Knyga: Martyn Rady "Nauja Vidurio Europos istorija. Nuo Romos imperijos žlugimo iki pokomunistinės erdvės"

 

Martyn Rady. „Nauja Vidurio Europos istorija“ – Vilnius: Tyto alba, 2024. – p. 564.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Profesoriaus Martyn Rady (g. 1955) knyga Nauja Vidurio Europos istorija. Nuo Romos imperijos žlugimo iki pokomunistinės erdvės (angl. The Middle Kingdoms) tikriausiai tapo geriausia šios vasaros knyga. Buvau labai pasiilgęs negrožinės literatūros, bet tos populiariosios mokslinės, kuri visada mano asmeninėje galvoje padaro rezetą, savotišką žinių ir supratimo perkrovimą, po kurio pasaulio matymas tampa kitoks. Galima sakyti, kad M. Rady knyga man asmeniškai tokia ir buvo. Dabar sunku pasakyti, kodėl aš ją pasirinkau kaip vieną iš daugelio puikių per pastaruosius kelis metus išleistų istorinių knygų, gal pamasino pasirinkti socialiniuose tinkluose tam tikrų asmenų pasidalinimai ir geri komentarai, o gal tai, kad istorija plati, neskirta konkrečiai vienam kokiam istoriniam įvykiui, šaliai ar laikotarpiui. Štai Aušra Maldeikienė po mano komentaru rašė, kad ji šios knygos nesirinktų, nes jos sūnus sakė, kad neverta su ja gaišti laiką. Net suabejojau, kadangi jau buvau kaip tik pradėjęs knygą skaityti, tačiau ją užbaigiau su neslepiamu pasimėgavimu, nors ir teko daryti nemažas vasariškas pertraukas – suskaityti kitus tekstus, keliauti, o kelionėje negalėjau leisti tokio formato knygos, tad teko kuriam laikui įpusėjus palikti namie prie naktinio stalelio, šalia lovos.

 

Pats Martyn Rady yra žymus Didžiosios Britanijos istorikas, baigęs mokslus Londono universitete ir Vengrijos mokslų akademijoje. Didžiąją savo profesinės karjeros dalį jis praleido Londono universiteto koledžo Slavistikos ir Rytų Europos studijų mokykloje (SSEES), kur nuo 2004 m. ėjo Vidurio Europos istorijos profesoriaus pareigas, o 2015 m. jam buvo suteiktas Masaryko profesoriaus titulas. 2020 m. jis išėjo į pensiją ir tapo emeritu, tačiau toliau aktyviai rašo knygas plačiajai auditorijai, tokias kaip The Habsburgs: The Rise and Fall of a World Power (2020). Martynas Rady yra pripažintas Vidurio Europos istorijos ekspertas, ypač daug dėmesio skiriantis Vengrijos teisinei istorijai ir viduramžių lotynų tekstų vertimams, kas rodo jo aukštą erudicijos lygį. Nors kai kas painioja jo pavardę su Vengrijos kilminga šeima, jo paties kilmė yra britiška. Pats autorius gale knygos, padėkos skyriuje, teigė, kad labai nepasitikėjo rašydamas šią knygą, užtruko prisiversti net 20 metų, o didžiausią tekstų dalį parašė karantino metu, kai bibliotekos uždarytos, o pabaigė jau Rusijai puolus Ukrainą. Originalo kalba knyga pasirodė 2023 metais.

 

Kas ta Vidurio Europa? Knygos chronologiniame pasakojime sąvoka ir žinomos regiono periferinės ribos kažkiek kito, nes nuolat mainydavosi užgimstančių ir išnykstančių valstybių teritorijos. Mes, lietuviai, dažnai anksčiau sakydavome, kad esame post-sovietiniai, kitaip sakant, Pabaltijo Rytų bloko šalys, kurios integruojasi į ES. Kaip save apibrėžtume šiandien? Ar Lietuva yra Vidurio Europa, nepaisant to, kad netoli Vilniaus yra įkurtas geografinis Vidurio Europos lankytinas taškas? Manau, M. Rady Lietuvos niekada nelaikė Vidurio Europa, nelaiko ir dabar, tas akivaizdu skaitant jo tekstus. Trumpai tariant, Vidurio Europą apima Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, didelė dalis Rumunijos, Kroatija, Slovėnija, Austrija ir, žinoma, Vokietija. Šių šalių raidai autorius labiausiai ir skiria dėmesį, aišku, įterpdamas ir aplinkinių šalių istorijas, be kurių neįmanoma nupasakoti, kaip viskas vyko šiame regione.

 

Man, kaip skaitytojui lietuviui, buvo įdomu ne kartą aptikti Lietuvos paminėjimą įvairiuose kontekstuose, pvz. 22 skyriuje pavadinimu Kaip suraižyti Europos orangutangą: Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Įtarimo kėlė ne puikiojo Laimanto Jonušio vertimas į lietuvių kalbą, kiek, manau, paties profesoriaus M. Rady Lenkijos minėjimas tekstuose, kuriuose Lietuvos vardas buvo neminimas tarsi tyčia, o didesnė įtaka akcentuojama būtent lenkų. Pvz., Abiejų Tautų respublika kai kur įvardijama tik kaip Lenkija, tarsi Lietuvos svarbos nė nebūtų, nes Lenkija jau iki Liublino unijos buvo karalystė, vadinasi, tarsi svarbesnė ir po unijos. Ne visur tekstuose tai išlenda, tačiau visgi persvara pabrėžti Lenkiją akivaizdi. Po to supratau, kodėl taip yra. Autorių Lenkijos-Lietuvos istoriniais klausimais konsultavo ir jam lektūrą „padavinėjo“ draugas lenkas, tai išreikšta ir padėkoje, tad manau, kad knygoje Lietuva kontekste atrodytų kiek kitaip, jeigu tais pačiais istoriniais klausimais M. Rady būtų konsultavęs lietuvis. Bet nuo to knygą skaityti dar įdomiau! Nes gali suprasti ir mūsų lietuvių galimą susireikšminimą Viduramžių ar Renesanso laikotarpių Europos politikoje, kurioje šiaip ir iš istorijos elementarių pamokų, akivaizdu, kad brėžiama kur kas svarbesnė lietuvių įtaka, nei galbūt buvo tų laikotarpių politinėje arenoje. Kitaip sakant, įdomu suprasti, kaip pašalietis mato mus ir Europą ne per nacionalistinį filtrą.

 

Knygos anotacijoje pabrėžiama, kad knyga parašyta itin šmaikštu stiliumi, tačiau asmeniškai to šmaikštumo norėjosi daugiau, ypač pirmojoje knygos pusėje. Autorius, tiesa, įterpia ir citatų, bando ryškinti paradoksalius politinius sprendimus, absurdiškumą ir pažeria pikantiškų detalių, tačiau labai saikingai, visgi tekstas nėra istorinių anekdotų rinkinys, prisilaikoma ir mokslininko diskurso, todėl nepasakyčiau, kad knyga tampa pilna pikantiškų ir nežinomų istorinių detalių. Priešingai – daugelį dalykų jau žinojau iš kitur, tad daug kur autorius nenustebino, kaip nenustebino ir rašymo stilius, kurį pavadinčiau populiariąja moksline, t. y. panašiai toks, kokį galite aptikti kasmėnesiniuose itin spalvotuose istorijos populiarinimo žurnaluose, kokių turime savo spaudos lentynose lietuviškai.

 

Visgi ką man davė ši knyga? Geras istorijos pamirštas pamokas! Daug ką pasitikrinau iš naujo, ypač primirštus dalykus. Būta nemažai ir naujos medžiagos, kuri kiek kitaip, t. y. kitokiuose kontekstuose duodavo naujų suvokimų. Knygoje gausybė istorinių asmenybių, apie kurias visą vasarą domėjausi papildomai internete, netgi čia sukūriau ne vieną įrašą, nes buvo be galo įdomu. Kitaip sakant, Nauja Vidurio Europos istorija asmeniškai paskatino domėtis plačiau ir man toks lėtesnis skaitymas, kuris labiau primena istorinių žinių paklodės lopymas, labai patiko.

Martyn Rady

 

Aptikau ir kiek netikėtų autoriaus pateiktų žiūros perspektyvų, kokių paprastai lietuvių mokslininkų istoriniuose veikaluose neaptiksite, pavyzdžiui, štai kaip autorius perteikia mūsų senovės baltų prūsus, kurie, pripažinkime, dažnai pas mus istorijoje laikomi išdidūs, nes nepasidavė ilgai kryžiuočiams ir t. t. „Dauguma senųjų prūsų gyveno kaimeliuose, dažnai apjuostuose tvora, iškaišyta gyvūnų kaukolėmis atbaidyti piktoms dvasioms. Jie garbino girias bei ąžuolus ir įsivaizdavo dievus, kurie juos aplanko ugnies, perkūno, žalčių ir miško dvasių. Bet taip pat praktikavo žmonių aukojimą ir reikalaudavo, kad nukautų karių našlės pasikartų. Atlikdami mirties apeigas, laidodavo gyvus arklius arba paleisdavo ugnimi visą arklidę. Net užgrūdintus riterius, ką tik atvykusius į Prūsiją iš Šventosios Žemės mūšių laukų, sukrėtė tai, ką jie išvydo. Viename aprašyme Prūsija pabadinta „siaubų ir laukinių žemių šalimi. (p. 132-133).“

 

Pasidalysiu dar keliomis citatomis, kurios pikantiškai atskleidžia to meto įvairovę ir margumą, sugriauna savotišką asmeninį įsivaizdavimą. „Liuteris savaime autoritetu nepriblokšdavo – smulkaus sudėjimo, prakaulaus veido, įdubusiomis akimis. Judesiai buvo kampuoti, o žvilgsnis neramus, todėl atrodė apsėstas. Tad Cranachas portretuose jį pastambindavo, suteikdamas jam tvirtumo ir solidarumo, būdingo natūraliai apkūniems Saksonijos kunigaikščiams, su kuriais jis dažnai buvo rodomas portretuose, stovintis petys į petį <...> Cranachas iš Liuterio padarė prekės ženklą, bet ir Vitenbergą pavertė didžiausiu spausdinimo centru Šventojoje Romos imperijoje, o jo spaustuvininkus ir savo spaustuvę – turtingiausiais (p. 194).“ Kas išaiškėja apie Martyną Liuterį ir jo kultą? Ogi tai, ko paprastai nesužinosi iš istorijos pamokų ar perskaitęs Vikipediją: jeigu ne dailininkas ir jo spaustuvė, Liuteris su savo idėjomis galbūt nebūtų išvis prasimušęs ir pakeitęs Europą.

 

Naujiena buvo ir tai, kaip autorius akcentuoja Renesanso metu buvusią religinę toleranciją LDK ir Lenkijoje. Paprastai esame linkę kaltinti jėzuitus, kurie iš šių teritorijų pamažu niekingais būdais ėmė vyti protestantus, bet mokslininkas įžvelgia religinių karų XVII a. pradžią dėl visai kitos priežastis: „Religinės perskyros Vidurio Europoje visur aštrėjo, ir net anksčiau palyginti ramios vietos, kaip Krokuva ir Vilnius, neretai nugrimzdavo į chaosą. Bet nesantaiką įtvirtino ne kas kita kaip kalendorius. Pasirodė, kad labiau skaldo ne tai, kaip garbini Dievą, o kada tai darai (p. 229).“

 

Ne ką įdomiau perteikiamos ir XIX amžiaus tendencijos, kai visim tarsi apsėsti dėl romantizmo tautinių idėjų, ėmė ieškoti ir klasifikuoti pagal išvaizdą žmones, kas iš esmės taps ir XX a. rasiniu pagrindu pačiam Hitleriui iškelti fašistinę vokiečių idėją apie arijų rasę. „Skirtingų Vengrijos tautinių grupių kultūrų, charakterio ir fiziologijos palyginimai tapo daugybės globėjiškų ir rimtų mokslinių tyrimų objektu. Štai viename to meto tekste aiškinama, kad Transilvanijos rumunės yra „gležno sudėjimo, lieknos, smulkaus veido; dailios, bet greitai sensta, būna labai darbščios.“ Slovakai „paprasti, religingi, švelnūs, kuklūs ir ramūs, bet dažnas jų apgaulus, užsispyręs, o įsikarščiavęs puola vaidytis. (p. 383).“ Ta stereotipizacijos mada XIX a., ieškant ir išskiriant tautinį charakterį ir fizinius bruožus, padės dideliam rasizmui pamatus vėlyvaisiais laikais. Ir tam tikra prasme, žavu, kad knyga Naujo Vidurio Europos istorija nėra vien tik faktų perpasakojimas, autorius, sakyčiau, užčiuopia ir sujungia priežastis su vėlyvesnėmis pasekmėmis, galima susidaryti tą priežasčių žemėlapį, labiau suprasti įvykių sąsajas.

 

Būta ir tokių įdomybių, apie kurias taip pat bet kur iš istorijos šaltinių nesužinosi. Pavyzdžiui, vokiečių okupacija per Pirmąjį pasaulinį karą Baltarusijoje ir Vilniuje: „Atradę baltarusius, 1945 m. įsteigė pirmąsias istorijoje baltarusiškas mokyklas, rėmė baltarusišką spaudą ir Vilniuje įkūrė nuolatinę liaudies kultūros ekspoziciją. Šiandien baltarusiai už savo tapatybės suvokimą iš dalies gali dėkoti vokiečių pirmeiviams, pasakiusiems jiems, kas jie yra, ir pateikusiems vienas iš pirmųjų istorijos pamokų (p. 404).“

 

Labai mane nustebino, kad Tarpukario nuodėmingas vokiečių gyvenimas – bordeliai, suvešėjusi kabareto kultūra, naktiniai lošimai, narkotikai, alkoholis ir seksas – vėliau buvo primetamas žydams, kas pamasino antisemitizmą ir vokiečių politikus puritonus krypti prie nacionalistinių ir fašistinių idėjų, t. y. kaltinti kitas tautas savo tautos ištvirkavimais. Štai kaip autorius apibūdina seksualumą ir pasikeitusį moters įvaizdį Vokietijoje ir Vidurio Europoje tarpukaryje. „Po Pirmojo pasaulinio karą į grožinę literatūrą ir filmus skverbėsi mirtinai pavojinga moteris gundytoja, vampyrė, nusikaltėlė, hipnotizuojanti šokėja, pedantė ir šnipė, žaidžianti vyrų nerimu dėl Naujosios moters, kurios ekonominis savarankiškumas kėlė iššūkių vyriškajai puikybei. Aiškindamiesi naujosios moters reiškinį ir jo padarinius vyrų psichologijai, režisieriai rėmėsi Sigmundu Freudu bei psichoanalizės mokslu ir moterų iškilimą vaizdavo atvirai seksualine prasme, derindami su vyrų galios netekimo, impotencijos ir kastracijos baime (p. 421-422).“

 

Žodžiu, knygoje prisižymėjau daugybę citatų ir idėjų, kurios man labai patiko, tad todėl man šioji knyga ir patiko. Ji struktūriškai nuosekli, nes autorius viename skyriuje apžvelgia politinę areną, o kitoje labiau skiria sockultūriniam pažinimui, pasaulėvokos pokyčiams, tad knyga ir lengva, ir šiek tiek šmaikšti, ir emocionali – bet tai ir yra populiariosios mokslinės lektūros požymis, kuris paskaitomas ne vien istoriją studijuojantiems žmonėms, bet ir vidutiniokams, kurie nori išprusti savarankiškai, turi šiokių tokių žinių ir supratimą. Naujos Vidurio Europos istorijos knygos pabaigoje rasite itin turtingą – apie 60 puslapių! – mokslinių veikalų sąrašą, kuriuo autorius rėmėsi rašydamas šią knygą.

 

Maištinga Siela