Filmas: "Riešutų sviesto erelis" / "The Peanut Butter Falcon"

Sveiki,

Šią vasarą kaip niekada žiūriu mažai filmų. Tiesiog nesinori, nes po 10 minučių, paniręs į jau esančias klišes ir banalybes, išjungiu vaizdą, nes... gaila laiko vidutiniams filmams. Visgi šįkart sukandau dantis ir pažiūrėjau nuotaikingą ir neblogai kino kritikų įvertintą nuotykių dramą „Riešutų sviesto erelis“ (angl. The Peanut Butter Falcon) (2019), kuris pasakoja apie Dauno sindromą turintį vyruką Zaką. Šis dėl savo kitoniškumo paliktas šeimos senolių pensionate, tačiau pabėga ir susidraugauja su brutalios išvaizdos žveju Taileriu. Zakas atstoja Taileriui mirusį brolį, jie leidžiasi po pietines JAV pelkes ir vandenis kelionėn, bėga nuo vietos agresyvių žvejų, tačiau Zako jau ieško pensionato slaugė Eleonora...

Štai toks paprastas siužetas, kuris paremtas vasariškais nuotykiais ir jau ne kartą kine matytais triukais perteikiamos gyvenimiškos tiesos. Iš tikrųjų filmas remiasi pagrindinio veikėjo Zako kitoniškumu: nevykėliu ir atsilikėliu nuolat vadinamas Zakas iš tikrųjų peržengia tam tikrą standartų ir jam lipdomų etikečių ribą ir geba susirasti tikrą draugą. Filmas sako, kad Dauno sindromas dar nėra gyvenimo nurašymo priežastis, o džiaugtis geba kiekvienas, jeigu tik individas patenka į jam malonią ir draugišką aplinką. Paprastos tiesos. Čia prisiminiau puikų ispanų filmą apie tos pačios diagnozės veikėją „Aš taip pat“ (ispan. Yo tambien) (2009), kuris geba save realizuoti „normaliųjų“ pasaulyje.

Atostogomis ir vasara dvelkianti kino juosta iš tikrųjų yra pozityvaus kino pavyzdys, kurį iš dalies gali žiūrėti net paaugliai. Kai kada, žinoma, erzino tas dalykiškas pamokslaujantis tonas, dialogai suliteratūrinti, veikėjai ima neretai šnekėti sentencijomis lyg kokie filosofai ir staiga filmas ima stabarėti, netenka tikroviškumo. Tačiau akivaizdu, jog šio filmo idėja ir nėra atkartoti tikrovės, jis mums perteikia tikrovės patobulintą variantą, bando įkvėpti ir vienas iš svarbiausių įkvėpimo dalykų yra aplinka, kurioje vyksta šis pasakojimas: egzotiški Luizianos regiono pelkynai, upės vandenys, rankomis pasigamintas plaustas ir toji savęs atradimo ir kito priėmimo gana robinzoniškoje aplinkoje žmogiškumą vaizduojantis balanso miksas, kuris galiausiai atmosferiškai įtraukia. Supranti, kad iš dalies žiūri atsikartojančių klišinių pamokslų kratinį, bet tame randasi 1990-ųjų kine dominavusios paprastos pamokymo razinos, kažin kokia užkrečiama nostalgiška kino dvasia. Filme pasirodo tokios mega kino žvaigždės kaip Shia LaBeauf ir Dakota Johnson – abu juos labai mėgstu ir vėl smagu juos pamatyti vis kitokiame amplua. Sakyčiau, filmas daugeliui išties patiks, ypač tiems, kurie kine ieško įkvėpimo, vasaros spalvų, pozityvios draugystės pavyzdžių ir tiki, kad kiekvienas, nepriklausomai nuo to, koks gimė, turi teisę į pripažinimą ir svajones.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Amerikos gangsteris" / "American Gangster"

Sveiki, skaitytojai,

Turėjau neapsakomą malonumą pažiūrėti mano mėgstamo režisieriaus Ridley Scott filmą „Amerikos gangsteris“ (angl. American Gangster) (2007), prisipažinsiu, kad žiūrėdamas senas juostas apie gangsterius, tame tarpe ir „Krikštatėvis“, „Kartą Amerikoje“ ar net vienas iš naujausių „Žiaurūs 1981-ieji metai“, nepajuntu to kvapo gniaužiančio jaudulio, kurį pajunta man rekomendavę žmonės. Tiesiog apkaltinau temą – gangsteriai ne man, tačiau R. Scott, na, negali sukurti prasto filmo, juolab, kad žaviuosi visais jo darbais, universaliomis temomis ir žanrais. Prisipažinsiu, labai bijojau, kad šis filmas nepatiks.

Žiūrėjau prieš miegą ir, žinokite, kai kurie siužetai „nuėjo“ į mano sapnus! Filmas išties įsimenamas ir puikus. Galima paploti vien už nuostabų scenarijų, kuris įtraukė, pateikė daugybę intrigų, nepaviršutiniškų charakterių, laikmečio dvasios, urbanistinės aplinkos, galiausiai gatvės ir teisėsaugos politikos. Tiesiog visko labai daug ir tiršta, bet tikriausiai jaučiasi režisūrinis įdirbis, dėmesys detalėms, kurios nėra specialiai akcentuojamos, bet kinomano akims visgi pastebimos. Kadangi istorija biografinė, jaučiasi didelis dėmesys autentikai ir noru interpretuoti kuo tiksliau ir kuo arčiau realijų. Nuostabius vaidmenis sukūrė šiaip jau R. Scott mylimas aktorius Rassell Crowe, bet labiausiai mane sužavėjo visgi Denzel Washington‘as, kurio atliktas pagrindinis Franko Luko vaidmuo išties vertas geros analizės – griežta tvarka, aiški šeimos ir gyvybės saugojimo bei globojimo pozicija ir čia pat to paneigimas – kulkos į kaktą, narkotikų prekyba, griaunami gyvenimai. Išties vertybiniu atžvilgiu šis ramus kaip belgas personažas padarė gana didelį įspūdį. Na, ir jau mirusi aktorė Ruby Dee, kuri atliko gangsterio motinos vaidmenį, gavo nominaciją į „Oskarą“ kaip geriausia antro plano aktorė.

Filmas išties puikus, jis teikia visokeriopą malonumą ir yra gana aukštos prabos, tikrai turėtų patikti serialo „Narkotikų prekeiviai“ žiūrovams. Neskubus, bet gilus ir nepaviršutiniškas scenarijus leidžia mėgautis ne tiek veiksmu, kiek personažų pasaulio savivokomis, jų vertybėmis. Rimtas, nekasdienis filmas, kuris daug kam turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Everestas" / "Everest"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai ne aš vienas ilgai laukiau islandų režisieriaus Baltasar Kormakur naujausio filmo „Everestas“ (angl. Everest) (2015). Tiesą sakant, manęs nė kiek nebestebino pasirinkta išgyvenimo biografinė istorija, kuri 1996 metais sukėlė ištisą bangą diskusijų apie įvykusią tragediją, kopiant į aukščiausią pasaulio kalną Everestą, dar kitaip vietinių vadina Džomulunga. Filmas jau spėjo nuaidėti per Lietuvos kino teatrus ir pasaulį, jį gerai įvertino tiek kino kritikai, tiek paprasti žiūrovai.

Viena iš populiarumo priežasčių tikrai nebuvo islandiška režisieriaus pavardė, kuri galbūt buvo labiau žinoma užkietėjusiems kino gurmanams, bet veikiau ištisa virtinė vienų ryškiausių nūdienos aktorių, kurie sutiko atlikti netgi visai menkus antraeilius vaidmenis, kad tik nusifilmuotų šiame filme. Filmas išties geras – scenarijumi, aktoriais ir, žinoma, neprasta režisūra. Šaltis, vėjas, noras pasiekti viršūnę išties stebina. Stebina ir tai, kad veikėjai nelabai žino, kodėl jie kopia į Everestą, kai kurie nutyli, kai kurie tiesiog nebeturi gyvenime aiškaus tikslo ir vienintelė jų kelionė žemėje lieka kopimas.

Žinoma, filmas ganėtinai komercinis ir visai ne dėl didžiulės reklaminės kampanijos, bet pati režisūra dvelkia amerikietiška produkcija – tokio braižo istorijų kino istorijoje galima priskaičiuoti ne vieną dešimtį ir visi jie daugiau ar mažiau verti žiūrėjimo. Tai šalta, atšiauri ir tragiška istorija, kuria labai lengva patikėti, kadrai įtikina, filmuota taip pat gana ekstremaliomis sąlygomis, – žodžiu, režisierius tikrai susipažinęs su išlikusių gyvųjų liudijimais, memuarais ir kuo įtaigiau stengėsi mums perteikti alpinistų tragediją. Vienas jautriausių momentų filme būna žmogaus apsisprendimas likti kalno papėdėje, kai ryšio susisiekimo prietaisais žmonės atsisveikina su mylimaisiais – tai tiesiog sunkiai suvokiama, jog taip būta iš tikrųjų... Šiaip filmas vertas neblogo vakaro.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dangus aukštai" / "Higher Ground"

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Dangus aukštai“ (angl. Higher Ground) (2011), kuri režisavo Vera Farmiga ir pati atliko pagrindinį vaidmenį. Filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, todėl nutariau pasižiūrėti, juolab kad man patinka Veros Farmigos pasirodymai kine, o ir jos jaunesnioji sesutė, „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždutė Taissa Farmiga taip pat suvaidina rolę šiame filme ir iš esmės pradeda kaip aktorės karjerą.

„Dangus aukštai“ – tai debiutinis Veros Farmigos filmas ir drįstu pasakyti, kad tikrai rimtas ir brandus darbas. Slidūs religiniai tematiniai niuansai gana rizikingi, nes katalikai ir bet kurios kitos religijos atstovai nemėgsta būti kritikuojami. O šičia yra tiek daug religinio davatkiškumo, o ir vietomis tikro fanatizmo, bet tai papasakota taip subtiliai ir gražiai, kad belieka tik paploti tiek scenarijaus autoriams, tiek aktoriams, tiek pačiai režisierei. Tikėjimo tikrumo ir dievo priartėjimo trokštanti pagrindinė herojė tarp tų „nušvitusių“ krikščionių atrodė kur kas tyresnė ir tikresnė, nei viena tiesa besiramstantys tikintieji. 

Pirmoji filmo pusė gana nebloga, kol kas neaiški nei tema, nei problema, bet pamažu ima ryškėti tikėjimo problema. Tos doktrinos, Jėzaus pasekėjų sutirštinta pasaulėvoka taip intensyvėja, kad kartais nuo to pasidaro negera. Žiūrovas „normalus“ ima klausti, kaip šitaip galima gyventi, šitaip ištisai nuo ryto iki vakaro, įrėmintiems religinių tiesų, kuri iškreipia krikščioniškas dorybes ir paverčia žmones aklais, savo nuodėmių – puikybės, pavydo ir t.t. nebematančiomis būtybėmis. Subtilūs susipriešinimai, Veros Farmigos žavi, aišku, ir vaidyba, bet labiausiai jos personažo charakteristika – tokia tyra, nuoširdi, paprasta, pasiruošusi atiduoti ir mylėti, nepaisant visko, o „priartėję prie dievo“ priešingai – regią vien tik šėtono pusę ir kitų nuodėmes.

Filmas patiko labiau nei tikėjausi dėl savo temos ir, manau, tie, kurie ištikti tikėjimo problemos ir ieško visokiose religijose tikrosios tiesos ir tik vienos, nenuginčijamos disciplinos, manau, turėtų pasižiūrėti šį filmą. Subtiliai, o ne brutaliai, papasakota apie dvasios alkį, išpildant krikščioniškąsias dorybes per pasaulietinį santykį. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užkratas" / "Contagion"

Sveiki visi,

Šiandien labai trumpai noriu pasisakyti apie filmą „Užkratas“ (Contagion) (2011 m.). Tai amerikiečių režisieriaus Steven Sodbergh, „Narkotikų kelias“, bei „Aušeno vienuoliktukas“ režisierius, kuris pristatė vieną naujausių, bet toli gražu ne patį geriausią savo darbą. Filmas pasirodė šiek tiek nuvalkiotas – visoje planetoje kyla mirtina viruso grėsmė, o kažkur virš civilių galvų grumiasi humaniškumas su aršiu kapitalizmu. Iš esmės primena ne vieną filmą, tuo pačiu ir „Epidemiją“ ir net vieną kitą gramą „Absoliutaus blogis“ epopėją. Nesuprantu, kodėl režisierius vis kapstėsi po tą pačią medžiagą, lyg bandydamas kažką naujo atskleisti, bet taip nieko naujo ir neatskleidė – filmas pasirodė vidutinio lygio, o galgi net mažesnis ir nė iš tolo neprilygo įtampai, kurią kuria pvz. filmas „Invazija“ (2007).

Vienas didžiausių šio filmo pliusų ir režisieriaus pasiekimų yra nuostabus garsių aktorių kolektyvas. Ne kiekviename filme pamatysi – Cotilard, Winslet, Paltrow, J. Law, M. Damon ir kitus taip aršiai ir šiek tiek apgailėtinai besikapstančius po vidutinį scenarijų. Nors kino kritikai filmą pasitiko ganėtinai palankiai, tačiau iš žiūrovų pusės daug simpatijų nesulaukė, o ir aktoriai, kuriems nebuvo galimybės pademonstruoti savo kalibro, pasirodė tik eiliniai praeiviai eilinėje juostoje. Iš viso srauto kaip personažus išskirčiau K. Winslet kuriamą personažą bei G. Paltrow. Šįkart labai nykiai atrodė J. Law tokio neaiškaus ir beskonio charakterio, kad apsaugok aukščiausiasis. Žinoma, režisieriaus užmojis yra neatskleisti aktorius, bet aprėpti globalinės katastrofos atmosferą, todėl siužetui tenka šokinėti po įvairių šalių miestus. Tada kyla natūralus klausimas, o kam tada kviestis tiek daug puikių aktorių, kurių vaidmenis galėjo sukurti bet kas? Kvepia komerciniais kėslais. Bet nesvarbu.

Filmą vertinu kaip vidutinį, tiesą sakant, nelabai išlaikė jis įtampos, daug triukšmo dėl nieko. Žinoma, leido pasvarstyti apie tai, kas būtų, jeigu būtų, tačiau didesnio įspūdžio juosta nepaliko.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Intymios pamokos" / "The Sessions"

Sveiki visi,

Ši naktis buvo kažkokia bemiegė, todėl nutariau pasižiūrėti lenkų kilmės režisieriaus Ben Lewin filmą „Intymios pamokos“ (The Sessions) (2012 m.). Šiaip iš tikrųjų šio filmo jau laukiau senokai ir vis slankiojo mano būtinų pamatyti filmų sąrašuose, todėl pasitaikius progai, griebiau jautį už ragų. „Intymios pamokos“ – tai pasakojimas apie raumenų nevaldantį vyruką, kuris sulaukęs jau garbingo amžiaus užsimano intymaus gyvenimo su moterimi, tačiau neturi jokios seksualinės patirties, štai taip jo gyvenime atsiranda Šerli – surogatinė sekso partnerė – mokytoja, kuri per šešis susitikimus bando išmokyti ligonį atsipalaiduoti. Sakyčiau, labai jauki, įdomi ir intymi tema įrėminta į romantinės dramos rėmus. Šią juostą gerai sutiko ir kino kritikai, kurie aukštus balus iškėlė dėl meistriškumą rodančių dviejų aktorių – John Hawkes ir Helen Hunt. Hulen Hunt už šį vaidmenį nominuota daugelyje prestižinių apdovanojimų, o mano didžiausias nustebimas jos šiame vaidmenyje tikriausiai buvo drastiškas apsinuoginimas, kuris nebuvo vien tik epizodinis, jai nuolat tekdavo būti nuogai ir tai, žinoma, kėlė nebe pirmos jaunystės aktorės reitingus drąsumo ir profesionalumo atžvilgiu. Ir tikrai, nemažai pagyrų galėčiau duoti ir John Hawkes, kuris atliko ne ką mažiau įdomų ir įtaigų vaidmenį.

Filmas keblios ir intriguojančios tematikos ir siužetinių linijų, bet man jis susižiūrėjo labai lengvai – didelio sunkaus akmens sluoksnį nuėmė romantinės dramos klišių pasaldinimai ir visgi filmas man kur kas labiau patiko nei tose pačiuose kanonuose pieštas „Kartu iki pasaulio pabaigos“ (2012). Filme taip pat dvelkia subtilūs juodojo humoro potėpiai, ypatingai išpažinties scenos bažnyčioje. Žinoma, įdomiausios vietos būdavo seksologės ir ligonio intymūs susitikimai, jų dialogai, prisilietimai, kurie nebuvo iki omegos išskaptuoti ir tobulai subtiliai išpildyti, mat humoras to neleido padaryti, bet sakyčiau pakankamai lengvai ir ironiškai pasaldintas variantas šįkart neblogai tinka. Didžiausi šio filmo pliusai tikriausiai ir yra siužetas bei aktoriai, silpniau (dėl skonio reikalo) pasirodė šitos istorijos pateikimo būdai ir manieros, gal retkarčiais norėjosi daugiau išspausti dramos, o ne lengvabūdiškumo, tačiau ir tas lengvumas ir romantika nėra perspausti, sakyčiau, beveik subalansuoti. Drama ateis į Lietuvos kino teatrus kovo mėnesį, gaila nebent kino teatrų, kai filmas jau nutekėjęs ir išverstas į lietuvių kalbą. Bet ką padarysi... 

Šiaip siūlyčiau filmą pažiūrėti tiems, kurie mėgsta gerą vaidybą, įdomius gyvenimiškai neįprastus siužetus ir nori pamatyti nuogą Helen Hunt.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela