Dienos citata: aktorė Viola Davis apie sėkmę, pinigus ir poveikį žmonių gyvenimui

 

Sveiki,

 

Šiandien išties norisi ne skandalingų citatų, ko netrūksta Lietuvos padangėje, tačiau įkvepiančių ir auginančių.

 

„Sėkmė yra ne tai, kiek pinigų uždirbate, o tai, kokį skirtumą jūs darote kitų žmonių gyvenimams.“ Viola Davis

 

Viola Davis gimė 1965 m. rugpjūčio 12 d. (šiuo metu jai 60 metų) ūkyje Pietų Karolinoje, JAV, ir užaugo skurde Rodo saloje. Jos kelias į Holivudą buvo ilgas ir sunkus, tačiau tai leido jai tapti viena labiausiai tituluotų ir gerbiamų savo kartos aktorių. Jos karjera prasidėjo teatre, kur ji pelnė kritikų pripažinimą, o vėliau sėkmingai persikėlė į kino ir televizijos ekranus. Davis ypatinga tuo, kad ji yra viena iš nedaugelio atlikėjų, laimėjusių „EGOT“ (Emmy, Grammy, Oskarą ir Tony apdovanojimus), taip pat tapo pirmąja juodaode aktore, laimėjusia tris „Oskarus“ ir tris „Tony“ apdovanojimus už vaidybą, įrodydama savo universalumą ir neprilygstamą talentą.

 

Viola Davis labiausiai žinoma dėl savo galingų ir emociškai sudėtingų vaidmenų, kurie dažnai kelia nepatogias socialines temas. Tarp žymiausių jos darbų – Annalise Keating vaidmuo populiariame seriale „Kaip atsikratyti žmogžudystės“ (How to Get Away with Murder), už kurį ji pelnė „Emmy“ apdovanojimą. Kine ji sužibėjo dramoje „Tvoros“ (Fences), pelniusi „Oskarą“ už geriausią antraplanį vaidmenį. Kiti svarbūs vaidmenys apima filmus „Tarnaitė“ (The Help) ir „Ma Rainey: Bliuzo motina“ (Ma Rainey's Black Bottom). Jos asmeninis braižas – tai autentiškumas ir atsisakymas pagražinti vaizduojamus personažus, o tai daro jos pasirodymus nepamirštamus ir giliai paveikiančius žiūrovus.

 

Davis asmenybė ir darbas puikiai atspindi jos ištartą citatą: „Sėkmė yra ne tai, kiek pinigų uždirbate, o tai, kokį skirtumą jūs darote kitų žmonių gyvenimams.“ Aktorė aktyviai pasisako už lygybę, įvairovę ir teisingumą Holivude ir už jo ribų, dalinasi savo skurdo patirtimi, kad įkvėptų kitus. Jos pasirinkti vaidmenys dažnai suteikia balsą marginalizuotoms bendruomenėms ir atskleidžia sudėtingus žmogiškosios būties aspektus, taip darydami neįkainojamą emocinį ir socialinį poveikį. Viola Davis, per savo neeilinį talentą ir socialinį aktyvumą, pasirinko daryti didelį skirtumą, sėkmę matuodama ne vien uždarbiu, bet ir galia paveikti pasaulį per savo meną.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kovotoja" / "The Woman King"

 Sveiki,

 

Nedaug nusimanau apie Afrikos istoriją, galima sakyti, viską, ką žinau, tai iš kino filmų, kurie dažniausiai tėra tik tikrosios istorijos interpretacija. Naujas bandymas pažvelgti į tragišką Afrikos žmonių laikotarpį, kai intensyviai XIX amžiaus pirmojoje pusėje vyko žmonių prekyba tarp įtakingų vietos afrikiečių ir anglų, bandoma filme „Kovotoja“ (angl. The Woman King) (2022). Filmą apie karingą moterų gentį režisavo moteris Gina Prince-Bythewood, ir tai nenuostabu, nes, atrodo, Holivudas savaip išpirkinėja amerikiečių kino ilgą ignoravimą dėl lyties ir rasės, tad dabar matome tos kalės atgailavimą. Tai, aišku, savaime nėra blogai, tačiau dažnu atveju kokie kino apdovanojimai nebetenka tikrosios prasmės...

 

Visgi grįžtant prie „Kovotojos“, filmas remiasi tikra istorija. Iš tikrųjų egzistavo tokia Nasiska ir įtakinga Afrikos Dahomėjos karalystė. Pastaroji imperija išsilaikė iš to, kad patys tiekdavo žmones ir bendradarbiaudavo su vergų pirkliais. Pagrindinė veikėja – kovotoja Nasiska pasiryžo įtikinti karalių, jog atsisakytų šio verslo ir pereitų prie palmių aliejaus prekybos. Žinoma, britams tas nepatinka, nes vergų supirkimas jiems kur kas naudingesnis... Na ir prasideda ilga nuotykių kupina kelionė per karą, sukilimą bei asmeninę Nasiskos istoriją. Netekėjusios ir nepaklusnios moterys tapdavo karėmis, kurios užsigrūdindavo ilgose treniruotėse. Tai savotiška amazonių gentis, ištikima savo karaliui, filme vaizduojama šios genties kultūra ir kaip toji imperija karaliavo.

 

Visgi filmas sukaltas pagal holivudinius principus, lyg žiūrėtum sužmogintą „Liūtą karalių“, viskas labai aišku: yra blogieji ir yra gerieji žmonės, ambivalentiškų veikėjų čia nesitikėkite. Aišku, įdomiausia visgi čia aktorės Violos Davis sukurta Nasiska, kuri turi ir savo asmeninę tragediją, todėl filme randasi ir spekuliacijos jausmais, gvildenami sudėtingi motinos ir dukters santykiai, tačiau visgi paviršutiniškai, praplaukiant tarp batalinių scenų. Filmas turi visus reikalingiausius madingiausius akcentus: feministinį atspalvį, jog visgi vaizduojamos karės moterys, kurios neretai išspardo šiknas vyrukams, taip pat pagrindinė veikėja toli gražu jau nebe jauna, todėl duoklė patyrusiai aktorei, kurią juk galėjo pakeisti kokia dvidešimtmetė; moteris režisierė, daug juodosios rasės aktorių... Volia! Štai ir visas reikalingas populiarus tolerancijos ir matomumo biskvitas, socialinė žinutė iš kino kūrėjų kalvės.

 

Visgi, nepaisant šablonų, pati istorija sukurta pagal masinio kino sugestijas, kai viskas taip teisinga, kad nebelieka net pačios Dahomėjos kai vergovės pirklių sostinės, atrodo, jog filmas jau net nebe istorinis, o veikiau išmonė. Visgi nuotykiai, batalijos ir Violos Davis aktorinis meistriškumas įtraukė į pasakojimą, o kol žiūri, net nelabai galvoji apie šio filmo šabloniškumą. Visgi, matyt, filme yra jaučiamos gyvasties, kas leidžia užsimiršti, jog žiūri.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Neatleistina" / "The Unforgivable"

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Sveiki,

 

Išsiilgusiems aktorės Sandros Bullock šių metų pabaiga ypač turtinga, nes pasirodė net du nauji filmai su ja. Vienas iš jų yra ne toks nuotaikingas ir linksmas. „Neatleistina“ (angl. The Unforgivable) (2021), kurį režisavo Nora Fingscheidt. Kiek jau esame regėję filmų apie pasiaukojančias motinas, kurios ryžtasi net nužudyti žmogų, kad galėtų suteikti savo vaikui visa kas geriausia. Nesu tikras, ar tai geras konceptas supriešinti motinos instinktus su kriminalinio pasaulio elementais, tačiau būtent apie seserų ryšius, kurios ryžtųsi panašiems veiksmams, draminiuose filmuose ne tiek ir daug.

 

„Neatleistina“ – tai istorija apie moterį Rutą, kuri išeina iš kalėjimo po 20 metų ir bando susikurti gyvenimą iš naujo. Įsidarbina žuvų fabrike ir įrenginėja namus, tačiau nuolatos galvoja apie seserį, nuo kurios buvo atskirta prieš 20 metų. Nesu tikras, ar filme sesers jaunėlės vaidmenį atlikusi aktorė atitinka tikrąjį amžių, tačiau drama atmosferiškai šalta, nyki ir dėl to filmui tik didelis pliusas. Socialiniame dugne atsidūrusi Ruta bando užmegzti santykius ir įsitvirtinti, tačiau kad ir kur ji būtų, jai nuolat tarsi ant kaktos parašyta: ji policininko žmogžudė. Nežinau, kokie dievai Amerikoje yra policininkai ir koks į juos požiūris, tačiau man šioji profesija pernelyg sudievinama. Juk tai tas pats žmogus, ar tai būtų melžėja, ar mokytojas, ar biuro darbuotojas. Nužudyti pareigūną yra kur kas baisiau (kažkodėl!). Filme viskas pamažu rišasi į pateisinimo mazgą ir ima iš fragmentų aiškėti apie tikruosius tos dienos įvykius prieš 20 metų.

 

Filme bandoma sudėlioti motyvaciją, priežastis ir pasekmes į vieną besąlygiškai pasiaukojusios moters portretą, kas, žinoma, pavyksta, tačiau nesu tikras, ar įtikina iki galo. Žinoma, Sandra Bullock kaip visada įtaigi, šįkart šalta, pažeidžiama, bet kartu ir be galo atkakli (tiksliau jos sukurtas veikėjas). Čia prisiminiau prancūzų filmą „Taip ilgai tave mylėjau“ (2009), kurioje pasakojama iš kalėjimo grįžusios ir savo vaiką nužudžiusios moters panaši istorija, o toji istorija... kažkodėl tampa tikra, nors, atrodo, kad naudojami tie patys triukai. Kas „Neatleidžiama“ verčia galvoti apie šioje tiesoje įsiterpusią melagystę? Ogi pasirinktas, sakyčiau, žanras. Filmas tarsi ir draminis, bet prisilaiko kriminalinės istorijos struktūros klišių. Rutą persekioja du broliai, trokšdami keršto, vienas iš jų pagrobia tariamą jos seserį, bando suvesti sąskaitas, galiausiai Ruta pabaigoje tampa atperkančia didvyre ir susigrąžina tai, kas prarasta. Dvelkia Voltu Disnėjaus sprendiniais, filmas išlaiko herojės naratyvą ir mes visur matome pasiaukojančią, atgailaujančią ir susikrimtusią, beveik be ydų Rutą, o tokios kenčiančios altruistės su draminiu grimu labai patinka masiniam žiūrovui. Nesu tikras, ar pačia istorija patikėjau, man ji pernelyg holivudiška, tačiau filme yra Sandra, yra jos vaidyba, yra atmosfera, yra ir pati istorija, kad ir kokia tiesmuka ji bebūtų.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Savižudžių būrys. Mobilizacija" / "The Suicide Squad"

Sveiki,

Absoliučiai neplanavau žiūrėti antrosios šios serijos filmo dalies „Savižudžių būrys. Mobilizacija“ (angl. The Suicide Squad) (2021), kurį režisavo James Gunn. Pirmoji dalis, pasirodžiusi dar 2016 metais, iškart tapo kultine, o Eminemo dainelė iki šių dienų skamba kaip realus jo vaizdo klipas su visais spalvotais freak stiliaus filmo herojais. Tačiau esu nuolat veikiamas savo aplinkos, tad tenka į filmus leistis netgi tokius, į kuriuos neplanuoju.

 

Daug kas internete iš lietuvių deda šį filmą į šuns dienas, tačiau tenka pripažinti, kad antroji filmo dalis lygiai tokia pat šmaikšti, spalvinga, dinamiška. Viskas kuriama pagal tuos pačius komikso principus, kuriuose bandoma atskleisti šiaip jau blogiukų komikso personažų paprastai nematomą pasaulį. Šįkart iš kalėjimo išleidžiamos dvi savižudžių būrio pajėgos, kuriose galime atpažinti jau ir atskiro filmo apie šią personažę sulaukusią Qvynę. Filmo pradžia iškart patraukia savo humoru ir keistas veikėjais. Jau vien ko vertas Žebenkštis, kuris priminė Sidą iš „Ledynmečio“. Filmui pasibaigus, sušukau, kad būtent Žebenkštis vertas atskiro apie save filmo!

 

Daug kas nusivylė tikėdamiesi aštraus ir „rimto“ veiksmo filmo su sadistinėmis klasikinėmis manipuliacinėmis scenomis, todėl pradėjo rėkti, kad filmas primena parodiją. Vaikučiai, čia filmas ir yra tikrąja to žodžio prasme parodija! Parodijuojami klasikiniai superherojų filmai, jų altruistinės savybės išvirkščiai taikomos blogiukams, o štai Godzilą šįkart pakeičia iš kosmoso parskraidinta spalvota mega didžiulė vienaakė Jūros žvaigždė, šiaip jau iš toli primenanti vaikų vonios kempinėlę ar pakabutį-čiauškutį nuo kūdikio lovelės. O ką jau sakyti apie ryklį, arba žmogų-skritulį, kuris visur regi savo mamytę... Žodžiu, tai tikra superherojų parodija, tik šįkart pasaulį gelbsti kaliniai... Ar tai blogai? Tikrai ne, nes filmas pramoginio stiliaus, su labai primityvia užduotimi, kuri šiaip statoma jau mokykloje ant scenos: personažai turi įveikti problemą, tačiau kaip jie tai padarys, tai jau filmo kūrėjų sėkmės reikalas.

 

Visumoje filmą laikau sėkmingu, nes jis dinamiškas, šmaikštus, juokingas. Palieka nemažai idėjų, kuo būtų galima persirengti per bernvakarį ar Helovyną, ir visi tavo persirengimą atpažins, nes „Savižudžių būrys“ yra tas filmas, kuris prisideda prie masinės kultūros ir kino reiškinio, nestokodamas kompiuterinės technikos, karnavališkumo ir visiems pernelyg gerai suprantamo siužeto.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Našlės" / "Widows"

Sveiki,

Po triumfuojančio filmo „12 metų vergovės“, tas pats režisierius Steve McQueen pristatė dar vieną savo darbą pavadinimu „Našlės“ (angl. Widows) (2018), kurį netruko gerais žodžiais apiberti kino kritikai. Susikvietęs ryškių aktorių būrį, režisierius ir vėlei pademonstravo masinio kino kokybę. Visgi Holivude galima kurti ir kokybišką kiną.

Istorija pasakoja apie masinę gangsterių mirtį, po kurios likusios našlės stengiasi ne tik susitaikyti su mirtimi, bet ir išgyventi savo vyrų paliktų problemų virtinėje. Iš esmės tema ir filmo atmosfera jokia naujovė ir šiek tiek primena kai kuriuos holivudinius neprastus ir netgi gerus filmus kaip antai „Niujorko gaujos“ ar tą patį „Išbandymo diena“ (2001). Tiesą sakant, apie šiuolaikinę Čikagą kaip gangsterių sostinę vis dar kuriama nemažai filmų su panašiomis atmosferomis, tad novatoriška prasme, „Našlės“, kaip ir „12 metų vergovės“ – nieko naujo nepapasakojantys filmai, kurie šliejasi prie daugybės kitų panašios temos filmų su panašiu pasakojimo polėkiu. Turint galvoje, kad režisierius garsėjo kur kas įdomesniais ir ne tokiais prabangiais projektais, bet užtat išskirtinėmis temomis kaip filmuose „Alkis“ (2008) ar „Gėda“ (2011).

Nepaisant to, kad filmo detalės ir atmosfera atpažįstami, filmas įdomus dėl keleta priežasčių. Visų pirma išlaikyta pasakojimo įtampa, kurią išlaiko sudėtingas ir kokybiškas siužeto montažas. Čia panašiai kaip neseniai matytas filmas „Juodasis klano narys“, kuris irgi laikosi ant puikaus montažo. Kitas stiprus dalykas, žinoma, yra Viola Davis, kuri sukūrė dar vieną labai įsimenamą vaidmenį kine, paskutinįkart ją mačiau „Tvorose“ apie juodaodžių išsilaisvinimo laikus – tą juostą labai rekomenduočiau pažiūrėti gurmanams.

Pati „Našlių“ istorija nei jokia originali, nei kokia nors labai nuostabi – kiek primena „Oušeno aštuntuką“, tik čia kur kas viskas rimčiau ir „gangsteriškiau“. Kerštas, meilė, begalinis skausmas, smurtas, noras geresnio gyvenimo... Nesunku pasinerti į tų moterų sudėtingą gyvenimą. Tiesa, yra keletas, bent man, išties neblogų siužetinių vingių, netikėtų posūkių, kurių šabloniškumu neapkaltinsi, o tai byloja apie neblogai išvystytą scenarijų. Man filmas išties patiko, įtikino ir susižiūrėjo kaip pramoga ir kaip solidi juosta su pamokančia istorija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaliniai" / "Prisoners"

Sveiki,

Kanadiečių režisierius Denis Villeneuve man puikiai pažįstamas iš tokių filmų kaip „Moteris, kuri dainuoja“ (2010) bei „Atvykimas“ (2016), tad net nežinau, kas ilgą laiką mane stabdė pažiūrėti puikiai įvertintą kriminalinę dramą „Kaliniai“ (angl. Prisoners) (2013). Tiesą sakant, man režisierius kur kas labiau patiko, kai jis dirbo su prancūziška rinka, pavyzdžiui, jo šokiruojantis filmas „Moteris, kuri dainuoja“ net po daugelio metų rezonuoja savo egzotiška kompozicija ir sudėtingu siužetu. Iš esmės visko, ko besiimtų šis režisierius daugiau ar mažiau verčia suklusti, tad ateityje tikrai norėsiu pamatyti jo filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, nors, pavyzdžiui, „Sicario“ manęs absoliučiai nesudomino, kad antrąją dalį net nebesivarginau žiūrėti...

Kalbant apie „Kalinius“ – tai išties įtraukianti įtempto siužeto drama apie pagrobtus vaikus ir keršto bei tiesos ištroškusį tėvą. Slogi atmosfera, slogios emocijos, gilios traumos – visa tai mėgsta dažniausiai tikrieji kino gurmanai, kuriems kinas nėra vien tik pramoga. Puikiai išvystytas scenarijus turėjo visus šansus kito režisieriaus rankose tapti eiliniu kriminaliniu trileriu, tačiau jis sugebėjo visą medžiagą pakylėti iki vidinės veikėjų tragedijos, atskleisti vidinį rezonansą, todėl bet kokiu atveju filmas puikus, kad ir trunkantis beveik pustrečios valandos.

Pagrindinius vaidmenis sukuria puikiai žinomi Holivudo aktoriai Hugh Jackman bei Jake Gyllenhaal, kurie retai pasirodo kokiose nors visiško pigaus absurdo filmuose. Drąsiai galiu teigti, kad filmas „Kaliniai“ iš esmės yra tas didysis kinas, dėl ko verta traukti į kino sales, nors galima įžvelgti tam tikrų dėsningų ir nuspėjamų filme aplinkybių, kai kada perdėto didvyriškumo tonacijos aukojantis, darant tam tikrus veiksmus, tačiau finalas, kuris atperka savo neteisingumu iš tikrųjų paliudija kino galią, kai iš esmės nepataikaujama žiūrovui su happy end pabaigomis, o iš tikrųjų, kaip gyvenime ir būna – prisišikai į kelnes, tai ir dvokia per tris metrus.

Visgi filmas šį bei tą priminė. Toks savotiškas kelių gerų filmų miksas, kaip antai amerikietiška versija „Paslaptis jų akyse“, kriminalinį seną gerą filmą „Septyni“. Svarbiausia, kodėl filmas pavyko, manau, yra pasirinkta teisinga tonacija, kad nusikaltimas tai nėra nuotykis, kurį reikia patirti, kad sujaudintum ir iš dalies pateisintum žiūrovo lūkesčius, o patirtį tą slegiantį atpirkimo, atsakomybės ir iš dalies beprotybės potyrį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tvoros" / "Fences"

Sveiki, 

Filmas „Tvoros“ (angl. Fences) (2016) toli gražu ne apie tas tvoras, kuriomis apjuosiame savo kiemus ar kalėjimus, bet apie vidines tvoras. Simbolinis filmo pavadinimas pirmiausia gimė kaip pjesė ir kas įdomiausia, aktorė Viola Davis, kuri šiame filme sukūrė jautriai įsimenamą Rauzės vaidmenį, dar 2010 metais teatro scenoje atlikusi šios veikėjos vaidmenį pelnė irgi svarų apdovanojimą. Tiesa, už šiame filme sukurtą vaidmenį aktorė pelnė „Oskarą“, o štai Denzel Washingtonas, kuris režisavo ir atliko pagrindinį vaidmenį, pelnė „Auksinį gaublį“ kaip geriausias aktorius.

Kai kalbama apie tokius aktorius, kurie pradeda režisuoti, tikriausiai ima net minkščiausias kino gurmanas tapti kiek skeptiškas, tačiau filmas puikus. Labai vykęs scenarijus kiek gal ir primena teatro pjesę dėl savo izoliuotos erdvės, nes visas veiksmas praktiškai vyksta vienos šeimos namuose arba jų kieme. Veikėjai kalbasi, sprendžia problemas, neištikimybės klausimus ir kartu žiūrovui papasakoja ne tik sudėtingą emocinį ir psichinį žmonių istoriją, bet ir nemenkai apie juodaodžių laikmečio tendencijas. Filmas kiek primintų dešimto dešimtmečio mėgstamą tipažą – pasakojama kiek herojiškai jautriai tarsi „Forestas Gampas“ ar „Žalioji mylia“, tačiau jaudina ne simboliai ir lėto gyvenimo tėkmės vaizdavimas, kiek aštrūs tėvo ir sūnaus bendravimo ir auklėjimo peripetijos, vyro ir žmonos intymus gyvenimas, gaubiamas kultūrinio penkto-šešto dešimtmečio amerikietiškos kasdienybės konteksto.

Filmas jautrus, puikūs dialogai, apie kartų nesusikalbėjimą, apie tėvų ir vaikų santykius, bet vienas stipriausių dalykų – pritrenkiantis Denzelio ir Violos aktorių duetas, kurie temperamentingai, bet neperspaustai atskleidė giluminius ir esminius veikėjų dramatizmo slėpinius. Išties filmas įtraukiantis ir patiks rimtesnio kino žiūrovams.

Mano įvertinimas: 9/100

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Savižudžių būrys" / "Suicide Squad"

Sveiki,

Populiaraus kino tendencijas galima užuosti iš tolo ir nieko čia naujo – klasikiniai kino „blogiukai“ tampa filmo herojais ir jiems bent iš dalies atleidžiama už visuose klasikiniuose variantuose pridarytas bėdas. Panašiu lankstu eina ir labiausiais šiais metais išreklamuotas filmas „Savižudžių būrys“ (angl. Suicide Squad) (2016), su kurio afišomis ir anonsais teko kovoti kaip su po miestus pasklidusiu virusu. Didelio biudžeto, menkoko turinio juosta apjungia „Supermeno“ ir „Betmano“ per paskutinį dešimtmetį kurtų serijų pasaulį ir pasakoja atskirą istoriją apie „Betmano“ priešus, kurie sukyla prieš naują blogį. 

Gerai, pasakysiu, kad man filmas patiko, nors jame aptikau visas tokiam kinui būdingas klišes, tačiau, pasirodo, scenarijus nėra jau toks blogas, kokiam buvau nusiteikęs. Taip, čia viskas vystoma pagal išankstinį komiksui būdingą įvykių gamą, tačiau šie herojai iš tikrųjų visa galvą šarmingesni už paniurėlį kaukėtąjį dėdę Betmeną – ir tai liūdna tiesa, kurią niekas taip ir neišsakė, kad Betmanui tiesiog trūksta šėlsmo ir įdomesnių charakterio bruožų. Jeigu dėl ko verta ir žiūrėti „Savižudžių būrį“, tai tikrai dėl šarmingų charakterių. Tebūnie jie konstruojami šabloniškai, teatrališkai, tačiau į juos įdomu žiūrėti, bet išvis įdomiausia – nauji žymių aktorių amplua, kaip jie mėgaujasi savo nuostabiais personažais. Didelių aplodismentų turėtų sulaukti „Tarzanas. Džiunglių legenda“ aktorė Margot Robbie, suvaidinusi Harley Quinn. Tikriausiai šį personažą pastebėjau ne aš vienas, nes jau kuriamas atskiras scenarijus būtent apie šį personažą, kuris tikriausiai prisidės prie bendros superherojų serijų platformos. Žinoma, puikiai atrodė ir J. Leto, tačiau, kad ir kaip bebūtų, kadrus valdė ir dėmesį traukė M. Robbie, kuri bene vienintelė iš manęs ir sulaukė didžiausio susižavėjimo.

Šiaip, manau, kritikai truputį persistengė nuvertindami šią juostą. Taip, ji tikrai nėra tobula, tačiau vien šarmas, vaizdo efektai ir charakteringųjų gauja daug ką atperka, kad net galima kuo puikiausiai pažiūrėti net nenorint, kad filmas pasibaigtų. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela