Sveiki,
Be proto populiarios tiek
Lietuvoje, tiek visame pasaulyje Delios Owens knygos „Ten, kur gieda vėžiai“
(angl. Where the Crawdads Sing) (2022) ekranizacijos ilgai laukti nereikėjo.
Prieš pat pandemijos paskelbimą pasirodęs romanas netrukus buvo išverstas į
lietuvių kalbą ir jo tiražai pakartoti jau ne vieną sykį, o pačiame pasaulyje
skaičiuojami milijoniniai šios knygos pardavimai. Tiesa, daug kas laukė ir
pačios ekranizacijos. Pro mano akis vis praslysdavo filmo kūrimo naujienos,
masinančios kuo greičiau iki jo pasirodymo perskaityti pačią knygą. Iš principo
jos neskaičiau, nes knyga pasirodė pernelyg popsinė, bet tai nėra savaime
blogai, nes „Ten, kur gieda vėžiai“ yra skirta masiniam skaitytojui ir su tuo
viskas yra gerai. Kadangi filmas nereikalauja daug laiko, nusprendžiau
pažiūrėti ekranizaciją, tad palyginimų su knyga, kurios neskaičiau, žinoma,
nesitikėkite.
Istorija pasakoja apie
pelkėse įsikūrusią šeimą XX amžiaus viduryje. Nuo smurtaujančio tėvo pirmiausia
pabėga motina, o vėliau vienas po kito namus palieka vyresnėliai vaikai, kol
galiausiai su tėvu lieka mažiausioji Kya (Kaja). Pastaroji vis gyvena baimėje
ir stengiasi nesipainioti tėvui po kojom, tačiau yra priversta kęsti skurdą,
vaikščioti basa ir murzina, atsisakyti lankyti mokyklą. Galiausiai Kają palieka
ir pats tėvas, o mergaitė vienui viena, prasimaitindama iš mažos apylinių
krautuvėlės jiems pristatydama austrių, nugyvena gražius 10 metų vis vengdama
socialinių darbuotojų. Tiesą sakant, man gana sunku patikėti, kad toji mergina
nugyveno gražius dešimt metų viena pelkių namelyje, nepatyrusi nei gyvačių
įgėlimo, nei krokodilų antpuolio, nei motorinės valties sugedimo... Žodžiu,
laimingai sekėsi tai laukinukei, nepaisant to, kad jos padėtis nepavydėtina.
Žodžiu, toliau seka kitas
etapas, kuris paženklintas pirmųjų meilių, nusivylimų ir naivumo. Patikėjusi
dviem jaunais ir seksualiais vyrukais ji atsiduoda jiems, nors žiūrovui ir
nesunku patikėti, kuris iš jų tikrai ją myli, o kuris naudojasi. Visgi visa
šita laukinukės prisijaukinimo istorija ganėtinai melodramatiška, primenanti
pelenės ar muilo operos istoriją, tik šioji visa istorija papildomai „įvilkta“
į pagrindinę knygos detektyvinę istoriją, nes Kaja teisiama už žmogžudystę,
todėl mintimis vis grįžta ir permąsto savo gyvenimą. Visgi toji teisminė
istorija gana nuspėjama ir nuobodi, teisminis procesas veikiau labiau dėl
formos ir jis, manding, kuriamos intrigos atžvilgiu pasimeta Kajos tikrojoje
gyvenimo istorijoje.
Permąstant filmo visumą, norėtųsi
pagirti vizualumą ir atmosferą, nes filmas gražiai nufilmuotas. Didžiausios mano
pagyros pagrindinio vaidmens atlikėjai Daisy Edgar-Jones, kurią daug kas
prisimena iš serialo „Normalūs žmonės“ ar siaubo trilerio „Šviežia“. Šiaip
filmas harmoningai išlaiko dramos, tragizmo ir melodramos istorijų balansą,
nors yra banalių Kajos sprendimų dėl santykių, tačiau tai motyvuota, nes visko,
ko išmoko apie gyvenimą, kaip ji pati sako, mokėsi iš gamtos, o ne žmonių.
Graži ir vykusi pati filmo pabaiga, istorijos užbaigimas, kuris cikliškai sietinas
su gamtos ritmu, gyvenimo ir neišvengiamu mirties faktu. Šiaip šią ekranizaciją
laikyčiau ganėtinai sėkminga ir filmas ganėtinai pavykęs, nors kino kritikai ir
nepagailėjo aštresnių žodžių. Bet ar nebus čia taip pat kaip su „50 pilkų
atspalvių“ ekranizacija? Kuo knyga populiaresnė, tuo sunkiau įtikti žiūrovui ir
kritikams ekranizuojant medžiagą, nes lūkesčiai kartais plyšta per siūles.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 43/100
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą