Filmas: "Bostono smaugėjas" ("Bostono smaugikas") / "Boston Strangler"

 

Sveiki,

 

Tęsiu detektyvinių filmų peržiūras ir šįkart mane ištiko šioks toks nusivylimas su Matt Ruskin režisuota drama „Bostono smaugėjas“ (gal tikslingiau versti „Bostono smaugikas“?) (angl. Boston Strangler) (2023). Istorija pasakoja apie tikrus įvykius, nutikusius Bostone maždaug XX amžiaus viduryje, kai paprasta dienraščio žurnalistė Loretta McLaughlin (aktorė Keira Knightley) atskleidė serijinio žudiko istoriją. Tiesą sakant, galima pasiguglinti tikrosios Lorettos fotografijas ir istoriją, kad palygintumėte su filmo medžiaga.

 

Šįkart nedetalizuosiu ir neatskleisiu filmo turinio, nes jis, tiesą sakant, labai klasikinis. Ambicinga ir vyrų įtakoje dirbanti Loretta iš esmės komplikuota asmenybė. Ji turi išlavintą intuiciją, puikiai valdo plunksną ir analitinį protą, bet kadangi ji yra moteris, todėl netinkama tyrimams. Kitais laikais ji būtų puiki detektyvė, tačiau Loretta gyvena vyrų valdomame pasaulyje, todėl vienas iš ryškesnių filmų akcentų ir yra feministinis braižas – moteris, peržengdama įprastas socialines normas, gali ir sugeba daugiau nei vietiniuose baruose alų gurkšnojantys aptingę policininkai. Šiaip iš tikrųjų tokia moters ir vyro pasaulio konfrontacija šių dienų kine yra jau įsigalėjusi ir jau daugel kam atsibodusi klišė, nes jau visi seniai pamatėme ir supratome tas maskulistines klaidas.

 

Kitą vertus, filmas labai tvarkingai „sukaltas“ pagal Holivudo vadovėlį. Scenos, kostiumai, aktoriai ir jų perteikimas nudailintais kadrais, pritemdintos niūrios spalvos veikia tikslingai pagal žanro kanonus. Šįkart kanonai, sakyčiau, netrukdo, o visai neblogai pasitarnauja filmo visumai. Visgi filmo turinys vienkryptis, kūrinio tikslas – remtis tikrovės istoriniais ir sensacingais dalykais bei kaip šilkvabaliams išverpti tai į patrauklią kino kalbą. Iš vienos pusės tai ir pavyksta, bet filmas vis tiek labai interpretuotas, o pagrindinė veikėja vaizduojama kaip didvyrė nuo pat pirmojo kadro. Nemanau, kad tai teisingas kelias, bet visgi tai filmas, skirtas labiau plačiajai rinkai, vadinasi, tiems, kuriems reikia didvyrių feminisčių.

 

Kalbant apie patį detektyvą, pati intriga labai klasikinė. Žurnalistė ir policija persekioja moteris žudantį psichopatą, kuris žudo pagal vieną braižą. Netikėtumų čionai didelių nebus, žurnalistei pavyksta nusikapstyti iki tiesos (kitaip nebūtų šio filmo), kuri nei šokiruoja, nei dar kaip nors kitaip paveikia žiūrovą. Aš galiu pateisinti šią gan plokščią istoriją tik kaip istoriškai vertingą medžiagą, kada sensacingai veikėja išgarsėja nušluostydama vyrukams nosis, kitaip šis filmas neveikia.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuostabi diena, kai esame kartu" / "A Beautiful Day in the Neighborhood"

Sveiki,

Tai jau trečiasis man matytas Mariellės Meller filmas „Nuostabi diena, kai esame kartu“ (angl. A Beautiful Day Neighborhood) (2019). Iki tol matyti filmai „Paauglės dienoraštis“ (2015) bei „Ar galėsi man kada nors atleisti?“ (2018), mano subjektyvia nuomone, padarė didesnį įspūdi nei šis jos paskutinis darbas...

Biografinė juosta pasakoja apie kažkada realiai egzistavusį vyruką poną Rodžersą, kuris kūrė televizijoje kultinę laidą vaikams, kurią žiūrėdavo ištisos vaikų kartos. Galima laisvai pasiguglinti istorinės medžiagos ir pasižiūrėti, kaip viskas realiai atrodė ir kokiu panašiu rakursu režisierė perteikė šią istoriją. Kadangi man tolima amerikietiška senoji televizijos istorija, sunku vertinti filmo autentiškumą ir biografinius motyvus, bet įtariu, kad nemažai daliai žiūrovų šis filmas padarė didelį įspūdį, atgaivindamas vaikystės prisiminimus... Man, kaip ir dažnam lietuviui, nieko nežinant apie amerikietiškos televizijos procesus, belieka vertinti tik filmo turinį.

O turinys gana keblus. Filmo pirmasis pusvalandis labai „vilkosi“, vis bandžiau suprasti, kokia šios istorijos problematika. Ar kad vienas iš veikėjų susimušė su tėvu ar tas infantilusis TV laidų vedėjas, kuris slepia savo skaudžią istoriją? Ilgą laiką scenarijus skendi neaiškiose miglose, kas kitoniškame filme tikrai nėra minusas, juk nereikia visko pateikti žiūrovui supjaustyto, tenka mąstyti. Tačiau filmo holivudinis lengvumas ir maniera sako, kad filmas ir reikalavo viso aiškumo nuo pat pradžių. Lėlių pasaulyje gyvenantis vyrukas, pasirodo, visai ne gėjus, o jis turi žmoną ir du vaikus, o prie jo prisiplakęs žurnalistas per jį patiria tai, ką būtų galima pavadinti gydomąją atleidimo terapija.

Visgi antroji filmo pusė išsigrynina ir toji tėvystės bei atleidimo tema išties veikia terapiškai jau kaip pačiam žiūrovui. Tai išties veikia gerai! Skepticizmas išsisklaido ir pasiduodi švelniam filmo moralizavimui, kuris visai neįkirus, o tėvystės kadrai, kada vyrukas nešioja mažytį sūnelį aplink merdintį seno sukirpimo tėvą, atrodo, kaip trijų kartų intymus išpažinties momentas. Žinote, paprasti dalykai vis dar graudina ir dėl to stebina. Nėra šis filmas toks įmantrus, koks gali pasirodyti. Televizinio žanro žaismė ir biografinių faktų lipdinys sukurtas neblogai, tačiau bijau, kad lyginant su šių metų kitais filmas, jis kiek blankokas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažosios moterys" / "Little Women"

Sveiki,

Jau nebežinau, kiek kartų per visą XX amžių buvo ekranizuotas Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“ (angl. Little Women) (2019). Viena įsimenamų ekranizacijų tikriausiai būta su Winona Ryder 1994 metų versija, todėl kiek netikėtas pasauliniu mastu pripažintos režisierės Gretos Gerwing sprendimas ekranizuoti dar kartą ir taip jau kultinėmis klasikomis tapusias ankstesnes filmo versijas. Kitą vertus jaučiu, kad paskutiniu metu pasaulis ilsisi nuo kostiuminių Viktorijos epochą vaizduojančių dramų – juostų pasirodo kasmet vos viena kita ir ne visada patenka į aktyvų žiūrovų kino lauką. Prieš kelerius metus G. Gerwing labai išpopuliarėjo pristačiusi „Oskarui“ nominuotą dramą „Boružėlė“ (Ladybird), kuri absoliučiai, nors ir gerai pastatyta, man nepadarė labai įsimenamo filmo įspūdžio. Iki šiol šio filmo sėkmė man tebėra paslaptis...

Na, o „Mažosios moterys“ išties turi kuo pasigirti. Ištisa galybė kino žvaigždžių, pradedant Saoirse Ronan, kuri, mano akimis, viena geriausių didžiojo kino savos kartos aktorių, ir baigiant kino legenda Meryl Streep... Matyt, kiekvienai kartai reikia turėti savo „Mažosios moters“ versiją, kuri nepasakyčiau, kad itin daug kuo režisūra skiriasi nuo 1994 metų versijos, gal tik tiek, kad čia daugiau interjero ir aplinkos apgalvotų detalių, labiau išryškinamas prabangus ir skurdus Anglijos gyvenimas, moters troškimas lygiaverčiai veržtis į rašytojų pasaulį, kuris labiau priklauso vyrams... Visgi šioji ekranizacija pasirodė kaip pasakų namelis, kur itin spalvinga, dinamiška, jauku ir suteikiama pozityvumo. Nesunku pasinerti į Viktorijos epochos nuotaiką, pajusti netgi šiokią tokią nostalgiją pozityvioms romantinėms kostiumų dramoms.

Nors siužetiškai režisierė išlaiko knygoje aprašomus įvykius ir nieko novatoriško nepateikia kaip režisierė, tačiau stipriausia šio filmo pusė yra mokėjimas perteikti seserų bendravimo niuansus, chronologiškai šokinėjančius per laiką įvykius ir skirtingas nuotaikas perteikiančias pasakojimo struktūrines gijas, iš kurių gebama nuausti margą pasakojimo kilimą. Paprastai kostiuminės dramos gana niūrios, jos labiau akcentuoja moters suvaržymą, tamsiąsias epochos tendencijas, o šiame filme daug mergaitiško, jauno ir naivaus žavesio, kuriame stiprus koziris yra išgautas nestabdomas, ne dirbtinai stacionariai teatralizuotos mizanscenos, o paprastas gyvumas. Laisvumas, kuris sklinda iš kai kurių scenų, atrodo, kad režisierė leido tiesiog jaunosioms aktorėms valiūkiškai išdykauti; to, tiesa, esama ir 1994 versijoje. Visgi šis gaivus, spalvingas ir šviesus filmas leido atsitokėti nuo tų kartais pernelyg tamsių juostų virtinės apie politinius skandalus, beprotiškas asmenybių biografines interpretacijas ir truputį pasijausti kaip pasakoje be specialiųjų užgriozdintų efektų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adaptacija" / "Adaptation."

Sveiki,

Retai kada žiūriu filmą antrąkart, bet pastebėjau tendenciją, kad yra filmų, kuriuos noriu „patirti“ antrąkart, nes jausmai ir atmintis dažnai nublunka. Vienas iš tokių filmų buvo „Oskarais“ įvertinta kino juosta „Adaptacija“ (angl. Adaptation) (2002). Taip jau nutinka, kad kai kurie režisieriai tiesiog savo kūrinius, kad ir kokius besukurtų, yra pasmerkę milžiniškam populiarumui ir „Oskarams“. Režisierius Spike Jonze sukūręs tokius hitus, laikomais šedevrais kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013) bei „Maksas ir maksimonstrai“ (2009) iš tikrųjų savo unikalia kino kalbėjimo forma moka papasakoti istoriją.

Filmas „Adaptacija“ – daugiasluoksnė drama, kurioje pasakojama apie kūrybines dirbtuves, ilgą adaptacijos laikotarpį, kai aktoriaus Nicolo Cage personažas bando iš knygos apie orchidėjas pritaikyti scenarijų kino filmui, na, o tada prasideda... Keliais laiko juostomis pasakojama istorija, iš esmės pasakoja ir knygos turinį, ir scenaristo gyvenimo užkulisius, ir rašytojos-žurnalistės gyvenimo istoriją. Kas smagiausia, geriausia šiame filme? Tikriausiai, kad kalbant apie scenarijaus adaptavimą kinui, pats filmas kaip ir gyvenimas įgauna adaptavimosi procesų, todėl išeina toks gana originalus eksperimentinis dalykas, kaip dvigubas gyvenimas kine, išreikštas erotiškai, lengvai kriminalizuojant veikėjų gyvenimus. Labai graži poetinė kalba, sklindanti iš knygos, leidžia įgalinti filosofinį lygmenį, gretinant orchidėjų ypatumus su žmogaus prigimties raiškos įvairove.

Puikius vaidmenis sukuria Meryl Streep ir Nicolas Cage, įdomus ir „Oskaru“ už šį vaidmenį įvertintas aktorius Chris Cooper. Gal kai kam ši istorija atrodys chaotiška, ne tokia šmaikšti, kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, bet būtent istorijos poetiškumas, ta kūrybos kibirkšties kančia man labiausiai ir patiko šiame užburiančiame ir malonumą teikiančioje juostoje. Visgi vienas dalykas nuvylė – staigi ir „netikėta“ pabaiga pelkėse, kai romus ir filosofinis pasakojimas staiga įgauna kažin kokių rašytojams „iš durnumo“ tikriausiai, išspraustos trilerio pabaigos. Krokodilų draskomas nusikaltėlis, narkomanė žurnalistė... kažkaip viskas praplaukė pabaigoje kaip pigi nesąmonė, tačiau netgi toje nesąmonėje galima įžiūrėti tam tikrą norą pasijuokti ir išspręsti scenarijaus trūkumo problemas pačiu šabloniškiausiu būdu – mirtimi ir drama. Nieko neprikibsi, genialu.

P. S. Pasirodo, ČIA yra senasis įrašas apie šį filmą, darytas 2011 metais ir įvertinas sutapo su šiandienos įvertinimu. Nesiadaptuoju?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kapotė" / "Capote"

Sveiki,

Kažkada geriausiu metų filmu išrinktas ir kitokiais „Oskarais“ įvertintas filmas „Kapotė“ (angl. Capote) (2005) pasakoja biografinę garsaus amerikiečių rašytojo Capote Trumano gyvenimo atkarpą, kai ruošėsi rašyti bene vieną garsiausių savo laikmečių bestselerių „Šaltakraujiškai“. Be šitos knygos patiems lietuviams šis autorius dar turėtų būti gerai žinomas dėl romano „Pusryčiai pas Tifani“.

Filmas tamsiai slogus, kadangi jame nemažai tamsių Amerikos periodų, spartus ekonomikos augimas, bet vis dar valstybė neišlipanti iš mafijos pasaulio, kur kasdienės aptarinėjamos naujienos toli gražu ne tobulas pasaulis, o nesibaigiančios žmogžudystės. Panašioje situacijoje atsiduria ir homoseksualumo neslepiantis Trumanas, vis aplinkiniams tuščiai kalbantis apie niekaip nerašomo naujojo siužeto istoriją. Filmas parodo gana šlykščią Trumano pusę: jis kone begėdiškai mėgaujasi mirtininko asmenine kančia ir iš to daro sau kūrybinį biznį. Iš esmės tai ne taip ir ydinga, kai pagalvoji, kad menininkų įkvėpimo šaltinių yra mūsų istorijoje buvę kur kas kraupesnių... 

Nepasakyčiau, kad istorija, kuri šiek tiek priminė legendinę juostą „Žalioji mylia“ kažkuo itin mane sujaudintų. Siužetiniu pagrindu kur kas įdomesnė juosta man buvo „Mirtininkas eina“ (1995), o finalinė egzekucija, kurią stebi Trumanas ir braukia ašaras, pasirodė jau tokia atgyventa, kad tiesiog problemą įžvelgi savyje kaip žiūrovas – per daug jau mačiau filmų, kuriuose veikėjai braukia ašaras ir žiūri, kaip herojus pasmerkiamas myriop, įskaitant ir Larso Von Triero „Šokėja tamsoje“ (2000). Nepaisant menkai mane jaudinusio siužeto, kur kas labiau mane domino aktorių vaidyba ir jų amplua – neįtikėtinai geras aktorių visumos pasirodymas: „Oskaru“ už šį vaidmenį apdovanotas aktorius Philip Seymour Hoffman, kuris, kaip žinia, neseniai panašiai kaip šis jo kuriamas personažas ir baigė savo dienas. Labai įtaigiai suvaidino Catherine Keener, kurią paskutiniu metu itin pamėgau bei prikaustantį įtaigumu Clifton Collins Jr.

Nesakau, kad filmas sužavės (o gal ir sužavės?), tačiau jis turi tikriausiai viso gero kino kontinentą: istoriją, gerą adaptuotą scenarijų, puikius aktorius, režisūrinį gylį. Šiaip ar taip, filmas stiprus psichologine prasme, nes sugeba atskleisti veikėjų vidinius parametrus, todėl mėgstantiems labiau komercinį kiną, filmas gali pasirodyti pernelyg filosofinis, kur tiesiog pernelyg daug dialogo. Bet aš taip nemanau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 88/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Praradimas" / "Demolition"

Sveiki visi,

Šiais metais „Kino pavasario“ uždarymo filmu tapo kanadiečių režisieriaus Jean-Marc Vallee filmas „Praradimas“ (angl. Demolition) (2015), kuris lyg ir turėjo padėti paskutinį akcentą visame festivalyje, kurio šiųmetis moto buvo „Jausmų pavasaris!“. Kai kurie visgi nusiminė, kad filmas lyg ir pasakoja apie žmones, kurie neturi jausmų ir jausmų pavasario idėją užbaigti festivalį būtent šiuo filmu – kiek keistokas sprendimas. Aš visgi sakyčiau, kad tai nuo žiūrovo priklauso, ką jis tame filme pamatė ir kaip viską įvertino. Žinoma, kai kam „Praradimas“ gali pasirodyti išties bejausmis filmas, tačiau ar žiūrint į žmogaus užslopintas emocijas, pačiam žiūrovui nekyla kažkokie atpažįstami jausmai? Vėlgi, kas ką provokuoja, ar kinas, ar pats žiūrovas susivokia, ką jam sako kadrai...

Mėgstu šį režisierių, netgi labai. Po jo tokių juostų kaip „Cafe de Flore“ ar „Dalaso klubas“ ir ta pati „Laukinė“, atrodo, režisierius universalus, jis mėgsta visokias istorijas ir jas tikrai gerai perteikia, nesulįsdamas į niūrų minimalizmą. Gal dėl to, kad jo filmai finansuojami? Galbūt. Gal dėl to, kad jo filmuose filmuojasi pasaulyje pripažinti aktoriai? Galbūt. Gal dėl to, kad jo filmuose nevengiama masinių scenų ir dinamiškai kintančių erdvių? Galbūt. Galbūt tai visuma, pasaulio savotiškas matymas. „Praradimas“ turi šiek tiek „Cafe de Flor“ išjudinančio metaforizuotos mistikos, kuri kadruose pasireiškia kaip pagrindinio veikėjo pasąmonės bangavimas. Kai kada režisierius veikėjo būseną susmulkina iki absoliučių asociacinių vaizdinių, kad nejučia imi ir atpažįsti tą praradimo jauseną – pasaulis suskilęs ir priimi veikėjo norą toliau jį skaldyti, išmontuoti kaip tuos buitinius prietaisus.

Bent man kilo natūralus klausimas, kai veikėjas sako, kad nemylėjo savo žmonos, ar jis nori pasakyti, kad dėl per didelio praradimo šoko jo visi skausmo receptoriai užsivožė, ar iš tikrųjų jis bejausmis? Noras išmontuoti daiktus, nuolatinės paieškos, atrasti savyje skausmo branduolį, išlaisvinti praradimo jausmą, ką mes galiausiai ir pamatome filmo finale. Esu beveik įsitikinęs, kad ne visiems patiks režisieriaus pasirinktas būdas perteikti užslopintą praradimo jausmą, baimę sau prisipažinti, kad viskas, ši kelio atkarpa baigėsi... Ar mane įtikino laiškų susirašymas ir keistos porelės susitikimas, bendravimas su nepilnamečiu, kuris be perstojo vartoja „fuck“? Iš esmės taip, veikėjas ieško išorinių dirgiklių ir juos randa, tačiau dirginant kūną, dvasia neatsiveria. Filmas apskritai primena verdanti katilą su užvožtu dangčiu, atrodo, veikėjas pavojingai balansuoja ant nusikalstomos ribos ir tuoj kas nors jį supakuos į psichiatrinę kliniką, tačiau kartu įdomu, ar tikrai taip viskas ir bus?

Pagrindinius vaidmenis sukūrė paskutiniu metu, mano akimis, aukštumas ir geriausius savo karjeros vaidmenis pasiekęs Jake Gyllenhaal ir gal ne pačias geriausias dienas išgyvenanti Naomi Watts. Žinote, ta kaista porelė, kai suveda kažkokie tapatumai, pasirūkymai ant sofos, lengvas flirtas, būvimas iš dyko būvimo, tačiau „nieko rimto“. Norėjosi jų istorijos pabaigos kažkokios ryškesnės, tokios, kokia buvo santykių pradžia. O šiaip filmas su puikiais aktoriais, puikiu scenarijumi ir nematau aš čia emocijų nebūvimo, priešingai – jie tokie aštrūs, kad jiems nebėra žmogiško natūralaus pasireiškimo, tai kas gali būti dar stipriau už neišreikštą praradimo jausmą?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela