Spektaklis "Nojaus arka", režisierius Jokūbas Brazys, Klaipėdos dramos teatras

 Sveiki, mielieji!

 

Kasmet man rugsėjis yra ne tik rudens pradžia, šiokia tokia perkrova, bet ir naujasis teatro sezonas, vadinasi, nauji ir nematyti spektakliai, premjeros ir praleistos progos aną sezoną, anksčiau nepamatyti teatro darbai. Galima sakyti, kad teatro režisieriaus Jokūbo Brazio pernai pristatytas spektaklis „Nojaus arka“ man išsprūdo net du kartus. Turėjau bilietus, tačiau taip gyvenime susiklostė, kad nepavyko nei į vieną pasirodymą nueiti. Tad trečias kartas nemelavo. Pjesės pastatymas, kai tik praėjo premjera, beregint susilaukė kontraversiškų vertinimų, netgi aštrių kai kurių visuomenės veikėjų pasisakymų, kad J. Brazys pastatė kažin kokį nedorą, bereikšmį ir vien perversijas vaizduojantį spektaklį be turinio. Knietėjo savo akimis įsitikinti, ar tikrai jau taip blogai viskas su ta „Nojaus arka“? Juolab, kad kitas J. Brazio spektaklis – „Storas sąsiuvinis“ pagal Agotos Kristof pirmąją trilogijos dalį, man labai patiko.

 

Spektaklis pastatytas pagal Elijaus Martynenko kūrinį ir, kaip jau teigiama informacinėje brošiūroje, čia nereiktų tikėtis Senojo Testamento perpasakojimo. Veikiau, kaip teigiama, šiuolaikinė „Nojaus arka“ – tai istorija apie išritualintą, pažeistą, pažeidžiamą ir netekusį gyvastingumo šiuolaikinį gyvenimą – apie tai visas spektaklis. Spektaklis nedaugžodžiauja, praktiškai mažakalbė pjesės medžiaga, kurios visą turinį užpildo besijungiančių etiudų koliažas, kalbantis apie gyvulišką žmogaus prigimtį. Dėmesio centre – azijietiškas laivo krovininis konteineris, skirtas pervežti krovinius, šiuo atveju, pačius gyvulius, pastarasis imituoja biblijinį Nojaus laivą, tačiau nieko švento ar romantiško, to, ką galima apčiuopti Biblijos pasakojime, čia nerasime. Nes krovininis konteineris – tai praktiška talpykla, tai vartojimo ir ekonomikos simbolis ir jame besidauginanti šventa, nesuteršta gyvybė iš esmės tėra tik produktas, skirtas suvartoti. Apsirijimas prie stalo ar gyvulių skerdimas, kuris kadaise turėjo sakralią ritualinę potekstę, šiandien, kai fermose apvaisinama milijonai karvių ir kiaulių (tiek pat paskerdžiama žmonijos poreikiams), skausmas, atjauta ir dėkingumas nieko nebereiškia.

 

Senajame Testamente ištariama: „Dauginkitės!“. Turima galvoje giminės pratęsimą, giminės, kuri turi nešti ne vien besaikį dauginimąsi, bet ir atsakomybės prasmę, kad toji nauja gyvybė, išgyvenusi tvaną, suteiktų naujo pasaulio vertybinį pamatą. Šis niuansas spektaklyje itin įdomus, nes jis sumišęs su sekso malonumu ir narciziškumu. Besimasturbuojanti pora visais įmanomais būdais bando susilaukti moliusko geldoje gyvybės, ap(si)vaisinti, tačiau kartu jie susireikšminę ir susirūpinę malonumo potyriais. Kita vertus, nevaisingumo ir šiuolaikinės demografinės problemos, seksualumo įvairovė atvėrė susirūpinimą ne šeimos išsaugojimu, vaikais, bet orgazmo potyriu – seksualinė energija nukreipta į save patį. Apskritai viso spektaklio epicentras yra lytiškumas ir seksualumas bei iš ten ateinančios problemos. Rituališkai pastojanti karvė-moteris yra apvaisinama, tačiau tą patį nori patirti ir homoseksualus, moterį imituojantis vyras, išgyvenantis savo vidinius seksualinius geidulius. Jis išjuokiamas scenoje už neprodukavimą ir yra paliekamas besimurgdyti priešgimdyviniuose nuleistuose vandenyse, kristi ir šokti savo švento Vito šokio. Geresnės simbolikos apie žmogaus prigimtį ir nesugalvosi...

 

Spektaklyje žaidžiama kaukėmis ir fetišais. Vienas ryškiausių pasirodymų – iš japonų kultūros atėjęs ir paauglius, ir jaunuolius užvaldęs troškimas būti fursona ir turėti savo fursuitus, t. y. gyvūnus iš anime žanro imituojančius kostiumus, naujas tapatybes, kurios leidžia pabėgti iš slegiančio sociumo ir būti gyvūnais (vėlgi kalbama apie prasiveržiantį žmogaus prigimtį!), kuris skausmingai kartu naikina asmenybę, bet kartu spektaklyje prakalba apie poreikį būti tikru. Apie žiaurumo ir švelnumo nesuderinamumą, sumišimą, šių dalykų nebeatskyrimą. Mes tampame herojais be heroizmo, prisidengę Betmano kostiumais, slėpdamiesi nuo savęs ir savo silpnybių, bet kartu esame linkę į hiperbolizuotas savianalizės terapijas, būname vieni kitiems žiaurūs ir sunarciziškėję vartotojų pasaulyje, kuriame negali būti numalšintas nei fizinis, nei dvasinis alkiai, kitaip sakant, tampame savuose krovininiuose konteineriuose izoliuoti. Veikėjai užsideda šiukšlių maišus, jie dūsta, krenta kai kurie negyvi, nes nuo savo paties emocinio burbulo tiesiog miršta be deguonies ir laisvės, tad belieka elgtis su savimi kaip elgiamasi su gyvuliu skerdykloje – jį paskirti be pagarbos ir ritualų beprasmei mirčiai, kuri spektaklyje irgi tampa tam tikra rinkos ekonomine preke – raudoni kompiuterinius supermarijo primenantys dekoracijų perstumdytajai, lavonų ir šiukšlių surinkėjai dėl to turi darbo!

 

Visas spektaklis byloja apie vien šiuolaikinį žmogų ir Dievo trūkumą. Netekę tikėjimo ir pasinėrę į narciziškumą, jie praranda bendruomeniškumą, vadinasi, ir dialogą, ir galimybę daugintis, ir atjausti. Apie tai rašo ir šiuolaikinis filosofas Byung-Chul Han savo filosofinėje eseistikoje „Apie ritualų nunykimą“ (Kitos knygos, 2025), kurio idėjas labai taikliai iliustruoja Jokūbas Brazys savo spektaklyje. Šventumo praradimas skandina civilizaciją kančioje, nes šventumas yra paniekinamas. Nyčę perfrazuojant, tai Dievo mirties metas, autoritetų griūtis. Vienoje scenoje geltonus lietpalčius vilkintys gyventojai greitai persirengia pranašais ir ima tyčiotis iš tų, kurie tokiais pat negali tapti, o kai tampa visi pranašais, pradeda toliau tyčiotis vieni iš kitų. Normalumo, lygiateisiškumo kultas ir prisitaikėliškumo sindromas išstumia galimybę turėti moralinį vedlį, naują pranašą, nes bet kokios pastangos vienyti yra naikinamos, sumenkinamos. „Kas laimės?! Kas laimės?! Gargždų „Banga“!“– vienu metu byloja apie prasmingą susivienijimo ir bendruomeniškumo poreikį, o iš kitos – kalba apie mūsų vienybės paviršutiniškumą (Olimpinės žaidynės, krepšinis ir t. t.), nukreiptą iš esmės į netikrą vienybės sugestiją, kuri greitai atslūgsta kaip suvartotos emocijos, konkurencingumo ir kovos prieš KITĄ euforijai išblėsus, tada praeina vienybės iliuzija.

 

Kaip minėjau, tai nėra klasikinis naratyvinis teatras. Tai nepatogių etiudų koliažas, besijungiančių apie šiuolaikines skaudžias žmonijos problemas. Spektaklyje – simbolių ir metaforų barokas, jų tiek daug, kad žiūrovui tarp viso to iš pirmo žvilgsnio seksualinio smurto, frustracijos ir socialinių nepatogių kaukių reikia įžvelgti šiuolaikybės kritikos dėmenis, nepamesti prasmių naratyvą. Tingesnis žiūrovas gali nemąstyti, pasiduoti tik aštriems provokuojantiems vaizdiniams, tapti besišaipančių iš aktorių sukurtų simbolių heitinimo bendraautoriumi.

 

Juk teatras atneša patį gyvenimą, o kai kurie į teatrą nori ateiti pabėgdami nuo to pasaulio. „Nojaus arka“ tarsi sako, kad neišdegs: atėjote pasižiūrėti į gyvenimą, tad žiūrėkite atidžiai! Man spektaklis buvo suprantamas, įdomūs teatriniai sprendimai. Iš pradžių galvojau, kad režisierius pernelyg mažai pasakoja, pernelyg viską fragmentuoja, o kūrybinę energiją iššvaisto perdėtiems simboliams ir scenografijos pompastikai, pvz., ilgą laiką veikėjai pakuoja skerdyklos aukurą, skamba benzininis pjūklas ar kitoje scenoje – iš įvairių pusių bandoma papūsti slidininko plastmasę: kyla klausimas, ar tikrai tai buvo būtina tiek ilgai tęsti šias scenas ir ar šie sumanymai iš tikrųjų labai jau veikia visoje spektaklio sąrangoje? Ne visas spektaklio jungtis pateisinčiau, pasijuto šiek tiek duobių: simbolis dėl simbolio, barokas dėl baroko. Visgi visumoje spektaklis kur kas intelektualinis, nei tikėjausi, jis verčia nuolat ieškoti pateisinimo ir analizuoti simbolius, prasmes. Juk ir patys suprantate, kad teatrai nestatytų spektaklio vien tam, kad aktoriai pasitenkintų vaidindami smurtą ir degradaciją. Visgi išsiilgusiems spektaklio, kuriame vaizduojamas pats žmogus ir jo asmenybės pakitimai, jo atradimai ir tikrumas, „Nojaus arka“ gali visai nepatikti. Tai gana abstraktus idėjinis spektaklis, kuriame veikėjai veikia kaip organizmas, patys jie tampa sąlygotais veikėjais-simboliais, neteikiančiais nei užuojautos, nei vilties, kad šios kančios kada nors Žemėje pasibaigs. Bet ar pasaulyje kada nors kančia buvo pasibaigusi? Tikriausiai, kad ne.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Ką sakai?", režisierius Karolis Maiskis, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki!

 

Klaipėdos dramos teatro aktoriaus ir režisieriaus Karolio Maiskio pastatytą paaugėjusiems vaikams, paaugliams ir iš esmės visai šeimai skirtą spektaklį „Ką sakai?“ mačiau gal prieš kelis mėnesius, bet vis nebuvo ūpo pasidalyti įspūdžiais, o po to ir pamiršau apie jį. Ne, ne dėl to, kad spektaklis būtų prastas ar nepavykęs, priešingai – būtų mano laikais kas nors atvedę jį pasižiūrėti, kai man buvo 12-13 metų! Teatras nuostabi šventė, pramoga ir emocijų įkrova, tad šiomis dienomis, pats galvodamas apie susikalbėjimo su pasauliu problemas, prisiminiau spektaklį „Ką sakai?“

 

Stebėtinai gerai ir suprantamai parašyta dramaturgija, kuri iš esmės nėra novatoriška, tačiau aktuali jaunimui, kuris patiria hormonų diktuojamas problemas. Pagrindinė veikėja Ema (aktorė Samanta Pinaitytė), patiria permainingą dieną. Nuo pat ryto išlipusi ne ta koja iš lovos ji ima elgtis atgrasiai, nesusikalba ne tik su broliu (aktorius Jonas Baranauskas), bet ir su tėčiu (aktorius Vaidas Jočys) bei mama (aktorė Sigutė Gaudušytė). Emai atrodo, kad jos niekas nesupranta, tačiau problema yra ta, kad ji pati kitų negirdi. Scenarijus pakrypsta siurrealistine linkme, kai Ema pradeda tiesiogine to žodžio prasme suprasti žmonių kalbos, ji aiškiai girdi kalbą, bet jos nebesupranta ir pamažu ima suvokti, ką reiškia, kai negali išgirsti kito žmogaus. Pasakojime atsiranda ir mistinė bevardė būtybė, repertuare pavadinta Keistuole (aktorė Renata Idzelytė), kuri vienintelė gali susikalbėti su Ema ir atverti jai skaudžią suvokimo tiesą...

 

Spektaklis apie paaugliškąjį ego, kai atrodo, jog pasaulis tau kažką skolingas, o tu jam nieko, kad visi turi tave girdėti ir suprasti, o tu tarsi kitų ne. Tai vienos dienos pamoka. Spektaklis dinamiškas, vietomis išties juokingas, margas ir spalvingas. Patiko ir scenografija, kai kurie aktoriai atlieka po kelis vaidmenis, pavyzdžiui, Sigutė Gaudušytė atliko ir mamos, ir fizinio lavinimo mokytojos vaidmenis (padariusios 50 000 žingsnių!) arba Vaidas Jočys, kuris buvo ir tėvas, ir autobuso vairuotojas. Aišku, absoliučiai sukonstruotas pagal populiariuosius Holivudo kino variantus iš animacinių ir vaidybinių filmų šeimai principus: aiški užuomazga, probleminė linija, kulminacija ir įprastinė happy end atomazga. Nepaisant struktūrinio nuspėjamumo ir kitų niuansų, klaipėdiečiai vėl pasistengė, kad šiaip jau elementarūs dalykai būtų išreikšti visiems suprantama masinio žiūrovo kalba, todėl pjesės realizuotos ištarmės nesudėtingos, įsimenančios ir pritaikytos, sakyčiau, bet kurio amžiaus grupės žiūrovui. Puiku, kad Klaipėdos dramos teatras pritraukia ir jaunąjį žiūrovą, augina jį sudėtingesniems projektams, o tai, sakyčiau, labai svarbu, nes teatrai turės ateityje savąjį žiūrovą.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Sniego karalienė", režisierius Paulius Tamolė, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kai ištinka teatro badas, tada eini į tokius spektaklius, į kuriuos nė nenumanei, kad kada nors eisi. Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau vaikams skirtame spektaklyje, tad, žiūrėdamas į Klaipėdos dramos teatro repertuarą, pasirinkau tai, kas dar nematyta. O nematyta buvo 2021 metais gruodį įvykusi premjera „Sniego karalienė“, kurį pagal Hanso Christiano Andersono pasaką su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pastatė režisierius Paulius Tamolė. Maniausi, kad šį spektaklį pažiūrėsiu su kokiais nors mokytojų atitemtais paaugliais, kurie vis maigys savo pritemdytus išmaniuosius, negalėdami nusėdėti, tačiau viskas dar kitaip – susirinko daugybė mažamečių, tėvelių ir mamyčių, tad pagalvojau: blogiau jau būti negali, nes jie tuoj pradės ožiuotis, spektaklį gadins...

 

Nieko panašaus! Pasirodo, į spektaklius eina padorūs tėvai su jau kultūriškai išauklėtais, dėmesį išlaikančiais vaikais, kurie visas dvi valandas sekė „Sniego karalienės“ pasakojimą. Buvau nustebintas, bet kitaip ir negalėjo būti: lenk medį, kol jaunas. Kitaip sakant, kiek pačios kultūros ir supratimo turi patys tėvai, tiek vaikai tai atspindi, tad iš esmės per visą spektaklį nė vienas vaikas nesiožiavo, neapsiverkė ir necyptelėjo.

 

O spektaklį „Sniego karalienę“ labai smagiai pats sužiūrėjau! Režisierius Paulius Tamolė laikosi klasikinės pasakos struktūros, suskaidęs pasakojimą į 7 fragmentus. Pasakojimo centre – Kajus (aktorius Jonas Baranauskas) ir mergaitė Gerda (aktorė Samanta Pinaitytė), kurie žaisdami patiria puikią vaikystę, tačiau vieną dieną Kajus atsiduria šaltos ir negailestingos Sniego karalienės akiratyje ir iš jos gauna bučinį bei veidrodžio šukę, kuri pakeičia Kajų, t. y. jis netenka šiltumo, žaismingumo ir atminties, nebegali žaisti, nebeatsako Gerdai, o galiausiai dingsta. Gerda leidžiasi į kupiną nuotykių kelionę ieškoti Kajaus, ji sutinka kalbantį varną, rūmuose aplanko princą ir princesę, galų gale ir pavojingus plėšikus, rožių raganą ir raguotuosius pakalikus, senę šamanę suomę, kol galiausiai jai pavyksta surasti Kajų ir jį atkerėti...

 

Labai smagiai susižiūrėjo, tad galiu įsivaizduoti, kaip turėjo patikti vaikams, kurie turi lakią vaizduotę ir lengvai geba susitapatinti su šios pasakos personažais. Smagu, kad šioje šiaip jau tragiškoje istorijoje P. Tamolė randa komiškų pasakojimų elementų. Pavyzdžiui, aktorius Vaidas Jočys sukuria itin komišką ir prajuokinantį varnos personažą, Renata Idzelytė – dvilypę plėšikę, kuri ir atšiauri, ir kartu labai gailestinga. Visoje pjesėje veikia trys kipšiukai, kurie kalba bendratimis, primena niekšelius grinčus, nes visuomet stengiasi ką nors iškrėsti pikto, sugadinti. Smagu buvo pamatyti labai retai scenoje matomą aktorę Reginą Arbačiauskaitę, kuri atliko Gerdos močiutės vaidmenį. O jau kokio grožio ir šaltumo Eglės Jackaitės sukurta Sniego karalienė...

 

Išties manau, kad „Sniego karalienė“ labai klasiška, išlaiko pasakos atmosferą ir šventinę nuotaiką, juolab kad rodomas šventiniu periodu. Patiko, kad režisierius nenuėjo itin moderniais teatros sprendimais, prifarširuodamas instaliacijų, šviesų efektų, priešingai – sukūrė klasikinį variantą, kuris iš esmės kviečia apmąstyti draugystės vertę. Kaip pats režisierius sako: „Čia kalbama apie santykių atšalimą, susvetimėjimą tarp šeimos narių, draugų, artimųjų. Kodėl kartais taip atsitinka, kad mūsų širdys ima ir pavirsta ledo gabalėliu?“ Tik gerumu galima kitą „užkrėsti“ gerumu, tik šypsena gali kitą irgi priversti nusišypsoti. Galų gale, tą ir parodo personažė Gerda, kuri ištirpdo Sniego karalienės kerus.

 

Labai gražios ir gausios bei dinamiškai besikeičiančios dekoracijos! Scenografija išties apgalvota, masyvi. Labai graži Sniego karalienės suknelė (čia tikriausiai reikia liaupsių pasakyti kostiumų dailininkei Kristinai Voytsekhovskayai). Nesigailiu žiūrėjęs su kitais vaikais, buvo išties smagu susitapatinti, vėl pamatyti puikiai žinomus aktorius kitokiuose amplua ir gerai praleisti laiką. Išėjęs pagalvojau: nors spektaklis ir skirtas vaikams, galima jį kuo puikiausiai žiūrėti ir suaugusiems, nes H. Ch. Andersono pasakos gana universalios ir aktualios šiandien.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Dovydas ir Eduardas", Klaipėdos pilies teatras, režisierius Alvydas Vizgirda

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šių metų pavasarį Klaipėdos pilies teatrui išties reikšmingas jubiliejus. Teatrui sukanka net 40 metų, todėl Klaipėdos Žvejų rūmuose rodoma ištisa šio teatro spektaklių serija paminėti teatro jubiliejui. Prieš tai matytas šmaikštus ir įdomus jų spektaklis „Jūs užstojate man vandenyną“ paskatino pamatyti ir kitus šio man menkai žinomo teatro spektaklius, tad nusprendžiau pažiūrėti „Dovydas ir Eduardas“, pastarąjį režisavo Alvydas Vizgirda.

 

Klaipėdos pilies teatro spektaklio „Dovydas ir Eduardas“ premjera įvyko 2020 m. lapkričio 13 ir 14 dienomis. Šis spektaklis yra sukurta dramaturgo Lionelo Goldšteino komedija. Vaidmenis atliko aktoriai Vaidas Jočys ir Aurimas Pintulis. Kostiumus sukūrė Aina Zinčiukaitė, o muzikos autorius – Edvinas Vasiljevas.

 

Lionelis Goldšteinas – žinomas dramaturgas, kurio kūryba pasižymi subtiliu humoru ir giliomis įžvalgomis apie žmogaus prigimtį. Jo pjesės dažnai nagrinėja sudėtingus tarpusavio santykius, atskleidžia netikėtus charakterių posūkius ir provokuoja žiūrovus apmąstyti gyvenimo paradoksus. Goldšteinas yra sukūręs nemažai pjesių, kurios buvo sėkmingai pastatytos įvairiuose Lietuvos teatruose. Jo kūryba vertinama dėl gebėjimo sujungti komediją ir dramą, sukuriant unikalius ir įtraukiančius spektaklius.

 

Pjesė „Dovydas ir Eduardas“ yra vienas ryškiausių Goldšteino kūrinių, sulaukęs didelio žiūrovų ir kritikų susidomėjimo. Ši komedija pasakoja apie dviejų nepažįstamų vyrų susitikimą kapinėse prie moters kapo. Pasirodo, kad abu vyrai buvo artimi mirusiajai, ir jų susitikimas atskleidžia netikėtus faktus apie moters gyvenimą ir jų pačių santykius su ja. Įdomu tai, kad pjesė pirmąkart buvo ekranizuota 1983 metais, o teatre statoma dažnai įvairių šalių teatruose.

 

Manau, pjesės medžiaga itin palanki mažam teatrui, kur nereikia daug aktorių ir sudėtingų mizanscenų. Per visą spektaklį veikia viso labo tik aktorių duetas prie mylimosios Florens kapo ir bendrauja jie šmaikščiai, ryškindami santuokinio gyvenimo ir vyro socialinių kaukių, įsitikinimų klišes. Dovydas, buvęs Florens vyras, susitinka jos ilgametį meilužį Eduardą, kuriam be paliovos pavydi, tad norėdamas sukelti ir jam skaudulių, atsiveria ir išpažįsta savo paklydimus, sugriaudamas Eduardo iliuzijas apie šventosios Florens puikų santuokinį gyvenimą, nes pradeda suvokti, kad Dovydas, kaip ir daugelis vyrų, tėra šunsnukiai. Gana tipiškai niuansuoti dialogai, atskleidžiantis tipiškiausius XX amžiaus vyrų stereotipus: du vienas kitą nekenčiantys vyrai maukia alkoholį ir atveria vienas kitam širdis, iš pažiūros vienas kitą nekęsdami, bet iš esmės sugriaudami savo vidines iliuzijas.

 

Šiaip pjesę stebėjau gana abejingai, pastatyme režisierius A. Vizgirda neišvysto nieko pernelyg ypatingo, laikosi įprastinių teatro taisyklių, tad vietomis spektaklis „Dovydas ir Eduardas“ apsunksta, pagauna šiokios tokios monotonijos įspūdis, trūksta vidinės ir sceninės dinamikos, nors ir panaudoti smagūs Dž. Bizet „Carmen“ muzikos intarpai, aktoriai pasistrikinėdami stengiasi, tačiau pakalbėjus su stebėjusiais šį pastatymą, visgi iškilo kažkoks prėskumas, tuštumos jausmas. Mano kolega vietomis po sunkios darbo dienos knapsėjo ir kovojo su miegu, nors sėdėjo beveik priekyje, šalia Florens „kapo“. Nepasakyčiau, kad šis spektaklis absoliučiai nepavyko, manau, medžiaga pernelyg elementari, o dialogai primena amerikietiškų situacijų serialus, kas kurį „perkąs“ principu. Vaidas Jočys jau spektaklio viduryje buvo visiškai šlapias, aktoriai labai stengėsi, bet spektaklio chemija neįvyko ir aš kaip žiūrovas ganėtinai abejingai jaučiausi po viso spektaklio. Manau, statant tokias klasikines ir daug kartų „nudrožtas“ pjeses reiktų labiau eksperimentuoti su formomis, dabar viskas perteikta minimaliomis teatro priemonėmis (gal dėl mažo finansavimo ir galimybių?), sunku įvardyti priežastis, tačiau šis spektaklis puikiai tiks tiems, kurie mėgsta paprastas komedijas, kurių giliamintiškai apmąstyti nereikia, spektaklis elementariai pramogai, šiek tiek plokščiais, neprovokuojantis ir nestebinantis, tačiau, matyt, užpildantis Klaipėdos pilies teatro repertuarą pagal savo galimybes.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Jūs užstojate man vandenyną", režisierius Alvydas Vizgirda, Klaipėdos pilies teatras

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau žmogaus, kuris pabuvęs bent viename jam patikusiame spektaklyje teigtų, jog nemėgsta teatro kaip meno rūšies. Turime daugybę įsitikinimų apie lietuvišką teatrą ir visada juos verta sugriauti. Šiandien sugrioviau įsitikinimą, kad Klaipėdos pilies teatras negali prilygti, pavyzdžiui, kokiam Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui. Gali.

 

Lapkričio pabaigoje Klaipėdoje įvyko režisieriaus Alvydo Vizgirdos pastatytos pjesės pagal garsios dramaturgės Keren Klimovsky kūrinį „Jūs užstojate man vandenyną“. Tiesa, režisierius ir šio teatro įkūrėjas yra jau dirbęs su šios dramaturgės medžiaga, todėl jam žinomas jos ilgesio ir komedijos santykis.

 

Pusantros valandos trukmės spektaklyje iš tikrųjų veikia trys sceninės poros, kurios bando išspręsti iš pirmo žvilgsnio gana lėkštus ir buitinius konfliktus, pagrįstus lyčių stereotipais santykiuose. Vyresnio amžiaus pora parke prie statulos aiškinasi savo santykius, tiksliau – žmonai poniai Dream nusibodo nuolat „tupinėti“ apie savimi negalinčio pasirūpinti profesoriaus vyro. Pastarasis su žmona žaidžia sunkiai apibrėžiamą santykių terapinį žaidimą ir žmona jį pamažu aprengia moterimi, panašia į save. Kitame scenos krašte matome Izoldos ir Tristano, dviejų jaunuolių, santykių parodiją. Infantilus ir egocentriškas Tristanas ir naivios meilės bei pripažinimo trokštanti Izolda vienas kitam išpažįsta svaiguly amžiną meilę, gėrisi vienas kito tobulumu ir bando atmesti, paslėpti išankstinius lūkesčius. Galiausiai žiūrovui tampa akivaizdu, jog jie nevykusi pora. Galiausiai trečioji pora – parko moters statulos Monos (kuri, pasirodo, jokia statula) ir vaistininkas Čarlis. Moteris iškart taiso potencialius vyro netobulumus ir verčia jo išsižadėti vaistininko profesijos, o naktimis vaizduoti esant jį jūreiviu, kuris pasirodo tik kaip graži svajonė...

 

Žodžiu, trinarė kompozicija užpildoma minimalioje žalioje parko pievelėje. Trys poros pramaišiui vis pasirodo su kokia nors nesutarimo ar tariama susitaikymo scena, erzina ir erzinasi dažnai dėl niekų, tačiau žvelgiant giliau – juk šioji komedija ne tik apie lyčių viršenybes ir nesusikalbėjimą, bet ir apie nūdienos visuomenės egocentrizmą. Pjesė, pasirodo, parašyta jaunos dramaturgės 2011 m., bet ji tendencinga ir universali, nes dabar niekas nebenori santuokoje ir apskritai santykiuose ilgalaikės atsakomybės, o vietoj nuosavų vaikų vežimėliuose vežiojasi savo išpustytus veislinius šunis, nes jais tiesiog pasirūpinti yra lengviau. Iš Tristano ir Izoldos pokalbių matome kartos baimę neatitikti lūkesčių ar pernelyg aiškiai nubrėžtų standartų, juokingų, bet iš esmės asmenybę ir gyvenimo patyrimus bei malonumą griaunančių iliuzijų, todėl individams sunku priimti kito asmens paklydimus, idilės neatitikimus. Tristano egocentiška asmenybė įkūnija apskritai riteriškumo sunykimą, sakyčiau, šis Tristanas, kurį gerai suvaidino Jonas Baranauskas, yra antipodas Viduramžių riteriui Tristanui. O moteris-skulptūra, laukianti tolumoje ateinančios progos būti laimingai, iš esmės paverčia ją iliuzijų ir aklumo verge, nes tikslas belieka vienas – naiviai laukti, kol ištiks geriausia, atmetant bet kokius kitus gyvenimo pastangomis ir manipuliacija nepatobulinamus variantus. Iš esmės juk tai Narcizo programa: veikėjai žiūri į savo nepasiekiamą vandenyną, kuris yra už įvairiausių įsitikinimų, kliūčių, svajonių ir miršta žiūrėdami į svajonę, kurios negali tiesiog patirti ir įprasminti.

 

Iš vienos pusės juk tai daug pasako apie mūsų tikslus ir siekius, troškimą gultis ant operacinio stalo ir pumpuoti chemikalus, pjaustyti savo kūną, apgauti senėjimo procesus lyg iš tikrųjų apgautume savo likimą. Neapgausime, o jei ir bandysime, taip ir leisimės kaip Izolda nužudomi Tristano vien tam, kad tariama svajonė būtų bent iš dalies įgyvendinta. Kitaip sakant, dar kartą save apgausime net mirties akto akivaizdoje. Aišku, kur kas žemiškesnė buvo vyresniųjų veikėjų, profesoriaus ir jo žmonos, pora, kurių santykiai paremti toksišku vienas kitam priekaištavimu, kurie vienas be kito negali, bet ir negali vienas kito nekankinti, nes yra priklausomi vienas nuo kito suerzinimo, todėl jie atsisako nežaisti, nusimesti kaukes ir išdidumą; jie irgi laukia, tačiau ir jiems lemta nesulaukti nieko...  Vyksme vyksta gana Čechovo pjesėms būdinga programa: likimai skyla, ardosi, vėl grubiai bandoma klijuoti lūkesčių pasotinimą gyvenimą nedarant nieko esmingo – absoliutus, sakyčiau, naivusis rusiškas romantizmas, jog ne pastangos ir kompromisai kuria gyvenimo laimę, o likimas turi atsiųsti savaime, o jei neatsiuntė, ką gi, vadinasi, verta numirti bent jau svajojant.

 

Man, nors spektaklis buvo labai komiškas ir vietomis tikrai pavykęs ir juokingas, (tiesą sakant, juo labai mėgavausi), visgi tai apie žmogaus vergovę lūkesčiams ir iliuzijoms, nes tas, kas galbūt užstoja tą vandenyną yra kur kas reikšmingesnis už patį vandenyną, tačiau veikėjai renkasi idilę, kuri galiausiai juos ir paskandina.

 

Neseniai sostinėje teko matyti Valstybiniame Vilniaus teatre „Dviese sūpuoklėse“, kur labai panašiu braižu pasakojama dviejų žmonių santykių nesuderinamumai, o priežastinės potekstės, žinokite, menkai kuo skiriasi nuo „Jūs užstojate man vandenyną“. Tik Klaipėdos pilies teatro spektaklis man patiko labiau, nes šmaikštesnis ir įvairiapusiškesnis.

 

Jūsų Maištinga Siela

 

P. S. Pridedu trumpą ir oficialų spektaklio aprašymą.

 

KLAIPĖDOS PILIES TEATRAS

Keren Klimovsky

„JŪS UŽSTOJATE MAN VANDENYNĄ“

Komedija – farsas su ilgesiu gilios amžinos meilės ir nepasitikėjimu ta meile tuomet, kai ji ateina

 

Vertė ir režisavo Alvydas Vizgirda

Kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė

Kompozitorius Edvinas Vasiljevas

Pastatymų dalies vedėjas Vytas Aleknavičius

 

Vaidina Vilija Gruodytė, Viktorija Miliauskaitė, Auksė  Naujokienė, Jonas Baranauskas, Vaidas Jočys, Ramūnas Šeputis

 

Nors Keren Klimovsky pjesę „Jūs užstojate man vandenyną“ parašė  dar 2011 m., tai bus jos pirmasis pastatymas teatro scenoje.

„Nenuostabu, kad būdama 23-jų norėjau ir parašiau pjesę apie meilę, nors ir tokia aštria, groteskiška forma. Perskaičiusi ją dabar, po 15-os metų, supratau, kad pjesė visai ne apie meilę, bet priešingai – apie meilės neįmanomumą. Apie meilės baimę, apie smulkmenas, racionalų jos atsisakymą, apie savanaudišką meilę, kuri negali pakęsti laiko išbandymo, ir mirtį dėl meilės stokos.

Visi pjesės veikėjai trokšta meilės, bet nesugeba mylėti. Tikriausiai todėl, kad jie apsėsti meilės fantazijų, kurios neatsižvelgia į kitą, gyvą žmogų su savo problemomis, baimėmis, trūkumais.

Dabar matau, kad tai tekstas apie mūsų kartą, kuriai suteikta visiška laisvė. Bet tai nepadarė mus  laimingesniais, ir mes vis dar nesuprantame kaip pasinaudoti šia laisve. Tarsi trinamės vienas į kitą savo skausmu ir dar labiau skaudiname vienas kitą (nepriklausomai nuo to, ar sukūrėme šeimas

ar gyvename vienišių gyvenimus).

Pjesėje yra kažko ir apie vyresniąją kartą. Visada nerimavau dėl meilės tarp vyresnio amžiaus žmonių temos, jų santykių. Galbūt todėl, kad artėjant pabaigai viskas dar labiau paaštrėja, kai mirtis priartėja ir pradeda reikalauti savo teisių į tave. O gal todėl, kad šita patirtis yra nuo manęs toli: tarsi mėginu tai ant savęs primatuoti, ir dėl šito nuotolio kažkas gimsta.

Tačiau vyresnioji karta šioje pjesėje matuojama mūsų kartos akimis. Juk labai norėjome įrodyti, kad mes geresni už savo tėvus, kad mums pavyks tai, kas jiems nepasisekė. Bet ar pavyko? Kitaip nei jiems –  taip, bet, galbūt, tai nėra „geriau“, o paprasčiausiai „kitaip „blogai“? Pasirodo, mes, žmonės, dar nesugalvojome, kaip su ja sugyventi, su šita meile. Gavosi liūdna pjesė. Bet, tikiuosi, ne beviltiška. Todėl man buvo svarbu pabrėžti situacijų komiškumą – kad būtų galima pasijuokti. Nes kol galime juoktis iš savęs, tol turime viltį...“. (K. Klimovsky)

 

Pjesės autorė Keren Klimovsky gimė Maskvoje, o šiuo metu gyvena Švedijoje.

Klaipėdos pilies teatre režisierius Alvydas Vizgirda yra pastatęs K. Klimovsky pjeses „Lopšinė suaugusiam vyrui“ (2017 m.) ir „Našlė, neužauga, ruonis ir kiti“ (2019 m.).

 

Premjera – 2024 m. lapkričio 20 d.

Spektaklio trukmė ~ 1 val. 30 min. (be pertraukos)

Spektaklis: "Demonai", režisierius Darius Rabašauskas, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, teatro žiūrovai ir skaitytojai,

 

Dar 2020 metų pradžioje t. y., prieš 3 metus įvyko režisieriaus Dariaus Rabašausko pastatyto pagal švedų dramaturgo Lars Norén pjesę „Demonai“ spektaklio premjera. Džiaugiuosi, jog šio rudens sezono teatro mano asmeninis atidarymas, galima sakyti, įvyko būtent su šiuo spektakliu. Kiek pavyks, tiek čia aprašysiu dar nematytus spektaklius, pasidalysiu savo asmeniniais pastebėjimais, apmąstymais, pamatymais.

 

Švedų dramaturgas Lars Norén savo gimtojoje šalyje labai vertinamas, jo dramos, iš vienos pusės atrodo lyg ir čechoviškai paprastos, remiasi į artimojo rato (šeimos, sutuoktinių, kaimynų ir kt.) santykių problemas, o iš kitos, (tikriausiai jau nuo režisieriaus interpretacijos priklauso) dramų medžiaga gali tapti epochos reiškinių apibendrinimu. Galima sakyti, kad „Demonai“ būtent toks ir yra. Tai pirmoji dramaturgo pjesė, pastatyta Lietuvoje.

 

Neslėpsiu, kad spektaklio pradžia buvo labai abejotina, netgi nuobodi, tad teko skeptiškai sukryžiuoti ant krūtinės rankas ir laukti pabaigos. Su kolega juokavome, kad tai viena nuobodžiausių šiais metais matytų spektaklio pradžių, nes įdomu pasidaro tada, kada veikėjai atkemša pirmąjį alkoholio butelį. Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, bet tai tiesa. Girto žmogaus sąmonė dažniau pasako kur kas daugiau, nei blaivaus.

 

Istorija pasakoja apie sutuoktinių bevaikę porą, kurių visos dienos vienodos, o savaitgalio vakarai užpilami draugų kompanijoje alkoholiu. Frankas (aktorius Jonas Baranauskas) ir Katarina (aktorė Toma Gailiūtė) gyvena itin toksiškuose santykiuose. Jie vienas kitą tiesiog ryja, trokšdami sudirginti save iš vidaus, patirti švelnumą, meilę, rūpestį, bet jų lūkesčiai primesti vienas kitam yra nepatenkinami, todėl to, ko negalima gauti paprastais civilizuotais būdais, bandoma išspausti smurto (psichologiniu ir fiziniu) būdu. Nelaimingesnės santuokos reiktų paieškoti.

 

Aišku, jų santykių destrukcija smarkiai hiperbolizuota, utriruota, ryškinant toksiškų santykių prieraišumą kaip savasties būtinybę. Veikėjai supranta, kad jie nelaimingi, tačiau negali vienas be kito. Iš esmės tai remiasi toksiškų santykių kopriklausomybe, kada vienas be kito veikėjai negali, todėl kiekvienas jų pokalbis, kuriuose bandoma sužadinti vienas kitam aistrą (o iš tikrųjų švelnumą) baigiasi pykčio priepuoliais ir daiktų vienas į kitą mėtymu. Ir visa tai vyksta jų betoninių spalvų bute, hermetiškoje erdvėje, kur neįmanoma „nuleisti“ psichologinio garo ir viskas pasmerkta rūgti ir troškintis uždarame puode. Kitą vertus, veikėjai nesupranta arba nenori pripažinti, jog jiems reikia išorinės pagalbos, jie neturi valios rinktis, tad veikia iš inercijos ir net nesupranta, kad yra ir smurtautojai, ir aukos vienu metu.

 

Tas vakaras, kuris vaizduojamas spektaklyje, Frankui yra ypatingas, nes neseniai mirė jo motina, o jos pelenus jis parsivežė namo. Rytoj laukia laidotuvės, tačiau neatrodo, jog Frankas tam kaip nors ypatingai ruoštųsi, jis ir toliau geria, rengia pobūvį, įsileidžia savo kaimynus ir elgiasi įprastai pagal algoritmą, nes mirties ir netekties faktą reikia slėpti, apgauti save, tačiau net išgėrinėjant Frankui „prasimuša“ prisiminimai apie mamą. Kaimynė Jena (aktorė Justina Vanžodytė) Franką veikia dvejopai. Iš vienos pusės Jena jam seksualinis subjektas, jaučia jai trauką, tačiau iš kitos pusės būtent ilgėdamasis moteriško švelnumo, kurį tikriausiai gaudavo iš motinos, jis gretinasi prie Jenos tarsi prie savo tikrosios motinos.

 

Toksinis algoritmas veikia Franką visokeriopai, tą galima įsitikinti, kai jis patalpoje lieka vienas su Jenos vyru, kurį bando seksualiai gašliai ir toksiškai provokuoti. Vadinasi, su žmona taip įsigalėję santykių vaidmenys pas Franką prasiveržia visame kame, kad ir su kuo jis bendrautų, jis ieško vienintelio seksualumo provokacijomis grįsto modelio, nesirinkdamas lyties. Tad tie iš pirmo žvilgsnio juokingi homoerotiniai Franko pasireiškimai susiveda į vieną į tą patį demonišką elgsenos šabloną.

 

Taigi veikėjai visi įstrigę ne tik savo butuose, bet ir elgsenos voratinkliuose. Jų tapatybės ir santykiai vieni su kitais dusina, o išsivadavimą jie mato per alkoholį ir galimus neištikimybės kelius. Jie iš visų jėgų nori patirti gyvenimo lengvumą ir prasmę, tačiau besilaisvindami ir išeidami apgirtę iš kasdieninių vaidmenų patiria tik dar didesnę beprasmybę ir tuštumą. Jenos vyras net neįstengia patirti erekcijos, kai pasitaiko proga išdulkinti ilgai geistą kaimynę Katariną, nes priartėjus prie aistros akimirkos, pasirodo, jog aistros nėra, ji tampa tik aistra, kai jos negali pasiekti ir įgyvendinti. Iš esmės veikėjai valdomi demonų, kitaip sakant, savo toksiškų santykių priklausomybių ir iliuzijų, tad ir spektaklio simbolinė scena, kai sutuoktinių pora save vinimi prikala vienas kitą prie grindų ir iš esmės pasmerkia save toliau laikytis šio gyvenimo diskurso.

 

Veikėjų bute atremtas prancūzų dailininko Edourd Manet paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ reprodukcija papildo, savaip atkartoja ir iliustruoja spektaklio personažų vakaronę ant žaliai tarsi žolės išklotos kiliminės dangos. Veikėjai mato save paveiksle ir paveikslo veikėjai „mato“ savo gyvus prototipus, tačiau jie vieni kitų neidentifikuoja pagal panašumus, gyvieji nesuvokia savo diagnozės. Aišku, svarbiausiu spektaklio akcentu ir simboliu tampa apvali akies formos kėdė, kuri demoniškai iš salės stebi tiek veikėjus, tiek pačius žiūrovus, pastaroji akis sustiprina įspūdį, kad veikėjai negali ištrūkti nei iš buto, nei iš savo baisių santykių, nes iš esmės yra valdomi aukštesniosios jėgos tarsi lėlių namelyje.

 

Seilę varvinti spektaklio metu gali ir melomanai, stebėdami, kaip veikėjai keičia vinilines plokšteles. Dienraščiui diena.lt režisierius D.Rabašauskas atsakė: „Tai darbinės plokštelės. Su kompozitoriumi norėjome, kad spektaklis būtų gyvas, kad muzika ne atsirastų jo pabaigoje, o inspiruotų mus repeticijų metu. Man įdomu gyvybė teatre – ji dar ekstremalesnė, kai aktorių būsena scenoje ekstremali, o muzika susijusi ir su šia būsena, ir su spektaklio tema.“

 

Aš per tiek metų jau esu įsimylėjęs tuos Klaipėdos dramos aktorius. Šįkart pagrindinius vaidmenis sukūrė man puikiai žinomi Vaidas Jočys, Justina Vanžodytė, Toma Gailiūtė ir Jonas Baranauskas. Visi be išimties yra puikūs, „atidirbę“ savo. Manau, spektaklis pavyko. Jis nėra kažin koks novatoriškas ar toks, ko nebūtume matę ir jau gyvenime supratę, sakyčiau, pjesė perteikta klasikiniu naratyviniu būdu t. y. aiški užuomazga, kulminacija, kurią kaitina išgėrinėjimai ir rūkimai, ir galiausiai vakarėlio atomazga – totalus nusibaigimas, kai Frankas save pusnuogį išsitrina motinos pelenais, trokšdamas iš gyvenimo atjautos ir nepatirto švelnumo, savito grįžimo į motinos įsčias. Spektaklis „išlipa“ ir iš savo betoninio buto, žiūrovui paliekami atviri klausimai: kuo gyvena šiuolaikinė jauna šeima, koks šeimos likimas, kodėl vaikai tampa našta ir paprasčiau yra gyventi dėl savęs?

Trumpa ištrauka iš repeticijų:

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Kalės vaikai" (Režisierius Eimuntas Nekrošius)

 

Sveiki,

Kai buvau mažas, dažnai mėgdavau tupėti prie žemai įrengtos namų knygų lentynos. Nors daugelis knygų išleistų dar sovietiniais laikais buvo be paveikslėlių, tačiau man patikdavo jas išsitraukti ir galvoti, kas jose parašyta, o kai jau mokėjau iš skiemenų sudėti žodžius, pamenu, jog iš tos pačios knygos išsitraukęs perskaičiau Sauliaus Šaltenio mažu ir nykiu užrašu parašytą nedidelės apimties romaniuką „Kalės vaikai“. Tuokart kalė asocijavosi su, žinote, kokia reikšme (mokėjau prastų žodžių reikšmes neblogiau už poterius!), tik vėliau į mano suvokimą atėjo, jog kalėmis vadiname ir šunų pateles. Deja, romano taip niekada ir neteko perskaityti, jis tebedūla kažkur toli apleistuose namuose, o štai spektaklį, pastatytą paties šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus pagal to paties puikaus prozininko Sauliaus Šaltenio kūrinį Kalės vaikai su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pavyko visai neseniai.

Spektaklio premjera įvyko 2018 metų vasario pradžioje, režisieriui likus gyventi šiek tiek daugiau nei pusmetis. Pats E. Nekrošius adaptavo romano kalbą į dialogus ir pritaikė spektakliui. Deja, po pirmojo veiksmo nemaža dalis žiūrovų nebegrįžo pasižiūrėti spektaklio antrosios dalies, nes, matyt, neištvėrė šiaip jau Nekrošiui būdingo didelio teatrinio sąlygiškumo ir antipramoginio pasakojimo tono, pas jį labai daug kas rimta, o teksto tiek, kad tik spėk sugaudyti, ką aktoriai permeta per rampos šviesas. Visgi daugiažodiškumą spektaklyje lėmė romano teksto adaptacija, todėl spektaklyje iš esmės dominuoja ne dialogai, o ilgi monologai. Vienas pagrindinių veikėjų – varpininkas Karvelis (aktorius Darius Meškauskas) apsako istoriją apie Kristijoną Donelaitį, tiksliau savo suasmenintą kalės ir sąžinės graužaties istoriją virtusia amžina atgaila. Kaip gyvenimo naštą jis su savimi velka storą obels, kurią kadaise pats Donelaitis pasodino, kaladę, kuri simbolizuoja ir troškimą nukirsdinti sau galvą t. y. nutraukti naštą, atpirkti nuodėmes.

Visame spektaklyje beveik Kristijono Donelaičio nėra, jis simboliškai guli lovoje, bet jo asmenybė lemia vėlesnius įvykius, tai ir žmonos Marijos likimą, Lotės gyvenimą, į namus besibraunantys ir Donelaičio turto besigviešiantys teisėjai, asistentai... Tai poetinės dramos klasikinis bruožas, panašiai kūrė ir Balys Sruoga su Vincu Krėve-Mickevičiumi, kada pagrindinės asmenybės vaizduojamos negyvos, tačiau visi įvykiai dar vis sukasi apie juos. Kol jaunoji pora svajoja apie Ameriką kaip apie laisvės ir galimybių kraštą, kita karta atveria savo baudžiavos, maro ir patriarchato valdymo piktžaizdes. Labai sujaudino aktorės Reginos Šaltenytės sukurtos veikėjos išpažintys apie tai, kaip ją išnaudojo sadistiškai ankstesnieji vyrai ir kaip ji turėjo atsiskaitinėti savaitinę nuodėmių sąrašą, tas monologe suskambėjęs sarkazmas išties pritiko nuoskaudų pilnam moters gyvenimui. Pagirtinas ir Karolinos Kontenytės pasirodymas, pastaroji man priminė Džuljetą, kurią kadaise suvaidino Rasa Samuolytė Koršunovo pastatyme.

„Kalės vaikai“ spektaklyje galima išvysti nemažai įdomių daiktinių teatrinių sprendimų, kurie verčia mąstyti, o ką norima pasakyti. Iki šiol nesu iki galo apmąstęs popieriaus rulonėlio nutiesimo iki velionio lovos (mat Donelaitį negalėjo laidoti, kol nebus galima iš po žiemos iškasti žemės) ir mokytojo (aktorius Vaidas Jočys), kuris provokuodamas tai Mariją, tai Lotę vis slenka prie velionio vos tik jos taikosi su juo susidoroti. Ar mokytoją saugo Donelaičio asmenybės šleifas? O gal tai tradicija, kad prie mirusiojo nesikoliojama? Dar tas keistas rankos rokokiškas pabučiavimas... Iš tikrųjų apie tą baletiškai simbolišką sceną norėtųsi padiskutuoti su išmanančiais.

Apie ką šis spektaklis? Toli gražu ne apie patį Kristijoną Donelaitį, nors ir apie jo asmenybės paliktus darbus. Čia nieko nerasite apie jo darbus literatūrine prasme, jokių „Metų“, veikiau S. Šaltenis ir kartu E. Nekrošius perteikia Mažosios Lietuvos podonelaitiškąjį laikų ir tradicijų kaitą, užsimena apie maro paliktus padarinius, o Lotės išprievartavimo istorija kalba apie kriminalus, kurie buvo gana įprasti tuo laikotarpiu. Labai patiko simboliška pabaiga, kai kaltes išpažįstantis varpininkas išvedamas baltosios kalės uodegos-kasos į dausas vaikštant apie kaladę. Perteiktas su naiviu krikščioniškuoju humoru, įžmoginantis (a)moralumą vienu metu.

Spektaklis nėra lengvai žiūrimas, tačiau visgi visuminis vaizdinys man patiko. Nors ir niūrokas, tačiau pilnas paradoksalių apeigų, magijos, kuri demaskuoja labai smarkiai krikščioniškojo protestantizmo paveiktą gyvenimo sampratą, išryškina žmogaus prigimtines ir socialines to laikmečio prieštaras.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Tėvas", režisierė Māra Ķimele (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki,

Latvių režisierė Māra Ķimele ne kartą dirbo su Klaipėdos dramos teatro aktoriais ir turėjo pasisekimo. 2016 metų rudenį, dar prieš tolimą pandeminį laikotarpį, įvyko spektaklio „Tėvas“ pagal švedų dramaturgo ir rašytojo Augusto Strindbergo (1849-1912) premjera. Deja, man tik dabar pavyko pamatyti šį pastatymą, nes anksčiau nebuvau tiek užsidegęs teatru, tad stengiuosi pavyti nutekėjusį laiką ir pažiūrėti tai, kas anuomet buvo praleista.

Pasakojimas itin klasiškas kaip ir jo pastatymas. Pagrindinė vaidmenį šiame spektaklyje atlieka Klaipėdos dramos teatro pažiba ir Auksinio scenos kryžiaus laureatas Darius Meškauskas, kuris perteikė XIX amžiau pabaigos tėvo paveikslą. Po ilgų santuokos dešimtmečių tėvas, apsuptas namuose jam pataikaujančių ir įkyriai lendančių moterų (uošvė, teta, dukra, žmona, tarnaitė), tėvas jaučiasi nebe padėties šeimininku, o užgožtas namų moteriškų intrigų. Istorija pasakoja lemtingą vienos žiemos prieš pat Kalėdas nutikimą, kai žmona, trokšdama nulemti jųdviejų sugyventos dukters likimą pasilikti namuose, prasitaria, kad galimai tėvas nėra tėvas, todėl dukters likimo spręsti jis negali...

Na ir prasideda viena ilga tėvo beprotybė. Tėvo pabrėžtinas pažeidžiamumas ir tėvystės problema gvildenama palaipsniui tėvui įtikėjus, jog dukra yra kito vyro ir nė vienas pasaulio vyras negali būti tikras dėl savo vaiko. Iš esmės beprotybė kaip ir artėjančios Kalėdos masina šeimos griūtį ir tėvo kaip šeimos patriarchato žlugimą. Stebėdamas namų moteris tėvas kraustosi iš proto, o kai sužino, jog jo žmona ne tik paskleidusi melą apie jo tariamai netikrą tėvystę, bet ir sužino apie neišsiųstus laiškus mokslininkams (mat tėvas tyrinėja meteoritus), visiškai pakvaišta, nes suvokia, koks buvo patiklus visus tuos dvidešimt metų santuokos...

Spektaklio scenografija ir pats pastatymas itin klasiškas, perteiktas XIX amžiaus pabaigos interjere, kurioje namų moterys vilkėdamos jau iš mados išeinančiais Viktorijos laikų drabužiais, slampinėja pakampėmis. Nuotaiką kelia į sceną įnešta kvepianti tikra Kalėdų eglutė, senos mokslinės knygos odiniais viršeliais sako, jog šiuose namuose vyrauja mokslo amžius, nors senutė motina rankomis buria ir bando užkalbėti namus. Iš vienos pusės tai normali XIX amžiaus šeima, o iš kitos ji labai romantizuota, veikėjai silpni, pasiduodantys emocijoms, ypač tėvas, kuriuo lengva manipuliuoti ir uždaryti į beprotnamį.

Iš esmės man šis spektaklis ne tiek apie abejojantį ir protą prarandantį mokslininką, kiek apie šeimos patriarchalinį valdžios sistemą, kurioje užguitos moterys tampa kaip hienos, įsigudrinusios ir išsiugdžiusios manipuliacinius galios žaidimus laimi prieš tėvo kultą, kitaip sakant, ir prieš patį patriarchatą. Nežinau, ar Strindbergas norėjo būtent savo pjese atskleisti tradicinio ir klasikinio vyriškumo naštos užkrautą pažeidžiamumą, tačiau Maros Kimeles interpretacija tą vakarą suskambėjo būtent šitaip. Kitą vertus, spektaklis žadino ir ilgesingą rusiško romantizmo dvasią, kokį galimą aptikti, pavyzdžiui, Čechovo pjesėse – gražiai naivius ir idealizmu sergančius veikėjus, kurie tariasi pakeisią pasaulį ir pagaliau busią laimingi, tačiau esmė tame, kad pasaulio pakeisti negalima, priešingai – reiktų saugotis iliuzijų, kurios kaip „Tėvo“ spektaklyje gali veikėją nuvaryti į kapus.

Manau, iš vienos pusės Marai Kimelei pavyko klasikiniais būdais be jokių įmantrumų, sušiuolaikintų instaliacijų ir triukų sukurti klasikiniu braižu „Tėvo“ pasaulį, todėl nepretenzingam žiūrovui, kuris spektaklyje nori senosios gerosios teatro išlaikytos mokyklos be įmantrybių, šis sąžiningas be triukų ir gudrybių pastatymas labai patiks.

Jūsų Maištinga Siela