Filmas: "Adaptacija" / "Adaptation."

Sveiki,

Retai kada žiūriu filmą antrąkart, bet pastebėjau tendenciją, kad yra filmų, kuriuos noriu „patirti“ antrąkart, nes jausmai ir atmintis dažnai nublunka. Vienas iš tokių filmų buvo „Oskarais“ įvertinta kino juosta „Adaptacija“ (angl. Adaptation) (2002). Taip jau nutinka, kad kai kurie režisieriai tiesiog savo kūrinius, kad ir kokius besukurtų, yra pasmerkę milžiniškam populiarumui ir „Oskarams“. Režisierius Spike Jonze sukūręs tokius hitus, laikomais šedevrais kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013) bei „Maksas ir maksimonstrai“ (2009) iš tikrųjų savo unikalia kino kalbėjimo forma moka papasakoti istoriją.

Filmas „Adaptacija“ – daugiasluoksnė drama, kurioje pasakojama apie kūrybines dirbtuves, ilgą adaptacijos laikotarpį, kai aktoriaus Nicolo Cage personažas bando iš knygos apie orchidėjas pritaikyti scenarijų kino filmui, na, o tada prasideda... Keliais laiko juostomis pasakojama istorija, iš esmės pasakoja ir knygos turinį, ir scenaristo gyvenimo užkulisius, ir rašytojos-žurnalistės gyvenimo istoriją. Kas smagiausia, geriausia šiame filme? Tikriausiai, kad kalbant apie scenarijaus adaptavimą kinui, pats filmas kaip ir gyvenimas įgauna adaptavimosi procesų, todėl išeina toks gana originalus eksperimentinis dalykas, kaip dvigubas gyvenimas kine, išreikštas erotiškai, lengvai kriminalizuojant veikėjų gyvenimus. Labai graži poetinė kalba, sklindanti iš knygos, leidžia įgalinti filosofinį lygmenį, gretinant orchidėjų ypatumus su žmogaus prigimties raiškos įvairove.

Puikius vaidmenis sukuria Meryl Streep ir Nicolas Cage, įdomus ir „Oskaru“ už šį vaidmenį įvertintas aktorius Chris Cooper. Gal kai kam ši istorija atrodys chaotiška, ne tokia šmaikšti, kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, bet būtent istorijos poetiškumas, ta kūrybos kibirkšties kančia man labiausiai ir patiko šiame užburiančiame ir malonumą teikiančioje juostoje. Visgi vienas dalykas nuvylė – staigi ir „netikėta“ pabaiga pelkėse, kai romus ir filosofinis pasakojimas staiga įgauna kažin kokių rašytojams „iš durnumo“ tikriausiai, išspraustos trilerio pabaigos. Krokodilų draskomas nusikaltėlis, narkomanė žurnalistė... kažkaip viskas praplaukė pabaigoje kaip pigi nesąmonė, tačiau netgi toje nesąmonėje galima įžiūrėti tam tikrą norą pasijuokti ir išspręsti scenarijaus trūkumo problemas pačiu šabloniškiausiu būdu – mirtimi ir drama. Nieko neprikibsi, genialu.

P. S. Pasirodo, ČIA yra senasis įrašas apie šį filmą, darytas 2011 metais ir įvertinas sutapo su šiandienos įvertinimu. Nesiadaptuoju?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ji" / "Her"

Sveiki,

Šiandien po pertraukos pagaliau noriu pristatyti ir pakomentuoti kino juostą „Ji“ (angl. Her) (2013), kurią taip seniai troškau pamatyti, kai tik sužinojau apie šio filmo kūrimą. Viena priežastis, žinoma, buvo „Gladiatoriaus“ aktorius Joaquin Phoenix, kurio, tiesą sakant, buvau nežmoniškai pasiilgęs ir nusiminęs, jog buvo nusprendęs nutraukti aktoriaus karjerą, ir Scarlett Johansson, kuri šiame filme, deja, taip fiziškai niekada ir nepasirodė. Kai pasirodė labai puikūs kritikų atsiliepimai, nebeliko nieko kito, kaip tik kantriai sukąsti dantukus ir laukti, kada pasitaikys puiki proga pamatyti šią juostą.

Ir pasitaikė. Tiesą sakant, filmą sužiūrėjau tik per du vakarus. Ne dėl to, kad būtų nuobodus, bet tiesiog, tikriausiai buvau pavargęs nuo kino žiūrėjimo ir dabar pažiūrėti visą juostą nė neužsimerkus yra gana sudėtinga. Kad ir kaip ten būtų, filmas visgi man pasirodė vykęs, nors didesnių sentimentų visgi nesukėlė. Įdomūs fantastiniai motyvai, technologijos poveikis žmogui, vienatvės užpildymo paieškos ir santykių realizacijos aspektai išties labai puikiai absorbuoti. Didžiausias šio filmo pliusas įdomybių sferoje tikriausiai būtų ypatingai iškalbingas filmo scenarijus, kuris leidžia susimąstyti apie tai, link ko mes einame – galimybė vis daugiau pasirinkti, netgi santykių sferoje, žmogaus ir kompiuterinės programos „meilė“? Argi tai įmanoma? Filme – taip, realiame gyvenime, manau, tai atrodytų kiek kitaip ir pats personažas atrodytų kur kas labiau „nučiuožęs“, bet yra kaip ir yra ir filmas iškelia pagaliau visai įdomias problemas, kurių, manau, realiame gyvenime vis daugės ir daugės.

Puikus J. Phoenix darbas, patiko ir Amy Adams pasirodymas filme ir, žinoma, seksualusis Scarlett Johansson balsas. Filmas gan liūdnos tonacijos, bet su perspektyvomis, daug melancholijos, savęs ir pasaulio, prasmės paieškų, išsiskyrimo skausmo ir susitaikymo galimybių. Man šios tonacijos labai patiko, nes jos man labai gerai suprantamos ir apskritai galiu pasakyti, kad tai vykęs filmas, kuris daugiau ar mažiau patiks kino gurmanams. Nepasakyčiau, kad esu labai sužavėtas, priblokštas, kaip daugelis komentatorių jau mėgsta įvardyti šią juostą, bet nepasigailėjau pažiūrėjęs. Buvo kur pasimėgauti scenomis, novatoriškomis idėjomis. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogas senelis" / "Jackass Presents: Bad Grandpa"

Sveiki,

Šiandien užėjo toks „durnumas“ ir nutariau pažiūrėti ką nors iš serijos „linksmiau“ ir pataikiau ant paskutiniu metu tikru hitu tapusios kino juostos „Blogas senelis“ (Bad Grandpa) (2013). Šį nešvankų ir beprotišką juostą sukūrė dar didesni pamišėliai – „Jackass“ komanda, kuri savo darbais įrodė, kad yra ne tik nutrūktgalviai, bet ir tikri bepročiai. „Blogas senelis“ nėra ta kino juostą, kurią derėtų rodyti jaunimui, bet būtent šis filmas ir pasiglemžia paauglius ir vaikus dėl savo „uždrausto vaisiaus“ sindromo. Filmas pilnas senuko nešvankybių, blogo auklėjimo pavyzdžių, už kurių slepiasi hiperbolizuotas sarkazmas iš „gerų taisyklių“ laikymosi, auklėjimo kanonų ir šiaip iš paties davatkiško ir perdėtai teisingo požiūrio į šeimos santykius.

Man asmeniškai filmas nebuvo toks įtikinamas kaip „Jackass“ žiaurūs pokštai, kadangi pats senelis filme ir anūko santykiai buvo akivaizdžiai pritempti prie falšyvo. Per visą filmą mane stebino tik žmonių reakcijos, kurios, pasirodo, ir buvo vienintelis nesuvaidintas dalykas, nes didelė dalis situacijų buvo filmuojama iš paslėptų dėžių su tikrais gatvės praeiviais, striptizo šokėjais ir t.t. Filmas panašus į legendinę, tačiau jau išnykusią laidą „VRS kamera“. Tiesa, o ir ne visi pokštai pasirodė man juokingi, tačiau esama jame tikrai puikių ir vykusių situacijų, bet didelis perspaudimas iš senelio amplua man ir pasirodė šiek tiek falšyvumo, kuris atrodė iš serijos „kažką ne kažką“.

Aišku, jei į gyvenimą žiūrite pakankamai sveikai, mėgstate juodąjį humorą, tada, manau, galite drąsiai pažiūrėti „Blogą senelį“, bet tai tikrai nėra itin vykusi komedija, kurią norėtųsi „priglausti“ savo kinotekoje. Kitaip sakant, žiūrėti galima, bet reikia tinkamai ir nusiteikti, bet ir to kartais gali neužtekti. Senelio ir anūko nuotykiai kelyje gali kitiems tapti tikra juoko iškrova, tačiau manęs šis filmas pernelyg nesužavėjo.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMdb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Būti Džonu Malkovičiumi" / "Being John Malkovich"

Sveiki visi,

Kažkada, labai seniai teko matyti „Oskarui“ nominuotą filmą „Būti Džonu Malkovičiumi“ (Being John Malkovich) (1999 m.), tačiau praslinkus geram dešimtmečiui mano galvoje nieko neliko, tad sužiūrėjau filmą su visai šviežia galva ir taip įdomiai, kad net nustebau, kaip nieko neprisimenu, tik bereikšmes nuotrupas iš pirmojo žiūrėjimo.

Mano galva, be jokios abejonės šio filmo stiprioji sritis yra originalus ir netradicinis siužetas, kurio scenarijus prisidengia realiai egzistuojančio aktoriaus Džono Malkovičiaus tapatybe. Buvo smagu matyti, kaip aktorius Malkovičius vaidina save, o ir suvaidinti save reikia šiokios tokios rizikos, tačiau neįprastas siužetas viską išlygina, nes filmas balansuoja tarp realybės ir fantazijos ašmenų ir bando atskleisti asmens individualybę ir žmogaus dvasios skirtybes. Filme nemažai iš vėžių išmušančių meilės ir lyčių kryžminimų, Lotė įsimyli Maksimą ir jos bendrauja per Malkovičiaus kūną. Iš esmės yra ir nemažai keisto humoro ir mūsų visuomenėje nusistovėjusius standartus iškreiptų dalykų – mažo aukšto biuras, portalas ir kiti nerealūs dalykai, kurie pateikti magiško realizmo rėmuose.

Iš tikrųjų pusę filmo net spėliojau, ar Lotė tai ta pati garsioji Cameron Diaz? Nes po tokiomis kudlomis lyg ir švietė keistai atpažįstami skruostai ir akytės, bet iki galo nebuvau tikras, kol filmo pabaigoje nepamačiau užrašo – Cameron Diaz, išties, filme atrodė kaip urvinė moteris. Keisto ir nestandartinio žmogaus tipažas yra pagrindinis filmo koziris, mat tokie žmonės dažniausiai kapitalistiniame pasaulyje turi asocialų vaidmenį dėl savo nemokėjimo pritapti prie racionalaus ir greitai mąstančio pasaulio – marionetininkas bei egzotiškų gyvūnų augintoja. Keisto ir nepaaiškinamo pasaulio raiška analizuoja mūsų beprotiško ir chaotiško pasaulio ryšį su žmogaus pasąmone. Filmas turėtų patikti tiems, kurie iš filmo tikisi kažkokios originalesnės idėjos, kuriems humoras suderintas su žmogaus tragedija.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.8 

Jūsų Maištinga Siela