Spektaklis "Mane vadina Kalendorium", režisierius Elmārs Seņkovs, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki,

Džiaugiuosi, kad pavyko patekti būtent į premjerinį spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ Klaipėdos dramos teatre variantą, kurį režisavo latvių režisierius Elmārs Seņkovs pagal savo tautiečio Andris Kalnozols romaną „Kalendārs mani sauc“, kuris Latvijoje pasirodė 2020 metais ir greit tapo vienu skaitomiausiu šalies kūriniu sensacija. Prieš kelerius metus romaną į lietuvių kalbą Laimantas Jonušys, o išleido leidykla „Odilė“. Labai gerai, kad spėjau prieš premjerą perskaityti kūrinį, tad galėjau spektaklį vertinti iš literatūrinės adaptacijos perspektyvos. Premjeroje svečiavosi nemažai svečių, o po premjeros pabaigos, aidint gausiems aplodismentams, šalia aktorių lipo režisierius su asistentais ir iš Latvijos atvykęs pats romano autorius Andris Kalnozols.

Tiesą sakant, iš spektaklio nieko labai rimto nesitikėjau, nes romaną buvo persiskaitęs gana lengvai ir suprantamai, tad ir iš spektaklio tikėjausi Latvijos provincijos miestelio istorijos, kurios centre vaizduojamas autizmą turintis ir nervinius priepuolius patiriantis Oskaras. Visgi spektaklis tapo įtraukiančiu reginiu, kuris su dvejomis pertraukomis tęsėsi daugiau nei 4 valandas, o režisierius, adaptuodamas knygos medžiagą šiam spektakliui, buvo neįtikėtinai atidus ir jautrus romano siužetiniams niuansams, sakyčiau, beveik nieko neatsisakė, kruopščiai ir nuosekliai adaptavo pasakojimo etapus, kurių struktūra susideda iš pasakotojo Oskaro, kuris mums scenoje skaito savo vienerių metų dienoraščių įrašus ir dalyvauja kasdienėse istorijose.

Istorija tokia pat kaip ir romane: Oskaras įsižiūri miestelyje gražuolę merginą, kurios baidosi, nes bijo jausmų, nesuvokia, kaip reiktų megzti santykius su mergina, kuri patinka. Kadangi jis nežino josios vardo, išmoksta visus vardadienius, tikėdamasis, kad viename iš kalendoriaus lapelių yra ir tos gražuolės vardas. Senučiukė motina išgyvena dėl Oskaro, nes jaučia, kad greitai mirs, Oskaras taip pat stengiasi keisti savo gyvenimą, todėl vis labiau atsiskiria nuo namų ir pradeda gyventi aguročius auginančios girtuoklės Janinos namuose, lankosi apleistoje ligoninėje, renka gatvėje pamestus pinigus, tampa detektyvu ir bando motinai pastatyti su senukais ir balso stygų netekusiu Otto spektaklį ir bent kiek pakeisti pasaulį į gerą.

Šiek tiek spektaklio pradžioje abejojau dėl scenografijos – miesto aikštelė su sunkvežimiais, bet netrukus jie tampa ir bažnyčia, ir mažais namukais, kuriuose Oskaras lankosi. Juos lengvai kaip lėlių namelius galima pervežti iš vienos vietos į kitą ir padaryti dinamiškas rokiruotes. Iš tikrųjų įspūdinga ir pripučiamo atrakciono su vienaragiu scena, gražiosios merginos nusileidimo scena, naktinių klubų-šokio aikštelės, garso takeliai. Kiek netikėta, kad mano mėgstamą Latvijos himną panaudojo Naujųjų metų sutiktuvėms paminėti, kai visi geria, vemia, linksminasi ir girti šlitinėja – to tokio nacionalinio pašiepimo norėjosi ir daugiau, nes jis išties kėlė ekspresyvią nuotaiką.

Visgi spektaklis jautrus ir jis toli „nepabėga“ nuo mūsų kasdienybės, kuri gal ir pakitusi, tačiau spektaklyje daug kam atpažįstama, nes visi žinome daugiau ar mažiau, koks yra tas gyvenimas provincijose. Labiausiai stebina Oskaro, tyro ir nuoširdaus žmogaus pastangos veikti dorai ir kiek naiviai šiame pasaulyje, kai visi turi kaukes, stereotipus, įsitikinimus. Oskarui sudėtinga laviruoti tokiame pasaulyje, tačiau būtent jo kitoniškumas, kurį iškart suvokia ir jaučia gyventojai, tampa tolerancijos aspektu. Dažniausiai apie Oskaro kitoniškumą nekalbama, neakcentuojama, nesmerkiama, todėl vyrukas retsykiais spektaklyje, atrodo, priimamas besąlygiškai, nors jo ankstesnės patirtys byloja, kad klinikose ir mokykloje jam nebuvo taip lengva. Spektaklis, sakyčiau, remiasi į klasikinio teatro vyksmą, kuriame vėlei svarbūs tampa pirminiai dalykai: siužetas, istorijos prasmingumas ir asmeninė veikėjo drama, o ne ekspresija, naujos pažiūros, erdvės, užpildytos novatoriškomis technologijomis, kurios dažnai spektaklį padaro ekspresyviai šaltą ir negyvą, tai „Mane vadina Kalendorium“, sakyčiau, vėl sugrąžina prie gyvo ir nuoširdaus pasakojimo, kuriame aktoriai iš tikrųjų kuria gyvus veikėjus, kas, kad sukarikatūrintus, bet atpažįstamus, įdomius, kur aktoriai iš tikrųjų nebevaidina dekoracijų ar alegorijų, o gali pasireikšti kaip aktoriai.

Būtent šis spektaklis išsiskirs, be jokios abejonės, ir įsimintinais vaidmenimis. Ryškiausias iš jų, žinoma, yra aktorius Džiugas Grinys, kuris šiuo metu itin išgyvena kaip aktorius profesinį pakylėjimą (jau vien ką rodo jo pasirodymas filme „Pietinia kronika“) bei kituose spektakliuose. Sakyčiau, teatre, kiek esu jį matęs, Oskaro vaidmuo jam yra sudėtingiausias, įdomiausias ir kol kas, sakyčiau, itin daug jėgų reikalaujantis vaidmuo. Ir jį jis atliko labai puikiai, nustebčiau labai, jeigu tai nebus jo „Scenos kryžius“, nes vaidmuo sudėtingas tiek dėl sceninio judesio, tiek kalbėjimo, tiek emocinės įtampos. Aktorius retsykiais net buvo šlapias nuo dinamikos, vaikščiojimo ir staigių scenos pokyčiu, tad ir fizine prasme Griniui reikėjo daug padirbėti. Neįmanoma paminėti Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Dariaus Meškausko ir jo karikatūriškos, bet įsimenamos Janinos, kuri salei ir man teikė ir juoko, ir graudulio. Labai geras pasirinkimas, kad Janinos vaidmuo buvo patikėtas ne moteriai, o būtent jam (kaip ir anuomet „Mamos Drąsos“ vaidmuo). Visas Klaipėdos dramos teatro žvaigždynas gavo antraeilius vaidmenis ir užpildė sceną įvairiais pasirodymais, kadangi jie mane jau kaip žiūrovą lydi dešimt metų, tad smagu juos matyti ir atpažinti.

Kaip jau sakiau, spektaklis, kuris, mano galva, pagal savo medžiagą turėjo būti vidutinis, sakyčiau, dėl atidumo ir jautrumo Oskaro asmens sudėtingumui ir aktorių žiūrovui padovanoja keturių valandų jautrų, gyvą ir humanišką žvilgsnį į žmogaus gyvenimą, kuriame svarbiausias prasminis akcentas tampa žmogaus gerumas kitiems. Oskaras, nesivaikydamas egoistinių įsitikinimų, galvodamas apie žmones be jam priimtinų amžiaus, ligų, lyties, profesijų, priklausomybių kategorijos skirstymų, leidžia kurti besąlyginius ryšius ir primena mums, atėjusiems pasipuošusiems į teatrą, į kurį galbūt dalis negali ateiti pasižiūrėti, kad egzistuoja betarpiškas prigimtinis žmogaus modelis, daug paprastesnis ir tyresnis, nei tas, kokį mes regime apipintą socialinių sluoksnio voratinklio ir įvairiais įsivaizduojamais statusais. Režisieriui kažin kaip labiau, sakyčiau, pavyko išvengti nei pačiam rašytojui, holivudinio braižo ir heroizmo, tad teatrinis Oskaro aktoriaus Džiugo Grinio sukurtas veikėjas tampa ne herojumi, o simboliniu priminimu apie mus, svajojančius ir besivaikančios paprastos gyvenimiškosios laimės, kuri atsiranda tik tada, kai dalyvauji kolektyviniame gyvenime ir padedi kitiems, bet svarbiausia, kad tave priimtų toks, koks esi. Spektaklis labai patiko.

Maištinga Siela

Spektaklis "Fragmentas" (režisierius Dmitry Krymov)

 

Sveiki,

 

Kai atrodo, kad geriau šį sezoną Klaipėdos dramos teatre nieko nebepamatysiu, staiga įvyksta stebuklas su režisieriaus Dmitry Krymov spektakliu „Fragmentas“, kurį jis parašė ir sukūrė, remdamasis Čechovo pjesės „Trys seserys“ fragmentu apie Olgą. Šį rudenį mačiau kitą jo spektaklį, pastatytą irgi su Klaipėdos dramos aktoriais, „Requiem“ ir jis man nelabai patiko, lyginant su „Fragmentu“. Jau iš dviejų matytų spektaklių galima įžvelgti savitą režisūrinį stilių, režisierius mėgsta perkurti ir sulieti fragmentuotas skirtingas pjesių medžiagas, „apauginti“ savo vizija, moderninti, dekonstruoti.

 

Spektaklis „Fragmentas“ turi išskirtinę scenografiją, kuri vienu metu atrodo tokia socialiai lokali – seniai remonto nemačiusi laiptinė su senoviniu liftu. Pirmojoje scenoje daug pasikartojimo, niekas beveik nekalba, atrodo susvetimėję, prasilenkiantys veikėjai abejingi vieni kitiems, kol jų nesuvienija gaisras. Gaisras labai svarbus Čechovo „Trijų seserų“ pjesėje, tai griaunančioji stichija, kuri iš esmės sugriauna ir Olgos gyvenimą, kuri tampa Samanta Pinaityte. Tiesą sakant, vienu momentu išardoma spektaklio čechoviška atmosfera ir veikėjai tampa aktorių prototipais ir po didžiojo gaisro, kuris sudrebina visą salę, atsiranda suskilęs pasaulis. Aktoriai sėdasi griuvėsiuose žiūrėti seno karinio filmo apie meilę, o Samanta, Olgos aktorė, bando susivokti savo gyvenime, bet viskas, ką ji gali, tik mėgautis aukos pozicija, bet dar labiau mėgaujasi susirinkę kolegos, kad gali padėti demonstruodami dirbtinį altruizmą ir empatiją.

 

Nors iš spektaklio „Fragmentas“ galėtum tikėtis kaip iš „Requiem“ dar daugiau susiskaidymo ir atskirų novelių-etiudų dustinį, visgi šis „Fragmentas“ išsirutuliojo į vientisą teatrinį sumanymą, kuris duoda žiūrovui ir jausmų, ir apmąstymų. Įspūdingai perteikta gaisro scena, kuri nušluoja turtus, vyšnių sodus ir gyvenimus, atrodė, kad scenoje iš tikrųjų vyko gaisras! Klaipėdos dramos teatro scenoje tokio sumišimo dar neteko matyti... Ir staiga iš nebylaus pirmosios spektaklio dalies, kada sudūžta veikėjų gyvenimai, ateina parodijuoti pasiplepėjimai, mūsų visuomenės paviršutiniškumas. Moteris, valganti vynuoges ir išgyvenanti, kad negali padovanoti nuo gaisro nukentėjusiems savo rūbo, nes, mat, jis turi skylę. Rūkanti elegantiška moteris su juoda skrybėle, įkūnijančią pačią mirtį ir čechovišką ramybę (galima gerti arbatą arba ramiai sėdėti ir rūkyti, kol liepsnoja gyvenimai). Manau, spektakliui pavyko įvairiais štrichais perteikti mūsų gyvenimo trapumą ir retsykiais pernelyg didelį paviršutiniškumą – nelabai režisierius temiškai pabėgęs nuo Čechovo?

 

Šįkart aktorių kolektyvas dirbo itin smagiai ir atsidavęs, labai susikalbėjo scenoje ir veikė nepaprastai darniai keldami šurmulį, chaosą, liedami ašaras. Toji scena su filmu gal kiek truputį pasirodė ištęsta, nors ir pateisinama. Pabaigoje aktoriai užtraukia prancūziškai, norėdami padėti Samantai išgyti, pralinksminti, tačiau Samanta vis verkia, ji tampa gerų kolektyvinio „draugų“ sukurta karikatūra, nes kažin, ar begalima toliau gyventi kaip anksčiau, kai viltys ir likimai sudužę ir sudegę.

 

Spektaklis išties padarė gerą įspūdį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Vakarų krantinė", režisierius Adomas Juška

 

Sveiki, teatro mylėjai,

 

Aną savaitę teko Klaipėdos dramos teatre pamatyti režisieriaus Adomo Juškos pastatytą spektaklį „Vakarų krantinė“. Nors premjera įvyko pernai, tačiau tik šiemet pavyko pamatyti spektaklį, pastatytą pagal žymaus prancūzų dramaturgo Bernardo Marie Koltèso (1948–1989) 1983 metais parašytą pjesę. Apie dramaturgą ir jo kontekstus nekalbėsiu, apie tai neseniai ką tik puikiai ir labai plačiai (kartu ir apie A. Juškos pastatymą) parašė Vytautas Lukaševičius 15min.lt straipsnyje „Susvetimėjimas, kurį galinuplauti tik tvanas: spektaklio „Vakarų krantinė“ recenzija“. Rekomenduoju paskaityti, o aš pasidalysiu tik savo subjektyviu žvilgsniu.

 

Tiesą sakant, spektaklis klampino ir stebino, klampino ir stebino. Aktoriai iki čiurnų su batais turškiasi didžiulėje krantinės seklioje užtvindytoje krantinėje, kurią rėmina surūdijusi pertvara, žyminti dviejų pasaulių ribas. Istorija keistoka, iš tikrųjų primena netgi savotiškai S. Beketo „Belaukiant Godo“, nes vienas iš pagrindinių veikėjų Morisas į Vakarų krantinę atvyksta numirti, nes jam gyvenimas išseko, jis net neprisimena, kur padėjo savo milijonus, o paskui jį bėgiojanti asistentė Monika (aktorė Renata Idzelytė), kvailai jį įsimylėjusi, stengiasi atkalbėti nuo savižudybės. Dariaus Meškausko kuriamas veikėjas silpnavalis, trokšta, kad jį „surytų“ žemesnysis sociumas, nes pats neįstengia sau atimti gyvybės. Tuo pačiu greitai išryškėja ir čionai gyvenančios šeimynėlės gyvenimas, kurie nieko daugiau nemato ir nesitiki iš gyvenimo, tik tvano, kuris juos išgelbės. Motina serga onkologine liga, tėvas neprisimena savo sūnaus, nes likęs abejoti savo tėvyste, sūnus, trokštantis išvykti su tėvo palaiminimu, bet vis kažko delsiantis, ir paauglė Klerė (aktorė Digna Kulionytė) maištininkė, kuri nori kuo greičiau užaugti. Visi šie žmonės gyvena socialinio dugno klane, tiesiogine ir netiesiogine prasme jie įklimpę į savo asmenines pelkes kaip ir jų santykiai, ir visas pasaulis, jie prarūgę, ydingi, jie papirkinėja, jiems nesvetimi narkotikai ir prostitucija, o turtingą žmogų atpažįsta iš toli ir stengiasi jį išnaudoti, griebtis kaip už kokio šiaudo.

 

Iš tikrųjų pjesės medžiaga, tiesą sakant, man pasirodė nuobodoka. Nieko pozityvaus mums ši istorija nerodo (kaip dažniausiai ir būna rimtuose draminiuose spektakliuose), tačiau nepasakyčiau, kad pasijutau kaip nors „nepatogiai“, neturėjau pretenzijų, kad spektaklis dar pataikautų ir moralizuotų. „Vakarų krantinė“ įspūdinga savo pastatymu, o išparceliuotos istorijos, skylančios ir besijungiančios į vilties netekusį pasaulį atrodo tamsiai tragiškos. Manau, Juškai pavyko sukurti pasaulio vietą, kur galima kaip vienišiems mamutams paklysti ir numirti, nors pagrindinis veikėjas Šarlis (aktorius Donatas Želvys) turi vilties išvykti ir susikurti kitokį gyvenimą, tačiau ir toji paskutinė viltis pamažu užgesinama.

 

Didelį įspūdį paliko aktorė Eglė Barauskaitė, jos išraiška, stotas, balsas ir įsijautimas buvo jaučiamas iš toli. Aišku, kiti aktoriai taip pat labai šauniai padirbėjo, jau daug metų matau jų kolektyvinius projektus ir man kaskart Klaipėdos aktorių komanda suskamba savitai jautriai ir puikiai, tarsi kaskart į sezoną atvyktum kaip į kokią šeimą: asmeniškai nepažįsti, bet pažįsti juos per sceną, matai, kam plaukai ataugo, kas pasikirpo, kaip pasikeitė ir pan.

 

Spektaklis egzistencialistinis ir vaizduoja socialinį ir dvasinio išsekimo absurdą ir tas absurdas vis dar stebina. Stebina, kad vieni trokšta susinaikinti, nors yra milijonieriai ir visko pertekę, bet perdegę nuo visko, o neturtėliai trokšta geresnio gyvenimo, bet jo negali gauti. Veikėjai vaikšto vandeniu palei sieną tarsi prašydami išmaldos vieni iš kitų ir Dievo, bet Dievas tegali atsiųsti tik viską nušluojantį tvaną, kad šis Tartarą ir kančios ratus primenantis pasaulis būtų nuplautas. Visgi man spektaklis padarė įspūdį ir gal iš tų paskutiniųjų trijų, kuriuos mačiau Klaipėdos dramos teatre, patiko labiausiai. Gal ne veltui sulaukė tiek dėmesio ir apdovanojimų?

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Requiem", režisierius Dmitry Krymov, (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį rudenį savo spektaklių seriją pradedu nuo Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Requiem“, kurį pastatė Dmitry Krymov su lietuvių aktoriais. Tiesą sakant, nebuvau matęs nei šio spektaklio, nei „Fragmento“, kurį režisierius taip pat pastatė su Klaipėdos dramos aktoriais, todėl nežinojau, ko iš tikrųjų reikia tikėtis.

 

Spektaklis sąlyginai neilgas, vos pusantros valandos, vietas gavau pirmoje vietoje ir po ilgos darbo dienos tikėjausi nemenkos įtraukties, kad „nusiplautų“ visa toji kasdienybė. Spektaklis parengtas pagal japonų rašytojo Haruki Murakami romaną „Kafka pakrantėje“. Jį skaičiau prieš kokius ketverius ar penkerius metus ir man romanas, kad ir patiko, tačiau Murakamio literatūra plačiau nesusidomėjau ir nusprendžiau, kad tai paskutinis šansas šiam rašytojui. Režisierius pasiima tam tikrus romano motyvus, t. y. varganą vaikų mokytoją, kuri atsakinga už grupės vaikų mirtis ryžių kalno dauboje. Atrodo, medžiaga sudėtingai psichologiška, nes istorija scenoje prasideda nuo to, kaip mokytoja apklausiama tardytojo.

 

Aktorė Samanta Pinaitytė labai stengiasi perteikti sutrikusios, išsiblaškiusios, didelį šoką ir to šoko neigimą išgyvenančią mokytoją. Tardymas trunka didžiąją dalį šios scenos ir žiūrovas yra „panardinamas“ į bandymus suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Naudojami vietoj vaikų simboliniai pliušiniai žaislai. Pamaniau, kad pernelyg banalu juos visur tampyti, mėtyti, skandinti, tačiau finalinėje scenoje pasirodę persirengę aktoriai pagal tuo pačius žaislus sukelia nemažą efektą, jog įmanoma išdidinti ir priartinti šiaip jau scenoje banaliai atrodančius dalykus ir padaryti virsmo stebuklą. Scenografija apskritai efektingai šiame spektaklyje tvarkoma, ką vien jau reiškia tas maksimalių išbandymų reikalaujantis aktorei Dignai Kulionytei vandens cisternas, kuriame ji nuskęsta vaidindama Ofeliją iš Šekspyro „Hamleto“. O tasai didžiulis medis, į kurį įsipainioja parašiutininkas? Taip pat.

 

Jeigu su scenografija viskas aišku ir pateisinama, tai scenarijus, tenka pripažinti, nepavykęs. Nepatiko ir neįtiko man ir mano kolegai pjesės siužetiniai fragmentų durtiniai, jie atrodė eklektiški, besilaikantys dėl trapios gimusių, mirštamų ir negimusių veikėjų vaikų minties, tačiau kažkas pernelyg sutrūkinėję. Visiškai nepatikęs intarpas apie besikeikiantį rusiškai vyrą, kuris baisiausiais 10 minučių rėkia, kaip užmušiąs parašiutininką, o po to su meile ir nuostaba traukia žaislus, skalbimo mašiną ir pasakoja savo Mašai, kaip visa tai praturtins jų ir jų vaikų gyvenimus. Nelabai tinkama ir Ofelijos scena: kol leidžiamas vanduo, Hamletas bando prisiminti, ar iš tikrųjų Ofeliją mylėjo ir jai ką nors dovanojo, žadėjo. Scena ištęsta iki negalėjimo, veikėjai nesusikalba (čia ir buvo tokia idėja), tačiau kam tiek pastangų dėti tokiai paprastai minčiai? Žiūrovas paliktas tik stebėti ir laukti, kad toji Ofelija kuo greičiau nuskęstų.

 

Patiko pats spektaklio finalas, jis vizualiai ir emociškai apjungia pirmąjį pasakojimo skyrių, tačiau spektaklio visuma labai fragmentiškai sumišusi, besijungianti idėja tampa mikro padrikų novelių, literatūrinių idėjų ir ištraukų hibridiškas chaosas, kuris nesukuria žiūrovui vientiso emocinio išgyvenimo, todėl spektaklis kelia daugiau ne diskusijas ir prasmių paieškas, kiek bandymą po jo suvokti, ar tikrai viskas gerai su scenarijumi? Spektaklis neprovokavo, bet bandė emociškai išsakyti geresniojo pasaulio ateinančioms ir esančioms vaikų kartoms poreikį, atsakomybės svarbą, pasaulis kaip gėrio ir blogio scena, atsiprašymas, kad ankstesnės kartos nepasirūpino pasaulio tobulumu, tačiau „sutrupintas“ scenarijus į kaleidoskopą pavirto vaizdeliais ir etiudais, bet ne Klaipėdos dramos teatro premjeriniu numeriu, kuriuo galėtų didžiuotis.

 

Maištinga Siela

Spektaklis: "Kalės vaikai" (Režisierius Eimuntas Nekrošius)

 

Sveiki,

Kai buvau mažas, dažnai mėgdavau tupėti prie žemai įrengtos namų knygų lentynos. Nors daugelis knygų išleistų dar sovietiniais laikais buvo be paveikslėlių, tačiau man patikdavo jas išsitraukti ir galvoti, kas jose parašyta, o kai jau mokėjau iš skiemenų sudėti žodžius, pamenu, jog iš tos pačios knygos išsitraukęs perskaičiau Sauliaus Šaltenio mažu ir nykiu užrašu parašytą nedidelės apimties romaniuką „Kalės vaikai“. Tuokart kalė asocijavosi su, žinote, kokia reikšme (mokėjau prastų žodžių reikšmes neblogiau už poterius!), tik vėliau į mano suvokimą atėjo, jog kalėmis vadiname ir šunų pateles. Deja, romano taip niekada ir neteko perskaityti, jis tebedūla kažkur toli apleistuose namuose, o štai spektaklį, pastatytą paties šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus pagal to paties puikaus prozininko Sauliaus Šaltenio kūrinį Kalės vaikai su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pavyko visai neseniai.

Spektaklio premjera įvyko 2018 metų vasario pradžioje, režisieriui likus gyventi šiek tiek daugiau nei pusmetis. Pats E. Nekrošius adaptavo romano kalbą į dialogus ir pritaikė spektakliui. Deja, po pirmojo veiksmo nemaža dalis žiūrovų nebegrįžo pasižiūrėti spektaklio antrosios dalies, nes, matyt, neištvėrė šiaip jau Nekrošiui būdingo didelio teatrinio sąlygiškumo ir antipramoginio pasakojimo tono, pas jį labai daug kas rimta, o teksto tiek, kad tik spėk sugaudyti, ką aktoriai permeta per rampos šviesas. Visgi daugiažodiškumą spektaklyje lėmė romano teksto adaptacija, todėl spektaklyje iš esmės dominuoja ne dialogai, o ilgi monologai. Vienas pagrindinių veikėjų – varpininkas Karvelis (aktorius Darius Meškauskas) apsako istoriją apie Kristijoną Donelaitį, tiksliau savo suasmenintą kalės ir sąžinės graužaties istoriją virtusia amžina atgaila. Kaip gyvenimo naštą jis su savimi velka storą obels, kurią kadaise pats Donelaitis pasodino, kaladę, kuri simbolizuoja ir troškimą nukirsdinti sau galvą t. y. nutraukti naštą, atpirkti nuodėmes.

Visame spektaklyje beveik Kristijono Donelaičio nėra, jis simboliškai guli lovoje, bet jo asmenybė lemia vėlesnius įvykius, tai ir žmonos Marijos likimą, Lotės gyvenimą, į namus besibraunantys ir Donelaičio turto besigviešiantys teisėjai, asistentai... Tai poetinės dramos klasikinis bruožas, panašiai kūrė ir Balys Sruoga su Vincu Krėve-Mickevičiumi, kada pagrindinės asmenybės vaizduojamos negyvos, tačiau visi įvykiai dar vis sukasi apie juos. Kol jaunoji pora svajoja apie Ameriką kaip apie laisvės ir galimybių kraštą, kita karta atveria savo baudžiavos, maro ir patriarchato valdymo piktžaizdes. Labai sujaudino aktorės Reginos Šaltenytės sukurtos veikėjos išpažintys apie tai, kaip ją išnaudojo sadistiškai ankstesnieji vyrai ir kaip ji turėjo atsiskaitinėti savaitinę nuodėmių sąrašą, tas monologe suskambėjęs sarkazmas išties pritiko nuoskaudų pilnam moters gyvenimui. Pagirtinas ir Karolinos Kontenytės pasirodymas, pastaroji man priminė Džuljetą, kurią kadaise suvaidino Rasa Samuolytė Koršunovo pastatyme.

„Kalės vaikai“ spektaklyje galima išvysti nemažai įdomių daiktinių teatrinių sprendimų, kurie verčia mąstyti, o ką norima pasakyti. Iki šiol nesu iki galo apmąstęs popieriaus rulonėlio nutiesimo iki velionio lovos (mat Donelaitį negalėjo laidoti, kol nebus galima iš po žiemos iškasti žemės) ir mokytojo (aktorius Vaidas Jočys), kuris provokuodamas tai Mariją, tai Lotę vis slenka prie velionio vos tik jos taikosi su juo susidoroti. Ar mokytoją saugo Donelaičio asmenybės šleifas? O gal tai tradicija, kad prie mirusiojo nesikoliojama? Dar tas keistas rankos rokokiškas pabučiavimas... Iš tikrųjų apie tą baletiškai simbolišką sceną norėtųsi padiskutuoti su išmanančiais.

Apie ką šis spektaklis? Toli gražu ne apie patį Kristijoną Donelaitį, nors ir apie jo asmenybės paliktus darbus. Čia nieko nerasite apie jo darbus literatūrine prasme, jokių „Metų“, veikiau S. Šaltenis ir kartu E. Nekrošius perteikia Mažosios Lietuvos podonelaitiškąjį laikų ir tradicijų kaitą, užsimena apie maro paliktus padarinius, o Lotės išprievartavimo istorija kalba apie kriminalus, kurie buvo gana įprasti tuo laikotarpiu. Labai patiko simboliška pabaiga, kai kaltes išpažįstantis varpininkas išvedamas baltosios kalės uodegos-kasos į dausas vaikštant apie kaladę. Perteiktas su naiviu krikščioniškuoju humoru, įžmoginantis (a)moralumą vienu metu.

Spektaklis nėra lengvai žiūrimas, tačiau visgi visuminis vaizdinys man patiko. Nors ir niūrokas, tačiau pilnas paradoksalių apeigų, magijos, kuri demaskuoja labai smarkiai krikščioniškojo protestantizmo paveiktą gyvenimo sampratą, išryškina žmogaus prigimtines ir socialines to laikmečio prieštaras.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Saulės vaikai", režisierė Laura Groza (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki,

Dar vienos, tiesa, jau jaunesnės kartos latvių režisierės Lauros Grozos (g. 1985) pirmasis debiutas užsienyje tapo būtent darbas pagal rusų rašytojo Maksimo Gorkio pjesę „Saulės vaikai“ pastatymas Klaipėdoje. 1905 metais parašyta pjesė iš esmės absorbuoja Maksimo Gorkio to meto rusų visuomenės realijas, tai ir bręstantis nepasitenkinimas sistema, perversmas prieš carą, revoliucijos ir atsinaujinimo troškimas bei mirtinos ligos pandeminiam siautuliui, kuri spektaklyje buvo įvardijama kaip „zaraza“. Spektaklio premjera įvyko 2020 metų rudenį.

Priešingai nei tautietė Mara Kimele, kuri Klaipėdoje pastatė pagal Augustą Strindbergo pjesę „Tėvas“, naujosios kartos latvių kūrėja M. Gorkio pjesę sušiuolaikina. Ant elektrinės važiuoklės pasirodęs aktorius Darius Meškauskas, įkūnijęs pagrindinį veikėją Protasovą, atrodė kaip Jėzus Kristus virš vandens. Kitą vertus jo atsainumas, atsipalaidavimas ir laisvamaniškas požiūris į žmonos galimą meilužį tapytoją Vaginą ir šuniškai įkyrų įsimylėjėlės Melanijos persekiojimą, atrodo kone dzenbudistinis, tyras kaip Jėzaus Kristaus mokymai.

Istorija pasakoja apie Protasovo ir jo žmonos Jelenos (aktorė Inga Jankauskaitė) besikuriančias intrigas. Spektaklis taip sumodernintas, jog sunku pasakyti, kokiu laikotarpiu galėtų vykti visas šis veiksmas. Iš vienos pusės tai apie XX amžiaus pradžios rusų visuomenę, tačiau jis gali būti ir XXI amžiaus pasiturinčios amerikiečių šeimos prabangios vilos vakarėlių šurmulyje. Režisierei rūpi nutrinti klišines tradicinio teatro grimasas ir atšviežinti bei modernizuoti Maksimą Gorkio ištarmes taip, kad jau nebegalėtume net atpažinti, jog tai rusų dramaturgija. Galiausiai jai tas ir pavyksta per instaliacijas, baltų gigantiškų skėčių guotą, kurie imituoja saulės šviesą ir kartu apsaugo nuo tos šviesos, pavojų skelbiantys dujų balionai, kurių žarnelėmis veikėjai svaiginasi tarsi narkotikais.

Galiausiai visas spektaklis labai įdomiai žiūrisi, nes jis perteiktas su tokiu kičinio komedijinio muilo operos humoru, kad neiškentėsite nesusijuokę, kai aktoriai, pavyzdžiui, laižo ledus ir flirtuoja kaip kokie Gomesas su Mirtiše Adams, o įsimylėjėliai naivuoliai, bandantys sudaryti skyrybų kontraktus ir nusisavinti sutuoktinių portnerius tarsi daiktus atrodo „aptraukti“ rusiško romantizmo naivumu, perdėtu atlapaširdiškumu, kad neapsigausite, jog tai komiška parodija iš daugelio ramantizmo dvasios įkvėptų ir sukurtų naivių situacijų. Tiesa, tokių veikėjų galite rasti F. Dostojevskio „Idiote“.

Spektaklis absoliučiai perteiktas kaip pramoga, kad net nebandžiau žiūrėdamas įžvelgti kokios nors gelmės. O ar toji gelmė egzistuoja? Veikėjai galiausiai pabaigoje išsitraukia šautuvą ir švaistosi cigaretėmis prie dujų balionų sukeldami katastrofos įspūdį, tačiau prie katastrofos nepriartėja. Ant ko laikosi visas šis spektaklis? Linksmos muilo operos sušaržuotos dramos, kuri kalba apie begalinį, kone maniakišką žmogaus polinkį aistringai įsimylėti ir paskęsti pasmerkiant save aistroms. Absoliutus maksimalus rusiškas romantizmas, perteiktas idealais ir svajonėmis persunktomis aistromis, tačiau, deja, kaip ir Čechovo pjesėse, taip ir šioje istorijoje, aistros nieko gero nežada, priešingai – veda prie beprotybės.

Spektaklis visumoje man labiau patiko už M. Kimelės „Tėvą“, jis modernesnis, linksmesnis, provokatyvesnis. Jeigu stebite, kaip scenografinės idėjos pasitarnauja istorijos vyksmui, atpažįstate detales, kurios padeda aktoriams ir istorijai vystytis, manau, šis spektaklis bus įdomesnis. O ką jau kalbėti apie gerus Dariaus Meškausko, Ingos Jankauskaitės, Eglės Jackaitės, Edvardo Brazio, Karolinos Kontenytės pasirodymus.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Tėvas", režisierė Māra Ķimele (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki,

Latvių režisierė Māra Ķimele ne kartą dirbo su Klaipėdos dramos teatro aktoriais ir turėjo pasisekimo. 2016 metų rudenį, dar prieš tolimą pandeminį laikotarpį, įvyko spektaklio „Tėvas“ pagal švedų dramaturgo ir rašytojo Augusto Strindbergo (1849-1912) premjera. Deja, man tik dabar pavyko pamatyti šį pastatymą, nes anksčiau nebuvau tiek užsidegęs teatru, tad stengiuosi pavyti nutekėjusį laiką ir pažiūrėti tai, kas anuomet buvo praleista.

Pasakojimas itin klasiškas kaip ir jo pastatymas. Pagrindinė vaidmenį šiame spektaklyje atlieka Klaipėdos dramos teatro pažiba ir Auksinio scenos kryžiaus laureatas Darius Meškauskas, kuris perteikė XIX amžiau pabaigos tėvo paveikslą. Po ilgų santuokos dešimtmečių tėvas, apsuptas namuose jam pataikaujančių ir įkyriai lendančių moterų (uošvė, teta, dukra, žmona, tarnaitė), tėvas jaučiasi nebe padėties šeimininku, o užgožtas namų moteriškų intrigų. Istorija pasakoja lemtingą vienos žiemos prieš pat Kalėdas nutikimą, kai žmona, trokšdama nulemti jųdviejų sugyventos dukters likimą pasilikti namuose, prasitaria, kad galimai tėvas nėra tėvas, todėl dukters likimo spręsti jis negali...

Na ir prasideda viena ilga tėvo beprotybė. Tėvo pabrėžtinas pažeidžiamumas ir tėvystės problema gvildenama palaipsniui tėvui įtikėjus, jog dukra yra kito vyro ir nė vienas pasaulio vyras negali būti tikras dėl savo vaiko. Iš esmės beprotybė kaip ir artėjančios Kalėdos masina šeimos griūtį ir tėvo kaip šeimos patriarchato žlugimą. Stebėdamas namų moteris tėvas kraustosi iš proto, o kai sužino, jog jo žmona ne tik paskleidusi melą apie jo tariamai netikrą tėvystę, bet ir sužino apie neišsiųstus laiškus mokslininkams (mat tėvas tyrinėja meteoritus), visiškai pakvaišta, nes suvokia, koks buvo patiklus visus tuos dvidešimt metų santuokos...

Spektaklio scenografija ir pats pastatymas itin klasiškas, perteiktas XIX amžiaus pabaigos interjere, kurioje namų moterys vilkėdamos jau iš mados išeinančiais Viktorijos laikų drabužiais, slampinėja pakampėmis. Nuotaiką kelia į sceną įnešta kvepianti tikra Kalėdų eglutė, senos mokslinės knygos odiniais viršeliais sako, jog šiuose namuose vyrauja mokslo amžius, nors senutė motina rankomis buria ir bando užkalbėti namus. Iš vienos pusės tai normali XIX amžiaus šeima, o iš kitos ji labai romantizuota, veikėjai silpni, pasiduodantys emocijoms, ypač tėvas, kuriuo lengva manipuliuoti ir uždaryti į beprotnamį.

Iš esmės man šis spektaklis ne tiek apie abejojantį ir protą prarandantį mokslininką, kiek apie šeimos patriarchalinį valdžios sistemą, kurioje užguitos moterys tampa kaip hienos, įsigudrinusios ir išsiugdžiusios manipuliacinius galios žaidimus laimi prieš tėvo kultą, kitaip sakant, ir prieš patį patriarchatą. Nežinau, ar Strindbergas norėjo būtent savo pjese atskleisti tradicinio ir klasikinio vyriškumo naštos užkrautą pažeidžiamumą, tačiau Maros Kimeles interpretacija tą vakarą suskambėjo būtent šitaip. Kitą vertus, spektaklis žadino ir ilgesingą rusiško romantizmo dvasią, kokį galimą aptikti, pavyzdžiui, Čechovo pjesėse – gražiai naivius ir idealizmu sergančius veikėjus, kurie tariasi pakeisią pasaulį ir pagaliau busią laimingi, tačiau esmė tame, kad pasaulio pakeisti negalima, priešingai – reiktų saugotis iliuzijų, kurios kaip „Tėvo“ spektaklyje gali veikėją nuvaryti į kapus.

Manau, iš vienos pusės Marai Kimelei pavyko klasikiniais būdais be jokių įmantrumų, sušiuolaikintų instaliacijų ir triukų sukurti klasikiniu braižu „Tėvo“ pasaulį, todėl nepretenzingam žiūrovui, kuris spektaklyje nori senosios gerosios teatro išlaikytos mokyklos be įmantrybių, šis sąžiningas be triukų ir gudrybių pastatymas labai patiks.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Varovai" (rež. Elmārs Seņkovs)

 

Sveiki,

Tikri kino gurmanai tikriausiai anuomet, prieš dešimtmetį, nepraleido danų režisieriaus Thomas Vinterberg sukurto šokiruojančio, socialiai konfliktiškai įelektrinto ir nepatogaus filmo „Medžioklė“ (dan. Jagten) (2012) adaptuotą specialiai kinui pagal D. Farre to paties pavadinimo pjesę. 2021 metų rudenį Klaipėdos dramos teatre vyko šios pjesės premjera pavadinimu „Varovai“, o medžiagą režisavo latvių režisierius Elmārs Seņkovs (g. 1984), dirbdamas su Klaipėdos dramos aktoriais.

Taip jau nutiko, kad į premjerą pavėlavau net dvejus metus, tačiau nesigailiu, nes šie metai man turtingi nematytais spektakliais. Taigi patekau ne tik į „Varovus“, bet ir į savitą beveik pusvalandžio trukmės Klaipėdos dramos teatro apdovanojimus, rengiamus jau septintus metus iš eilės. „Mūza“ apdovanojimą įsteigė Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, šiemet pagrindinius apdovanojimus paskyrusi geriausiems (nežinau, kokiu principu dalijamos šios statulėlės, tikriausiai, kad kaskart gautų vis kiti negavę aktoriai – nežinau). Justina Vanžodytė ir Darius Meškauskas pelnė „Mūzos“ pagrindinius apdovanojimus. Taip pat mecenato papildomus prizus gavo renginio vedėja Digna Kulionytė, taip pat mecenatai apdovanojo Vaidą Jočį, Renatą Idzelytę ir Nijolę Sabulytę. Išties labai sujaudino Justinos Vanžodytės kalba apie tai, kaip svarbu bet kuriam menininkui paliudyti, jog jis eina tinkama linkme ir tokie apdovanojimai labai padeda jaustis tvirčiau.

Spektaklis „Varovai“ pasakoja apie mažo miestelio pradinių klasių mokytoją Luką, kuris po pusmečio darbo yra apkaltinamas pedofilija, mat maža mergaitė, pamačiusi iš klasioko pornografiją, jos turinį sutapatino su Luku, mat šis jai suteikė saugumą, to, ko negali suteikti šiurkštūs ir nuolat besipykstantys jos tėvai. Bendruomenė be teismo labai greitai pasmerkia Luką, nors šis nekaltas. Iš esmės pati pjesės medžiaga aprėpia labai daug psichologinių elgsenos niuansų, socialinio teisingumo ir brutalumo aspektus, etikečių klijavimo, išnaudojimo, kaltės, sąžinės ir šeimos pamato, auklėjimo problemas.

Anuomet mane sujaudinęs filmas šiame spektaklyje tapo šiek tiek karikatūrinis, ypač silpna pasirodė spektaklio pradžia ir pirmoji jos pusė. Be įtampos, infantili, tarsi atsitiktinė, nesuveržta, pernelyg lengvais tonais užpildyta komedijos niuansais apie senstelėjusią direktorę, kuri įsižiūrėjo Luką. Nesu tikras ir dėl scenografijos visumos, aktoriai, kurie slankioja, gulinėja suoliukais įrėmintuose kraštuose iš esmės lyg ir veikia kaip dekoracijos, bet jų veiksmingumas atrodo bejėgiškas, negyvas. Neblogai atrodo viduryje scenos slankiojantis namo karkasas (visą laiką nepalioviau galvoti, kaip jis ten slankioja, kaip valdomas), funkcionuoja ir kaip pirtis, ir kaip namai, ir kaip bažnyčia, ir kaip nusikaltimo vieta, ir kaip mokykla. Panaudota ir daug sąlygotų dalykų, pvz., mėlynos medžiagos audeklas kaip ežeras ir t. t.

Kalbant apie medžiagos perteikimą, atrodo, kad latvių režisierius sušvelnino (vis nepaliauju lyginti su filmu, kuris daug tamsesnis, ekspresyvesnis ir nepatogesnis, nors tai mano klaida, kad lyginu), bet kartu tenka suvokti, jog tai bandymas naujai pasižiūrėti ir perteikti šią pjesę. Buvo vykusių scenų, pavyzdžiui, šeiminis konfliktas, kai motina, besigraužianti, jog jos dukra meluoja, nes jai artimesnis Lukas, nei ji kaip mama, smaigsto iškarpytus angelus, todėl Eglės Barauskaitės atliktas vaidmuo šįkart visoje spektaklio visumoje atrodė labiausiai įtikinamas. Iš vienos pusės personažė suvokia, kad dukra Klara meluoja, tačiau paaukoja Luką, nes jam pavydi dukters prieraišumo ir dėl to kenčia.

Visumoje spektaklis turėjo tapti apie aštrų ir aršų mažos visuomenės susidorojimą su doru žmogumi, kuriam užklijuota pedofilo etiketė, kaip seni ir geri draugai nusigręžia, užuot bandydami suprasti ir išsiaiškinti, ir turėjo parodyti, kokia plonytė riba yra tarp bičiulystės ir smerkimo, o tai yra kasdienis mūsų visuomenės atšvaitas, tačiau spektaklio įtampa ir nepatogumas, kurio tikėjausi, praslydo. (Tiesa, teatras niekada nieko neprivalo, tačiau utriruodami tas pjesėje išsakytas problemas rimčiau ir ritmingiau, būtų spektaklį pakylėję į kitą lygį). Gal geltonus pokemonus primenantys į sceną suvesti vaikai su spalvotomis ausinėmis atrodė ir nekaltai, tačiau jie kartu kaip negyvi, idėjos, simboliai, užuominos, invaziniai ateiviai į šią žmonių bendruomenę, kuri prislopino jautrumą ir visą spektaklį pavertė į kažką kitą. Gal į fragmentuotų scenų kaleidoskopą, su skirtingai emocijas veikiančiais pasakojimais, besigrumiančiais tarp socialinio jautrumo ir ne itin sėkmingai parinktais teatrinio pastatymo sprendimais. Visgi tai vienas silpnesnių Klaipėdos dramos teatro spektaklių matytų šį sezoną.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. Agata Duda-Gracz)

 Sveiki,

Teko išeiti su šypsena iš Klaipėdos dramos teatro, kuriame mačiau režisierės Agata Duda-Gracz pastatytą įspūdingą dviejų valandų trukmės spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Kitaip sakant, apie garsų italų baroko laikotarpio dailininką Michelangelo Caravaggio (1571-1610), kuris nugyveno audringą ir intriguojantį gyventoją, tokį, kokį nugyveno ir kiti žymūs renesanso ar baroko dailininkai, kurių biografijos apipintos legendomis.

Tiesą sakant, prieš keletą mėnesių perskaičiau meksikiečių rašytojo Alvaro Enrigue romaną „Staigi mirtis“, kuriame autorius vaizduoja Karavadžą žaidžiantį tenisą, pastarasis mačas išprovokuos žmogžudystę ir nulems vieno geriausio ir įdomiausio to meto dailininko pabėgimą iš miesto. Visgi rašytojas visiškai kitokiais rakursais perteikia Karavadžo temperamentą (beje, rekomenduoju paskaityti, nes labai įdomiai ir išmoningai parašyta knyga). Režisierė, aišku, remiasi visiškai kitais šaltiniais. Scenoje perteikia Karavadžą (aktorius skusta galva, kuris neatitinka absoliučiai klasikinio dailininko italo, pastarasis dažniausiai vaizduojamas vešliomis juodomis garbanomis), bet ne esmė, visgi įspūdingiausia šio spektaklio dalis – ekspresija ir gebėjimas pasakojant biografinius Karavadžo štrichus perteikti stacionariai jo sukurtus pačius garsiausius paveikslus.

Dailininkas ne tiek jau daug paliko paveikslų, tačiau įėjo į istoriją kaip juodos ir baltos šviesos kontrasto paveiksluose naudotoju, todėl jo didelė dalis paveikslų, žinoma, nutapytų religinėmis temomis, nes užsakovai buvo bažnyčia, tad darbai primena ekspresyvius nušvytimo momentus tam tikrose kančios, euforijos, misterijos, apsireiškimo ar žudymo scenose. Galimas daiktas, kad Karavadžas sukūrė ir krikščioniškų šventųjų štampus, ir pirmiausia pagalvoję, kaip galėjo atrodyti šventieji, mes esame veikiami Karavadžo klasikos.

Grįžtant prie įspūdingo spektaklio, kuris gan sunkokai, tikriausiai, žiūrėtųsi tiems, kurie apie Karavadžą nieko nežino. Todėl labai rekomenduoju atlikti prieš spektaklį savo namų darbus, paguglinti esminę informaciją apie dailininką, pasižiūrėti jo dailės paveikslų, patyrinėti jo dailės darbų temas, raišką, nes po to daug ką atpažinsite spektaklyje ir suprasite scenografijos esmę: dailininko bandymas tapti genialiu ir pripažintu dailininku, kokie buvo pirmtakai iš renesanso, Karavadžą veda į bohemijos pasaulį. Spektaklyje vaizduojama jo liguista meilė prostitutei Lenai, kuri tampa jo įkvėpimo šaltiniu tapant Šv. Mergelę Mariją. Kitą vertus, režisierė tą kontrastą labai ekspresyviai išnaudoja, nors pats Karavadžas buvo, sakyčiau, labiau homoseksualas, nevengė vyriškos erotikos, kuri įkvėpė tapyti šventuosius vyrus.

Keletas Karavadžo paveikslų reprodukcijų religinėmis temomis, kurias galite pamatyti šiame spektaklyje.

Spektaklis skirtas N-18, aktoriai drąsiai kai kuriose scenose vaidina absoliučiai nuogi, manieringai imituoja savo homoerotiška maniera renesanso ir baroko dailės minkštą ir nenatūralią pozą dailėje. Iš esmės tai veikia pačiame spektaklyje ir kaip parodija, ir kaip ironija, iš kitos pusės deklaruoja to meto dailės kanonus. Kontrastų, kurie kuria ironiją, esama ir daugiau, pavyzdžiui, išjuokiamas veidmainiškas katalikų bažnyčios kardinolų pasaulis, popiežius vaizduojamas kaip šuns galva, apsupta gudrių ir įtakingų patarėjų, pilkųjų kardinolų, pastarieji lankosi viešnamiuose ir po pasidulkinimo duoda išrišimą savo nuodėmingosioms. Karavadžas kaip tikras dailininkas visada priklausė to meto bohemiškam skurdžiam luomui, tad įdomu, kad geriausios jo paveikslų idėjos kilo ne spoksant Da Vinčio darbus, o kokios smuklės kertėje. Scenoje svarbi prieblanda, apšvietimas, kuris imituoja Karavadžo paveikslų spalvas, tamsa slepia išvirkusią ir dažnai viešai pozuojama katalikų netikrą vertybių pozą, todėl visas spektaklis pulsuoja šventųjų ir lengvabūdžių orgijomis, kurios iš esmės yra beveik tapačios, tik vieni turi galią ir turtus, o kiti yra priversti išgyventi mekendami avimis.

Man įspūdingiausiai perteiktas spektaklio finalas, kuriame Karavadžo teismas sutampa su genialumo savotišku suvokimu ir pripažinimu. Jo galvoje gimę modeliai, paveikslo fragmentai, paveikti renesanso ir antikos pozų, tampa ir jo teisėjas, ir jo sąžinės gynėjais. Spektaklį lydį nuolat ekspresyvi muzika, kuri paryškina pulsuojančias orgijas ir tamsų dramatizmą, beje, nustebau, kad šis garso takelis yra išleistas vinilo pavidalu ir galima įsigyti už 25 eurus. Prieš eidamas į spektaklį nieko pernelyg nesitikėjau, tačiau likau maloniai nustebintas, ne kartą pravėriau burną nuo perteikto paveikslų misterijos. Intelektualu, ekspresyvu, meniška.

Mano įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela 

Spektaklis: "Mama Drąsa" (Režisierius Elmārs Seņkovs)

Sveiki,

Klaipėdos dramos teatrą ne juokais atgaivino latvių režisieriaus Elmārs Seņkovs sukurtas spektaklis pagal vokiečių dramaturgą Bertoldą Brechtą ir jo garsiąją pjesę „Motušė Kuraš ir jos vaikai“ (1938). Iš esmės tai gerokai sumoderninta pjesė, adaptuota ir apeliuota į šių dienų norą ginkluotis ir gintis nuo velniai žino ko. Prieš trejetą-ketvertą metų vėl suintensyvėjo informacija propaganda, kad neva rusai puola, reikia grąžinti karinę prievolę, vėl skirti daugiau pinigų krašto gynybai ir, žodžiu, užsiiminėti karo verslu.

Spektaklis „Mama drąsa“ iš tikrųjų atskleidžia dvejopą požiūrį į karą. Vieni jaunuoliai tai laiko vyriškumo žyme ir atvirai žavisi, nes tai yra jų gyvenimo prasmė, o tokios motinos, kurios nori apginti savo vaikus, priešinasi karo tragedijai. Šiuolaikinių šauktinių-verktinių ašaros ir Bertoldo Brechto pjesės sukryžminimas, manding, pasirodė dabar toks aktualus, kai atvirai erdvėje romantizuojama karinė galia, pratybos ir tuo žavimasi kaip antai „tobulėjimas-draugystė-ištvermė-vyriškumas“ ir tai iškreipiama kaip vertybė visuotinėje erdvėje iki absurdo, man norisi sakyti, kad spektaklis vėlei įžiebia politinę diskusiją manyje.

Pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Darius Meškauskas, už šį vaidmenį pelnė auksinį scenos kryžių. Vyras atlieka moters, motinos vaidmenį ir tai vizualiai ir energetiškai efektyvu, kadangi priešina vyriškuosius ir moteriškuosius stereotipus, todėl scenoje mes matome kartu ir farsą, ir akivaizdų padidinamuoju stiklu išryškintus kvailus stereotipus apie tai, kad karas yra vyrų ir vyriškumo performansas, o moterys tik teikia maistą ir gimdo vaikus.

Būtent D. Meškausko vaidmuo kibirkščiuoja charizma ir juo patikėti neįmanoma, kaip ir klaikiai karo aplinkybių bei ekstremalių, nežmogiškų pasirinkimų draskoma motina, kuri pamažu netenka visų savo vaikų. Atrodo, tai grynų gryniausia Antigonės tragedija, tačiau čia pat išlenda karkasai, jaunuolių karo išpažintys kaip iš Svetklanos Aleksijevič dokumentikos „Cinko berniukai“, čia pat pateikiamos šiuolaikinių šauktinių pozicijos, lengvu rakursu išvengiant politizavimo. Kaip gerai, kad spektaklis nepakrypo patriotiškumo didaktika, nes tai būtų didžiausias „pravalas“ ir teatro žlugimas. Spektaklis, kaip ir būdinga beveik visiems gerų režisierių darbams, išlaiko neutralią poziciją t. y. pateikia karo suluošintos moters paveikslą ir savimi besididžiuojančių bukagalvių jaunuolių karo narcizų paveikslus. Kas čia koktu? Manau, neverta atsakyti, nes kiekvienas žiūrovas ras, kurią pusę palaikyti, o teatro pažadas išlaikytas tas pats: neatsakyti ir nemokyti, o iškelti klausimą patiems žiūrovams.

Negalėjau nesižavėti scenografija. Besisukančia teatro scena, kuri nuteikia ilgai amžinybės kelionei kosmosu, visaip kaip planetariume, tačiau papasakojama amžinybės taikos ir karo istorija vienoje epochoje, kuri tokia išsilydžiusi, kad čia nebesvarbus laikmatis, jis tinka čia ir dabar, tiks rytoj ir tiks istorijai prieš 100 metų. Džiugu, kad atsinaujinusios Klaipėdos dramos teatro patalpos išnaudoja besisukančios scenos galimybes ir tai taip tiko šiam spektakliui! Žodžiu, esu tikrai patenkintus „Mama Drąsa“.

Jūsų Maištinga Siela