Knyga: Joan Didion "Maginio mąstymo metai"

 

Joan Didion. „Maginio mąstymo metai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 208.

 
Sveiki, mieli skaitytojai ir internautai praeiviai!
 
Šią vasarą „įkrito“ gan nelengvas amerikiečių rašytojos Joan Didion (1934-2021) skaitinys Maginio mąstymo metai (angl. The Year of Magical Thinking), kurią į lietuvių kalbą išvertė prityrusi ir mano pamėgta vertėja Emilija Ferdmanaitė, o išleido leidykla Baltos lankos. Knygą, kaip ir daugelis, įsigijau ištiktas japoniškai vadinamo tsundoku efekto, t. y. kai pirkinių krepšelyje atsiranda beperkant knygų, kurių nemanai, kad skaitysi, bet gal... Tuos visus gal stengiuosi paskutiniu metu suvaldyti ir vis tiek kaip nors suskaityti, tad šitaip perskaičiau nedidukę atsiminimų J. Didion knygą Maginio mąstymo metai, kuri pačios autorės parašyta 2005 metais ir yra skirta jos asmeniniam pastarųjų metų netekties apmąstymui: prieš pat Naujuosius metus, 2003 m. gruodžio 30 dieną, netikėtai miršta Joanos vyras, irgi garsus rašytojas bei scenaristas John Gregory Dunne, sulaukęs 71-erių metų, tuo pat metu ligoninėje už gyvybę kovoja jųdviejų dukra Quintana Roo Dunne.
 
Joan Didion dirbo ne tik žurnalistinį darbą, bet ir rašė eseistiką, grožinę literatūrą. Lietuvoje jos kūryba verčiama pirmąkart ir Maginio mąstymo metai tikriausiai yra žinomiausia jos knyga, už kurią ji gavo Nacionalinį JAV knygos apdovanojimą (National Book Award), o vėliau buvo apdovanota Nacionaliniu humaniškųjų mokslų medaliu, kurį įteikė tuometinis prezidentas Barackas Obama. Galbūt anuomet J. Didion nebuvo itin populiari, tačiau dėl savo šaltai intelektualios (mes sakytume „rimtosios literatūros“) ji buvo labiau žinoma būtent tarp intelektualiųjų skaitytojų. Maginio mąstymo metai – tai gedėjimo literatūra, parašyta gana spėriai po sunkių anuomet autorei metų, kai ji bandė suvokti savo gedulą po vyro mirties. Knygoje jautriai ir pagaviai perteikiamas gedulo suvokimo ir priėmimo procesas, kuris, regis, neturi nei pradžios nei pabaigos. Tiesą sakant, tai ganėtinai slogi, nors ir gerai parašyta knyga.
 
Sudėtinga vertinti akivaizdžiai nuogą patirčių apmąstymų literatūrą. Tokie tekstai ir knygos nepaprastai paveikūs ir suasmeninti. Skaitydamas bandai suvokti literatūros schemą, mąstymo pobūdį arba jo nebuvimą, tad ir Maginio mąstymo metai yra trūkinėjanti, smarkiai fragmentuota, cikliškai grįžtanti į Joanos Didion vyro mirimo namuose aplinkybes, bandoma analizuoti techniškai, analitiškai ir emocionaliai visus menkiausius to lemtingo vakaro momentus, bandant suprasti ten galimai buvusius ženklus, perspėjimus, nuojautą, bet galiausiai autorė suvokia, kad šis ciklinis procesas tėra tik vieno lemtingo įvykio atsikimo permalimas, gedulo sukurtas šleifas, kuriame autorė turi išgedėti savo patirties procesą. „Iki tol pajėgiau tik sielvartauti, bet ne gedėti. Sielvartas buvo pasyvus. Sielvartas vyko. Gedulas, dorojimasis u sielvartu, reikalavo dėmesio. Iki šiol atrodė neatidėliotina užgniaužti dėmesingumą bet kam, slopinti mintis, išskirti šviežio adrenalino, kad pajėgčiau įveikti tos dienos krizę. Ištisą sezoną vieninteliai žodžiai, kuriuos iš tiesų sau leidau girdėti, buvo tas įrašas: „Svei-ki atvykę į U-C-L-A. (p. 134).“
 
Iš tikrųjų autorei šio teksto rašymas yra autoterapinis procesas, o skaitytojui apskritai tai galimybė suvokti sielvarto ir gedėjimo proceso schemas. Didion ne tik nagrinėja lemtingą vakarą, bet ir simbolines mirčių ir netekčių šeimos datas, ieško tarsi tam tikro algoritminio paaiškinimo, o šios datos išties labai stebina net patį skaitytoją, nes galima patikėti, kad skaičiuose išties yra tam tikro dėsningumo. Autorė prisimena savo santuoką, kaip su vyru atostogaudavo, kaip dviese savo darbo  kambariuose rašydavo savo tekstus, nes abu buvo vieno amato žmonės ir todėl beveik neišskiriami. Retrospektyviai apžvelgia ir užfiksuoja tam tikras frazes, kurios tampa atsikartojančiomis tekste ir kurios kinta, įgauna pranašiško ir maginio svorio vien dėl to, kad pati autorė yra gedėjimo cikle. Tekste taip pat gausu aliuzijų, nuorodų į kitus, dažniausiai amerikiečių, pvz., Williamo Faulknerio, tekstus apie mirtį ir gedėjimą.
 
„Jei 1987-ųjų pabaigoje nebūčiau neteisingai interpretavusi raudonos mirksinčios šviesos, ar šiandien galėčiau sėst į automobilį, važiuoti į vakarus San Visentės greitkeliu ir atrasti Johną prie namo Brentvudo Parke? Stovintį baseine? Skaitantį „Sofi pasirinkimą“? (p. 124).“ Kaip ir daugeliui gedinčiųjų, taip ir šios knygos pasakotojai svarbu kurti prielaidas, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę kitaip? Tai tam tikras lyg ir savęs kaltinimas, simbolių ir lemties numatymas, kuris, man regis, šiuo atveju yra neįprasta aukos pozicija, o būtinas gedėjimo ritualas, t. y. brėžti galimus kitus gyvenimų ir santykių scenarijus. Kartais geresnius, o kartais prastesnius už esamus.

Joan Didion

 
„Ir kam aš vis stengiuosi pabrėžti, kas normalu, o kas ne, jei niekas išvis nebuvo normalu? (p. 79).“ Knyga, nors ir skrodžia gedulo temą iš gedinčiosios perspektyvos, mums, kurie įprastai gyvenime dar nesusidūrėme, bet būtinai susidursime su brangiausiųjų netektimis, pats gedulas atrodo susakralintas ir paveiktas religinių įsitikinimų. Kaip gedi amerikiečiai, o kaip lietuviai, manau, skiriasi. Visai neseniai teko socialiniuose tinkluose perskaityti negailestingų tautiečių komentarų, kurie bandė gėdinti moterį, kad ši po kiek daugiau nei metų nuo pirmojo vyro mirties vėlei susituokė ir džiaugiasi gyvenimu. Tas įsitikinimas, kad mes tai jau tikrai žinome, kiek turi žmogus gedėti ir kokius sprendimus priimti, pakerta. Gedulas yra unikalu ir intymu, kad neabejotinai kiekvienas su netektimis tvarkosi pagal savo asmenybės principus.
 
Knygoje stebino ir sudėtinga rašytojos dukters situacija, kuri kelis kartus išsikapstė iš mirties patalo. Deja, knygoje to nėra užfiksuota, nes ji pasirodė 2005 metais, bet, deja, Joan Didion dukra po atsinaujinusių komplikacijų pasaulį paliko 2005 m. rugpjūčio 26 dieną. Žinau, kad autorė vėliau parašė ir daugiau knygų gedėjimo ir netekties tema. Autorė teigia, kad gedului reikia ne tik aplinkinių žmonių paramos, bet ir erdvės bei laiko susivokti pačiai, tačiau artimųjų palaikymas, skambučiai, atvykimai į ligoninę ar į namus yra nepaprastai svarbūs. „... norėtųsi tikėti laukinių gyvių atsparumu savigailai, bet prisiminkite delfinus, kurie partneriui mirus atsisako maitintis. Pagalvokime apie žąsis, kurios ieško paprasto partnerio tol, kol pačios nustoja orientuotis ir miršta. Gedintieji iš tikrųjų turi svarbių priežasčių, netgi svarbų poreikį gailėtis savęs. Vyrai išeina, žmonos išeina, įvyksta skyrybos, tačiau tie vyrai ir žmonos po savęs palieka nesutraukytus asociacijų tinklus, kad ir kokios skaudžios tos asociacijos būtų. O išgyvenusieji mirtį iš tiesų lieka vieni. Ryšiai, kurie sudarė jų gyvenimą – tiek svarbūs ryšiai, tiek iš pažiūros (kol nenutrūko) nereikšmingi, – viskas išnyko (p. 177).“
 
Nepalioviau skaitydamas šiuos Joan Didion atsiminimus lyginti su prancūzų rašytojos Brigitte Giraud Goncourt‘ų literatūrine premija įvertintu autobiografiniu romanu Gyvenk greitai (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023), kurioje autorė po beveik 20 metų po vyro netekties taip pat apmąsto tą lemtingą mylimojo netekties momentą ir iš to kilusias būsenas. Knygos, nors ir skirtingai parašytos stilistiškai, jos turi nepaprastą jausminį sąlytį, mąstymo schemas, pasikartojimą, būdingus, matyt, netektį išgyvenantiems. Tikiu, kad jeigu dar skaityčiau ką nors panašaus, atrasčiau daugiau bendrųjų panašumų. Iš tikrųjų Maginio mąstymo metai neturi nieko maginio – tai veikiau metafora, kuri žymi tam tikrą kitokio gyvenimo potyrį, asmens išmetimą iš natūralaus ir įprasto pasaulio, kuris lieka už tam tikros stiklinės sienos. Reikia mokytis vėl gyventi iš naujo, o tai yra nepaprastai sunku ir sudėtinga, kai tavo gyvenimo dalis yra tarsi amputuota ir nuolat kyla emocinis skausmas. Nors knygą vienaip perskaitys gedintys, kitaip negedintys ar tik susimąstantys apie netektis, tačiau labiausiai šioji literatūra, manau, reikalingiausia buvo pačiai autorei.
 
Maištinga Siela