Filmas: "Riešutų sviesto erelis" / "The Peanut Butter Falcon"

Sveiki,

Šią vasarą kaip niekada žiūriu mažai filmų. Tiesiog nesinori, nes po 10 minučių, paniręs į jau esančias klišes ir banalybes, išjungiu vaizdą, nes... gaila laiko vidutiniams filmams. Visgi šįkart sukandau dantis ir pažiūrėjau nuotaikingą ir neblogai kino kritikų įvertintą nuotykių dramą „Riešutų sviesto erelis“ (angl. The Peanut Butter Falcon) (2019), kuris pasakoja apie Dauno sindromą turintį vyruką Zaką. Šis dėl savo kitoniškumo paliktas šeimos senolių pensionate, tačiau pabėga ir susidraugauja su brutalios išvaizdos žveju Taileriu. Zakas atstoja Taileriui mirusį brolį, jie leidžiasi po pietines JAV pelkes ir vandenis kelionėn, bėga nuo vietos agresyvių žvejų, tačiau Zako jau ieško pensionato slaugė Eleonora...

Štai toks paprastas siužetas, kuris paremtas vasariškais nuotykiais ir jau ne kartą kine matytais triukais perteikiamos gyvenimiškos tiesos. Iš tikrųjų filmas remiasi pagrindinio veikėjo Zako kitoniškumu: nevykėliu ir atsilikėliu nuolat vadinamas Zakas iš tikrųjų peržengia tam tikrą standartų ir jam lipdomų etikečių ribą ir geba susirasti tikrą draugą. Filmas sako, kad Dauno sindromas dar nėra gyvenimo nurašymo priežastis, o džiaugtis geba kiekvienas, jeigu tik individas patenka į jam malonią ir draugišką aplinką. Paprastos tiesos. Čia prisiminiau puikų ispanų filmą apie tos pačios diagnozės veikėją „Aš taip pat“ (ispan. Yo tambien) (2009), kuris geba save realizuoti „normaliųjų“ pasaulyje.

Atostogomis ir vasara dvelkianti kino juosta iš tikrųjų yra pozityvaus kino pavyzdys, kurį iš dalies gali žiūrėti net paaugliai. Kai kada, žinoma, erzino tas dalykiškas pamokslaujantis tonas, dialogai suliteratūrinti, veikėjai ima neretai šnekėti sentencijomis lyg kokie filosofai ir staiga filmas ima stabarėti, netenka tikroviškumo. Tačiau akivaizdu, jog šio filmo idėja ir nėra atkartoti tikrovės, jis mums perteikia tikrovės patobulintą variantą, bando įkvėpti ir vienas iš svarbiausių įkvėpimo dalykų yra aplinka, kurioje vyksta šis pasakojimas: egzotiški Luizianos regiono pelkynai, upės vandenys, rankomis pasigamintas plaustas ir toji savęs atradimo ir kito priėmimo gana robinzoniškoje aplinkoje žmogiškumą vaizduojantis balanso miksas, kuris galiausiai atmosferiškai įtraukia. Supranti, kad iš dalies žiūri atsikartojančių klišinių pamokslų kratinį, bet tame randasi 1990-ųjų kine dominavusios paprastos pamokymo razinos, kažin kokia užkrečiama nostalgiška kino dvasia. Filme pasirodo tokios mega kino žvaigždės kaip Shia LaBeauf ir Dakota Johnson – abu juos labai mėgstu ir vėl smagu juos pamatyti vis kitokiame amplua. Sakyčiau, filmas daugeliui išties patiks, ypač tiems, kurie kine ieško įkvėpimo, vasaros spalvų, pozityvios draugystės pavyzdžių ir tiki, kad kiekvienas, nepriklausomai nuo to, koks gimė, turi teisę į pripažinimą ir svajones.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela