Filmas: "Baimė" / "AfrAId"

 

Sveiki, skaitytojai,

Tais retais atvejais, kai rinkdamasis filmą žinau, kad bus pusšlamštis ir tiks laikui praleisti, užsnūsti ir kad namiškiai nedejuotų, kad vėlei verčiu žiūrėti ką nors per daug rimto, ima ir nustebina! Amerikiečių režisierius Chris Weitz režisavęs tokius filmus kaip „Jaunatis“ (2009), „Gyvenimas pagal jį“ (2002), „Auksinis kompasas“ (2007) tikriausiai žino ne vieną komercinio filmo receptą ir triuką, kuriuo galėtų pasidalyti su debiutantais režisieriais. Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš jo filmo „Baimė“ (angl. AfrAId) (2024), bet nusprendžiau, kad apie dirbtinio intelekto keliamą siaubą istorija bus pats tas.

Filmas pasakoja apie korporacijoje dirbantį Kurtį ir jo šeimą (žmoną ir tris vaikus). Vieną dieną Kurtis gauna dirbtinio patobulinto intelekto namų valdytoją Ają, kurią, prijungus prie tinklo, namų darbai vyksta kuo sklandžiausiai. Atrodo, kad Aja maloni, ji užmezga emocinius ryšius su šeimos nariais: paauglei padeda susitvarkyti problemą dėl internete paplatintos jos nuogos nuotraukos, mažajam seka pasakas, viduriniajam rodo slapta smurto istorijas, motinai įkvepia minčių toliau tęsti disertaciją, užsako optimaliausią ir geriausią maistą... Galiausiai Aja įsibrauna į visas įmanomas sistemas: banko sąskaitas, bylas, asmeninius telefonus, oponuoja ir manipuliuoja jų nuotraukomis, sukurdama falsifikuotus vaizdo ir balso simuliakrinius įrašus ir kuria „saugios tiesos“ tikrovę, kurioje šeima jaučiasi lyg ir saugi, užtikrinta, bet netrukus suvokia, kad pamažu nebetenka savikontrolės, o už juos viską nusprendžia Aja, nuo kurios nebeįmanoma pabėgti net atjungus ją nuo tinklo.

Iš tikrųjų filmas atveria seną baimę dėl dirbtinio intelekto. Pažinę žmogiškuosius faktorius ir elgsenos būdus geriau nei patys žmonės, galiausiai žmonės tampa „pamaloninti“ dirbtinio intelekto rūpestingumu. Filmas iškelia ir dirbtinio intelekto savigynos idėją, prieraišumo sukurtą instinktą ir beribį šnipinėjimą. Žmonės ne tik netenka privatumo, bet ir asmeninio intymumo, nes pasikliauja sugeneruota internetine tiesa, kuri neegzistuoja, pvz., Aja motinai pateikia iliuziją, kad gali bendrauti su savo mirusiu tėvu per TV ekraną. Filmas baisus dar ir tuo, kad neįmanoma pabėgti nuo visos šios sistemos, nebent slapta išvyksi į kalnus su konservais ir grynaisiais, o tavo automobilis neturės prieigos prie sistemos, o visa kita yra dirbtinio intelekto galioje, nuo kurios šiandien esame labai priklausomi.

Šiandien mokiniai ir studentai per naktį parašo be klaidų tiriamąjį darbą nė neatsivertę nė vienos mokslinės knygos, pasikliaudami vien dirbtiniu intelektu. Kitaip sakant, mes tampame specialistais specialistų visuomenėje be specializacijos, tiesiog įsivaizduodami, kad viską gebame. Ar gali būti baisiau? Aišku, filmas „Baimė“ turi ir savų minusų, kai kurios scenos primityvokos, meilės-išdavystės istorija tokia nuvalkiota, kai kurie šeimos bendravimo modeliai pernelyg šabloniški ir schematiški, lyg pavogti iš kitų abejotinų siaubo trilerių, bet visumoje filmas nustebina savo mokėjimu atskleisti dirbtinio intelekto potencialias esamas/būsimas problemas. Viskas taip sparčiai plečiasi ir progresuoja, kad sunku įsivaizduoti, kokią tikrovę turėsime kad ir po 50 metų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bostono smaugėjas" ("Bostono smaugikas") / "Boston Strangler"

 

Sveiki,

 

Tęsiu detektyvinių filmų peržiūras ir šįkart mane ištiko šioks toks nusivylimas su Matt Ruskin režisuota drama „Bostono smaugėjas“ (gal tikslingiau versti „Bostono smaugikas“?) (angl. Boston Strangler) (2023). Istorija pasakoja apie tikrus įvykius, nutikusius Bostone maždaug XX amžiaus viduryje, kai paprasta dienraščio žurnalistė Loretta McLaughlin (aktorė Keira Knightley) atskleidė serijinio žudiko istoriją. Tiesą sakant, galima pasiguglinti tikrosios Lorettos fotografijas ir istoriją, kad palygintumėte su filmo medžiaga.

 

Šįkart nedetalizuosiu ir neatskleisiu filmo turinio, nes jis, tiesą sakant, labai klasikinis. Ambicinga ir vyrų įtakoje dirbanti Loretta iš esmės komplikuota asmenybė. Ji turi išlavintą intuiciją, puikiai valdo plunksną ir analitinį protą, bet kadangi ji yra moteris, todėl netinkama tyrimams. Kitais laikais ji būtų puiki detektyvė, tačiau Loretta gyvena vyrų valdomame pasaulyje, todėl vienas iš ryškesnių filmų akcentų ir yra feministinis braižas – moteris, peržengdama įprastas socialines normas, gali ir sugeba daugiau nei vietiniuose baruose alų gurkšnojantys aptingę policininkai. Šiaip iš tikrųjų tokia moters ir vyro pasaulio konfrontacija šių dienų kine yra jau įsigalėjusi ir jau daugel kam atsibodusi klišė, nes jau visi seniai pamatėme ir supratome tas maskulistines klaidas.

 

Kitą vertus, filmas labai tvarkingai „sukaltas“ pagal Holivudo vadovėlį. Scenos, kostiumai, aktoriai ir jų perteikimas nudailintais kadrais, pritemdintos niūrios spalvos veikia tikslingai pagal žanro kanonus. Šįkart kanonai, sakyčiau, netrukdo, o visai neblogai pasitarnauja filmo visumai. Visgi filmo turinys vienkryptis, kūrinio tikslas – remtis tikrovės istoriniais ir sensacingais dalykais bei kaip šilkvabaliams išverpti tai į patrauklią kino kalbą. Iš vienos pusės tai ir pavyksta, bet filmas vis tiek labai interpretuotas, o pagrindinė veikėja vaizduojama kaip didvyrė nuo pat pirmojo kadro. Nemanau, kad tai teisingas kelias, bet visgi tai filmas, skirtas labiau plačiajai rinkai, vadinasi, tiems, kuriems reikia didvyrių feminisčių.

 

Kalbant apie patį detektyvą, pati intriga labai klasikinė. Žurnalistė ir policija persekioja moteris žudantį psichopatą, kuris žudo pagal vieną braižą. Netikėtumų čionai didelių nebus, žurnalistei pavyksta nusikapstyti iki tiesos (kitaip nebūtų šio filmo), kuri nei šokiruoja, nei dar kaip nors kitaip paveikia žiūrovą. Aš galiu pateisinti šią gan plokščią istoriją tik kaip istoriškai vertingą medžiagą, kada sensacingai veikėja išgarsėja nušluostydama vyrukams nosis, kitaip šis filmas neveikia.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė Demetros kelionė" / "The Last Voyage of the Demeter"

 Sveiki,

Stokerio „Drakulos“ veikėjas yra vienas iš tų daugiausiai Holivude ekranizuojamų personažų. Tiesą sakant, kai kurios istorijos labai nutolusios nuo knygos. Režisieriai ir scenaristai visaip dar bando išpešti iš Drakulos komercinės sėkmės ir pripildyti kino sales siaubo, tik, kaip žinia, iš tų pastangų dažnai išeina ne siaubas, o nesusipratimas, parodijos, klišių kruša. Naujausią bandymą šiemet su Drakula mėgina ambicingas režisierius  André Øvredal, kuriam kine yra pavykę sukelti šiurpuliukų. Jo režisuotas filmas „Skrodimas“ (2016), kiek mena atmintis, buvo gan neblogas vidutinių komercinių siaubo filmų kategorijoje, tad smalsumas vedė pasižiūrėti, ką naujo sukūrė kino kūrėjas.

Naujausias filmas vadinasi „Paskutinė Demetros kelionė“ (angl. The Last Voyage of the Demeter) (2023) pasakoja apie 1897 metus, kada dar mediniu senoviniu laivu iš Bulgarijos  uostamiesčio Varnos išplaukia laivas Demetra. Nuo pat pradžių režisierius bando kurti XIX amžiaus kelionių atmosferą ir jam, tiesą sakant, neblogai pavyksta. Atrodo, jog projektas sulaukęs pakankamai finansavimo, kad galėtų užpildyti erdves kompiuterine grafika bei perteikti laikmečio kostiumus, dekoracijas, atmosferą. Laive, žinome, viskas vyksta pagal standartus. Ilgoje kelionėje iš Varnos į Londoną vyksta pirmiausia gyvūnų žudynės, vėliau ir pačių jūreivių, nes Drakulai, kuris keliauja toje dėžėje, reikia nuolat maitintis.

Tiesa, nesitikėkite gražaus ir romantizuoto bei hiperseksualaus vampyro, kokius galite matyti seriale „Vampyro dienoraštis“. Filmas laikosi Drakulo klasikinio įvaizdžio (prisimenant „Nosferatas“ nebyliojo kino išraiškas), tačiau šįkart kino kūrėjai Drakulą padarė dar labiau atnžmogiu, kone sukryžmino klasikinį Drakulą su ateivių pilkių išvaizda ir perteikė gerą monstriškumą. Visgi filmo techninė dalis ir raiškos yra stipriausia, ką kūrėjas „išspaudžia“, visgi pats siužetas primityvokas, nuspėjamas ir nelabai lieka intrigos, nes jau filmo pradžioje parodomos Demetros būsimos nuolaužos. Klausimas: ar pats Drakula išgyveno ir pateko į Londoną? Tiesą sakant, nelabai ir rūpi, nes iš esmės kuriant filmą XXI amžiuje norisi nevienkrypčio ir plokščio siužeto su mirčių statistiniu algoritmu, o kokio nors, kaip sako liaudis, „paturbinto“ siužeto, kuriame būtų kelios laiko linijos, nenuspėjamos kelionės laiku (mindfuck niuansų) ir to, ką galėtume pavadinti netikėtų istorijų vingiais. Būtent to šiam filmui labiausiai ir stigo. Tam tikra prasme, tradicija kine ne visada suveikia.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Savižudžių būrys. Mobilizacija" / "The Suicide Squad"

Sveiki,

Absoliučiai neplanavau žiūrėti antrosios šios serijos filmo dalies „Savižudžių būrys. Mobilizacija“ (angl. The Suicide Squad) (2021), kurį režisavo James Gunn. Pirmoji dalis, pasirodžiusi dar 2016 metais, iškart tapo kultine, o Eminemo dainelė iki šių dienų skamba kaip realus jo vaizdo klipas su visais spalvotais freak stiliaus filmo herojais. Tačiau esu nuolat veikiamas savo aplinkos, tad tenka į filmus leistis netgi tokius, į kuriuos neplanuoju.

 

Daug kas internete iš lietuvių deda šį filmą į šuns dienas, tačiau tenka pripažinti, kad antroji filmo dalis lygiai tokia pat šmaikšti, spalvinga, dinamiška. Viskas kuriama pagal tuos pačius komikso principus, kuriuose bandoma atskleisti šiaip jau blogiukų komikso personažų paprastai nematomą pasaulį. Šįkart iš kalėjimo išleidžiamos dvi savižudžių būrio pajėgos, kuriose galime atpažinti jau ir atskiro filmo apie šią personažę sulaukusią Qvynę. Filmo pradžia iškart patraukia savo humoru ir keistas veikėjais. Jau vien ko vertas Žebenkštis, kuris priminė Sidą iš „Ledynmečio“. Filmui pasibaigus, sušukau, kad būtent Žebenkštis vertas atskiro apie save filmo!

 

Daug kas nusivylė tikėdamiesi aštraus ir „rimto“ veiksmo filmo su sadistinėmis klasikinėmis manipuliacinėmis scenomis, todėl pradėjo rėkti, kad filmas primena parodiją. Vaikučiai, čia filmas ir yra tikrąja to žodžio prasme parodija! Parodijuojami klasikiniai superherojų filmai, jų altruistinės savybės išvirkščiai taikomos blogiukams, o štai Godzilą šįkart pakeičia iš kosmoso parskraidinta spalvota mega didžiulė vienaakė Jūros žvaigždė, šiaip jau iš toli primenanti vaikų vonios kempinėlę ar pakabutį-čiauškutį nuo kūdikio lovelės. O ką jau sakyti apie ryklį, arba žmogų-skritulį, kuris visur regi savo mamytę... Žodžiu, tai tikra superherojų parodija, tik šįkart pasaulį gelbsti kaliniai... Ar tai blogai? Tikrai ne, nes filmas pramoginio stiliaus, su labai primityvia užduotimi, kuri šiaip statoma jau mokykloje ant scenos: personažai turi įveikti problemą, tačiau kaip jie tai padarys, tai jau filmo kūrėjų sėkmės reikalas.

 

Visumoje filmą laikau sėkmingu, nes jis dinamiškas, šmaikštus, juokingas. Palieka nemažai idėjų, kuo būtų galima persirengti per bernvakarį ar Helovyną, ir visi tavo persirengimą atpažins, nes „Savižudžių būrys“ yra tas filmas, kuris prisideda prie masinės kultūros ir kino reiškinio, nestokodamas kompiuterinės technikos, karnavališkumo ir visiems pernelyg gerai suprantamo siužeto.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela