Filmas: "Tornadų medžiotojai" / "Twisters"

 Sveiki,

 

Prisimenu vaikystėje tuos filmus, kai žmonės stengdavosi išgyventi vienokią ar kitokią stichiją, kuri sugriauna miestus ir gyvenimus. Pabaigoje kokia nors pagrindinė šeimynėlė ar įsimylėjėliai apsikabindavo, o mes, žiūrovai, atsikvėpdavome ir braukdavome ašarą, nes, supraskite, tiek daug įtampos ir išgyvenimų... Tie filmai veikdavo stebuklingai, nors, jeigu žiūrėčiau šiandien ką nors iš to laikotarpio, manau, nebeištverčiau tų šablonų ir banalybių, būtų tiesiog gaila laiko. Vienas naujausių panašaus turinio filmų yra „Tornadų medžiotojai“ (angl. Twisters) (2024), kurį režisavo korėjiečių kilmės režisierius Lee Isaac Chung.

 

Labai seniai nemačiau kokio nors filmo apie žmones, besiblaškančius kokioje nors griaunančioje stichijoje. Gali būti, kad sąmoningai vengdavau tokių filmų, nes, kaip žinia, retas kuris gali kalbėdamas apie išgyvenimo istorijas išvengti banalių siužetinių vingių. „Tornadų medžiotojai“ pasakoja apie po Oklahomos lygumas tornadus besivaikančius žmones. Iš vienos pusės – mokslininkų komanda, kuri tiria tuos baisius sūkurius, kuriuos bando pažaboti modernia technika, o iš kitos – seksualus tinklalaidininkas, tornadų kaubojus, kuris filmuoja savo tūkstantiniams sekėjams iš įvykių zonos, kaip jis su komanda smaginasi ekstremaliose situacijose. Žodžiu, šios dvi tarpusavyje konkuruojančios komandos su skirtingais ketinimais galiausiai apsijungia dėl vieno bendro tikslo. Dėmesio centre ne tik tornadai, įtampa dėl rizikos, bet ir mokslininkės Keitės bei narcizo Tailerio konkurencija, flirtas ir simpatija.

 

Žinote, kas šiame filme man nepatiko? Tas dvigubas scenarijus, kad būtinai reikia kokios nors „pasikapojimo“ porelės, būtinai jaunų, kurie seksualiai vienas kitam įžnybtų visokiose situacijose ir kurtųsi vidinis santykių tornadas, deja, nuspėjamas, nuobodus ir matytas daugelyje panašių filmų. Filme pagrindinį vaidmenį sukūrė „Ten, kur gieda vėžiai“ žvaigždutė Daisy Edgar-Jones, kurią pastaruoju metu itin mėgstu, ji tiesiog, atrodo, be didesnių pastangų myli kamerą ir į ją smagu žiūrėti. Ji turi kažko, kas prikausto, vietomis ir „Tornadų medžiotojuose“, nors jos vaidmuo ir nėra ypatingas.

 

Filmas įdomus nebent tuo, kad šį bei tą galima sužinoti apie pačius tornadus, o siužetas retsykiais priartėja prie įtampos, kada pradedi nerimauti dėl pagrindinių veikėjų, tačiau kvailiausia tai, jog filmas šabloniškai banalus, nes net žiūrėdamas, kaip beprotiškai jie elgiasi su stichija, esi 100 procentų tikras, kad Keitė ir Taileris, kad ir kas benutiktų, vis tiek išliks gyvi, nes juk... reikia pabaigoje po visų vargų žiūrovams pateikti romantinį susitaikymo bučinį. Tam tikra prasme, filmas balansuoja tarp įdomių dalykų, tačiau skandina žiūrovą iš anksto parengtame saugiame variante, kuris labiausiai, tikriausiai, ir liūdina. Visgi visumoje tai nėra prasčiausias filmas, jis užprogramuotas taip, kad jį galėtų žiūrėti iš nuobodulio ir paauglys, ir pensinio amžiaus sinefilė, o tai jau yra daug.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Ten, kur gieda vėžiai" / " Where the Crawdads Sing"

 Sveiki,

 

Be proto populiarios tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje Delios Owens knygos „Ten, kur gieda vėžiai“ (angl. Where the Crawdads Sing) (2022) ekranizacijos ilgai laukti nereikėjo. Prieš pat pandemijos paskelbimą pasirodęs romanas netrukus buvo išverstas į lietuvių kalbą ir jo tiražai pakartoti jau ne vieną sykį, o pačiame pasaulyje skaičiuojami milijoniniai šios knygos pardavimai. Tiesa, daug kas laukė ir pačios ekranizacijos. Pro mano akis vis praslysdavo filmo kūrimo naujienos, masinančios kuo greičiau iki jo pasirodymo perskaityti pačią knygą. Iš principo jos neskaičiau, nes knyga pasirodė pernelyg popsinė, bet tai nėra savaime blogai, nes „Ten, kur gieda vėžiai“ yra skirta masiniam skaitytojui ir su tuo viskas yra gerai. Kadangi filmas nereikalauja daug laiko, nusprendžiau pažiūrėti ekranizaciją, tad palyginimų su knyga, kurios neskaičiau, žinoma, nesitikėkite.

 

Istorija pasakoja apie pelkėse įsikūrusią šeimą XX amžiaus viduryje. Nuo smurtaujančio tėvo pirmiausia pabėga motina, o vėliau vienas po kito namus palieka vyresnėliai vaikai, kol galiausiai su tėvu lieka mažiausioji Kya (Kaja). Pastaroji vis gyvena baimėje ir stengiasi nesipainioti tėvui po kojom, tačiau yra priversta kęsti skurdą, vaikščioti basa ir murzina, atsisakyti lankyti mokyklą. Galiausiai Kają palieka ir pats tėvas, o mergaitė vienui viena, prasimaitindama iš mažos apylinių krautuvėlės jiems pristatydama austrių, nugyvena gražius 10 metų vis vengdama socialinių darbuotojų. Tiesą sakant, man gana sunku patikėti, kad toji mergina nugyveno gražius dešimt metų viena pelkių namelyje, nepatyrusi nei gyvačių įgėlimo, nei krokodilų antpuolio, nei motorinės valties sugedimo... Žodžiu, laimingai sekėsi tai laukinukei, nepaisant to, kad jos padėtis nepavydėtina.

 

Žodžiu, toliau seka kitas etapas, kuris paženklintas pirmųjų meilių, nusivylimų ir naivumo. Patikėjusi dviem jaunais ir seksualiais vyrukais ji atsiduoda jiems, nors žiūrovui ir nesunku patikėti, kuris iš jų tikrai ją myli, o kuris naudojasi. Visgi visa šita laukinukės prisijaukinimo istorija ganėtinai melodramatiška, primenanti pelenės ar muilo operos istoriją, tik šioji visa istorija papildomai „įvilkta“ į pagrindinę knygos detektyvinę istoriją, nes Kaja teisiama už žmogžudystę, todėl mintimis vis grįžta ir permąsto savo gyvenimą. Visgi toji teisminė istorija gana nuspėjama ir nuobodi, teisminis procesas veikiau labiau dėl formos ir jis, manding, kuriamos intrigos atžvilgiu pasimeta Kajos tikrojoje gyvenimo istorijoje.

 

Permąstant filmo visumą, norėtųsi pagirti vizualumą ir atmosferą, nes filmas gražiai nufilmuotas. Didžiausios mano pagyros pagrindinio vaidmens atlikėjai Daisy Edgar-Jones, kurią daug kas prisimena iš serialo „Normalūs žmonės“ ar siaubo trilerio „Šviežia“. Šiaip filmas harmoningai išlaiko dramos, tragizmo ir melodramos istorijų balansą, nors yra banalių Kajos sprendimų dėl santykių, tačiau tai motyvuota, nes visko, ko išmoko apie gyvenimą, kaip ji pati sako, mokėsi iš gamtos, o ne žmonių. Graži ir vykusi pati filmo pabaiga, istorijos užbaigimas, kuris cikliškai sietinas su gamtos ritmu, gyvenimo ir neišvengiamu mirties faktu. Šiaip šią ekranizaciją laikyčiau ganėtinai sėkminga ir filmas ganėtinai pavykęs, nors kino kritikai ir nepagailėjo aštresnių žodžių. Bet ar nebus čia taip pat kaip su „50 pilkų atspalvių“ ekranizacija? Kuo knyga populiaresnė, tuo sunkiau įtikti žiūrovui ir kritikams ekranizuojant medžiagą, nes lūkesčiai kartais plyšta per siūles.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šviežia" / "Fresh"

 Sveiki,

Žinote tuos vėlyvus vakarus, kada atsigulus į lovą renkamės tokį filmą, kurį žiūrint nebūtų gaila prisnūsti, o gal ir visai užmigti? Būtent to ir tikėjausi pasirinkęs Mimi Cave režisuotą siaubo trilerį su komedijos elementais „Šviežia“ (angl. Fresh) (2022). Istorija pasakoja apie jauną merginą, kuri nekenčia pasimatymų, tačiau vaikšto į juos ir kaskart nusivilia, bet vieną vakarą ji daržovių skyriuje sutinka malonųjį Stivą, su kuriuo ima susitikinėti. Galiausiai Stivas nusiveža į atokią vietą jai parodyti savo viengungiško būsto, nė neįtardama, kad galbūt gali niekada ir nebegrįžti...

Gerai! Labai gerai! Miegas labai greitai dingo, nes šį filmą buvo tiesiog labai įdomu žiūrėti, tiesą sakant, jis mane prarijo. Visų pirma, puiki toji aktorė Daisy Edgar-Jones, kuri atliko pagrindinį Nojos vaidmenį. Scenarijus įtraukiančiai puikus, o pasirinktas pasakojimo tonas, atmosfera atrodo visumoje ganėtinai originaliai. Garso takelis, meilės dainos ir kaskart apipjaustomos moterys sukuria makabrišką skerdiko Donžuano siaubą. Tai tikrai geriau, nei „Pjūklas“. Žiūrėdamas vis galvojau, kur tos elegantiškos vakarienės su žmogienos kepsniais prie žvakių šviesos, kalbant inteligentiškai, bet su pabrėžtina psichologine įtampa, man matytos? Ogi būtent per „Kanibalą“, kai A. Hopkinso sukurtas veikėjas šakute kabina dar gyvo vyruko smegenis ir jomis mėgaujasi. Visgi pagrindinis veikėjas Stivas neprimena žmogėdros, jis iš pažiūros netgi komiškai humaniškas, tikras žmogaus mėsos gurmanas.

Ieškodamas, su kuo dar galėčiau palyginti šio filmo keistumą ir žanrinį mikstūrą, prisiminiau ir per Kino pavasarį rodytą prancūzų režisierės Julia Ducournau filmą „Šviežiena“ (2016), kur jauna mergina negali atsispirti žmogienai. Visgi „Šviežia“ kiek kitoks, tai kartu ir įkaitų drama. Merginos rūsyje po kiekvienos operacijos netenka vis daugiau kūno, todėl išnykimo būsena, jog tavo organus ir audinius pardavinėja seksualus pagrobėjas, atrodo neįtikėtinai. Nepaisant to, kad man labai nepatiko pabėgimo finalas, kuris priminė tipinius „Helovyno“ filmo „bėgu-rėkiu-krentu“ klišes, nereikia pamiršti, kad filmas kartu perauga į finalinę tokių filmų parodiją. Ir tai keista, nes ką tik pasiekta filmo įtampa ir kulminacija keičia kryptį ir išskysta, tampa net nuspėjama. Bet vis tiek filmas geras ir įtraukiantis, neprailgo nė viena minutė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela