Knyga: Taylor Jenkins Reid "Atmosfera"

 

Taylor Jenkins Reid. „Atmosfera“ – Vilnius: Baltos lankos, 2026. – p. 400.

Sveiki, mieli skaitytojai!

Šią vasarą norėjau perskaityti madingą knygą. Kad turėčiau ką pakomentuoti, pakalbėti su kitais ir tiesiog neatsilikčiau nuo literatūrinių tendencijų, tarptautinių bestselerių. Besidairydamas po naujausią grožinę literatūrą, akimis užkliuvau už garsios amerikiečių rašytojos Taylor Jenkins Reid (g. 1983) naujausio romano Atmosfera (angl. Atmosphere), kurį į lietuvių kalbą išvertė Dovydas Grajauskas, o išleido leidykla Baltos lankos. Tai jau septintoji lietuviškai prakalbinta autorės knyga, tad ji gana plačiai žinoma kaip šiuolaikinė amerikiečių autorė, kurios knygos vos pasirodžiusios tampa didžiuliais literatūriniais hitais. Esu parengęs apie autorę gana išsamų ir platų biografinį pristatymą, kurį galite perskaityti paspaudę ČIA.

Nesu didelis minkštų viršelių gerbėjas, tačiau mačiau internete džiūgavimus, kad Baltos lankos pradėjo leisti romanus (ačiū Dievui, ne visus) minkštais viršeliais. Manau, kad vienadienė, pramoginė ar šiaip menkavertė literatūra, kuri neturi išliekamosios vertės, gali būti leidžiama kaip tik tai norima, tačiau išties gera literatūra, nesenstanti ir kurios gali prisireikti ir po 20 metų, reiktų leisti patvariai. Šįkart, man pasirodė, kad leidykla leisdama pasaulinį bestselerį pasielgė kaip su įprasta pramogine literatūra, nors Vakarų leidybos pasaulyje net unikaliausi autoriai leidžiami ir minkštais, ir kietais viršeliais. Galop, gal ir nereikėtų to leidybinio formato itin sureikšminti, ar ne?

Romanas Atmosfera (pradėsiu nuo esminio lietuviams klausimo), kad knyga visgi turi LGBTQ+ indeksą. Pastaruoju, pavyzdžiui, knygos.lt buvo pradėjusi tvarkyti skyrelį, kur galėjai pasižiūrėti ir pasirinkti tokią literatūrą, tačiau ji ganėtinai apleista, o naujausi romanai (galbūt dėl leidyklų prašymo?) nėra paprastai reklamuojami šiuo aspektu. Gal ir teisinga, nes pas mus dar nėra įsigalėjusi vakarietiška tendencija, kad tas pats kūrinys gali puikuotis naujienų bestselerių stende ir specialiai sukurtame LGBTQ+ knygyno nišoje kaip kad didesnėse Prancūzijos, Vokietijos ir pan. šalių knygynuose. Matyt, vis dar baiminamasi tam tikrų nuostatų ir etikečių, bet kad tokia literatūra Lietuvoje pradėjo būti itin matoma – faktas, kurio nepaslėpsi.

Grįžtant prie Atmosferos, tai nėra romanas skirtas vien tik LGBTQ+ žmonėms, jis universalus kaip ir daugelis verstinių ir šį indeksą turinčių literatūros kūrinių. Pavyzdžiui, visai neseniai skaityta John Boyne populiariai ir įtraukiai paskaitomas romanas Širdies tūžmai neregimi (BALTO leidybos namai, 2026), ar manęs absoliučiai abejingo nepalikusio kūrinio Douglas Stiuart Šugis Beinas (Baltos lankos, 2022). Tiesa, Atmosferos centre – dviejų astronaučių moterų meilės istorija, o lesbietiškų istorijų literatūroje ne tiek daug ką esu skaitęs.

Tai ne pirmas kartas, kai rašytoja Taylor Jenkins Reid vaizduoja lesbietišką meilę. Bene geriausiai jos įvertintas romanas Septyni Evelinos Hugo vyrai (Svajonių knygos, 2022) taip pat vaizdavo tokią pagrindinę veikėją. Autorei svarbios seksualinės tapatybės temos ir problemos, tad tą stengiasi perteikti ir savo kūryboje. Pagrindinė Atmosferos romano veikėja –  vienišė Džoun Gudvin, kuri, užpildžiusi aštunto dešimtmečio pabaigoje prašymą į NASA organizuojamą astronautų atranką, ją laimi ir su naujausia suformuota grupele ketverius metus mokosi bazėje pačių reikalingiausių pratybų, kad vieną dieną jie pakiltų į orą. Čionai Džoun susipažįsta su mechanike Vanesa, su kuria užmezga iš pradžių draugiškus santykius, o vėliau ir meilės. NASA apmokymo bazėje didžiulė konkurencija, čionai veikėjai ne tik po sunkių mokymosi ir treniruočių eina gerti alų į tavernas, bet ir slapta tikisi, kad būtent jie dėl savo savybių bus pakviesti skrydžiui į kosmosą.

Šalia NASA temos ir gyvenimo tarp mokslų ir treniruočių pasakojama ir Džoun asmeninė šeimos drama. Jos santykiai su seserimi Barbara ir jos mažyle Francė, kuri tampa tetulei Džoun kaip tikra dukra. Barbara dėl ankstyvos motinystės ir nuovargio nuolat irzli, pretenzinga ir dažnai nedėkinga, jos santykiai su augančia dukra komplikuoti, tad Džoun jaučia pareigą rūpintis France kaip nekas kitas. Deja, Francei atsidūrus Džoun namuose tenka slapstytis Džoun ir Vanesai ne tik nuo NASA kolegų, bet ir nuo namiškės... Iš tikrųjų santykių situacija kebli, nes ji vaizduojama 1980-1984 metais, galima sakyti, dar prieš AIDS epidemiją, kai homoseksualai buvo smarkiai marginalizuojami ir bet kuris valstybės tarnautojas už savo tapatybę buvo be gailesčio nušalinimas. „Pripažinti, kad bijai, visada reikėjo daugiau narsos nei apsimesti, kad nebijai. Nesibodėjai padaryti klaidą – ir tai leisdavo nueiti toliau, nei niekada nė nepabandyti. Pasaulio taisyklės sakė, kad klysti – tai būti silpnam. Tačiau klystame mes visi. Stiprieji tiesiog tai pripažįsta (p. 125).“ Taigi, mes didžiuojamės pirmosiomis moterimis pakilusiomis į kosmosą (ar ne ironiška?), tačiau tais laikais, kad NASA praneštų, jog pakilo pirmosios lesbietės, būtų ne tik nesuprasta, bet ir kompromituotų pačią instituciją.

Taylor Jenkins Reid

Autorė visą romaną nepaprastai patetiška. Nieko nuostabaus, kad jos romanai tokie populiarūs. Didžioji dalis dialogų konstruojami kaip ištisos kinematografinės scenos, pagal kurias nebūtų sudėtinga pastatyti kino filmą ar serialą. Autorė, iki tapdama pasaulinio garso rašytoja, rašė scenarijus, tad, tikriausiai, šis raiškos būdas užsiliko ir kuriant romanus. Neapsigausiu sakydamas, kad knyga tiesiog slyste-slysta kaip populiariosios literatūros tekstas, T. J. Reid nesivargina būti literatūriškai sudėtinga ar įmantri. Nors ir atbaido viršelyje palikta paantraštė Meilės istorija, manau, ji Lietuvos rinkos skaitytojams savaip leidžia empatiškai susitapatinti su Džoun ir Vanesos santykių istorija, suvokti, koks absurdas tuomet buvo tokius santykius laikyti seksualiniu nukrypimu. Veikėjų išbandymų situacijas pavaizduotos gana dramatiškai ir serijališkai, todėl kai kurios scenos išties labiau kuriamos kaip ekspozicijos, nei parodyti tikrąjį veikėjų psichologizmą. Kita vertus, veikia ir tas lengvas serijališkumas, patetika, jausmingi Džoun ir Vanesos pasikuždėjimai, dažnai įrėminti romantizuotais pasvarstymais apie kosmosą, vienatvę ir Dievą.

„Ar Vanesa žinojo, jog giliai širdyje Džoun negalėjo atsispirti minčiai, kad pakilti į kosmosą būtų tolygu prisiliesti prie Dievo? Ir Džoun negalėjo negalvoti, kad ten, žvaigždėse, glūdi neatrasti atsakymai į žmonių klausimus? Džoun atrodė visiškai akivaizdu, jog kažkur ten aukštai slepiasi gyvenimo prasmė (p. 118)“. Autorė nesupriešina laikmečio su religinėmis dogmomis, ji ieško per veikėjas universalios Dievo sampratos. Nors toji filosofija labai jau tipinė: kosmosas pernelyg šaltas ir tolimas, o tikrieji žmogiškieji ryšiai tvirtai kaip gravitacija laiko veikėjus ant žemės. Kita vertus, man pasirodė sukurtas Džoun pveikslas pernelyg doras, nuoširdus ir melancholiškai pozityvus. Kitaip sakant, tinkantis holivudinei pateikčiai, t. y. pagrindinį veikėją išlaikyti moraliai teisingą, nesugadinti jos skaitytojams. Džoun priešingybė – savanaudė sesuo Barbara (poliarinė romano pora), o pati Džoun ir paslaugi, ir protinga, ir neklystanti, tad dėl to, galima sakyti, labai tinkanti populiariajai literatūrai, nes beveik nėra dvilypė. Viskas su Džoun daugmaž visame romane aišku nuo pradžių iki pabaigos.

Galbūt man Vanesos ir Džoun meilės linija atrodė kiek dirbtinė, o jųdviejų romantiniai ir intymūs santykiai gana šabloniški ir nuspėjami, nepaisant 80-ųjų sudėtingesnio atsiskleidimo konteksto ir visuomenės spaudimo slėptis po kitomis tapatybėmis. Visgi kur kas jautresnė ir įtikinamesnė man pasirodė būtent Džoun ir jos sesers bei Francės istorija, kuri pavaizduota suprantamai, aiškiai ir ne ką mažiau jautriai. Ne, tai nėra kažkoks vien lesbietiškas romanas, jame paliečiami ir moters statuso klausimai 80-ųjų eroje, kai tik dar netvirtai formuojasi lytinis politkorektiškumas. Juk į NASA moterys būdavo įmetamos dėl kvapo, o dominuojančia komandos jėga likdavo vyrai, tad tas Džoun, Vanesos ir Lidijos antrarūšiškumas perdėm vyriškoje profesijoje, kenčiant bendruomenės patyčias, taip pat romane integruotas, sakyčiau, gana taikliai, nors ir holivudiškai.

Atmosferą perskaičiau labai greitai. Pirmuosius 100 puslapių grūmiausi su savo įsitikinimais dėl populiariosios literatūros, bet galiausiai ėmiau per tuos puslapius pamėgsti geradarę Džoun, supranti kaip Netflix seriale jos filosofiją ir jausmų veikimo principus. Galiausiai vis dažniau ir labiau norėjosi grįžti prie šios istorijos, kuri primintų moterišką/lesbietišką filmo Armagedonas (1997) versiją, tik šiame romane skamba ne grupės Aerosmith hitas I Don't Want to Miss a Thing, bet Džoun pamėgsta David Bowie 1972 metų daina Space Oddity, kuri tampa ir šios meilės istorijos programa. Taylor Jenkins Reid rašydama susidaro specialų grojaraštį, kuris įkvepia ją kurti, tad šįkart Bowie gerbėjai neturėtų nusivilti. Ar mane ši knyga pakerėjo? Tikriausiai, kad ne, tačiau kaip patetiškas kūrinys su holivudiniais viražais, vaizduojančiais aktualumą dėl orientacijos tapatybės įtampų visuomenėje, gana įtraukiai persiskaitė ir nemanau, kad iki Kalėdų turėčiau kaip nors pamiršti šią knygą. Knyga viena iš tų, kur galima skaityti labai greitai ir teikia greitojo skaitymo džiaugsmelį.

Siūlau ir jums paklausyti David Bowie – Space Oddity

Maištinga Siela

Dienos daina: Dolly Parton – I Will Always Love You [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!

Visiškai neseniai pasiekė žinia, kad garsioji kantri atlikėja Dolly Parton, kuriai jau buvo 80 metų, paliko šį pasaulį. Oficialiais atstovais ir pranešimais remiantis, Dolly Parton mirė po trumpos kovos su vėžiu. Pastaraisiais mėnesiais ji taip pat buvo susidūrusi su įvairiomis sveikatos problemomis (tarp jų – inkstų, imuniteto bei virškinimo trakto negalavimais), dėl kurių buvo priversta atšaukti suplanuotus pasirodymus ir renginius. Ji mirė ramiai ligoninėje Nešvilyje, apsupta artimųjų. Ji buvo viena iškiliausių, įtakingiausių ir geriausiai atpažįstamų visų laikų kantri muzikos atlikėjų, dainų autorių bei verslininkių, tapusi tikra globalia kultūros ikona. D. Parton pasižymi ne tik nepakartojamu vokalu bei skiriamuoju įvaizdžiu, bet ir retai sutinkamu gebėjimu sujungti skirtingas klausytojų kartas, peržengti tradicinio kantri žanro ribas bei įkvėpti milijonus žmonių visame pasaulyje.

Per daugiau nei šešis dešimtmečius trunkusią karjerą Dolly Parton parašė tūkstančius dainų, pelnė daugybę „Grammy“ apdovanojimų ir buvo įtraukta tiek į Kantri muzikos, tiek į Roknrolo šlovės alėjas. Ji tapo viena pirmųjų moterų muzikos pramonėje, perėmusių visišką savo kūrybos bei verslo kontrolę, įkūrusia sėkmingą pramogų parką „Dollywood“ bei inicijavusia pasaulinį vaikų raštingumo projektą „Imagination Library“. Jos drąsa, kūrybinė nepriklausomybė ir gebėjimas išlaikyti nuoširdų ryšį su klausytojais pavertė ją viena mylimiausių asmenybių muzikos istorijoje.

Vienas ryškiausių jos kūrybos šedevrų – 1973 metais parašyta daina „I Will Always Love You“. Priešingai nei dažnai manoma, ši daina nebuvo skirta romantiniam išsiskyrimui. D. Parton ją sukūrė kaip pagarbų ir jautrų atsisveikinimą savo ilgamečiam muzikinio šou partneriui bei mentoriui Porteriui Wagoneriui, kai nusprendė palikti jo laidą ir pradėti savarankišką solinę karjerą. Neturėdama kitokio būdo paaiškinti savo sprendimą be konfliktų, ji atėjo į jo kabinetą, pasidėjo gitarą ir padainavo šį kūrinį gyvai, taip išreikšdama begalinį dėkingumą bei meilę už kartu praleistus metus.

Nors originali D. Parton versija pasiekė JAV kantri muzikos topų viršūnes, pasauliniu fenomenu šis kūrinys tapo 1992 metais, kai jį filmo „Asmens sargybinis“ garso takeliui perdainavo soul ir pop muzikos žvaigždė Whitney Houston. Aktoriaus Kevino Costnerio pasiūlyta idėja pradėti dainą visiška tyla ir a cappella vokalu leido W. Houston pademonstruoti stulbinantį balso diapazoną ir emocinę jėgą. Ši versija sulaužė visus populiarumo rekordus, 14 savaičių išsilaikė „Billboard Hot 100“ viršūnėje ir tapo vienu parduodamiausių visų laikų singlų muzikos istorijoje.

Muzikiniu požiūriu kūrinys išsivystė iš gilios, akustinės kantri baladės į didingą pop ir R&B stiliaus emocinį himną. Pagrindinė dainos mintis yra nesavanaudiška, subrendusi meilė – gebėjimas paleisti brangų žmogų ir palinkėti jam paties geriausio, net jei bendras kelias baigiasi. Dėl savo skaidraus, virpinančio skambesio originalioje versijoje ir galingų kulminacinių vokalų perdirbinyje, „I Will Always Love You“ iki šiol išlieka vienu atpažįstamiausių ir mylimiausių meilės kūrinių pasaulyje. Kviečiu vėl pasiklausyti Dolly Parton versijos.

Dolly Parton – I Will Always Love You

[lyrics / žodžiai]

 

If I should stay

I would only be in your way

So I'll go, but I know

I'll think of you each step of the way

And I will always love you

I will always love you

Bitter-sweet memories

That's all I am taking with me

Good-bye, please don't cry

We both know that I'm not

What you need

I will always love you

I will always love you

 

I hope life, treats you kind

And I hope that you have all

That you ever dreamed of

And I wish you joy

And happiness

But above all of this

I wish you love

And I will always love you

I will always love you

I will always love you

 

Maištinga Siela

Jorkšyras, Didžioji Britanija: Jorkšyro regiono kultūra, istorija, žmonės

 

Sveiki, įdomybių mėgėjai!

Jorkšyras, esantis šiauriniame Anglijos regione, yra ne tik didžiausia istorinė šalies grafystė, dažnai vadinama tiesiog „Paties Dievo kraštu“, bet ir teritorija, kurios mastas bei kultūrinis svoris darė įtaką visos Didžiosios Britanijos formavimuisi. Dėl savo įspūdingos geografinės įvairovės, apimančios laukinius numanomų viršūnių nacionalinius parkus, banguojančias kalvas, gilias slėnių daubas ir ilgais šimtmečiais besitęsiančius pakrantės ruožus, Jorkšyras visada traukė žmones, ieškančius tiek atskirties, tiek strateginės galios. Šis regionas istorijos bėgyje funkcionavo kaip savotiška valstybė valstybėje, turinti savo charakterį, tarmių gausą ir nepakartojamą tapatybę, kurią vietos gyventojai išlaiko iki šiol su didžiuliu pasididžiavimu.

Ilgametė Jorkšyro istorija prasideda dar romėnų laikais, kuomet Jorko miestas, tuomet vadintas Eburaku, buvo viena iš dviejų svarbiausių Romos imperijos sostinių Britanijoje, kurioje mirė imperatorius Severas ir imperatoriumi buvo paskelbtas Konstantinas Didysis. Vėliau regionas tapo vikingų ekspansijos širdimi, kuomet danai čia įkūrė galingą Jorviko karalystę, palikusią gilų pėdsaką vietiniuose papročiuose, vietovardžiuose ir genetiniame pavelde. Viduramžiais Jorkšyras suklestėjo dėl klestinčios vilnos pramonės ir religinio gyvenimo, kurį įkūnijo milžiniški, gotikinio stiliaus vienuolynai, tokie kaip Fountains Abbey, iki šiol stūksantys kaip didingi praeities paminklai ir liudijantys tuometinį dvasinį bei ekonominį regiono galingumą.

Savitas Jorkšyras tampa ne vien dėl savo istorinio svorio, bet ir dėl nepakartojamo vietinių gyventojų mentaliteto, kurį apibrėžia atvirumas, tiesmukiškumas, užsispyrimas ir gilus ryšys su žeme. Regiono kultūra pasižymi savitais kulinariniais paveldais, tarp kurių pasaulinį garsą pelnė tradicinis Jorkšyro pudingas, gaminamas ir patiekiamas prie mėsos patiekalų, bei pasaulyje žinomi vietiniai sūriai ir alaus darybos tradicijos. Jorkšyro tarmių ir akcentų įvairovė yra tokia ryški, kad kartais net kiti anglų kalba kalbantys asmenys turi vargo suprasti giliai kaimiškuose rajonuose vartojamus archajiškus posakius, perimtus iš senosios skandinavų bei anglosaksų kalbų sankirtos.

Tarp galybės lankytinų objektų, kuriuos privaloma pamatyti Jorkšyre, pirmoje vietoje rikiuojasi pats Jorko miestas su jo įspūdinga viduramžių gynybinė siena, juosiančia senamiestį, ir stulbinančia Jorko minsterio (York Minster) katedra, kurios vitražai ir gotikinė architektūra gniaužia kvapą. Ne mažiau įspūdingi yra gamtos stebuklai – Jorkšyro Daleso (Yorkshire Dales) nacionalinis parkas su vaizdingais slėniais, uolų dariniais bei kriokliais, ir laukiniai Šiaurės Jorkšyro plynaukštės (North York Moors) viršūnės, vasaromis nusidažančios violetinėmis viržių spalvomis. Taip pat verta aplankyti vaizdingąją Vitbio (Whitby) pakrantę, kur ant uolos viršūnės stūkso dramatiški viduramžių abatijos griuvėsiai, glaudžiai susiję su gotikinės literatūros klasika ir grotažymėmis į Bramo Stokerio „Drakulą“.

Kultūrinis Jorkšyro pėdsakas pasaulio literatūroje yra tiesiog milžiniškas, nes čia kūrė viena giliausių ir dramatiškiausių britų literatūros dinastijų – Brontë seserys, kurių namai Haworth kaime dabar paversti muziejumi. Charlotte, Emily ir Anne Brontë savo garsiausius romanus, tokius kaip „Džeinė Eir“ ar „Vėtrų kalnas“, parašė įkvėptos atšiaurių, vėjuotų ir melancholiškų Jorkšyro numanomų peizažų, tapusių neatsiejama jų kūrinių nuotaikos dalimi. Be to, regione gimė ir augo šiaurietis autoritetingas poetas W. H. Auden bei rašytojas James Herriot, kurio šiltos autobiografinės knygos apie Jorkšyro veterinaro kasdienybę pakėlė šį kraštą į pasaulinę literatūros areną.

Meno ir vizualinės kultūros srityje Jorkšyras taip pat padovanojo pasauliui ryškias asmenybes, iš kurių garsiausia yra XX amžiaus skulptūros milžinas Henry Moore. Gimęs nedideliame kasybos miestelį Castleford, jis savo monumentalios skulptūros formas sėmėsi iš natūralių Jorkšyro kraštovaizdžio linijų, kalvų ir akmens darinių, kuriuos stebėjo vaikystėje. Šalia jo rikiuojasi ir kitas pasaulinio garso skulptorė Barbara Hepworth, kilusi iš Veikfildo, kurioje šiais laikais veikia įspūdingas jos vardu pavadintas meno muziejus, pratęsiantis gilias regiono kūrybines tradicijas.

Istorinių asmenybių ir valdovų kontekste Jorkšyras buvo arena, kurioje sprendėsi pačios Anglijos likimas, ypač per kruvinąjį XV amžiaus Rožių karą, kilusį tarp Jorkų ir Lankasterių dinastijų dėl karališkojo sosto. Jorkų dinastijos simbolis – balta rožė – iki šiol išlieka pagrindiniu viso regiono heraldiniu ženklu, o vietiniai gyventojai ir institucijos iki šiol palaiko draugišką, bet principingą istorine atmintimi pagrįstas varžybas su kaimyniniu Lankašyru. Būtent iš šio regiono kilo ir tokie kontraversiški bei galingi istorijos veikėjai kaip karalius Ričardas III, kurio gyvenimas ir valdymo metai iki šiol audrina istorikų bei literatūros kūrėjų protus.

Mokslo, pramonės ir visuomeninio gyvenimo srityje Jorkšyras taip pat suvaidino lemiamą vaidmenį, nes industrializacijos epochoje jo upių slėniai ir anglies klodai tapo galingu varikliu visai Britanijos ekonomikai. Čia gimė ir savo gyvenimą bei darbus vykdė inžinerijos novatoriai, o tekstilės fabrikai bei geležinkelio mazgai, tokie kaip istorinis Lydso ar Šefildo miestų centrai, formavo modernios darbininkų klasės kultūrą. Kartu regionas išlaikė ir gilias akademines tradicijas, o Jorko universitetas bei kitos mokslo įstaigos šiandien užima svarbią vietą Europos mokslo ir tyrimų žemėlapyje.

Kino ir televizijos industrija pastaraisiais dešimtmečiais atrado Jorkšyrą kaip idealią natūralių dekoracijų erdvę, kurioje filmuojami tiek istorinių epų, tiek populiarių draminių serialų kadrai. Vaizdingi akmeniniai kaimeliai, tokie kaip Gisburn ar Kilnsey, bei didingi dvarai, kaip kad „Downton Abbey“ serialui naudotas Harewood House, pritraukia tūkstančius kino turizmo entuziastų iš viso pasaulio. Šis vizualinis patrauklumas padeda regionui sėkmingai sujungti savo gilią praeitį su šiuolaikiniais turistų poreikiais, nesunaikinant autentiškos ramybės ir gamtos harmonijos.

Šiuolaikinis Jorkšyras yra gyvybingas ir sparčiai besikeičiantis regionas, kuriame sėkmingai derinamas senųjų amatų išsaugojimas su pažangiomis technologijomis ir klestinčiu meniniu gyvenimu. Didieji miestai, tokie kaip Lydsas ir Šefildas, per pastaruosius dešimtmečius tapo svarbiais finansų, technologijų, kultūros ir naktinio gyvenimo centrais, pritraukiančiais jaunimą iš visos šalies ir užsienio. Tuo tarpu kaimiškoji regiono dalis išlaiko savo tradicinį ritmą, saugodama vietos bendruomenių tradicijas, turgaus kultūrą ir neprilygstamą svetingumą, kuris kiekvieną atvykusį pasitinka su nuoširdžia šiaurietiška šiluma.

Taigi galima teigti, kad Jorkšyras nėra tiesiog administracinis vienetas ar graži geografinė vietovė žemėlapyje – tai giliai įsišaknijusi kultūrinė erdvė su savita dvasia ir charakteriu. Šio krašto gebėjimas išlaikyti savo tapatybę per tūkstantmečius trukusius karus, industrializacijos lūžius ir modernybės iššūkius daro jį vienu įdomiausių ir labiausiai gerbtinų regionų visoje Didžiojoje Britanijoje. Kiekvienas, apsilankęs Jorkšyre, patiria tą ypatingą atmosferą, kurioje senovės pilių akmenys, vėjo genami viržynų laukai ir vietinių gyventojų nuoširdumas susilieja į vieną nepakartojamą istorinį bei estetinį paveikslą.

Maištinga Siela

Dailė. Pieteris Bruegelis Vyresnysis (Pieter Bruegel de Oude), paveikslas "Aklieji veda akluosius", 1568

 

Sveiki!

Kaip man patinka šis paveikslas!

Šio žymaus paveikslo autorius yra XVI amžiaus Nyderlandų renesanso genijus Pieteris Bruegelis Vyresnysis (Pieter Bruegel de Oude), garsėjęs savo giliais, filosofiniais bei moralizuojančiais kūriniais, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas kasdieniam gyvenimui, žmonių ydoms ir gamtos didybei. Paveikslas, sukurtas 1568 metais, vaizduoja šešis regos negalią turinčius vyrus, kurie grandine vedami vienas kito per laukus žengia nelaimės link, mat jų lyderis jau kritęs į griovį. Kompozicija sukonstruota taip, kad žiūrovas iškart matytų neišvengiamą dramą: akli keliautojai sustyguoti į vieną judančią liniją, o jų veidų išraiškos atskleidžia vis didėjančią baimę bei nesuvokimą, kas jų laukia priekyje.

Pats paveikslas tapo vienu paskutiniųjų ir brandžiausių menininko darbų, kuriame atsiskleidžia jo meistriškumas perteikti judesį ir psichologinę įtampą. Fone matoma rami kaimo peizažo panorama su bažnyčios bokštu aštriai kontrastuoja su priekiniame plane vykstančia tragedija, taip pabrėžiant pasaulio abejonę ir atsiribojimą nuo žmonių paklydimų. Kiekvieno veikėjo fizinis defektas ir aklumas pavaizduoti itin anatomiškai tiksliai, o tai rodo didžiulį Bruegelio stebėjimą bei gebėjimą subtiliai sujungti realistišką detalumą su filosofine potekste.

Pagrindinė šio kūrinio idėja remiasi gilia universalia tiesa apie dvasinį aklumą, žmonijos pasimetimą ir autoritetų krizę. Paveikslas siunčia aiškų perspėjimą, kad kuomet visuomenę ar atskirus individus veda tie, kurie patys yra akli gyvenimo tiesoms, moralčiai ar išminčiai, galutinė stotelė neišvengiamai bus pražūtis. Toks idėjinis lygmuo padaro šį XVI amžiaus kūrinį stebėtinai aktualų bet kuriais laikais, kuomet susiduriama su masine manipuliacija, ignoravimas ar klaidingų lyderių pasekimu.

Paveikslo centrinė metafora giliausiai įsišaknijusi bibliniame motyve, tačiau menininkas ją išplėtė iki plataus socialinio bei filosofinio lygmens. Visi šeši vyrai, susikibę ar įsikibę vienas į kitą per lazdą, simbolizuoja visuomenės sluoksnius, aklai sekančius paskui savo vadovus, ideologijas ar ydas, nepastebėdami bedugnės krašto. Griovys, į kurį krenta pirmieji ir paskui save tempia likusius, yra negailestingas žmonijos klaidų, puikybės ir dvasinio pasimetimo simbolis, paverčiantis šią kelionę fatališka grandinine reakcija.

Pagrindinis šio paveikslo įkvėpimo šaltinis yra Naujajame Testamente esantis Evangelijos pagal Matą epizodas, kuriame Kristus, kalbėdamas apie fariziejus, ištaria garsiąją frazę: „Jei aklas aklą vedžios, abu į duobę įkris“. Pieteris Bruegelis Vyresnysis šią trumpą biblinę parabolę sugebėjo paversti galingu vizualiniu epu, kuris iki šiol priverčia žiūrovus sustoti, susimąstyti apie savo pačių pasirinkimus bei gebėjimą matyti tiesą aplinkiniame pasaulyje.

Maištinga Siela

Serialas: "Ozas" / / "Oz" (TV series 1997–2003)

 

Sveiki!

Kas prisimena serialą, rodytą Lietuvoje, „Ozas“ (angl. Oz)? Šio serialo nežiūrėjau, tik fragmentiškai prisimenu, jog jį rodė daugmaž iškart po 2000-ųjų metų ir buvo žiūrimas daugiausia vyriškos auditorijos, nes smurtas, kalėjimas ir kriminalai buvo tai, kas buvo suprantama kaip „vyriška tematika“. Lietuvoje kultinis HBO serialas „Ozas“ niekada nebuvo tapęs itin masiniu, visos šalies dėmesį prikaustančiu televizijos hitu, kokiais vėliau tapo „Sopranai“ ar „Sostų karai“. Tam įtakos turėjo kelios esminės priežastys. „Ozas“ Lietuvoje daugiau cirkuliavo tarp kino entuziastų, vėlyvųjų naktinių programų žiūrovų ar vėliau, išplitus sparčiajam internetui, buvo žiūrimas per neoficialias platformas bei atsisiuntimus. Jis turėjo savo ištikimą gerbėjų ratą, kurie vertino kokybišką JAV serialų dramą, tačiau bendrame populiarumo kontekste liko šešėlyje.

Tarp gilaus kino ir serialų mėgėjų Lietuvoje „Ozas“ visada buvo vertinamas kaip klasika ir pamatinis kūrinys, parodęs, kiek toli gali žengti televizijos drama. Apie jį dažnai diskutuota specializuotuose kino ir kultūros bloguose, tačiau platesnės visuomenės mastu jis liko mažiau žinomas nei vėlesnės HBO produkcijos bangos.

SERIALO „OZAS“ KŪRIMO UŽKULISIAI IR PRODUKCIJA

Televizijos istoriją iš esmės pakeitęs HBO serialas „Ozas“ buvo sukurtas Tomo Fontanos (Tom Fontana), kuris norėjo sukurti visiškai kompromisų neturintį kūrinį apie maksimalaus saugumo kalėjimo kasdienybę. Būtent šis projektas tapo pirmuoju HBO originaliu valandos trukmės vaidybiniu serialu, kuris atvėrė duris visai kabelinės televizijos „Auksinei erai“ ir leido atsirasti tokiems hitams kaip „Sopranai“.

Serialo produkcija pasižymėjo radikaliu kūrybiniu laisvumu, kurio tuo metu negalėjo sau leisti tradiciniai televizijos kanalai. Kadangi tai buvo HBO, kūrėjai nesibaimino necenzūruotos kalbos, atviro smurto, nuogumo ir kontraversiškų religinių bei politinių temų, o tai iškart išskyrė „Ozą“ iš tuometinės televizijos peizažo.

Istorijos centre atsidūręs fiktyvus „Oswaldo“ kalėjimo Smaragdo miestas buvo kuriamas siekiant pavaizduoti eksperimentinį reabilitacinį bloką. Tačiau vietoj vilties žiūrovai išvydo mikrokosmose veikiančias gaujų – arijų brolijos, italų mafijos, musulmonų, nusikalstamų grupuočių ir prižiūrėtojų – kovas dėl išlikimo ir valdžios. Kalbant apie techninę produkcijos pusę ir filmavimo vietą, pats serialas buvo filmuojamas Niujorke įsikūrusioje studijoje, kurioje pastatytos įspūdingos, klaustrofobiškos dviejų aukštų kamerų ir stiklinių bloko konstrukcijų dekoracijos. Ši aplinka leido sukurti unikalią, vizualiai slegiančią atmosferą, kurioje operatoriai nuolat naudojo dinamišką kameros darbą.

Serialas iš viso sudarytas iš 6 sezonų, kuriuos sudaro 56 serijos. Toks apimties pasirinkimas nebuvo atsitiktinis – kūrėjai ir pati platforma nusprendė nutraukti projektą po šešių sezonų, nes išsemiamos pagrindinės siužetinės linijos, o pagrindiniai veikėjai dėl nuolatinio kalėjimo smurto jau būtų buvę neįmanoma išlaikyti gyvais logiškoje chronologijoje.

Aktorių atranka ir jų pasiaukojimas buvo vienas didžiausių „Ozo“ ramsčių, o daugelis jų dėl vaidmenų buvo pasiryžę rizikuoti savo fiziniu komfortu bei įvaizdžiu. Aktoriai liejosi į intensyvias repeticijas, drastiškai keitė išvaizdą, o dėl milžiniško emocinio krūvio ir fizinių scenų daugelis jų patyrė nedidelių traumų ar emocinį išsekimą. Filmavimo aikštelėje nuolat vyravo didelė įtampa, nes susidūrė milžiniškas ambicingų, dažnai teatro aktorių iš Niujorko ego ir itin tamsi, varginanti tematika. Nors skandalų ar viešų konfliktų spaudoje kūrybinė komanda stengėsi vengti, pati aikštelės atmosfera buvo tokia intensyvi, kad aktoriai neslepia patyrę didžiulį psichologinį spaudą įsikūnydami į žudikus bei prievartautojus.

Garso takeliui seriale skirta ypatinga vieta, nors tradicinio muzikinio fono čia buvo naudojama saikingai. Kompozitoriai pasitelkė niūrius, pramoninius garsus, minimalistinius perkusinius ritmus ir gausius aplinkos garsus – metalo girgždėjimą, durų trenksmą bei aidinčius žingsnius – kurie sustiprino kalėjimo klaustrofobiją.

Kritikų priėmimas iš pradžių buvo prieštaringas dėl precedento neturinčio smurto lygio, tačiau greitai suprasta serialo meninė vertė. Kritikai gyrė „Ozą“ už sociologinį gylį, drąsą ir visišką veidmainystės nebuvimą vaizduojant sistemos ydas bei žmogiškosios prigimties dugną. Apdovanojimų lentynoje serialas netapo pagrindinių „Emmy“ statulėlių lyderiu, tačiau jis susižėrė daugybę kritikuojančių organizacijų prizų ir, kas svarbiausia, išugdė aktorių bei kūrėjų kartą, kuri vėliau kūrė visišką televizijos renesansą. „Ozas“ iki šiol išlieka monumentaliu kūriniu, įrodžiusiu, kad televizija gali būti tokia pat gili, tamsi ir meniška kaip geriausia pasaulio literatūra.

„Ozas“ ir LGBTQ?

Serialas „Ozas“ televizijos istorijoje išsiskyrė ne tik savo bekompromisiu smurtu, bet ir tuo, kad ėmėsi nagrinėti LGBTQ+ temas bei santykius to meto televizijai neįprastai atvirai. Tuo metu, kai didžioji dalis JAV televizijos homoseksualius personažus vaizdavo atsargiai arba stereotipiškai, „Ozas“ įkalinimo įstaigos kontekste parodė visą žmogiškųjų emocijų, potraukio ir tapatybės spektrą. Kalėjimo aplinkoje lytiniai santykiai dažnai funkcionuoja kaip galios, prievartos ar dominavimo įrankis, tačiau serialas sugebėjo peržengti šias ribas ir kai kuriuos santykius išplėtoti iki gilių, dramatiškų bei emociškai komplikuotų jausmų lygmens.

Ryškiausias pavyzdys – Tobiaso Beecherio (aktorius Lee Tergeson) ir Chriso Kellerio (aktorius Christopher Meloni) personažai, tapę viena labiausiai įsimintinų ir prieštaringiausių poros linijų televizijos istorijoje. Jų santykiai pinasi iš nuolatinių manipuliacijų, išdavysčių, fizinio smurto, bet kartu ir tikro pažeidžiamumo bei prieraišumo, kuris prasiveržia itin žiaurioje aplinkoje. Aktoriai Lee Tergeson ir Christopher Meloni šiuos vaidmenis atliko su drąsa ir emociniu atsidavimu, nepasiduodami lengviems stereotipams. Jų vaidyba privertė žiūrovus iš naujo permąstyti nusikaltėlių žmogiškumą ir priimti faktą, kad net pačiame tamsiausiame pasaulyje gali gimti sudėtingas emocinis ryšys.

Šios LGBTQ+ linijos ir personažai turėjo didžiulę reikšmę televizijos raidai, nes jie sugriovė nusistovėjusius tabu ir parodė, kad kabelinė televizija gali drąsiai kalbėti apie homoseksualumą be išankstinio nusistatymo ar cenzūros. Serialas atskleidė kalėjimo realybę, kurioje seksualinė tapatybė dažnai transformuojasi, pasiduoda spaudimui arba tampa vienintele inkarine vieta išgyventi. „Ozo“ kūrėjai nebandė pateikti „gražaus“ ar patogaus paveikslo – jie parodė meilę ir geismą ten, kur visi kiti matė tik purvą ir bausmę, taip nutiesdami kelią vėlesnių dešimtmečių projektams.

Galiausiai, šie vaidmenys ir jų reikšmė rezonavo ir už ekrano ribų, nes aktoriams teko milžiniškas iššūkis įkūnyti personažus, kurie nuolat kovoja su savo vidiniais demonais ir visuomenės pasmerkimu. Lee Tergesono ir Christopherio Meloni duetas tapo pavyzdžiu, kaip gilus charakterių vystymas ir aktorinis meistriškumas gali paversti provokuojančią temą universalia žmogiškosios kančios ir ieškojimų drama. „Ozo“ dėka LGBTQ+ reprezentacija televizijoje žengė milžinišką žingsnį į priekį, įrodydama, kad net ir radikaliausiuose kontekstuose žiūrovai ieško ne skandalų, o tikrų, daugialypių istorijų.

TRUPA SERIALO „OZAS“ SANTRAUKA: KOKIA SERIALO IDĖJA?

„Ozas“ žiūrovus nukelia į fiktyvų, maksimalaus saugumo Oswaldo kalėjimą, kuriame buvo įsteigtas specialus eksperimentinis blokas, vadinamas Smaragdo miestu. Šio unikalaus bloko sumanytojas Timas Makmanusas siekė visiškai pakeisti tradicinę įkalinimo įstaigos sistemą – per reabilitaciją, švietimą, atsakomybę ir glaudesnį tarpusavio bendravimą sumažinti smurtą tarp nuteistųjų bei paruošti juos grįžimui į visuomenę. Visgi viltis sukurti humaniškesnę aplinką labai greitai susiduria su negailestinga kalėjimo realybe, kurioje viską dominuoja išlikimo instinktas ir nepasitikėjimas.

Idėjinis serialo sumanymas remiasi giluminiu žmogiškosios prigimties, moralės ir visuomenės ydų tyrimu, pasitelkiant kalėjimą kaip mikrokosmose veikiančią valstybę. Čia nėra tradicinio pasidalinimo į gerus ir blogus personažus, o visi kaliniai, nepriklausomai nuo jų įvykdytų nusikaltimų sunkumo, vaizduojami kaip daugialypės asmenybės, kovojančios su savo vidiniais demonais, baime ir neteisybe. Kūrėjai be jokių tabu nagrinėjo rasizmą, korupciją, religinį fanatizmą, valdžios troškimą ir intymius santykius, parodydami, kad net ir tamsiausiose sistemos džiunglėse žmogus išlaiko savo kompleksiškumą.

Centrine serialo ašimi tampa nuolatinė įvairių kalinių grupuočių – arijų brolijos, italų mafijos, musulmonų, lotynoamerikiečių, bikerio tipo nusikaltėlių ir apsaugos darbuotojų – arši kova dėl valdžios ir įtakos Smaragdo mieste. Kiekvienas naujas įvykis, konfliktas ar administracijos sprendimas sukelia grandininę reakciją, kuri atskleidžia tiek pačių kalinių žiaurumą, tiek pačios bausmių sistemos bejėgiškumą. Šią niūrią ir filosofinę įkalinimo kasdienybę kiekvienoje serijoje savo įžvalgomis apibendrina kalinys Augustas Hilas, tarnaujantis kaip moralinis serialo balsas.

Tarp gausybės įsimintinų veikėjų išsiskiria Tobiasas Beecheris, kurį įkūnijo aktorius Lee Tergeson – iš pradžių palūžęs teisininkas, kalėjime palaipsniui virstantis visiškai pasikeitusiu, už save kovoti išmokusiu nuteistuoju. Jo ir charizmatiškojo, manipuliacinio žudiko Chriso Kellerio, kurį suvaidino Christopher Meloni, santykiai tapo viena sudėtingiausių ir labiausiai įtraukiančių draminių linijų visoje televizijos istorijoje. Taip pat milžinišką pėdsaką paliko rasisto arijų lyderio veikėjas Vernas Šilingeris, kurį meistriškai įkūnijo J.K. Simmons, sukūręs vieną baisiausių blogiečių televizijos ekranuose.

Serialo sėkmę ir išskirtinį įtaigumą lėmė ne tik drąsus scenarijus, bet ir galingas aktorių kolektyvas, kuriame spindėjo Edie Falco, Dean Winters, Rita Moreno, Harold Perrineau bei daugelis kitų talentingų scenos ir ekrano meistrų. Jų dėka „Ozas“ tapo ne šiaip brutalizuotu pasakojimu apie nusikaltėlius, o monumentaliu kūriniu, kuris pakeitė supratimą apie draminių serialų galimybes ir nutiesė kelią visai šiuolaikinei televizijos Auksinei erai.

Tai. Ar užsimanėte pasižiūrėti šį primištą serialą?

Maištinga Siela

Rašytojų alėja. Arthur Conan Doyle (Artūras Konanas Doilis): biografija, gyvenimas, spiritizmas, Šerlokas Holmsas ir svarbiausios knygos

 

Sveiki, skaitytojai!

Noriu pakeisti rubrikos „Asmenybė(s)“ į „Rašytojų alėja“, kadangi šioje rubrikoje dalijuosi įtakingiausiais pasaulio rašytojais. Vasarą, keliaudamas po Škotiją, netikėtai sužinojau labai įdomių dalykų apie škotų rašytoją Arthur Conan Doyle (Artūras Konanas Doilis), kurio knygas daugelis, jeigu ir neskaitė, bet tikrai girdėjo ar bent to net nežinodami matė kokią nors ekranizaciją. Šis įrašas pratęsia garsiausių pasaulio rašytojų gyvenimo apžvalgas, apžvelgia svarbiausius kūrinius ir įdomybes. Tekste naudosiu anglišką autoriaus vardažodžio variantą, kuris dabar labiau paplitęs, nei sulietuvintas variantas.

ANSKTYVASIS ARTHUR CONAN DOYLE GYVENIMAS

Arthur Conan Doyle gimė 1859 metų gegužės 22 dieną Edinburge, Škotijoje, itin meniškų šaknų, tačiau labai tragiškoje šeimoje. Nors tėvo linija turėjo kilmingą reputaciją ir reikšmingą įtaką kultūriniam gyvenimui, paties Arthuro vaikystė bėgo nuolatinio skurdo ir chaoso šešėlyje. Jo tėvas, Charles Altamont Doyle, buvo talentingas iliustruotojas ir dailininkas, tačiau kartu – sunkus alkoholikas, kentėjęs nuo depresijos bei epilepsijos priepuolių, kas galiausiai jį nuvedė į psichiatrijos ligoninę. Tuo pat metu Arthuro motina Mary Foley tapo tikrąja šeimos ašimi, kurios aistra riteriškiems romanams, heraldikai ir turtingas istorijų pasakojimo talentas pasėjo pirmąsias būsimojo rašytojo vaizduotės sėklas. Škotija su savo niūria, mistine dvasia ir ryškiu kontrastu tarp skurdo bei intelekto suformavo jo pradinį pasaulėvaizdį.

Jaunojo Arthuro auklėjimas buvo griežtas ir persmelktas religinės disciplinos, kuomet turtingesni dėdės pasisiūlė finansuoti jo mokslus jėzuitų internatinėse mokyklose – iš pradžių Hodder Place, vėliau Stonyhurst koledže Anglijoje. Griežta, dogmatiška aplinka ir fizinės bausmės jaunajam Doyle'iui sukėlė stiprų atmetimo jausmą katalikybei ir religiniam fanatizmui. Tačiau būtent šiose atšiauriose mokyklų sienose išryškėjo jo neeilinis talentas: berniukas tapo meistrišku pasakotoju, gebančiu aplink save suburti bendramokslių minią ir valandų valandas išlaikyti jų dėmesį paties išgalvotomis istorijomis. Tuo metu jis godžiai skaitė Walterio Scotto istorinius romanus, Thomaso Mayne Reido nuotykių knygas bei Edgaro Allano Poe detektyvus, kurie vėliau paliko gilų pėdsaką jo paties kūrybiniame braiže.

Paauglystėje suformuotas charakteris pasižymėjo itin ryškiu fiziniu tvirtumu, riterišku garbės kodeksu ir neblėstančiu smalsumu. Doyle'is buvo aukštas, stambaus sudėjimo ir nepaprastai sportiškas jaunuolis, aistringai žaidęs kriketą, regbį, užsiėmęs boksu bei plaukimu. Nors šeima gyveno ties skurdo riba ir nuolatos priklausė nuo giminaičių paramos, Arthuras išlaikė optimizmą bei stiprų atsakomybės jausmą. Metams bėgant, jo pasaulėžiūra iš giliai religingos transformavosi į racionalų gnosticizmą. Po koledžo baigimo vienus metus praleidęs Austrijoje, Feldkircho mokykloje, jis ne tik patobulino vokiečių kalbos žinias, bet ir dar labiau išplėtė savo akiratį, palaipsniui atsiribodamas nuo tradicinių dogmų ir krypdamas link mokslinio empirizmo.

Galiausiai 1876 metais Doyle'is įstojo į Edinburgo universitetą studijuoti medicinos, kas tapo vienu svarbiausių jo gyvenimo lūžių. Čia jis sutiko profesorių Josephą Bellą – žmogų, pasižymėjusį fenomenaliu gebėjimu iš menkiausių išorinių detalių ir dedukcijos nustatyti paciento ligą, profesiją bei gyvenimo būdą. Būtent šis dėstytojas vėliau tapo tiesioginiu Šerloko Holmso prototipu. Studijų metais Doyle'is paeiliui dirbo vaistininko padėjėju ir gydytojo asistentu, kad galėtų išlaikyti save bei padėti motinai. Tuo metu jo turtinė padėtis išliko itin kukli, todėl kiekvienas uždirbtas centas buvo gyvybiškai svarbus, o medicina atrodė kaip vienintelis saugus kelias į finansinį stabilumą.

Būdamas dvidešimties metų, 1880-aisiais, Doyle'is pasinaudojo netikėta galimybe ir šešiems mėnesiams išplaukė į Arktį kaip banginių medžioklės laivo „Hope“ chirurgas. Ši kelionė tapo viena didžiausių jo jaunystės obsesijų ir gyvybingiausių patirčių. Jis ne tik atliko gydytojo pareigas, bet ir pats aktyviai dalyvavo pavojingose medžioklėse, kovoje su ledo lytimis ir net kelis kartus įkrito į ledinį vandenyną. Arkties laukinė gamta, atšiaurios sąlygos ir nuolatinis pavojus gyvybei sužadino jo troškimą pažinti ribines žmogaus galimybių ribas. Sugrįžęs jis prisipažino, kad į Arktį išplaukė berniukas, o sugrįžo subrendęs vyras, pasiruošęs bet kokiems gyvenimo iššūkiams.

Po studijų baigimo 1881 metais ir vėlesnio trumpo išplaukimo į Vakarų Afrikos pakrantes laivu „Mayumba“, kur jį beveik pakirto sunki maliarijos forma ir užpuolė rykliai, Doyle'is nusprendė susitelkti į medicinos praktiką. Jis persikėlė į Portsmutą ir Sautsi rajone atidarė privačią kliniką. Pradžia buvo itin sunki: kabinetas stovėjo tuščias, pacientų beveik nebuvo, o baldais ir įranga tekdavo rūpintis skolon. Laukdamas klientų tuščiame priimamajame, Doyle'is turėjo daug laisvo laiko, kurį skirdavo savo senam pomėgiui – rašymui. Jo keistenybės ir platus interesų spektras tuo metu apėmė ne tik mediciną ir sportą, bet ir ankstyvąjį susidomėjimą parapsichologija bei spiritizmu, kuris vėliau tapo tikra jo gyvenimo aistra.

Būtent šioje finansinio neapibrėžtumo, medicininės praktikos paieškų ir intelektualinio ieškojimo etape gimė pirmieji literatūriniai bandymai, palaipsniui vedę link jo pirmojo garsaus kūrinio „Kraujo spalvos etiudas“ išleidimo 1887 metais. Iki kol tapo pripažintu rašytoju, Doyle'is jau buvo patyręs atšiaurų skurdą, pavojingas jūrines ekspedicijas, gavęs aukščiausio lygio medicininį išsilavinimą ir suformavęs unikalų charakterį, kuriame derinosi mokslo logika, sportinė aistra ir nepažabotas potraukis paslaptims.

BRANDUSIS IR VĖLYVASIS RAŠYTOJO ARTHUR CONAN DOYLE GYVENIMAS

Po to, kai 1887 metais dienos šviesą išvydo „Kraujo spalvos etiudas“ ir pasauliui buvo pristatytas Šerlokas Holmsas, Arthuro Conano Doyle’io gyvenimas įgavo pagreitį, kurio jis pats visiškai nesitikėjo. Iš pradžių knyga neatnešė nei didelių turtų, nei momentinės šlovės, todėl autorius toliau tęsė medicinos praktiką Sautsi rajone ir bandė siekti akies ligų specialisto karjeros Londone. Tačiau tuščias laukiamasis ir itin menkas pacientų srautas tapo tikra palaima literatūrai: neturėdamas ką veikti, jis visą savo energiją nukreipė į rašymą. Kai žurnalas „The Strand Magazine“ pradėjo spausdinti trumpus pasakojimus apie Holmso ir Vatsono nuotykius, visuomenę apėmė tikra manija. Nepaisant to, patį rašytoją šis triuškinantis pasisekimas bjauriai slėgė – jis laikė detektyvus nerimtu „antrarūšiu“ žanru, trukdančiu jam kurti rimtus istorinius romanus, kuriuos laikė tikruoju savo šedevru, todėl 1893 m. žurnale net drąsiai „nužudė“ Holmsą ties Reichenbacho kriokliu, sukeldamas beprecedentį skaitytojų įniršį ir protestų bangą.

Asmeninis rašytojo gyvenimas susiklostė itin dramatiškai, persipynęs su giliomis moralinėmis dilemomis, riterišku garbės kodeksu ir tyra meile. 1885 metais jis vedė Mary Louise Hawkins (meiliai vadintą Touie), su kuria susilaukė dviejų vaikų – Mary ir Arthuro Alleyne'o. Tačiau 1893 metais žmonai buvo diagnozuota džiova, ir Doyle'is trylika metų pasiaukojančiai slaugė sergančią sutuoktinę, vežiodamas ją po Šveicarijos sanatorijas ir užtikrindamas geriausią priežiūrą. Tuo pačiu metu, 1897 metais, jo gyvenime atsirado kita moteris – daug jaunesnė, talentinga dainininkė Jean Leckie. Rašytojas ją beprotiškai įsimylėjo, tačiau būdamas griežtų Viktorijos epochos vertybių ir kilnios moralės žmogus, išlaikė visiškai platoniškus santykius ir nuslėpė šį ryšį nuo sergančios žmonos iki pat jos mirties 1896 metais. Su Jean jis susituokė 1907-aisiais ir su ja susilaukė dar trijų vaikų – Denis, Adriano ir Jean, sukurdamas itin darnią, meilės ir abipusio palaikymo sklidiną šeimą.

Brandžiame amžiuje Doyle’io gyvenime atsirado obsesija, kuri galutinai užgožė jo literatūrinę šlovę – gilus ir besąlygiškas atsidavimas spiritizmui. Jo potraukis mistikai nebuvo atsitiktinis; šaknys glūdėjo pačiame Edinburge, kurio niūri, rūke skendinti atmosfera, senoviniai skersgatviai ir dvilypė miesto prigimtis – racionalaus švietimo ir tamsių liaudies legendų derinys – jam nuo vaikystės paliko gilų įspaudą. Nors Holmsas simbolizavo tyriausią mokslo logiką, pats jo kūrėjas siekė įrodyti, kad anapusinis pasaulis egzistuoja ir su juo galima užmegzti realų kontaktą. Spiritizmu jis pradėjo domėtis dar 1880-aisiais per Psichinių tyrimų draugiją, tačiau lemiamu smūgiu tapo Pirmasis pasaulinis karas, nusinešęs jo sūnaus Kingsley (iš pirmosios santuokos), brolio Inneso ir kitų artimųjų gyvybes. Apimtas nevilties, Doyle’is ieškojo būdo pasiekti išėjusiuosius ir pavertė spiritizmą savo naująja religija.

Savo atsidavimą anapusiniam pasauliui rašytojas demonstravo stulbinančiu užsispyrimu: jis organizavo seansus, lankė mediumus, išleido daugybę knygų apie dvasių pasaulį ir išeikvojo milžiniškas savo santaupų sumas pro-spiritistinei propagandai visame pasaulyje. Pati jo antroji žmona Jean tapo žinoma kaip „automatinio rašymo“ mediumė, per kurią, Doyle’io įsitikinimu, dvasios siųsdavo žinutes iš kito pasaulio. Vertindamas savo patirtį, rašytojas yra tvirtai pareiškęs: „Spiritizmas man nėra tik tikėjimas – tai yra žinojimas. Aš gavau tokių tiesioginių įrodymų, kad abejoti tiesiog nebeįmanoma“. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad dvasios gali materializuotis, o seansų metu matyti reiškiniai yra fiziniai faktai. Šis patiklumas pasiekė kulminaciją, kai jis aistringai gynė vadinamąsias „Kotlinglio fėjų“ nuotraukas, teigdamas, kad mažos mergaitės tikrai nufotografavo tikras fėjas, nors vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tiesiog iškirpti popieriniai piešinėliai.

Viena iš garsiųjų nuotraukų su fėjomis, kuria tikėjo rašytojas.

Spiritizmo obsesija Doyle’į suvedė ir vėliau išskyrė su kitomis to meto legendomis, o ryškiausias to pavyzdys – jo audringa draugystė su garsiuoju iliuzionistu Harry Houdini. Houdini, būdamas griežtas skepticizmo šalininkas, sistemingai atskleidė netikrus mediumus ir apgavikus, o Doyle’is šventai tikėjo, kad pats Houdini turi tikrų magiškų galių, bet jas neigia. Jų draugystė žlugo po vieno seanso, kurio metu Doyle’io žmona Jean tariamai užrašė žinutę iš Houdini mirusios motinos anglų kalba – kalba, kurios ši moteris gyvenime visiškai nemokėjo. Nepaisant to, Doyle’is iki gyvenimo pabaigos išliko nepalaužiamas savo įsitikinimuose, o jo brandusis charakteris derino nepajudinamą užsispyrimą su neįtikėtinu naivumu, kurį daugelis amžininkų laikė tiesiog genijaus beprotyste.

Greta spiritizmo, rašytojas pasižymėjo itin aktyviu pilietiniu charakteriu ir buvo tikras riteriškumo įsikūnijimas realioje kasdienybėje. Jis dukart savo lėšomis išvyko į karus – kaip daktaras Pirmojo būrų karo metu ir vėliau kaip karo korespondentas, parašęs išsamias istorines analizes, už kurias 1902 metais jam buvo suteiktas riterio titulas (seras). Tačiau labiausiai jį įkvėpė kova už teisybę: Doyle’is asmeniškai atliko detektyvinius tyrimus ir išgelbėjo du nekaltai nuteistus vyrus – George’ą Edalji ir Oscarą Slaterį. Naudodamasis paties išgalvotais Holmso metodais, jis įrodė policijos klastotes bei rasinius išankstinius nusistatymus, taip užsitarnaudamas tikro visuomenės gynėjo reputaciją ir inicijuodamas JK Apeliacinio teismo įsteigimą.

Intelektualiniu atžvilgiu Doyle’is buvo itin įvairiapusė asmenybė, nuolat ieškanti naujų iššūkių ir susižavėjimo objektų. Jis aistringai žavėjosi sportu – ne tik žaidė kriketą aukščiausiu lygiu su rašytoju J. M. Barrie (knygos apie Piterį Peną autoriumi), bet ir tapo vienu iš pirmųjų, išpopuliarinusių slidinėjimą Šveicarijoje kaip pramoginį sportą. Be to, jį itin traukė mokslo naujovės, automobiliai, fotografija ir archeologija. Būtent iškastos dinozaurų pėdos bei mokslinės prielaidos jį įkvėpė parašyti garsųjį mokslinės fantastikos romaną „Prarastas pasaulis“ (1912 m.), kuriame sukūrė kitą ryškų savo personažą – ekscentriškąjį profesorių Čelendžerį, tapusį visiškai priešinga, bet ne mažiau įspūdinga Holmso alternatyva.

Kaip sutuoktinis, tėvas ir šeimos galva, seras Arthuras buvo nepaprastai šiltas, dosnus ir švelnus žmogus, dievinęs savo vaikus ir namų jaukumą. Jis skatino vaikų kūrybiškumą, rengdavo jiems įspūdingas šventes, skaitydavo pasakas ir leisdavo nevaržomai tyrinėti pasaulį. Nepaisant savo konservatyvių Viktorijos laikų šaknų, jis palaikė teisinę skyrybų reformą, kad palengvintų moterų padėtį smurtinėse santuokose, nors tuo pat metu paradoksaliai priešinosi moterų teisei balsuoti (sufražistėms), nes tikėjo, kad moters prievolė ir kilniausia paskirtis – būti namų židinio sarge. Šis vidinis prieštaravimas atspindėjo visą jo filosofiją: derinį tarp gilaus humanizmo ir nostalgijos praėjusiems riteriškumo laikams.

Savo pasaulėžiūroje Doyle’is rėmėsi idėja, kad žmogaus dvasia yra nemirtinga, o pats gyvenimas tėra trumpas pasiruošimo etapas atlikti kilnius darbus. Jis dažnai kartodavo savo pagrindinį moralinį šūkį: „Aš visada maniau, kad žmogaus matas yra tai, ką jis duoda pasauliui, o ne tai, ką iš jo paima“. Jis atsisakė didžiulių honorarų, jei jautė, kad darbas prieštarauja jo įsitikinimams, ir nuolat rėmė įvairias chartijų organizacijas. Įdomus ir netikėtas faktas tas, kad nepaisant Holmso sukurto populiarumo, Doyle'is jautėsi visiškai abejingas savo paties detektyviniam genijui ir atvirai prisipažindavo, jog tikrasis jo gyvenimo tikslas – apvalyti visuomenės sielą nuo materializmo gniaužtų.

Senatvėje rašytojas atrodė kaip tikras senosios epochos patriarchas – stambus, su vešliais baltais ūsais, spinduliuojantis ramybe, bet niekada neprarandantis energijos. Net ir kankinamas sunkios širdies ligos, jis iki paskutiniųjų dienų keliavo po Australiją, Ameriką bei Europą skaitydamas paskaitas apie spiritizmą. Paskutiniaisiais metais jis daug laiko praleido savo gražioje sodyboje Sasekse, apsuptas šeimos, sodindamas gėles ir rašydamas atsiminimus. Jo dvasinė ramybė buvo tokia stipri, kad pačią mirtį jis priėmė ne kaip pabaigą, o kaip ilgai lauktą kelionę į kitą, šviesesnę dimensiją, kurioje tikėjosi pasitikti visus savo išėjusius artimuosius.

1930 metų liepos 7 dieną, būdamas 71-erių, Arthuras Conan Doyle’is patyrė širdies priepuolį savo namų sode. Jo paskutiniai žodžiai, ištarti šalia buvusiai žmonai Jean, buvo trumpa, bet nepaprastai švelni frazė: „Tu buvai nuostabi“. Ant jo antkapio Windlesham kapinėse (vėliau perlaidotas Minsteade) šeima iškalė žodžius, kurie geriausiai apibūdina visą jo sudėtingą, mistišką ir garbingą gyvenimą: „Plienas tikras, ašmenys aštrūs / Arthuras Conan Doyle – Riteris, Patriotas, Gydytojas ir Rašytojas“. Jis paliko pasaulį ne tik kaip nemirtingojo Šerloko Holmso tėvas, bet ir kaip žmogus, kuris išdrįso visą gyvenimą ieškoti tiesos tarp mokslo šviesos ir anapusinės tamsos.

SVARBIAUSI DOYLE‘IO KŪRINIAI IR EKRANIZACIJOS

Arthuras Conano Doyle’is į pasaulinės literatūros istoriją įėjo kaip nepaprastai produktyvus ir universalus rašytojas, kurio kūrybinis palikimas toli gražu neapsiriboja vien garsiuoju detektyvu. Nors skaitytojai jį geriausiai žino dėl Šerloko Holmso, autorius išleido dešimtis romanų, apsakymų rinkinių, istorinių veikalų, pjesių ir poezijos knygų. Jo kūrybinis kelias nusidriekė per kelis dešimtmečius, o parašyti kūriniai iki šiol stebina savo žanrine įvairove – nuo griežtos logikos detektyvų iki mokslinės fantastikos, medicininių apsakymų bei gilių istorinių dramų.

Neabejotinai žymiausias ir svarbiausias jo kūrinijos etapas prasidėjo 1887 metais, kuomet metiniame žurnale „Beeton’s Christmas Annual“ buvo išspausdintas pirmasis romanas apie Šerloką Holmsą ir daktarą Vatsoną – „Kraujo spalvos etiudas“. Šiame kūrinyje autorius pristatė unikalų dedukcinį metodą ir supažindino skaitytojus su genialiuoju sekliai. Vėliau sekė romanas „Keturių ženklas“ (1890 m.), o tikra pasaulinė manija prasidėjo 1891–1892 metais žurnale „The Strand Magazine“ pasirodžius trumpų apsakymų ciklui, vėliau išleistam rinkiniu „Šerloko Holmso nuotykiai“. Iš viso apie šį seklį Doyle’is parašė keturis romanus ir 56 trumpus apsakymus, tarp kurių ryškiausiai spindi 1902 metais išleistas kultinis mistinis detektyvas „Baskervilių šuo“.

Pats rašytojas savo viršūne ir tikrąja literatūrine aistra laikė ne detektyvus, o didingos apimties istorinius romanus, kuriems skirdavo itin daug laiko bei istorinių šaltinių analizei. 1889 metais jis išleido romaną „Mika Klarkas“, vaizduojantį XVII amžiaus Anglijos sukilimą, o 1891 metais dienos šviesą išvydo „Baltoji kompanija“ – pasakojimas apie Šimtametį karą ir riterišką garbės kodeksą, kurį pats Doyle’is laikė savo geriausiu kūriniu. Šią istorinę liniją vėliau papildė romanas „Seras Nigelis“ (1906 m.) bei skaitytojų pamėgtas lengvo humoro kupinas apsakymų ciklas apie napoleoniškųjų karų herojų „Husearas Žeraras“, leistas nuo 1894 iki 1903 metų.

Seras A. C. Doyle pozuoja savo namų svetainėje.

Kitą itin reikšmingą autoriaus kūrybos tarpsnį sudaro mokslinė fantastika ir nuotykių literatūra, kurios ryškiausiu akcentu tapo 1912 metais išleistas romanas jau minėtasis „Prarastas pasaulis“. Čia rašytojas sukūrė visiškai naują, ekscentrišką ir impulsyvų veikėją – profesorių Džordžą Čelendžerį, kuris išvyksta į ekspediciją po Pietų Amerikos džiungles ir atranda izoliuotą plynaukštę, kurioje vis dar gyvena dinozaurai ir priešistoriniai žmonės. Šis kūrinys padarė milžinišką įtaką visam fantastikos žanrui, o vėliau Doyle’is apie Čelendžerį parašė dar keletą kūrinių, tarp kurių – 1913 metais išleistą romaną „Nuodinga juosta“.

Vėlyvuoju savo gyvenimo etapu, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, rašytojas beveik visą savo plunksną nukreipė į spiritizmą, okultizmą ir anapusinio pasaulio tyrimus. Jis išleido didelės apimties dokumentinius ir filosofinius veikalus, tokius kaip „Naujas apreiškimas“ (1918 m.), „Gyvybingoji žinutė“ (1919 m.) bei monumentalų dviejų tomų darbą „Spiritizmo istorija“ (1926 m.). Šiuose kūriniuose autorius aistringai gynė savo įsitikinimus apie sielos nemirtingumą, bandydamas moksliškai pagrįsti bendravimą su dvasia ir pristatydamas asmeninius bei kitų tyrimų rezultatus.

Doyle’io kūryba tapo vienu didžiausių įkvėpimo šaltinių kino ir televizijos industrijai, auginančiu ekranizacijas jau daugiau nei šimtmetį. Šerlokas Holmsas yra patekęs į Gineso rekordų knygą kaip dažniausiai kine ir televizijoje pavaizduotas žmogaus kilmės literatūrinis herojus. Pirmieji nebylūs filmai pasirodė dar XX amžiaus pradžioje, o klasikiniu Holmso įvaizdžiu 1930–1940 metais tapo aktoriaus Basilio Rathbone’o atliktas vaidmuo, suformavęs ikoninį seklio įvaizdį su pypke ir elnių medžiotojo kepure.

Modernesniais laikais Doyle’io kūriniai patyrė galingą atgimimą ir iš naujo užkariavo pasaulinę auditoriją. Ypač didelio pasisekimo sulaukė režisieriaus Guy Ritchie vaidybiniai filmai „Šerlokas Holmsas“ (2009 m.) ir „Šerlokas Holmsas: Šešėlių žaidimas“ (2011 m.), kur seklio vaidmenį atliko Robertas Downey Jr., pavertęs personažą veiksmo herojumi. Ne mažiau kultiniu tapo ir BBC televizijos serialas „Šerlokas“ (2010–2017 m.), kuriame Benedictas Cumberbatchas ir Martinas Freemanas perkelia Holmso ir Vatsono istorijas apie XXI amžiaus Londoną, išlaikydami originalią kūrinių dvasią bei loginį aštrumą.

Be detektyvų, ne kartą buvo ekranizuoti ir kiti autoriaus darbai, ypač romanas „Prarastas pasaulis“, kuris sulaukė net kelių kine ir televizijoje rodytų adaptacijų – nuo klasikinio 1925 metų nebyliojo kino šedevro su novatoriška stop-motion animacija iki populiaraus 1999–2002 metų televizijos serialo, kurį, beje, teko vaikystėje su nepaprastu smalsumu žiūrėti per lietuvišką televiziją. Doyle’io literatūrinis palikimas iki šiol išlieka gyvas, nes jo sukurti personažai, mistika ir mokslo darna bei neprilygstamas pasakotojo talentas toliau įkvepia naujas režisierių, rašytojų ir skaitytojų kartas visame pasaulyje.

Man asmeniškai Doyle – įspūdinga asmenybė. Tikiuosi, kad buvo labai įdomu ir Jums.

Maištinga Siela

Filmas: "Pakalikai ir monstrai" / "Minions & Monsters"

 

Sveiki!

Tikriausiai nereikia pristatyti pakalikų iš filmo „Bjaurusis Aš“, pasirodžiusios pirmosios dalies frančizės 2010 metais. Per 16 gyvavimo metų šie daugelio atpažįstami geltonieji pampačkiukai tapo šio laikmečio ne tik atpažįstamu kultūriniu fenomenu, bet ir dideliu prekybiniu ženklu. Jie sulaukė 2015 metais atskiro animacinio projekto „Pakalikai“, o naujausias filmas „Pakalikai ir monstrai“ (angl. Minions & Monsters) (2026) jau yra trečioji šios atskiros frančizės dalis. Tiesa, man labai juokinga ir įtraukianti buvo 2022 pasirodžiusi antroji dalis.

Naujausioji dalis „Pakalikai ir monstrai“, nors ir sulaukė geriausių kol kas kritikų atsiliepimų, man ji pasirodė pernelyg paprasta ir vietomis primityvoka. Šioje dalyje bandoma paaiškinti Pakalikų evoliuciją ir atvykimą į Aukso amžiaus Holivudą. Pakalikai kuria filmą, kuriame pagrindinius vaidmenis nevaidindami, o elgdamiesi pagal savo prigimtį, ir sukuria tuometinius kino šedevrus. Suklestėjus siaubo žanrui ir atsiradus garsiniam kinui, Pakalikai iš burtų knygų išsikviečia „aktorius“ monstrus, kad galėtų nufilmuoti siaubą, tad viskas išeina gana kurioziškai...

Filmas dėsningai sukurtas pagal neaukštus ir labai paprastai atpažįstamus studijos „Illumination“ standartus. Pasigedau įdomesnių idėjų, intelektualesnio humoro arba jau bent tokio geresnio absurdo, kad galėčiau gerai pasijuokti kaip antroje dalyje. Visgi stipriausias šios dalies aspektas yra sprendimas veikėjus susieti su atpažįstamo Holivudo Aukso amžiaus epocha (vaikai to galbūt dar neįvertins), nes filmas tampa tarsi ir šio laikmečio parodija ir kelione per kino evoliucijos prisiminimus. Filme bandoma tam tikrus pakalikus jau individualizuoti (Džeimsas ir Henris), kurie įgauna visų pakalikų būryje savitą koloritą, tačiau viską suplokština gėrio ir blogio kovos įsisenėjęs šablonas, kuris negali nieko daugiau naujo pasiūlyti, nei dar vieną seriją, kurios probleminė trintis niekuo nesiskiria nuo kitų dalių, tad ir filmas pasirodė pernelyg vidutinis ir vietomis primityvokas.

Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 6.4

Maištinga Siela