Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 17 d. – Rietave pradėjo viekti pirmoji Lietuvoje elektrinė, Martyno Liuterio teismas, Kambodžos tragedija, Jerrie Mock apskrenda pasaulį, gimė aktorė Dalia Michelevičiūtė ir kt.

 

Sveiki!

 

Svarbiausi įvykiai nutikę Lietuvoje balandžio 17 dieną.

1892 m. – Pirmoji elektros lemputė. Rietavo dvare, kunigaikščio Bogdano Oginskio iniciatyva, pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje elektrinė. Per Velykų pamaldas Rietavo bažnyčioje buvo įžiebtos pirmosios elektros lemputės – tai žymėjo moderniosios eros pradžią Lietuvoje.

1991 m. – Joniškio herbo patvirtinimas. Oficialiai patvirtintas Joniškio miesto herbas, vaizduojantis šv. Mykolą Arkangelą, kovojantį su slibinu.

1388 m. – Pasaulinis Lietuvos krikšto pripažinimas. Popiežius Urbonas VI oficialiai pripažino Lietuvos krikštą. Tai buvo kritinis diplomatinis laimėjimas, galutinai atėmęs iš kryžiuočių ideologinį pagrindą pulti Lietuvą kaip „pagonių kraštą“.

1940 m. – Ekonominis manevras. Berlyne pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos prekybos sutartis. Tai vyko likus vos porai mėnesių iki sovietų okupacijos, kai Lietuva desperatiškai bandė išlaikyti ekonominius ryšius Europoje.

1996 m. – Taikos kaina. Bosnijoje, vykdydamas taikos palaikymo misiją, žuvo vyresnysis leitenantas Normundas Valteris. Jis tapo pirmuoju Lietuvos kariu, žuvusiu tarptautinėje misijoje po nepriklausomybės atkūrimo.

2005 m. – Krepšinio triumfas. Pirmą kartą surengtą Baltijos krepšinio lygos (BBL) čempionatą laimėjo Kauno „Žalgiris“, turnyrą pabaigęs be nė vieno pralaimėjimo.

Svarbiausi įvykiai, nutikę pasaulyje balandžio 17 dieną.

1492 m. – Susitarimas dėl Amerikos atradimo. Ispanijos karaliai ir Kristupas Kolumbas pasirašė Santa Fe kapituliacijas – sutartį, kuria Kolumbui buvo suteiktas „vandenyno admirolo“ titulas ir finansavimas ekspedicijai į Indiją, o rezultatas, kaip žinome, buvo Naujojo pasaulio atradimas.

1521 m. – Martyno Liuterio teismas. Vormso reichstage prasidėjo reformacijos pradininko Martyno Liuterio apklausa. Atsisakęs išsižadėti savo raštų, jis tapo tikėjimo laisvės simboliu, tačiau buvo paskelbtas už įstatymo ribų.

1961 m. – Kiaulių įlankos invazija. CŽV remiami Kubos tremtiniai išsilaipino Kubos pakrantėje, bandydami nuversti Fidelio Castro vyriausybę. Operacija baigėsi visiška nesėkme ir tapo viena didžiausių JAV užsienio politikos klaidų Šaltojo karo metais.

1970 m. – „Apollo 13“ sugrįžimas. Po dramatiškos avarijos kosmose, kuri grasino astronautų gyvybėms, pažeistas erdvėlaivis sėkmingai nusileido Ramiajame vandenyne. Pasaulis šį įvykį prisimena kaip „sėkmingiausią nesėkmę“.

1975 m. – Kambodžos tragedijos pradžia. Raudonieji khmerai užėmė sostinę Pnompenį. Tai žymėjo kruvino Pol Poto režimo ir Kambodžos genocido pradžią.

1790 m. – Atsisveikinimas su genijumi. Mirė Benjaminas Franklinas – vienas iš JAV tėvų-įkūrėjų, politikas, mokslininkas ir žaibolaidžio išradėjas.

1895 m. – Šimonosekio sutartis. Kinija ir Japonija pasirašė taikos sutartį, užbaigusią Pirmąjį Kinijos–Japonijos karą. Kinija perleido Japonijai Taivaną, o tai ilgam pakeitė Rytų Azijos geopolitiką.

1964 m. – Moters skrydis aplink pasaulį. Amerikietė Jerrie Mock tapo pirmąja moterimi, viena pati lėktuvu apskridusia aplink pasaulį. Jos kelionė truko 29 dienas.

1964 m. – „Ford Mustang“ sukūrimas. Niujorko Pasaulinėje parodoje pristatytas pirmasis „Ford Mustang“. Per pirmąją dieną buvo užsakyta net 22 000 šių automobilių, o modelis tapo laisvės ir greičio simboliu.

2014 m. – Netektis literatūros pasaulyje: Mirė Nobelio premijos laureatas Gabrielis García Márquezas, magiškojo realizmo meistras, padovanojęs pasauliui romaną „Šimtas metų vienatvės“.

Žymūs Lietuvos ir pasaulio žmonės, gimę balandžio 17 dieną.

Mikhail Botvinnik (1911–1995) – Legendinis šachmatų didmeistris, ilgametis pasaulio čempionas, laikomas sovietinės šachmatų mokyklos įkūrėju.

J.P. Morgan (1837–1913) – Vienas įtakingiausių visų laikų bankininkų ir finansininkų, suvaidinęs esminį vaidmenį formuojant modernią JAV ekonominę sistemą.

Petras Avižonis (1875–1939) – gydytojas oftalmologas, pirmojo akių ligų vadovėlio lietuvių kalba autorius, profesorius ir Vytauto Didžiojo universiteto rektorius.

Antanas Petrauskas (1881–1944) – kunigas, prozininkas ir vertėjas.

Juozas Gustaitis (1912–1990) – aktorius, režisierius bei pedagogas, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos teatro istorijoje.

Dalia Michelevičiūtė (g. 1967) – žinoma teatro ir kino aktorė, sukūrusi dešimtis įsimintinų vaidmenų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Gintarė Valaitytė (g. 1981) – dainininkė, buvusi populiarių grupių „69 danguje“ ir „Naujosios pupytės“ narė.

Erika Klimenko (Taja) (g. 1982) – dainininkė ir dainų autorė, išgarsėjusi praėjusio dešimtmečio pradžioje.

Karen Blixen (1885–1962) – danų rašytoja, geriausiai žinoma dėl autobiografinio kūrinio „Iš Afrikos“ (pagal kurį sukurtas kultinis filmas).

Nikita Chruščiovas (1894–1971) – Sovietų Sąjungos lyderis (1953–1964 m.), pradėjęs dalinę sistemos liberalizaciją (vadinamąjį „atšilimą“).

Jennifer Garner (g. 1972) – garsi JAV aktorė, pelniusi „Auksinį gaublį“ už vaidmenį seriale „Slaptoji agentė“ (Alias).

Victoria Beckham (g. 1974) – britų verslininkė, mados dizainerė ir buvusi grupės „Spice Girls“ narė (žinoma kaip Posh Spice).

Sean Bean (g. 1959) – britų aktorius, išgarsėjęs vaidmenimis „Žiedų valdove“ (Boromiras) ir „Sostų karuose“ (Nedą Starkas).

Rooney Mara (g. 1985) – amerikiečių aktorė, dukart nominuota „Oskarui“, išgarsėjusi filme „Mergina su drakono tatuiruote“.

Sirima Bandaranaike (1916–2000) – kaip jau minėta anksčiau, ši moteris įrašė savo vardą į istoriją kaip pirmoji pasaulyje moteris ministrė pirmininkė (Šri Lanka).

 

Maištinga Siela

Filmas: "Aistrų virtuvė" / "La Cocina"

 

Sveiki, skaitytojai ir gero kino gerbėjai,

Meksikiečių režisierius Alonso Ruizpalacios sukūrė internacionalinį projektą pavadinimu „Aistrų virtuvė“ (ispn. La Cocina) (2024), pasikviesdamas Lotynų Amerikos ir amerikiečių aktorius bendram projektui. Savo nespalvotame filme jis žvilgsnį nukreipia į Niujorko centre, netoli Time skvero, įsikūrusį „Grilio“ restoraną, kuriame kaip skruzdės kasdien knibžda įvairiausio plauko amerikiečiai ir imigrantai virtuvėje. Paprastai atvykę iš trečiųjų šalių ir kalbantys su ryškiu akcentu emigrantai susitinka sunkiame darbe, ar jie būtų iš Dominykos Respublikos, Meksikos, Nepalo ir t. t. Aistrų virtuvė – tai kartu ir tautų katilo virtuvė, kuriame įvairaus temperamento žmonės bando išgyventi dar vieną dieną.

Dėmesio centre – karšto ir ūmaus būdo virtuvės darbuotojas Pedro (aktr. Raúl Briones) bei padavėja Džulija (aktr. Rooney Mara), kurie yra, nepaisant to, kad Pedro nelegalas, o Džulija turi paauglį sūnų, užmezgę intymius santykius. Dar baisiau – Džulija nėščia ir lemtingą dieną ji nori pasidaryti abortą, tačiau Markas toliau pudruoja smegenis gražiomis istorijomis, kaip jis išsiveš Džuliją į gimtinę, kaip viskas susitvarkys, kaip jai nieko nebereikės dirbti... Negana to, tą dieną kasoje pasigendama tokia pat suma, kokios reikia Džulijos abortui – 800 dolerių. Restorano savininkas surengia apklausą, spaudžia vadovybę išsiaiškinti. Virtuvėje netrukus užplūdus pietums pasidaro išties karšta, nes pasileidžia Coca-Cocolos aparatas, apsemia grindis, naujokės nebespėja dėl patiekalų, o virėjai taip pat suinteresuoti labiau aiškintis santykius, nei greitai gaminti maistą. Netrukus šioji aistrų virtuvė išties tampa pragaro virtuve.

Labai intensyviai auganti filmo dinamika. Nors iš pradžių filmo medžiaga gana banali, primenanti Kazio Binkio „Atžalyną“ – kas paėmė tuos pinigus ir kam reikia atpirkimo ožio (?!), o besisprendžiantis aborto klausimas tik demonstruoja parodomai, kuo gyvena aptarnavimo personale moterys ir vyrai, bet visgi, sakyčiau, režisieriui pavyko sukurti vizualiai pasiteisinančią istoriją apie žmonių išnaudojimą. Vienoje scenoje rūkydami veikėjai bando pasipasakoti savo kuklias svajones, nes supranta, kad didelėms nėra pagrindo, nes tikrovė yra kur kas baisesnė. Kitoje scenoje pakvaišęs ir emocinį perdegimą patyręs Pedro viską daužo virtuvėje, kurioje jam niekas nepriklauso. Atėjęs šio restorano savininkas ima rėkti visiems, kad jis viską jiems suteikęs, juk jie pavalgę, ko jiems reikia. Kamera sukasi ratu, rodo nualintus ir svajoti pamiršusius imigrantų juodadarbių veidus ir šeimininkas nė nesupranta, kad ne maistas ir alinantis darbas jiems rūpi, bet orumas, pagarba ir žmogiškumas, kuris kaskart išnyksta dienų intensyviuose darbuose, kitaip sakant, šie žmonės patys pamiršta esą žmonės, jie tampa maitinamais darbiniais gyvuliais. Labai patiko simboliška pabaiga, priminė Orwello „Gyvulių ūkį“, tačiau toji švytinti žalia šviesa iš sudaužyto aparato, kuris nebegali padiktuoti jiems darbo, visiems priminė, kad jie nėra vien tik godaus sužvėrėjusio verslininko gyvuliai.

Tiesą sakant, filmo pradžia buvo niūri ir lėtoka, tačiau spalvos, atmosfera, auganti įtampa, dėmesys bendravimo kultūrai ir juodadarbių socialiniam „sumėšlinimui“ (nerandu kito žodžio) staiga filmą „Aistrų virtuvė“ pakylėjo į kažin kokią egzistencinę A. Camus vertą kovą su absurdu: kad ir kiek Pedro čia dirbtų ir kad ir kaip taisyklingai angliškai imtų tarti žodžius, jis vis tiek tik nelegalus juodadarbis, kuriam skirta visą gyvenimą gyventi ir dirbti nekvalifikuotus darbus, baiminantis deportacijos. D. Trumpo politika šiuo metu itin aktyviai ėmėsi šių socialiai pažeidžiamų žmonių, tad filmas kartu ir apie politiką, ir apie svajones, ir iliuzijas, apie orumo praradimą ir smurtą, apie laisvės troškimą ir jos neturėjimą. Man labai patiko šis filmas, manau, kino gurmanai turėtų jo nepraleisti ir kaip, beje, ir artimą kitą filmą – A. Cuaróno „Roma“ (2018).

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moterys kalba" / "Moterų pokalbiai" / "Women Talking"

 Sveiki,

Pagal pasaulinį Miriam Toews romaną „Moterų pokalbiai“ sukurtas vaidybinis filmas (kai kur verčiame „Moterys kalba“) (angl. Women Talking) pasakoja apie realius įvykius, nutikusius maždaug 2010 metais, kada po grupinio naktinio moterų religinės kolonijos išprievartavimo (savo pačių bendruomenės vyrų!) susirenka į vietos daržinę ir svarsto, ką toliau jos darys. Šioji religinė bendruomenė kažkiek panaši į konservatyviuosius amišus, gyvena ūkio darbais, neturi interneto, vengia civilizacijos ir gyvena pagal religinius įsitikinimus, kuriais įsitikinusi bendruomenė draudžia moterims mokytis rašyti ir skaityti, nes tikroji jų priedermė rūpintis vyrai ir vaikais.

Kurioziškiausias šiame filme dalykas, kad moterys suvokia, jog jos tapo prievartautojų aukomis, tačiau nesuvokia to masto traumuojančios svarbos. Visi pokalbiai persmelkti fanatiško tikėjimo apie atleidimo galią t. y. vyrai jas išprievartauja ir po to duoda dvi paras joms atleisti už padarytą skriaudą. Tai tarsi budelis po nuplakimo dar lieptų pabučiuoti lazdą ir ranką. Žinoma, filme svarstomos įvairios moterų teisių perspektyvos, religijos-kaltės-gėdos santykis, kuris gana skirtingai veikia išprievartautas mergaites, moteris ar net jau visai pagyvenusias moteris. Filme nerasite prievartų scenų, veikiau atsibudimo vaizdinius, fragmentus, aliuzijas į nusikaltimo siaubą, kurie iškyla moterims kalbantis.

Filmo struktūra gana paprasta. Kaimo mokyklos mokytojas užrašinėja ir protokoluoja moterų pokalbius, dirba tam tikrą metraštininko darbą, o žiūrovas stebi isterikuojančias ir įsibaiminusias moteris, kurios turi nuspręsti, ar paliks bendruomenę ir patrauks į nepažinto pasaulio platumas, ar viską atleis ir pasiliks bendruomenėje. Filmą režisavo kanadiečių aktorė Sarah Polley, kurį laiko buvo dingusi iš kino pasaulio, tačiau su „Kalba moterys“ ji sugebėjo pelnyti „Oskarą“ už geriausią adaptuoto scenarijaus įgyvendinimą. Filmas niūrių, tamsių distopinių spalvų, kuriame mergaitiškas ir vaikiškas tyrumas slepia bendruomenės slepiamas traumas. Sunkiausia patikėti, jog tokios kolonijos vis dar egzistuoja šiandien ir dažniausiai apie šiuos nusikaltimus nieko nėra žinoma.

Kaip viename iš scenų kalbama, moterims užginta net tarp mamų ir dukterų kalbėtis apie savo kūnus, apie reprodukciją ir kitus lytinio švietimo dalykus, tarsi viskas augant savaime išsisprendžia. Takoskyra tarp žinių ir mokslo visuomenės bei puritoniško religinio pasaulio didžiulė, bet po filmo galvojau, kas labiau tas moteris traumuotų, ar toji tyli bežadė kolonijos atmosfera ar už jos glūdintis laukinis ir liberalus seksualumu persisunkęs pasaulis, kurio niekada nepatyrė. Moterys galiausiai pasirenka vieną kelią ir jis, atrodo, iš mūsų civilizacijos perspektyvos pats tinkamiausias, tačiau kaip reikės toliau joms gyventi ir adaptuotis? Sunku pasakyti, tačiau filmas nelengvas, paremtas smurto galios žaidimais, kuriame dominuoja klasikinis brutalus vyro pasaulis, neleidžiantis užmiršti, kaip lengva pavergti be žinių ir rašto kultūros paklusnumui paruoštus žmones. Moterų pokalbiuose veriasi kolektyvinė stigma, vienijančios traumuojančios patirtys, gebančios atskleisti prievartos siaubą, paliktas psichologines traumas.

P. S. Leidykla „Sofoklis“ pernai lietuviškai išleido M. Toews „Moterų pokalbiai“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Košmarų skersgatvis" / "Nightmare Alley"

 

Sveiki,

Guillermo del Torro dėl daugelio priežasčių laikome vieną iškiliausių vizualiųjų dramų meistru kine. „Pano labirintas“, „Vandens forma“, „Purpurinė kalva“ ir kiti jo filmai visada sužadina tam tikrą tikrovės ir Viktorijos laiko gotiškos mišinį, primena siaubo kriminalines pasakas, sumišusias su įprastomis Holivudo dramomis. Panašius įspūdžius man sukėtė ir naujausias jo režisūrinis darbas „Košmarų skersgatvis“ (angl. Nightmare Alley) (2021), kuriam be rimtesnio pagrindimo buvo ir tebėra prognozuojama daugybe „Oskarų“ nominacijų. Nominacijų filmas gaus (ir gal net pelnys) nebent už vizualiuosius ir kostiumo dalykus, nes turinio atžvilgiu filmas kiek tuštokas.

Istorija paremta 1946 metais Amerikoje pasirodžiusiu populiariu romanu. Filmas persmelktas XX amžiaus pradžios amerikietiškos kultūrinės tradicijos. Pagrindinė to meto pramoga – keliaujantis cirkas, į kurį patenka pagrindinis veikėjas Stentonas, nužudęs ir sudeginęs tėvą su visu namu. Čia jis nesunkiai įsilieja į kolektyvą ir išmoksta cirko meno, galiausiai įsimyli ir palieka kolektyvą bei sėkmingai tampa iliuzionistu. Netrukus jam sėkmingam gyvenimo etapui lemta žlugti dėl ambicijų ir pinigų troškimo... Iš esmės turime labai mėgstamą XX amžiaus rašytojų vaizduojamo vyro, pakirdusio iš pelenų ir vėl į juos sugrįžusio istoriją, todėl visą laiką, kol žiūrėjau šį filmą, galvojau, kad šiame filme viskas jau nugrandyta iki panagių, nebėra nieko įdomaus, provokuojančio ir įtraukiančio.

Žinoma, jeigu seksime vien naratyvą ir pasiduosime siužetui, filmas teiks estetinį pasigėrėjimą, aktoriai atlieka savo charizmatiškus vaidmenis, o jų šiame filme ištisas žvaigždynas! Kiekvienas atlieka gerai nuspėjamą stilingą savo socialinį vaidmenį. Visgi prisiminiau ketvirtą „Amerikietiška siaubo istoriją“ sezoną, kuris buvo skirtas cirko temai, tad galiu pasakyti, kad šiame filme viskas ganėtinai perteikta holivudiškai švelniai. Veikėjas iš vienos pusės kelia susižavėjimą dėl tam tikro nuoširdumo ir atvirumo, o iš kitos – atpažįstame buko vyro programą ir šios istorijos baigtį. Nežinau, šis pustrečios valandos epas tapo gražus ir blizgus paviršius su žinomais siužetais, nepasiūlo daugiau nieko, tik pramogą ir tas metai iš metų nusibodusias potekstes. Ir jeigu ne aktoriai, ir ne tam tikri techniniai sprendimai, sakyčiau, kad filmas galėjo būti pastatytas ir dešimtam dešimtmety.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nesijaudink, jis toli nenueis" / "Don't Worry, He Won't Get Far on Foot"

 Sveiki,

 

Tikriausiai daugelis iš jūsų yra bent kartą gyvenime pajutę, ką reiškia po gero vakarėlio pragulėti lovoje apsikabinus mineralinio butelį. Kiek tai kainuoja sveikatos ir energijos. Tos nelemtos pagirios. Ar jūs įsivaizduojate, kaip gyvena alkoholikai, kurie diena iš dienos pramerkę akis puola į liūną, kad nieko nebejaustų: nei kūno, nei dvasios... Apie tai iš dalies Gus Van Sant biografinė drama su komedijos elementais „Nesijaudink, jis toli nenueis“ (angl. Don‘t Worry, He Won‘t Get Far on Foot) (2018). Filme pasakojama apie realiai egzistavusį neįgalųjį kandų karikatūrų piešėją John Callahan,

 

John Callahan, kaip teigė, pradėjo gerti nuo trylikos metų, kad pamirštų, jog yra našlaitis, jį paliko motina, o netikriems tėvams tebuvo tik sunkus vaikas. Skandindamas save alkoholyje jis iš esmės pragėrė didžiąją savo gyvenimo dalį, kol vieną dieną pateko į avariją, po kurios jis liko suparalyžiuotas... Filme regime jo ilgas reabilitacijos valandas, sunkų ir ūmų būdą bei pastangas gyventi. Netgi atsigavęs po avarijos jis geria toliau, kol galiausiai patenka į anoniminių alkoholikų susirinkimą, kuriame ryžtasi dvylikos žingsnių kelionei link pasveikimo...

 

Filme apstu ironijos, nes būtent John yra cinikas, jis ironiškai piešia „aštrias“ karikatūras, atspindinčias jo paties požiūrį į žmones ir pasaulį. Režisieriui pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp tragedijos ir komedijos, išgauti vientisą pasakojimo ritmą, kuriame atsiskleistų gyvenimo paradoksai, tam tikri žmogaus brandos, susitaikymo ir atleidimo momentai, kurie yra svarbūs kiekvienam iš mūsų gyvenime.

 

Aktorius Joaquin Phoenix, kaip visada, labai atsidavęs savo personažui, čia jis žymiai priaugęs svorio, supanašėjęs su tikruoju Callahanu, todėl filme yra ir dvigubas malonumas – vaidyba. Režisierius pasirinko chaotišką laiko pasakojimo siužetą, jis išmaišo įmantrumo dėlei atskirus žmogaus gyvenimo epizodus, o juos sumontuodamas perteikia savotišką žmogaus nuo pakylos išpažinties įspūdį. Ir, žinoma, tai veikia. Visiems, kurie patys susidūrė su alkoholio problema, ar artimoje aplinkoje turi alkoholikų, manau, filmas rezonuos savaip. Tai nėra vien apie svaigalus arba pamokymą, kaip išsivaduoti iš alkoholizmo, manau, režisieriui pavyko sukurti spalvingą kino juostą apie neskanų žmogaus gyvenimą, kuris pats save nuteisęs įsistūmė į tamsos duobę, pasiteisindamas tam tikromis aplinkybėmis.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daina po dainos" / "Song to song"

Sveiki, skaitytojai,

Po Terrencijaus Malicko filmo „Paslėptas gyvenimas“ (2019) taip ilgai negalėjau atsigauti ir supratau, kad buvau velniškai pasiilgęs jo jautrios kino pasakojimo manieros, kad nusprendžiau pažiūrėti ir gana prieštaringai vertinamą jo darbą „Daina po dainos“ (angl. Song to song) (2017). Istorijos centre – aktorės Rooney Maros suvaidinta Faye, kuri nepaliaujamai ir destruktyviai per santykius ieško gyvenimo pojūčių, o per pojūčius savęs pačios. Kaip dažnai ir būna ieškančioms personoms, tas karštligiškas noras pažinti ir paragauti visokį gyvenimą, kaip pati pasakotoja sako, „geriau visoks patyrimas, negu joks“, nuveda destruktyviais ir pavojingais keliais, dažniausiai į dar didesnę aklavietę.

Nuo pat pirmojo sakinio ir banguojančių kadrų mane filmas panardino į lėtą meditaciją. Ir nors vaizdai gražūs, ir nors novelių, keturių veikėjų istorijos, persipynusios šiuolaikiniame pasaulyje su itin skirtingais socialiniais vaidmenimis, jie vis vien labai mane asmeniškai jaudino. Daugelis dalykų vienai ar kitaip patirta mano paties. Tai ilgas kelias nuo 18 iki 30 metų, kuris dažnai paženklintas skaudžiais kritimais, kurie būtent ir akcentuojami filme kaip asmenybės brandos tapsmo, susitupėjimo procesu.

Kaip ir visi T. Malick filmai, taip ir šis yra juslingas, spalvingas, labiau reiškiasi kaip būvis, procesas, juslinga emocija, todėl ir istorija sąlygiškai juslingai išgryninta, kuri nebūtinai turi būti pagrįsta realaus elgesio logika, kai kurie kadrai tiesiog svaigina žmogaus laimės arba liūdesio, aktyvumo ar pasyvumo potyriais ir leidžia į mūsų gyvenimą pažvelgti filosofiškai kaip nuolatos kintantį emocijų ir etapų, potyrių ir jausmų banguojantį vandenyną. Mane tai labai ramina, paveikia ir sujaudina. Žinau, ne visiems šio režisieriaus filmai, oi, toli gražu ne visiems. Kurie ieško aštrios minties, aiškiai išsakytomis, kine seniai nusibodusiomis priemonėmis, manau, kad filmas gali ir visai nepatikti. Juolab, kad režisierius eksperimentuoja su aktoriais ir liepia jiems tiesiog scenose žaisti. Čia mes sutinkame visą žvaigždyną: Ryan Gosling, Rooney Mara, Natalie Portman, Micheal Fassbender, Cate Blanchett ir net knygos „Tiesiog vaikai“ bei dainų atlikėją Patti Smith, kurios gyvenimo istorija atspindi šių jaunų žmonių gyvenimus. Tai nuostabus metafizinis katalizatorius, kurio vaivorykštinė nepastovi spalva yra pačių veikėjų pasirinkimai, dažnai vedami tos pasaulio ir savęs pažinimo inercijos. Tai taip atpažįstama, ir tai taip skausmingai gražu, kad vienu metu atvipo žiaunos...

Visgi šiame filme režisierius labai kartojasi. Scenografija, ta pati filmavimo maniera, tos pačios būsenos, jausenos kaip ir ankstesniuose vienas paskui kitą prieš šį filmą einančiuose kūriniuose „Į stebuklą“ (2012), „Taurių riteris“ (2015) ir galiausiai „Daina po dainos“, mano galvoje, sudaro trilogijos grandį, kurią vienija bendras laikmetis, bendros jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių, gyvenančių didmiesčiuose, dažniausiai dangoraižiuose, problemos. Dažniausiai tai išdavysčių, savęs mėginimo suimti į rankas ir pajausti laimę, tačiau tai vyksta su kardinaliais emociniais ir blogų pasirinkimų nuopuoliais.

„Daina po dainos“, nepaisant atsikartojimų, tikriausiai buvo tai, ko man šiomis dienomis reikėjo. Permąstyti savo paties paskutinio dešimtmečio būsenas, pajusti jų skausmą ir grožį. Ir nesvarbu, kaip filmas nepatiktų kitiems ir jeigu jis nevertas dešimtuko, man jis vakar naktį suteikė viską, ko aš noriu iš gero filmo. Dabar belieka pasiruošti „Plona raudona linija“ (1998) seansui.  

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklio istorija" / "A Ghost Story"

Sveiki,

Tai jau antrasis, kiek kito žanro, mano matytas režisieriaus David Lowery filmas „Vaiduoklio istorija“ (angl.  A Ghost Story) (2017). Prieš kokius penkerius metus teko matyti jo režisuotą „Ne šventieji“ (2013) su ta pačia aktorių pora Casey Affleck ir Rooney Mara, kurie po ilgos pertraukos abu nusifilmavo vėlei drauge pas tą patį režisierių. Tiesa, tuokart skausmingai žiūrėjau „Ne šventuosius“, vis sukandęs dantis, kažko tame filme man pritrūko, kažko būta pernelyg ištęsta, tad smalsu, kaip visa tai atrodys mistinėje siaubo dramoje?

Tiesą sakant, pamaniau, kad labai suklydau pasirinkdamas šį filmą, nes namiškiai po penkiolikos minučių jau išėjo į kitą kambarį ir eilinį sykį patvirtino, kad su manimi neįmanoma žiūrėti „normalaus“ kino, tokio maždaug kaip „Vienas namuose“ ir pan. Tiesą sakant, aš taip pat kietai sukandęs dantis žiūrėjau „Vaiduoklio istoriją“ ir galvojau: Dieve, Dieve, na, kokia apgailėtina nesąmonė. Scenos ištęstos iki negalėjimo kaip kokiame futuristiniame nonseniškame teatre, kuriame bandoma žiūrovą paveikti veikėjų psichofiziniais veiksmais, pavyzdžiui, kaip jiedu guli lovoje apsikabinę, arba kaip ji valgė tą atneštą pyragą... Pradžios filmo taktai tokie nepaveikūs, kad reikia didžiulės kantrybės bandant save sudominti šia netekties istorija, o šalia išdygęs vaiduoklis po paklode (taip, taip, pigus triukas be didelių efektų) atrodo arba kažkaip neypatingai genialu arba makabriškai juokinga, o, bet, tačiau...

Staiga filmui persiritus į antrą pusę mane ištiko šokas – iš paprastų buitinių paklodžių sukuriama stebuklinga netekties ir ilgesio istorija, nusidriekusi per laiką ir erdvę, šitokia skausminga (ne)susitaikymo su praradimu istorija. Paveikus garso takelis staiga išgrynino beviltišką vaiduoklio laukimą ir staiga pasirodo, kad siaubo istorija visai net ne siaubo, o širdį verianti netekties istorija, vietomis prisiminiau net prancūzų režisieriaus Olivier Assayas „Asmeninė pirkėja“, kur mistiniai elementai panaudoti truputį panašioje atmosferoje. „Vaiduoklio istorijos“ finalinės scenos tampa itin dinamiškos laiko spektre, o paliktas mylimosios atsisveikinimo lapelis durų staktos plyšelyje, kurį per ilgus dešimtmečius bando išrakti vaiduoklis, tampa tokia graudžia scena, kad prilygsta mažo kačiuko skandinimo vaizdui YouTube beširdžio pono likimo kanale.

Beveik net neabejoju, kad šis originalus filmas tiek scenarijumi, tiek jo pastatymu didžiajai daliai žmonių visgi nepatiks, kitaip sakant, ištveria tik ištvermingiausi. Prieš pradedant žiūrėti, reikia suvokti, kad siaubo šiame filme nėra (bent tokio, kokį esame įpratę matyti kine), o pirmajame pusvalandyje užvilkintos iki begalybės scenos tėra tik kinematografinės vystomos istorijos ritmas, kuris pamažu greitėja, o ilgesys ir nostalgija atsiveria laikmečio trapumu, kada pasaulis aplinkui keičiasi, o tavyje tebegyvena praeities prisiminimai, nuolat tavyje kunkuliuojantys, išdylantys, kintantys. Kiek galima laukti mylimosios? Pasirodo, visą amžinybę...

Nepatikėsite, tačiau vienas iš tų filmų, kurio metu absoliučiai pakeičiau kardinaliai nuomonę seanso metu ir itin retas atvejis, kada kantrybė pateisino, o galgi net pranoko lūkesčius. Absoliučiai naujas kino žvilgsnis!

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb :6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liūtas" / "Lion"

Sveiki, skaitytojai,

Šešiems „Oskarams“ nominuota drama „Liūtas“ (angl. Lion) (2016) jau spėjo pavergti ir pravirkdyti ne vieną žiūrovą. Jaudinanti biografinė istorija apie Indijoje pasimetusį mažametį ir susitikimas po daugel metų su gimdytojais dažniausiai prikausto emocionalius ir egzotinių kelionių ištroškusius žiūrovus, kurie iš filmo tikisi aukštos klasės emocijų, graudžių susitikimų, netikėtų išsiskyrimų ir daug ašarų bei apsikabinimų, bet... Visa tai menkai jaudino mane patį, kadangi tikriausiai jau praėjo visi „Lūšnynų milijonieriai“ ir vaikystės filmai šeimai, kada paliktas šunelis pereina visas valstijas, kol suranda išsikrausčiusį šeimą. Oi, kaip mes verkdavome, prisiminkite...

Visu šiuo Disnėjaus pagrindu, rodos, pastatytas ir „Liūtas“ iš pažiūros dar viena grįžimo į šeimą drama. Kuo šioji gera? Žinoma, aktoriai puikiai nudirbo savo darbus... Antraplanė aktorė Nicole Kidman, kuri jau buvo laikoma nurašyta aktore, vėlei pelnė „Oskaro“ nominaciją ir atkišo špygą savo kritikams, didžiausia staigmena daugelį erzinantis aktorius Dev Patel, kuris jau panašioje lemties istorijoje yra filmavęsis „Lūšnynų milijonieriuje“, kuris už „Liūtą“, pripažinkime daug simpatingesnis, manieringesnis ir įdomesnis filmas. D. Patel atlieka gana manieringus indiškus vaidmenis, tačiau „Liūte“ jis vakarietiškos kultūros vyrukas, kuriam svarbu perteikti vidinių demonų ir abejonių emocijas... 

Nežinau, manęs asmeniškai „Liūtas“ nepavergė taip, kaip tikėjausi. Žinoma, neįtikėtina istorija su daug jaudinančių scenų, stipria vaidyba... Ypač verčia pirmoji filmo pusė išgyventi dėl mažojo klajūno, bet visumoje filmas labiau šeimyninis, peizažinis, disnėjiškai herojiškas, kas labai tinka didžiajam kinui ir masiniam žiūrovui, todėl galbūt pernelyg panašus savo maniera į kitus filmus. Vidinį draminį klodą kažkiek užpildo aktoriai, jų veido mimika, abejonės, krapštymasis po išdilusią atmintį, tačiau santykiai kažkaip pavaizduoti pernelyg teatrališkai, o jau finalinis susitikimas veikiau ne kaip atsitiktinis susitikimas (kas, atrodo, realiai turėtų būti), bet siekiant emocinio efekto kone piešiami ritualiniai kaimo susitikimai ir tai šiek tiek liūdina... Visų išgirtas filmas turi, mano akimis, nemažai trūkumų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela