Filmas: "Margarita – Šiaurės karalienė" / "Margrete den første" / "Margrete Queen of the North"

 Sveiki, skaitytojai,

Pastatyti gerą istorinę kostiuminę dramą nėra taip jau lengva, nes diduma filmų remiasi viduramžių (jeigu kalbame apie šį laikotarpį) stiliumi: pilys, apranga, muzika... Daug ką šiandien galima padaryti kompiuterine grafika. Danų režisierė Charlotte Sieling ėmėsi išties provokuojančio iššūkio – atkurti XIV a. pabaigos ir XV a. pradžios Skandinavijos šalių (Danijos, Norvegijos, Švedijos) buvusią Kalmaro sąjungą, kurią labiausiai tuo metu išlaikyti ir sutvirtinti pavyko danų karalienei Margaritai I-ajai. Apie jos valdymo epizodą sunkmečiu istorija perteikta filme „Margarita – Šiaurės karalienė“ (dan. Margrete den første) (2021).

Tiesą sakant, šį filmą pasižiūrėjau dėl pritrenkiančios danų aktorės Trine Dyrholm, kurios karjerą seku jau labai ilgai, todėl bet kokį filmą, koks mane pasiekia, visada stengiuosi sąžiningai pažiūrėti. Kita priežastis – praplėsti istorines žinias apie  Kalmaro sąjungą ir pažiūrėti, kokiais būdais anuomet moteris sugebėjo išlaikyti trijų šalių aljansą. Kitaip sakant, tikėjausi preciziškai feministinėmis gairėmis paryškintą moters valdovės problematiką. Iš esmės, ko tikėjausi, tą daugmaž ir gavau.

Pagrindinis istorinis įvykis, kuris, beje, užfiksuotas ir dokumentuose, yra po 15 metų atsiradęs tariamai tikrasis Margaretos sūnus, tikrasis karalius, kuris neva buvo žuvęs kovodamas su vokiečiais. Skandinavus puola kryžiuočių vokiečių ordinas, tad norėdami skandinavai atsilaikyti bando per santuoką sudaryti sąjungą su Anglija. Erikas, netikras Margaretos sūnus, užėmęs velionio sostą, turi vesti Filipą, mažą anglų princesę mergaitę ir tokiu būdu pritraukti anglus palaikyti danus ir likusius skandinavus kovoje su vokiečiais. Filme vaizduojamas atsiradęs sūnus ne tik užsitraukia Eriko pavydą ir pyktį, bet ir leidžia atsiskleisti Margaretos motiniškiems instinktams. Iš esmės filmo fokusas labai paprastas: atskleisti prieštaringą Margaretos pasirinkimų tarp motinystės ir politikės konfliktą, parodyti jos apgalvotus ir logiškai pagrįstus žingsnius, pasiaukojimą dėl sąjungos.

Filmas išties labai lėtų apsukų ir, atrodo, lyg pastatytas ne tiek rekonstruojant istorinius įvykius, kiek pagal pjesės vyksmo šabloną. Mes savo literatūroje turima Krėvės „Skirgailą“, Sruogos „Milžino paunksmę“ bei Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ – šiose istorinėse poetinėse dramose būtent taip kaip šiame filme dėmesys sutelktas į iškilių monarchų vidinius konfliktus, asmeninės laimės paaukojimą dėl politinių šalies, tautos interesų. Margareta paaukoja savo atsiradusį sūnų, filme tai parodoma kaip nekvestionuojama auka sąjungos labui, nors filmo pabaigoje ir pateikiama, jog niekada niekas nepatvirtino, ar paaukotasis buvo tikrasis Margaretos sūnus, ar priešų politinė figūra, todėl galima daryti prielaidą, jog filmas visgi romantizuoja ir idealizuoja Margaretos auką taip, kaip iš esmės įprasta istorinėse dramose, o kaip ten buvo iš tikrųjų, vienas Dievas težino.

Filmas gražiai ir sutelktai pastatytas, jame nėra batalinių scenų, grandiozinių mūšių. Priešingai – tai pilies intrigų ir karalienės vidinių konfliktų drama, kokią nesunkiai kiek kitomis priemonėmis galima pastatyti ir teatre. Žinoma, šio filmo pasididžiavimas yra sutelkta, išjausta ir gerai perteikta aktorės Trine Dyrholm sukurtas personažė, kuri nepalieka abejingų. Turime mes ir Cate Blanchett sukurtą Elžbietos pirmosios gyvenimo ir valdymo istoriją, dabar turime ir Danijos karalienės Margaretos istoriją, perteiktą masinio žiūrovo akims.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/10

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džeikobo kopėčios" / "Jacob's Ladder"

 Sveiki,

Būsiu labai sąžiningas sau ir kitiems: man sunku žiūrėti senus komercinio braižo amerikiečių filmus, kurie formavo estetinius ir gero kino kanonus vyresnio amžiaus žiūrovams. Pastaraisiais gana dažnai nusiviliu, nes regiu juose šabloniškumą, pasenusias ir jau kine kiču virtusius štampus, nors galbūt kaip tik vienas ar kitas kultinis filmas anuomet buvo novatoriškas ir įdomus, daręs įtaką kino raidai. Kitą vertus, nesu senojo kino priešininkas, man iki šiol labai įdomūs Tarkovskio, Hitchcocko, Bergmano šedevrai. Gal per daug kiek tikėjausi iš Adrian Lyne pastatyto filmo „Džeikobo kambarys“ (angl. Jacob's Ladder) (1990), kuris vyresniajai kartai reiškia vieną įdomesnių to laikotarpio mindfuck vadinamųjų filmų.

Istorija pasakoja apie Vietnamo kare dalyvavusį Džeikobą, kuris netekęs sūnaus ir išsiskyręs su žmoną stengiasi palaikyti gerus santykius su nauja moterimi. Tačiau pagrindinis veikėjas nėra normalus, Vietname patirtos traumos persekioja jį sapnuose ir tikrovėje. Visai netrukus jis pajunta, jog nebegali ne tik atskirti sapnų pasaulio nuo realiojo, bet ir pradeda regėti siaubingus dalykus: traukiniuose jam vaizduojasi demonai ir ateivius primenančios būtybės, kurios jį pradeda persekioti, gyvieji ir mirusieji susimaišo jo tikrovėje, tačiau Džeikobas netrukus išsiaiškina, jog ne jis vienas tai išgyvena, bet ir likę gyvi jo draugai iš Vietnamo karo...

Filmas remiasi pasakojimais apie tai, kad amerikiečių kareiviams, kad šie taptų bebaimiais kiborgais, buvo teikiami adrenaliną keliantys ir tikrovę iškreipiantys narkotikai. Pastarieji buvo tokie stiprūs, kad paveikė psichiką tų, kurie išliko gyvi, o padariniai liko visam gyvenimui. Galima sakyti, kad šiame filme nėra nieko siaubingai mistiško, kad visa šokanti Džeikobo tikrovė iš vienos perspektyvos tėra pakrikusios psichikos padarinys, bandymai kine originaliai kalbėti apie traumuotų karių patirtis. Kitą vertus, filmo montažas gerai sukarpytas ir sudėliotas pagal mindfuck struktūrą, todėl tik galiu įsivaizduoti kokį poveikį filmas padarė tuometiniam žiūrovui ir amerikiečių kariams, kurie tapatinosi su šiuo filmu. Istorijoje nemažai stalkeriškos nuojautos, atmosferos, tačiau jis perteiktas su 90-ųjų komerciniam kinui būdingu žiūrovišku lengvumu. Filmas nėra prastas, jį galima lengvai pasižiūrėti kaip neblogą anų dienų nostalgijas keliantį reliktą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Abizu prakeiksmas" / "The Offering"

 

Sveiki,

Visgi turiu silpnybę prastoms ir vidutinėms siaubo filmo peržiūroms, o vienas naujausių tokių –  Oliver Park režisuotas „Abizu prakeiksmas“ (angl. The Offering) (2022), kurių kasmet sukuriama ne viena dešimtis, tačiau vis tiek nepraranda savo kino nišos populiarumo.

Istorija pasakoja apie šiuolaikinėje Amerikoje gyvenančius žydus. Skolų kamuojamas Arturas su nėščia moterimi (ne žyde) Klara svečiuojasi pas savo pasiturintį tėvą. Arturo šeima labai žydiškai religinga, bendruomenė turi senas tradicijas, kurios pilnos ne tik religinių apeigų, bet kai kas užsiima okultizmu. Įdomiausia, kad didžiuliame Bruklino rajoną primenančiame name šeima turi ne tik didelius namus su gausybe senovinių kambarių, bet namo rūsyje įsirengę morgą, kuriame laiko žydų lavonus. Pastaruosius šeima ruošia laidojimo apeigoms: apiprausia, perrengia, o kai reikia, iš krūtinės ištraukia ir styrantį peilį, todėl verslas atrodo mažų mažiausiai kraupus, turint galvoje, kad viršutiniuose aukštuose šeima nuo seno gyvena įprastą amerikiečių žydų gyvenimą.

Istorija pasakoja apie iš kūno į kūną keliaujantį demoną, kuris vieno okultisto žydo buvo įkalintas amulete. Pastarąjį netyčia Arturas šeimos morge sudaužo ir nė pats nežinodamas išleidžia blogį, kuris taikosi ne tik į jį patį, bet ir besilaukiančią žmoną su kūdikiu... Tik ar Arturas yra pasiruošęs paaukoti save ir apsaugoti šeimą nuo demono?

Šiaip filme įdomiausia lieka egzotiškai perteikta žydų religinė kultūra ir glaudi bendruomenė, pats pastatas ir jame vaizduojamas įprasto gyvenimo sugretinimas su rūsyje įrengtu morgu. Visa kita atrodo labai kine nudėvėta ir neoriginalu. Visi siaubo triukai, okultizmo ritualai, dokumentinės juostos pavaizdavimas, demono apsėdimas, nors filme ir nėra jaukiai perteikiami, tačiau viskas itin nuspėjamai šabloniškai. Pradedant pagrindinių veikėjų charakteristika, kuri gali suerzinti įsigalėjusiais plokščiais stereotipais, pvz., Arturo įsiskolinimas, nėščiosios kaip pažeidžiamuosios moters įvaizdis, mergaitės vaiduoklės-demonės žaidimai su slėpynėmis, netikėtai mirusiosios vėlės pasirodymas tarsi ji būtų gyva... Filmo kūrėjai kaip velnias kryžiaus vengia bet kokio originalumo, eksperimentavimo, gyvumo. Iš kitos pusės nėra ko norėti, filmas užsakomojo pobūdžio, kuris tiks nebent foniniam vakarui, kada negaila su picos gabalu ant storėjančio pilvo užmigti istorijai vos tik įpusėjus.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: J. Tumasonytė "Naujagimiai", V. Kulvinskaitė "Keturi", V. Woolf "Bangos", W.Szymborska "33 eilėraščiai" Y. Herrera "Meksikos trilogija"

 

Sveiki,

Kadangi paskutiniuoju metu bijau storų knygų ir dėl intensyvių darbų bijau, kad neįveiksiu arba pabos skaityti, užmesiu visai gerą literatūrą, todėl šįkart užsisakydamas knygas padariau du sprendimus: 1) plona, efektinga, trumpa knyga turėtų sukelti ne mažesnį skaitymo malonumą; 2) bandau susigrąžinti lietuvių grožinės literatūros lauką (pastarieji keleri metai buvo apleisti).

Džiaugiuosi, jog per pastaruosius kelerius metus pasirodė net trys Virginios Woolf knygos, kurios nebuvo išverstos. Naujausioji „Bangos“ buvo bene labiausiai laukiamas pasirodymas iš Woolf repertuaro.

Net nebandysiu skųstis, kada reiks visa tai suskaityti.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Virginia Woolf "Bangos", "Ponia Delovėj", "Tarp veiksmų", "Naktis ir diena", "Orlanda(s)"

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Jurga Tumasonytė "Naujagimiai", "Undinės", "Remontas", "Dirbtinė muselė"

 
Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Jaroslavas Melnikas "Adata", "Te visad būsiu aš", "Tolima erdvė", "Maša, arba Postfašizmas", "Anoreksija"

 
Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Andrej Tarkovskij "Įamžintas laikas"

 Andrej Tarkovskij. „Įamžintas laikas“ – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – p. 312.

Sveiki, praeiviai ir knygų skaitytojai,

„Taigi kinas, kaip ir bet kuris kitas menas, turi savitą poetinį pavidalą ir savo paskirtį, savo likimą – jis atsirado, kad išreikštų specifinę gyvenimo, Visatos dalį, kuri ligi tol nebuvo įprasminta ir negalėjo būti išreikšta kitais meno žanrais (p. 119).“

Pernai, balandžio 4 dieną, rusų režisierius Andrej Tarkovskij (1932-1986) būtų minėjęs savo 90 metų jubiliejų, tačiau likimas lėmė jam mirti už Sovietų Sąjungos ribų, saviškoje tremtyje dėl kūrybos, Prancūzijos priemiestyje taip ir nepastačius pagal Šekspyro dramą „Hamletas“ aštuntojo savo filmo. Prieš pats Rusijos įsiveržimą į Ukrainą lietuviškai pasirodė jo tikriausiai reikšmingiausias veikalas Įamžintas laikas (rus. Запечатленное время) apie kino meno koncepciją, o knygą į lietuvių kalbą išvertė Dalia Saukaitytė. Kaip Audrius Ožalas apžvelgdamas anų metų knygų derlių pastebėjo, Įamžintas laikas nebuvo labai skaitoma knyga, nors Tarkovskio kino gerbėjų Lietuvoje nemažai. Savaime supranta, nes šiomis dienomis rusų kultūra ir menas yra sankcionuojami dėl karo politikos. Visgi ištikimiausi Tarkovskio gerbėjai, kino pasaulio žmonės tikriausiai nepraleido (arba dar tik skaitys) šią knygą ir kaip mokslinę literatūrą, ir kaip kino meno vadovėlį.

Visgi derėtų pabrėžti, kad pats Andrej Tarkovskij (toliau vartosiu sulietuvintus autoriaus asmenvardžius t. y. Andrejus Tarkovskis) žinomas kaip kūrėjas, kuris priešinosi ideologiniam sovietiniam menui, jo formoms ir užsakomajam „teisingo“ meno turiniui. Žinoma, dėl to buvo ne tik ujamas sovietinio laikotarpio kritikų, bet dažnai stabdomas su naujais kino projektais, todėl paskutiniuosius savo filmus „Nostalgija“ ir „Aukojimas“ sukūrė Italijoje ir Švedijoje, ir daugiau niekada negrįžo į Sovietų Sąjungą, mirė nuo vėžio savotiškoje tremtyje, nes sovietinėje tikrovėje nebegalėjo kurti, kamavo ir tėvynės ilgesys, už geležinės uždangos palikta šeima. Tai įdomu, nes Tarkovskis pasaulyje visur buvo pripažintas, išskyrus pačios Sovietų Sąjungos, todėl nederėtų jo meno ir šios knygos laikyti rusų plačiąja prasme kultūros dalimi, priešingai – tai tyli rezistencinė kūryba, maištas prieš sistemą, nors Tarkovskis niekada sąmoningai to nedarė ir kalbėdamas apie savo filmus šioje knygoje nepolitizuoja. Tiesa, šioje knygoje, kuri galimai buvo cenzūruota (kas ten žino?) beveik nekritikuojama sovietinė sistema ir tik subtiliomis užuominomis bylojama apie jo kūrinių atmetimą, ilgas prastovas tarp kino projektų, prastus vertinimus tuometinėje spaudoje.

Knygos trumpą įžangos žodį publikuoja Narius Kairys, o pačią knygą sudaro devyni skyriai su A. Tarkovskio pabaigos žodžiu. Tarp skyrių rasite nemažai įvairių fotografijų, daugelis jų – tai kadrai iš Tarkovskio septynių filmų: „Ivano vaikystė“ (1962), „Andrejus Rubliovas“ (1969), „Soliaris“ (1972), „Veidrodis“ (1975), „Stalkeris“ (1979), „Nostalgija“ (1983), „Aukojimas‘ (1986). Kaip pats autorius ne kartą pažymį, šią knygą jis pradėjo rašyti dėl gaunamų pačių įvairiausių žiūrovų laiškų ir savirefleksijos, kuri padėtų sukristalizuoti ir suvokti savo kūrybos ištakas ir kino sampratą, kūrybos evoliuciją. Rašymo stilius balansuoja tarp bandymo moksliškai, bet savitai pasižiūrėti ne tik į savo kūrybą, bet ir konceptualiai į kino meną, todėl bent jau pirmojoje knygos pusėje labiau jaučiamas struktūralizmas ir teorizavimas, kas, savaime aišku, bus aktualiausia išskirtinai kino meno žmonėms.

Antroji knygos dalis man nepalyginai įdomesnė, nes Tarkovskis leidžiasi konkrečiai į savo filmų interpretavimo galimybes, per savo filmus pateikia aiškias kūrybos dirbtuvės išklotines, tad knyga gali daug ką paaiškinti ieškantiems ir bandantiems suprasti tarkovskiško kino raišką ir prasmes. Įdomu tai, kad Tarkovskis savo kiną labiau supaprastina nei žiūrovas, kuris visur stengiasi įžvelgti simbolių ir metaforų prasmes. Autorius įžemina savo filmus, sakydamas, kad didžiausia jo filmų misija yra byloti tiesą ir tik tiesą, atsisakant kičo ir jau tuo metu susiformavusio komercinio kino klišių. Kitą vertus, paneigdamas, jog jo kino kalba metaforiška, kitame skyriuje aiškina savo filmo simbolius, pavyzdžiui, žvakės nešimo sceną „Nostalgijoje“ arba raganos reikšmę filme „Aukojimas“. Knygoje veriasi nemažai prieštaringumo ir kategoriškumo, kuris tikriausiai suprantamas ir pateisinamas kaip atsakas (atsikirtimas tarp eilučių kritikų argumentams): „... ir menininkas turi teisę kurti tik tada, kai kūryba yra jam gyvybinis poreikis (p. 246).“ Knygoje daug suabsoliutintų teiginių, ką privalo ir ko neprivalo menininkas, o tai šį bei tą pasako apie Tarkovskio reiklumą ir preciziškumą.

„Todėl man visiškai nesuprantama vadinamoji menininko „laisvės“ ir „nelaisvės“ problema. Menininkas nelaisvas visada. Nėra nelaisvesnių žmonių už menininkus. Jie sukaustyti savojo talento, savosios paskirties – tarnauti savo talentui ir drauge žmonėms. Kita vertus, menininkas laisvas pasirinkti galimybę: kuo visapusiškiau realizuoti savo talentą ar parduoti sielą už trisdešimt sidabrinių. Ar ne su savo vaidmens ir savo paskirties suvokimu siejosi visi dvasiniai Tolstojaus, Dostojevskio, Gogolio blaškymaisi? (p. 212).“

Vienas įdomiausių Tarkovskio požiūrio į kiną aspektų knygoje buvo kritika daugelio vertinamai Kulešovo ir Eizenšteino kino sampratai, kuri, anot Tarkovskio, atkerta tikrą tiesos bylojimą kine. Apskritai Tarkovskio filmams būdingi ilgi kadrai, tam tikras filosofinis teatrališkumas, o montažo dinamiką autorius vertina įtariai ir priskiria masinio kino manieringam pataikavimui. Kitą vertus, pas Tarkovskį kine dažnai pasakojama giliamintiškai ir labai romiai, tad autorius neslepia, jog šį polėkį randa japonų haiku kūryboje, kuri artima režisieriaus tikrovės pertikimo būdui: „Haiku savo vaizdus išaugina taip, kad jie nereiškia nieko, galutinės jų prasmės nutverti neįmanoma. Tai yra: jo vaizdas tuo tiksliau atitinka savo paskirtį, kuo įmanomiau įsprausti jį į kokią nors sąvokinę abstrakčią formą (p.146).“ Nors knygoje autorius daug kalba apie literatūros įkvėptą kiną ir sąsajas su rašytiniu žodžiu, tačiau pretenzingai kartu pažymi, jog kinas nėra įvairių meno šakų suplakta sintezė ir pabrėžia kino meno savarankiškumą su jam būdinga raiškos ir prasmės koncepcija. Būtent tą koncepciją jis ir stengiasi perteikti ryškindamas mintį, jog kinas yra ne žodinis, o vaizdų menas, kuris „užkonservuoja“ laiką ir todėl byloja, dokumentuoja praeities įvykius kaip niekas kitas tiksliausiai iš visų menų.

Andrej Tarkovskij

Knygoje taip pat rasite nemažai informacijos ir aliuzijų į Tarkovskio kino darbo užkulisius. Štai vienas mano mėgstamiausio Tarkovskio filmų „Veidrodis“ buvo pragariškai ilgai montuojamas, nes režisieriui ir jo darbo komandai niekaip nepavyko sudėti rišlaus pasakojimo. „Filmo dalys pradėjo sąryšingai funkcionuoti, tarsi sujungtos bendros kraujotakos sistemos. Kai salėje žiūrėjau šį nevilties pagimdytą variantą, filmas gimė mūsų akyse. Dar ilgai po to negalėjau patikėti šituo stebuklu. Kad filmas susiklijavo (p. 160).“ Arba, pavyzdžiui, atvirauja apie „Stalkerio“ paslaptingos Zonos aiškinimus: „Kai girdžiu tokius klausimus, mane apima įsiūtis ir neviltis. Zona, kaip ir viskas mano filmuose, nieko nesimbolizuoja: Zona yra Zona, tai gyvenimas, kurį perėjęs žmogus arba sugniūžta, arba atsilaiko. Ar atsilaikys, priklauso nuo jo orumo, jo gebėjimo atskirti, kas svarbiausia, o kas laikina (p. 254).“

Režisierius taip pat knygoje atvirauja ir apie darbą su savo filmo aktoriais, reiškia jiems simpatiją, aptaria, kuo skiriasi teatro ir kino aktorius bei išduoda, kad filmuodamas, pavyzdžiui, „Veidrodį“ aktoriams neatskleidė galutinio scenarijaus, nes troško, jog veikėjai nežinotų savo ateities ir gyventų filmo medžiagos tikrovėje, o teatro aktoriui, kuris savo vaidmenį fokusuoja į baigtinį idėjinį rezultatą, sunku pasiduoti nežinomybei. „Veidrodžio“ filmavimo aikštelė tapo aktoriams ir režisieriui gyvenamąja vieta, senasis Tarkovskio namas atstatytas pagal prisiminimus nuo pamatų, šalia laukai vėl užsėti grikiais ir t. t. – apie tai, ko dažnas mes nepagalvojame žiūrėdami „Veidrodį“.

Mes, lietuviai, labai didžiuojame, jog filme „Soliaris“ pagrindinį vaidmenį sukūrė Donatas Banionis, tačiau Tarkovskis atskleidžia ir nemielą darbą su šiuo aktoriumi pusę, kadangi jis susiformavęs ir patyręs teatro aktorius, nepasiduodantis Tarkovskio darbo specifikai: „Tačiau Kelvino vaidmuo Banioniui labai pavyko, ir aš dėkoju likimui, kad šį vaidmenį atliko būtent jis. Tačiau buvo neįtikėtinai sunku. Analitinio mąstymo aktorius mano žinantis, koks bus filmas arba, išstudijavęs scenarijų, bent jau kankinamai stengiasi įsivaizduoti jo baigtinį pavidalą. Tokiu atveju jis pradeda vaidinti „rezultatą“, tai yra tarsi vaidmens koncepciją – ir paneigia pačią kinematografinio vaizdo kūrimo idėją (p. 191).“ Visgi iš patyrusių aktorių anuomet buvo sunku pareikalauti užmiršti analizuoti, juk daugiau ar mažiau visi buvo išugdyti pagal Stanislavskio aktorinę mokyklą.

Andrejus Tarkovskis labai mylėjo ir vertino aktorių Anatolijų Solonicyną, kuris pasirodė beveik visuose jo filmuose, kurie buvo filmuojami Sovietų Sąjungoje. Jis taip pat buvo numatęs jam vaidmenų ir užsienyje filmuotuose filmuose, tačiau jau filmuojant Italijoje „Nostalgiją“ jį pasiekė liūdna žinia, jog Solonicynas mirė nuo plaučio vėžio. „Jis mirė nuo ligos, kurios atsikratė Aleksandras ir kuri po kelerių metų užklupo mane patį (p. 282).“ Aleksandras – tai pagrindinis veikėjas iš filmo „Aukojimas“, kurio vaidmenį aktorius turėjo atlikti, pastarasis turi permiegoti su ragana, kad pasveiktų. Išties neįtikėtinas, kone magiškas trinaris sutapimas: Solonicynas miršta nuo plaučių vėžio, o nuo šios ligos miršta veikėjas, kurį jis turėjo suvaidinti, o galiausiai ir pats Andrejus Tarkovskis miršta nuo tos pačios ligos. Labai norėjosi daugiau apie Tarkovskio asmeninę būklę, nes akivaizdu, jog paskutinieji skyriai rašyti jau „tremtyje“, netgi ligos patale, tačiau asmeninė būklė daugiau šioje knygoje nereflektuojama.

Įamžintas laikas – knyga, kuri įdomi ir kaip tarkovskiška kino samprata ir kaip tam tikra stalkeriška kelionė per režisieriaus filmų dirbtuves. Ši knyga padeda daug ką iššifruoti, suvokiant ir supaprastinant Tarkovskio filmų prasmes, apie kurias patys žiūrovai prikūrė ir priskaldė nemažai mitų. Visgi knygoje išryškėja ir tam tikros paties Tarkovskio prieštaros, kiek dirbtinė (savi)įtaiga aiškinant, kad jo kine metaforiškumo ir simbolikos beveik nėra. Jo kinas daug kur remiasi tikrovės ir sapno sąlyčiais, tačiau Tarkovskis visa tai bando paversti gryniausia materialia tikrove ir tarsi suvaro kuolą į žiūrovo širdį, kuris paskendęs jo filmo tikrovėje viską perdėtai sakralizuoja ir mistifikuoja. Gal iš tikrųjų A. Tarkovskis tik bando išsisukinėti nuo to užsiimdamas konceptualizavimu kaip savitaiga? Gal iš tikrųjų sapnas ir tikrovė režisieriui buvo taip suaugę vienas į kitą kaip žolė į žemę, kad nebelieka nieko mistiško, tik vaizdai bylojantys kino genijaus nedalomą tikrovės pajautą? Knyga neatsako į šiuos klausimus, kai ką išgrynina, tačiau žiūrovą ir skaitytoją palieka su kitais neatsakytais klausimais.

Jūsų Maištinga Siela 

Vinilinė plokštelė: Lana Del Rey – Did You Know That There's a Tunnel Under Ocean Blvd [vinyl / LP] (2023) #2

 
Informacija apie albumą: Lana Del Rey – Did You Know That There's a Tunnel Under Ocean Blvd [vinyl / LP] (2023) 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Lana Del Rey – Did You Know That There's a Tunnel Under Ocean Blvd [vinyl / LP] (2023) #1

 
Informacija apie albumą: Lana Del Rey – Did You Know That There's a Tunnel Under Ocean Blvd [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Miley Cyrus – Endless Summer Vacation [vinyl / LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: Miley Cyrus – Endless Summer Vacation [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Andrius Mamontovas – Perlai ir Sakuros [vinyl / LP] (2020)

 
Informacija apie albumą: Andrius Mamontovas – Perlai ir Sakuros [vinyl / LP] (2020)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Modern-Pop / Various [vinyl / 2LP] (2022)

 
Informacija apie albumą: Modern-Pop / Various [vinyl / 2LP] (2022) 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: The Weeknd – House of Balloons [vinyl, LP] (2011)

 
Informacija apie albumą: The Weeknd – House of Balloons [vinyl, LP] (2011)

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Paskutinieji iš mūsų" ("Paskutiniai iš mūsų") / "The Last of Us" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

Viena laukiamiausių ir karščiausių 2023 pirmojo pusmečio serialų naujienų, žinoma, tapo HBO pagal kompiuterinį žaidimą sukurtas serialas „Paskutinieji iš mūsų“ (kai kur verčiama „Paskutiniai iš mūsų“) (angl. The Last of Us), kurio pirmąjį sezoną sudaro 9 serijos. Tiesą sakant, nežinau šio kompiuterinio žaidimo ir apskritai nesidomiu virtualiaisiais žaidimais, tačiau, kaip supratau, serialas kuriamas ne tiek šio žaidimo fanams, bet apskritai platesniam žiūrovų ratui, todėl ir vertinu visumą kaip serialą, o ne žaidimo adaptaciją.

Istorija pasakoja „šokinėjant“ per dvidešimties metų intervalą. 2003 metais žmones užklumpa grybelinis virusas, kuris patekęs per įkandimus į kraują greitai permaino visą žmogų ir ilgainiui paverčia jį grybeliniu zombiu, panašiu į išalkusį vampyrą, kuris puola sveikuosius žmones. Galiausiai dėmesio centre atsiduria Džoelis (aktr. Pedro Pascal, žinomas iš „Sostų karų“ epizodų), kuris netekęs dukters sugeba du dešimtmečius išgyventi apokalipsinėmis sąlygomis. Po dvidešimties metų jis rodomas savotiškame griežto režimo gete, iš kurio jis pabėga kartu su Ele (aktr. Bella Ramsey, taip pat žinoma iš „Sostų karų“). Pastaroji tikriausiai vienintelė turi visame pasaulyje imunitetą nuo zombių įkandimų. Kelionės metu jų tikslas tampa dar kilnesniu: panaudoti Elės imunitetą vakcinos nuo viruso kūrimui, tačiau pakeliui pro apokalipsės nusiaubtas dykynes tenka susidurti su daugel priešų ir zombių, o kelionė galiausiai ima panašėti į kompiuterinio žaidimo lygius, kuriuos turi praeiti pagrindiniai veikėjai, paaukodami tai, kas brangiausia dėl aukštesniojo gėrio.

Gerai, pradėsiu nuo to, kad serialą šiaip ne taip užbaigiau sukandęs dantis, nes tikriausiai seniai nemačiau tokio prasto kūrinio, net ne kūrinio, o norisi sakyti produkto masėms. Toks jausmas, lyg šis serialas mane su visa apokalipsės banga nusviestų dvidešimčia metų atgal į vaikystės metus, kai pirmąkart pamačiau „Absoliutaus blogio“ pirmąją dalį. Atrodo, kad nuo to laiko niekas nepasikeitė, tema ir problemos tos pačios, todėl nesuklysiu sakydamas, jog serialas iš tolo atsiduoda senienomis.

Manau, su serialu „Paskutinieji iš mūsų“ yra beveik viskas blogai. Pradėkime nuo to, kad kūrėjai stengiasi laikytis (kaip aš suprantu) daugiau ar mažiau kompiuterinio žaidimo siužetinių vingių, tačiau jau nuo pačios pirmosios serijos absoliučiai viskas aišku nuo A iki Z. Tai nėra serialas, kuris Jums pasiūlys netikėtumų, susuktų mindfuckinginių siužetinių rebusų, nuo kurių aikčiosite ir kaskart kilnosite antakius iš nuostabos, kaip va čia gerai serialo kūrėjai pasistengė ir kaip spėriai ir tvirtai eina įvykiai po įvykių. Ne, tai labai lėtų apsukų serialas, kurio kiekvienas epizodas pasakoja vis kokią nors kitą pašalinę istoriją, bandant nemenkomis kūrėjo pastangomis išgauti emocinį žiūrovo jaudulį, manipuliatyviai išspausti graudulį, ar tai būtų dviejų gėjų gyvenimo istorija mažame aptvertame poapokaliptiniame miestelyje, ar save zombiams paaukojanti ir susisprogdinanti mylimoji, ar romantinis pasimatymas apleistame prekybos centre...

Kitą vertus, viskas su tuo yra gerai, nes serialas absoliučiai pritaikytas masiniam reginiui ir neapeliuoja į jokias įdomias, netikėtas ar intelektualias idėjas. Senstelėjąs diedukas keliauja su paaugle per zombių žemę, sutinka daug veikėjų, kurie turi savo asmenines istorijas, tačiau serijos pabaigoje (beveik tradiciškai) jiems lemta žūti, o Džoeliui ir Elei kulniuoti toliau. Ir taip iš serijos į seriją, papildant fragmentiškai skurdžiomis ir jau nusibodusiomis istorijomis apie Elės gimimą ir įgautą imunitetą, Džoelio toli graži nehumanišką praeitį (jis jau nuspėjamas pirmojoje serijoje!) ir nieko originalaus bei intriguojančio neįvyksta, kaip dabar mėgstama sakyti, per visą sezoną nieko paturbinto nepateikiama. Absoliučiai.

Seriale pilna loginių ir klaidomis grįstų scenų, kurios sukuriamos išgauti didesnį netikėtumą, tačiau iš esmės vos tramdžiau juoką arba žiovulį, kai Džoelis lūžusia ranka pasmaugia stiprų ir ginkluotą sveiką vyruką arba merdėdamas mirties patale (tiksliau ant čiužinio) lemtingą akimirką sugeba ne tik atskelti, bet ir su ginklu surengti pasalą ir netgi laimėti, nors prieš 10 minučių negalėjo atsipeikėti padoriai ir bent žodį pasakyti Elei. Tokių nesaikingų žiūrovo protines ir fantazijos galias menkinančių nonsensų pilnas visas serialas.

Kadrai iš serialo.

Kai kas išvis taip primityviai išartikuliuota, kad atrodo, jog serialas sukurtas net ne suaugusiems žmonės, o kažkokiems kūdikiams, kurie žiūri teletabius, pvz., Džoelis prisėdęs žiūri į Elę ir išnyra „paaiškinamasis“ kadras, kuris Elę užkloja su buvusios dukros atvaizdu, nes, Dieve, žiūrovas toks bukas, tikrai nesupras, jog Džoelis tiesiog prisirišęs prie Elės ir kompensuoja savo dėl dukters praradimo potraumines patirtis. Ir šitaip iš scenos į sceną keliauja pasakojimas pradinukams sufleriškai žiopčiojant kadruose pažodines prasmes, rodant lėtai gestikuliacijomis senus apokaliptinius pasakojimus senomis Holivudo manieromis. Galima ginčytis, kad kūrinys ir nepretenduoja į sudėtingumą, jog čia toks sumanymas, kad tai veikiau pramoginis žanras, bet... Nuo kada pramoga tampa pasitaškymu pripučiamame kiemo „varlinyke“, kai norisi plaukti kruize su kokteiliu rankoje, jaučiant jūros brizą?

Vienintelis geras, sakyčiau, šiame seriale dalykas tikriausiai lieka pagrindinių aktorių vaidyba, kurie sukūrė Džoelio ir Elės vaidmenis. Tačiau netgi ir jų vaidmenys labai tipažiniai, serialų netrumpoje tradicijoje nusidėvėję ir neįdomūs charakteriai. Džoelis potrauminis ir dukters netekęs tėvas žmogžudys, kurio elgesį motyvuoja prieraiša prie Elės. Ir maža lesbietė paauglė Elė, agresyvi ir stačiokiška, nes taip ją gyvenimas išmokė, todėl elgiasi berniokiškai nepamatuotai ir kelia atžarios, bet kartu perdėtai tvirtos paauglės stereotipą, kuris typ-top dabar įsigalėjęs tiek kine, tiek serialuose. Baisiausia, kad dar baisesni yra antraeiliai veikėjai, pvz., fanatikas kunigo-Kristaus vaidmenį prisiėmęs geto vadas arba šiaip sadistė ir sukilėlių vadė, kuri įtikėjusi savo valdžios galia labai jau mėgsta įsakinėti sušaudyti („Nukirst galvas!“ – širdžių karalienės iš „Alisos“ sindromas). Visiems jiems, kaip žinia, labai greitai ateina galas, bet jų erzinančios vienkryptės, beskonės karikatūrinės išraiškos ir žmonių avinų viduramžiška paklusnumo sugestija tiesiog kraupina lėkštais kino štampais ir stereotipais. Lyg vėl žiūrėčiau kokį „Tarnaitės pasakojimą“, tik regėčiau nepalyginai primityvesnius charakterio variantus.

Kaip galima apibendrinti šių metų pavasarinį nusivylimą? Tik apsauginiu pažadu, jog negalima žiūrėti antrojo sezono, reikia gerbti ir mylėti save, branginti savo žemiškąjį laiką ir gintis kiek įmanoma nuo tokių prastų serialų kaip „Paskutinieji iš mūsų“. Tai sakydamas visiškai neironizuoju. Pasisaugokite.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karo ponis" / "War Pony"

 Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas šviežias šių metų Kino pavasario filmas „Karo ponis“ (angl. War Pony) (2022), kurį režisavo Riley Keough ir Gina Gammell – dvi režisierės ir aktorės, įkūrusios privačią kino kampaniją. Tai debiutinis jų darbas, kuris, sakyčiau, toli nuo Holivudo ir šiemet Kino pavasaryje (bent jau man pasirodė) menkai aptarinėjamas darbas, tačiau vertas dėmesio.

Istorija pasakoja apie indėnų rezervacijos teritorijoje gyvenančius žmones. Dėmesys skiriamas 23 metų vaikinui ir iš tėvo narkotikus vagiančiam berniukui. Filmas „šakojasi“ į dvi istorijas, kurioms lemta bendroje kaimynystėje susikirsti. Nuo pat pirmųjų kadrų režisierės mus panardina į tirštai svetimą, bet kartu egzotiškai kultūrinį kontekstą, kuriame galioja visiškai kitokios vertybės. Ten žmonės gyvena savitais įstatymais, todėl natūralu, kad 23 metų vyrukas, kuriam iš esmės trūksta civilizuotos brandos, stengiasi išsilaikyti, nors pats jau turi du sūnus nuo skirtingų moterų. Brutali muzika, viską parduoti besistengiantys rezervacijos žmonės neatrodo nei amoralūs, nei kokie nusikaltėliai, jiems tokia kultūra natūrali terpė, kaip ir dešimties pradėti rūkyti, o trylikos šniokšti narkotikus ir stumdyti dolerius.

Visgi filmo uždavinys nėra parodyti, kaip baisu gyventi rezervacijoje, nesistengia supriešinti invazinės kapitalistinės kultūros poveikio, naikinant senąsias indėniškas tradicijas ir kultūrą, nors šiame filme būtent toji kultūra sušmėžuoja kaip gydančioji ir saugančioji nuo į kapitalizmą, narkotikus, brutalų gyvenimą įklimpusius veikėjus. Nepaisant filmo dinamikos, juokingų ir netgi absurdiškų bandymų prasigyventi veisiant pudelius ar vežant prostitutes į rezervacijos teritoriją, manding, tos pačios problemos, kurios kamuoja pagrindinius veikėjus, kamuoja ir europiečius, ir azijiečius, ir visus kitus. Filmas po savo raiška ir autentika visgi labai universalus. Vaiko, netekusio tėvo potrauminė kelionė į paauglio pasaulį atskleidžia mums meilės ir bendruomeniškumo poreikį. Filme daug nesaugumo, kuris atrodo, kaip beprotybė, tačiau čia nėra jokių tarnybų ar vakarietiškoje civilizacijoje įsteigtų institucinių tarnybų, kurios apsaugotų veikėjus nuo jų klystkelių, tik bendražmogiškas supratimas ir šeiminė atsvara norui pralobti ir pamatyti bei patirti geresnį gyvenimą, nei siūlo rezervacinis getas.

Filme magiško realizmo fokusu pasirodo simbolinis laukinis buivolas (jakas?), kuris vietoj Jėzaus Kristaus labiau rezonuoja indėniškos kultūros sąmonės rudimentus jau gerokai nuo tradicijų nutolusiems veikėjams, kurie jaučia, kad visgi po kasdienybės stresinėmis situacijomis vagiliaujant, pilstant benziną, nelegaliai pardavinėjant vogtą turtą yra paslėptas žmogaus prigimtinis tyrumas, todėl norit to, ar nenorit, žiūrovas savaime išteisina visus veikėjus be jokio teismo. Labai geras filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiek grožio, tiek skausmo" / "All the Beauty and the Bloodshed"

 Sveiki,

Žinote, kuo puikūs Kino pavasario dokumentiniai filmai? Kad galima netiesiogiai susipažinti su asmenybėmis, kurios paprastai nepapuola ir galimai niekada gyvenime nepapultų į mūsų pažinimo periferinį lauką. Per tiek metų kinu „pažinau“ šitiek netikėtų ir įdomių žmonių, kad nebūčiau pagalvojęs, jog tai gali būti įdomiau už vaidybinį filmą. Gal todėl ir šiemet rinkausi     Laura Poitras režisuotą dokumentinį filmą apie garsią menininkę ir fotografę Nan Goldin „Tiek grožio, tiek skausmo“ (angl. All the Beauty and the Bloodshed) (2022).

Seansas kino teatre prasidėjo nuo pasirodžiusių Megan Kapler ir Harry Cullen, kurie lietuvių Kino pavasario žiūrovams skyrė sveikinimą ir ragino prisidėti prie aukojimo krizių centrams, kurie kasdien gelbsti gyvybes nuo medikamentų ir narkotikų priklausančius žmones. Iš tikrųjų šis filmas nušauna vienu šūviu du zuikius. Pastebiu, kad tai tampa dėsninga pasakoti kokio nors žymaus menininko gyvenimo istoriją, bet iš esmės centre „reklamuoti“ visai kitą idėją. Pavyzdžiui, filmas apie Mariną Abramovič „Dalyvauja menininkė“ buvo panašios struktūros. Manau, Nan Goldin nebūtų pasiryžusi tiek išviešinti savo gyvenimo, jeigu ne jos ilgą laiką trunkanti protesto kova prieš įtakingą Sacklerių šeimą, kuri susirinko milijardus, sudarydama sandorius su farmacininkais, tiekdami priklausomybę skatinančius vaistus.

Sackleriai iš esmės viešoje vietoje deklaruoja save kaip meno ir kultūros globėjus, su jais sudarę sutartis bene visi didžiausi pasaulio muziejai, bet turtus jie susikrovė kurdami ir pardavinėdami vaistus. Pati Nan Goldin kurį laiką buvo labai priklausoma ir vos nemirė dėl priklausomybės. Didžioji dalis filme parodytų aktyvistų yra netekę artimųjų arba patys išsikapstę iš to liūno. Taigi filme rodomi nelegalūs protestai muziejuose, kad atkreiptų visuomenės dėmesį ir įvyktų pokytis.

Kita filmo pusė fragmentiškai pasakoja asmeninę fotografės Goldin istoriją nuo vaikystės, keistų tėvų ir sesers savižudybės, maišto, protesto, klajojimo tarp lesbiečių ir gėjų pasaulių, netgi atvirai papasakoja savo patirtis, kai dirbo prostitute, kad galėtų nusipirkti foto juostelės. Visas pasakojimas gausiai iliustruotas fotografės kolekcijos nuotraukomis, kuriais perbėgama ne tik per asmeninę istoriją, bet ir Amerikos ano amžiaus 8-10 dešimtmečius, neaplenkiant AIDS mirčių, kurios sunaikino laisvą ir bohemišką Goldin užauginusią kultūrą. Stebina, kokiu tonu menininkė visa tai papasakoja, sakyčiau, kaip kokį priešmirtinę ramią išpažintį. Marguose bohemiškame, hipių ir LGBTQ bendruomenės užkampiuose brandinta menininkė pasižymi liberaliu ir brandžiu požiūriu į žmogaus gyvenimiškąsias patirtis, seksualumą, kūniškumą. Kažkada tokia asmenybė būtų mane asmeniškai įkvėpusi daryti kažką panašaus, veržtis ir padaryti gyvenimą pilną panašių nuotykių, tačiau pati Goldin pripažįsta, kad tikrovė visada kur kas kartesnė ir purvinesnė, nei mes regime tai kine ar prisiminimuose, todėl nieko čia pernelyg romantiško tuose nuotykiuose nėra.

Bet visgi, stebina mane moters ryžtas ir valia trinktelėti teismais ir protestais įtakingiems Sackleriams, kuriems, tarkim, tereikia nusamdyti snaiperį reikalui sutvarkyti. Nan Goldin – pokyčių žmogus, išsaugojusi ilgame praradimų ir nelengvame menininkės kelyje ne tik sveiką protą, bet įgijusi išminties, būtent toji išmintis ir sutalpinama šiame Venecijos kino festivalyje „Auksiniu liūtu“ apdovanotame dokumentiniame filme, kuris gali būti ne vienam įkvėpimo šaltiniu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.6

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Varovai" (rež. Elmārs Seņkovs)

 

Sveiki,

Tikri kino gurmanai tikriausiai anuomet, prieš dešimtmetį, nepraleido danų režisieriaus Thomas Vinterberg sukurto šokiruojančio, socialiai konfliktiškai įelektrinto ir nepatogaus filmo „Medžioklė“ (dan. Jagten) (2012) adaptuotą specialiai kinui pagal D. Farre to paties pavadinimo pjesę. 2021 metų rudenį Klaipėdos dramos teatre vyko šios pjesės premjera pavadinimu „Varovai“, o medžiagą režisavo latvių režisierius Elmārs Seņkovs (g. 1984), dirbdamas su Klaipėdos dramos aktoriais.

Taip jau nutiko, kad į premjerą pavėlavau net dvejus metus, tačiau nesigailiu, nes šie metai man turtingi nematytais spektakliais. Taigi patekau ne tik į „Varovus“, bet ir į savitą beveik pusvalandžio trukmės Klaipėdos dramos teatro apdovanojimus, rengiamus jau septintus metus iš eilės. „Mūza“ apdovanojimą įsteigė Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, šiemet pagrindinius apdovanojimus paskyrusi geriausiems (nežinau, kokiu principu dalijamos šios statulėlės, tikriausiai, kad kaskart gautų vis kiti negavę aktoriai – nežinau). Justina Vanžodytė ir Darius Meškauskas pelnė „Mūzos“ pagrindinius apdovanojimus. Taip pat mecenato papildomus prizus gavo renginio vedėja Digna Kulionytė, taip pat mecenatai apdovanojo Vaidą Jočį, Renatą Idzelytę ir Nijolę Sabulytę. Išties labai sujaudino Justinos Vanžodytės kalba apie tai, kaip svarbu bet kuriam menininkui paliudyti, jog jis eina tinkama linkme ir tokie apdovanojimai labai padeda jaustis tvirčiau.

Spektaklis „Varovai“ pasakoja apie mažo miestelio pradinių klasių mokytoją Luką, kuris po pusmečio darbo yra apkaltinamas pedofilija, mat maža mergaitė, pamačiusi iš klasioko pornografiją, jos turinį sutapatino su Luku, mat šis jai suteikė saugumą, to, ko negali suteikti šiurkštūs ir nuolat besipykstantys jos tėvai. Bendruomenė be teismo labai greitai pasmerkia Luką, nors šis nekaltas. Iš esmės pati pjesės medžiaga aprėpia labai daug psichologinių elgsenos niuansų, socialinio teisingumo ir brutalumo aspektus, etikečių klijavimo, išnaudojimo, kaltės, sąžinės ir šeimos pamato, auklėjimo problemas.

Anuomet mane sujaudinęs filmas šiame spektaklyje tapo šiek tiek karikatūrinis, ypač silpna pasirodė spektaklio pradžia ir pirmoji jos pusė. Be įtampos, infantili, tarsi atsitiktinė, nesuveržta, pernelyg lengvais tonais užpildyta komedijos niuansais apie senstelėjusią direktorę, kuri įsižiūrėjo Luką. Nesu tikras ir dėl scenografijos visumos, aktoriai, kurie slankioja, gulinėja suoliukais įrėmintuose kraštuose iš esmės lyg ir veikia kaip dekoracijos, bet jų veiksmingumas atrodo bejėgiškas, negyvas. Neblogai atrodo viduryje scenos slankiojantis namo karkasas (visą laiką nepalioviau galvoti, kaip jis ten slankioja, kaip valdomas), funkcionuoja ir kaip pirtis, ir kaip namai, ir kaip bažnyčia, ir kaip nusikaltimo vieta, ir kaip mokykla. Panaudota ir daug sąlygotų dalykų, pvz., mėlynos medžiagos audeklas kaip ežeras ir t. t.

Kalbant apie medžiagos perteikimą, atrodo, kad latvių režisierius sušvelnino (vis nepaliauju lyginti su filmu, kuris daug tamsesnis, ekspresyvesnis ir nepatogesnis, nors tai mano klaida, kad lyginu), bet kartu tenka suvokti, jog tai bandymas naujai pasižiūrėti ir perteikti šią pjesę. Buvo vykusių scenų, pavyzdžiui, šeiminis konfliktas, kai motina, besigraužianti, jog jos dukra meluoja, nes jai artimesnis Lukas, nei ji kaip mama, smaigsto iškarpytus angelus, todėl Eglės Barauskaitės atliktas vaidmuo šįkart visoje spektaklio visumoje atrodė labiausiai įtikinamas. Iš vienos pusės personažė suvokia, kad dukra Klara meluoja, tačiau paaukoja Luką, nes jam pavydi dukters prieraišumo ir dėl to kenčia.

Visumoje spektaklis turėjo tapti apie aštrų ir aršų mažos visuomenės susidorojimą su doru žmogumi, kuriam užklijuota pedofilo etiketė, kaip seni ir geri draugai nusigręžia, užuot bandydami suprasti ir išsiaiškinti, ir turėjo parodyti, kokia plonytė riba yra tarp bičiulystės ir smerkimo, o tai yra kasdienis mūsų visuomenės atšvaitas, tačiau spektaklio įtampa ir nepatogumas, kurio tikėjausi, praslydo. (Tiesa, teatras niekada nieko neprivalo, tačiau utriruodami tas pjesėje išsakytas problemas rimčiau ir ritmingiau, būtų spektaklį pakylėję į kitą lygį). Gal geltonus pokemonus primenantys į sceną suvesti vaikai su spalvotomis ausinėmis atrodė ir nekaltai, tačiau jie kartu kaip negyvi, idėjos, simboliai, užuominos, invaziniai ateiviai į šią žmonių bendruomenę, kuri prislopino jautrumą ir visą spektaklį pavertė į kažką kitą. Gal į fragmentuotų scenų kaleidoskopą, su skirtingai emocijas veikiančiais pasakojimais, besigrumiančiais tarp socialinio jautrumo ir ne itin sėkmingai parinktais teatrinio pastatymo sprendimais. Visgi tai vienas silpnesnių Klaipėdos dramos teatro spektaklių matytų šį sezoną.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Andrejus Tarkovskis apie kino poreikį žmonėms

 Sveiki labi,

Apie tai, kodėl ir ko eina žmonės į kiną, esu girdėjęs daugybę nuomonių ir įsitikinimų. Pats savęs dažnai klausiu, kuo tas kinas mane žavi, ką jis man duoda? Emocijas? Užsimiršimą? Potyrį? Edukacinių žinių? Taikliai apie tai užsimena ir rusų režisierius Andrejus Tarkovskis (1932-1986) savo veikale „Įamžintas laikas“ (Kitos knygos, 2021). Šiuo metu kaip tik skaitau jį ir praktiškai norisi pieštuku pasibraukti kas antrame puslapyje.

Tarkovskis sakydamas, jog kinas užpildo žmonių potyrius (turint galvoje, jog šie žodžiai parašyti dar gyvuojant Sovietų Sąjungai, cenzūrai ir t. t.), manau, jog gyvuoja iki šių dienų. Filme ieškome ne tik to, kas mums artima, aktualu, bet ir to, ko negalime turėti, patirti, prisiliesti fiziškai, o kinas tam tikra prasme suteikia iliuzijų, jog stebėdami ir susitapatindami dalyvaujame platesniame pasaulyje nei mes patys savo rutinos pilnoje tikrovėje.

Jūsų Maištinga Siela

Miley Cyrus "Endless Summer Vacation", Christina Aguilera "Bionic", Madonna "True Blue"

Šiandien pas mane sukasi šie vinilai.

Jūsų Maištinga Siela