Filmas: "Didžioji Lilian Hol" / "The Great Lillian Hall"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šį filmą nusprendžiau žiūrėti be eilės, nes pamačiau, kad pirmuoju smuikeliu groja aktorė Jessica Lange – mano sena kino meilė dar nuo pirmųjų „Amerikietiška siaubo istorija“ epizodų. Filmą „Didžioji Lilian Hol“ (angl. The Great Lillian Hall) (2024) režisavo Michael Cristofer, kuris sukūrė man anuomet patikusį filmą „Gia“ (1998) su Angelina Jolie. „Didžioji Lilian Hol“ – tai televizinis filmas, pastatytas pagal originalų scenarijų. Istorija pasakoja apie teatro aktorę legendą Lilian Hol, kuri vaidina naujai statomame Čechovo „Vyšnių sodas“ variante. Kūrybos proceso metu Lilianai nebesiseka, ji nuolat užmiršta pjesių eilutes, trikdo kitus aktorius, jos rankos dreba ir netrukus ji sužino, kad serga demencija, taigi, atminties praradimo liga.  

 

Filmas fokusuojasi į Lilianos bandymą susitaikyti su liga ir išlikti oriai, daryti viską, kad „Vyšnių sodo“ premjera įvyktų kuo sklandžiau, nors aplinkiniai labai abejoja ja. Legenda nenori nuvilti savo gerbėjų, tačiau sutrikimas pasireiškia vis ryškesnis ir baisesnis. Negana to, Liliana bando atsargiai suartėti su dukra, kuriai nuo pat mažumės neskyrė dėmesio, nes visą savo laiką praleisdavo teatre ir vaidybos repeticijos... Iš tikrųjų mėgstu tokius draminius filmus, kurie pasakoja apie pasirinkimus tarp šeiminės laimės ir karjeros, kai gyvenimo saulėlydyje sutviksi apgailestavimo spalvos ir atsiprašymai. Panašių filmų sukurta ne vienas, šis ne ką prastesnis.

 

Visgi filmo pagrindinis vaidmuo dar 2021 metais buvo siūlomas ne Jessicai Lange, o būtent Meryl Streep. Tai labai simboliška, nes pačioje karjeros pradžioje, aštuntajame dešimtmetyje, abi šios aktorės vienodai pradėjo kartu ir varžėsi dėl vaidmens filme „King Kongas“ (1976). Galiausiai anuomet vaidmuo atiteko būtent Jassicai Lange. Kalbant apie jos pasirodymą „Didžioji Lilian Hol“, galiu pasakyti, kad vaidmenį ji atliko labai gerai! Aktorė pastaraisiais metais daug dirba ne kine ir serialuose, o būtent teatre. 2016 metais ji pelnė savo pirmąjį Tony apdovanojimą už pasirodymą „Ilga dienos kelionė į naktį“. Šiemet ji vėl nominuota už 5-6 valandų vaidmenį be pertrūkio teatro pastatyme „Mother Play“, tad ir šis pasirodymas kino filme dėl teatrinės aplinkos tikriausiai artimas šiai pritrenkiančiai aktorei. Būtų keista, jeigu ji negautų „Emmy“ bent jau nominacijos geriausios televizinio kino filmo aktorės kategorijoje.

 

Visgi žavu, kad šiame filme vaidina net trys moterys, kurios kažkada keliuose sezonuose vaidino drauge „Amerikietiška siaubo istorija“: Jessica Lange, Kathy Bates ir Lily Rabe. Grįžtant prie filmo apibendrinimo, galiu pasakyti, kad jam reikia atidos. Nors medžiaga apie senėjimą ir atminties praradimą bei pasitraukimą iš aktyvios karjeros zonos gali pasirodyti ne visiems aktuali, tačiau verta žiūrėti dėl įspūdį paliekančios Jessicos Lange vaidybos, kiekvieno jos tikslingo ir organiško krūptelėjimo stambiu planu. Galų gale ir pats filmas sujaudina ir palieka gerą įspūdį, nors tas scenas su mirusio vyro pasirodymu kaip haliucinacijos intarpus išmesčiau.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tender baras" / "The Tender Bar"

 

Sveiki,

Pagal realaus žmogaus vardu J. R. Moehringer sukurtus memuarus apie savo vaikystę, praleistą pas dėdę Čarlį ir studijų metus, paties aktoriaus ir režisieriaus George Clooney pastatytas filmas „Tender baras“ (angl. The Tender Bar) (2021), šaltiniai sako, kad dėl aktoriaus Beno Afflecko garsi dainininkė Jennifer Lopez buvo sužavėta. Istorija mus nukelia į maždaug 70-ųjų dešimtmetį, kada jaunasis JR su motina grįžta į senelio namus, kuriuose vis dar gyvena dėdė Čarlis ir senieji tėvai. Mažasis JR vis girdi savo garsaus tėvo balsą per radiją, mano, kad tėtis yra radijuje, tačiau namiškiai bando atitolinti jį nuo tėvo, kuris toli gražu negali būti vaikui pavyzdžiu. Užuovėja netrukus randa savo dėdės Čarlio atidarytame „Dikenso“ bare, kuriame renkasi vietos išgeriantys, nestokojantys nei intelektualių pokalbių, nei alkoholio bokaluose. Netrukus visi pastebi JR nepaprastą intelektą, o dėdė Čarlis atidaręs savo kambario spintos duris pasako: jeigu perskaitysi visas šias knygas, tu galėsi tapti tikru rašytoju. Kitaip sakant išpildyti Čarlio svajonę, nes jis taip niekada ir netapo rašytoju.

Labai mėgstu filmus apie visokius rašytojus, jų sėkmės ar nesėkmės istorijas. „Tender baras“ pasakoja tapsmo istoriją, kuri iš vienos pusės dėl JR tėvo neturėjimo yra pažeista, tačiau turi gyvenimišką atsvarą. Kitas labai įdomus filme dalykas yra sūnaus ir neišsipildžiusios gabios motinos santykis. Motina apsėsta, kad jos vunderkindas vaikelis kuo puikiausiai baigtų prestižinį universitetą, nors šeima nepasiturinti, tačiau JR gabumus įvertina Jeilio universitetas ir jis galiausiai baigia universitetą, padovanodamas universiteto žiedą mamai kaip jos lūkesčių ir svajonių išpildymą.

Filmas persmelktas socialiniais santykiais ir vaidmenimis, lūkesčių (ne)išsipildymais. Režisierius randa balansą tarp gėrio ir blogio, tarp nuopuolio ir pakylimo, tarp paklydimo ir gyvenimo kelio atradimo. Iš dramos gal tikėjausi kiek daugiau, tačiau visumoje susižiūrėjo gana neblogai. Filme yra nemažai amerikietiškų holivudinių stiliaus pasažų, tarsi žiūrėtum filmą iš socialinės natūralios terpės (matai detales, laikmetį, kultūros manierą), tačiau visa tai perteikta nenatūraliai, tarsi viskas literatūriškai pašlifuota, pagludinta ir pritaikyta masėms, kad būtų atsisakyta sunkaus tono, kuris galbūt būtų labiau tikęs šiai istorijai. Kitą vertus, galbūt tokia tonacija parašyti ir patys JR memuarai. Filmą vertinu gana vidutiniškai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: dviguba savybė" / "American Horror Story: Double Feature" (10 sezonas / season 10)

 

Sveiki,

 

Naujasis jubiliejinis „Amerikietiška siaubo istorija: dviguba savybė“ (angl. American Horror Story: Double Feature) serialas, kuris jau skaičiuoja dešimtuosius šios antologijos metus. Nors serialas pratęstas dar keliems ateinantiems sezonams, kai kurie jaučia, jog jie gali būti paskutinieji sezonai, kadangi kanalo FX reitingai itin nukritę, tačiau, kitą vertus, serialas publikuojamas Hulu platformoje ir tas, kas negali šiaip pažiūrėti vakarais, tą gali padaryti internete. Visgi po praleistų pandeminių metų, serialas, galima sakyti, išgyveno tam tikrą revoliuciją. Šalia jo atsirado net 7 serijų alternatyvinis serialas pavadinimu „Amerikietiškos siaubo istorijos“, kuris, žinoma, neprilygo šiai antologijai.

 

Paskutinysis sezonas „1984-ieji“ tikriausiai, mano asmenine nuomone, buvo pats lėkščiausias ir nufilmuotas per perteiktas banalių siaubo filmų klišių būdus. Daug žadėjęs „Kultas“, iš tikrųjų išsiskyrė savo idėja vaizduoti Amerikos prezidento rinkimus (D. Trumpo ir H. Clinton rinkimų fone) apie gaujas ir klounus žudikus. „Apokalipsė“ buvo techniškai žavus, surištas su kultiniais keliais pirmaisiais sezonais, tačiau trūko daugiau visumos, daugiau kultūrinių niuansų, kurie išplėstų konkrečią paranormalių ir siaubą keliančių sričių, todėl beliko tik laukti, kada serialo kūrėjai iš tikrųjų išnaudos vampyrus arba ateivius.

 

Dar gerokai prieš publikuojant pirmąją šio sezono seriją, šio serialo sumanytojas Ryan Murphy gerbėjus savo twitter paskyroje tarsi erzino, surengęs balsavimą, kurios idėjos žiūrovai norėtų išvysti ateinančiuose sezonuose: sirenas, ateivius, maniaką žudiką Kalėdų senelį ar vampyrus. Iš tikrųjų ateivių kaip šalutinę temą galėjome išvysti antrajame „Beprotnamis“ sezone, tad naujasis sezonas išties žymi dvi skirtingas istorijas, surištas su „Beprotnamiu“. Pirmosios šešios serijos skirtos atokiame pajūrio miestelyje apsistojusiai šeimynai, kuri atsibeldė į šį kraštą manydami, kad kol mama laukiasi, vyras parašys kokį nors bestselerį, bet, kaip dažnai filmuose ir būna, vyrukas išgyvena kūrybinę krizę, stokoja talento, todėl įsivelia į vietinių gyventojų grupę ir pradeda vartoti narkotikus (juodas tabletes), kurios netrukus sužadina nepaprastą talentą ir knyga parašoma per parą! Netrukus tas juodas piliules aptinka dukrelė... Jos turi vieną šalutinį poveikį. Po jų visada norisi gerti žmonių kraują. Pagrindinius vaidmenis šioje istorijos dalyje atlieka ilgamečiai šios frančizės veteranai: Lily Rabe, Finn Wittrock, Evans Peters, Sarah Paulson, Frances Conroy ir prieš kompanijos debiutuojantis nepamirštamas „Vienas namuose“ aktorius Macaulay Culkin.

 

Šioji pasakojamoji linija nutolsta nuo klasikinių drakuliškosios vampyrinės linijos. Staiga savo aistrų, tikslų ir talentų užvaldytieji gali laisvai vaikščioti dienos metu. Sezonas nufilmuotas žiemos metu (ko šiaip R. Murphy nenorėjo daryti), bet būtent šaltasis sezonas davė sezono startui itin atšiaurią ir niūroką šviesos atmosferą. Jūrą, senas švyturys su laikrodžiu, kapinės, jūra, išmetanti kraujo netekusius lavonus, ir bare dainuojantys elegantiškai gotiški vampyrai. Išties atmosferiškai sezonas išsiskiria iš kitų, nebeatrodo toks lėkštas ir kvailas kaip „1984-ieji“, o ir istorija nėra tokia lengvai nuspėjama, nes sezonas randa tinkamą toną. Galiausiai šioji istorija klausia: ar verta paaukoti savo žmogiškumą, kad taptumei geriausiu iš geriausių ir ar nusivylimo kaina gali sunaikinti mus kaip asmenybes?

Kadrai iš serialo.

 

Likusios 4 serijos, mano supratimu, yra absoliutus desertas. Jose pasakojama XX amžiaus vidurio JAV istorija, kada amerikiečiai su ateiviais sudaro sutartį ir nuo to karto pasaulis, apdovanotas ateivių išmaniosiomis technologijomis, ima labai greitai keistis. Čia istorija susluoksniuota dviem laiko linijomis: septintas dešimtmetis ir šiuolaikinis pasaulis. Labai mėgstu šį laikotarpį ir temą, todėl labiausiai žavėjausi būtent retro spalvomis ir specialiai senąjį Holivudo aukso amžių perteikiamais garsais bei kalbėjimu. Šioje laiko juostoje vaizduojami JAV prezidentai, jų žmonos, fone aidi Kenedžio nužudymo šūvis, galiausiai prezidento meilužė Marilyn Monroe taip pat miršta. Miršta visi, kurie žino JAV valdžios bei ateivių sandorį ir nori apie tai prabilti viešai. Netikėtas amerikiečių lakūnės, dingusios virš Ramiojo vandenyno, Amelia Earhart atsiradimas, kiborgai ir net Baltuosiuose rūmuose į žmogiškuosius pavidalus įsitaisiusi reptilijų rūšis. Iš tikrųjų šiose keturiose serijose sudėta ne viena itin garsi ir kai kada labai įtikinamai viešojoje erdvėje sklandanti konspiracinė teorija, pavyzdžiui, tikrosios Dž. Kenedžio nužudymo priežastys.

 

Antrojoje sluoksnio dalyje regime ketveriukę, kurią apvaisina didžiulis ateivis aštuonkojis. Du vyrukai bei dvi merginos tampa svetimo vaisiaus nešiotojai, nes pernelyg arti trynėsi Arizonoje prie ateivių bazių. Galiausiai jie patenka į tos bazės gilumą ir pradeda gimdyti ateivius hibridus, sutinka pagrobtas ir nė per dieną nepasenusias garsias asmenybes. Ypač nustebino Steve Jobs pasirodymas...

 

Ką šioji spalvinga ir temperamentinga AHS dalis nori perteikti? Kad visas mūsų ateiviškomis konspiracijomis apipintas pasaulis galimai gali būti tiesa. Autoriai itin gerai „susiuvo“ skirtingas konspiracijas į vieną nuoseklią laiko ir pasakojimo liniją, panaudoję plačiai sklandančias paskalas ir galimas tiesas apie ateivių valdomą pasaulį ir tai perteikė meniškai, įdomiai ir gana tiksliai.

 

Po ilgų ilgų sezonų, manau, kad „Dviguba savybė“ tampa vienu mėgstamiausiu AHS sezonu, kuris vėlei leidžia atpažinti savitą atmosferą, idėją ir stilių, kuris kontrastingai ryškus, lyginant su kitais sezonais. Pasirinkta rimta tonacija, ateiviški garso efektai atgaivina senų siaubo filmų motyvus ir sukeliamas būsenas, todėl kai kada atrodo, jog žiūri gerokai modernizuotą klasiką, atpažįsti amerikietiškos siaubo kultūros elementus bei amerikiečių kultūros asmenybes, įskaitant mokslininkus, lakūnes, prezidentus, menininkus ir visa tai sudaro lengvo, nesudėtingo, bet nuolat stebinančios struktūros pasakojimą. Taigi „Dviguba savybė“ iš tikrųjų tampa vienu stipriausiu „Amerikietiškos siaubo istorijos“ sezonu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valdžia" / "Vice"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus įvairiais apdovanojimais apipiltas Adam McKay biografinis filmas apie politikon iškilusį ir neribotą valdžią demonstravusį JAV viceprezidentą Dick Cheney „Valdžia“ (angl. Vice) (2018) kažkaip anuomet praslydo nepažiūrėtas. Nors tokio pobūdžio filmai dažniausiai visada yra „Oskarų“ priešakyje, mane patį kuris laikas atgrasė „America First“ stiliaus patriotizuoti filmai. Ypač, jeigu kalbama apie Rugsėjo 11-osios bei karą Irake kontekstus.

 

Šis filmas gana šmaikščiai bando pateikti D. Cheney asmenybę bei jo biografiją. Kuris laikas net abejojau, ar čia režisieriaus siekis sukritikuoti į valdžią atėjusius buvusius kaimo mušeikas ir pašiepti asmenybę, o gal kritikuoti karą Irake, o gal išvis pateikti D. Cheney asmenybę kaip patriotą, nuveikusį labai daug JAV labui. Visgi visumoje režisieriui pavyko išlaikyti balansą ir padaryti tokį fokusą, kad kvailiai žavėtųsi šiuo asmeniu, atseit labai protingi – pasibaisėtų, mąstantys – suabejotų. Visumoje tas geras humoras leido sukurti satyrinę asmenybės kulto pasakojimą, svajonių Amerikos sėkmės pavyzdį, kuris, žinoma, su tikra realybe nieko bendro neturi, nes filme vaizduojama asmenybė tėra tik įrankis linksminti žiūrovą ir tai akivaizdu, kad nėra nieko, ką galėtume pavadinti tikruoju Dicku Cheney.

 

Visgi filmas gerai sukaltas. Prabangus! Kokybiškai organizuota medžiaga, jos perteikimas, viskas gerai apgalvota ir pritaikyta masinio kino žiūrovui. Christian Bale! Nuostabus. Amy Adams. Nuostabi. Sam Rockweel ir Steve Carell irgi puikūs. Grimas puikus. Techninis filmo pasirengimas iškart išduoda kokybę, tačiau mane paskutiniu metu neramina tokios tematikos filmų idėjinė perspektyva. Neretai tokie filmai tampa pačių politikų įrankiu per Holivudą formuoti amerikietiškos savimonės pasaulėžiūrą. Filme minimi svarbūs sprendimai dėl Irako karo, prie kurio prisidėjo D. Cheney, iš esmės atkartoja Vietnamo karo Nixono laikų politines klaidas. Valdžia susuka galvas, neadekvatūs (vice)prezidentų kaip tautos valdovo įstatymai šiurpina, kaip šiurpina ir pačios demokratijos užkulisiai: ant Kambodžos ar Irako krentančios bombos ir asmeninės D. Cheney dramos atrodo niekinės – autoriams pavyko išgauti satyrinį prasmių kontrastą, kuris šiam filme sužvilga gana intelektualiai, jį reikia „atkapstyti“ po asmeninės istorijos klodais.

 

Ar mane sužavėjo D. Cheney asmenybė? Nė velnio! Patriarchalinė valdžios žaidimų aikštelė, milijonai mirštančių, Rugsėjo 11-osios atpirkimų ožių paieškos vien tam, kad būtų pateisintas amerikiečių keršto troškimas. Tai siaubingą tikrovę liudijantis filmas, kuris nebestebina, nes puikiai visi žino, kad Rugsėjo 11-osios ataka buvo gera režisūra, o atpirkimo ožiais tapę Artimieji Rytai buvo tik priedanga. Visgi, nesiveliant į konspiracines teorijas, pasakysiu, kad filmas kokybiškai sukaltas, tačiau žiūrint neapleidžia tas pats jausmas, kad jis pasitarnauja tai pačiai istorinei tiesai iškraipyti, todėl labai kritiškai vertinu turinį. Bet kokiu atveju filmas man leidžia kritiškai vertinti istoriją ir jos pateikiamas versijas, todėl jis šiuo požiūriu geras.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.2

 Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: 1984" / "American Horror Story: 1984" (9 sezonas / season 9)

Sveiki, skaitytojai,

Žiūrėdamas naujausią devintą „Amerikietiška siaubo istorija: 1984“ (angl. American Horror Story: 1984) sezoną, vis galvojau, kuris iš aktorių galėtų pelnyti „Emmy“ nominaciją, tačiau nė vienas veikėjas manęs iki galo neįtikino. Priešingai nei pirmieji penki sezonai, atrodo, „Amerikietiška siaubo istorija“ pamažu išsikvepia ties sudėtingais, estetiškais ir įdomiais personažais, kaip antai aktorė Jessica Lange, dėl ko iš esmės būdavo verta žiūrėti šį serialą. Šiandien „1984“ atrodo sezonas be aiškių lyderių, tačiau su aiškiomis nuorodomis į klasikinius siaubo filmus, siaubo kino klišes ir, žinoma, devinto dešimtmečio madą.

Nesuklysiu sakydamas, kad sezono pavadinimas smarkiai asocijuojasi su George Orwell romanu „1984-ieji“, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi. Šie metai – tai siaubo klasikos metai, kada siaubo kine įsigali tam tikros siaubo kino klišės kaip antai „Penktadienis, 13-oji“ ar tas pats „Helovinas“, „Košmaras Guobų gatvėje“ bei „Kruvinos skerdynės Teksase“. Visuose panašaus laikotarpio filmuose vaizduojama grupelė naivių jaunuolių, kurie apsistoję kur nors atokiau nuo miesto yra vienas po kito išskerdžiami. Šįkart serialo kūrėjai perėmę šių filmų kompozicijos ir pasakojimo elementus kuria šį sezoną ir pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie vasarą sumano praleisti Redwood‘o stovykloje, kurioje prieš daugel metų buvo įvykdyta masinė žmogžudystė, o serijinis žudikas sulaikytas, bet – o siaube, kaip netikėta! – kaip tik tuo metu jis pabėga iš psichiatrijos ir skuba atgal į nusikaltimo vietą, kad pratęstų tai, ko nebuvo užbaigęs prieš daugel metų...

Nuo pat pirmųjų serijų aišku, kad kūrėjai stipriai, kaip visada, padirbėjo su tiriamąja laikmečio medžiaga, kuri dažnai neišprususiam žiūrovui vargiai žinoma, todėl neretai norint išsiaiškinti epochos ištakas, tenka „pasiguglinti“. Kad ir tas faktas, kai satanizmo priveiktas devinto dešimtmečio serijinis žudikas Richard Rodriguez, kuris vienoje serijoje pakyla į orą, nes į jo kūną įeina pats šėtonas, yra iš tikrųjų egzistavęs, kaip ir nemažai kitų antraeilių veikėjų, kurie šiame sezone nėra itin pastebimi ir įtaigūs dėl vienos labai svarios priežasties. Autoriai vadovavosi jau gerokai išsikvėpusia devinto dešimtmečio siaubo kino pasakojimo maniera, kuri prasilenkia ir su įtaiga, ir su sveika logika. Čia man kiek priminė vieną silpniausių „Amerikietiškų siaubo istorijų“ šeštąjį sezoną „Ronaoke košmaras“, kuriame buvo remtasi siaubo kino kliše tampytis paskui save vaizdo kamerą ir pasakoti „Bleiro raganos“ technika kiek neįtikinamą istoriją.

Prieš tai buvęs sezonas „Apokalipsė“, kuris stipriai rišosi su „Kulto“ bei „Žmogžudysčių namas“ sezonais, žadėjo sukabinimą su šiuo sezonu, kadangi tai iš esmės irgi pasakojama vaiduokliška istorija – mirę Redwood‘e žmonės pasilieka amžiams įkaltinti stovykloje ir gyviesiems rodosi kaip iš tikrųjų likę gyvi žmonės, tačiau kūrėjai šį sezoną kompoziciškai atskyrė nuo kitų ir sąsajų nebelipdė. Kitą vertus, tai gana dinamiškas sezonas, kuriame nemažai judesio. Yra net 4-5 serijos skirtos vien kraupiam pasilakstymui naktį po mišką ir ežerą, kai siautėja vienu metu net trys serijiniai žudikai. Vienas iš jų ausis nupjaunantis Ponas Skambutis ir satanizmo iškreipto kulto priveiktas Rodrigesas.

Tiesą sakant, šios serijos kartu tampa ir sezono vilkduobe, nes iš serijos į seriją atsikartoja tie patys motyvai, įtaigių veikėjų neturime, o žmogžudysčių scenos, neskaitant tikrai vykusios, kai vienas iš jaunuolių vos nesudeginamas orkaitėje, beveik nėra, jos labiau kuriozinės, absoliučiai, kas ir būdinga devinto dešimtmečio siaubo kinui, atrodo labai dirbtinos ir netikroviškos, todėl stinga įtaigumo. Kai kas netgi priminė Ryan Murphy paralelinį nelabai daug dėmesio susilaukusio projekto „Scream Queens“, kur hiperbolizuotas juodasis humoras žudant užgožia bet kokį siaubą ir mirtis tampa teatralizuotu smagiu farsu.

Kitą vertus stipriausias šios sezono koziris tebėra, kaip ir ankstesniųjų sezonų, istorijos kompoziciniai elementai. Traukiant sezonui prie pabaigos iš 1984-ųjų į 1989-uosius, atsiranda baltųjų dėmių lopymas, sukuriamas tikrasis Redwood‘o vaiduoklyno vakuumas ir iš tikrųjų jaučiamas atotrūkis ir nostalgija šiam dešimtmečiui. Iš chaotiškų gabalėlių pagaliau sulipdomas visas šių žmogžudysčių, keršto ir gerojo žmogaus pasaulėlis, apipintas magijos ir mistikos. Kaip visada veikėjai slepia savo paslaptis, yra vieni su kitais sudarę slaptus kontraktus, turi savų kėslų, kurie iš pradžių nežinomi nei veikėjams, nei žiūrovams. Man patinka, kaip scenarijus išdėstytas šiame sezone ir tik po paskutiniosios serijos galima šiek tiek atsikvėpti, pamiršti visas priekabes, visus nepatikusius ir neįtikusius šio sezono dalykus ir iš tikrųjų suprasti kūrėjo strategiją ir pasirinktą tokį pasakojimo braižą.

Visgi nepasakyčiau, kad šis sezonas vienas geriausių ir toks, kuris iš tiesų priverstų laukti kiekvienos serijos, toli gražu, nebeprimena ir pirmųjų auksinių sezonų, kada serialas atrodė išties novatoriškas, bet vien iš noslatgijos galima pažiūrėti.

Jūsų Maištinga Siela    

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė" (8 sezonas) / "American Horror Story: Apocalypse" (season 8)

Sveiki,

Aštuntasis „Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė“ (angl. American Horror Story: Apocalypse) sezonas daugelį senesniųjų sezonų žiūrovus turėjo pritraukti prie ekranų, kadangi po kelių eksperimentinių sezonų, kūrėjai nusprendė sugrįžti prie pirmojo ir trečiojo sezono tekstūros ir sukurti savotišką hibridinį sezoną su apokaliptinėmis Antikristo nuotaikomis. Čia trumpai pasidalysiu savo įspūdžiais apie šį sezoną, atskleisdamas sezono kai kurias turinio detales.

Tiesą sakant, pirmosios sezono serijos kėlė abejonių, nors ir žinojau, kad kūrėjai vėlei kurs persipynusius sezonus, tačiau, pamaniau, kad tai bus tik netikėti fragmentai vienoje ar kitoje serijose, bet visgi klydau. Sezonas prasideda atominiu sprogimu ir išrinktųjų patekimu į paslaptingą bunkerį po žeme, kurį valdo paslaptingoje visur su lazdele vaikščiojanti panelė Venable. Kokios trys pirmosios serijos absoliučiai „plūduriuojančios“ ir nepateikiančios jokio konkretaus tikslo ir atsakymo, nei kodėl ši apokalipsė įvyko, nei kodėl į bunkerį pateko būtent turtingųjų klubas. Viskas atrodo kiek nelogiška, neaiškiau atrodo, kai atsiranda „nuostabusis berniukas“ – naujas šio projekto aktorius ir modelis Cody Fern iš ankstesnio paralelinio kūrėjo projekto „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džioanio Versačio nužudymas“. Jau ten pastebėjau šio įtaigaus sukirpimo aktorių, tad visai nesistebiu, kad čia aš jį išvydau kone pagrindinėje rolėje – Antikristo vaidmenyje.

Šio sezono vienas iš minusų būtų tikriausiai pasirinkta chaotiška mozaikos strategija, visą sezoną sukarpyti į tokius užslaptintus galus – iš vienos pusės man tai labai patinka, tai netgi savotiškai genialu, nes kompozicija duoda mąslumo, originalumo, pozos, tačiau pirmosios serijos neįtraukia, viskas atrodo pernelyg sektantiškai teatralizuota, užvilkinta, netgi bepramiška. Visos įdomybės prasideda kokioje ketvirtoje ar penktoje serijoje, kai pasirodo tos pačios raganos iš trečiojo sezono – Cordelios Good palyda, kuri pamažu išnarplioja ir atskleidžia priešistorę, o tada paaiškėja, kad pirmosios serijos visgi turi kur kas įdomesnę istorijos kompozicijos prasmę. Raganų ir Antikristų bei jų pasekėjų kova – šitaip būtų galima pavadinti šį sezoną.

Sezono antroje pusėje grįžtama iš esmės ir į pirmojo sezono atomazgą ir tęsiama Antikristo gimimo žmogžudysčių name istorija. Čia pasirodo kažkada buvęs nepakartojamos aktorės Jassicos Lange Constansos personažas – taip, epizodiškai šioji aktorė vėl vaidina tą patį personažą, nors buvo patikinusi, kad niekada nebesifilmuos šiame seriale. Seriją režisuoja aktorė Sarah Paulson ir vėl viskas taip, atrodo, kaip seniau. Šioji stebuklinga serija iš tikrųjų perteikta pirmojo sezono maniera. Daug atsiranda šuolių į Luizianos valstiją, į raganų Coveno namus, daug aktorių iš trečiojo sezono vėlei stoja į tuos pačius vaidmenis ir tiesiog tie, kuriems patiko pirmieji trys-keturi sezonai, manau, sezonas neturėtų itin nuvilti, netgi sukelti savotišką nostalgiją, norą vėlei peržiūrėti viską nuo pradžių.

„Amerikietiško siaubo istorija: Apokalipsė“, nors ir epizodiškai pasirodo Jassica Lange, akivaizdu, kad tikruoju veidu, nuolat kintančiu iš sezono į sezoną, tampa Sarah Paulson, kuri šiame sezone atliko daugybę skirtingų vaidmenų. Gera vėlei matyti Kathy Bates roboto žudiko vaidmenyje, taip pat veteranę Frances Conroy bei Emma Roberts, Taissa Farmiga, sugrįžusias po pertraukos į projektą.

Ko galima šiame sezone pasigesti? Galbūt savotiškos unikalios sezono spalvos, kokią, sakykim, mano akimis, turėjo visai geras septintas sezonas „Kultas“, kuriame po rinkimų manipuliuojantys klounai iš tikrųjų atrodė realiai egzistuojantys psichopatai, tas sezonas neturi kol kas jokio sąryšio su kitais sezonais. Neturi sąryšio beveik ir šeštasis sezonas, kuris, mano akimis, pats silpniausias iš visų.

„Apokalipsę“ vertinčiau gana gerai, tačiau kažin, ar prilygs pirmiesiems įspūdį padariusiems sezonams. Galima sakyti, kad kūrėjai bando sugrįžti dėl krentančių reitingų, (nors projektas jau pratęstas dviem sezonais į priekį), ir bando iš esmės senaisiais triukais susigrąžinti senąjį žiūrovą, bet gal patys kūrėjai jaučia, kad jiems maloniau kurti elegantiškas vaiduokliškas istorijas nei, sakykime, visuomenės ydų rapsodijas. Manau, jeigu ne vilkinanti sezono pradžia, šis sezonas būtų išties labai puikus, jeigu intriga būtų intensyvi ir pulsuojanti nuo pradžių, o dabar akivaizdu, kad visas akcentas sudėtas į sezono kulminaciją, todėl bijau, kad nekantrus žiūrovas, dažnai viliojimas užkabinimu vien pirmosios serijos, tiesiog gali perbėgti prie kito serialo. Bet kokiu atveju, ačiū šiam sezonui už galimybę prisiminti, koks puikus šis serialas buvo, kai tik pasirodė, nes būtent šiame sezone yra visos tos spalvos, kurių keletą metų galėjote pasigesti „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“.

Šio sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Mano Roanoke košmaras" / "American Horror Story: Roanoke" (6 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu absoliučiai nebeturiu laiko žiūrėti serialų, o ir nebesinori, tačiau „Amerikietiška siaubo istorija“ buvo tas serialas, kuris kažkada sugrąžino mano susidomėjimą apskritai serialais, todėl šio šedevro negaliu praleisti nė už jokius pinigus. Sakydamas „šedevras“ turiu galvoje gal kokius pirmuosius keturis sezonus, nes akivaizdu, kad „Viešbutis“ – penktasis sezonas patyrė kūrybinį nuosmukį – tos pačios idėjos, ta pati estetika, mažai eksperimento, daugiau sekso ir kraujo. Tiesą sakant, penktasis sezonas šiek tiek nuvylė ne tik mane vieną, bet ir daugelį žiūrovų, todėl tikėtis iš šeštojo sezono galėjome jau bet ko. Ypač dar didesnio nuosmukio. 

Taigi šeštasis sezonas oficialiai vadinasi „Amerikietiška siaubo istorija: Mano Roanoke košmaras“ (angl. American horror Story: My Roanoke Nightmare), tačiau kūrybines šio sezono sumanymus serialo kūrėjai kantriai slėpė iki pat sezono premjeros rugsėjo 14 dieną. Anksčiau likus iki premjeros keliems mėnesiams būdavo atskleidžiama tema, tačiau šįkart bendru susitarimu tarp FX kanalo ir netgi pačių aktorių tyčia buvo vilkinama. Žinoma, tai dėl reklamos, bet tai iš tikrųjų tampė pačių aistringiausių šio serialo gerbėjų nervus. Daugelis gerbėjų jau seniai ėmė spėlioti, kokia galėtų būti šeštojo sezono tema, netgi internete pasklido gausybė netikrų gandų, kuriais serialo kūrėjai pasinaudojo dar labiau glumindami žiūrovus: jie sukūrė 26 mini anonsus su jų spėlioniėmis (ateiviai, užburtos pilys, kukurūzų vaikai ir t. t.). Galite žvilgtelėti į šiuos daug žadančius anonsus:

Visgi nė vienas iš šių anonsų nepasitvirtino ir tai šiek tiek lyg ir nuvylė, nes idėjų būta išties gerų. Taigi šeštasis sezonas pasakoja apie paslaptingą realiai dingusią Roanoke koloniją, kuri buvo siųsta iš Anglijos karalienės Elžbietos pirmosios laikais. Koloniją sudarė 116 Naujojo pasaulio žmonių, kurie, pasiekę Šiaurės Karolinos salą Roanoke, įsikūrė ir tiesiog visi paslaptingai dingo... Istoriniai šaltiniai vėliau šiuos naujakurius pavadins tiesiog „Dingusia kolonija“. Tiesą sakant, kai sužinojau, jog šios istorijos imasi serialo kūrėjai beveik net neabejojau, kad sezonas bus nuostabus, nes asmeniškai norėjau, kad būtų apie senovę, Viduramžius su daug gerų kostiumų, grimo ir paslaptingomis pilimis, tačiau akivaizdu, kad kūrėjai pasuko visai kitokiu keliu ir Dingusioji kolonija labiau tapo tik vaiduokliniu kontekstu nei pačios istorijos branduoliu. Savaime aišku kodėl, nes istorinių žinių apie šią koloniją praktiškai nėra, todėl kūrėjai fokusavosi į šiuos laikus ir pasakojo mūsų dienų istoriją Roanoke žemėse. 

Apie Dingusią koloniją kūrėjai taip pat šykščiai pasakoja, labiau fokusuodamiesi į vietos indėnų šamaninę kultūrą. Lady Gaga pelniusi iš ankstesniojo sezono „Auksinį gaublį“ šįkart sukūrė itin nykų ir sunkiai įsimenamą vietos raganos-kerėtojos vaidmenį. Kur kas ryškesnė šįkart buvo aktorės Kathy Bates Mėsininkės vaidmuo, kuri užkerėta raganos tapo visos vaiduokliškosios kolonijos galva. Žinoma, kūrėjai vėl naudoja įvairiausią simboliką – Raudonasis mėnulis, paukščiai, įvairūs satanistiniai simboliai ir t. t. Viskas veikia kaip ir ankstesniuose sezonuose, tačiau akivaizdu, kad atsisakyta tos grakščios estetikos, kurios būta ankstesniuose sezonuose, kai personažai sadistiškai rūkydavo cigarus, taisydavosi plaukus, o šalia kentėdavo mirtininkas. Nebeliko švytavimo ir blizgėjimo, ciniško sadizmo ir tai visai suprantama, nes šioji stilistika gerokai pasirodė nuobodi penktame sezone, todėl kūrėjai išdrįso surizikuoti ir absoliučiai keisti ne tik vaizdavimo principą, bet iš esmės ir pasakojimo būdą. 

 Naujasis siaubo namas man priminė 3 sezono raganų namus.

 Sarah Paulson trumpam vėlei sugrįžo į Lanos Winter vaidmenį.

 Kamera aukos rankose...

 Dingusios kolonijos gyventojai. Mėsininkė su sūnumi.

 "Šešios pėdos po žeme" žvaigždė Francis Conroy po kelių sezonų pertraukos vėl švystelėjo trumpame vaidmenyje.

 Ryan Murphy su savo atradimais. Jessica Lange patvirtino, kad jau niekada nebegrįš prie "Amerikietiškos siaubo istorijos", tačiau ją netrukus išvysime kitame R. Murphy seriale.

 Lee vaidmenį sukūrė "Tikro kraujo" aktorė A. Porter.

 Šelbė su vyru.

 Evan Peters šįkart sukūrė kiek kitokį vaidmenį, nors jie visada ir yra kitokie, tačiau pirmąkart LGBT tematikos.

 Sunkiai beatpažįstama Lady Gaga.

 Aktorė Lily Rabe antrosios Šelbės vaidmenyje.

Šįkart pasitelkta dokumentika, todėl pirmosios serijos sudaro tokį įspūdį, kad serialo kūrėjai grįžo prie tradicinių siaubo elementų, kokius iš dalies galėjome išvysti pirmajame sezone apie vaiduoklių namą. R. Murphy prasitarė, kad nemaža šio sezono idėjų tiesiog buvo nepanaudotos pirmajam sezonui. Ir tai jaučiasi: apleistas senas nuošalus namas, jame gyvenančios dvasios ir t. t., tačiau dokumentika pirmosiose 5 serijose leidžia koncentruotis į ramų pasakojimą, bet akivaizdu, kad serialo kūrėjai netrukus pateiks staigmeną. Daugelis žiūrovų tiesiog pradėjo piktintis, kai dokumentikos aktoriai ėmė dubliuotis su istorijos aktoriais ir dėl to, cituoju: „gavosi visiška nesąmonė“. Manau, tas, kuris pratęs prie įprasto linijinio pasakojimo ir skurdesnių siaubo filmo siužetų, tam gali nepatikti įmantresnė ir įdomesnė pasakojimo struktūra. Dubliuoti ir viską apversti aukštyn kojomis „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ yra įprasta, todėl manęs nenustebino tas malonus chaosas, nes kur kas sezonas skurdžiau atrodytų pasakojęs tik pirmosios istorijos planą. Manau, nederėtų piktintis, kad kūrėjai pradėjo „pjauti grybą“, nes tokios šio serialo žaidimo taisyklės: stebinti, šiek tiek sujaukti, kad viskas būtų nenuspėjama. Ir todėl man šis serialas tuo ir patinka!

Grįžtant prie aktorių, šiame sezone vėl išvystame jau žinomus šio serialo aktorius, kurie vėlei sukuria įdomius vaidmenis, tačiau šįkart nei ankstesniuose sezonuose taip ir nebuvo blykstelėjimo, nuojautos, kad vienas ar kitas aktorius gali pelnyti Emmy ar Auksinį gaublį, nes pats dokumentinis žanras neleido sužaižaruoti kai kuriems personažams. Bene labiausiai mane nustebino nauja atėjusi aktorė Adina Porter, kuri tikriausiai labiau žinoma iš serialo „Tikras kraujas“, kur atliko alkoholikės katalikės vaidmenį. Sezono pabaigoje ji išties driokstelėjo su įtaigiu vaidmeniu kaip kadaise aktorė Sarah Paulson antrame sezone atlikusi Lanos Winter vaidmenį. Beje, šiame sezone ji taip pat epizodiškai vėl pasirodo Lanos vaidmenyje. Tiesą sakant, Sarah Paulson ir yra tikroji „Amerikietiškos siaubo istorijos“ žvaigždė. Pasitraukus po ketvirtojo sezono aktorei Jessica Lange, kuri buvo šio projekto siela, akivaizdu, kad ji dabar tapo pirmo ryškumo žvaigžde. Ir išties, ji nuostabi! Prie šio projekto prisijungė aktorius Cuba Gooding Jr., kuris kartu su Sarah Paulson pasirodė paraleliniame projekte „Amerikietiška nusikaltimo istorija“. Apskritai kalbant, seriale trūko kažkokios ugnies, visur lakstantys aktoriai su kameromis baisiai jau nuvalkiota raiškos priemonė iš prastų siaubo filmų, kurių kasmet po „Bleiro raganos“ pasirodymo prikepama tiek, kad net nebeįdomu į juos žiūrėti. Serialo kūrėjai smarkiai rizikavo pasirinkdami šį taip jau nuvilianti būdą, tačiau pasilikti ten, kur buvo „Viešbutyje“, manau, irgi nebegalėjo...

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad šis serialas jau niekada nebebus toks įdomus ir originalus, koks jis buvo pirmuosiuose trijuose sezonuose. Šįkart buvo smarkiai rizikuota ir šis rizikavimas, mano akimis, yra teigiamas dalykas, nes tai netikėta, tai įdomu, bet kartu pykdė gerokai nuvalkiota „kamera aukos rankoje“ pasakojimo maniera, nes įtaką padarė prasti siaubo filmai. Vis dar puikūs aktoriai, vis dar neįtikėtinai žiaurios sadistinės scenos, už tradicinių seksualinių tabu „išeinantys“ personažai, viena kitą užklojančios istorijos, daugiasluoksnis pasakojimas laikmečiais ir ankstesnių sezonų panaudotos detalės – tai vis dar ta pati „Amerikietiška siaubo istorija“, kurios daugelis nebemėgsta, bet vis tiek žiūri, nes ji vis dar gali šį bei tą pasiūlyti. Taip, tai nėra mano mėgstamiausias sezonas, kai kada, tiesą sakant, net buvo nuobodoka žiūrėti, tačiau žiūrėti galima pakankamai įtraukiančiai. Juolab kad šiame sezone nuo pat pirmųjų serijų galima pajusti klasikinio siaubo kino dvasią. Šis sezonas smarkiai kitoks ir šis pokytis tikrai geras, o ir pats serialo formatas patyrė pokyčių – serijos kone trumpesnės dešimčia minučių, o pačių serijų beliko viso labo tik 10. Bet šiam sezonui tiek ir užteko.

P. S. Jau girdėjau gandus, kad serialo kūrėjai bandys grįžti prie trečiojo sezono raganų temos, bet ar nebeliko paranormalių reiškinių temų? Vampyrai? Zombiai? Ateiviai? Kas žino, kas žino, nes kol kas tai tik gandai, bet turiu nuojautą, kad nebedaug beliko „Amerikietiško siaubo istorijos“ sezonų.

Jūsų Maištinga Siela