Filmas: "Nepalikti pėdsakų" / "Leave No Trace"

Sveiki,

Kino kritikus ir gurmanus žavinti subtili dramų režisierė Debra Granik vėlei visus maloniai nustebino pateikdama naujausią savo kino juostą „Nepalikti pėdsakų“ (angl. Leave no trace) (2018), kuri dažnai įtraukiama į visokiausius „geriausių 2018“ nepriklausomo kino topus. Tiesą sakant, man pats mieliausias ir gyviausias darbas visgi tebėra kažkada labai nustebinęs Debros Granik filmas „Vinterio kaulai“ (kitur verčiama „Žiemos kaulai“) (2010), dėl kurio smarkiai išpopuliarėjo aktorė Jennifer Lawrence.

Naujausiame filme, kuris pastatytas pagal romaną, pasakojama mažų mažiausiai keista tėvo ir dukters istorija: jiedu ilgą laiką po mergaitės motinos mirties slepiasi miške. Tiesą sakant, nelabai domėjausi aprašu, kas ten vyksta ir filmas priminė nemažai poakopaliptinių filmų, kada civilizuotoji žmonijos dalis gaudo maištininkus partizanus. Tik po kurio laiko tampa aišku, jog viskas vyksta tik dėl to, kad tėvas serga potraumine depresija dėl žmonos mirties ir šalinasi civilizacijos, visur tampydamasis paskui save dukrą. Štai ir visa istorija ir įdomumas, visa siužetinė šerdis, kuri apstatyta besiblaškymu tarp miško ir juos persekiojančių tarnybų, tarp bėgimo ir „prisitrynimo“ prie atokios bendruomenės, tėvo ir dukters bendravimą užpildant gausybe nutylėjimų, kurie reiškia dažniausiai vieną ir tą patį: kvailys tėvas nuvarys ne tik save, bet ir dukrą į kapus dėl savo įsitikinimų.

Filmas ganėtinai niūrus ir man suprantamos visos priežastys, kodėl daugelis gurmaniško kino žiūrovų alpsta dėl panašaus tipažo filmų, nes juose esti ir subtilių metaforų, prasmių įskaitymo tarp pauzių, galų gale yra ir visuotinis filosofinis lygmuo, kuriame išriekiama kritika visokioms tarnyboms, kurios bando civilizuotai „sufabrikuoti“ šeimas ir pasakyti, kaip reikia gyventi teisingai. Tokie filmai išties turi pasisekimą, tačiau „Vinterio kaulai“ buvo nepalyginamai gyvesnis ir aštresnis filmas, nors ir panašios atmosferos, tačiau „Nepalikti pėdsakų“ atsiduoda pernelyg dideliu sintetinimu ir teatralizuotu perteikimu: taip, veikėjai sutrikę, savo gyvenimiškų nelaimių įkaitai ir tiek tėvas, tiek dukra yra tų įvykių aukos, tačiau po itin įtikinama vaidyba man šmėkšteli kažin koks neįtikėtinas melas – filmas šiek tiek pauzuojantis, pernelyg intelektualūs santykiai, turint galvoje, kad dukra didelė dalį praleido miške, tam tikros buitinės detalės. Kažkas šioje istorijoje randasi netikra, tas, ko aš siužetiškai negaliu patikėti ir dvelkia šiek tiek fantastinio filmo elementais, bet visumoje filmas veikia atmosferiškai, įdomu stebėti tuos keistus santykius ir visa tai vienaip ar kitaip permąstyti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bet kokia kaina" / "Hell or High Water"

Sveiki, skaitytojai,

Auksiniam gaubliui nominuota drama „Bet kokia kaina“ (angl. Hell or High Water) (2016) tikriausiai daugeliui sukėlė neprastų sentimentų laukinių vakarų epams, netgi savotiškiems niūriems vesternams. Filmas, kuris patenkins didelius rimto kino smaližius ir gurmanus, manding, pasirodė šiek tiek nuobodokas.

Supraskite mane teisingai, filmas tikrai geras, stiprus ir rimtas scenarijus apie likimo nelepintus brolius, turinčius įvairių sutrikimų, savų vertybių, idealų, tėvo paliktų randų ir visada jaudina tėvų ir vaikų santykiai, ypač, kai atžalos pasuka ne tokiais keliais, kokiais galėjo pasukti. Tačiau šis filmas... tiesiog jo žinia manęs nepasiekė, praktiškai nesujaudino, o po pirmųjų apiplėšimo scenų, kas iš esmės ir buvo įdomiausia, staiga įklimpo į begalinę rutiną ir istorija lyg ir jau matyta, o potekstės jau kadaise ištransliuotos ankstesnių filmų. Puiki aktorių vaidyba ir kieta, rūsti vyriškai vakarietišką dvasią transliuojanti režisūra, pasirodė, kai kada pernelyg teatralizuota, o charakteriai šabloniškai sugadinti ir jau kažkur matyti. 

Taip, filmas geras, bet jis vis tiek man neįtiko. Tarsi to vakaro seansas būtų pro šydą. Žinote tą keistą jausmą, kai valgai tiek daug, o pavalgęs nesijauti pasisotinęs, tai panašiai su šiuo filmu nutiko man: nei jutau kažkokį pasitenkinimą, nei kažkokią kančią, tarsi žiūrėčiau šiuolaikinių kaubojų dramą. Beje, priminė filmą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, tačiau pastarasis buvo kur kas geresnis.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Inferno" / "Inferno"

Sveiki, 

Niekada nebuvau itin didelis „Da Vinčio kodo“ gerbėjas. Po to, kai nusivyliau knyga, iš esmės nusivyliau ir kino filmu, tačiau gyvenime viskam galima suteikti antrą šansą ir šįkart pačios naujausios D. Brown knygos ekranizacija „Inferno“ (angl. Inferno) (2016), kuri, tiesą sakant, nieko neturėjo nustebinti, turėjo tą antrąjį šansą. Jeigu iš tikrųjų – į kino salę ištempė draugai ir aš jau nebeturėjau balso filmo pasirinkime, tačiau, vedamas pačių niūriausių prognozių, filmą sužiūrėjau gana įtraukiančiai, nepaisant to, kad už nugaros jaunimas kino salėję atsidaręs alaus skardines užparpė kaip ruoniai.

Filmas absoliučiai vidutiniškas. Prabangus, sukaltas veiksmo trilerio bruožais, atmiežta intelektualiais rebusais, kurie dažnai praslysta paprastam, ne itin meno istorija besidominčiam žiūrovui, todėl kur kas stipresnė filmo pusė, priešingai nei romane, atrodo ne intelektualioji rebuso pusė, bet būtent pasaulinio terorizmo trileris. Ar pasaulis nugarmės į apokalipsę, kai pasklis viską naikinantis virusas? Akivaizdu, kad filmas sukurtas absoliučiai pramogą mėgstančioms masėms ir tame žanre, galima sakyti, jis neblogas, tačiau nuobodokas ir pernelyg nuspėjamas. Manau, kad pats rašytojas D. Brown išsikvėpė, nes istorijos konstrukto principas labai panašus, todėl nebenustebina, kaip nebenustebina kiti serialų sezonai, nes žiūrovas kuo puikiausiai žino žaidimo taisykles.

Nepaisant jau žinomų taisyklių, klišių ir praktiškai D. Brown nieko naujo nebegali pasiūlyti, filmas susižiūri su vidutinišku parako užtaisu: ir smagu, ir vietomis to veiksmo nemažai, bet iš kitos pusės atrodo šiek tiek abejotinų derinių. Kaip antai vos leisgyvis ir narkotikais apsvaigintas daktaras greitai be kraujo žymelės ima aiškintis naują paslaptį, kad išgelbėtų pasaulį. Šiek tiek primena „Pinkį ir Makaulę“. Pasakysiu taip: jeigu tikitės intelektualių rebusų ir daug meno bei kultūros žinių, pamirškite, filmui svarbiausia veiksmas ir tai, kaip tikėjausi, tikrai nėra pats prasčiausias pasirinkimas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Warcraft: Pradžia" / "Warcraft"

Sveiki,

Vienas garsiausių šių metų didžiųjų filmų tikriausiai buvo mėginimas į rinką kaip novatorišką produktą masėms prastumti „Warcraft: Pradžia“ (angl. Warcraft) (2016). Puikus režisierius Duncan Jones, sukūręs pritrenkiantį ir siužetiškai netikėtą fantastinę juostą „Mėnulis“ (2009) bei gana pusėtiną filmą „Išeities kodas“, regis, pajuto pinigų kvapą ir įsisuko į išties prabangų kino projektą – daug kompiuterinės grafikos, masinės scenos, batalinės kovos ir visas „Žiedų valdovą“ primenantis įvykių kompleksas patenkinti didžiojo masinio kino mėgėjams. 

Veiksmo ir puikių specialiųjų efektų prisodrintas filmas ir žaidimo dvasia perkeltas į didįjį kiną tikriausiai ir negalėjo žiūrovui pasiūlyti kažko geresnio ir įdomesnio, nei tai, kas jau buvo sukurta iki šių dienų. Mane asmeniškai vertė suklusti vien garsi ir daug žadanti režisieriaus pavardė, kuri garantavo, kad filmas turėtų būti puikus turiniu. Vos įpusėjus, jau galima atsipalaiduoti, nes filmas viensiužetis ir turinio prasme nuobodus, vieno plano – „geriečiai“ kovoja su „blogiečiais“, kai kas išduoda, kai kas užkeikiamas ir paverčiamas „blogiečiu“ ir t. t. Apskritai tariant, šiai pasakos motyvais konstruojama batalinė invazinei istorijai pritrūko vidinės kino klausos, dar kitaip sakant, dvasingumo, kokį, tarkim, demonstruoja animacinis filmas „Simarono žirgas“, kuris sukaltas pagal visus holivudinius standartus, tačiau viduje turi laisvės polėkio, vertybinių akcentų. 

Žiūrėdamas šį filmą, (pusiau žaidimą, pusiau filmą), vis galvojau, kiek daug darbo įdėta, kiek plušėta, kad kiekvienas kadras būtų tobulas, tačiau kodėl tik itin retam filmui pavyksta išgauti turinio ir vaizdo dermę, kad patenkintų ir išrankesnį žiūrovą? Nejučia prisiminiau ir tą patį „Sostų žaidimą“ – viduramžių pasaulis, vizualizacija šio serialo, ir šio filmo išties vykusi, deja, įvykiai pernelyg nuspėjami, trūksta originalumo ir unikalumo, ką šis režisierius tikrai turi, tačiau pataikauti masėms tikrai neturėtų būti jo darbas, tačiau tikriausiai čia kalti kiti dalykai – pinigai, pinigai, pinigai.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 32/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela