parašyta itin šmaikštu stiliumi, tačiau asmeniškai to šmaikštumo norėjosi daugiau, ypač pirmojoje knygos pusėje. Autorius, tiesa, įterpia ir citatų, bando ryškinti paradoksalius politinius sprendimus, absurdiškumą ir pažeria pikantiškų detalių, tačiau labai saikingai, visgi tekstas nėra istorinių anekdotų rinkinys, prisilaikoma ir mokslininko diskurso, todėl nepasakyčiau, kad knyga tampa pilna pikantiškų ir nežinomų istorinių detalių. Priešingai – daugelį dalykų jau žinojau iš kitur, tad daug kur autorius nenustebino, kaip nenustebino ir rašymo stilius, kurį pavadinčiau populiariąja moksline, t. y. panašiai toks, kokį galite aptikti kasmėnesiniuose itin spalvotuose istorijos populiarinimo žurnaluose, kokių turime savo spaudos lentynose lietuviškai.

 

Visgi ką man davė ši knyga? Geras istorijos pamirštas pamokas! Daug ką pasitikrinau iš naujo, ypač primirštus dalykus. Būta nemažai ir naujos medžiagos, kuri kiek kitaip, t. y. kitokiuose kontekstuose duodavo naujų suvokimų. Knygoje gausybė istorinių asmenybių, apie kurias visą vasarą domėjausi papildomai internete, netgi čia sukūriau ne vieną įrašą, nes buvo be galo įdomu. Kitaip sakant, Nauja Vidurio Europos istorija asmeniškai paskatino domėtis plačiau ir man toks lėtesnis skaitymas, kuris labiau primena istorinių žinių paklodės lopymas, labai patiko.

Martyn Rady

 

Aptikau ir kiek netikėtų autoriaus pateiktų žiūros perspektyvų, kokių paprastai lietuvių mokslininkų istoriniuose veikaluose neaptiksite, pavyzdžiui, štai kaip autorius perteikia mūsų senovės baltų prūsus, kurie, pripažinkime, dažnai pas mus istorijoje laikomi išdidūs, nes nepasidavė ilgai kryžiuočiams ir t. t. „Dauguma senųjų prūsų gyveno kaimeliuose, dažnai apjuostuose tvora, iškaišyta gyvūnų kaukolėmis atbaidyti piktoms dvasioms. Jie garbino girias bei ąžuolus ir įsivaizdavo dievus, kurie juos aplanko ugnies, perkūno, žalčių ir miško dvasių. Bet taip pat praktikavo žmonių aukojimą ir reikalaudavo, kad nukautų karių našlės pasikartų. Atlikdami mirties apeigas, laidodavo gyvus arklius arba paleisdavo ugnimi visą arklidę. Net užgrūdintus riterius, ką tik atvykusius į Prūsiją iš Šventosios Žemės mūšių laukų, sukrėtė tai, ką jie išvydo. Viename aprašyme Prūsija pabadinta „siaubų ir laukinių žemių šalimi. (p. 132-133).“

 

Pasidalysiu dar keliomis citatomis, kurios pikantiškai atskleidžia to meto įvairovę ir margumą, sugriauna savotišką asmeninį įsivaizdavimą. „Liuteris savaime autoritetu nepriblokšdavo – smulkaus sudėjimo, prakaulaus veido, įdubusiomis akimis. Judesiai buvo kampuoti, o žvilgsnis neramus, todėl atrodė apsėstas. Tad Cranachas portretuose jį pastambindavo, suteikdamas jam tvirtumo ir solidarumo, būdingo natūraliai apkūniems Saksonijos kunigaikščiams, su kuriais jis dažnai buvo rodomas portretuose, stovintis petys į petį <...> Cranachas iš Liuterio padarė prekės ženklą, bet ir Vitenbergą pavertė didžiausiu spausdinimo centru Šventojoje Romos imperijoje, o jo spaustuvininkus ir savo spaustuvę – turtingiausiais (p. 194).“ Kas išaiškėja apie Martyną Liuterį ir jo kultą? Ogi tai, ko paprastai nesužinosi iš istorijos pamokų ar perskaitęs Vikipediją: jeigu ne dailininkas ir jo spaustuvė, Liuteris su savo idėjomis galbūt nebūtų išvis prasimušęs ir pakeitęs Europą.

 

Naujiena buvo ir tai, kaip autorius akcentuoja Renesanso metu buvusią religinę toleranciją LDK ir Lenkijoje. Paprastai esame linkę kaltinti jėzuitus, kurie iš šių teritorijų pamažu niekingais būdais ėmė vyti protestantus, bet mokslininkas įžvelgia religinių karų XVII a. pradžią dėl visai kitos priežastis: „Religinės perskyros Vidurio Europoje visur aštrėjo, ir net anksčiau palyginti ramios vietos, kaip Krokuva ir Vilnius, neretai nugrimzdavo į chaosą. Bet nesantaiką įtvirtino ne kas kita kaip kalendorius. Pasirodė, kad labiau skaldo ne tai, kaip garbini Dievą, o kada tai darai (p. 229).“

 

Ne ką įdomiau perteikiamos ir XIX amžiaus tendencijos, kai visim tarsi apsėsti dėl romantizmo tautinių idėjų, ėmė ieškoti ir klasifikuoti pagal išvaizdą žmones, kas iš esmės taps ir XX a. rasiniu pagrindu pačiam Hitleriui iškelti fašistinę vokiečių idėją apie arijų rasę. „Skirtingų Vengrijos tautinių grupių kultūrų, charakterio ir fiziologijos palyginimai tapo daugybės globėjiškų ir rimtų mokslinių tyrimų objektu. Štai viename to meto tekste aiškinama, kad Transilvanijos rumunės yra „gležno sudėjimo, lieknos, smulkaus veido; dailios, bet greitai sensta, būna labai darbščios.“ Slovakai „paprasti, religingi, švelnūs, kuklūs ir ramūs, bet dažnas jų apgaulus, užsispyręs, o įsikarščiavęs puola vaidytis. (p. 383).“ Ta stereotipizacijos mada XIX a., ieškant ir išskiriant tautinį charakterį ir fizinius bruožus, padės dideliam rasizmui pamatus vėlyvaisiais laikais. Ir tam tikra prasme, žavu, kad knyga Naujo Vidurio Europos istorija nėra vien tik faktų perpasakojimas, autorius, sakyčiau, užčiuopia ir sujungia priežastis su vėlyvesnėmis pasekmėmis, galima susidaryti tą priežasčių žemėlapį, labiau suprasti įvykių sąsajas.

 

Būta ir tokių įdomybių, apie kurias taip pat bet kur iš istorijos šaltinių nesužinosi. Pavyzdžiui, vokiečių okupacija per Pirmąjį pasaulinį karą Baltarusijoje ir Vilniuje: „Atradę baltarusius, 1945 m. įsteigė pirmąsias istorijoje baltarusiškas mokyklas, rėmė baltarusišką spaudą ir Vilniuje įkūrė nuolatinę liaudies kultūros ekspoziciją. Šiandien baltarusiai už savo tapatybės suvokimą iš dalies gali dėkoti vokiečių pirmeiviams, pasakiusiems jiems, kas jie yra, ir pateikusiems vienas iš pirmųjų istorijos pamokų (p. 404).“

 

Labai mane nustebino, kad Tarpukario nuodėmingas vokiečių gyvenimas – bordeliai, suvešėjusi kabareto kultūra, naktiniai lošimai, narkotikai, alkoholis ir seksas – vėliau buvo primetamas žydams, kas pamasino antisemitizmą ir vokiečių politikus puritonus krypti prie nacionalistinių ir fašistinių idėjų, t. y. kaltinti kitas tautas savo tautos ištvirkavimais. Štai kaip autorius apibūdina seksualumą ir pasikeitusį moters įvaizdį Vokietijoje ir Vidurio Europoje tarpukaryje. „Po Pirmojo pasaulinio karą į grožinę literatūrą ir filmus skverbėsi mirtinai pavojinga moteris gundytoja, vampyrė, nusikaltėlė, hipnotizuojanti šokėja, pedantė ir šnipė, žaidžianti vyrų nerimu dėl Naujosios moters, kurios ekonominis savarankiškumas kėlė iššūkių vyriškajai puikybei. Aiškindamiesi naujosios moters reiškinį ir jo padarinius vyrų psichologijai, režisieriai rėmėsi Sigmundu Freudu bei psichoanalizės mokslu ir moterų iškilimą vaizdavo atvirai seksualine prasme, derindami su vyrų galios netekimo, impotencijos ir kastracijos baime (p. 421-422).“

 

Žodžiu, knygoje prisižymėjau daugybę citatų ir idėjų, kurios man labai patiko, tad todėl man šioji knyga ir patiko. Ji struktūriškai nuosekli, nes autorius viename skyriuje apžvelgia politinę areną, o kitoje labiau skiria sockultūriniam pažinimui, pasaulėvokos pokyčiams, tad knyga ir lengva, ir šiek tiek šmaikšti, ir emocionali – bet tai ir yra populiariosios mokslinės lektūros požymis, kuris paskaitomas ne vien istoriją studijuojantiems žmonėms, bet ir vidutiniokams, kurie nori išprusti savarankiškai, turi šiokių tokių žinių ir supratimą. Naujos Vidurio Europos istorijos knygos pabaigoje rasite itin turtingą – apie 60 puslapių! – mokslinių veikalų sąrašą, kuriuo autorius rėmėsi rašydamas šią knygą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "Abelis"

 

Alessandro Baricco. „Abelis“ – Vilnius: Tyto alba, 2024. – p. 168.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau kuris laikas pagalvodavau, kodėl niekas nebeleidžia naujų italų rašytojo Alessandro Baricco (g. 1958) knygų. Pastarasis autorius buvo itin populiarus Lietuvoje, išversta dešimtis jo knygų, bet kurį laiką skendėjo tyla. Visai neseniai leidykla Tyto alba perleido Jūra vandenynas, vieną mėgstamiausių mano autoriaus romanų, matyt, neatsitiktinai, o labiau strategiškai, paruošdama ir primindama jau iš dalies ir pristatydama naujajai skaitytojų kartai, kas toks A. Baricco bei jo literatūra. Pasirodo, pats autorius buvo pristabdęs arklius ir paskutinį romaną, kuris neseniai išėjo lietuviškai Abelis (ital. Abel), rašė itin neskubėdamas, užtruko net aštuonerius metus. Apie tą tylos pauzę ir neskubėjimą autorius davė netgi interviu lietuviškai spaudai, galite pasiskaityti Audriaus Ožalo interviu „Rašytojas Alessandro Baricco: dabarties pasaulį geriausiai padeda suprasti televizijos serialai.“ Na, o pačią knygą iš italų į lietuvių kalbą išvertė Igna Tuliševskaitė.

 

Mano paties santykis su A. Baricco ypatingas, nors ir nėra vienodas. Ankstyvieji jo kūriniai Aistrų pilys, Jūra vandenynas, City, Be kraujo buvo patys mėgstamiausi kūriniai, kurie atėjo į mano skaitytojo rankas pačiu laiku ir formavo literatūrinį skonį. Vėlyvieji kūriniai Jaunoji nuotaka, Emausas, Ponas Gvynas nebuvo tokie įstabūs ir stulbinantys kaip pirmieji. Tiesa, turiu kiek kitokį santykį ir su pasaulyje autorių išgarsinusiu romanu Šilkas. Juo taip pat nesu itin sužavėtas. Tiesą sakant, nenorėjau kelti jokių lūkesčių Abeliui, tačiau visgi tikėjausi vienaip ar kitaip susigrąžinti jau išnykusį ir atmintin nuėjusį A. Baricco knyginį pasaulį, deja, tikriausiai to padaryti nebeįmanoma, kaip ir, tarkim, su Salman Rushdie knygomis ar kitomis, kurios kadaise lengvai nustebindavo mane kaip skaitytoją.

 

Naujausias romanas Abelis turi paantraštę metafizinis vesternas. Taip jau nutiko, kad Abelį griebiau skaityti iškart po amerikiečių rašytojo Cormac McCharty romano Kraujo meridianas, o pastarasis dvelkė tikromis vesterno dulkėmis. Tiesa, pačiam Bariccui vesterno žanras, o tiksliau jo panaudota imitacija nėra naujas dalykas. Jis labai žavisi šiuo pasauliu ir žanru, tikriausiai buvo paveiktas senųjų kino filmų, todėl Abelis, Be kraujo ir man labiausiai iš trijulės patikęs City turi pretenzijų į vesterno pasaulį. Metafizinis? Savaip, kiek pats Baricco kuria savitą metafizinį pasaulį, t. y. pagrindinį veikėją Abelį Krou, kuris turi įgimtą ir žmogiškąsias ribas peržengiantį gebėjimą intuityviai šaudyti ir visada pataikyti, todėl savaip apdovanotas galiomis. Šį gebėjimą veikėjas jaučia iš virpulio, kuris padiktuoja, kada jam paspausti ginklo gaiduką, kad kulka tiksliai nuskrietų ten, kur reikia. Apskritai A. Baricco šiame romane pernelyg nesikeičia, laikosi savo programos kalbėti niuansuotai pabrėžiant kokią nors išskirtinai ryškų veikėjo gebėjimą, kuris dažniausiai tampa socialinės aplinkos pripažinimo požymiu ir drauge prakeiksmu pačiam veikėjui. Tereikia prisiminti, pavyzdžiui, stebuklingai talentingai grojantį Novečentą ar lemputes skaičiuojantį poną Gvyną iš ankstesniųjų Baricco romanų. Jo veikėjai utriruoti savo maniakiška talento dovana, o Abelis, žinoma, šaudymu.

 

Abelio gyvenimas primena Laukinių Vakarų tipinį vaikų-laukinukų likimą. Puiki raitelė ir gražuolė motina palieka vaikus, tėvas taip pat dingsta, senelis išjoja į Rytus ir vyriausiasis Abelis palydi brolius ir seserį į skirtingas pasaulio puses. Lilit, Džošua, Samuelis... Visi šeimos vaikai pavadinti Senojo Testamento vardais, turi savo veiklos sritis, likimą, programą. Visgi autorius išvengia tiesmuko Biblijos perfrazavimo, jis romane pateikia aliuzijų, tačiau atsisako plėtoti tipinę brolžuldystės istoriją, šioje istorijoje nelieka vietos Kainui ar kaip nors kitaip atpažįstamų Biblijos motyvų. Užuot kūręs intertekstualumą, autorius susitelkia į vesterno ir folklorinio bei Laukinių Vakarų kultūrines sąsajas, primenančias labiau Q. Tarantino filmo koloritą. Aklas Mokytojas mokina šaudymo meno ir gyvenimiškos filosofijos niekuo neabejojantį Abelį, tačiau tas pats Abelis yra užmezgęs romaną su Aleliuja, paslaptinga miestelio moterimi. Pastaroji turi sąsajų su dakotais, tose vietose gyvenančiais indėnais, kitaip sakant, baltųjų priešais vesterno laikais. Knygoje taip pat pasirodo atokiai gyvenanti ragana, kuri atlieka pranašės funkciją ir pasako Abeliui abstrakčią filosofinę mintį, jog šis dar nėra gimęs, o gims, kai iš tikrųjų numirs. Tiesą sakant, A. Baricco romane veikėjai nuolat kalbasi hiperbolizuotomis abstrakčiomis frazėmis, kurios atrodo labai eklektiškos, jeigu turėsime galvoje, kad vesterno pasaulio žmonės jokie filosofai, o veikiau primityvoki praktikai, trokštantys nuotykių ir stengiantys išgyventi.

Alessandro Baricco

 

Romane veikia senųjų filosofų idėjos, ypač Aristotelio. Abelis nuolat skaito filosofines knygas savo aklam Mokytojui, pats susigundo filosofų mintimis ir jo nedaloma tikrovė ima svyruoti, štai kodėl jis praranda ir pistolero, t. y. gebančio meistriškai šaudyti gebėjimą, nes jis įsileidžia abejonę, kurią dar labiau bando sustiprinti sugulovė Aleliuja, sakydama, kad Abelis mirs nuo kulkos, kadangi visi pistolerai anksčiau ar vėliau miršta nuo jos. Abelį sužavi idėja, jog viskas šioje visatoje jau nulemta iš anksto, netgi mūsų visų žaizdos, kurios dar tik prasivers, jau glūdi iš pažiūros sveikame kūne. Gelbėdamas su seserimi ir broliais motiną iš kartuvių, Abelis gauna kulką, tiesa, mes taip ir nesužinome iš ko, mirtis kaip lemtis iki galo romane išlieka neatskleista paslaptimi.

 

Mane viena labiausiai jaudinančių knygoje temų buvo tėvų ir vaikų santykiai. Po daugel metų vis tiek visi broliai ir sesuo Lilit ryžtasi gelbėti motiną, nors lyg ir turėtų jausti jai nuoskaudą, nes ji juos visus paliko likimo valioje. Tačiau vaikai dėkingi už suteiktą gyvybę ir nuoskaudomis negrindžia savo pareigos suteikti ir motinai gyvybę, t. y. išgelbėti nuo mirties bausmės. „Gal vaikystėje nedarome nieko kito, kaip tik išsižadame savęs, kad išgelbėtume savo motiną. Priprantam prie tų pražūtingų namų, kol galiausiai jie tampa mieli. Svarstau, ar dabar taip jaučiuosi. Bet neturiu laiko suprasti (p. 150).“ Vienas labiausiai žavinčių A. Baricco gebėjimų yra iš esmės užčiuopti ir keliais sakiniais apibendrinti veikėjų pasirinkimus, o sakinį nugludinti iki sentencijų, kurias galima cituoti kaip pavienes.

 

Kita vertus, romanas, lyginant su, pvz., City, atrodo neišplėtotas ir pernelyg fragmentiškas. Autorius akivaizdžiai nori tausoti žodį, sujungti istoriją maišydamas laiko sekas, tačiau daugelis dalykų lieka nelabai aiškūs, sutrūkinėję, neišspręsti. Galbūt būta pernelyg pasitikima skaitytojo sąmone ir vaizduote, kad viskas savaime susijungs į vientisą istoriją, tačiau man pasirodė, kad knygoje pernelyg palikta daug palaidų galų, pavyzdžiui, neišspręsta Aleliujos ir Abelio istorija (sužinojo, kad ji turi ryšių su indėnais, ir ką?), ragana pasako, jog Abelis turi gimti iš naujo (ir tik tokia raganos viso romano funkcija?), neatskleisti iki galo Abelio ir motinos santykiai ir pan., o vesterno pasaulis dekoratyvus ir stereotipinis. Nesakyčiau, kad Abelis mane kaip kūrinys sužavėjo, manau, autorius toliau plėtoja savo vėlyvųjų romanų vidutiniškas ištarmes ir pasakojimo techniką, kuri linkusi atsikartoti, sakyčiau, nebesukuria visuminės pasakojamosios istorijos didybės, trūksta ambicijų. Iš kitos pusės, bet juk tai A. Baricco, jis ištikimas savo unikaliam poetiniam stiliui, kuris, sakyčiau, yra bene stipriausias romano Abelis dėmuo, todėl verta skaityti vien dėl jo.

 

Jūsų Maištinga Siela