Filmas: "Gladiatorius 2" / "Gladiator II"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau, kiek mėnesių atidėliojau Ridley Scott filmą „Gladiatorius 2“ (angl. Gladiator II) (2024). Žinojau, kad bus prastesnė už pirmąją legendinę 2000-ųjų metų sukurtą dalį, tačiau šiam filmui reikėjo kažin kaip ypatingai nusiteikti, t. y. didelėms batalinėms kovoms, smurtui, Romos intrigoms ir schematiškum, be kurio tikriausiai sunku sukurti masinio reginio antikinio turinio filmą.

 

Filmas man patiko. Ir priešingai nei daugeliui mūsų tautiečių, kurie spėjo labai greitai išdėti „Gladiatorių 2“ į šuns dienas, norėčiau jų paklausti, o ko jie iš tikrųjų tikėjosi? Jeigu atsakymas yra „bent tokio pat, kaip pirmosios dalies“, tai atsakymas pats banaliausias ir nieko nepasakantis. Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga sukurti gerą Antikos medžiaga pagrįstą pasakojimą, kuris nebūtų alternatyvusis filmas. Galima sakyti, pats R. Scott sukūrė šio masinio kino etalonus ir pats juose šiek tiek pastrigo.

 

„Gladiatorius 2“ tęsia istoriją, susijusią su pirmąją dalimi. Pasakojimas susifokusuoja po 16 metų nuo buvusių įvykių į Liucijų, iš Romos pabėgusį ir pasislėpusį Rytuose Maksimo ir Liucijos sūnų. Pastarasis susikūrė barbaro tapatybę ir jau kurį laiką gyveno Romos imperijos užribyje, tačiau nukariavus romėnams tampa jų vergu, o dėl fizinės jėgos ir apsukrumo dar atrinktas ir į gladiatorius. Atsidūręs Romoje ir Koliziejuje besielgiąs taip, kaip anuomet elgėsi jo tėvas, Liucijų, kurį visi dabar vadina Hanu, netrukus atpažįsta jo tikroji motina Liucija ir apsilanko vergų kalėjime... Tikroji intriga ir dramatizmas prasideda tada, kai iš tikrųjų Liucijus ima neigti esąs imperatoriškos kilmės ir atstumia motiną...

 

Iš tikrųjų istorija labai tvarkingai sudėta pagal visą vyksmą, taip tvarkingai, kad nekyla jokių abejonių, jog iš tikrųjų žiūri patetišką romėnišką teatrą ne tik Koliziejuje kartu su romiečiais ir kvaištelėjusiais imperatoriais, bet ir tas „tikrąsias“ scenas. Filmas žiūroviškas ir parodomasis, veikėjai užgrūdinti plieno ir smurto, tačiau išdrožti tarsi iš komiksų, t. y. patetiškai kalba Cicerono ir Vergilijaus frazėmis, vergai susikabinę draugiškai rankomis plauna vienas kitam žaizdas, drąsina sentencijomis ir žodžiais apie pomirtinio pasaulio upes, nors tikrovėje daugelis iš jų turėjo būti beraščiai ir neapsieiti be keiksmažodžių. Žodžiu, filmas neapeliuoja į tikrąjį Romos siaubą, bet stengiasi pateikti dirbtiną heroizmą, o pagrindinis veikėjas Liucijus, kurį sukuria aktorius Paul Mescal atrodo prifarširuotas ne tik steroidų, bet ir lėlių teatro heroizmo. Tą patį galima pasakyti ir apie Pedro Pascal sukurtą tragišką veikėją Akacijų. Veikėjai karikatūriniai ir perteikia tik moralinius etalonus arba ydingus tipažus, jeigu imperatoriai – tai būtinai žmogiškumą ir protą praradę puskvailiai, jeigu vergų prekeiviai – tai būtinai apsukrūs ir visur pralendantys niekšeliai, o jeigu jau gladiatoriai – tai už gyvybę kovojančios nukariautos aukos. Viskas taip elementariai sustyguota, kad nekyla jokių abejonių, kad R. Scott žaidžia saugų 90-ųjų kino taisyklėmis sukurtą žaidimą.

 

Nepaisant to, kad filmas prifarširuotas klišių ir veikėjai vienkrypčiai, jie visgi tvarkingai atitinka herojinio epo reglamentus. Kitaip sakant, režisierius nesistengia nieko novatoriško pagerinti, o tik kuria šablonais nusigulėjusį kanonizuotą kiną, kuris dvelkia tvarkinga prabanga, ištaigingumu ir atpažįstamais veikėjų tipažais, o patetiškos ir dramatiškos žudymo ir pasiaukojimo scenos kaip ir priklauso žanriniam kinui. Filmas kuris mane grąžino prie nostalgijos, kai iš tikrųjų tikėjau tokiu kinu: argi ne stebuklas?

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Makbeto tragedija" / "The Tragedy of Macbeth"

 

Sveiki,

Daug gerų, legendinių, vidutinių ir visai prastų kino režisierių buvo vienaip ar kitaip prisilietę prie anglų dramaturgo V. Šekspyro dramų. Tai tikriausiai labiausiai kada nors ekranizuotas dramaturgas kino istorijoje, todėl kaskart imti ir „padaryti“ iš jo medžiagos ką nors kitokio yra gana rizikinga, nes daugelis vakariečių žiūrovų, kurie puikiai pažįsta ne tik medžiagą, bet ir buvusias ekranizacijas, žiūri gana pretenzingai į bet kokį novatorišką Šekspyro pateikimą. Sakyčiau, viena sėkmingiausių režisierių, kuri „atnešė“ sumodernintą Šekspyrą į didįjį kiną buvo Julie Taymor. Kada paskutinįkart mačiau „Makbeto“ ekranizaciją? Tikriausiai Justin Kurzelo ekranizacijos variantą su Marion Cotillard ir Michael Fassbender, pastarasis filmas buvo itin vizualus, tarsi stebuklinė siaubo pasaka. Naujausią ekranizaciją siūlo Joel Coen, kuris tikriausiai pavargęs su broliu dirbti prie komedijų, nusprendė išbandyti ir perteikti savo „Makbeto tragedija“ (angl. The Tragedy of Macbeth} (2021) viziją.

Daugeliui filmas, manau, patiks nuo pat pirmųjų kadrų (turiu galvoje, ne komercinio kino žiūrovą). Režisierius vėl renkasi pastaruoju metu itin kine madingą retro spalvų spektrą, kurdamas viduramžių baugią rūmų intrigų atmosferą. Ši versija gerokai skiriasi savo raiška nuo matyto J. Kurzelo versijos. Makbetas nužudo karalių, užima jo vietą, o jį pakursčiusi žmona pamažu išprotėja. Filme laikomasi tradicinio V. Šekspyro medžiagos, net veikėjai kalba poetizuota literatūrine kalba, lyg vaidintų teatro scenoje. Režisierius nesistengia perteikti pilies ir viduramžių įprastą kine vaizdinį, jis renkasi scenas statyti lokaliose menėse tarsi teatrui suręstose specialiose statiškose scenose, o dinamiką atperka besikeičiančios veikėjų intencijos, nuotaikos, veido išraiškos – čia juoda-balta spalvos itin tinka, o poroje esantys Denzel Washington ir Frances McDormand (ypač ji!) labai tiko šiems vaidmenims, nepaisant to, kad galbūt pagal Šekspyro dramą veikėjai turėjo lyg ir būti perpus jaunesni.

Tam tikrų istorinių neatitikimų visgi yra nemažai. Režisierius absoliučiai laikosi naujos Holivudo nuostatos, kad norint gauti „Oskaro“ nominaciją, filme pagal aktorių kastingą negali būti vien baltaodžiai ar be homoseksualių aktorių. Viduramžiuose neįmanomi dalyką (turiu galvoje, juodaodžius veikėjus), šiandien ganėtinai tradiciškai perteiktame „Makbete“ gali vaidinti tiek azijiečiai, tiek afroamerikiečiai, tiek kitos rasės žmonės, ir tai neturi nieko bendra su medžiaga, tarsi aktoriaus gymis yra atribotas nuo istorinės tiesos. Apie tai nemažai kalbėjo ir istorinių romanų rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Ar tai gerai? Aš nežinau, bet retkarčiais dėl tos perdėtos diskriminacijos baimės nuvažiuojame iš kelio į takelį. Nepaisant to, šis filmas telkiasi į meniškumo pusę, teatro mizanscenų integracija ir panaudojimas šiame kine tampa raiškos paraku. Nežinau, kaip kitiems, bet kol žiūrėjau šį filmą, visąlaik galvojau apie Ingmat Bergman filmą „Septintasis ženklas“ (1957), kuris savo raiška ir dvasia smelkiasi į šį „Makbeto“ variantą.

Visgi filmas užsibaigia taip, kaip ir Šekspyro drama: valdžios ir pripažinimo godulys veda prie pamišimo ir tragiškos gyvenimo baigties. Žiūrėjau, ir galvojau, kad su šiuo filmu viskas gerai: kaip gražu, kaip vizualu, kaip išraiškinga, tačiau neaptikau (gal ir nereikėjo ieškoti) aktualizacijos su šiais laikais aliuzijų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tvoros" / "Fences"

Sveiki, 

Filmas „Tvoros“ (angl. Fences) (2016) toli gražu ne apie tas tvoras, kuriomis apjuosiame savo kiemus ar kalėjimus, bet apie vidines tvoras. Simbolinis filmo pavadinimas pirmiausia gimė kaip pjesė ir kas įdomiausia, aktorė Viola Davis, kuri šiame filme sukūrė jautriai įsimenamą Rauzės vaidmenį, dar 2010 metais teatro scenoje atlikusi šios veikėjos vaidmenį pelnė irgi svarų apdovanojimą. Tiesa, už šiame filme sukurtą vaidmenį aktorė pelnė „Oskarą“, o štai Denzel Washingtonas, kuris režisavo ir atliko pagrindinį vaidmenį, pelnė „Auksinį gaublį“ kaip geriausias aktorius.

Kai kalbama apie tokius aktorius, kurie pradeda režisuoti, tikriausiai ima net minkščiausias kino gurmanas tapti kiek skeptiškas, tačiau filmas puikus. Labai vykęs scenarijus kiek gal ir primena teatro pjesę dėl savo izoliuotos erdvės, nes visas veiksmas praktiškai vyksta vienos šeimos namuose arba jų kieme. Veikėjai kalbasi, sprendžia problemas, neištikimybės klausimus ir kartu žiūrovui papasakoja ne tik sudėtingą emocinį ir psichinį žmonių istoriją, bet ir nemenkai apie juodaodžių laikmečio tendencijas. Filmas kiek primintų dešimto dešimtmečio mėgstamą tipažą – pasakojama kiek herojiškai jautriai tarsi „Forestas Gampas“ ar „Žalioji mylia“, tačiau jaudina ne simboliai ir lėto gyvenimo tėkmės vaizdavimas, kiek aštrūs tėvo ir sūnaus bendravimo ir auklėjimo peripetijos, vyro ir žmonos intymus gyvenimas, gaubiamas kultūrinio penkto-šešto dešimtmečio amerikietiškos kasdienybės konteksto.

Filmas jautrus, puikūs dialogai, apie kartų nesusikalbėjimą, apie tėvų ir vaikų santykius, bet vienas stipriausių dalykų – pritrenkiantis Denzelio ir Violos aktorių duetas, kurie temperamentingai, bet neperspaustai atskleidė giluminius ir esminius veikėjų dramatizmo slėpinius. Išties filmas įtraukiantis ir patiks rimtesnio kino žiūrovams.

Mano įvertinimas: 9/100

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išbandymų diena" / "Training Day"

Sveiki,

Režisierius Antoine Fuqua ką mėgsta, tai mėgsta – filmus apie kriminalinį pasaulį, kur reikia įtampos, grumtynių, aštrių dialogo ir psichologinio spaudimo. Vienas tikriausiai geriausių šio režisieriaus darbų yra „Išbandymų diena“ (angl. Training Day) (2001), pagal kurį netrukus viena televizija ketina statyti analogišką TV serialą ir jau pradėjo rinkti aktorius. Nežinau, kaip pavyks serialas, tačiau „Išbandymų diena“ buvo puikus filmas visomis prasmėmis. Aktorius Denzel Washington pelno savo karjeroje antrąjį „Oskarą“, o jo partneris aktorius Ethan Hawke – nominaciją kaip geriausias antro plano aktorius.

Dar vienas filmas apie policininkus ir sudėtingo kriminalinio pasaulio užkulisius, net kelia šypsnį, kai koks lietuvis pamatęs šią juostą puola į forumus komentuoti: „čia tai filmas, atskleidžia tikro nusikalstomo pasaulio vaizdą!“. O koks tas tikras nusikalstomo pasaulio vaizdas, argi mes žinome? Juk tai visgi kriminalinis trileris ir pasaulis visada fiktyvus, ne dokumentika, tačiau tokie komentarai liudija, kad filmas visų pirma įtikina, jog toks nusikalstamo pasaulio vaizdinys ir turi būti – tad bravo, režisieriui pavyko. Išties, tikrai puikus scenarijus, dialogai mašinoje, visas psichologinis žaidimas, nuo kurio kibirkščiuoja įtampa, o aktorių kuriamų veikėjų vertybinės pozicijos irgi nuostabiai motyvuotos ir pagrįstos. Smagu, kad ši istorija išbalansavo tarp „šaudau ir gaudau“ bei psichologinio bendradarbiavimo, tik pabaigoje jau daugiau tikrojo veiksmo, kuris būdingas holivudiniams vidutiniams trileriams, bet visumoje viskas įtikina ir pavyksta.

Labai man patinka D. Washingtonas, kad net suskubau pažiūrėti, ko dar nesu matęs iš jo repertuaro ir net aiktelėjau, kad esu matęs ne tiek ir mažai, dauguma filmų su juo labai patikę, tačiau pastebima angažuota kažkokia vienodumo tendencija žanrų ar vaidmenų panašumais. E. Hawke irgi puikus aktorius, o šiame filme jis ne ką prastesnis už Denzelį, tiesiog žiūrovas linkęs labiau simpatizuoti „stipresniam“ personažui, o žiūrint į E. Hawke karjeros repertuarą, atrodo, akivaizdu, kad aktorius yra kur kas universalesnis ir išbandęs daugiau skirtingų žanrų, režisierių ir viso kito, nei veteranas Denzelis Washingtonas. Visgi, pamirškim, kas tie aktoriai, visumoje filmas geras ir tai yra neginčytinas faktas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikos gangsteris" / "American Gangster"

Sveiki, skaitytojai,

Turėjau neapsakomą malonumą pažiūrėti mano mėgstamo režisieriaus Ridley Scott filmą „Amerikos gangsteris“ (angl. American Gangster) (2007), prisipažinsiu, kad žiūrėdamas senas juostas apie gangsterius, tame tarpe ir „Krikštatėvis“, „Kartą Amerikoje“ ar net vienas iš naujausių „Žiaurūs 1981-ieji metai“, nepajuntu to kvapo gniaužiančio jaudulio, kurį pajunta man rekomendavę žmonės. Tiesiog apkaltinau temą – gangsteriai ne man, tačiau R. Scott, na, negali sukurti prasto filmo, juolab, kad žaviuosi visais jo darbais, universaliomis temomis ir žanrais. Prisipažinsiu, labai bijojau, kad šis filmas nepatiks.

Žiūrėjau prieš miegą ir, žinokite, kai kurie siužetai „nuėjo“ į mano sapnus! Filmas išties įsimenamas ir puikus. Galima paploti vien už nuostabų scenarijų, kuris įtraukė, pateikė daugybę intrigų, nepaviršutiniškų charakterių, laikmečio dvasios, urbanistinės aplinkos, galiausiai gatvės ir teisėsaugos politikos. Tiesiog visko labai daug ir tiršta, bet tikriausiai jaučiasi režisūrinis įdirbis, dėmesys detalėms, kurios nėra specialiai akcentuojamos, bet kinomano akims visgi pastebimos. Kadangi istorija biografinė, jaučiasi didelis dėmesys autentikai ir noru interpretuoti kuo tiksliau ir kuo arčiau realijų. Nuostabius vaidmenis sukūrė šiaip jau R. Scott mylimas aktorius Rassell Crowe, bet labiausiai mane sužavėjo visgi Denzel Washington‘as, kurio atliktas pagrindinis Franko Luko vaidmuo išties vertas geros analizės – griežta tvarka, aiški šeimos ir gyvybės saugojimo bei globojimo pozicija ir čia pat to paneigimas – kulkos į kaktą, narkotikų prekyba, griaunami gyvenimai. Išties vertybiniu atžvilgiu šis ramus kaip belgas personažas padarė gana didelį įspūdį. Na, ir jau mirusi aktorė Ruby Dee, kuri atliko gangsterio motinos vaidmenį, gavo nominaciją į „Oskarą“ kaip geriausia antro plano aktorė.

Filmas išties puikus, jis teikia visokeriopą malonumą ir yra gana aukštos prabos, tikrai turėtų patikti serialo „Narkotikų prekeiviai“ žiūrovams. Neskubus, bet gilus ir nepaviršutiniškas scenarijus leidžia mėgautis ne tiek veiksmu, kiek personažų pasaulio savivokomis, jų vertybėmis. Rimtas, nekasdienis filmas, kuris daug kam turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela