Sveiki, mielieji ir
brangieji, nepažįstamieji!
Aktorės Olivia Wilde
režisuotas filmas „Kvietimas“ (angl.
The
Invite) (2026) tapo tam tikra prasme sensacija, kadangi beregint
sulaukė puikių žiūrovų ir kino kritikų atsiliepimų. Režisierė atliko ir vieną
pagrindinių ketveriukės rolių – meno mylėtojos Andželos vaidmenį. Tokius
„pokalbių filmus“ kurti, mano nuožiūra, nėra itin sudėtinga, tik reikia turėti
gerą scenarijų, temą ir, žinoma, gyvus dialogus. Ar „Kvietimas“ iš tiesų
nepervertintas filmas?
Istorija – pasiplepėjimų
ir situacijų draminė komedija. Kaip daugelis pastebėjo, primena R. Polanskio
2011 metų dramą „Kivirčas“, nes situaciją sudaro kvartetas. Pakviesti
įspūdingas karjeras padarę aktoriai: Olivia Wilde, Seth Rogen, Penelope Cruz ir
Edward Norton. Tai opozicinių porų susitikimas, porų, kurios yra kaimynai ir
susitinka vakarienei. Seksologė ateina su savo partneriu, su kuriuo mezga
atvirus santykius ir nuolat keldami triukšmą kaimynams už sienos dulkinasi, o
kita pora – seksualiai išsisėmusi ir buitiškai pavargusi, kuri turi pretenzijų
dėl triukšmo. Ilgas pokalbių vakaras tampa ne tik ribų peržengimo vakaru, bet
ir psichoterapiniu porų pokalbiu apie tai, kas ilgą laiką buvo nutylima.
Scenografiją primintų ir italų režisieriaus, mane asmeniškai nelabai sužavėjusį,
Paolo Genovese filmą „Tobuli melagiai“ (2016).
Galiausiai filmas, bent
jau man, fokusuojasi ne tiek į porų terapiją, kiek apskritai į santykių kūrimą
šiuolaikinėje visuomenėje. Norėčiau iš visos ketveriukės išskirti pačios
Olivios Wilde sukurtą veikėją, kuri čia ir buvo pati įdomiausia, jautriausia, įtikinamiausia.
Visuomenėje, kurioje net santykiai yra orientuoti ekonominiais dėsniais, t. y. į
sėkmingą parodomąją šeimą, motyvaciją būti kartu, rezultatus ir t. t., veikėjai
patiria nuovargį, kurį sunku atskirti nuo profesinio darbo, todėl veikėjai
tampa jautrūs, klystantys ir dėl to negalintys sau atleisti ir atsipalaiduoti,
gyventi lėtai, be didesnių lūkesčių sau ir kitiems.
Iš tikrųjų labai
nusivyliau, kai pradėjau žiūrėti šį filmą, nes po 5 minučių tapo aišku, kad jau
kažkur mačiau šį filmą. Ir nesuklydau! Prieš kelerius metus teko matyti Katalonijos
režisieriaus ir scenaristo Cesc Gay ispanišką versiją „Sentimental“ (2020),
kuris lietuviškai buvo verčiamas pavadinimu „Kaimynai“. Tuokart filmas pasirodė
gal labiau spalvingas, labiau susifokusavęs į komedijos žanrą ir teatrališkumą.
O. Wilde angliškoji šio filmo versija, kuri pagal scenarijų iš esmės nieko
nesiskiria, labiau susitelkusi į draminį aspektą, nors taip pat netrūko humoro
ir absurdiškumo. Dabar negalėčiau išskirti, kuo šie filmai vienas už kitą
pranašesni – matyt, kad skonio reikalas. Abu pasirodė toli gražu ne šedevrai,
bet smagūs, pramoginiai, komiški. Manau, scenarijus labai tinka teatro scenai,
tad kaip čia nutiko, kad lietuviai dar nesukūrė savo versijos? Ar tai vienas iš
tų geriausių metų filmų, kuriuos verta žūtbūt pamatyti kaip kad reklamuoja? Oi,
toli gražu ne.
Mano
įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 7.5
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą