Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 7 d. – Įkurtas Prahos universitetas, įkurta PSO, interneto "gimtadienis", įkurta Lietuvių mokslo draugija ir kt.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Galbūt šiandien švenčiate gimtadienį? Galbūt domitės, kas pasaulyje įvyko balandžio 7 dieną? Šis kalendorius kaip tik JUMS!

 

Svarbūs įvykiai Lietuvoje balandžio 7 d.

 

1863 m. – Zigmantas Sierakauskas paskirtas vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių vadu. Tai buvo vienas ryžtingiausių 1863 m. sukilimo etapų kovoje prieš carinę Rusiją.

 

1907 m. – Įkurta Lietuvių mokslo draugija. Vilniuje įvyko steigiamasis susirinkimas, o pirmininku išrinktas daktaras Jonas Basanavičius. Ši organizacija padėjo pamatus Lietuvos mokslui ir kultūrai dar prieš atkuriant valstybę.

 

1989 m. – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) atkūrimas. Kaune įvyko pirmasis atkūrimo tarybos posėdis. Tai buvo simbolinis žingsnis grąžinant akademinę laisvę į Lietuvą.

 

1990 m. – Milžiniškas mitingas Vingio parke. Virš 300 tūkstančių žmonių susirinko išreikšti paramos Kovo 11-osios Aktui ir Lietuvos nepriklausomybei, reaguodami į SSRS spaudimą.

 

2004 m. – NATO integracija. Lietuvos oro erdvės stebėjimo sistema Karmėlavoje buvo oficialiai įtraukta į bendrą NATO oro gynybos sistemą.

 

Įvykiai pasaulyje balandžio 7 d.

1348 m. – Įkurtas Prahos universitetas. Karolio IV įsteigta mokslo įstaiga yra viena seniausių ir prestižiškiausių Europoje.

 

1521 m. – Ferdinandas Magelanas pasiekė Sebu salą Filipinuose. Tai buvo viena iš paskutiniųjų didžiojo keliautojo stotelių prieš jo žūtį.

 

1945 m. – „Yamato“ žūtis. Antrojo pasaulinio karo metu JAV aviacija nuskandino didžiausią pasaulio šarvuotį – Japonijos laivyno pasididžiavimą „Yamato“.

 

1948 m. – Įkurta Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Būtent šią dieną įsigaliojo jos įstatai, todėl balandžio 7-oji visame pasaulyje minima kaip Pasaulinė sveikatos diena.

 

1969 m. – Interneto „gimtadienis“. Šią dieną paskelbtas pirmasis RFC (Request for Comments) dokumentas, kuris laikomas simboline interneto technologijų pradžia.

 

Kas gimė balandžio 7 šią dieną?

 

Francis Ford Coppola (1939) – legendinis kino režisierius, sukūręs „Krikštatėvį“.

Jackie Chan (1954) – kovos menų meistras ir Holivudo aktorius.

Russell Crowe (1964) – „Oskaro“ laureatas, išgarsėjęs vaidmeniu filme „Gladiatorius“.

Gerhard Schröder (1944) – buvęs Vokietijos kancleris.

Billie Holiday (1915) – legendinė džiazo ir bliuzo vokalistė, kurios balsas bei daina „Strange Fruit“ paliko neišdildomą pėdsaką muzikos istorijoje.

Agnė Šerpytytė (1988) – lietuvių lengvaatletė, bėgikė, atstovavusi Lietuvai tarptautinėse varžybose.

Gediminas Gelgotas (1986) – vienas žymiausių šiuolaikinės lietuvių klasikinės muzikos kompozitorių ir dirigentų, ansamblio NICO įkūrėjas.

Gabriela Mistral (1889) – Čilės poetė, pirmoji Lotynų Amerikos rašytoja, pelniusi Nobelio literatūros premiją.

David Lowery (1960) – JAV režisierius, žinomas dėl tokių filmų kaip „The Green Knight“ ar „A Ghost Story“.

Anne-Marie (1991) – populiari britų dainininkė, išgarsėjusi tokiais hitais kaip „2002“ ir „Friends“.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklio istorija" / "A Ghost Story"

Sveiki,

Tai jau antrasis, kiek kito žanro, mano matytas režisieriaus David Lowery filmas „Vaiduoklio istorija“ (angl.  A Ghost Story) (2017). Prieš kokius penkerius metus teko matyti jo režisuotą „Ne šventieji“ (2013) su ta pačia aktorių pora Casey Affleck ir Rooney Mara, kurie po ilgos pertraukos abu nusifilmavo vėlei drauge pas tą patį režisierių. Tiesa, tuokart skausmingai žiūrėjau „Ne šventuosius“, vis sukandęs dantis, kažko tame filme man pritrūko, kažko būta pernelyg ištęsta, tad smalsu, kaip visa tai atrodys mistinėje siaubo dramoje?

Tiesą sakant, pamaniau, kad labai suklydau pasirinkdamas šį filmą, nes namiškiai po penkiolikos minučių jau išėjo į kitą kambarį ir eilinį sykį patvirtino, kad su manimi neįmanoma žiūrėti „normalaus“ kino, tokio maždaug kaip „Vienas namuose“ ir pan. Tiesą sakant, aš taip pat kietai sukandęs dantis žiūrėjau „Vaiduoklio istoriją“ ir galvojau: Dieve, Dieve, na, kokia apgailėtina nesąmonė. Scenos ištęstos iki negalėjimo kaip kokiame futuristiniame nonseniškame teatre, kuriame bandoma žiūrovą paveikti veikėjų psichofiziniais veiksmais, pavyzdžiui, kaip jiedu guli lovoje apsikabinę, arba kaip ji valgė tą atneštą pyragą... Pradžios filmo taktai tokie nepaveikūs, kad reikia didžiulės kantrybės bandant save sudominti šia netekties istorija, o šalia išdygęs vaiduoklis po paklode (taip, taip, pigus triukas be didelių efektų) atrodo arba kažkaip neypatingai genialu arba makabriškai juokinga, o, bet, tačiau...

Staiga filmui persiritus į antrą pusę mane ištiko šokas – iš paprastų buitinių paklodžių sukuriama stebuklinga netekties ir ilgesio istorija, nusidriekusi per laiką ir erdvę, šitokia skausminga (ne)susitaikymo su praradimu istorija. Paveikus garso takelis staiga išgrynino beviltišką vaiduoklio laukimą ir staiga pasirodo, kad siaubo istorija visai net ne siaubo, o širdį verianti netekties istorija, vietomis prisiminiau net prancūzų režisieriaus Olivier Assayas „Asmeninė pirkėja“, kur mistiniai elementai panaudoti truputį panašioje atmosferoje. „Vaiduoklio istorijos“ finalinės scenos tampa itin dinamiškos laiko spektre, o paliktas mylimosios atsisveikinimo lapelis durų staktos plyšelyje, kurį per ilgus dešimtmečius bando išrakti vaiduoklis, tampa tokia graudžia scena, kad prilygsta mažo kačiuko skandinimo vaizdui YouTube beširdžio pono likimo kanale.

Beveik net neabejoju, kad šis originalus filmas tiek scenarijumi, tiek jo pastatymu didžiajai daliai žmonių visgi nepatiks, kitaip sakant, ištveria tik ištvermingiausi. Prieš pradedant žiūrėti, reikia suvokti, kad siaubo šiame filme nėra (bent tokio, kokį esame įpratę matyti kine), o pirmajame pusvalandyje užvilkintos iki begalybės scenos tėra tik kinematografinės vystomos istorijos ritmas, kuris pamažu greitėja, o ilgesys ir nostalgija atsiveria laikmečio trapumu, kada pasaulis aplinkui keičiasi, o tavyje tebegyvena praeities prisiminimai, nuolat tavyje kunkuliuojantys, išdylantys, kintantys. Kiek galima laukti mylimosios? Pasirodo, visą amžinybę...

Nepatikėsite, tačiau vienas iš tų filmų, kurio metu absoliučiai pakeičiau kardinaliai nuomonę seanso metu ir itin retas atvejis, kada kantrybė pateisino, o galgi net pranoko lūkesčius. Absoliučiai naujas kino žvilgsnis!

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb :6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ne šventieji" / "Ain't Them Bodies Saints"

 

Sveiki, kino mylėtojai,

Mažai kam žinomas režisierius David Lowery pristatė savo naujausią kriminalinę dramą „Ne šventieji“ (Ain‘t Them Bodies Saints) (2013) ir pelnytai jį tikriausiai galima vadinti pačiu sėkmingiausiu šio režisieriaus darbu. „Ne šventieji“ – tai pasakojimas apie jauną nusikaltėlių porą, apsėstą idealaus pasaulio vaizdinio ir stabilumo troškulio, tačiau per paskutinį nusikaltimą juos ištinka didžiulė nesėkmė, todėl į kalėjimą sėdasi mylimasis, palikęs merginą „su pilvu“...

Išties, bent jau mano akimis, filmo siužetas tikrai nėra nei kažkuo įmantrus, išskirtinis, įdomus – paprasta blogiukų meilės istorija, meilės ir šeimos sudievinimo istorija, šiek tiek atpilta pasaldintais poetizavimais, o užaštrinimui – laukinė Teksaso atmosfera, šerifai ir vietiniai gaujos nusikaltimai. Kažkodėl ši kino juosta patiko kino kritikams, bet man ji pasirodė pernelyg sausoka. Siužetas lyg ir išvystytas, parinkti tikrai profesionalūs ir gerai žinomi aktoriai, tačiau pats filmas, jo sąranga slinko pakankamai nuobodokai. Daugiau ar mažiau visos idėjos, raiškos formos ir tai, ko galbūt iš tikrųjų norėtųsi iš nepriklausomo kino – tai nuostabos, iškeltos netikėtos problemas, o „Ne šventieji“ absoliučiai, mano akimis, nieko naujo, gero ir įdomaus nepasiūlė.

Savaime aišku, juosta nėra prasta, sakyčiau, pritempta iki vidutiniško filmo lygmens. Vienas įdomiausių dalykų šiame filme buvo Rooney Mara naujas ir bent jau man nematytas amplua ir spalvos. Štai aktorius Casy Affleck toliau tęsia kažkokio keistai pasąmoningai „adaptuoto“ nusikaltėlio vaidmenį, daugelį niuansų ir spalvų teko matyti kur kas jo geresniame pasirodyme filme „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė Robertas Fordas“. Aišku, juosta turi ir šiokios tokios melancholijos, gražių pastelinių spalvų, Teksaso auros ir cikadų virpėjimų, bet vis tiek nieko pernelyg ypatingo neįžvelgiau, o filmui, kuris savo ilgumu irgi nepasižymi, artėjant prie baigos, norėjosi, kad kuo greičiau pasibaigtų... Tai vienas iš tų atvejų, kada filmas nepaliko įspūdžio.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela