Filmas: "Vienuolė 2" / "The Nun II"

 Sveiki,

 

Filmo „Išvarymas“ kūrėjai kuria ne vieną atskirą siaubo frančizę, o viena iš tokių yra šį rudenį pasirodęs filmo tęsinys „Vienuolė 2“ (angl. The Nun II) (2023), kuri iškart sulaukė ganėtinai drungnų kino apžvalgų. Tiesą sakant, didelių lūkesčių nedėdamas, pramogos dėlei sužiūrėjau filmą, įsisukęs į patalus, laukdamas, kol pagaliau įjungs šildymą. Deja, šildymo teks dar palaukti, o apie „Vienuolė 2“ jau galiu kalbėti šiandien kad ir šąlančiomis kojomis.

 

Filmas pratęsia ankstesnės dalies istoriją su tais pačiais veikėjais. Greitai sužinome, kad vienuole apsimetantis monstras nebuvo sunaikintas Rumunijoje (tiesa, beveik nieko neatsimenu iš tos pirmosios filmo dalies), o įsikūnijo sesers Irenos gelbėtojo Mauricijaus kūną ir perėjo į kitą šalį. Filmas lipdomas gana vienkryptiškai, laikantis jau seniai atrastų nuoseklaus klasikinių pasakojimo būdų. Sesuo Irena vėl iškviečiama tirti vienuolės aukų, o kitoje linijoje pasakojama Mauricijaus darbo dienos vienuolyno mergaičių mokykloje, kurioje ima dėtis keisti nepaaiškinami dalykai...

 

Siužetiškai nėra iš tikrųjų ko ir analizuoti, nes filmas nieko naujo nepasiūlo. Dar vieną siaubo istoriją su labai nuspėjamais siužetiniais vingiais, tomis pačiomis siaubo idėjomis ir atmosfera, kuri tikriausiai nepasikeitusi nuo klasikinio „Egzorcisto“ laikų. Filmą stabdo ir žiūrovą verčia žiovauti  nusibodusios siaubo klišės, neišvysti bei neįdomūs ir be asmeninės, vidinės dramos veikėjai. Mergaičių mokykloje blogiukės uždaro be gailesčio jautrią ir baikščią mergaitę baisioje koplyčioje. Netgi mergaičių – gerųjų ir blogųjų – charakteriai perteikti kaip iš kokio XX amžiaus pradžios apiplyšusio vadovėlio.

 

Labai nuobodi ir sesuo Irena, kuri neturi asmeninės istorijos (ją bandoma užplombuoti banaliais kadrais apie mamą iš vaikystės žolių pievoje), o apsėstasis Mauricijus, kuris pritvinkęs seksualios darbininkų klasės jėgos ir akivaizdžiai rėžia sparną apie mokytoją, taip pat atrodo kaip iškirptas iš top modelių katalogo siaubo žanrui paįvairinti. Filmas laikosi vien ant siaubo efektų, šešėlių, apsėdimų ir baisiosios vienuolės, kuri filmo pradžioje vien savo žvilgsniu sudegino kunigą, o pabaigoje vos beišgali susidoroti su vienuole ir maža erzinančia mergiūkšte. Siaubingesnis už visą turinį lieka tik nulaižytas filmo finalas su apsikabinimais, glėbesčiavimais ir kitomis nusibodusiomis klišėmis. Jeigu šis filmas nėra prastas, tai tada tik labai prastas. Tinka absoliučiai „prie siemkių“ šiurpnakčio vakarą, nebijant pusę laiko „prachatinti“ išmaniuoju.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mes visada gyvenime pilyje" / "We Have Always Lived in the Castle"

 Sveiki,

„Ko tikėjausi, tą ir gavau,“ – pagalvojau, kai pasibaigė Stacie Passon režisuota mistinė drama „Mes visada gyvenome pilyje“ (angl. We Have Always Lived in the Castle) (2018). Filmas pastatytas pagal paskutinį garsios gotinių siaubo romano rašytojos Širlės Džekson romaną, pasirodžiusį 1962 metais, o jame pasirodo „Amerikietiškų siaubo istorijos“ serialų žvaigždutė Taissa Farmiga bei Alexandra Daddario.

Istorija pasakoja apie seseris, kurios gyvena provincijos miestelyje ant kalvos prabangiuose rūmuose, primenančiuose pilį. Praėjus nemažai laiko po tėvų mirties, merginos kovoja su miestelėnų baime, nes seserys kaltinamos tėvų nunuodijimu, nes jie visi mirė apsinuodiję arsenu per vakarienę. Vyresnioji sesuo sėkmingai išteisinta, bet po šeiminės traumos seserys gyvena su per stebuklą išgyvenusiu ir kiek dėl to kvaištelėjusiu neįgaliu dėde, o pačios į miestelį stengiasi neiti. Galiausiai sužinome, kad nunuodytasis tėvas nebuvo dukroms tikrasis šventeiva, o ir miestelėnams negailėdavo aštraus žodžio. Galiausiai viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai jas aplankyti nusprendžia pusbrolis Čarlis, kuris dėl pinigų ima sukti pirštą apie vyresniąją Kateriną...

Filmas stengiasi būti gotikinio stiliaus pastatymu, investuojama į niūrią ir didingą dvaro aplinką, jaunosios sesers Merės Keitės keistus magijos triukus (pastaroji paranojiškai sode ir savo slaptavietėje užkasinėja prabangius tėvo paliktus daiktus, manydama, kad jos burtai veikia), bet visgi filmas pernelyg sintetinis. Nežinau, kokio kolorito ir tonacijos buvo pats romanas, tačiau pats filmas dvelkia robotiška beprotybe. Konstancija atrodo bevalė marionetė, dėdė niekus tauzijantis nevisprotis, Čarlis klaikus psichopatas uzurpatorius, o pagrindinė Merė Keitė kaip kokia nevykusi raganaitė Sabrina. Žiūrėdamas filmą, visgi galvojau, kur aš mačiau tuos panašius galios žaidimus ir prisiminiau man anuomet labai patikusį ir įtikusį Park Chan-wooko filmą „Stokeriai“, tik pastarasis buvo gerokai geresnis, o „Mes visada gyvenome pilyje“ jam nė iš tolo neprilygsta.

Visgi filmą žiūrėti įdomu, o toji aštri beprotybė imanti panašėti į „Adamsų šeimynėlės“ prototipą, todėl ima kilti nemažai klausimų. Visgi visumoje iš filmo norėjosi daugiau siužetinių suktybių, tačiau yra kaip yra, filmas pastatytas pagal seną romaną, tad ir kažko itin mindfuckingiško nesitikėkite. Nuliūdino filmo atomazga, visi tie maniakų miestelėnų sunešti valgiai ir nesveikai pakrikusių seserų meilės ryšys atrodo kaip koks štampinis privalomasis happy end‘as, kuris tradiciškai nebepateisina šiuolaikinio žiūrovo lūkesčių. Vienam karteliui filmas iš serijos „gal ir nieko“.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.6

 

Jūsų Maištinga Siela 

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė" (8 sezonas) / "American Horror Story: Apocalypse" (season 8)

Sveiki,

Aštuntasis „Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė“ (angl. American Horror Story: Apocalypse) sezonas daugelį senesniųjų sezonų žiūrovus turėjo pritraukti prie ekranų, kadangi po kelių eksperimentinių sezonų, kūrėjai nusprendė sugrįžti prie pirmojo ir trečiojo sezono tekstūros ir sukurti savotišką hibridinį sezoną su apokaliptinėmis Antikristo nuotaikomis. Čia trumpai pasidalysiu savo įspūdžiais apie šį sezoną, atskleisdamas sezono kai kurias turinio detales.

Tiesą sakant, pirmosios sezono serijos kėlė abejonių, nors ir žinojau, kad kūrėjai vėlei kurs persipynusius sezonus, tačiau, pamaniau, kad tai bus tik netikėti fragmentai vienoje ar kitoje serijose, bet visgi klydau. Sezonas prasideda atominiu sprogimu ir išrinktųjų patekimu į paslaptingą bunkerį po žeme, kurį valdo paslaptingoje visur su lazdele vaikščiojanti panelė Venable. Kokios trys pirmosios serijos absoliučiai „plūduriuojančios“ ir nepateikiančios jokio konkretaus tikslo ir atsakymo, nei kodėl ši apokalipsė įvyko, nei kodėl į bunkerį pateko būtent turtingųjų klubas. Viskas atrodo kiek nelogiška, neaiškiau atrodo, kai atsiranda „nuostabusis berniukas“ – naujas šio projekto aktorius ir modelis Cody Fern iš ankstesnio paralelinio kūrėjo projekto „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džioanio Versačio nužudymas“. Jau ten pastebėjau šio įtaigaus sukirpimo aktorių, tad visai nesistebiu, kad čia aš jį išvydau kone pagrindinėje rolėje – Antikristo vaidmenyje.

Šio sezono vienas iš minusų būtų tikriausiai pasirinkta chaotiška mozaikos strategija, visą sezoną sukarpyti į tokius užslaptintus galus – iš vienos pusės man tai labai patinka, tai netgi savotiškai genialu, nes kompozicija duoda mąslumo, originalumo, pozos, tačiau pirmosios serijos neįtraukia, viskas atrodo pernelyg sektantiškai teatralizuota, užvilkinta, netgi bepramiška. Visos įdomybės prasideda kokioje ketvirtoje ar penktoje serijoje, kai pasirodo tos pačios raganos iš trečiojo sezono – Cordelios Good palyda, kuri pamažu išnarplioja ir atskleidžia priešistorę, o tada paaiškėja, kad pirmosios serijos visgi turi kur kas įdomesnę istorijos kompozicijos prasmę. Raganų ir Antikristų bei jų pasekėjų kova – šitaip būtų galima pavadinti šį sezoną.

Sezono antroje pusėje grįžtama iš esmės ir į pirmojo sezono atomazgą ir tęsiama Antikristo gimimo žmogžudysčių name istorija. Čia pasirodo kažkada buvęs nepakartojamos aktorės Jassicos Lange Constansos personažas – taip, epizodiškai šioji aktorė vėl vaidina tą patį personažą, nors buvo patikinusi, kad niekada nebesifilmuos šiame seriale. Seriją režisuoja aktorė Sarah Paulson ir vėl viskas taip, atrodo, kaip seniau. Šioji stebuklinga serija iš tikrųjų perteikta pirmojo sezono maniera. Daug atsiranda šuolių į Luizianos valstiją, į raganų Coveno namus, daug aktorių iš trečiojo sezono vėlei stoja į tuos pačius vaidmenis ir tiesiog tie, kuriems patiko pirmieji trys-keturi sezonai, manau, sezonas neturėtų itin nuvilti, netgi sukelti savotišką nostalgiją, norą vėlei peržiūrėti viską nuo pradžių.

„Amerikietiško siaubo istorija: Apokalipsė“, nors ir epizodiškai pasirodo Jassica Lange, akivaizdu, kad tikruoju veidu, nuolat kintančiu iš sezono į sezoną, tampa Sarah Paulson, kuri šiame sezone atliko daugybę skirtingų vaidmenų. Gera vėlei matyti Kathy Bates roboto žudiko vaidmenyje, taip pat veteranę Frances Conroy bei Emma Roberts, Taissa Farmiga, sugrįžusias po pertraukos į projektą.

Ko galima šiame sezone pasigesti? Galbūt savotiškos unikalios sezono spalvos, kokią, sakykim, mano akimis, turėjo visai geras septintas sezonas „Kultas“, kuriame po rinkimų manipuliuojantys klounai iš tikrųjų atrodė realiai egzistuojantys psichopatai, tas sezonas neturi kol kas jokio sąryšio su kitais sezonais. Neturi sąryšio beveik ir šeštasis sezonas, kuris, mano akimis, pats silpniausias iš visų.

„Apokalipsę“ vertinčiau gana gerai, tačiau kažin, ar prilygs pirmiesiems įspūdį padariusiems sezonams. Galima sakyti, kad kūrėjai bando sugrįžti dėl krentančių reitingų, (nors projektas jau pratęstas dviem sezonais į priekį), ir bando iš esmės senaisiais triukais susigrąžinti senąjį žiūrovą, bet gal patys kūrėjai jaučia, kad jiems maloniau kurti elegantiškas vaiduokliškas istorijas nei, sakykime, visuomenės ydų rapsodijas. Manau, jeigu ne vilkinanti sezono pradžia, šis sezonas būtų išties labai puikus, jeigu intriga būtų intensyvi ir pulsuojanti nuo pradžių, o dabar akivaizdu, kad visas akcentas sudėtas į sezono kulminaciją, todėl bijau, kad nekantrus žiūrovas, dažnai viliojimas užkabinimu vien pirmosios serijos, tiesiog gali perbėgti prie kito serialo. Bet kokiu atveju, ačiū šiam sezonui už galimybę prisiminti, koks puikus šis serialas buvo, kai tik pasirodė, nes būtent šiame sezone yra visos tos spalvos, kurių keletą metų galėjote pasigesti „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“.

Šio sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienuolė" / "The Nun"

Sveiki, skaitytojai,

Geras siaubo filmas turi ne iškart pulti gąsdinti, bet bauginančiai pasakoti unikalią istoriją. Siaubo filme svarbiausia – istorija, o ne pasirinktos priemonės, tačiau „Išvarymo“ serijos naujausias darbas, turėjęs idėjiškai itin galingą potencialą su projektu „Vienuolė“ (angl. The Nun) (2018) visgi nusprendė, kam čia eiti ką tik pramintu visai neblogu savo serijos siaubo taku, jeigu galima grįžti prie pigesnių ir iš dalies lengvesnių niuansų – pigių, žinomų masėms siaubo triukų, vizualizacinės atmosferos.

Bet būtent to ir nenorėjau! Būtent to, ko paprastai tikiuosi iš eilinio siaubo filmo, šioje „Vienuolėje“ ir buvo – vienkryptis siužetas, kurios nereikalauja suklusimo, nereikalauja jokių išnašų, pamąstymų: o kaip visgi jie čia taip originaliai sugalvojo?.. Baigėsi filmas ir – amen – pamiršau. Kas iš to, kad gotikinė Rumunijos pilies atmosfera veikia šiurpiai, jeigu patys kūrėjai, prigrūdę į siaubą visus, kiek tik įmanoma krikščionybės simbolius, pavertė juos kažkokiu šėtoną atnašaujančiais fetišistiniais daikteliais. Gerai, tebūnie, tačiau jie dažniau neveikia, kad ir pavyzdžiui, tas Kristaus kraujas, na, kaip koks vėmalas, purškiamas ant šėtoniškosios vienuolės... Toji gėrio ir blogio kova be kibirkšties. Sakyčiau, šioji dalis, kaip ir pirmoji „Anabelės“ dalis, yra prasti darbai.

Apibendrinant galima pasakyti, kad filmas turi ir loginių spragų, neįtikėtinų veikėjų sprendimų ir nuostatų, pradedant Vatikano šulais, baigiant pačios vienuolės Irenos sprendimais... Na, po vizualumu, atkapsčius dar ir siužetą, filmas atrodo tiesiog neišvystytas, neoriginalus, trūksta intrigos ir tikėjimo ne siaubo efektais, bet pačia istorija, jos sudėtingais komponentais, kad žiūrovas būtų nors kiek sulaikęs kvapą dėl pačios vienuolės Irenos, o ne dėl to, kad bet kurią akimirką iš po pilies kampo išlįs supuvusi vienuolės ranka – to tai tikrai tikėjausi ir tas triukas visiškai nevykęs ir nejaudinantis, nes nuspėjamas. Tiesiog labai vidutiniškas filmas nieko pretenzingo nelaukiančiam vakarui.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dangus aukštai" / "Higher Ground"

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Dangus aukštai“ (angl. Higher Ground) (2011), kuri režisavo Vera Farmiga ir pati atliko pagrindinį vaidmenį. Filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, todėl nutariau pasižiūrėti, juolab kad man patinka Veros Farmigos pasirodymai kine, o ir jos jaunesnioji sesutė, „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždutė Taissa Farmiga taip pat suvaidina rolę šiame filme ir iš esmės pradeda kaip aktorės karjerą.

„Dangus aukštai“ – tai debiutinis Veros Farmigos filmas ir drįstu pasakyti, kad tikrai rimtas ir brandus darbas. Slidūs religiniai tematiniai niuansai gana rizikingi, nes katalikai ir bet kurios kitos religijos atstovai nemėgsta būti kritikuojami. O šičia yra tiek daug religinio davatkiškumo, o ir vietomis tikro fanatizmo, bet tai papasakota taip subtiliai ir gražiai, kad belieka tik paploti tiek scenarijaus autoriams, tiek aktoriams, tiek pačiai režisierei. Tikėjimo tikrumo ir dievo priartėjimo trokštanti pagrindinė herojė tarp tų „nušvitusių“ krikščionių atrodė kur kas tyresnė ir tikresnė, nei viena tiesa besiramstantys tikintieji. 

Pirmoji filmo pusė gana nebloga, kol kas neaiški nei tema, nei problema, bet pamažu ima ryškėti tikėjimo problema. Tos doktrinos, Jėzaus pasekėjų sutirštinta pasaulėvoka taip intensyvėja, kad kartais nuo to pasidaro negera. Žiūrovas „normalus“ ima klausti, kaip šitaip galima gyventi, šitaip ištisai nuo ryto iki vakaro, įrėmintiems religinių tiesų, kuri iškreipia krikščioniškas dorybes ir paverčia žmones aklais, savo nuodėmių – puikybės, pavydo ir t.t. nebematančiomis būtybėmis. Subtilūs susipriešinimai, Veros Farmigos žavi, aišku, ir vaidyba, bet labiausiai jos personažo charakteristika – tokia tyra, nuoširdi, paprasta, pasiruošusi atiduoti ir mylėti, nepaisant visko, o „priartėję prie dievo“ priešingai – regią vien tik šėtono pusę ir kitų nuodėmes.

Filmas patiko labiau nei tikėjausi dėl savo temos ir, manau, tie, kurie ištikti tikėjimo problemos ir ieško visokiose religijose tikrosios tiesos ir tik vienos, nenuginčijamos disciplinos, manau, turėtų pasižiūrėti šį filmą. Subtiliai, o ne brutaliai, papasakota apie dvasios alkį, išpildant krikščioniškąsias dorybes per pasaulietinį santykį. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ana" / "Mindscape" / "Anna"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart keliauju prie trilerių ir noriu pakomentuoti kino filmą „Ana“ (angl. Mindscape) (2013), priminsiu, kad filmas turi ir ispanišką pavadinimą (ispan. Anna), mat filmą režisavo ispanų režisierius Jorge Dorado, kuris ilgus metus buvo Pedro Almodovaro asistentas ir iš esmės prisidėjo prie šio legendinio režisieriaus darbų „Blogas auklėjimas“, „Pasikalbėk su ja“ ir kt. Visgi tai pirmasis ilgametražis Jorge Dorado filmas ir jis su anglakalbiais aktoriais labai toli nuo to, ką kūrė Almodovaro, sakyčiau, kad įtakos jo darbe Almodovaro neturi visai.

Trileris „Ana“ išties gali nustebinti, nors ir kuriamas pagal standartinio trilerio receptus, tačiau čia už vis skaniausias dalykas yra nenuspėjamas siužetas, kuris turi nemenkų aliuzijų į tokius kino šedevrus kaip „Pradžia“. Čia svarbiausias žaidimų kauliukas yra realybės paneigimas ir pasąmonės iškėlimas, kad net pats žiūrovas pajustų abejonę su tuo, kas vyksta. Tai dar vienas filmas su proto ir pasąmonės žaidimais, kai nežinai, kas vyksta ir kuo viskas pasibaigs. Tokie filmai man patinka, nes dėl nenuspėjamumo ir mokėjimo apgauti žiūrovą, filmas tampa tikrų tikriausiu žaidimu, loterija. Nepraėjus dar net 5 minutėms filmo, jau ėmiau spėlioti filmo eigą ir pabaigą ir šie spėliojimai buvo skaniausia, ką gali pateikti trileris.

 Kadras iš filmo "Ana".

Filmas iš esmės neprastas, nors kino kritikai nebuvo itin palankūs šiai juostai, bet ji man patiko. Paskutiniu metu retai matau kokį nors trilerį, bet šį prisiminsiu ne tik dėl įdomaus seanso, bet ir dėl dviejų puikių aktorių. Mark Strong jau ne kartą sutiktas mano akies panašaus žanro filmuose, jo demoniškas, ugningas, kone Šerloko Holmso žvilgsnis vėl degino. Smagu sutikti ir „Amerikietiško siaubo istorijos“ žvaigždutę Taissa Farmiga, kurią drąsiai vadinu paskutiniu savo atradimu jaunųjų aktorių gretose, nes vis augu su Dakota Fanning, Mia Wasikovska, Saorse Ronan ir kitomis, o kine, žiūriu, nieko jauno ir gaivaus nebeateina arba ateina tik į serialus, bet štai, smagu, kad Taissa neapsiribojo vien tik serialu ir jau kuria kino vaidmenis. Šis blogio genijaus, vuderkindiškos sielos vaidmuo išties įsimenantis ir jaučiuosi lyg suvalgęs didelę porciją skanių ledų.

Filmas tiko ir patiko. Tik gaila, kad iškart po jo užmigau ir kai kurios šio filmo linijos persikėlė į manuosius sapnus. Galite patikėti? Būna dar ir šitaip. Neveltui filmas vadinamas angliškai „Mindscape“ (liet. Minčių bėglys).

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Midltonas" / "At Middleton"

Sveiki, kino mėgėjai,

]

Visai neseniai mus pasiekė nauja komedija „Midletonas“ (angl. At Middleton) (2013), kurią daugiau ar mažiau spėjo pamėgti mačiusieji. Juosta yra Adam Rodgers debiutinis darbas, tačiau man pažiūrėjus, nepasakyčiau, kad darbas debiutinis, veikiau primenantis kažkokio režisieriaus kūrinį, kurio pavardės nepajėgiu prisiminti. Ir iš tikrųjų filmo braižas primena ne vieną ir ne du matytus filmus, todėl bijau, kad šis filmas taip pat išskries iš dėmesio orbitos ir liks tik neryškus asociacijomis atgaminamas kontekstinis kūrinys. Gal ir nieko, ar ne?

O šiaip filmas ganėtinai lengvas, pakankamai nebanali komedija, kuri nesiekia įtikinti, o veikiau žaidžia sukurtais charakteriais, romantizuoja vidutinio amžiaus žmonių elgseną, ją ironizuoja ir paverčia netgi šiokia tokia paaugliškos idilinės meilės parodija. Žavūs aktoriai šiame filme tikrai netrukdo. Mėgstu Vera Farmiga, o dar netikėčiau buvo pamatyti ir jos jaunėlę sesę Taissa Farmiga, labiau žinomą iš serialo „Amerikietiška siaubo istorija“, o dar netikėčiau buvo tai, jog seserys, turėdamos atitinkamą metų atotrūkį, filme pasirodo motinos ir dukters amplua. Filmas pilnas šmaikštybių, kurios gyvina atmosferą, tiesa, neišvengta ir siužetiniu štampų. Smagus ekskursinis pasivaikščiojimas su šūdsodininku gali pasibaigti ne tik savo gyvenimo apmąstymu ir apibendrinimu, bet ir naujos simpatijos atradimais. Filmas priminė kitus panašaus pobūdžio filmus, kuriuose vaizduojami (ne)tikėti suvaikėjimai, gyvenimo laisvės ištroškusių vidutinio amžiaus žmonių pasispardymai.

Filmas neprailgo, tačiau jo kažkokiu „būtinu pamatyti“ irgi nepavadinčiau. Tai lengvas, pramoginio pobūdžio pasisėdėjimas, kuris su rimtu kinu neturi rimtų sąlyčių. Toks nepretenzingas filmas visai padoriai užpildė mano vakarą. 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela