Filmas: "Kitoks žmogus" / "A Differen Man"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiemet man kaip niekad nesiseka su Kino pavasario atrinktais pagrindiniais filmais, man daugelis iš jų antraeiliai, lengvai pasimirštantys, gal dėl to daug tikėjausi iš kino kritikų labai gerai įvertinto amerikiečių režisieriaus Aaron Schimberg filmo „Kitoks žmogus“ (angl. A Different Man) (2024).

 

Istorija pasakoja apie Edvardą, kuris turi itin didelę veido deformaciją, todėl nuolat kenčia nepažįstamųjų užgaules ir baugias reakcijas. Vieną dieną į daugiabučio namo gretimą butą įsikrausto jauna mergina, kuri itin draugiškai elgiasi su juo. Suvokdamas, kad negalėtų turėti ilgalaikių santykių dėl to, kad yra toks, koks jis yra, jis nusprendžia pabandyti naująsias gydimo galimybes ir kaip nors panaikinti deformacijas. Galiausiai po injekcijų jam ima luptis veido oda ir jis kaip koks Bjaurusis ančiukas iš tikrųjų tampa visai simpatišku vyruku... Filmas veikia paradoksaliai, nes tapęs normaliu kaip ir visi, jis staiga nebetenka aplinkinių susidomėjimo, jo kaip aktoriaus karjera pas buvusią draugę dramaturgę irgi pakimba ant plauko, kai pagrindinį vaidmenį nugvelbia analogiškai kitas deformuotas vyrukas, kuriam jis jaučia tiek profesinę, tiek moterų dėmesio pavydą.

 

Filmas nekomercinės tekstūros ir kiek priminė kelių filmų miksus, t. y. „Substancijos“ ir  Peter Bogdanovich 1985 metų dramą „Kaukė“, kurioje nusifilmavo dainininkė Cher. Esama ir David Lyncho „Drambliažmogio“ sugestijos. Apskritai sakant, filmo pasakojimo tonas primena mistinius 9 dešimtmečio filmus, toks neskubus ir mąslus susitelkimas į pasakojimo fantastinę psichologinę dramą išties primena D. Lyncho tam tikras kino artikuliacijas, dvelkia lengvas humoras, kokį galėjome matyti ir „Tvin Pykso miestelyje“. Nepaisant viso filmo tono, kitoniškos režisūros, man filmas nepatiko. Neįtikino nė istorija, nepatiko ir kiek primityvoka didaktinė alegorija: tik netekęs savo išskirtinumo, kurį žmogus jautė kaip naštą, jis iš esmės netenka ir savo unikalumo. Atvirkštinė „Substancijos“ prasminė potekstė, kuri jau seniai įvairiom formom išbandyta.

 

Sebastianas Stanas filme „A Different Man“ atlieka sudėtingą Edvardo vaidmenį, kuris po veido operacijos susiduria su tapatybės krize ir pripažinimo troškimu. Šis vaidmuo aktoriui tapo dideliu iššūkiu, reikalaujančiu fizinių transformacijų ir gilaus psichologinio įsigilinimo. Filme nagrinėjamos aktualios temos apie išvaizdos kultą ir socialinę atskirtį, o tai suteikia aktoriui galimybę atkreipti dėmesį į šiuolaikinės visuomenės problemas. Šis vaidmuo Sebastianui Stanui reiškia ne tik profesinį augimą, bet ir galimybę prisidėti prie svarbių socialinių temų nagrinėjimo. Filme netikėtai pasirodo ir norvegų aktorė Renate Reinsve, kuri atliko puikų vaidmenį šių metų Kino pavasaryje rodomame filme „Armandas“.

 

Žinau, kad daugeliui visgi filmas patiko ir net kai kuriuos labai rimtai įtraukė, tačiau galbūt būtent lėlių teatro principu komponuojamos scenos, pvz., per reabilitaciją Edvardas paduria savo kur kas fiziškai pranašesnį kineziterapeutą, atrodo, kaip koks „Žvaigždžių karų“ nesąmoningas epizodas. Visgi, kaip sakiau, filmas yra alegoriškas ir viskas labai sąlygiška, tad logikos su tikrove nereiktų ieškoti, reiktų vertinti režisieriaus sukurtas veikėjų psichologines kaukes kaip idėjas ir kaip jos koreliuoja aiškiai suformuotomis didaktinėmis tezėmis. Man sunkokai sekėsi mėgautis šiuo filmu, tačiau suprantu jo įvertinimus.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mokinys" / "The Apprentice"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie tai, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas turi būti už savo iškilimą dėkingas gėjui, dar neteko girdėti, todėl norėjau pažiūrėti biografinę dramą „Mokinys“ (angl. The Apprentice) (2024), kurią režisavo Ali Abbasi ir pristatė Kanų kino festivalyje. Režisierių pažįstu iš serialo „Paskutinieji iš mūsų“ ir jo autorinio filmo „Šventasis voras“. Tikriausiai tik ne europietis ir ne amerikietis gali imtis meninio filmo apie D. Trumpą, pastarasis pasirodė prieš JAV prezidento rinkimus ir mūsų lietuviai iškart (kažkaip įprasta?) apkaltinto kaip rinkiminės agitacijos dalį. Kažin, galvoju po seanso, ar pačiam Donaldui Trumpui filmas patiktų, nors jis pasakoja apie jo atėjimą į valdžią ir įtakos augimą, bet tam tikros detalės, pavyzdžiui, kad jam talkino AIDS sergantis įtakingas advokatas, manau, būtų nutylėjęs. Kaip bežiūrėsi, respublikonui tai nėra pats geriausias filmas, todėl vertinkime geriau filmo turinį.

 

Istorija istoriškai įdomi, įsitraukiau, deja, tik nuo maždaug filmo vidurio, kai pagrindinis aktorius Sabastian Stan iš tikrųjų pamažu ėmė įgauti dabartinių Donaldo Trumpo savybių, t. y. atkišti lūpas į priekį ir choleriškai taškytis nacionalistinėmis frazėmis. Filmas nukelia į aštunto dešimtmečio pabaigą, kada jaunasis Donaldas perėmęs tėvo viešbučių verslą bando įsilieti į elitą, tik elitas iš pradžių nelabai jo pripažįsta. Galiausiai susipažinęs su įtakingu advokatu Roy Cohn, jis dėl viešbučių plėtojimo kartu laimi svarbių teisminių pergalių. Galiausiai gausios ir rizikingos investicijos devinto dešimtmečio pradžioje leidžia jam statyti didžiulius ir prabangius viešbučius. Maždaug nuo tada jo visi pradeda juokais klausinėti, ar jis nenorėtų balotiruoti į prezidentus.

 

Scenarijus sukaltas gan manipuliatyviai žiūrovui primenant, jog jis pranašiškas. Užuominos apie prezidento kėdę, jo nacionalistiniai pasisakymai apie JAV orumą ir garbę, žavėjimasis sovietinės valdžios tvarka leidžia žiūrėti kaip ši kapitalistinė persona iš tikrųjų dėl iškreiptų patriotinių įsitikinimų lipdoma kaip brutali imperialistinė asmenybė, kokią esame įpratę matyti televizijos ekranuose pastaruosius 10 metų. Nesmerkiu, kaip daugelis, Trumpo, jis daro savo ir darys, tai yra JAV politinio gyvenimo tikrovė, jie jį išsirinko ir negaliu pasakyti, kad jis kažkuo blogesnis už parsidavėlius JAV demokratus, kurie remia karą ant kiekvieno kampo. Visgi kalbant apie filmą, jis apima ir pirmosios Ivankos žmonos istoriją, kuri filme atrodo tipiška ir holivudinė istorija: mylėjau-pažadėjau-pamylėjau-nusibodo-pamečiau. Stebina tai, kad Trumpas visgi sutiko su Cohnu ir pasirašė su Ivanka priešvedybinę turto sutartį, matyt, žinojo, kad santuoka irgi verslas, o versle būna visaip.

 

Kaip jau minėjau, Trumpas mokosi iš homoseksualaus savo draugužio politinės diplomatijos, tiksliau – grubios antidiplomatijos. Nors niekur filme nematome, kad Trumpas duotų kokį kyšį ar dulkintųsi su vyrais, visgi kontekstas, kuriame jis sukosi, labai pikantiškas ir įdomus. Turint galvoje, kad Donaldas savaip po to suvarys sergančiam AIDS Roy peilį į nugarą ir savo tiesmukumu pranoks mokytoją. Filmas apgalvotas, čia yra ir įdomus scenarijus, praėjusio amžiaus koloritas, kostiumai, aktoriai valdo besikeičiančių veikėjų evoliuciją ir per dvi valandas mums pateikiama asmenybės tapsmo istorija, kuria iš tikrųjų nesunku patikėti. Didelį darbą padarė aktorius Sabastian Stan, suvaidinęs Trumpą, bet noriu pagirti ir aktorių Jeremy Strong, kuris suvaidino Roy Cohn. Pastarąjį mačiau visai neseniai puikiame draminiame seriale „Palikimas“, jeigu nebūčiau matęs, gal ir nebūčiau atkreipęs dėmesį, kaip skirtingai, pasitelkęs tik mikro vidinius vaidybinius parametrus, gali įtikinamai veikti, atrodo, šis aktorius be išskirtinių fizinių bruožų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sukčiavimas" / "Sharper"

 

Sveiki,

Naujausio pramoginio kino išalkusiems žiūrovams daug kas tikriausiai rekomenduos naująjį režisieriaus Benjamin Caron filmą „Sukčiavimas“ (angl. Sharper) (2023). Pastarasis režisierius buvo atsidavęs prabangiausio visų laikų serialo „Karūna“ režisūrai, kuriam sukūrė net 11 serijų, nors žvelgiant į jo ankstyvąjį režisūrinį kelią darosi akivaizdu, kad užlipti į „Olimpą“ gana sudėtinga, nes pradžioje daug mėgėjiškų ir gana prastų bandymų kurti savitą filmą. Kitą vertus, kai turi palaikymą ir finansavimą, tau keliai daug kur atviri kurti tai, kam iš tikrųjų esi gabus.

„Sukčiavimas“ prasideda visai ne kaip trileris, o kaip graži romantinė istorija viename Amerikos didmiesčio knygyne. Kone Pelenės istorija, veikėjai kalbėdami apie Charlottes Bronte „Džeinę Eir“ ir kitus klasikus įsimyli, tačiau akivaizdu, jog istorija slepia kraupią tiesą, kurios su nekantrumu laukia žiūrovas, juk filmo pavadinimas nieko neslepia – apie sukčiavimą.

Būtų kvaila Jums atskleisti šio filmo siužetines detales, nes prarasite malonumą žiūrėti, o žiūrėti pramogai toks filmas, sakyčiau, tinka, nes jis pavykęs daugel aspektų. Visų pirma reiktų pagirti pasakojimo kompoziciją, kuri primena novelių romaną, tad atrodo, kad nieko kelios pernelyg nesusijusioms istorijoms lemta susikirsti. Istorija kiekvienam „iššokusiam“ veikėjui suteikia savitą pasakojimo atkarpą, todėl toks koliažinis pasakojimo būdas pateisina trilerio galvosūkio struktūrą, išlaiko žaismingumą ir veržlumą.

Tiesa, reikia pasakyti, kad daugiau ar mažiau prie tokio kino pripratusiam žiūrovui nesunku įvardyti, kuo filmas daugiau ar mažiau baigsis: užkietėjusius sukčiaus apgauna diletantai sukčiai, išmokę amato iš savo mokytojų. Nors filmas įtraukus, leido mėgautis charizmatiškai nuodėmingais aktorių Julianne Moore ir Sebastian Stan kuriamais veikėjų charakteriais, tačiau tenka pripažinti, kad šis kokybiškai „atidirbtas“ filmas daugiau už pramoginio kino rėmų žiūrovo neišveda. Filme atpažinsite tam tikrus triukus, kurie stebina tik tiek, kiek esame įpratę panašiuose trileriuose apie sukčiavimą matyti, pavyzdžiui, „Apgaulės meistrai“, todėl turinio prasme filmas nepasiūlo nieko daugiau nei spalvingą ir temperamentingą lėlių namelio šou, kurį smagu žiūrėti tol, kol žiūri, tad novatoriškumo ar kokių gluminančių dalykų nesitikėkite, viskas pagal taisykles.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mes visada gyvenime pilyje" / "We Have Always Lived in the Castle"

 Sveiki,

„Ko tikėjausi, tą ir gavau,“ – pagalvojau, kai pasibaigė Stacie Passon režisuota mistinė drama „Mes visada gyvenome pilyje“ (angl. We Have Always Lived in the Castle) (2018). Filmas pastatytas pagal paskutinį garsios gotinių siaubo romano rašytojos Širlės Džekson romaną, pasirodžiusį 1962 metais, o jame pasirodo „Amerikietiškų siaubo istorijos“ serialų žvaigždutė Taissa Farmiga bei Alexandra Daddario.

Istorija pasakoja apie seseris, kurios gyvena provincijos miestelyje ant kalvos prabangiuose rūmuose, primenančiuose pilį. Praėjus nemažai laiko po tėvų mirties, merginos kovoja su miestelėnų baime, nes seserys kaltinamos tėvų nunuodijimu, nes jie visi mirė apsinuodiję arsenu per vakarienę. Vyresnioji sesuo sėkmingai išteisinta, bet po šeiminės traumos seserys gyvena su per stebuklą išgyvenusiu ir kiek dėl to kvaištelėjusiu neįgaliu dėde, o pačios į miestelį stengiasi neiti. Galiausiai sužinome, kad nunuodytasis tėvas nebuvo dukroms tikrasis šventeiva, o ir miestelėnams negailėdavo aštraus žodžio. Galiausiai viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai jas aplankyti nusprendžia pusbrolis Čarlis, kuris dėl pinigų ima sukti pirštą apie vyresniąją Kateriną...

Filmas stengiasi būti gotikinio stiliaus pastatymu, investuojama į niūrią ir didingą dvaro aplinką, jaunosios sesers Merės Keitės keistus magijos triukus (pastaroji paranojiškai sode ir savo slaptavietėje užkasinėja prabangius tėvo paliktus daiktus, manydama, kad jos burtai veikia), bet visgi filmas pernelyg sintetinis. Nežinau, kokio kolorito ir tonacijos buvo pats romanas, tačiau pats filmas dvelkia robotiška beprotybe. Konstancija atrodo bevalė marionetė, dėdė niekus tauzijantis nevisprotis, Čarlis klaikus psichopatas uzurpatorius, o pagrindinė Merė Keitė kaip kokia nevykusi raganaitė Sabrina. Žiūrėdamas filmą, visgi galvojau, kur aš mačiau tuos panašius galios žaidimus ir prisiminiau man anuomet labai patikusį ir įtikusį Park Chan-wooko filmą „Stokeriai“, tik pastarasis buvo gerokai geresnis, o „Mes visada gyvenome pilyje“ jam nė iš tolo neprilygsta.

Visgi filmą žiūrėti įdomu, o toji aštri beprotybė imanti panašėti į „Adamsų šeimynėlės“ prototipą, todėl ima kilti nemažai klausimų. Visgi visumoje iš filmo norėjosi daugiau siužetinių suktybių, tačiau yra kaip yra, filmas pastatytas pagal seną romaną, tad ir kažko itin mindfuckingiško nesitikėkite. Nuliūdino filmo atomazga, visi tie maniakų miestelėnų sunešti valgiai ir nesveikai pakrikusių seserų meilės ryšys atrodo kaip koks štampinis privalomasis happy end‘as, kuris tradiciškai nebepateisina šiuolaikinio žiūrovo lūkesčių. Vienam karteliui filmas iš serijos „gal ir nieko“.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.6

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Šviežia" / "Fresh"

 Sveiki,

Žinote tuos vėlyvus vakarus, kada atsigulus į lovą renkamės tokį filmą, kurį žiūrint nebūtų gaila prisnūsti, o gal ir visai užmigti? Būtent to ir tikėjausi pasirinkęs Mimi Cave režisuotą siaubo trilerį su komedijos elementais „Šviežia“ (angl. Fresh) (2022). Istorija pasakoja apie jauną merginą, kuri nekenčia pasimatymų, tačiau vaikšto į juos ir kaskart nusivilia, bet vieną vakarą ji daržovių skyriuje sutinka malonųjį Stivą, su kuriuo ima susitikinėti. Galiausiai Stivas nusiveža į atokią vietą jai parodyti savo viengungiško būsto, nė neįtardama, kad galbūt gali niekada ir nebegrįžti...

Gerai! Labai gerai! Miegas labai greitai dingo, nes šį filmą buvo tiesiog labai įdomu žiūrėti, tiesą sakant, jis mane prarijo. Visų pirma, puiki toji aktorė Daisy Edgar-Jones, kuri atliko pagrindinį Nojos vaidmenį. Scenarijus įtraukiančiai puikus, o pasirinktas pasakojimo tonas, atmosfera atrodo visumoje ganėtinai originaliai. Garso takelis, meilės dainos ir kaskart apipjaustomos moterys sukuria makabrišką skerdiko Donžuano siaubą. Tai tikrai geriau, nei „Pjūklas“. Žiūrėdamas vis galvojau, kur tos elegantiškos vakarienės su žmogienos kepsniais prie žvakių šviesos, kalbant inteligentiškai, bet su pabrėžtina psichologine įtampa, man matytos? Ogi būtent per „Kanibalą“, kai A. Hopkinso sukurtas veikėjas šakute kabina dar gyvo vyruko smegenis ir jomis mėgaujasi. Visgi pagrindinis veikėjas Stivas neprimena žmogėdros, jis iš pažiūros netgi komiškai humaniškas, tikras žmogaus mėsos gurmanas.

Ieškodamas, su kuo dar galėčiau palyginti šio filmo keistumą ir žanrinį mikstūrą, prisiminiau ir per Kino pavasarį rodytą prancūzų režisierės Julia Ducournau filmą „Šviežiena“ (2016), kur jauna mergina negali atsispirti žmogienai. Visgi „Šviežia“ kiek kitoks, tai kartu ir įkaitų drama. Merginos rūsyje po kiekvienos operacijos netenka vis daugiau kūno, todėl išnykimo būsena, jog tavo organus ir audinius pardavinėja seksualus pagrobėjas, atrodo neįtikėtinai. Nepaisant to, kad man labai nepatiko pabėgimo finalas, kuris priminė tipinius „Helovyno“ filmo „bėgu-rėkiu-krentu“ klišes, nereikia pamiršti, kad filmas kartu perauga į finalinę tokių filmų parodiją. Ir tai keista, nes ką tik pasiekta filmo įtampa ir kulminacija keičia kryptį ir išskysta, tampa net nuspėjama. Bet vis tiek filmas geras ir įtraukiantis, neprailgo nė viena minutė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnias visada šalia" / "The Devil All the Time"

Sveiki,

 

Pamaniau, kad laikas man pažiūrėti režisieriaus Antonio Campos filmą „Christine“ (2016), po to, kai pažiūrėjau jo patį naujausią darbą „Velnias visada šalia“ (angl. The Devil All the Time) (2020), kuriame nusifilmavo itin ryškios šių dienų Holivudo žvaigždės, pavyzdžiui, Mia Wasikowska ir Robert Pattinson. Filmas pastatytas pagal Donal Ray Pollock tuo pačiu pavadinimu romaną.

 

Istorija pasakoja kelių veikėjų susipynusius likimus po Antrojo pasaulinio karo ir apima kelis dešimtmečius, kol JAV vėl įsivelia į karą su Vietnamu. Dviejų karų įrėminta JAV kasdienybėje svarbiausiu mažų miestelėnu vilties šaltiniu tampa protestantų bažnyčia. Čia, kaip įprasta Amerikoje, išvysite ne vieną aistringą religinę ir smegenis plaunančią kalbą. Atrodo, kad vietiniai gyventojai lyg ir supranta pastorių dvylipumą ir sekmadieninius cirkus, tačiau vis tiek pasiduoda viešiems padlaižiavimams. Religiniu būdu auklėtas Antrojo pasaulinio karo veteranas Vilardas, išgyvenęs tikrą pragarą kare su japonais, vėl atsiverčia į religiją ir tampa aršiu ir grubiu religiniu fanatiku, verčiančiu savo sūnų irgi melstis. Šalia šios istorijos rutuliojasi ir kelios gretutinės – kekše dirbanti policijos pareigūno sesuo ieško laimės, tačiau susideda su serijiniu žudiku; už pastoriaus išteka religinga skaistuolė, tačiau ją netrukus miške kai kas nužudys... Visoms šioms istorijoms lemta vieną kitą papildyti, prasitęsti naujose veikėjų kartose kaip paskui žmoniją slenkantis atsikartojančio blogio šešėlio metafora.

 

Ten, kur religinis fanatizmas, būtinai slypės velnias. Tai lyg religinis šleifas besitęsiantis nuo pačių Kristaus laikų, nes ilgus šimtmečius religija buvo naudojama kaip valdžios forma. Tikriausiai ne vienas sutiks, kad Vatikanas yra ištisa velnio pragaro duobė, tačiau nereikia net konspiracinių teorijų, kad aklai patikėtume šio filmo detalėmis apie maniakus ir pedofilus pastorius, kurie per religijos uždangą paprastiems nusivylusiems, karų ir prietarų iškamuotiems žmonėms įdiegtų nuodėmės blogį. Akivaizdu, kad priartėjimas prie Dievo panašus kaip Salemo laikais, o Kristaus įvaizdžiu lengva manipuliuoti idėjiškai pavergtas sielas, todėl kartais atrodo, kad veikėjai yra tipiniai, iliustruojantys religijos praplautų smegenų zombius, kuriems lemta tiesiog susinaikinti patiems arba tapti aukomis. Pati istorijos kompozicija man patiko, ji daugiasiužetė, nors ir turi to banalokai hiperbolizuoto holivudinio trilerio atspalvio, pavyzdžiui, pornografines nuotraukas daranti kvaištelėjusi serijinių žudikų porelė koreliuojasi su egzaltuotai herojiškais Bonės ir Klaido įvaizdžiais.

 

Filme išlaikoma atmosfera, tačiau ties abejotina riba, jog viskas šiek tiek dirbtina, pavyzdžiui, policininkas aptinka sesers darytą pornografinę nuotrauką ir įsideda į kišenę, o toji nuotrauka būtinai suvaidins kokį nors lemiamą sprendimą. Ta prasme, filme detalės veikia literatūriniais atpažįstamais štampais ir tai stiprumo, dievaži, istorijai neprideda. Visgi visuminis vaizdas ir apraizgytas istorijų mazgas perteiktas gana plačiai. Po seanso galima susikomplektuoti ne vieną Biblijos mintį, kitaip sakant, pamokymą. Įdomūs žymių aktorių amplua ir siužetai, lėtoka įvykių eiga. Manau, ne vienam žiūrovui filmas patiks, nors jis toli gražu nėra originalus, tačiau kartais netgi holivudiniais siužetiniais trilerių vingiais galima sukalti neprastą istoriją.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keršto planas" / "Destroyer"

Sveiki,

Jau seniai nemačiau aktorės Nicole Kidman taip įdomiai ir savotiškai nugrimuotos kaip filme „Keršto planas“ (angl. Destroyer) (2018), kurioje ji atliko buvusios narkomanės ir alkoholikės, tapusios detektyve, vaidmenį. Filmą režisavo režisierė ir aktorė Karyn Kusama, kuri dar anuomet, pristačiusi fantastinį veiksmo filmą „Aeon Flux“ (2005) man nepadarė absoliučiai jokio įspūdžio, bet kas nesuteikia dar vieno šanso, kai į projektą pakviečia tokio kalibro aktorę kaip N. Kidman?

Visgi šiame niūriame filme slampinėjanti N. Kidman su vienu ir tuo pačiu odiniu švarkeliu ir apšepusiu peruku man priminė seną gerą kietą lesbietę, tačiau šioji detektyvė kuopia savo praeities lovį ir bando visomis išgalėmis sutvarkyti dukros Šelbės gyvenimą. Filmo pagrindas – socialinio dugno kriminalas, pagrįstas smurto ir keršto forma. Pasakojimas sukonstruotas chaotiškai, veikiant vienoje laiko erdvėje, bet nuolat nusikeliant į praeities įvykius, kurie pamažu paaiškina veikėjos elgseną ir sudėlioja biografinę istoriją... Visgi šiame niūriame filme viskas labai greitai pabosta. Režisierė bando išlaikyti trileriui būdingą ritmą ir vietomis jai tikrai pavyksta, pavyzdžiui, susišaudymo scena, kurioje pasirodo serialo „Juodoji našlaitė“ žvaigždė Tatiana Maslany, tačiau po to seka sunkus gumos tempimas, daugelis scenų tuštokos, ištęstos, nenusisekusios.

Apskritai kalbama, manau, kad šiam filmui išsiskleisti trukdė du pagrindiniai dalykai – režisūra ir scenarijus. Kai scenarijuje sudedama viskas, ką iš esmės kinas jau yra papasakojęs (motina, besivaikanti savo praeities ir trokštanti keršto už mylimojo nužudymą) ir kai tas scenarijus tiesiog vos kiek kitokiu rakursu bando, bet nepavyksta, išartikuliuoti viso to nors kiek kitoniškiau, tada reikia super talentingo režisieriaus, kuris gebėtų bent tą medžiagą surežisuoti netikėtai, tačiau ir filmo režisūra nėra aukšto pilotažo – daugelis dalykų bespalviai, beskoniai ir kerštaujanti motina atrodo truputį nuobodžiaujanti ir, tiesą sakant, nelabai įdomi nei kaip kerštaujanti asmenybė, nei kaip nevykusi motina. Kelios geresnės scenos neatperka blankoko visumos įspūdžio, o po neįprastu N. Kidman makiažu slepiasi iki galo taip ir neišnaudota aktorė, kuri atrodo, padarė viską, ką reikėjo, tačiau, kai scenarijus neįdomus, o režisūra be kibirkšties, tada belieka kas dešimt minučių tikrinti, ar filmas greit pasibaigs...

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu Tonya" / "I, Tonya"

Sveiki, skaitytojai,

Auksiniams gaubliams ir Oskarui nominuota biografinė drama apie amerikiečių dailiojo stiliaus čiuožėją Tonya Harding, pavadinamu filmu „Aš esu Tonya“ (angl. I, Tonya) (2017), daug kam tapo visai maloniu didžiojo kino reginiu, o tokio tipažo filmo pagrindiniai aktoriai dažniausiai būna nominuoti ir pelno pagrindinius kino apdovanojimus už geriausius vaidmenis. Sakoma, kad Tonya šeima pagrindiniame vaidmenyje patys pasirinko jaunosios kartos aktorę Margot Robbie vietoj Jennifer Lawrence, nes pastaroji neatrodė tokia graži kaip Margot.

Filmas spalvingas, nufilmuotas taip, kad atitiktų tiek kino gurmanų, tiek masinio kino žiūrovų skonį. Smarkiai šaržuojantis realiuosius asmenis, filmas greitai artėja prie tos ribos, kai galima nebesuprasti, ar realiai gali šitaip būti, ar visa tai kartais neprimena smagios parodijos. Ir jeigu ne tikslingai sukarpytos ir ritmiškai pajaustos juostos vietos dėl dramatiškų Tonya išgyvenimų, būtų galima pamanyti, kad visa tai pernelyg teatrališka. Kitą vertus, filmo tikslas nėra atkartoti istorinės tiesos, bet papasakoti smagią ir jautrią asmenybės kovą su savo įsitikinimais ir gyvenimiškosiomis kliūtimis istoriją. Dar kitaip sakant, principas kaip Volto Disnėjaus filmuose – įkvėpti žiūrovą pasijausti truputį geresniu ir kartu lygiuotis į personažą. Būtent personažą, o ne asmenybę, nes akivaizdu, kad filmas daugiau ar mažiau fikcija ir pateiktas per tam tikrą manipuliacinį kino meno perspektyvą – neslėpkime, šiek tiek pritraukiant ir pataikaujant žiūrovui.

Nepaisant visos juntamos sintetikos, filmas iš tų, kuriuos vis tiek žiūrime kai kada praverta iš nuostabos burna, nes visi tiek kino triukai labai suveikia ir paveikia žiūrovą. Istoriniai faktai, charakterio mums, lietuviams, ne tipiškumas leidžia kažin kuo žavėtis neapčiuopiamu, bet kažin, ar čia žavėtis reikia Tonyos auklėjimu, sunkiu darbu ar santykiu su sutuoktiniu? Nemanau. Visgi už kriminalinę filmo liniją, kai kurioziškai konkurentei Nensei suluošinamas kelias, kur kas įdomesnis atrodo ypač šaržuojantys Tonyos ir motinos santykiai. Motinos vaidmenį atlikusi aktorė Allison Janney pritrenkiamai šiame filme panaši į Tildą Swinton, kad vieną akimirką patikėjau, kad tai Tilda, bet... ir Alison atliko savo vaidmenį puikiai, kaip ir, beje, M. Robbie.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.5

Filmo anonsas:

Tikrieji filmo prototipai duoda interviu po filmo premjeros apie tikruosius įvykius:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: 'Marsietis" / "The Martian"

Sveiki, skaitytojai,

Vis grįžtu prie Ridley Scott filmų ir šįkart jo pats naujausias filmas – „Marsietis“ (angl. The Martian) (2015), kuris pasaulyje pelnė pripažinimą ir sėkmės tiek iš žiūrovų, tiek iš kino kritikų. Na, R. Scott šiaip sau lengvais filmais neužsiiminėja, jis kuria didingus kino projektus, todėl jis vienas iš tų banginių, kurie kuria apskritai rimtą ir didingą Holivudo kiną. Jo kosminiai hitai kaip „Svetimas“ ar „Prometėjas“ taip pat keliavo po kosmoso erdves ir leido pasinerti į fantastiškus pasaulius.

„Marsietis“, be jokios abejonės, dar vienas pavykęs R. Scott filmas apie kosmosą. Daug mokslinės fantastikos elementų, sudėtinga mokslinių faktų ir žinių gausa scenarijuje, bet nesijaučia, kad žiūrovas būtų perkrautas naujais terminais, nors toks pavojus tyko. Žmogų, paliktą Marse, manding, puikiai suvaidino Matt Damon. Analogiška šiuolaikinio Robinzono Kruzo istorija, tik šįkart ne viskas nuo nulio, o pasitelkiant mokslą ir Marse likusią įrangą, veikėjas pradeda kolonizuoti Marsą, sodindamas ant žmogaus išmato mišinio atrastas bulves ir pasitelkdamas visas žinias. Savaime suprantama, „paprastas“ žmogus būtų žuvęs „ant smūgio“, bet koks filmas be herojaus? 

Išties, „normalus“ žmogus mirtų iš išgąsčio arba nusižudytų, tačiau mūsų herojus, tiesiog tikras herojus ir jo istorija pernelyg nepaprasta. Jo gelbėjimo misija ir politika Žemėja išties audrina, tačiau, kad optimizmu trykšta vienišo žmogaus veidelis Marso platybėse, tai išties stebina. Iš kur tiek džiaugsmo, disko muzikos šioje išlikimo dramoje? Sužeista kontrastų kortomis, bet išvengta natūralumo. Aišku, filmas vis tiek daugiau ar mažiau įspūdingas – sudėtingas scenarijus, gelbėjimo operacija atvirame kosmose ir tiesiog daugybė gerų dalykų yra šiame filme, kurie tiesiog sakyte sako, jog daugelis iš mūsų priiminėdami tokius sprendimus pirmiausia penkis kartus nualptume. 

Daug gerų specialiųjų efektų, būrys žinomų aktorių, režisierius autoritetas, Marso sukurtas koloritas ir atmosfera – ir taip aišku, kad tai puikus fantastinis filmas, todėl įsitaisykite patogiai prieš žiūrėdami, nes atsiplėšti bus sunku.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela