Filmas: "Alfa" / Alpha"

 

Sveiki!

 

Prancūzų režisierė Julia Ducournau visada turi ką nors papasakoti provokuojančio. Ankstesnieji jos filmai, ypač debiutinis „Šviežiena“ (2016), nustebino visokio siaubo ir mistinio filmo mačiusius žiūrovus, o „Titanė“ (2021) Kanuose netikėtai pelnė patį garbingiausią apdovanojimą – Auksinę palmės šakelę. Nors „Titanė“ buvo geras ir ekspresyvus filmas, novatoriška idėja, tačiau net po jos peržiūros pajutau, kad lyg iki Auksinės palmės šakelės man kažko būtų dar pristigę. Panašiai jaučiausi šiandien išėjęs iš „Kino pavasario“ salės po naujausio režisierės darbo „Alfa“ (pranc. Alpha) (2025), kuriame kino kūrėja jau jai įprastomis siaubo, dramos ir mistinėmis priemonėmis atskleidžia savitą apokaliptinę žmonijos viziją.

 

Neapsigaukite, filmas „Alfa“ gan neblogas ir jis tikrai turėtų surasti savo žiūrovą Lietuvoje. Tai kiek provokatyvesnis filmas, bet ne toks, kokio nebūtų įmanu išgliaudyti. Ducournau mus nukelia į galimai XX amžiaus 10 dešimtmečio paralelinę tikrovę, kuri iš esmės atspindi mūsų 10 dešimtmetį ir nevaldomus AIDS laikus, tik šioje tikrovėje siautėja dar keistesnis virusas, kuriuo užsikrėtus per kraują žmonės pradeda pamažu virsti marmurinėmis skulptūromis. Dėmesio centre – 13 paauglė Alfa, gyvenanti su vieniša berberų kilmės motina. Vieną dieną jų namuose pasirodo seniai dingęs motinos brolis, nuo narkotikų priklausantis Aminas, su kuriuo paauglei tenka dalytis bendru kambariu. Be to, jos motina mano, kad dukra taip pat užsikrėtė marmuro liga per nešvarią adatą viename jaunimo vakarėlyje besidarydama tatuiruotę...

 

Iš tikrųjų režisierė perkonstruoja baimės, prietarų, atstūmimo procesus, patirtus ne tik AIDS laikotarpiu, kai šia liga sergantieji buvo marginalizuojami, bet, man regis, ir COVID pandemijos laikotarpį. Filmo „Alfa“ idėja yra parodyti, kaip baimė ir liga gali paversti visuomenę (ir pačius žmones) šaltais bei kietais kaip akmuo, ir kad tik empatija gali išlaikyti mus „minkštus“ ir gyvus. Vienas įdomesnių siužetinių vingių filme yra įtikėjimas, kad paauglė serga, nors ji neserga ir kaip toji baimė veikia sapnus ir tikrovę bei realiuosius motinos ir dukters santykius. Sužinojusi apie galimą ligą paauglė mokykloje atstumiama, namie ji bando iššokti pro langą ir nusižudyti, instinktyviai jaučia, kad motinai yra pernelyg sunki našta. Alfos, pagrindinės veikėjos, baimė dėl ligos susipina su natūraliu kūno brendimu. Kraujas, žaizdos ir odos pokyčiai filme tampa fizine išraiška to chaoso, kurį jaučia besiformuojanti asmenybė.

 

Filmui šiokio tokio chaoso bando įnešti dvi pasakojimo laiko linijos, kurias jungia kadaise miręs Aminas ir Aminas vėl pasirodęs namuose, palikęs mergaitės atsiminimuose neišdildomą įspūdį apie gyvenimą ir mirtį. Iš dalies režisierė naudoja Aminą kaip metaforą vaiduoklio pavidalu, tad kadaise miręs dėdė tampa Alfos ir demonu, ir angelu sargu, kovojant su visuomenės baime ir prietarais. Į filmą įterpiami berberų Prancūzijoje esančios diasporos kultūriniai rudimentai, pvz., kalba, dainos, prietarai, tad išgaunamas šioks toks egzotiškas kontekstas tiek prancūzams, tiek kitiems žiūrovams.

 

Visgi režisierė daug investuoja į vizualumą ir netikėtas idėjas, tų idėjų formas, kurios gali stebinti savo ekspresija, sukelti įtaigumo įspūdį, bet iš esmės, atmetus kelias futuristines vizijas, filmas man pasirodė gan paprastas ir vietomis siužetiškai nuobodokas: paauglė pasinaudojo nešvaria adata, galimai galėjo užsikrėsti mirtina liga, motina kone nepaklaiksta iš siaubo. Tiek. Itin metaforiška filmo pabaiga, kai trylikametė su motina ir vaiduokliu išeina tiesiogine to žodžio prasme vizualiai į Raudonąjį berberų vėją. Galimos kelios pabaigos interpretacijos: a) Alfa susinaikina; b) Alfa pereina į kitą pusę ir peržengia mirtingumo ribą; c) Alfa susitaiko su šeima ir mirtingumu.

 

Filmas iš vienos pusės tiek metaforizuotas ir keistokas, kad įdomu visada mąstyti, o ką nori režisierė mums pasakyti. Ekspresijos ir vaidybos prasme filmas puikus, jis tarsi praeities istorijomis pranašauja niūrią ateitį. Ir visai ne dėl virusų, nuo kurio akmenėja žmonės, o dėl atsikartojančių politinių, visuomeninių ir individualių reakcijos modelių gilių, apokaliptinių krizių metu. Manau, ateityje ši režisierė dar driokstelės kaip reikiant.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Apie Elę" / "Darbareye Elly" / "About Elly"

 Sveiki,

 

Irano kino nežiūriu daug, nes jis retai pasiekia mane, tačiau, kas pasiekia, dažniausiai mane pribloškia, nustebina ir vis rečiau sukrečia. Kodėl vis rečiau? Sunku kinomaniaką, kuris žiūri filmus jau daug metų, kažkuo sukrėsti ir nustebinti, tačiau Irano režisieriui Asghar Farhadi vis pavyksta. Nors paskutinis jo filmas su ispanų aktoriais „Visi žino“ (2018) buvo sukritikuotas, tačiau neatimsi vieno, kad jo aukso amžius buvo su Irano kino aktoriais, jo gimtinėje, jo natūralioje terpėje, jo kultūroje. Pasaulinį pripažinimą režisierius pelnė 2011 metais, kai Kanuose filmas „Išsiskyrimas“ pelnė pagrindinį prizą, po to sekė tokie hitai kaip „Praeitis“ (2013), „Komivojažierius“ (2016). Gal kiek mažiau mums, lietuviams, žinomas jo darbas „Apie Elę“ (pers. Darbareye Elly) (2009), kuris, sakyčiau, ne tik neatsilieka nuo vėlesniųjų darbų, bet neretai dar ir lenkia.

 

„Apie Elę“, kaip įprasta režisieriui, pasakoja apie glaudžius iraniečių šeimų santykius. Žiūrėdamas šį filmą atpažinau visas jo pamėgtas temas, filmavimo ir pasakojimo manierą. „Apie Elę“ – tai istorija apie šeimą, kuri atvyksta praleisti savaitgalio prie jūros. Sapidė pasikviečia niekam nepažįstamą Elę, kurią nori pripiršti išsiskyrusiam giminaičiui, tačiau nustemba, kiek ji pati mažai žino apie Elę. Pirmosios 20 minučių rodomi šilti bendravimo santykiai, puiki kultūrinį atmosfera, pagarba vienas kitam, tačiau netrukus atsitinka viena tragedija, dėl kurios viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Galiausiai šioji tragedija pamažu atidengia sutrūkinėjančius šeimų santykius, kaltinimus ir paslaptingą bei slaptą Elės gyvenimą. Tai tarsi ištraukti dukrą iš mirusiojo kūno tamsiame kambaryje, kur kiekvienas tampa savaip įtariamuoju – senas geras Agati Kristi detektyvinis elementas iranietiškoje kultūroje tampa psichologiniu mistiniu nesantaikos indikatoriumi.

 

Tirštas pasakojimas leidžia pasijusti, kad ir kaip makabriškai nuskambės, kaip namuose. Visi šeimos nariai per dvi valandas tampa savi, jų pokalbiai, persimainiusios emocijos, išgyvenimai ir noras sužinoti tikrąją tiesą veda prie galutinio tikslo. Tai filmas, nuo kurio nebedirsčiosite į laikrodį, jis emociškai jus praris. O jeigu dar patinka šeiminės dramos, tragedijos, sumišusios su paslaptimis, manau, filmas kaip tik jums islamietiškos kultūros terpėje, kur viskas vis tiek šiek tiek egzotiška. Man be galo patiko šis režisieriaus darbas. Seniai bemačiau tiesiog tokį gyvą be holivudinių garso takelių ir varvančio kraujo nuo peilio įtraukiantį gyvenimišką trilerį. Labai rekomenduoju ne tik gurmanams, bet ir tiems, kurie pradėjo ieškoti kitokio kino.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Patersonas" / "Paterson"

Sveiki, skaitytojai,

Nesu užkietėjęs režisieriaus Jim Jarmusch gerbėjas. Toli gražu. Tačiau jo savotiškas kinas visada mane nuteikia tam tikram kontravesiškam apmąstymui apie esminius gyvenimo elementus, dažniausiai suvokiamus kaip beprasmybę. Panašiai ir neseniai „Elito kine“ per LRT rodytame ir itin kino kritikų palankiai sutiktame režisieriaus kino juostoje „Patersonas“ (angl. Paterson) (2016), kuriame labai įsimintiną vaidmenį sukuria aktorius Adam Driver.

Filme pasakojama apie vidurinės klasės autobuso vairuotojo kasdienybę, tiksliau – jo viena gyvenimo savaitė, penkios darbo dienos ir savaitgalis. Patersonas, kurio vardas yra toks pat kaip ir miesto, ir autobuso užrašas, atrodo gana atsikartojantis, monotoniškas ir tuo pačiu keistas, kadangi atsikartojimas gali, pasirodo, būti žaismingas. Veikėjas nuolat sutinka dvynius, atsikartojančius ženklus, kurie liudija, kad gyvenimas gali būti žaismingas, pavyzdžiui, veikėjo merginos keksiukų ir užuolaidų ornamentika, veikėjo slapta užrašų knygutė ir sutiktos poetės mergaitės slapta užrašų knygutė... Kasdienybė, kuri absoliučiai nužmogina, tampa nuobodi žiūrovui pateikia neregėtos niūrios, liūdnos, bet gražios gyvenimiškos išminties. Veikėjas turi vieną išskirtinumą, jis rašo eilėraščius ir atrodo, kad jam tai be galo svarbu, tačiau, kai jis netenka tų eilėraščių, jo sukrėtimas tampa tarsi neišreikštas, skausmingas ir tylus kaip ir visas gyvenimas. Jis trokšta patekti bare ant žymių žmonių miestelio garbės lentos, tačiau gyveną pilką vidutinioko gyvenimą.

Norėtųsi sakyti, kad tai filmas apie kasdienybę, kuri sunaikina žmogaus svajones. Kitą vertus, veikėjo draugė, kuri atrodo absoliučiai infantili ir neatsakinga, nuolat metanti savo veiklas ir atrodo absoliučiai be krypties, visiška savo vaikino priešingybė, savaitės pabaigoje, kaip ir buvo galima tikėtis, ją ištinka sėkmė, o susikaupusį ir flegmatiškos prigimties autobuso vairuotoją dar vienas liūdnas gyvenimo įvykis... Iš tikrųjų filmas monotoniškas, jis kaip viduriniosios dirbančiųjų klasės kasdienybės almanachas, kuriame žmonės būna įkalinti nuolat atsikartojančių įpročių, veiksmų, nuotaikų ir taip pripratę prie nusivylimo, kad nebeturi kito pasirinkimo, kaip vaikščioti paniurę ir šiek tiek atrodantys abejingi visam pasauliui.

Filmas priminė anksčiau matytą režisieriaus filmą „Sulaužytos gėlės“ (2005), kur panaši struktūra, tam tikri žaismingi pasakojimo elementai, bet visumoje esti monotonija, flegmatiškai melancholiška nuotaika. Nemanau, kad filmas patiks visiems, bent jau man pirmosios 20 minučių buvo absurdas, tačiau vėliau tas absurdas tampa stilingu mūsų pačių gyvenimų atspindžiu, liudijančiu mūsų tam tikrą socialinį vaidmenį, kuris kur kas tvirtesnis, nei mūsų neišreikštas dvasinis, kaip šiuo atvejo poeto, polėkis. Šiaip gražus, liūdnokas, keistokas, nesudėtingas pasakojimas, kuris pareikalauja kantrybės.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela