Filmas: "Apie Elę" / "Darbareye Elly" / "About Elly"

 Sveiki,

 

Irano kino nežiūriu daug, nes jis retai pasiekia mane, tačiau, kas pasiekia, dažniausiai mane pribloškia, nustebina ir vis rečiau sukrečia. Kodėl vis rečiau? Sunku kinomaniaką, kuris žiūri filmus jau daug metų, kažkuo sukrėsti ir nustebinti, tačiau Irano režisieriui Asghar Farhadi vis pavyksta. Nors paskutinis jo filmas su ispanų aktoriais „Visi žino“ (2018) buvo sukritikuotas, tačiau neatimsi vieno, kad jo aukso amžius buvo su Irano kino aktoriais, jo gimtinėje, jo natūralioje terpėje, jo kultūroje. Pasaulinį pripažinimą režisierius pelnė 2011 metais, kai Kanuose filmas „Išsiskyrimas“ pelnė pagrindinį prizą, po to sekė tokie hitai kaip „Praeitis“ (2013), „Komivojažierius“ (2016). Gal kiek mažiau mums, lietuviams, žinomas jo darbas „Apie Elę“ (pers. Darbareye Elly) (2009), kuris, sakyčiau, ne tik neatsilieka nuo vėlesniųjų darbų, bet neretai dar ir lenkia.

 

„Apie Elę“, kaip įprasta režisieriui, pasakoja apie glaudžius iraniečių šeimų santykius. Žiūrėdamas šį filmą atpažinau visas jo pamėgtas temas, filmavimo ir pasakojimo manierą. „Apie Elę“ – tai istorija apie šeimą, kuri atvyksta praleisti savaitgalio prie jūros. Sapidė pasikviečia niekam nepažįstamą Elę, kurią nori pripiršti išsiskyrusiam giminaičiui, tačiau nustemba, kiek ji pati mažai žino apie Elę. Pirmosios 20 minučių rodomi šilti bendravimo santykiai, puiki kultūrinį atmosfera, pagarba vienas kitam, tačiau netrukus atsitinka viena tragedija, dėl kurios viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Galiausiai šioji tragedija pamažu atidengia sutrūkinėjančius šeimų santykius, kaltinimus ir paslaptingą bei slaptą Elės gyvenimą. Tai tarsi ištraukti dukrą iš mirusiojo kūno tamsiame kambaryje, kur kiekvienas tampa savaip įtariamuoju – senas geras Agati Kristi detektyvinis elementas iranietiškoje kultūroje tampa psichologiniu mistiniu nesantaikos indikatoriumi.

 

Tirštas pasakojimas leidžia pasijusti, kad ir kaip makabriškai nuskambės, kaip namuose. Visi šeimos nariai per dvi valandas tampa savi, jų pokalbiai, persimainiusios emocijos, išgyvenimai ir noras sužinoti tikrąją tiesą veda prie galutinio tikslo. Tai filmas, nuo kurio nebedirsčiosite į laikrodį, jis emociškai jus praris. O jeigu dar patinka šeiminės dramos, tragedijos, sumišusios su paslaptimis, manau, filmas kaip tik jums islamietiškos kultūros terpėje, kur viskas vis tiek šiek tiek egzotiška. Man be galo patiko šis režisieriaus darbas. Seniai bemačiau tiesiog tokį gyvą be holivudinių garso takelių ir varvančio kraujo nuo peilio įtraukiantį gyvenimišką trilerį. Labai rekomenduoju ne tik gurmanams, bet ir tiems, kurie pradėjo ieškoti kitokio kino.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Komivojažierius" / "The Salesman" / "Forushande"

Sveiki,

Vienas garsiausių šiuolaikinių Irano režisierių Asghar Farhadi ne kartą nustebino savo pasakojimo maniera gurmaną žiūrovą, tikriausiai nieko nuostabaus, kad jo filmas „Komivojažierius“ (angl. The Salesman) (2016) taip pat pateko į geriausiųjų metų filmų sąrašus ir pelnė Auksinę palmės šakelę bei Oskarą kaip geriausias užsienio šalies filmas.

Prieš daugel metų teko matyti jo filmą „Išsiskyrimas“, kuris iš esmės paliko labai stiprų ir įtaigų įspūdį. Panašiai ir su filmu „Komivojažierius“, kurio pasakojimo maniera, atmosfera ir tonas labai panašus į ankstesnįjį darbą. Manau, kad kuo daugiau žiūrėčiau šio režisieriaus darbų, tuo įspūdis po truputį sloptų, nes forma kartotųsi, o turinys kistų pagal vis kiek kitokias aplinkybes. Jau dabar nemažai atradau nemažai turinio sąsajų su filmu „Išsiskyrimas“.

Visgi bent kartą užkietėjusiam kino gurmanui „Komivojažierių“ reiktų pamatyti, nes šiame filme yra visko, ko reikia geram kinui. Puikus scenarijus, dialogai, santykių peripetijos, probleminis laukas, vaidyba... Įdomiausia mums, vakariečiams, žiūrint šį filmą tikriausiai yra matyti, kaip Irano žmonės gyvena iš esmės labai panašius gyvenimus kaip ir mes. Mes tik galvojame, kad ten atsilikęs musulmoniškas kraštas, bet iš tikrųjų Teherano žmonės netgi labiau vakariečiai nei, tarkim, kokios centrinės Amerikos gyventojai.

Pasakojimo centre, kaip jau įprasta šiam režisieriui, būtinai glaudi šeima, kuri turi savų problemų. Šįkart per užpuolimą suyra šeimos pusiausvyra, vyras pedagogas apsėstas keršto dėl žmonos užpuolimo ir jis savo kerštą savaip įgyvendina. Įdomiausia šioje istorijoje yra išgauta pasakojimo tonacija, kada atrodo, kad viskas tuoj įvyks pagal vakarietiško kino scenarijų – išaiškės banaliausi variantai, pavyzdžiui, kad visgi žmoną užpuolė kaimynas arba, kad žmona turėjo meilužį, su kuriuo susipyko... Bet visumoje filmas pateikia staigmeną, kaip be didelių siužetinių įmantrybių, galima slysti per pasakojimą bauginančiai įtariai, tačiau pateikti banalią tiesą kaip sensaciją ir nustebinti žiūrovą.

Įkaitų finalinė scena išties ne holivudiškai kraugeriškai, kai viską dažniausiai išsprendžia kulka, bet būtent veikia žmogiškasis humanistinis faktorius – ar veikėjas pasiryžęs vardan keršto saldybės sugriauti kitai šeimai gyvenimą? Moralinė apsisprendimo korta tampa viso filmo svorio epicentru, klausiančiu, o kaip mes patys būtume pasielgę šioje situacijoje?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela