Kanaluotoja Erin Lyons apie piramides šiaurėje, Epšteino bylą, vyriškumo ir moteriškumo balansą, demonus ir angelus

 

Šiame „Wisdom From North“ laidos epizode vedėja gilinasi į gilias egzistencines temas su buvusia Volstryto specialiste, o dabar – dvasine mokytoja Erin Lyons. Pokalbio metu nagrinėjamos temos apie dvasingumą, kolektyvinę sąmonę ir paslėptas realybės puses, pabrėžiant, kad priėmimas yra pirmasis žingsnis link tikrojo pabudimo. Erin kanaluoja „Šaltinį“, kuris teigia, jog dabartinė pasaulio situacija skatina stiprių, dažnai neigiamų emocijų bangas. Pasak „Šaltinio“, svarbu šių emocijų neignoruoti ir nebandyti jų nustumti, o leisti joms tinkamai cirkuliuoti per save, išgyventi jas kaip „dvasinį kurą“ ir vėliau paversti sąmoningais, prasmingais veiksmais.
 
Pokalbyje išsamiai nagrinėjama poliarumo ir vadinamųjų „žemesnių angelų“ samprata. Šios būtybės, pasak kanaluojamos informacijos, yra atsidūrusios maište prieš visą kūrimo procesą, nes neturi fizinio kūno, kurį turi žmonės. Jų tikslas – manipuliuoti žmonėmis, silpninant jų vibracijas per neigiamus sprendimus ar priklausomybes. Kai žmogus pasineria į žemą vibraciją, pavyzdžiui, per narkotikų ar alkoholio vartojimą, jis praranda savo valios autoritetą, o žemesnės vibracijos būtybės gali per jį patirti fizinio pasaulio pojūčius. Tokiu būdu vyksta nuolatinis „dvasinis karas“ mūsų dimensijoje, kuriame šios būtybės veikia kaip dažnis, prieinamas tiems, kurie su jais rezonuoja.
 
Viena svarbiausių pokalbio temų yra „melagingos šviesos matrica“ (angl. false light matrix), kurią „Šaltinis“ apibūdina kaip iliuzinę realybę, grindžiamą baime. Tai realybės versija, kurioje žmogus pamiršta savo dieviškąją prigimtį ir operuoja baimės pagrindu, jausdamasis tarsi „košmare“. Tačiau ši matrica nėra „tikra“ – tai tik energetinis tinklas, į kurį žmogus įsijungia savo mintimis ir įsitikinimais. Pabudimas reiškia perėjimą į „kristalinę matricą“, kai žmogus suvokia, jog pats yra savo realybės kūrėjas. Tai nėra pabėgimas nuo gyvenimo sunkumų, o suvokimas, kad žmogus niekada nebuvo auka, o pats dalyvauja kuriant kolektyvinę realybę.
 
Aptariant Epšteino atvejį, „Šaltinis“ pateikia provokuojantį požiūrį, teigdamas, kad jis buvo dvasia, sutikusi atspindėti dabartinę žmonijos būklę ir būti „makro veidrodžiu“ mikro patirtims, kurios vyksta kasdien. Ši informacija, pasak „Šaltinio“, nebuvo visiškai svetima žmonijos kolektyvinei pasąmonei – žmonės giliai viduje žinojo apie vykstančią prievartą, tačiau pasirinko nežiūrėti ir ignoruoti tiesą dėl saugumo jausmo. Epšteino byla traktuojama kaip priemonė, skirta pažadinti žmoniją iš ignorancijos būsenos, nes ignoruojant tiesą nebegalima pasiekti dvasinio balanso ir susigrąžinti savo galios.
 
Dvasinis pabudimas, pasak pokalbio dalyvių, reikalauja radikalaus požiūrio pokyčio – tai nėra vien „šviesa ir meilė“, tai yra visų įmanomų emocijų ir patirčių priėmimas. Meilė šiuo kontekstu apibrėžiama kaip visapusiškas supratimas, jog kiekviena emocija, net ir pati sunkiausia – liūdesys, pyktis ar neviltis – turi savo vertę. Tik priėmus visą žmogaus patirtį, įskaitant tai, ką mes vadiname „tamsa“, žmogus gali liautis jautęsis auka ir suvokti, kad viskas yra „Šaltinio“ dalis. Tai taip pat susiję su karminiu balansu: jei dvasia šiame gyvenime atsisako priimti kitą (pvz., kitą rasę ar lytį), ji gali sugrįžti kitoje inkarnacijoje būtent kaip tas „kitas“, siekdama patirti balansą.
 
Pokalbio metu paliečiama moterų ir jų energetikos tema. Teigiama, kad moterys savyje nešioja pačius gamtos dėsnius, o jų menstruacinis ciklas yra tiesiogiai susijęs su Mėnuliu. „Šaltinis“ pabrėžia, kad plačiai paplitęs naratyvas apie „nekontroliuojamus“ moterų hormonus ir emocijų svyravimus yra tikslinga rinkodaros bei propagandos priemonė, kuria siekiama susilpninti moterų pasitikėjimą savimi. Kai moteris mano, jog jos emocijos yra nekontroliuojamos, ji praranda pasitikėjimą savimi kaip lydere, o tai yra būtent tai, ko „tamsioji pusė“ siekia – išlaikyti planetą išbalansuotą.
 
Aiškinama, kad gamtos tvarkoje moteris yra natūrali lyderė, kuri vadovaujasi intuicija ir meile, o vyriškas pradas yra skirtas apsaugai ir aprūpinimui. Sveikas vyriškas pradas, anot „Šaltinio“, randa harmoniją ne kovodamas dėl valdžios, o pasiduodamas moteriškai lyderystei, kuri veda į meilę. Daugelis vyrų šiandien yra „išėję iš rikiuotės“, nes buvo programuojami neapkęsti moteriškumo, nors giliai viduje jį myli. Šis vidinis konfliktas sukelia kančią, o moterys, atgailaudamos savo lyderystę ir pasitikėjimą, gali padėti vyrams grįžti į savo tikrąją funkciją.
 
Kalbant apie vaisingumą bei sąmoningą motinystę, pokalbyje pabrėžiama, kad viskas priklauso nuo dvasinių sutarčių, o ne nuo linijinio laiko ar biologinių normų. Vaisingumo problemos dažnai kyla ne dėl fizinio kūno trūkumų, o dėl poreikio išmokti pasidavimo pamokas. „Šaltinis“ teigia, kad vaiko dvasia pati pasirenka laiką, kada ateiti, ir dažnai tai nutinka tada, kai moteris nustoja jausti gėdą ar spaudimą ir visiškai atsiduoda procesui, bendradarbiaudama su ateinančia siela.
 
Aptariant galimą „šviesos blyksnį“ (Solar Flash), „Šaltinis“ pateikia dvejopą interpretaciją: tai gali būti tiek fiziniai reiškiniai, tokie kaip masiniai elektros energijos tiekimo sutrikimai, tiek ezoterinis, vidinis milijonų žmonių pabudimas. Šis įvykis nėra vienas „magiškas“ momentas, o veikiau žmonių kolektyvinis šuolis į aukštesnės dimensijos realybę. Kiekvienas individas šią patirtį interpretuos pagal savo mentalinį pasirengimą ir būtinybę suvokti naująją realybę. Kontaktas su kitomis civilizacijomis – tiek ekstraterestrinėmis, tiek gyvenančiomis Žemės viduje ar vandenyse – taip pat yra susijęs su sąmonės lygio pakėlimu, kai žmonija išmoks priimti kitas būtybes be baimės.
 
Šiaurės regionas pokalbyje minimas kaip vieta, kurioje esama neatrastų Anunaki sukurtų piramidžių ir struktūrų, tarnaujančių kaip planetos energetiniai tinkleliai. Šios struktūros, kurios ateityje bus atrastos, rodo, kad mūsų istorija ir kūryba yra gerokai sudėtingesnė, nei mes manome. Pasak „Šaltinio“, šios civilizacijos laukia, kol žmonija pasieks tokį dažnį, kuriame baimė nebus dominuojanti jėga, kad būtų galima užmegzti atvirą kontaktą.
 
Galiausiai, pabrėžiama, kad nors pagalba ateina ir „Šaltinis“ nuolat palaiko, svarbu atpažinti „interferenciją“ – neigiamą įtaką, kuri nuolat bando pasėti abejones dvasiniame kelyje. Kai žmogus klausosi tiesos, žemesnės vibracijos balsas gali kuždėti, kad tai nesąmonė arba kad informacija yra išgalvota, bandydamas atitraukti nuo augimo. Todėl būtina išlaikyti aukštą vibraciją, praktikuoti savimeilę, kuri Erin Lyons reiškia buvimą savo pačios komandoje 100 proc. laiko, net ir klystant, ir nuolat klausytis savo vidinio žinojimo.
 
Pokalbio pabaigoje Erin pasidalija savo asmenine patirtimi – kaip būdama paieškų kelyje ji patyrė LSD patirtį, kurios metu „mirė“ ir buvo reabsorbuota į gryną sąmonę, kas ir tapo jos dvasinio pabudimo katalizatoriumi. Nors ji siekė atsitraukti nuo pasaulio ir tapti guru, „Šaltinis“ jai liepė grįžti į Volstryto aplinką, kad sukauptų reikiamą patirtį. Tai dar kartą patvirtina „Šaltinio“ žinią, jog gyvenimas neturi vieno „teisingo“ kelio.

 
Maištinga Siela

Spektaklis: "Demonai", režisierius Darius Rabašauskas, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, teatro žiūrovai ir skaitytojai,

 

Dar 2020 metų pradžioje t. y., prieš 3 metus įvyko režisieriaus Dariaus Rabašausko pastatyto pagal švedų dramaturgo Lars Norén pjesę „Demonai“ spektaklio premjera. Džiaugiuosi, jog šio rudens sezono teatro mano asmeninis atidarymas, galima sakyti, įvyko būtent su šiuo spektakliu. Kiek pavyks, tiek čia aprašysiu dar nematytus spektaklius, pasidalysiu savo asmeniniais pastebėjimais, apmąstymais, pamatymais.

 

Švedų dramaturgas Lars Norén savo gimtojoje šalyje labai vertinamas, jo dramos, iš vienos pusės atrodo lyg ir čechoviškai paprastos, remiasi į artimojo rato (šeimos, sutuoktinių, kaimynų ir kt.) santykių problemas, o iš kitos, (tikriausiai jau nuo režisieriaus interpretacijos priklauso) dramų medžiaga gali tapti epochos reiškinių apibendrinimu. Galima sakyti, kad „Demonai“ būtent toks ir yra. Tai pirmoji dramaturgo pjesė, pastatyta Lietuvoje.

 

Neslėpsiu, kad spektaklio pradžia buvo labai abejotina, netgi nuobodi, tad teko skeptiškai sukryžiuoti ant krūtinės rankas ir laukti pabaigos. Su kolega juokavome, kad tai viena nuobodžiausių šiais metais matytų spektaklio pradžių, nes įdomu pasidaro tada, kada veikėjai atkemša pirmąjį alkoholio butelį. Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, bet tai tiesa. Girto žmogaus sąmonė dažniau pasako kur kas daugiau, nei blaivaus.

 

Istorija pasakoja apie sutuoktinių bevaikę porą, kurių visos dienos vienodos, o savaitgalio vakarai užpilami draugų kompanijoje alkoholiu. Frankas (aktorius Jonas Baranauskas) ir Katarina (aktorė Toma Gailiūtė) gyvena itin toksiškuose santykiuose. Jie vienas kitą tiesiog ryja, trokšdami sudirginti save iš vidaus, patirti švelnumą, meilę, rūpestį, bet jų lūkesčiai primesti vienas kitam yra nepatenkinami, todėl to, ko negalima gauti paprastais civilizuotais būdais, bandoma išspausti smurto (psichologiniu ir fiziniu) būdu. Nelaimingesnės santuokos reiktų paieškoti.

 

Aišku, jų santykių destrukcija smarkiai hiperbolizuota, utriruota, ryškinant toksiškų santykių prieraišumą kaip savasties būtinybę. Veikėjai supranta, kad jie nelaimingi, tačiau negali vienas be kito. Iš esmės tai remiasi toksiškų santykių kopriklausomybe, kada vienas be kito veikėjai negali, todėl kiekvienas jų pokalbis, kuriuose bandoma sužadinti vienas kitam aistrą (o iš tikrųjų švelnumą) baigiasi pykčio priepuoliais ir daiktų vienas į kitą mėtymu. Ir visa tai vyksta jų betoninių spalvų bute, hermetiškoje erdvėje, kur neįmanoma „nuleisti“ psichologinio garo ir viskas pasmerkta rūgti ir troškintis uždarame puode. Kitą vertus, veikėjai nesupranta arba nenori pripažinti, jog jiems reikia išorinės pagalbos, jie neturi valios rinktis, tad veikia iš inercijos ir net nesupranta, kad yra ir smurtautojai, ir aukos vienu metu.

 

Tas vakaras, kuris vaizduojamas spektaklyje, Frankui yra ypatingas, nes neseniai mirė jo motina, o jos pelenus jis parsivežė namo. Rytoj laukia laidotuvės, tačiau neatrodo, jog Frankas tam kaip nors ypatingai ruoštųsi, jis ir toliau geria, rengia pobūvį, įsileidžia savo kaimynus ir elgiasi įprastai pagal algoritmą, nes mirties ir netekties faktą reikia slėpti, apgauti save, tačiau net išgėrinėjant Frankui „prasimuša“ prisiminimai apie mamą. Kaimynė Jena (aktorė Justina Vanžodytė) Franką veikia dvejopai. Iš vienos pusės Jena jam seksualinis subjektas, jaučia jai trauką, tačiau iš kitos pusės būtent ilgėdamasis moteriško švelnumo, kurį tikriausiai gaudavo iš motinos, jis gretinasi prie Jenos tarsi prie savo tikrosios motinos.

 

Toksinis algoritmas veikia Franką visokeriopai, tą galima įsitikinti, kai jis patalpoje lieka vienas su Jenos vyru, kurį bando seksualiai gašliai ir toksiškai provokuoti. Vadinasi, su žmona taip įsigalėję santykių vaidmenys pas Franką prasiveržia visame kame, kad ir su kuo jis bendrautų, jis ieško vienintelio seksualumo provokacijomis grįsto modelio, nesirinkdamas lyties. Tad tie iš pirmo žvilgsnio juokingi homoerotiniai Franko pasireiškimai susiveda į vieną į tą patį demonišką elgsenos šabloną.

 

Taigi veikėjai visi įstrigę ne tik savo butuose, bet ir elgsenos voratinkliuose. Jų tapatybės ir santykiai vieni su kitais dusina, o išsivadavimą jie mato per alkoholį ir galimus neištikimybės kelius. Jie iš visų jėgų nori patirti gyvenimo lengvumą ir prasmę, tačiau besilaisvindami ir išeidami apgirtę iš kasdieninių vaidmenų patiria tik dar didesnę beprasmybę ir tuštumą. Jenos vyras net neįstengia patirti erekcijos, kai pasitaiko proga išdulkinti ilgai geistą kaimynę Katariną, nes priartėjus prie aistros akimirkos, pasirodo, jog aistros nėra, ji tampa tik aistra, kai jos negali pasiekti ir įgyvendinti. Iš esmės veikėjai valdomi demonų, kitaip sakant, savo toksiškų santykių priklausomybių ir iliuzijų, tad ir spektaklio simbolinė scena, kai sutuoktinių pora save vinimi prikala vienas kitą prie grindų ir iš esmės pasmerkia save toliau laikytis šio gyvenimo diskurso.

 

Veikėjų bute atremtas prancūzų dailininko Edourd Manet paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ reprodukcija papildo, savaip atkartoja ir iliustruoja spektaklio personažų vakaronę ant žaliai tarsi žolės išklotos kiliminės dangos. Veikėjai mato save paveiksle ir paveikslo veikėjai „mato“ savo gyvus prototipus, tačiau jie vieni kitų neidentifikuoja pagal panašumus, gyvieji nesuvokia savo diagnozės. Aišku, svarbiausiu spektaklio akcentu ir simboliu tampa apvali akies formos kėdė, kuri demoniškai iš salės stebi tiek veikėjus, tiek pačius žiūrovus, pastaroji akis sustiprina įspūdį, kad veikėjai negali ištrūkti nei iš buto, nei iš savo baisių santykių, nes iš esmės yra valdomi aukštesniosios jėgos tarsi lėlių namelyje.

 

Seilę varvinti spektaklio metu gali ir melomanai, stebėdami, kaip veikėjai keičia vinilines plokšteles. Dienraščiui diena.lt režisierius D.Rabašauskas atsakė: „Tai darbinės plokštelės. Su kompozitoriumi norėjome, kad spektaklis būtų gyvas, kad muzika ne atsirastų jo pabaigoje, o inspiruotų mus repeticijų metu. Man įdomu gyvybė teatre – ji dar ekstremalesnė, kai aktorių būsena scenoje ekstremali, o muzika susijusi ir su šia būsena, ir su spektaklio tema.“

 

Aš per tiek metų jau esu įsimylėjęs tuos Klaipėdos dramos aktorius. Šįkart pagrindinius vaidmenis sukūrė man puikiai žinomi Vaidas Jočys, Justina Vanžodytė, Toma Gailiūtė ir Jonas Baranauskas. Visi be išimties yra puikūs, „atidirbę“ savo. Manau, spektaklis pavyko. Jis nėra kažin koks novatoriškas ar toks, ko nebūtume matę ir jau gyvenime supratę, sakyčiau, pjesė perteikta klasikiniu naratyviniu būdu t. y. aiški užuomazga, kulminacija, kurią kaitina išgėrinėjimai ir rūkimai, ir galiausiai vakarėlio atomazga – totalus nusibaigimas, kai Frankas save pusnuogį išsitrina motinos pelenais, trokšdamas iš gyvenimo atjautos ir nepatirto švelnumo, savito grįžimo į motinos įsčias. Spektaklis „išlipa“ ir iš savo betoninio buto, žiūrovui paliekami atviri klausimai: kuo gyvena šiuolaikinė jauna šeima, koks šeimos likimas, kodėl vaikai tampa našta ir paprasčiau yra gyventi dėl savęs?

Trumpa ištrauka iš repeticijų:

Jūsų Maištinga Siela