Joan
Didion. „Maginio mąstymo metai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 208.
Sveiki,
mieli skaitytojai ir internautai praeiviai!
Šią
vasarą „įkrito“ gan nelengvas amerikiečių rašytojos Joan Didion (1934-2021)
skaitinys Maginio mąstymo metai (angl. The Year of Magical
Thinking), kurią į lietuvių kalbą išvertė prityrusi ir mano pamėgta vertėja
Emilija Ferdmanaitė, o išleido leidykla Baltos lankos. Knygą, kaip ir
daugelis, įsigijau ištiktas japoniškai vadinamo tsundoku efekto, t. y.
kai pirkinių krepšelyje atsiranda beperkant knygų, kurių nemanai, kad skaitysi,
bet gal... Tuos visus gal stengiuosi paskutiniu metu suvaldyti ir
vis tiek kaip nors suskaityti, tad šitaip perskaičiau nedidukę atsiminimų J.
Didion knygą Maginio mąstymo metai, kuri pačios autorės parašyta 2005
metais ir yra skirta jos asmeniniam pastarųjų metų netekties apmąstymui: prieš
pat Naujuosius metus, 2003 m. gruodžio 30 dieną, netikėtai miršta Joanos vyras,
irgi garsus rašytojas bei scenaristas John Gregory Dunne, sulaukęs 71-erių
metų, tuo pat metu ligoninėje už gyvybę kovoja jųdviejų dukra Quintana Roo
Dunne.
Joan
Didion dirbo ne tik žurnalistinį darbą, bet ir rašė eseistiką, grožinę
literatūrą. Lietuvoje jos kūryba verčiama pirmąkart ir Maginio mąstymo metai
tikriausiai yra žinomiausia jos knyga, už kurią ji gavo Nacionalinį JAV
knygos apdovanojimą (National Book Award), o vėliau buvo apdovanota
Nacionaliniu humaniškųjų mokslų medaliu, kurį įteikė tuometinis prezidentas
Barackas Obama. Galbūt anuomet J. Didion nebuvo itin populiari, tačiau dėl savo
šaltai intelektualios (mes sakytume „rimtosios literatūros“) ji buvo labiau
žinoma būtent tarp intelektualiųjų skaitytojų. Maginio mąstymo metai –
tai gedėjimo literatūra, parašyta gana spėriai po sunkių anuomet autorei metų,
kai ji bandė suvokti savo gedulą po vyro mirties. Knygoje jautriai ir pagaviai
perteikiamas gedulo suvokimo ir priėmimo procesas, kuris, regis, neturi nei
pradžios nei pabaigos. Tiesą sakant, tai ganėtinai slogi, nors ir gerai
parašyta knyga.
Sudėtinga
vertinti akivaizdžiai nuogą patirčių apmąstymų literatūrą. Tokie tekstai ir
knygos nepaprastai paveikūs ir suasmeninti. Skaitydamas bandai suvokti
literatūros schemą, mąstymo pobūdį arba jo nebuvimą, tad ir Maginio mąstymo
metai yra trūkinėjanti, smarkiai fragmentuota, cikliškai grįžtanti į Joanos
Didion vyro mirimo namuose aplinkybes, bandoma analizuoti techniškai,
analitiškai ir emocionaliai visus menkiausius to lemtingo vakaro momentus,
bandant suprasti ten galimai buvusius ženklus, perspėjimus, nuojautą, bet
galiausiai autorė suvokia, kad šis ciklinis procesas tėra tik vieno lemtingo
įvykio atsikimo permalimas, gedulo sukurtas šleifas, kuriame autorė turi
išgedėti savo patirties procesą. „Iki tol pajėgiau tik sielvartauti, bet ne
gedėti. Sielvartas buvo pasyvus. Sielvartas vyko. Gedulas, dorojimasis u
sielvartu, reikalavo dėmesio. Iki šiol atrodė neatidėliotina užgniaužti
dėmesingumą bet kam, slopinti mintis, išskirti šviežio adrenalino, kad
pajėgčiau įveikti tos dienos krizę. Ištisą sezoną vieninteliai žodžiai, kuriuos
iš tiesų sau leidau girdėti, buvo tas įrašas: „Svei-ki atvykę į U-C-L-A. (p.
134).“
Iš
tikrųjų autorei šio teksto rašymas yra autoterapinis procesas, o skaitytojui
apskritai tai galimybė suvokti sielvarto ir gedėjimo proceso schemas. Didion ne
tik nagrinėja lemtingą vakarą, bet ir simbolines mirčių ir netekčių šeimos
datas, ieško tarsi tam tikro algoritminio paaiškinimo, o šios datos išties
labai stebina net patį skaitytoją, nes galima patikėti, kad skaičiuose išties
yra tam tikro dėsningumo. Autorė prisimena savo santuoką, kaip su vyru
atostogaudavo, kaip dviese savo darbo
kambariuose rašydavo savo tekstus, nes abu buvo vieno amato žmonės ir
todėl beveik neišskiriami. Retrospektyviai apžvelgia ir užfiksuoja tam tikras
frazes, kurios tampa atsikartojančiomis tekste ir kurios kinta, įgauna
pranašiško ir maginio svorio vien dėl to, kad pati autorė yra gedėjimo cikle. Tekste
taip pat gausu aliuzijų, nuorodų į kitus, dažniausiai amerikiečių, pvz.,
Williamo Faulknerio, tekstus apie mirtį ir gedėjimą.
„Jei
1987-ųjų pabaigoje nebūčiau neteisingai interpretavusi raudonos mirksinčios
šviesos, ar šiandien galėčiau sėst į automobilį, važiuoti į vakarus San
Visentės greitkeliu ir atrasti Johną prie namo Brentvudo Parke? Stovintį
baseine? Skaitantį „Sofi pasirinkimą“? (p. 124).“
Kaip ir daugeliui gedinčiųjų, taip ir šios knygos pasakotojai svarbu kurti
prielaidas, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę kitaip? Tai tam tikras lyg ir savęs
kaltinimas, simbolių ir lemties numatymas, kuris, man regis, šiuo atveju yra
neįprasta aukos pozicija, o būtinas gedėjimo ritualas, t. y. brėžti galimus
kitus gyvenimų ir santykių scenarijus. Kartais geresnius, o kartais prastesnius
už esamus.
Joan Didion
„Ir
kam aš vis stengiuosi pabrėžti, kas normalu, o kas ne, jei niekas išvis nebuvo
normalu? (p. 79).“ Knyga, nors ir skrodžia gedulo temą iš
gedinčiosios perspektyvos, mums, kurie įprastai gyvenime dar nesusidūrėme, bet
būtinai susidursime su brangiausiųjų netektimis, pats gedulas atrodo
susakralintas ir paveiktas religinių įsitikinimų. Kaip gedi amerikiečiai, o kaip
lietuviai, manau, skiriasi. Visai neseniai teko socialiniuose tinkluose
perskaityti negailestingų tautiečių komentarų, kurie bandė gėdinti moterį, kad
ši po kiek daugiau nei metų nuo pirmojo vyro mirties vėlei susituokė ir
džiaugiasi gyvenimu. Tas įsitikinimas, kad mes tai jau tikrai žinome, kiek turi
žmogus gedėti ir kokius sprendimus priimti, pakerta. Gedulas yra unikalu ir
intymu, kad neabejotinai kiekvienas su netektimis tvarkosi pagal savo asmenybės
principus.
Knygoje
stebino ir sudėtinga rašytojos dukters situacija, kuri kelis kartus išsikapstė
iš mirties patalo. Deja, knygoje to nėra užfiksuota, nes ji pasirodė 2005
metais, bet, deja, Joan Didion dukra po atsinaujinusių komplikacijų pasaulį
paliko 2005 m. rugpjūčio 26 dieną. Žinau, kad autorė vėliau parašė ir daugiau
knygų gedėjimo ir netekties tema. Autorė teigia, kad gedului reikia ne tik aplinkinių
žmonių paramos, bet ir erdvės bei laiko susivokti pačiai, tačiau artimųjų
palaikymas, skambučiai, atvykimai į ligoninę ar į namus yra nepaprastai
svarbūs. „... norėtųsi tikėti laukinių gyvių atsparumu savigailai, bet
prisiminkite delfinus, kurie partneriui mirus atsisako maitintis. Pagalvokime apie
žąsis, kurios ieško paprasto partnerio tol, kol pačios nustoja orientuotis ir
miršta. Gedintieji iš tikrųjų turi svarbių priežasčių, netgi svarbų poreikį
gailėtis savęs. Vyrai išeina, žmonos išeina, įvyksta skyrybos, tačiau tie vyrai
ir žmonos po savęs palieka nesutraukytus asociacijų tinklus, kad ir kokios
skaudžios tos asociacijos būtų. O išgyvenusieji mirtį iš tiesų lieka vieni. Ryšiai,
kurie sudarė jų gyvenimą – tiek svarbūs ryšiai, tiek iš pažiūros (kol
nenutrūko) nereikšmingi, – viskas išnyko (p. 177).“
Nepalioviau
skaitydamas šiuos Joan Didion atsiminimus lyginti su prancūzų rašytojos
Brigitte Giraud Goncourt‘ų literatūrine premija įvertintu autobiografiniu
romanu Gyvenk greitai (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
2023), kurioje autorė po beveik 20 metų po vyro netekties taip pat apmąsto tą
lemtingą mylimojo netekties momentą ir iš to kilusias būsenas. Knygos, nors ir
skirtingai parašytos stilistiškai, jos turi nepaprastą jausminį sąlytį, mąstymo
schemas, pasikartojimą, būdingus, matyt, netektį išgyvenantiems. Tikiu, kad
jeigu dar skaityčiau ką nors panašaus, atrasčiau daugiau bendrųjų panašumų. Iš tikrųjų
Maginio mąstymo metai neturi nieko maginio – tai veikiau metafora, kuri
žymi tam tikrą kitokio gyvenimo potyrį, asmens išmetimą iš natūralaus ir
įprasto pasaulio, kuris lieka už tam tikros stiklinės sienos. Reikia mokytis
vėl gyventi iš naujo, o tai yra nepaprastai sunku ir sudėtinga, kai tavo
gyvenimo dalis yra tarsi amputuota ir nuolat kyla emocinis skausmas. Nors knygą
vienaip perskaitys gedintys, kitaip negedintys ar tik susimąstantys apie
netektis, tačiau labiausiai šioji literatūra, manau, reikalingiausia buvo
pačiai autorei.
Maištinga
Siela
