2021 m. spalio 27 d., trečiadienis

Šios dienos citata: rašytoja Renata Šerelytė apie rašymą vaikams

 

Sveiki,

 

Rašyti vaikams ir paaugliams, man atrodo, kai esi jau įsitvirtinęs suaugusios literatūros baruose, gana sudėtingas reikalas. „Nusileisti“ arba „pakilti“ iki vaiko ir paauglio sąmonės sudėtingas dalykas, kai kam nelabai ir įmanomas, todėl visada žaviuosi tais universaliais rašytojais, kurie geba rašyti kokybiškai tiek vaikams, tiek suaugusiems. Manau, Renata Šerelytė būtų viena iš tokių autorių, nors ir ne visos man jos knygos suaugusiems tiko ir patiko.



 

Jūsų Maištinga Siela


2021 m. spalio 26 d., antradienis

Knyga: Dejan Atanacković "Luzitanija"

 Dejan Atanacković. „Luzitanija“ – Vilnius: Sofoklis, 2021. – 224 p.

 

Sveiki,

 

Kiek netikėtas mano rudeniniu literatūriniu skaitiniu tapo serbų rašytojo Dejan Atanacković (g. 1969) romanas Luzitanija (serb. Luzitanija), kuris savo tėvynėje 2017 metais tapo pripažintu geriausiu serbų romanu. Pats rašytojas gerai žinomas kaip itin spalvingas menininkas, kuris intensyviai dirba ne tik už stalo, bet nuolatos sukasi tarp žmonių: parodų kuratorius, vizualiųjų menų menininkas, žymus ir populiarus dėstytojas. Autorius taip pat dirba ir su psichiatrijos pacientais, taikydamas meninius dialogus. Būtent pastarasis požiūris į psichikos sutrikimą turinčius ligonius ir jų vietą visuomenėje inspiravo vieną iš pagrindinių šio distopinio romano motyvų.

 

Knygos istorinis kontekstas įdomus jau vien iš užkabinančios anotacijos. Fiktyvūs ir realūs įvykiais vaizduojami Pirmojo pasaulinio karo kontekste. Apsupus dabartinę Serbijos sostinę Belgradą, visas miestas tapo okupuotu kraštu, išskyrus tuometinį beprotnamį. Karui bepročiai nebuvo įdomūs, todėl jiems leista tvarkytis savo teritorijoje pagal savas išgales, nesikišant į politiką. Pasinaudojęs šiuo netikėtu istoriniu kompromisu autorius kuria distopinį Luzitanijos respublikos modelį, kur karų siautulyje staiga beprotnamis tampa savita ramybės ir išminties oazė, o beprotnamio pacientai ir gydytojai, atsisakę taikyti antihumaniškus tuo metu paplitusius gydymo būdus (karštos vonios, pririšimas prie lovos ir t. t.), sukuria liberalios pagarbos vertą valstybę kaip antitezę kvailų karų kamuojamai Europai.

 

Tirštas ir intelektualus autoriaus pasakojimas iškart nugramzdina į paradoksalių situacijų, įvykių tekstūrą, kurioje skaitytojas nardo tarsi Alisa po skirtingas tikroves. Pasitelkęs beprotnamyje manifestuojantį pacientų sudainuotą himną, kurio esmė: beprotybė yra lygi protui, o kvailiai valdo pasaulį, priimdami kvailiausius sprendimus. D. Atanackovičius imasi kryžminti istorinius faktus ir kurti realiai egzistavusių veikėjų hiperbolizuotus portretus, kurie vienaip ar kitaip nukentėję nuo pasaulyje įsivyravusios kvailybės, atsiduria Luzitanijoje, kitaip sakant, ten, kur galima apsisaugoti nuo pasaulio blogio – kvailių, sumaniusių karą ir kitus šiaip normas.

 

„Juk bepročiai nuo amžių amžinųjų suiminėjami ir metami į belangę, o kvailybė visais laikais iškilniai garbinama. Šiaip jau neįmanoma lyginti mažo žmogelio kvailybės su monumentalia net pačios mažiausios valstybės kvailybe. Toli driekiasi kvailybės horizontai ir jie yra romantiškai nepasiekiami (p. 143)“ – sako psichiatrijos daktaras Stojimirovičius, popietėmis pacientams vesdamas ilgas ir sudėtingas paskaitas apie kvailybę.

 

Romane Luzitanija yra ir psichiatrijos klinika, ir toji utopinė valstybė, ir Portugalijos istorinis regionas, ir garsus XX amžiaus pradžioje nuskendęs laivas, kuriame, pasak romano, keliavo vienas serbas vardu Teofilovičius. Pastarasis tampa vienu ryškiausiu ir įdomiausiu romane vaizduojamų veikėjų. Architektas, kuris visą savo dėmesį skyrė savo būsimo kapo architektūros pompastikai, per stebuklą išsigelbsti iš nuskendusio laivo ir pėsčias per Pirmojo pasaulinio karo apkasus, urvus ir požeminius bunkerius atkeliauja kaip „žmogus legenda“ į Luzitaniją, dėvėdamas ir niekada nenusiimdamas Luzitanijos laivo gelbėjimo liemenės. Autorius, pasitelkęs magiškąjį realizmą, supina istorinius įvykius su pasakų personažais, taikydamas kaip anuomet Lewis Carroll Alisos stebuklų šalyje atvirkštinę pasaulio logiką. Šiaip ar taip juk joks sveiko proto žmogus neturėtų dalyvauti kare, nebent yra kvailys, priveiktas stačių, brutalių ir militaristinių idėjų, tampa pilkos paklusnios minios dalimi, kuri pasiryžusi mirti už tėvynę.

 

Būtent patriotinės idėjos tampa viena labiausiai pašiepiamų vertybių, kritika nacionaliniam ir pervertintam pasididžiavimui, kurią primestinai ir dirbtinai turi garbinti kiekvienas serbas ar bet kuris savo šalies atstovas. Autorius pasitelkia anų dienų politikus, juos transformuoja tiek fotografijoje, tiek distopiniame pasaulyje į gyvūnus, iš dalies teikdamas, kad esame vedini prigimtinių instinktų ir kiekvienas dirbtinai vaidindami savo nacionalinį patriotiškumą užimame tam tikro žvėries vaidmenį po savo šalies vėliava.



Dejan Atanacković 

 

Svarbų romane vaidmenį, kaip seniai skaitytame Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk romane Bėgūnai, užima preparuotų egzempliorių galerija bei parsivežtos iš už jūrų ir marių aborigenų galvos. Anuomet žmogaus žiaurybėms ir siauraprotiškumui nebūta ribų, nes tie patys išsilavinę žmonės tolimame Australijos krašte kapojo vietos gyventojams galvas, o jas sudžiovinę nešiojo kaip sėkmės talismanus. Knyga nors ironiška, tačiau vis už teksto aidi nuolat aidintis civilizuotam žmogui užduodamas moralinis klausimas: kokio riboto proto, kitaip sakant, kvailumo turi būti homo sapiens, kad šitokiais barbariškais būdais išsikeltų save virš kitų?

 

Luzitanija, manding, kaip valstybė nėra savaime knygoje distopinė, ji, sakyčiau, utopinė, nes čia žmonės jaučiasi saugūs savo beprotybės laisvėje, o aplinkui realusis mūsų pasaulis, kuris kasdien Pirmajame pasauliniame kare praranda tūkstančius gyvybių yra – ir vėl paradoksas! – tikrų tikriausia distopinė įsitvirtinusi tikrovė. Autorius, paversdamas tik iš pirmo žvilgsnio sąvokas „kvailybė“ ir „sveikas protas“, it plūgu išvagoja pirmuosius XX amžiaus dešimtmečio Europos istoriją ir kaip iš po žemių dienos švieson išverčia prieštaringą tiesą: mes kuriame romanus apie distopijas, nesuvokdami, jog gyvenome (ir galbūt net šiandien gyvename) vienoje iš juodžiausių apsivertusių vertybių, politinių ir idėjų distopinėje tikrovėje.

 

Negaliu nepaminėti vieno labai svarbaus dalyko, kuriuo knygoje iš tikrųjų mėgavausi – Laimos Masytės labai geru vertimu. Kiek nuostabių veiksmažodinių sinonimų! Tokių itin retai sutinkamų (pavyzdžiui, vibždėti), ne vien verstinėje grožinėje literatūroje, bet ir itin gerai rašančių lietuvių autorių kūryboje. Nustebčiau, jeigu šis vertimas nebūtų minimas tarp geriausiai šiais metais išverstų kūrinių.

 

Romane minimas ir arbatos imperijos savininkas Liptonas, spiritizmo seanso mada, gydytojas Ervardas Rajanas bei kitos pavardės, apie kuriuos menkai žinantiems arba visai nežinantiems galima pasipildyti istorinių bei kultūrinių žinių bagažą ir save intelektualiai praturtinti. Autoriui pavyko išlaikyti tirštą literatūrinį pasakojimo ritmą, žaismingą, kitaip sakant, investuoti į knygos literatūriškumą, neprarandant turinio turtingumo. Luzitanija, nors nedidelė knyga, tačiau ją skaityti galima mėgautis lėtai ir turiningai. Tai intelektualios grožinės literatūros pavyzdys, kaip galima tam tikrais būdais, analizuojant pasaulį, rasti būdą, nusakyti šiaip dažnai nepastebimus paradoksus ir suabejoti sveiku protu, kuris neretai gali atsisukti pačiais žiauriausiais būdais prieš žmones, kad gali sunaikinti net ištisas tautas. Ieškodamas alternatyvios literatūros į Luzitaniją, pagavau save vėlei permąstant Eric Vuillard Darbotvarkė (Žara, 2020) bei vokiečio Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara (Sofoklis, 2014).

 

Jūsų Maištinga Siela


2021 m. spalio 25 d., pirmadienis

Filmas: "Senatvė" / "Old"

 Sveiki,

 

Dar vienas rudens siaubo filmų derlius, kuris jau nuo pat pradžių lyg ir žada nepamirštamą ir originalų scenarijų, išsiskiriančių iš visų mums siūlomų ir iki tol matytų „siaubekų“. Savaime jaunam ar vidutinio amžiaus žmogui senatvė yra šiaip jau baisus dalykas, nes tai ir ligos, ir kančios, ir vienatvė, ir skurdas (jeigu dar paimsime lietuvišką senatvę). Nenuostabu, kad režisierius M. Night Shyamalan, praeityje sukūręs tokius siaubo hitus kaip „Ženklai“ (2002), „Kaimas“ (2005), „Stiklas“ (2019), imasi iš esmės žmogiškųjų fobijų, susietų su gyvenimo pabaigos baime.

 

Kad gyvenimas yra baigtinis ir jis gali baigtis per vieną dieną, tą galime išvysti naujausiame režisieriaus siaubo paplūdimio šou juostoje „Senatvė“ (angl. Old) (2021), kuriame pasakojama iš pradžių paprasta šeimos turistinė kelionė į Azijos pajūrio kurortą, kur besiskirianti pora vis dar bando „kažką“ išsiaiškinti arba galutinai sudėti taškus ant „i“ dėl savo santuokos. Galiausiai jiems viešbučio gidas parodo atokų kampelį, kur šeima su dar kitais viešbučio gyventojais patenka į mistinę vietą, iš kurios išėjimo nėra, tačiau su kiekviena valanda jie sensta ir netrukus tėvai pradeda pastebėti, kad jų vaikai tapo paaugliais... Saloje kyla sąmyšis, norima iš jos pabėgti, kyla suaugusiųjų „Musių valdovo“ efekto žūtbūtinė kova, ir mes, žiūrovai, stebime visą šį gluminantį, bet siaubo filmuose tokią įprastą išgyvenimo kovą.

 

Gerai. Filmas spalvingas ir saulėtas, beveik primenantis kurortinį trilerį, o režisieriui sendinant pagrindinius aktorius, pavyksta išgauti ir to reto siaubo grožį: kaip gerai, kad tas gyvenimas yra baigtinis ir mus pavedanti atmintis ištrina viską, kas bjauriausia, palikdama tik tauriausius ir maloniausius prisiminimus. Tačiau netikėtas finalas, sumišęs su mokslinės fantastikos elementas netrukus ima ir atskleidžia, kuo ši vieta yra ypatinga, tad pasibaigus filmui, nelieka jokių abejonių, kad jis sukaltas pagal masinio kino žiūrovo poreikius: truputį įtampos, truputį paslapties ir mįslių, o galiausiai viskas atskleidžiama, nepaliekant didelių interpretacinių galimybių. Ar pateisina šis siaubo filmas kino gurmanus? Nemanau. Ar pateisina pramogaujantį žiūrovą? Be jokios abejonės.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 55/10

IMDb: 5.7



 

Jūsų Maištinga Siela


2021 m. spalio 24 d., sekmadienis

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: dviguba savybė" / "American Horror Story: Double Feature" (10 sezonas / season 10)

 

Sveiki,

 

Naujasis jubiliejinis „Amerikietiška siaubo istorija: dviguba savybė“ (angl. American Horror Story: Double Feature) serialas, kuris jau skaičiuoja dešimtuosius šios antologijos metus. Nors serialas pratęstas dar keliems ateinantiems sezonams, kai kurie jaučia, jog jie gali būti paskutinieji sezonai, kadangi kanalo FX reitingai itin nukritę, tačiau, kitą vertus, serialas publikuojamas Hulu platformoje ir tas, kas negali šiaip pažiūrėti vakarais, tą gali padaryti internete. Visgi po praleistų pandeminių metų, serialas, galima sakyti, išgyveno tam tikrą revoliuciją. Šalia jo atsirado net 7 serijų alternatyvinis serialas pavadinimu „Amerikietiškos siaubo istorijos“, kuris, žinoma, neprilygo šiai antologijai.

 

Paskutinysis sezonas „1984-ieji“ tikriausiai, mano asmenine nuomone, buvo pats lėkščiausias ir nufilmuotas per perteiktas banalių siaubo filmų klišių būdus. Daug žadėjęs „Kultas“, iš tikrųjų išsiskyrė savo idėja vaizduoti Amerikos prezidento rinkimus (D. Trumpo ir H. Clinton rinkimų fone) apie gaujas ir klounus žudikus. „Apokalipsė“ buvo techniškai žavus, surištas su kultiniais keliais pirmaisiais sezonais, tačiau trūko daugiau visumos, daugiau kultūrinių niuansų, kurie išplėstų konkrečią paranormalių ir siaubą keliančių sričių, todėl beliko tik laukti, kada serialo kūrėjai iš tikrųjų išnaudos vampyrus arba ateivius.

 

Dar gerokai prieš publikuojant pirmąją šio sezono seriją, šio serialo sumanytojas Ryan Murphy gerbėjus savo twitter paskyroje tarsi erzino, surengęs balsavimą, kurios idėjos žiūrovai norėtų išvysti ateinančiuose sezonuose: sirenas, ateivius, maniaką žudiką Kalėdų senelį ar vampyrus. Iš tikrųjų ateivių kaip šalutinę temą galėjome išvysti antrajame „Beprotnamis“ sezone, tad naujasis sezonas išties žymi dvi skirtingas istorijas, surištas su „Beprotnamiu“. Pirmosios šešios serijos skirtos atokiame pajūrio miestelyje apsistojusiai šeimynai, kuri atsibeldė į šį kraštą manydami, kad kol mama laukiasi, vyras parašys kokį nors bestselerį, bet, kaip dažnai filmuose ir būna, vyrukas išgyvena kūrybinę krizę, stokoja talento, todėl įsivelia į vietinių gyventojų grupę ir pradeda vartoti narkotikus (juodas tabletes), kurios netrukus sužadina nepaprastą talentą ir knyga parašoma per parą! Netrukus tas juodas piliules aptinka dukrelė... Jos turi vieną šalutinį poveikį. Po jų visada norisi gerti žmonių kraują. Pagrindinius vaidmenis šioje istorijos dalyje atlieka ilgamečiai šios frančizės veteranai: Lily Rabe, Finn Wittrock, Evans Peters, Sarah Paulson, Frances Conroy ir prieš kompanijos debiutuojantis nepamirštamas „Vienas namuose“ aktorius Macaulay Culkin.

 

Šioji pasakojamoji linija nutolsta nuo klasikinių drakuliškosios vampyrinės linijos. Staiga savo aistrų, tikslų ir talentų užvaldytieji gali laisvai vaikščioti dienos metu. Sezonas nufilmuotas žiemos metu (ko šiaip R. Murphy nenorėjo daryti), bet būtent šaltasis sezonas davė sezono startui itin atšiaurią ir niūroką šviesos atmosferą. Jūrą, senas švyturys su laikrodžiu, kapinės, jūra, išmetanti kraujo netekusius lavonus, ir bare dainuojantys elegantiškai gotiški vampyrai. Išties atmosferiškai sezonas išsiskiria iš kitų, nebeatrodo toks lėkštas ir kvailas kaip „1984-ieji“, o ir istorija nėra tokia lengvai nuspėjama, nes sezonas randa tinkamą toną. Galiausiai šioji istorija klausia: ar verta paaukoti savo žmogiškumą, kad taptumei geriausiu iš geriausių ir ar nusivylimo kaina gali sunaikinti mus kaip asmenybes?








Kadrai iš serialo.

 

Likusios 4 serijos, mano supratimu, yra absoliutus desertas. Jose pasakojama XX amžiaus vidurio JAV istorija, kada amerikiečiai su ateiviais sudaro sutartį ir nuo to karto pasaulis, apdovanotas ateivių išmaniosiomis technologijomis, ima labai greitai keistis. Čia istorija susluoksniuota dviem laiko linijomis: septintas dešimtmetis ir šiuolaikinis pasaulis. Labai mėgstu šį laikotarpį ir temą, todėl labiausiai žavėjausi būtent retro spalvomis ir specialiai senąjį Holivudo aukso amžių perteikiamais garsais bei kalbėjimu. Šioje laiko juostoje vaizduojami JAV prezidentai, jų žmonos, fone aidi Kenedžio nužudymo šūvis, galiausiai prezidento meilužė Marilyn Monroe taip pat miršta. Miršta visi, kurie žino JAV valdžios bei ateivių sandorį ir nori apie tai prabilti viešai. Netikėtas amerikiečių lakūnės, dingusios virš Ramiojo vandenyno, Amelia Earhart atsiradimas, kiborgai ir net Baltuosiuose rūmuose į žmogiškuosius pavidalus įsitaisiusi reptilijų rūšis. Iš tikrųjų šiose keturiose serijose sudėta ne viena itin garsi ir kai kada labai įtikinamai viešojoje erdvėje sklandanti konspiracinė teorija, pavyzdžiui, tikrosios Dž. Kenedžio nužudymo priežastys.

 

Antrojoje sluoksnio dalyje regime ketveriukę, kurią apvaisina didžiulis ateivis aštuonkojis. Du vyrukai bei dvi merginos tampa svetimo vaisiaus nešiotojai, nes pernelyg arti trynėsi Arizonoje prie ateivių bazių. Galiausiai jie patenka į tos bazės gilumą ir pradeda gimdyti ateivius hibridus, sutinka pagrobtas ir nė per dieną nepasenusias garsias asmenybes. Ypač nustebino Steve Jobs pasirodymas...

 

Ką šioji spalvinga ir temperamentinga AHS dalis nori perteikti? Kad visas mūsų ateiviškomis konspiracijomis apipintas pasaulis galimai gali būti tiesa. Autoriai itin gerai „susiuvo“ skirtingas konspiracijas į vieną nuoseklią laiko ir pasakojimo liniją, panaudoję plačiai sklandančias paskalas ir galimas tiesas apie ateivių valdomą pasaulį ir tai perteikė meniškai, įdomiai ir gana tiksliai.

 

Po ilgų ilgų sezonų, manau, kad „Dviguba savybė“ tampa vienu mėgstamiausiu AHS sezonu, kuris vėlei leidžia atpažinti savitą atmosferą, idėją ir stilių, kuris kontrastingai ryškus, lyginant su kitais sezonais. Pasirinkta rimta tonacija, ateiviški garso efektai atgaivina senų siaubo filmų motyvus ir sukeliamas būsenas, todėl kai kada atrodo, jog žiūri gerokai modernizuotą klasiką, atpažįsti amerikietiškos siaubo kultūros elementus bei amerikiečių kultūros asmenybes, įskaitant mokslininkus, lakūnes, prezidentus, menininkus ir visa tai sudaro lengvo, nesudėtingo, bet nuolat stebinančios struktūros pasakojimą. Taigi „Dviguba savybė“ iš tikrųjų tampa vienu stipriausiu „Amerikietiškos siaubo istorijos“ sezonu.





 

Jūsų Maištinga Siela


2021 m. spalio 19 d., antradienis

Filmas: "Adamsų šeimynėlė 2" / "The Addams Family 2"

 Sveiki,

 

Kaip greitai bėga laikas, pamaniau žiūrėdamas filmą „Adamsų šeimynėlė 2“ (angl. The Addams Family 2) (2021), nes juk pernai mačiau pirmąją šio animacinio filmo dalį... Bet ar pernai? Pasirodo, užpernai! Vadinasi, pasenau dviem metais, bet atrodo, kad dar vakar žiūrėjau... Štai žiūrėdamas Lietuvoje tikriausiai kultinio serialo perkėlimą į animaciją pagalvojau, kad filmo kūrėjai pernelyg greitai susizgribo antrajai daliai. Kodėl?

 

Visų pirma, prastas scenarijus ir naujų idėjų stoka leidžia per „Adamsus“ pamiegoti. Tikėdamasis dar aštresnių nuotykių ir juodojo humoro elementų, kuo iš tikrųjų pasižymėjo vaidybinės „Adamsų“ versijos, animacinė gerokai nuvilia. Juk Adamsų idėja buvo utriruotas ir hiperbolizuotas juodasis humoras ir mūsų slapčiausių ydų bei gotikos, Viktorijos laikų atmosferos šou, kurio šiek tiek galėjome aptikti pirmojoje animacinio filmo dalyje, tačiau šioji, galima sakyti, absoliučiai nusivažiavo nuo pirminės idėjos. Kūrėjai pasiliko sau laisvą interpretaciją ir Adamsai šiame filme man atrodo daugiau nei normalūs, jie dėl savo išskirtinumo ne tik kad visuomenės lyderiai, kitaip sakant, influenceriai, bet ir prarado asketiško asocialumo idėją, atvirkštinę žmogiškąją filosofiją, kurią galėjome justi ir savotiškai mėgautis vėlgi vaidybinėse versijose.

 

Adamsai atostogauja kaip itin normalūs žmonės, patiria panašius išgyvenimus, nuotykiai ir juokeliai jau tikrai matyti ir daugeliu atžvilgiu, reklamuojant JAV geografines lankytinas vietas, atrodo, itin nuvalkiotai. Juokinga scena, kurioje tikrai sukikenau, buvo Svirdulys, užgrojęs atokiame bare Glorios Gaynor nemirtingą hitą, o visa kita siaura, lėkšta, nuspėjama, šabloniška.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 37/100

IMDb: 5.3



 

Jūsų Maištinga Siela


2021 m. spalio 18 d., pirmadienis

Vinilinė plokštelė: Beissoul & Einius – #Asecretcontract [Vinyl, LP] (2021)

 Informacija apie muziką ir atlikėjus.

Vinilinė plokštelė: Pink - All I Know So Far [Vinyl, 2LP] (2021)

 
Informacija apie albumą:  Pink - All I Know So Far [Vinyl, 2LP] (2021)

Vinilinė plokštelė: Taylor Swift - Fearless (Taylor's Version) [Vinyl, 3LP] (2021)

 Informacija apie albumą: Taylor Swift - Fearless (Taylor's Version) [Vinyl, 3LP] (2021)

Vinilinė plokštelė: Tina Turner - Simply The Best [Vinyl, LP] (2019)

 
Informacija apie albumą: Tina Turner - Simply The Best [Vinyl, LP] (2019)

Knygos: "Atminties policija", "Orfėjas", "Činos Airon kelionės", "Iš dangaus nukrito trys obuoliai"

 

Sveiki,

 

Naujos rudeninis knygų derlius. Norisi tik pačios pačiausios. Booker Internacional finalininkės japonų rašytoja Yoko Ogawa „Atminties policija“ ir Gabriela Caberon Camara „Činos Airon kelionės“ – jau laukia lentynoje. Ilgajame Booker sąraše buvęs Richard Powers su kūriniu „Orfėjas“ ir absoliučiai netikėtas ir neplanuotas skaitinys iš paties Kaukazo – Narine Abgaryan „Iš dangaus nukrito trys obuoliai.“

 

Kas pasakys, kad ruduo nuobodus?

 

Jūsų Maištinga Siela


2021 m. spalio 15 d., penktadienis

Filmas: "Žmona" / "The Wife"

  

Sveiki,

 

Belaukdamas Scanoramos festivalio filmų, beveik neabejojau, kad turiu sužiūrėti pasiruoštų filmų likučius, iš kurių, žinoma, nesitikėjau kam nors parašyti maksimalų balų įvertinimą, tačiau vakar kaip tik tai ir nutiko. Švedų režisierius Björn Runge sukūrė absoliučiai britiškai skandinavišką mano skonio dramą pavadinimu „Žmona“ (angl. The Wife) (2017), apie kurį buvau daug ką girdėjęs dėl ypatingo aktorės Glenn Close pasirodymo, įvertintu „Oskaro“ nominacija, tačiau tikrai nesitikėjau, kad nuo pat pirmųjų filmų kadrų pamiršiu prieš filmą išvirtas karštas bulves, svogūnus ir silkę!

 

Filmas nukreiptas į pagrindinių veikėjų vidų, tad išoriniams įvykiams lieka ne tiek daug to siužeto. Senyva pora vieną rytą sulaukia iš Švedijos skambučio, kuris praneša, jog Džoanos vyrui Džojui paskirta Nobelio literatūros premija. Tai aukščiausias literatūros įvertinimas pasauliniu mastu, o nobelistai skaitomi ne vieną dešimtmetį kaip išskirtiniai literatūros kūrėjai. Ir šioji pora nuskrenda į Stokholmą, dalyvauja ceremonijoje, tačiau visą šią beprotišką kelionę lydi kažin koks nejaukumas, kurį sukuria Glenn Close atliekamas Džoanas vaidmuo. Žmona vyro šešėlyje, jo literatūrinės meistrystės ir visų tų pagyrų, kurių, kaip greitai ir pasitvirtina įtarimai, nusipelno būtent ji, o ne jos vyras. Anuomet ji sąmoningai atsisakė savo unikalios literatūrinės karjeros vardan savo vyro ir dėl to, kad tiesiog anuomet moteris rašytoja nebuvo apskritai vertinama. Po daugel metų Džoana ima persekioti šis pasiaukojimo mastas, o matant ciniką vyrą, kuriam nuolat padavinėja akinius ir kaskart skaičiuoja jam piliules nuo kraujospūdžio, ji suvokia, kad jos gyvenimas praplaukė veltui ir niekas jos deramai neįvertino...

 

Nuostabus scenarijus! Labai mėgstu apie tas neišsipildžiusias svajas ir lūkesčius, apie tylias šeimų dramas, kurios realiame gyvenime būna pas kiekvieną vis kitokiais rakursais. Nors filmas su feminizmo atspalviais apie moters kūrėjos statusą ir jos kūrinių vertę anuomet, kai, pavyzdžiui, kūrė tokios maištininkės kaip Sylvia Plath, o moters talentas buvo vertinamas pagal leidėjo seksualinį skonį ir moters išvaizdą. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kiek talentų ir genialių kūrinių nerealizuojama arba būna tiesiog nematomi dėl lyčių stereotipų. Žinoma, dabar gyvename itin sparčiai besikeičiančiuose laikuose ir jaunuoliams dabar galimybės sudaromos nepaprastai palankesnės, nei Džoanos vaizduojamais XX amžiaus vidurio laikais.

 

Šiame scenarijuje, kuris man itin susižiūrėjo literatūriškai, kad ir kaip bežiūrėčiau, vis mačiau esminius charakterio ir santykių bangavimus, kulminaciją ir atomazgą, kurioje išryškėja Džoanos pasiaukojimas ir pažeminimas, tačiau visame tame Džoana nėra auka, ji tarsi dėl savo altruizmo renkasi būtent tokį vaidmenį, nes buvo ir lieka įtikėjusi, kad taip pridera elgtis. Net pačioje finalinė scenoje, kai Džoana su sūnumi skrenda iš Švedijos namo, ji atsisako šlovės ir išlieka žmonos vaidmenyje. Klausimas: kas toji žmona ir kokia toji kaina? Kas buvo jos vyras? Meilė? Tironas? Išnaudotojas? Perspektyvų, nagrinėjant šiuos santykius, yra begalės, tačiau man švietėsi itin atpažįstama: mes per daugel metų taip prisirišame prie savo partnerių, kad santykiai tampa kopriklaysomybe (šis terminas mokslinis!), kad nebelieka jokio kito šablono ir gebėjimo gyventi be prisiimto vaidmens.

 

Ir jeigu filmas nevertas dešimties, ir jame tikrai pajusite dirbtinokų teatralizuotų motyvų, man jis išbaigtas pasakojimas, kuris jaudino nuo pradžių iki pabaigos.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2



 

Jūsų Maištinga Siela 


2021 m. spalio 14 d., ketvirtadienis

Filmas: "Nakties namai" / "The Night House"

 

 

Artėjant lapkričio pirmajai dekadai, filmų rinka užplūsta siaubo filmų bumas. Kai kurie laukia ištisus metus, kad galėtų įšokti į šią beprotišką karuselę. Siaubo filmais pagarsėjęs režisierius David Bruckner sukūrė dar vieną savo filmą pavadinimu „Nakties namai“ (angl. The Night House) (2020), kurio pavadinimas linkęs ištirpti tar daugelio kitų panašaus pavadinimo filmų, todėl garantuoju, kad vien iš pavadinimo po metų nelabai atsiminsite, apie ką šis filmas. Nepaisant visko, filmas nėra toks jau ir prastas, nes režisierius gana išmoningai pritaiko magijos, vaiduoklių, demonų ir klinikinės mirties išgyvenimo pasakojimo niuansus.

 

Istorijos centre – depresija serganti mokytoja Betė, į kurios namus prie ežero, atrodo, naktimis nori įsilaužti kažkoks nusikaltėlis. Galiausiai mes sužinome, kad neseniai Betės vyras nusišovė valtyje, o jai naktimis vis intensyviau ima vaidentis buvęs vyras (bet ar tikrai jis?), siųsdamas dviprasmiškas užuominas. Žodžiu, režisierius tampo žiūrovą už pusiau detektyvinės istorijos ir kartu baugina viską mistifikuodamas.

 

Iš tikrųjų šis filmas turi gana mažą biudžetą, vos keletą aktorių ir pirmu smuiku groja Rebeca Hall, kuri jau ne kartą vaidino panašaus žanro filmuose. Visumoje viskas ima tik dar labiau blogėti, o paslaptys, kaip ir įprasta tokio tipažo kine, atskleidžiamos be didesnių mįslių t. y. dekoduojant nuo A iki Z, todėl tikėdamiesi neįveikiamo Tvin Pykso, galite vėl graudžiai apsirikti. „Nakties namai“ toli gražu ne stebuklas ir žiūrėdami jau galite numanyti apie ką ir kaip, nes panašaus plauko filmų sukurta labai daug, tačiau skųstis taip nėra dėl ko, nes istorija pamažu įtraukianti, įtampa ir mįslės suraizgytos gerai, o atsakymai visi pateikiami pabaigoje. Pramoga, jaudulys ir atokvėpis nuo kasdienių įtampų – štai, ką siūlo šis filmas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6



 

Jūsų Maištinga Siela


Filmas: "Filomena" / "Philomena"

 

Sveiki,

 

Paskutiniuoju metu į amerikiečių ir britų draminius filmus, kurie „apipilti“ nominacijomis ir apdovanojimais žiūriu gana įtariai, nes galiu iškart nujausti aiškią receptūrą, politinį kontekstą, už ką filmas pelnė tiek garbės. Jau kuris laikas didelė dalis tokių filmų tampa tiesiog neblogi arba vidutiniai, pernelyg mąstyti nereikalaujantys, tačiau lyg ir nebanalūs, kad būtų įveikiami emociškai bet kam. Anuomet, kai pasirodė Stephen Frears režisuota biografinė drama „Filomena“ (angl. Philomena) (2013), norėjau labai pamatyti, net neabejojau, kad Judi Dench, nuostabi savo kartos aktorė, įtrauks nuo pat pirmų kadrų, tačiau žiūrėdamas šiomis dienomis šį filmą pajutau tam tikrą atmetimo reakciją. Bent jau iš pradžių.

 

Žinoma, Judi Dench yra Judi Dench ir jai sunku prilygti. Pati istorija kaip iš kokio keistai atpažįstamo chrestomatinio vadovėlio: sunkmečiu vienuolės priglaudžia jaunas šeimų dėl gėdos atstumtąsias merginas, padeda joms pagimdyti už vergišką kasdienį darbą, o ir reikalui esant su kūdikiais elgiasi kaip su savo nuosavybe. Jaunoji Filomena tą, aišku, patiria, o po 50 metų, jau senutė, kuriai netikėtai prabyla ilgai maldytas sąžinės balsas, leidžiasi ieškoti sūnaus. Jai dar talkina ambicingas žurnalistas su suteršta reputacija. Ilgą laiką galvojau, ką aš čia, po velnių, žiūriu? Istorija pasirodė bent pirmąsias 45 minutes tokia lėkšta, kad nesupratau, kaip šis filmas apskritai atsidūrė tokioje matomoje vietoje, tačiau netrukus veikėjai nuskrenda į JAV ir ten netikėtai Filomenos savastis „suskamba“ kažkaip įdomiai: netašyta, nepasiturinti moterėlė auklėja savo nuoširdžiu pavyzdžiu arogantišką žurnalistą, kuris ją visąlaik mato kaip visuomenės atsilikėlę, iš kurios galima išpešti naudos.

 

Žodžiu, beveik komikinė kontrastinga porelė (senutė ir žurnalistas) atranda sūnaus istorijos užuomazgas ir netgi išsiaiškina, kad jis buvęs dešimtame dešimtmetyje įtakingas tarp politikų ir negana to, dar ir homoseksualus. Mama besąlygiškai priima sūnaus homoseksualumą ir pamažu arogantiškam žurnalistui ima vertis kažkokia apčiuopiama Filomenos paslaptis. Ji nemoka smerkti, yra besąlygiškai atsidavusi sūnaus susikurtam portretui ir nesmerkia nei melagių vienuolių, net nesugeba pasiųsti sadistės dviveidės paralyžiuotos davatkos vienuolės, kurios vaginos nekaltybė yra pamatas viso jos krikščioniškojo tikėjimo, o visa kita – tai tų jau nuodėmingų paauglių seksualinių geidulių sugriauti gyvenimai, kurie neverti dangiškos malonės. Nepatikėčiau tokia istorija, jeigu nežinočiau, jog tai biografinis filmas apie katalikų vienuolių savavališkai išdarkytas šeimas, apie homoseksualų JAV politiką. Galiausiai Filomena apskritai tampa krikščioniškosios doktrinos ir Jėzaus mokymo apreiškimu, idėja, o teisiantis žurnalistas ir vienuolės nuodėmių verslininkės ir juodų avelių ganytojos tarsi paties Mozės perskeltos Raudonosios jūros pusės, kurioms nelemta susidraugauti. Žodžiu, Filomena tampa žiūrovams šventąja be jokių ceremonijų ar pompastikos, vien tik savo praktišku pasaulio priėmimu: niekindamas ir draskydamasis nieko nepakeisi, tik tuščiai išeikvosi laiką ir jėgas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6



 

Jūsų Maištinga Siela   


2021 m. spalio 11 d., pirmadienis

Filmas: "Laisvasis Gajus" / "Free Guy"

 Sveiki,

 

Ką siūlo mums Holivudas iš savojo pandeminio kino derliaus? Nepasakyčiau, kad kažką itin naujo: daug spalvų, vizualių sprendimų, nufilmuotų žaliuose paviljonuose ir įvilktuose į kompiuterinės grafikos dizainą fokusuose. Panašiai iš dalies ir naujasis Holivudo filmas „Laisvasis Gajus“ (angl. Free Guy) (2021), kurį režisavo Shawn Levy. Filmas siūlo savotiškas dviejų pasaulio linksmybes: vienas marveliškojo super didvyrių ir video žaidimų mišiniu paremtas pasaulis, o kitas kur kas pilkesnis, kur galioja mobingas, slogi darbo atmosfera ir neaiškūs santykiai. Ir žinoma, juk daug smagiau gyventi avataruose, virtualioje erdvėje, kur pamiršti savo tikrąją tapatybę...

 

Tačiau „Laisvasis Gajus“ sako, kad viskas yra priešingai, ir dirbtinis, algoritmais grįstas žaidimas ir jame esantys herojai galbūt taip pat norėtų gyventi kitokį, jausminį gyvenimą. Nauja perspektyva, sakyčiau, gana originali, patraukli, juolab kad per karantiną itin panirome į kompiuterinį pasaulį. Netgi tie, kurie galbūt to nenorėjo, kitos išeities nelabai turėjo, nes reikėjo užpildyti sustabarėjusios tikrovės spragas.

 

Pagrindinis filmo vyrukas staiga tampa (arba manome, kad tapo) dirbtiniu intelektu, savarankiškai mąstančiu ir gebančių priimti sprendimus. Dar geriau – tikra mergina ima kažką jausti kompiuterinei programai, o filmu perteikta taip tikroviškai, kad mes net nebegalvojame, kad tas pieštinis pasaulis kažkoks netikras. Efektas, sakyčiau, tikrai vykęs. Žodžiu, nuotykiai per du pasaulius su ta paprasta jau iki gyvo kaulo nusibodusia formuluote: piktadarys ir kodų grobikas nenori, kad mergina, besiaiškinanti jo paslaptis, sužinotų, kad jis yra vagišius. Viena misija, meilės keista paralelėmis nusidriekusi istorija, truputis šmaikščių ir juokingų detalių ir turime spalvotą holivudinį tortą, kur visgi originalų ir įdomų scenarijų stelbia pernelyg utriruoti ir išryškinti, nesudėtingi kaip primatai atogrąžoje, veikėjų charakteriai ir motyvai. Bet kokiu atveju, tai šiandieninis Holivudas, pramoga visoms juodžiausioms depresijos naktims.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.3



 

Jūsų Maištinga Siela


2021 m. spalio 9 d., šeštadienis

Knyga: Mark Haddon "Tas keistas nutikimas šuniui naktį"

 Mark Haddon. „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 256 p.

 

Sveiki,

 

Sudėtinga apibrėžti britų rašytojo Mark Haddon (g. 1962) bestselerio Tas keistas nutikimas šuniui naktį (angl. The Curious Incident of the Dog in the Night-Time) tikslingą auditoriją. Šiuo metu ji įtraukta į devintokų literatūros nagrinėjimo lauką dėl savo aktualios temos, mat, pagrindinis veikėjas yra penkiolikmetis Kristoferis ir jis turi Aspergerio sindromą, kitaip sakant, dėmesio centre – berniukas, turintis autizmo raidos sutrikimą. Tokia literatūra neturi amžiaus apibrėžties, ji tinka ir paaugliams, ir jaunuoliams, ir visiškai žiliems skaitytojams.

 

2003 metais Didžiojoje Britanijoje pasirodžiusi knyga beregint tapo pasauliniu bestseleriu, po metų Tyto albos leidykla išleido lietuviškai, o paskutiniuosius leidimus nuolat kartoja leidykla Sofoklis Kultinių knygų serijoje, o ją išvertė Birutė Bersenienė. Mokyklinėje programoje šis kūrinys šliejasi prie lietuviškosios literatūros t. y. Vandos Juknaitės Išsiduosi. Balsu ir aktualiai papildo vaikų supažindinimą su ypatingą likimą turinčių vaikų istorijomis. Taigi problema gana aiški ir, sakyčiau, nuo čia galima mokykliškai brėžti ribą, jog literatūra ne tik yra meninių priemonių prisodrintas menas, kurį reikia gliaudyti, bet ir suvokiama kaip itin tikslingų, opių ir nelengvų problemų tyrinėjimo ir išskleidimų lauką.

 

Tas keistas nutikimas šuniui naktį mums pasakoja pirmuoju asmeniu pats Kristoferis. Autorius neblogai išstudijavęs autizmo požymius, puikiai išmano jų socialines ir emocines problemas, todėl visos knygos įdomumas yra tas, kad viskas išreikšta per Kristoferio sąmonę. Mes, skaitytojai, esame priversti taip pat mąstyti, suvokti ir priimti pasaulį Kristoferio akimis, drauge su juo šiaip jau normalius ir savaime suprantamus dalykus priimti visiškai kitaip. Kristoferis gabus matematikas, jis mintyse gali atlikti pačius sudėtingiausius uždavinius, jam patinka viskas, kas tikslu, apibrėžta ir bet koks pokytis, nauji žmonės ar net artimųjų prisilietimai, jį labai trikdo, todėl galime daryti prielaidą, kad Kristoferio Aspergerio sindromas gana stiprus.



Mark Haddon

 

Istorija prasideda kaip detektyvas. Kristoferis randa šake užbadytą kaimynės ponios Šiers pudelį Velingtoną ir jis atsiduria nuovadoje kaip pagrindinis įtariamasis. Galiausiai jo tėvas, kuris vienas augina Kristoferį, nes motina yra mirusi, jį ištraukia iš policijos, tačiau būtent tas nutikimas Kristoferio sąmonėje pažadina smalsumą ir jis imasi savarankiškai tyrinėti šį kriminalą. Kadangi jo protas imlus matematiniams skaičiavimais, tad jo analinis mąstymas labai tinka šiai užduočiai, tačiau tėvas labai širsta dėl to. Netrukus po šių įvykių Kristoferis išsiaiškina savo šeimos paslaptis, kurių iki tol nežinojo. Čia įsukami ir meilės romanai, neištikimybė, tėvo melagystės ir kiti šiaip jau melodraminiai elementai, kurie nebeturėtų nieko nustebinti, nes šioji knyga turi visus tipinius detektyvinius meilės kriminalo elementus. Stebina nebent tai, kad viską geba išsiaiškinti autistas ir perteikti būtent per jo suvokimo lygmenį.

 

Stebina Kristoferio užsispyrimas ir tuo pačiu jo emocijų eliminavimas. Veikėjas retsykiais atrodo itin šaltas ir bejausmis dėl to paties sutrikimo. Štai kaip jis abejingai priima faktą, kad neturi motinos: „Nes Motina yra mirusi. Nes ir pono Šierso daugiau nebematau. Taigi liūdėti dėl to, ko nėra ir kas netikra, būtų kvaila (p. 93).“ Berniukas turi ir kitų keistenybių, pavyzdžiui, jis labai nemėgsta geltonos ir rudos spalvų, netgi skaičiuojant automobilius jo nuotaika gali labai smarkiai pasikeisti, tačiau jam padeda mokyklos pedagogė Siobenė. Štai tokiame gana tvarkingai suręstame ir pagal aiškų grafiką gyvena Kristoferis, kol vieną dieną susipykęs su tėvu jis pabėga į Londoną...

 

Knygos struktūra taip pat neįprasta, nes Kristoferio knygos skyrių numeriai – tai pirminiai skaičiai, kurie dalijasi iš savęs ir vieneto. Knyga „prikaišiota“ įdomių mokslinių faktų, matematinių uždavinių, todėl istorija atrodo žaisminga. Pavyzdžiui: „Bet Motiną kremavo. Tai reiškia, kad ją paguldė į karstą, sudegino ir pavertė pelenais ir dūmais. Nežinau, kas toliau nutinka pelenams, ir negalėjau šito paklausti krematoriume, nes nedalyvavau laidotuvėse. Bet dūmai išeina pro kaminą ir išsisklaido ore, ir kartais aš pažvelgiu į dangų, ir man atrodo, kad ten, aukštai, yra Motinos molekulės, o gal jos sklando virš Afrikos ar Antarktidos, ar telkiasi į lietaus debesis virš Brazilijos atogrąžų miškų, ar dar kur kitur kaupiasi sniego pavidalu (p. 44).“

 

Šioje kūrybiškai struktūruotoje istorijoje skaitytojui suteikiama galimybė iš dalies per literatūrą įsikūnyti į autizmą turinčiojo pasaulį, suvokti, koks tas pasaulis trapus ir pažeidžiamas. Tai potyrį siūlanti literatūra, kuri ugdo mus, sakyčiau, geresniais, nes po tokios knygos gebame labiau priimti kitokius žmones. Norėdami praplėsti šios knygos ribas, galima pasižiūrėti ne vieną gerą filmą apie autizmo sutrikimą turinčius žmones, pavyzdžiui: Barry Levinson Lietas žmogus (1988), Robert Remeckis Forestas Gampas (1994), Karan Johar Mano vardas Khanas (2010).

 

Jūsų Maištinga Siela