Kinijos režisierius Bi
Gan yra išties unikalus reiškinys. Prieš maždaug 6-7 metus matytas jo filmas „Ilga
dienos kelionė į naktį“ (2018) tapo netikėta nauja hipnotizuojančia kino
patirtimi. Šiemet „Kino pavasario“ festivalis parodė naujausią Bi Gan filmą
pavadinimu „Prisikėlimas“ (angl. Resurrection) (2025),
bet, deja, kaip ir daugelį festivalio perliukų nepavyko pamatyti laiku, tad
dabar, galima sakyti, užkišinėju pasilikusias kino sezono skyles.
Naujausias režisieriaus
darbas „Prisikėlimas“, bent jau „Kino pavasaris“ pristato kaip radikaliesiems
kino gurmanams. Ir išties... tai ne naratyvinė įprasta istorija, kaip kad šiame
sezone rodytas taivaniečių „Kairiarankė“, kur aiški probleminė ašis ir veikėjai.
„Prisikėlimas“ vizionieriška koliažinė filosofinė dėlionė, kuri, bent jau iš
manęs pareikalavo nemažai kantrybės ir susikaupimo. Nesu pratęs prie tokio kino
ir kaskart labai muistausi, kad nesuprantu per pusvalandį kino kalbos ar
žaidimo taisyklių, iš kitos pusės – lauk visada pabaigoje visuminio
atsiveriančio naujo suvokimo, todėl buvau kantrus ir tiesiog nustojau
analizuoti tai, ką iš tikrųjų matau „Prisikėlime“.
Filmas nelengvai atkako į
Kanus. Kaip ir daugelis režisierių, taip ir Bi Gan, norėdamas parodyti Kinijoje
ar Vakaruose savo šalies kiną, turi nemažai ką politiško kaip menininkas nuveikti.
Kanų kino festivalyje 2025 metų gegužę filmas buvo paskutinėmis akimirkomis
įtrauktas į pagrindinę konkursinę programą. Vėlavimas įvyko todėl, kad
kūrybinei komandai ilgai teko laukti Kinijos Nacionalinės radijo ir televizijos
administracijos leidimo (cenzūros patvirtinimo) viešam rodymui. Režisierius Bi
Gan sugebėjo įtikinti sistemą pasirinkdamas itin abstraktų, filosofinį ir
sapnišką kino stilių. Kadangi filmas nagrinėja XX amžiaus istoriją (įskaitant
jautrius periodus, tokius kaip Kultūrinė revoliucija) per budizmo pojūčius,
pabaisas ir metaforas, o ne per tiesioginį socialinį realizmą, tai padėjo
išvengti griežtų kirčių ar visiško uždraudimo, su kokiu Kinijoje dažnai
susiduria kiti autoriai.
Menkai prieš žiūrėdamas
domėjausi filmo turiniu, todėl pasidaviau tam, kas laukė. Visgi tenka
pripažinti, kad šis filmas dar didesnė paslaptis nei „Ilga dienos kelionė į
naktį“. Filme nesitikėkite vientisos pasakojimo struktūros, čionai suplaukia XX
amžiaus įvairių Kinijos laikotarpio novelių rinkinys. Iš pažiūros su atskirais
veikėjais ir pasakojimo stiliais, bet kartu ir metaforiniais, simboliniais ir
alegoriniais atsikartojimais, kurie tampa jungiamąja bendros istorijos dalimi.
Istorija prasideda alternatyviame pasaulyje, kuriame draudžiama sapnuoti, o
sapnavimas yra nenormalu (aliuzija į socializmo perteklinį kontrolę?),
galiausiai nuo futuristinių vaizdinių gausos pereinama prie realistinių,
meditatyvinių pasikalbėjimų, vampyrų ir kitų monstrų formų istorijų, kurių
pasakojimo atkarpos nufilmuotos ir sumontuotos atpažįstamai įtaigiai. Iš tikrųjų
raiškos požiūriu „Prisikėlimas“ yra kino evoliucijos paletė, kurioje
atsiskleidžia, cituoju Karolį Žuką: „Atpažinsite daugybę nuorodų į kino
istorijos gigantus – nuo brolių Lumière’ų iki Wong Kar-wai – ir įsitikinsite,
kad kinas yra ne tik pramoga, bet ir dvasinė substancija, gebanti sujungti
epochas, kultūras ir žmonių likimus.“
Iš tikrųjų tik labai daug
nepriklausomo ir ne vien šiuolaikiško kino žiūrintys atseks visas pasakojimo manieras,
ištisų skirtingų epochų kino mokyklas, tačiau filmas, netgi jei ir nesate labai užkietėjęs cinefilas,
galėsite mėgautis tiesiog sapniškais besijungiančiais elementais, kurie
vakariečių sąmonei yra gan egzotiški, pvz., išsimušti dantį sugriuvusios Budos
statulos akmeniu ir „pasigimdyti“ filosofinį antrininką... Net Kim Ki-duko
kinas buvo elementarus ir ne toks crazy, kaip kad Bi Gan kinas. Tiesa,
man sunkios buvo futuristinės kino pasakojimo dalys. Pastaruoju metu labai daug
pasitaiko žiūrėti kino, kuris vaizduoja tiesiog žmogaus sąmonės veikimo
procesus (čia kažkokia nauja mada?), bangavimą ir ten pasitelkiamos groteskiškos
ir frankenšteiniškos formos, kurios nėra mano mėgstamiausia raiškos forma kine,
tad teko „Prisikėlimą“, nors kai kada labai įtraukiai žiūrėti, bet kai kada ir
norėjausi, kad kuo greičiau pasibaigtų arba pereitų į kitą pasakojimo etapą.
Labai prieštaringus jausmus sukėlė šis iš vienos nelengvas ir genialus kino
eksperimentas, o iš kitos – kiek reikia būti imlaus ir neanalitinio proto, kad
pasiduotum visam tam kiniškam „Debesų atlasui“?
Sveiki! Pagaliau
grįžta filmai apie ateivius, su kuriais užaugo ne viena karta! O dar tokią
istoriją imasi režisuoti ne kas kitas, o pats Steven Spielberg, kuris savo
įspūdingoje sukurtų kino kraityje turi taip pat ne vieną istoriją šia tema.
Mums labiausiai vertinamas už nepranoktą „Šindlerio sąrašą“ bei nostalgišką ir
jautrų „Dirbtinis intelektas“. Tai vienas iš tų Holivudo kūrėjų, kurie įsirašė
į didžiąją kino istoriją. Naujausias režisieriaus darbas „Tiesos diena“
(angl. Disclosure Day) (2026) leidžia vėl dirstelėti į tą istorinį
alternatyvinį momentą, kai žmonijai pranešama, kad ji niekada šioje Visatoje
nebuvo vieniša... Žinote,
kodėl man patiko „Tiesos diena“? Nes režisierius išlaiko istorijos vadžias
neskubindamas žiūrovo, palikdamas erdvės galimoms nesudėtingoms interpretacijoms.
Šioje istorijoje iš pradžių skaidomos dvi, atrodo, tik iš pirmo žvilgsnio
nesusijusios istorijos: orų pranešėjos Margaret Fairchild (aktorė Emily Blunt),
kuri staiga pradeda kalbėti įvairiomis pasaulio kalbomis, ir kita istorija – Daniel
Kellner (aktorius Josh O'Connor) informacijos nutekinimo trileris su Noah
Scanlon (aktorius Colin Firth). Galiausiai šiems veikėjams pavyksta susitikti
ir vienaip ar kitaip pranešti žmonijai apie ateivių egzistavimą. Scenarijus fokusuojasi
apie slaptuosius įrašus dar nuo penktojo dešimtmečio atskleidimo visuomenei. Filmas
bando kelti klausimą, ar žmonija yra pasiruošusi priimti naują savo evoliucijos
istoriją ir suvokimo lygį, perrašyti viską, kas buvo iki tol žinoma. Kaip vienas
svarbiausių dalykų yra akcentuojamas religinis aspektas, t. y. vertybinė
žmonijos pozicija gyvūnijos ir gamtos atžvilgiu. Pagal krikščioniškąją Bibliją
Dievas patikėjo žmogų valdyti Žemę ir viską, kas esti joje gyva, vadinasi, būti
Žemės viešpačiais, o naujos Visatoje gyvybės pripažinimas suardo šį hierarchinį
tikėjimą ir apskritai griauna religijos suformuotą žmogaus vaidmenį Žemėje. Tačiau
šioji tema negvildenama filosofiniu ar kokiu nors itin sudėtingu aspektu (nors galėtų,
tad ir filmas galbūt būtų buvęs kur kas įdomesnis ir „gilesnis“). Vienas
gražiausių filmų momentų (bent jau man) buvo veikėjos Džeinės skambutis
vienuolei, kuri aiškiai pasakė veikėjai, kad šioji yra suabejojusi žmonijos
potencialu, o ne pačiu Dievu. Mes vis dar labai žiūrime apokaliptiškai į svetimos
civilizacijos gyvavimo apraiškas, nors esame jau seniai, man regis, atsparūs. Mes
labai greitai adaptuojamės kintančioje tikrovėje ir „Tiesos diena“ lyg ir bando
sukurti optimistišką šios šokiruojančios žinios perspektyvą. Internetinėje
platybėje filmas jau sulaukė vadinamųjų konspiracinių teorijų, kad galbūt šis
filmas neatsitiktinis ir jis iš tikrųjų netolimoje ateityje mums ruošia
netikėtą žinią, juolab kad pats D. Trumpas yra užsiminęs apie galimybę paviešinti
slaptas bylas apie nežemiškos kilmės egzistavimą. Grįžtant
prie paties filmo „Tiesos diena“, man jis pasirodė sukaltas pagal Holivudo
registrą. Nors siužetas intriguoja, bet vietomis atpažįstami tam tikri Spielbergo
holivudiniai štampai, pvz., scena prie traukinio yra įprastinė trileriui
būdinga įtampos bėgu-gelbėju-išgelbėju nuo blogiukų scena. Klišinė gerųjų ir
blogųjų veikėjų rokiruotės schema akivaizdi ir nuspėjama. Iš tikrųjų šio filmo
kritikai yra teisūs sakydami, kad pristigo kažko originalesnio ir įdomesnio
šiame filme. Susikvietęs tikrą aktorių žvaigždyną filmas išliko stabiliai
saugus kaip kokybiškas Holivudo produktas, o ne įdomus filosofinis ar
eksperimentinis režisūros pavyzdys, pranokstantis laikmetį. Sakyčiau, „Tiesos
diena“ išlaiko tiesiog gerą pramoginį holivudinį braižą, leidžia vėl pasvajoti
apie galimą tikrovės pokytį, tačiau nenutolsta nuo klasikinių probleminių
naratyvų su įprastais siužetiniais sprendimais. Filmas galėjo būti kur kas
įdomesnis, tačiau išėjo toks, koks išėjo. Mano
įvertinimas: 7.5/10 Kritikų
vidurkis: 74/100 IMDb:6.4
Sveiki,
skaitytojai! „Bėk,
Lola, bėk“ (1998) režisierius Tom Tykwer praeityje yra sukūręs ne vieną kino
hitą, įskaitant ir jo bendradarbiavimą su seserimis Wachowski prie „Debesų
žemėlapis“ (2012) projekto. Vis prisimenu savo vėlyvąją paauglystę, kai dar
mokykliniais laikais teko skaityti rašytojo Patrick Suskind romaną „Kvepalai“.
Absoliuti nostalgija. T. Tykwer ambicingai ekranizavo šį romaną pavadinimu „Kvepalai.
Vieno žudiko istorija“ (angl. Perfume: The Story of a Murderer)
(2006). Teko šį filmą matyti prieš 20 metų, vos kai tik jis pasirodė kino
teatruose, ir nuo to laiko jis man kažin kaip įstrigo kaip viena geriausių visų
laikų ekranizacijų. Taip, jeigu reiktų pasakyti kokią nors labai arti knygos
esančią ekranizaciją, kaip pavyzdį visada prisimenu ne kokį Harį Poterį ar „Žiedų
valdovą“, bet būtent filmą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija.“ Filmas
pasakoja apie žuvų turguje gimusį Žaną Batistą Genujį, kuris per plauką išlieka
gyvas ir patenka į našlaičių namus. Filme vaizduojamas šiurkštus, purvinas ir dvokiantis
XVIII amžiaus Paryžius, atmosfera perteikiama kaip 2006 metų filmui nepaprastai
šlykščiai, o tai yra įtaigumo ženklas, bent jau man. Genujis, kaip jau daugelis
iš jūsų žino, pasižymi antgamtiniu gebėjimu pajusti pačius subtiliausius
kvapus, iš jų vaizduotėje komponuoti tokias variacijas, apie kurias to
laikmečio kvepalų meistrai tegali pasvajoti. Galiausiai Genujis keliauja po
Pietų Europą ir perpranta kvapų išgavimo meistriškumą. Jis bando išgauti jaunų ir
nekaltų mergelių kūniškus kvapus, kurie sukuria magišką ir iš proto vedančius
kvepalus, kurie paverčia atsiskyrėlį bene galingiausiu pasaulio valdovu... Daug
nesiplėtosiu. Filmas kino kritikų, mano nuostabai, buvo įvertintas labai
drungnai. Kritika daugiausia sukosi aplink tai, kad filmas labiau vaizduoja
formas, o ne turinį. T. Tykweriui pavyko meistriškai atkurti XVIII a.
atmosferą, tačiau jis neišvengiamai prarado didžiąją dalį to tamsaus,
filosofinio ir uoslės pojūčiu paremto vidinio pasaulio, kuris darė knygą tokia
unikalumą. Dažniausiai žiūrovai kritikavo dėl to, kad neįmanoma perteikti paties
kvapo ir jos galios, bet kaip tu tai padarysi kine? Netgi su šių dienų
technologijomis? Nepaisant kritikos, man filmas net po 20 metų žiūrint
antrąkart darė puikų įspūdį. Britų aktorius Ben Whishaw sukūrė nepaprastą
vaidmenį, šiurpų antžmogį, kuris baugina savo blogio genijaus galiomis net ir
šiaip vaizduotės stokojančius žiūrovus. Filme
pasirodo kino legendos – Dustin Hoffman ir Alan Richman. Veikėjai stilizuoti,
ekspresyvūs, šiek tiek primintų kokio „Guliverio kelionės“ personažus, tik
režisierius labiau ryškina tą tamsiąją erotiškumo atmosferą, bauginančius
Paryžiaus priemiesčius ir bažnyčios galią. Taip, kai kas galbūt gali pasirodyti
komiškai perspausta, pvz., kardinolo infantiliški rėksmai. Daug kas kritikavo
pabaigos orgijų sceną, bet ji man visame filme viena įspūdingiausių,
atskleidžianti sociumo bejėgiškumą prieš antžmogį. Kai kurios scenos
teatrališkai dekoruotos, bet kaip jos tinka šiam filmui! Taigi, filmas man vis
neprarado žavesio net ir po tiek laiko. Mano
įvertinimas: 9/10 Kritikų
vidurkis: 56/100 IMDb:
7.5 Maištinga
Siela
Sveiki! Amerikiečių
režisierius Mike Flanagan ne kartą jau yra dirbęs su siaubo literatūros karaliumi
tituluojamo JAV rašytoju Stephen Kingo literatūrine medžiaga. Tereikia prisiminti
gana sėkmingą jųdviejų bendradarbiavimą projekte „Daktaras miegas“ (2019),
kuris buvo tiek kritikų, tiek žiūrovų sutiktas labai palankiai. Visgi S. Kingas
yra ne tik siaubo istorijų kūrėjas, bet ir mistinių bei fantastinių istorijų
rašytojas. 2020 metais jis išleido apsakymų rinkinį „If It Bleeds“, iš kurio
režisierius Flanaganas ekranizavo apsakymą „Gyvenimas pagal Čaką“ (angl.
The Life of Chuck) (2024), o pastarasis taip pat buvo kino
teatruose sutiktas itin palankiai. Ekranizuoti
S. Kingo medžiagą yra kažin koks savaiminės sėkmės garantas. Gal dėl to, kad
literatūra duoda gerą scenarijų, o scenarijus iš esmės yra gero kino pagrindas.
„Gyvenimas pagal Čaką“ pasakoja istoriją atbuline tvarka. Tai komoje gulinčio
ir tuoj mirsiančio Čako sąmonės sukurtas pasaulis, kuriame vyksta Visatos
apokalipsė, t. y. sproginėja žvaigždės, planetos, Žemėje dingsta internetas,
tad žmonės tiesiog laukia, kada susprogs ir pati Žemės planeta. Kitoje
istorijos atkarpoje pasakojama istorija Čakui iki mirties likus 9 mėnesiams,
kaip jis gatvėje tiesiog leidžiasi į keistą šokį su nepažįstamąja, o trečiojoje
– Čako vaikystė pas senelius, kuriam uždrausta patekti į kupolo formos palėpę,
kurioje tūno visa ko paslaptis. Visas tris dalis sujungia, sakyčiau, nuostabi
likimo ironija, atsikartojantys žmogaus gyvenimo motyvai, kurie galbūt natūralioje
gyvenimo tėkmėje nė nepastebimi, tačiau kino pasaulyje tampa magiškais
pasakojimo elementais. Iš
esmės filmas turi Volto Disnėjaus viražų, bet ne tų banalių, o tų, kurie kelia
nuostabą, kad galbūt mes tik manome valdantys savo gyvenimo sprendimus, o iš
tikrųjų esame tik viename iš savo pačių sukurtų Visatos variantų. Kažkiek man
filmas priminė Tim Burton „Mano gyvenimo žuvis“ (2003) alternatyvą, tačiau šis
galbūt labiau įtikino dėl aiškaus ir pabrėžtinai svarbaus pasakotojo kaip sąmonės
(Dievo?) visa ko suvokėjo balso, kuris lydi žiūrovą per visą šią istoriją.
Manau, kad filmas „Gyvenimas pagal Čaką“ verčia svajoti ir kartu liūdėti, nes pačios
gražiausios akimirkos tokios trumpalaikės, tuoj pat pasibaigiančios, kaip kad
bandymas 15 milijardų metų surikiuoti į vienerius kalendorinius metus (tą net
mus mokė per geografijos pamokas!), t. y. aprėpti amžinybę akimirkoje. Ši
istorija tinka žiūrėti visai šeimai su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais, nes
jame nebanaliai alegoriškai, mistiškai perteikiamas unikalus žmogaus gyvenimas.
Man filmas išties patiko. Mano
vertinimas: 8.5/10 Kritikų
vidurkis: 67/100 IMDb:7.3
Yra
filmų, kuriuos verta žiūrėti tik kino teatruose. Vieną tokį šiomis dienomis
rodomą jau seniai nusižiūrėjau ir tai buvo Phil Lord ir Christopher Miller
režisuota mokslinės fantastikos drama „Projektas „Sveika, Marija“ (angl.
Project Hail Mary) (2026), kuo puikiausiai įvertinta kino kritikų
ir žiūrovų. Režisieriai šiaip pagarsėję su animacinių filmų projektais, tad,
sakyčiau, vaidybinis „sunkiasvoris“ projektas turėjo būti nelengvas išbandymas,
bet tikriausiai reikalingas, norint eiti ambicingais kino kūrėjų keliais. „Projektas
„Sveika, Marija“ pastatytas pagal mokslinės fantastikos knygą, kurią parašė Andy
Weir, pastarąją dar 2022 metais su Sauliaus Tomo Kondroto vertimu į lietuvių
kalbą išleido leidykla „Kitos knygos“. Buvau susigundęs šia knyga, bet taip ir
neteko nei perskaityti, nei įsigyti.
Iš
filmo, pripažinsiu, tikėjausi labai daug, kitaip nė nesivarginčiau po darbų
pirmadienį važiuoti į kiną pustrečios valandos epopėjai. Istorija pasakoja apie
netolimos ateities viziją, kada tam tikra gyvoji substancija ima ryti ir
temdyti Saulės šviesą, todėl mokslininkai prognozuoja, kad po 30 metų Žemėje
dėl šilumos stygiaus metinė temperatūra nukris -10C, o tai gresia pražūtis ne
tik žmonėms, bet ir visai gyvajai planetai. Mokytojas ir mokslininkas Rylandas
Grace (aktorius Ryan Gosling) sutinka padėti ambicingai amerikiečių
korporacijai, kuri turi vilties išgelbėti gyvybę, tačiau reikės leistis į vieną
iš artimiausių žvaigždžių, kuri atspari tokiam paslaptingam užkratui...
Filmas
rutuliojasi prislopintai ir lėtai, tai savotiškai žavu, išvengiant Marvel frančizės
standartizuoto tempo. Pasakojami fragmentai nutikę Žemėje iki pabudimo
erdvėlaivyje iš komos, bet pagrindinis veiksmas vyksta, kaip vienui vienas
mokytojas ir mokslininkas Grace bando atlikti jam paskirtą misiją. Galiausiai jis
atranda naują gyvybės formą, primenačią skandinavų pasakų ar mitinę būtybę,
tiesa, labai neįspūdingą ir neišvaizdų – judantį akmenų kauburėlį, kuriam
suteikiamas Rokio vardas, o pastarasis man asmeniškai priminė naminį robotinį
dulkių siurblį. Nors pasakojimo koloritas šiek tiek primintų James Gray filmą „Į
žvaigždes“ (2019) su Bradu Pittu, visgi istorija gana nuosaikiai paholivudinta.
Žmogus užmezga ryšį su Rokiu, kuris tampa jam geru draugu (o ką veikti daugiau
kosmose, jeigu nesimėgauti ateivio bendryste?), tad tie žmogiški apsikabinimai,
ašarėlės vertė krūptelėti: ar tikrai reikėjo šitaip subanalinti šią iš pirmo
žvilgsnio išmoningą istoriją iki „Mažojo princo“ lygio? Ateivis Rokis sukurtas
pagal žmogiškumo standartus ir atspindi ar atkartoja žmogiškuosius principus,
nebeturėdamas jokio kosminio ir netikėto savitumo, tad tas Rokis pamažu tampa
kaip ištikima šuo Lesė, brangesnė už pinigus. Pigus, nors ir nuoširdus pop
literatūros ir kino elementas, kuris masiniam žiūrovui turėtų patikti, nes daug
žadanti ir inovatyvi juosta tampa be didesnės intrigos ir idėjos, bet užtat
suprantama ir šeštokui.
Galiausiai
stebino ir daktaro elgesys misijos metu, nes vėliau atskleidžiama, kad jis į tą
erdvėlaivį pateko per prievartą, pagautas ir užmigdytas, tačiau vis vien
nepyksta nei ant korporacijos, nei žemiečių, kad yra pasmerktas mirti kosmose.
Kaip elgtumėmės mes? Įvairiai, tikriausiai. Galiausiai standartiškai jausminga
ir graži pabaiga su humoro akcentu galutinai Žemės ir visos Saulės sistemos
išgelbėjimo misija suholivudinama iki happy end apie naują
kontaktą su nežemiška civilizacija (akmeniniais ir labai inteligentiškais
krabais), kuri nieko nebesiskiria nuo mokytojo mokinių likusių Žemėje.
Nesuklysiu
sakydamas, kad filmas nėra prastas, bet ir toli gražu ne stebuklas. Balansuojantis
tarp potencialiai įdomios mokslinės fantastikos ir holivudinių klišių. Visgi
tikėjausi daugiau mindfuck‘o, vaizduotę praplečiančios istorijos, kuri
žadėtų naujus ir dar nematytus pasaulius ir dimensijas, bet gavau šiek tiek neiškepusį
puskepalį, kuriame dar vienas pliusas – pavykęs garso takelis, kur anglosaksų
hitai liejasi upeliu ir galima pritemdytoje salėje nesigėdijant kartu
pakrutinti lūpas – niekas vis tiek nepamatys.
Mano
įvertinimas: 7/10 Kritikų
vidurkis: 77/100 IMDb: 8.4
Prancūzų režisierė Julia Ducournau visada turi ką nors
papasakoti provokuojančio. Ankstesnieji jos filmai, ypač debiutinis „Šviežiena“
(2016), nustebino visokio siaubo ir mistinio filmo mačiusius žiūrovus, o „Titanė“
(2021) Kanuose netikėtai pelnė patį garbingiausią apdovanojimą – Auksinę palmės
šakelę. Nors „Titanė“ buvo geras ir ekspresyvus filmas, novatoriška idėja,
tačiau net po jos peržiūros pajutau, kad lyg iki Auksinės palmės šakelės man
kažko būtų dar pristigę. Panašiai jaučiausi šiandien išėjęs iš „Kino pavasario“
salės po naujausio režisierės darbo „Alfa“ (pranc. Alpha)
(2025), kuriame kino kūrėja jau jai įprastomis siaubo, dramos ir mistinėmis
priemonėmis atskleidžia savitą apokaliptinę žmonijos viziją.
Neapsigaukite, filmas „Alfa“ gan neblogas ir jis
tikrai turėtų surasti savo žiūrovą Lietuvoje. Tai kiek provokatyvesnis filmas,
bet ne toks, kokio nebūtų įmanu išgliaudyti. Ducournau mus nukelia į galimai XX
amžiaus 10 dešimtmečio paralelinę tikrovę, kuri iš esmės atspindi mūsų 10
dešimtmetį ir nevaldomus AIDS laikus, tik šioje tikrovėje siautėja dar
keistesnis virusas, kuriuo užsikrėtus per kraują žmonės pradeda pamažu virsti
marmurinėmis skulptūromis. Dėmesio centre – 13 paauglė Alfa, gyvenanti su
vieniša berberų kilmės motina. Vieną dieną jų namuose pasirodo seniai dingęs motinos
brolis, nuo narkotikų priklausantis Aminas, su kuriuo paauglei tenka dalytis bendru
kambariu. Be to, jos motina mano, kad dukra taip pat užsikrėtė marmuro liga per
nešvarią adatą viename jaunimo vakarėlyje besidarydama tatuiruotę...
Iš tikrųjų režisierė perkonstruoja baimės, prietarų,
atstūmimo procesus, patirtus ne tik AIDS laikotarpiu, kai šia liga sergantieji buvo
marginalizuojami, bet, man regis, ir COVID pandemijos laikotarpį. Filmo „Alfa“
idėja yra parodyti, kaip baimė ir liga gali paversti visuomenę (ir pačius
žmones) šaltais bei kietais kaip akmuo, ir kad tik empatija gali išlaikyti mus
„minkštus“ ir gyvus. Vienas įdomesnių siužetinių vingių filme yra įtikėjimas,
kad paauglė serga, nors ji neserga ir kaip toji baimė veikia sapnus ir tikrovę
bei realiuosius motinos ir dukters santykius. Sužinojusi apie galimą ligą
paauglė mokykloje atstumiama, namie ji bando iššokti pro langą ir nusižudyti,
instinktyviai jaučia, kad motinai yra pernelyg sunki našta. Alfos, pagrindinės
veikėjos, baimė dėl ligos susipina su natūraliu kūno brendimu. Kraujas, žaizdos
ir odos pokyčiai filme tampa fizine išraiška to chaoso, kurį jaučia
besiformuojanti asmenybė.
Filmui šiokio tokio chaoso bando įnešti dvi pasakojimo
laiko linijos, kurias jungia kadaise miręs Aminas ir Aminas vėl pasirodęs
namuose, palikęs mergaitės atsiminimuose neišdildomą įspūdį apie gyvenimą ir
mirtį. Iš dalies režisierė naudoja Aminą kaip metaforą vaiduoklio pavidalu, tad
kadaise miręs dėdė tampa Alfos ir demonu, ir angelu sargu, kovojant su
visuomenės baime ir prietarais. Į filmą įterpiami berberų Prancūzijoje esančios
diasporos kultūriniai rudimentai, pvz., kalba, dainos, prietarai, tad
išgaunamas šioks toks egzotiškas kontekstas tiek prancūzams, tiek kitiems
žiūrovams.
Visgi režisierė daug investuoja į vizualumą ir netikėtas
idėjas, tų idėjų formas, kurios gali stebinti savo ekspresija, sukelti įtaigumo
įspūdį, bet iš esmės, atmetus kelias futuristines vizijas, filmas man pasirodė
gan paprastas ir vietomis siužetiškai nuobodokas: paauglė pasinaudojo nešvaria
adata, galimai galėjo užsikrėsti mirtina liga, motina kone nepaklaiksta iš
siaubo. Tiek. Itin metaforiška filmo pabaiga, kai trylikametė su motina ir
vaiduokliu išeina tiesiogine to žodžio prasme vizualiai į Raudonąjį berberų
vėją. Galimos kelios pabaigos interpretacijos: a) Alfa susinaikina; b) Alfa
pereina į kitą pusę ir peržengia mirtingumo ribą; c) Alfa susitaiko su šeima ir
mirtingumu.
Filmas iš vienos pusės tiek metaforizuotas ir
keistokas, kad įdomu visada mąstyti, o ką nori režisierė mums pasakyti. Ekspresijos
ir vaidybos prasme filmas puikus, jis tarsi praeities istorijomis pranašauja
niūrią ateitį. Ir visai ne dėl virusų, nuo kurio akmenėja žmonės, o dėl
atsikartojančių politinių, visuomeninių ir individualių reakcijos modelių gilių,
apokaliptinių krizių metu. Manau, ateityje ši režisierė dar driokstelės kaip
reikiant.
Tęsiu savo vaikščiojimus į „Kino pavasarį“ ir trečiuoju
šio festivalio sezono filmu tapo man asmeniškai beveik nežinomo režisieriaus Mark
Jenkin ilgo metro filmas „Nevados rožė“ (angl. Rose of Nevada)
(2025). Iškart sakau: čia vienas iš tų filmų, kuris taps arba patirtimi, arba nusivylimu.
Man tapo patirtimi, nors kurį laiką galvojau, kad arba užmigsiu, arba išeisiu
iš salės, tačiau pasidaviau filmui, o intriga pamažu pradėjo augti, įsijaučiau
į atmosferą ir su kiekviena lūžio minute pasidaviau filmo intrigai.
Istorija asmeniškai man priminė Hemingvėjaus „Senį ir
jūrą“, nors, aišku, su pačia Hemingvėjaus apysaka ne kažin ką bendro turi,
nebent tai, kad istorija apie žvejus, o senasis jūrų vilkas kapitonas man
priminė seno paties Hemingvėjaus nuotraukas. Visgi istorija pasakoja apie atokų
žvejybinį uostelį, kuriame po 30 metų pasirodo dingęs žvejybinis laivas
pavadinimu „Nevados rožė“. Filmas sudėtingesnis tuo, kad niekas nieko
nesistengia žiūrovui paraidžiui paaiškinti, kurį laiką net nelabai supratau,
jog tai vaiduokliška laiko kilpos istorija, nors įtarimų turėjau. Pagrindinis veikėjas
palieka moterį su vaiku ir su dar vienu jaunu žveju bei senu kapitonu išvyksta
kelioms paroms intensyviai žvejybai į atvirą jūrą. Laive Liamas ir Nikas stengiasi
gerai dirbti, atrodo, kad viskas vyksta sklandžiai, bet nuolat pasirodantys
įvairūs ženklai pranašauja, jog jie niekada nebegrįš. Bet visgi grįžta! Tačiau
ne į tuos laikus, kuriuos turėtų grįžti, o kuo ilgiau pagrindinis veikėjas
praleidžia jūroje, tuo labiau jis ima suvokti realią padėtį, kuri išgąsdintų
bet ką...
Filmas lėtokai įsivažiavo, nors jis ir nėra
meditatyvus. Pradžioje daug mistikos, įvairių miestelio bendruomenės gyvenimo
realijų sujungimų, tačiau neišryškėja tikroji padėtis. Filmas įveda labai lėtai
žiūrovą į tikrąją šios laiko kilpos sumanymą, todėl mėgstantiems kiną, kuris
aiškus schematiškai nuo A iki Z – pamirškite. „Nevados rožė“ pasiūlo
atmosferinį, bet itin savitą pasakojimą, kuriame nuolat kaukši kūjis, tempiami
žvejų lynai – tai sukuria įtemptai hipnotizuojantį foną. Režisierius renkasi
naudoti 16 mm kino juostą, įterpia senovinių traškesių ir kuria savitai retro
klaustrofobiškos kajutės ir susisiekimo prietaisų traškėjimą kakofoniją.
Visgi filmas antroje pusėje tampa psichodelišku. Tampa
nebeaišku, ar pagrindinis veikėjas prakeiktas kaip koks „Skrajojantis olandas“,
ar miręs, o gal vis negali pabusti iš baisaus sapno. Kuo toliau, tuo
akivaizdžiau, kad gero šiems veikėjams tikrai nebus. Intensyvus ir sunkus
žvejybinis darbas, bangų sūpuojamas laivas, uždari vyrų bendravimo kodai...
Visa tai sukuria šiaurietišką provincialiai brutalaus britišką (skotišką?)
atmosferą, kuris taip toli nuo Holivudo, kaip tik gali būti siaubo kino žanras
be trilerio motyvų. Ar nesuklysiu pasakęs, kad filmas dvelkia novatoriškai? Tik
po visuminės peržiūros absoliučiai pakeičiau nuomonę, tad ir sakau, kad filmas
man patiko dėl visų savo šaltų, lėtų ir asketiškų veikėjų. Pabaigoje pradėjau
lyginti, kad filmas tarsi turi to vaiduokliško efekto, kokį galėjome matyti
prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodomame „Visi mes svetimi“ (2023), kurį
režisavo Andrew Haigh. Pavyzdžiui, tarp šių filmų labai panašus santykis tarp
pagrindinio veikėjo ir tėvų, tačiau „Nevados rožė“ renkasi labiau siaubo žanrinę
kryptį, kurioje puikiai, sakyčiau, vaidina jau daug kam neblogai pažįstamas George
MacKay, kurio veidą, nuolat rodomą stambiu planu, tikrai ilgai įsiminsite.
Buvau pernai pradėjęs straipsnius apie 90-ųjų
serialus, kurie po Nepriklausomybės pirmąjį dešimtmetį buvo populiariai rodomi
per mūsų TV kanalus. Vieną pirmųjų, tikrai prisimenu iš vaikystės, buvo, jeigu
neklystu, su tam tikromis pertraukomis ir pakartojimais, rodomas itin
populiarus serialas „Kalnietis“ (angl. Highlander).
Pastarąjį, jeigu neklystu, rodydavo gan vėlai ir prie šios istorijos
susirinkdavo mano dėdės ir žiūrėdavo gurkšnodami alų, o man... neleisdavo
žiūrėti, nes nukirsti galvą ir spoksoti, kaip perimama gyvybinė energija, nėra
čia ko, kitaip sakant, serialas pernelyg žiaurus vaikams. Turint galvoje, kad
vėliau šį serialą kartojo dienos metu, o vaikai po kurio laiko laisvai
žiūrėdavo kur kas smurtingesnius „Drakono kova“ variantus. Bet, kaip sakant,
viskas nuo pradžių.
SERIALO „KALNIETIS“ SUMANYMAS, PRODUKCIJA,
POPULIARUMAS, ĮDOMŪS FAKTAI
Serialo „Kalnietis“ kūrimo istorija prasidėjo nuo
siekio perkelti sėkmingą, tačiau nevienareikšmiškai vertinamą kino filmų
koncepciją į televizijos ekranus, suteikiant istorijai daugiau gylio ir
tęstinumo. Pagrindinis serialo siužetas sukasi aplink Dunkaną (Dankaną)
Maklaudą iš Škotijos kalnų klanų, kuris, būdamas nemirtingas, yra
priverstas šimtmečius dalyvauti negailestingame „Žaidime“. Šio žaidimo taisyklė
paprasta, bet žiauri – nemirtingieji privalo kovoti tarpusavyje, kol galiausiai
liks tik vienas, o mirtis juos pasitinka tik nukirtus galvą. Kiekviena pergalė
Dunkanui suteikia nugalėtojo galią ir žinias per mistinį procesą, vadinamą
„Pagreičiu“, tačiau kartu užkrauna ir amžiną vienatvės bei nuolatinio pavojaus
naštą moderniame devintojo dešimtmečio pasaulyje.
Šis televizijos projektas buvo kuriamas ir
transliuojamas nuo 1992-ųjų iki 1998-ųjų metų, iš viso pasiekęs šešių sezonų
ribą ir žiūrovams padovanojęs 119 serijų. Serialo atsiradimą tiesiogiai įkvėpė
1986 m. pasirodęs kultinis režisieriaus Russello Mulcahy filmas „Kalnietis“ su
Christopheriu Lambertu, kuris suformavo pamatinę mitologiją apie
nemirtinguosius, besislepiančius tarp paprastų žmonių. Nors devintojo
dešimtmečio filmai, ypač itin prastai sutiktas antrasis tęsinys, paliko daug
loginių spragų, serialo kūrėjai, vadovaujami prodiuserių Billo Panzerio ir
Peterio S. Daviso, nusprendė ignoruoti nesėkmingas kino scenarijaus detales ir
sukurti naują, nuoseklią visatą, kurioje Dunkanas Maklaudas tapo pagrindine
ašimi, o originalusis Konoras Maklaudas pasirodė tik kaip mentorius pirmojoje
serijoje.
Viena iš esminių serialo idėjų, kurios pakerėjo
auditoriją, buvo etinis ir filosofinis nemirtingumo aspektas, analizuojantis,
ką reiškia gyventi amžinai, kai visi tavo mylimieji miršta nuo senatvės.
Dunkanas nebuvo tik karys; jis buvo istorijos liudininkas, o kiekvienoje
serijoje naudojami praeities intarpai leido žiūrovams kartu su juo keliauti per
skirtingas epochas, pradedant feodaline Japonija ir baigiant Prancūzijos
revoliucija. Serialas propagavo garbės kodeksą, atsakomybę už savo veiksmus ir
nuolatinę vidinę kovą tarp žmogaus prigimties ir tamsiųjų instinktų, kuriuos
provokuoja galios troškimas. Tai nebuvo vien tik kovinio žanro kūrinys, bet ir
egzistencinė drama apie klaidų taisymą per šimtmečius trunkančias draugystes ir
priešpriešas.
Kritikai serialą vertino stebėtinai palankiai, ypač
pabrėždami jo brandą ir aukštą gamybos kokybę, kuri gerokai viršijo vidutinius
to meto televizijos standartus. Nors „Kalnietis“ nebuvo didžiųjų prestižinių
apdovanojimų kaip „Emmy“ laureatas pagrindinėse kategorijose, jis pelnė daugybę
nominacijų už garso dizainą, muziką ir vaizdo efektus, taip pat sulaukė
pripažinimo už choreografiją. Aktorius Adrianas Paulas buvo liaupsinamas už
tai, kad didžiąją dalį sudėtingų fechtavimo triukų atliko pats, suteikdamas dvikovoms
autentiškumo ir elegancijos, kuri tapo serialo vizitine kortele. Didelis
serialo populiarumas Europoje ir Šiaurės Amerikoje įrodė, kad intelektualus
veiksmo žanras turi didžiulę paklausą.
Gamybos procesas buvo sudėtingas dėl tarptautinio
bendradarbiavimo, nes serialas buvo bendras Prancūzijos, Kanados ir JAV
projektas, todėl filmavimo darbai nuolat persikeldavo iš Vankuverio į Paryžių.
Tokia struktūra suteikė serialui neprilygstamo vizualinio turtingumo – viena
sezono pusė vykdavo moderniame mieste tarp stiklinių dangoraižių, o kita
persikeldavo į romantiškas Senos krantines ir senovines pilis. Ši kūrybinė
komanda, sudaryta iš scenaristų Davido Abramowitzo ir kitų, sugebėjo suformuoti
unikalią „Kalniečio“ bendruomenę, įtraukdama į mitologiją ir slaptą mirtingųjų
organizaciją „Stebėtojai“, kuri turėjo užfiksuoti kiekvieną nemirtingųjų
žingsnį, bet nesikišti į jų likimą.
Galiausiai serialas buvo nutrauktas ne dėl žiūrovų
trūkumo, o dėl natūralaus kūrybinio ciklo pabaigos ir aktoriaus Adriano Paulo
noro imtis naujų iššūkių po šešerių intensyvaus darbo metų. Paskutinis šeštasis
sezonas buvo trumpesnis ir eksperimentinis, jame buvo bandoma ieškoti naujų
personažų galimam tęsiniui, tačiau gerbėjai tokį sprendimą priėmė šaltai.
Istorija nesibaigė tiesiog paskutine serija; serialo sėkmė tiesiogiai lėmė
pilnametražio filmo „Kalnietis: Galutinis žaidimas“ pasirodymą
2000-aisiais, kuriame pirmą ir vienintelį kartą kino ekrane susitiko Dunkanas
ir Konoras Maklaudai, taip simboliškai užbaigdami Dunkano kelionę šioje
visatoje.
Vėlesniais metais „Kalniečio“ fenomenas bandė
evoliucionuoti per įvairius perdirbinius ir tęsinius, tačiau jie retai
pasiekdavo originalaus serialo lygį. 2007 m. pasirodė filmas „Kalnietis:
Šaltinis“, tačiau jis sulaukė itin neigiamų įvertinimų tiek iš kritikų, tiek iš
ilgamečių gerbėjų dėl mitologijos iškraipymo. Taip pat buvo sukurtas
trumpalaikis šalutinis serialas „Kalnietis: Varnas“ apie nemirtingąją Amandą,
tačiau jis neišsilaikė ilgiau nei vieną sezoną. Nepaisant visų bandymų
atgaivinti prekės ženklą per animaciją ar knygas, būtent 1992–1998 m. serialas
išlieka ryškiausiu ir mylimiausiu „Kalniečio“ sagos puslapiu, kuris iki šiol
laikomas nemirtingumo temos etalonu televizijoje.
AKTORIUS ADRIAN PAUL – NEMIRTINGASIS DUNKANAS
MAKLAUDAS: AKTORIAUS ISTORIJA
Adrianas Paulas (Adrian Paul) yra britų kilmės
aktorius, gimęs 1959 metais Londone, mišrioje italės ir brito šeimoje, o tai
jam nuo mažens suteikė multikultūrinį identitetą ir potraukį kalboms bei menui.
Prieš tapdamas visame pasaulyje atpažįstamu veidu, jis aktyviai domėjosi sportu,
ypač futbolu, bei dirbo modeliu ir šokėju Europoje, tačiau galiausiai nusprendė
siekti aktoriaus karjeros ir persikėlė į JAV. Jo ankstyvieji vaidmenys tokiuose
serialuose kaip „The Colbys“ ar „War of the Worlds“ paruošė dirvą didžiajam
proveržiui, tačiau būtent jo atletiška figūra, elegantiški judesiai ir
sugebėjimas derinti fizinę jėgą su gilia vidine ramuma tapo lemiamais
veiksniais atrenkant jį Dunkano Maklaudo vaidmeniui.
Dunkano Maklaudo vaidmuo aktoriui tapo ne tik
profesiniu laimėjimu, bet ir gyvenimo būdą formuojančia patirtimi, kuriai jis
atsiduodavo negailėdamas jėgų. Paulas ne kartą yra pasisakęs, kad šis
personažas jam reiškė kur kas daugiau nei tiesiog darbą – tai buvo galimybė
tyrinėti žmogaus moralę per amžinybės perspektyvą. Aktorius itin didžiavosi
tuo, kad galėjo pats atlikti fechtavimo triukus ir netgi dalyvavo kuriant kovų
choreografiją, siekdamas, kad kiekviena dvikova pasakotų unikalią istoriją. Jis
visada pabrėždavo, kad Dunkanas yra „garbės vyras“, todėl stengėsi įkūnyti
personažą, kuris net ir žiauriame „Žaidime“ nepraranda savo žmogiškumo ir
atsakomybės jausmo.
Prie serialo sėkmės prisidėjo ir kiti kruopščiai
atrinkti aktoriai, tokie kaip Stanas Kirschas, vaidinęs Dunkano mokinį Ričį
Rajaną, bei Alexandra Vandernoot, įkūnijusi Dunkano mylimąją Tesą Noel.
Atrankos procesas buvo orientuotas į chemiją tarp personažų, todėl aktoriai
buvo renkami ne tik pagal talentą, bet ir pagal tai, kaip jie papildė Paulo
kuriamą energiją. Pavyzdžiui, Peteris Wingfieldas, suvaidinęs klastingąjį
Mytosą, tapo tokiu populiariu tarp gerbėjų, kad jo vaidmuo buvo gerokai
išplėstas, o Elizabeth Gracen, vaidinusi vagilę Amandą, netgi sulaukė savo
atskiro šalutinio serialo. Šis aktorių ansamblis sukūrė vientisą ir įtikinamą
nemirtingųjų bendruomenę, kurioje kiekvienas narys turėjo savitą istorinį
svorį.
Kalbant apie asmeninį aktoriaus gyvenimą, Adrianas
Paulas išsiskiria tuo, kad per visą savo ilgą karjerą jam pavyko išvengti
didelių bulvarinių skandalų ar neigiamos šlovės. Jis žinomas kaip itin
disciplinuotas profesionalas, kurio vardas spaudoje dažniau mirga ne dėl
asmeninių dramų, o dėl jo labdaringos veiklos. Jis įkūrė organizaciją „The
PEACE Fund“, kurios tikslas yra padėti vaikams visame pasaulyje, teikiant
paramą švietimui ir sveikatos apsaugai. Tai rodo, kad aktorius savo žinomumą
išnaudojo prasmingiems tikslams, išlaikydamas pagarbą tiek kolegoms, tiek savo
gerbėjų bendruomenei, kuri jį iki šiol laiko vienu maloniausių ir labiausiai
pasiekiamų „senosios mokyklos“ televizijos žvaigždžių.
Po milžiniškos „Kalniečio“ sėkmės Adrianas Paulas
toliau tęsė karjerą kine ir televizijoje, tačiau nė vienas vėlesnis vaidmuo
nepasiekė Dunkano Maklaudo populiarumo. Jis pasirodė įvairiuose
nepriklausomuose filmuose, fantastiniuose projektuose ir veiksmo trileriuose,
taip pat suvaidino tuose pačiuose „Kalniečio“ tęsiniuose didžiajame ekrane.
Tačiau laikui bėgant jis vis labiau susikoncentravo į prodiusavimą ir mokymus.
Šiuo metu aktorius aktyviai plėtoja savo projektą „The Sword Experience“,
kuriame moko žmones fechtavimo menų bei kino kovų choreografijos subtilybių
visame pasaulyje, taip tiesiogiai perduodamas patirtį, sukauptą per šešerius
metus mojuojant katanos kopija filmavimo aikštelėje.
Šiandien Adrianas Paulas gyvena ramų ir aktyvų
gyvenimą, didžiąją laiko dalį skirdamas savo šeimai ir verslo projektams,
tačiau niekada nepamiršta savo šaknų ir „Kalniečio“ gerbėjų. Jis nuolat
dalyvuoja populiariosios kultūros konventuose, kur dalijasi prisiminimais apie
serialo kūrimą ir bendrauja su auditorija, kurią Dunkanas Maklaudas žavi iki
šiol. Nors aktoriui jau per šešiasdešimt, jis išlaiko puikią fizinę formą ir tą
patį aristokratišką žavesį, kuris prieš tris dešimtmečius pavertė jį nemirtingumo
simboliu. Jo istorija yra retas pavyzdys aktoriaus, kuris nesusigadino šlovės
spinduliuose ir sugebėjo transformuoti vieną ikoninį vaidmenį į prasmingą
tolimesnę veiklą.
TOP-15 ĮDOMIŲ IR MAŽIAU ŽINOMŲ FAKTŲ APIE
SERIALĄ „KALNIETIS“
1. Vankuveris virsdavo Paryžiumi.
Kadangi tai buvo bendras Prancūzijos ir Kanados projektas, serialas turėjo
unikalią gamybos schemą: pirmąją sezono pusę filmavimo komanda dirbdavo
Kanadoje (Vankuveryje), o antrąją – persikeldavo į Prancūziją (Paryžių). Tai
paaiškina, kodėl Dunkanas nuolat keliaudavo tarp šių dviejų žemynų.
2. Originali kardo kilmė.
Dunkano Maklaudo naudojama katanos (kardo) kopija su drakono galvos rankena
buvo sukurta specialiai serialui. Įdomu tai, kad po filmavimų Adrianas Paulas
gavo vieną iš originalių kardų kaip dovaną, tačiau vėliau jo namuose įvyko
vagystė ir šis istorinis rekvizitas dingo.
3. Kevinas Costneris ir „Kalnietis“.
Prieš pasirenkant Adrianą Paulą, prodiuseriai rimtai svarstė galimybę
pagrindiniam vaidmeniui pakviesti didelio kalibro žvaigždes. Buvo kalbama net
apie Keviną Costnerį, tačiau galiausiai nuspręsta, kad serialui reikia mažiau
žinomo veido, kuris „nesužlugdytų“ biudžeto ir galėtų augti kartu su personažu.
4. Uždrausta meilė filmavimo aikštelėje.
Aktorius Stanas Kirschas (Ričis Rajanas) pasitraukė iš serialo penktajame
sezone ne savo noru. Sklido kalbos, kad prodiuseriai jautė, jog jo personažas
„išaugo“ mokinio batus, o jo tragiška žūtis nuo paties Dunkano rankos (per
klaidą) tapo vienu emocionaliausių ir labiausiai gerbėjus supykdžiusių momentų.
5. Mytosas turėjo pasirodyti tik kartą.
Seniausias pasaulio nemirtingasis Mytosas (akt. Peter Wingfield) buvo
suplanuotas tik kaip vienkartinis svečias. Tačiau aktoriaus charizma ir
mįslinga praeitis taip sužavėjo auditoriją, kad kūrėjai perrašė scenarijų,
paversdami jį vienu pagrindinių Dunkano sąjungininkų iki pat serialo pabaigos.
6. „Queen“ muzikos kaina.
Teisės naudoti grupės „Queen“ muziką (ypač dainą „Princes of the Universe“)
kainavo milžiniškus pinigus. Kad sutaupytų, serialo kūrėjai kitoms serijoms
samdė kompozitorių Rogerį Belloną, kuris sukūrė unikalų orkestrinį skambesį,
derinantį roko ir baroko elementus.
7. Nemirtingųjų naminiai gyvūnai.
Ar pastebėjote, kad Dunkanas Maklaudas retai turi naminį gyvūną? Tai nebuvo
atsitiktinumas. Kūrėjai nusprendė, kad nemirtingiesiems būtų per daug skaudu
matyti, kaip jų augintiniai pasensta ir miršta per kelis dešimtmečius, todėl
Dunkanas dažniau rinkdavosi antikvarinius daiktus, kurie „gyvena“ amžinai.
8. Nematoma „Stebėtojų“ tatuiruotė.
Kiekvienas aktorius, vaidinęs Stebėtoją, turėjo tikrą arba laikiną tatuiruotę
ant vidinės riešo pusės. Įdomu tai, kad ištikimiausi serialo gerbėjai visame
pasaulyje pradėjo darytis tokias pat tatuiruotes kaip priklausymo „Kalniečio“
bendruomenei simbolį.
9. Vanduo kaip specialusis efektas.
Kiekvienas „Pagreitis“ (energijos perėmimas) reikalavo daugybės vandens. Kad
žaibų ir sprogimų efektai atrodytų įspūdingiau, filmavimo aikštelėje dažnai
būdavo naudojami gaisriniai siurbliai, o aktoriai turėdavo stovėti po lediniu
vandeniu valandų valandas, kol bus nufilmuoti visi kampai.
10. Tessa Noel mirtis buvo autorės
sprendimas. Alexandra Vandernoot nusprendė palikti
serialą antrajame sezone, nes norėjo grįžti į Europą ir filmuotis vaidybiniuose
filmuose bei leisti laiką su šeima. Kūrėjams tai buvo šokas, nes Tessa ir
Dunkanas buvo laikomi idealia pora, o jos mirtis visiškai pakeitė serialo toną
į tamsesnį.
11. Dvi pabaigos.
Paskutinė serialo serija „To Be“ ir „Not To Be“ buvo nufilmuota taip, kad
galėtų tarnauti kaip viso serialo pabaiga, jei jis nebūtų pratęstas. Joje
Dunkanui rodoma vizija, koks būtų pasaulis, jei jis niekada nebūtų gimęs
(panašiai kaip filme „Nuostabus gyvenimas“).
12. Tikri kovos menų meistrai.
Beveik visi „nemirtingieji“, pasirodę kaip svečiai, turėjo realios kovos menų
patirties. Prodiuseriai specialiai ieškojo kaskadininkų ir meistrų, kad kova
kardais būtų ne tik vaidyba, bet ir techniškai teisingas fechtavimas.
13. Dunkanas galėjo būti prancūzas.
Ankstyvosiose scenarijaus versijose pagrindinis veikėjas turėjo būti prancūzas,
vardu Guy de Valois. Tik vėliau buvo nuspręsta grįžti prie škotiškų šaknų, kad
išlaikytų stipresnį ryšį su originaliuoju filmu.
14. Baržos paslaptis.
Dunkano namas-barža Paryžiuje nebuvo tik dekoracija. Tai buvo tikra barža,
prišvartuota prie Senos krantinės. Filmavimo metu turistai dažnai bandydavo į
ją patekti, galvodami, kad tai muziejus ar kavinė, todėl apsaugai tekdavo
nuolat budėti.
15. Kryžminė reklama su „X-failais“.
Kadangi abu serialai („Kalnietis“ ir „X-failai“) tuo metu buvo filmuojami
Vankuveryje, nemažai antraeilių aktorių pasirodė abiejuose projektuose.
Gerbėjai netgi kūrė teorijas, kad nemirtingieji yra ateivių eksperimentų dalis,
nors oficialiai šios visatos niekada nesusikirto.
