Kanaluotoja Erin Lyons apie piramides šiaurėje, Epšteino bylą, vyriškumo ir moteriškumo balansą, demonus ir angelus

 

Šiame „Wisdom From North“ laidos epizode vedėja gilinasi į gilias egzistencines temas su buvusia Volstryto specialiste, o dabar – dvasine mokytoja Erin Lyons. Pokalbio metu nagrinėjamos temos apie dvasingumą, kolektyvinę sąmonę ir paslėptas realybės puses, pabrėžiant, kad priėmimas yra pirmasis žingsnis link tikrojo pabudimo. Erin kanaluoja „Šaltinį“, kuris teigia, jog dabartinė pasaulio situacija skatina stiprių, dažnai neigiamų emocijų bangas. Pasak „Šaltinio“, svarbu šių emocijų neignoruoti ir nebandyti jų nustumti, o leisti joms tinkamai cirkuliuoti per save, išgyventi jas kaip „dvasinį kurą“ ir vėliau paversti sąmoningais, prasmingais veiksmais.
 
Pokalbyje išsamiai nagrinėjama poliarumo ir vadinamųjų „žemesnių angelų“ samprata. Šios būtybės, pasak kanaluojamos informacijos, yra atsidūrusios maište prieš visą kūrimo procesą, nes neturi fizinio kūno, kurį turi žmonės. Jų tikslas – manipuliuoti žmonėmis, silpninant jų vibracijas per neigiamus sprendimus ar priklausomybes. Kai žmogus pasineria į žemą vibraciją, pavyzdžiui, per narkotikų ar alkoholio vartojimą, jis praranda savo valios autoritetą, o žemesnės vibracijos būtybės gali per jį patirti fizinio pasaulio pojūčius. Tokiu būdu vyksta nuolatinis „dvasinis karas“ mūsų dimensijoje, kuriame šios būtybės veikia kaip dažnis, prieinamas tiems, kurie su jais rezonuoja.
 
Viena svarbiausių pokalbio temų yra „melagingos šviesos matrica“ (angl. false light matrix), kurią „Šaltinis“ apibūdina kaip iliuzinę realybę, grindžiamą baime. Tai realybės versija, kurioje žmogus pamiršta savo dieviškąją prigimtį ir operuoja baimės pagrindu, jausdamasis tarsi „košmare“. Tačiau ši matrica nėra „tikra“ – tai tik energetinis tinklas, į kurį žmogus įsijungia savo mintimis ir įsitikinimais. Pabudimas reiškia perėjimą į „kristalinę matricą“, kai žmogus suvokia, jog pats yra savo realybės kūrėjas. Tai nėra pabėgimas nuo gyvenimo sunkumų, o suvokimas, kad žmogus niekada nebuvo auka, o pats dalyvauja kuriant kolektyvinę realybę.
 
Aptariant Epšteino atvejį, „Šaltinis“ pateikia provokuojantį požiūrį, teigdamas, kad jis buvo dvasia, sutikusi atspindėti dabartinę žmonijos būklę ir būti „makro veidrodžiu“ mikro patirtims, kurios vyksta kasdien. Ši informacija, pasak „Šaltinio“, nebuvo visiškai svetima žmonijos kolektyvinei pasąmonei – žmonės giliai viduje žinojo apie vykstančią prievartą, tačiau pasirinko nežiūrėti ir ignoruoti tiesą dėl saugumo jausmo. Epšteino byla traktuojama kaip priemonė, skirta pažadinti žmoniją iš ignorancijos būsenos, nes ignoruojant tiesą nebegalima pasiekti dvasinio balanso ir susigrąžinti savo galios.
 
Dvasinis pabudimas, pasak pokalbio dalyvių, reikalauja radikalaus požiūrio pokyčio – tai nėra vien „šviesa ir meilė“, tai yra visų įmanomų emocijų ir patirčių priėmimas. Meilė šiuo kontekstu apibrėžiama kaip visapusiškas supratimas, jog kiekviena emocija, net ir pati sunkiausia – liūdesys, pyktis ar neviltis – turi savo vertę. Tik priėmus visą žmogaus patirtį, įskaitant tai, ką mes vadiname „tamsa“, žmogus gali liautis jautęsis auka ir suvokti, kad viskas yra „Šaltinio“ dalis. Tai taip pat susiję su karminiu balansu: jei dvasia šiame gyvenime atsisako priimti kitą (pvz., kitą rasę ar lytį), ji gali sugrįžti kitoje inkarnacijoje būtent kaip tas „kitas“, siekdama patirti balansą.
 
Pokalbio metu paliečiama moterų ir jų energetikos tema. Teigiama, kad moterys savyje nešioja pačius gamtos dėsnius, o jų menstruacinis ciklas yra tiesiogiai susijęs su Mėnuliu. „Šaltinis“ pabrėžia, kad plačiai paplitęs naratyvas apie „nekontroliuojamus“ moterų hormonus ir emocijų svyravimus yra tikslinga rinkodaros bei propagandos priemonė, kuria siekiama susilpninti moterų pasitikėjimą savimi. Kai moteris mano, jog jos emocijos yra nekontroliuojamos, ji praranda pasitikėjimą savimi kaip lydere, o tai yra būtent tai, ko „tamsioji pusė“ siekia – išlaikyti planetą išbalansuotą.
 
Aiškinama, kad gamtos tvarkoje moteris yra natūrali lyderė, kuri vadovaujasi intuicija ir meile, o vyriškas pradas yra skirtas apsaugai ir aprūpinimui. Sveikas vyriškas pradas, anot „Šaltinio“, randa harmoniją ne kovodamas dėl valdžios, o pasiduodamas moteriškai lyderystei, kuri veda į meilę. Daugelis vyrų šiandien yra „išėję iš rikiuotės“, nes buvo programuojami neapkęsti moteriškumo, nors giliai viduje jį myli. Šis vidinis konfliktas sukelia kančią, o moterys, atgailaudamos savo lyderystę ir pasitikėjimą, gali padėti vyrams grįžti į savo tikrąją funkciją.
 
Kalbant apie vaisingumą bei sąmoningą motinystę, pokalbyje pabrėžiama, kad viskas priklauso nuo dvasinių sutarčių, o ne nuo linijinio laiko ar biologinių normų. Vaisingumo problemos dažnai kyla ne dėl fizinio kūno trūkumų, o dėl poreikio išmokti pasidavimo pamokas. „Šaltinis“ teigia, kad vaiko dvasia pati pasirenka laiką, kada ateiti, ir dažnai tai nutinka tada, kai moteris nustoja jausti gėdą ar spaudimą ir visiškai atsiduoda procesui, bendradarbiaudama su ateinančia siela.
 
Aptariant galimą „šviesos blyksnį“ (Solar Flash), „Šaltinis“ pateikia dvejopą interpretaciją: tai gali būti tiek fiziniai reiškiniai, tokie kaip masiniai elektros energijos tiekimo sutrikimai, tiek ezoterinis, vidinis milijonų žmonių pabudimas. Šis įvykis nėra vienas „magiškas“ momentas, o veikiau žmonių kolektyvinis šuolis į aukštesnės dimensijos realybę. Kiekvienas individas šią patirtį interpretuos pagal savo mentalinį pasirengimą ir būtinybę suvokti naująją realybę. Kontaktas su kitomis civilizacijomis – tiek ekstraterestrinėmis, tiek gyvenančiomis Žemės viduje ar vandenyse – taip pat yra susijęs su sąmonės lygio pakėlimu, kai žmonija išmoks priimti kitas būtybes be baimės.
 
Šiaurės regionas pokalbyje minimas kaip vieta, kurioje esama neatrastų Anunaki sukurtų piramidžių ir struktūrų, tarnaujančių kaip planetos energetiniai tinkleliai. Šios struktūros, kurios ateityje bus atrastos, rodo, kad mūsų istorija ir kūryba yra gerokai sudėtingesnė, nei mes manome. Pasak „Šaltinio“, šios civilizacijos laukia, kol žmonija pasieks tokį dažnį, kuriame baimė nebus dominuojanti jėga, kad būtų galima užmegzti atvirą kontaktą.
 
Galiausiai, pabrėžiama, kad nors pagalba ateina ir „Šaltinis“ nuolat palaiko, svarbu atpažinti „interferenciją“ – neigiamą įtaką, kuri nuolat bando pasėti abejones dvasiniame kelyje. Kai žmogus klausosi tiesos, žemesnės vibracijos balsas gali kuždėti, kad tai nesąmonė arba kad informacija yra išgalvota, bandydamas atitraukti nuo augimo. Todėl būtina išlaikyti aukštą vibraciją, praktikuoti savimeilę, kuri Erin Lyons reiškia buvimą savo pačios komandoje 100 proc. laiko, net ir klystant, ir nuolat klausytis savo vidinio žinojimo.
 
Pokalbio pabaigoje Erin pasidalija savo asmenine patirtimi – kaip būdama paieškų kelyje ji patyrė LSD patirtį, kurios metu „mirė“ ir buvo reabsorbuota į gryną sąmonę, kas ir tapo jos dvasinio pabudimo katalizatoriumi. Nors ji siekė atsitraukti nuo pasaulio ir tapti guru, „Šaltinis“ jai liepė grįžti į Volstryto aplinką, kad sukauptų reikiamą patirtį. Tai dar kartą patvirtina „Šaltinio“ žinią, jog gyvenimas neturi vieno „teisingo“ kelio.

 
Maištinga Siela

Filmas: "Lujis Teru – monosferos viduje" / "Louis Theroux: Inside the Manosphere"

 

Sveiki, kino žmonės!
 
Nemažai visokių nuomonių girdėjau apie Adrian Choa režisuotą dokumentinį filmą „Lujis Teru – monosferos viduje“ (angl. Louis Theroux: Inside the Manosphere) (2026). Kiek supratau, daugelio filmas vadinamas propagandiniu, o užmetus akis į šių teiginių autorių profilius, akivaizdu, kad menkai išsilavinę viduriniosios klasės jauni žmonės, patys bandantys kurti panašų internetinį monosfera grįstą turinį arba akylai stebi savo naujuosius dievukus ir juos nuožmiai gina. Terminas monosfera dažniausiai vartojamas apibūdinti specifinę interneto erdvę, kurioje dominuoja viena nuomonė, viena ideologija arba kurioje informacija cirkuliuoja uždarame rate, nesuteikiant vietos alternatyviems požiūriams: kieno ratuose sėdi, to ir giesmę giedi. Šiame dokumentiniame filme pasakojamos keturių-penkių savimi pasitikinčių alfa vyrukų istorijos, pastarieji uždarbiauja tiesioginėmis transliacijomis, kurdami kitus žeminantį turinį, bet darantį didžiulį poveikį jaunimui ir paaugliams naujoje patyčių visuomenėje.
 
Visą laiką žiūrėdamas galvojau, kuo gyvena mūsų šalies jaunimas ir kas jų dievaičiai, kurių transliacijas ir pašaipas besąlygiškai palaiko. Iš tikrųjų suprantu, kodėl daliai šis filmas nepatiko, nes jis atskleidžia ir kritikuoja tokio turinio kultūrą ir demaskuoja autoritetinguosius, nulupa jų dirbtinį sėkmės kailį, kuriuo irgi norėtųsi prisidengti, imituoti, daryti tą patį.
 
Filme kaip pagrindinis tyrėjas pasirodo Louis Theroux (gimęs 1970 m.), pastarasis visame pasaulyje pripažintas britų-amerikiečių dokumentinių filmų kūrėjas, žurnalistas ir laidų vedėjas, geriausiai žinomas dėl savo unikalaus ir kiek „nepatogaus“ bendravimo stiliaus. Jis kalbina „kietuolius“ vyrukus, susikrovusius žaibiškai iš savo skandalingų tinklalaidžių tiesioginių transliacijų. Iš pradžių filmas rodo didybės manija susirgusius jaunus ir ištreniruotus vyrukus, kurie nuo ryto iki vakaro rūpinasi, kad tik jų kapitalas ir pasitikėjimas nedingtų, dažniausiai juos palaiko jaunimas, mokėdamas už jų išsidirbinėjimus, pvz., pasikviesti tariamą nepažįstamą ir jį apkulti, pavadinus pedofilu, susirinkti tiesioginėje transliacijoje pinigus ir patiktukus. Kuo daugiau dergiesi, tuo kietesnis ir unikalesnis esi.
 
Galiausiai žurnalistas atseka ir kitą šių tinklalaidininkų pusę: vienkryptę ir nepajudinamą nematomą aukos poziciją, slepiamą po dominuojančiojo kauke. Vienas svarbiausių aspektų, t. y. šių vyrų požiūris į moteris ir šeimą, radikaliai netolygus, jų pačių primityviai grindžiamas klasikiniais amerikiečių stereotipais apie moterų ir vyrų santykius. Stebėtina, kiek daug jaunų moterų negerbia save ir rodosi dėl populiarumo jų vaizdo įrašuose, elgiamosios gašliai ir net užsiimdamos viešai seksu, kad tik būtų pastebėtos.
 
Kita vertus, alfa patinai, pasirodo, tėra tik tos pačios vištidės vištos, nes jeigu tų moterų nebūtų, nebūtų ir prieš ką pūstis, todėl iš esmės yra priklausomi ir pavaldūs moterims, nes būtent leidimas save žeminti ir prideda populiarumą dominuojantiems. Filmas tikras popseksualinės internetinės kultūros paradoksas: budelis yra niekas, jeigu jo nesustiprina auka. Tokie verslai, man regis, labai laikini, greitai išsisemiantys ir primena lengvabūdiškai skandalingus seksualumu ir lengvabūdiškais sekso santykiais grįstus MTV kurtos realybės šou „Geordie Shore“ santykius, tik persikėlusius į tikrovę. Iš tikrųjų toji nyki ir parodiją primenanti MTV laida nėra ir nebuvo joks pokštas, o iš tikrųjų atspindi dalį JAV jaunuolių visuomenės santykių kūrimo ir bendravimo trajektorijas.
 
Labiausiai kraupino ne tiek filmo metu kurtų seksistų antisemitinių homofobų – Harrison Sullivan, Ed Matthews, Justin Waller, Myron Gaines – pareiškimai, iš dalies atspindintys D. Trumpo politinę kryptį, kiek šalia jų esančios mylimosios ir pasijos, aiškiai nelaimingos, bet parsidavusios, netekusios laimės ir tvarkančios jų paliktą netvarką tarsi pridažytos kambarinės, nedrįstančios priešgyniauti. Dar baisiau – išprotėjusių agresyvių paauglių minios, kurios stabdo gatvėse savo dievukus ir darosi asmenukes. Aišku, kad filmui pavyko perteikti ir tą erelių nuovargį, kuris iškyla, kai išsijungiamos kameros. Vienas vyrukas nustebino, sakydamas, kad savo sūnui ir dukrai nė už ką tokio gyvenimo ir turinio, tačiau kitų vaikams transliuoja savo degradacijos. Galima sakyti, kad šie internetiniai formuotojai – psichologiniai smurtautojai, jau įgavę savo socialinį vaidmenį, juo įtikėję, bet prieš visą tai patys buvę nelaimingo gyvenimo aukos. Tokie negaudomi, nebent jau visiškai papuoli į politinio pareiškimo liūną ir dalyvauji teroristiniuose aktuose, tada tave kaip vieną šio filmo antiherojų influencerių supakuoja, o šiaip viskas daugmaž leidžiama ir galima, kaip kokiam šiomis dienomis išteisintam smurtautojui Petrui Gražuliui. Akivaizdu, kol teisminė sistema stoja į smurtautojų verslaujančiųjų pusę, tol aktualu bus vėl ir vėl iš naujo paskaityti tiek Kafką, tiek Kamiu. Tiesa, montažas galėjo būti geresnis, tačiau kokius montažus daro tūkstančius sekėjų turintys šio filmo veikėjai, kažkodėl niekas pretenzijų jiems nekėlė, bet akivaizdu, kad jiems toli gražu iki šio aktualaus filmo vizualizacijos.
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb:6.9

 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 85: vėjas suvėlė man plaukus - vaje, vaje...

 

Sveiki, skaitytojai ir praeiviai internete,

 

Kaskart pristinga kokių nors nepasikartojančių pozityvių minčių, tad šįkart pasidalysiu, jog tokio vėjo mano pūkiai ant galvos seniai nematė. Galėjo šiandienos vėjas viską nunešti, kaip nunešė mūsų prabangias miestų egles, reklamų plakatus ir plastiko sudaigstytas, medžiuose ir miesto architektūroje pritvirtintas lemputes.

 

Kai kas girdėjo neregėtą reiškinį – Kalėdinį griaustinį ir žaibus. Nemačiau. Tiesa, tuo metu, matyt, dirbau, tačiau visgi dangus maišosi su žeme ir vis tiek gyvename taip, kaip gyvenome; vyrų barzdos ir toliau auga taip, kaip paprastai auga vasario ar spalio mėnesį ir nieko nenutinka; šie vėjai susuka mūsų kasdienybę į anekdotines susireikšminimo sceneles, kuriose galima arba paklysti, arba tiesiog juoktis, slepiant dantis į saują, kad protezų vėjas neišpūstų. Arba plombų.

 

Pastaruoju metu sapnuoju neįtikėtinai ryškius sapnus. Dažnai maginio elemento istorijas, pats mirštu ir vėl sapnuose atgimstu, vėl mirštu ir vėl atgimstu. O kai sapne numirštu ir ištariu sau, kad „va, ir čia galima numirti“, vis tiek toliau gyvenu, lyg niekas niekada nesibaigtų. Tokiomis tamsiomis naktimis kaip šį gruodį, kai nosies nesinori kišti į lauką, juk irgi savotiškai esame saugiai palaidoti storų debesų ir vėjų, krentančių milžiniškų eglių, bet nemirę, pamiršę šį procesą.

 

Raitosi, oi, kaip smagiai raitosi vyrų ūsai ir patys tampa kalėdinėmis eglėmis, nešiojamomis ir išmaniomis. Bandau prisiminti vaikystę ir visada man barzdos ir ūsai asocijavosi su senatve ir negražumu, nes tik nusiskutęs vyras yra tvarkingas vyras. Dabar tai nemanau, pasižiūriu aš į šias fotografijas šį vėjuotą vakarą ir galvoju: kaip gerai, kad viskas, ką maniausi jau supratęs ir nusistatęs, keičiasi. Argi tai nenuostabu?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Giedrius Drukteinis apie vyriškumą, barzdą ir jos reikšmę istorijoje

 Sveiki,

 

„Per visą vyrijos istoriją svarbiausia funkcija, kurią atliko barzda (arba jos nebuvimas), – protestas. Protestas prieš valstybinę santvarką, prieš nuobodulį, prieš konformizmą“. Giedrius Drukteinis.

 

Įdomu pagalvoti, kokią reikšmę vyrui teikia barzda, kuri kasdien pas dažną naikinama peiliukais. Nors užgimusi hipsteriškoji kultūra vėl sugrąžino barzdą kaip nepriklausomo vyro, kuris mėgaujasi savimi, sporto sale ir dviračiu, simbolį, kuri puošia veidą ir teikia savito pasitikėjimo savimi, istorijoje barzda nevienareikšmiškai turėjo didelės įtakos vyro pripažinimui.

 

Pavyzdžiui, žydų religinėje bendruomenėje arba kazokų kultūroje, galų gale vikingų laikai. Barzda kaip galios simbolis ir kaip pasipriešinimo galiai (jeigu ją užsiaugini, kai visi skuta, arba nusiskuti, kai visi ją augina ir demonstruoja). Šiandien gal barzda vyrui nėra toks didelis protestas prieš, pvz., lytiškumo konformizmą, veikiau drag queen aukštakulniai ir perukas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Goda Aksamitauskaitė apie genderizmą, vyriškumo ir moteriškumo konceptus

 Sveiki,

Daugelyje lietuvių lūpose žodis „genderizmas“ atsirado per pastaruosius kelerius metus. Esminis lūžis – Stambulo konvencijos skandalas ir sukilusi Bažnyčios protestų banga, manipuliuojančios žmonėmis peticijos, iš kurio (bent iš dalies) išsirutuliojo Šeimų maršas ir kiti dalykai. Dabar, galima sakyti, turime priešgenderistinę Lietuvą ir po. Pats žodis nebūtų toks baisus, jeigu jis nebūtų įgavęs neigiamos konotacijos ir tą konotaciją suteikė būtent save vadinantys tradicinių vertybių puoselėtojai, bet šis įrašas ne apie tai.

Menotyrininkė Goda Aksamitauskaitė Literatūroje ir mene (Nr. 13, 2022) publikavo pokalbį su šokio apie stulpą menininku Edvinu Mikulskiu, pastarajame tekste įdomesni už atsakymus buvo pačios Godos formuojami klausimai pašnekovui. Vienas iš jų buvo apie vyriškumo ir moteriškumo konceptus. Kas tai yra? Permąstydamas pats tą klausimą, nejučia ėmiau piktintis, jog labiausiai masinėje kultūros sąmonėje įsigalėjusi lyčių protesto raiška yra apsirengti priešingos lyties stereotipiniais drabužiais. Prisidažęs vyras – tai jau spjūvis klasikinei vyriškumo sampratai, tačiau tai jau taip atsibodę ir neįdomu, kad tampa kažkokiu pigiu štampu. Turiu galvoje ir teatrą, ir fotografiją, ir kiną ir net literatūrą (nors ten tikriausiai to mažiausiai).

Vizualieji menai, kalbėdami apie vyriškumo įvairovės išlaisvinimą arba primestus tradicinius standartus rinksis visgi ne Žemaitės skarą, o kinišką pūstą baltų peroksidu nudegintą peruką. Manau, Goda sudėjo savo klausime gerą akcentą, jog vis dar esame protiškai maži žaisdami ir suvokdami lytiškumo periferijas ir jos sudėtingą raišką, kad kol kas esame tik tokiame standartizuotame klišių žaidimų etape, bet pakeliui į kažkur... Genderizmo antišalininkai labai bijo, jog iš mūsų visų Europos liberalizmas pavogs lytiškumą, nes juk kur kas smagiau yra, vėlgi pasakysiu stereotipiškai, moterims grandyti puodą, o vyrui skaldyti malkas. Bet ar tikrai? Jeigu būtume tokie užkietėję tradicionalistai, tai moterims uždraustume apskritai skaityti ir rašyti, o ką jau kalbėti apie moterų Instagramo ar Facebooko paskyras (vakar perskaičiau neįtikėtiną straipsnį apie tai, kaip vyras nužudę žmoną, nes ji Instagrame pernelyg prikalbėjo apie šeimą – graži tradicija, sakyčiau). Padėkokime genderiškajai Europai, nes būti įvairiam nėra jau taip blogai, ką?

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Artūras Tereškinas apie vyriškumą, politiką, draudimus ir lyčių lygybę

Sveiki,

Taip, šioji dienos citata priklauso sociologui Artūrui Tereškinui, kurio straipsnius visada stengiuosi paskaityti, nes nuo paauglystės domiuosi lytiškumo samprata visuomenėje. Paskutiniu metu politinius draudimo sprendimus kaip niekad galima susieti su pasitikėjimo užsitarnavimu, „griežtos rankelės“ idėja, kai tauta tiesiog pasiilgsta stabilumo ir pilkos vienovės, nes pavargo nuo nelygybės ir konkurencijos, bet jau pamiršo sovietinius papirkinėjimus, žentų politikos vajų. Deja, tokia kontrolės politika tampa nuviliančiu reikalu, nes draudimai nesumažina nei emigracijos, nei mokesčių, nepadidina gyvenimo ir pragyvenimo kokybės, o tik pridaro keblumo, įspaudžia tave, pilieti, į rėmus.

Apie vyriškumo savijautą „būti vyru“ jau seniai sklinda blogos kalbos. Ilgą laiką vyrai tiesiog turėjo atlikti tam tikrą vaidmenį, kad jie būtų laikomi vyrais. Žinoma, kad seksualinė įvairovė, teisių suvienodėjimas namuose ir darbe su moterimis, vyrams „atėmė kiaušus“. Apie tą sukurtą vyriško pasaulio iškrypusį vaizdinį, kad visi aplink supuvę, o aš esu tai vyras didvyris, kuriam dėl įvairovės „visokiems gėjams“ neleidžiama būti didvyriu viešai, būtinai pasiskaitykite Artūro Tereškino straipsnį „Paranoiškas vyriškumas, homoisterija ir politinė viagra“.

Daug žiūrėti į pavyzdžius nereikia, užtenka Sauliaus Skvernelio snukį – ups, norėjau pasakyti, veidą – pamatyti, pripildytą labai jau vyriško „švytėjimo“, nuo kurio, atleiskite, suka vidurius. Bet kita vertus, gaila, kad suluošintos sielos Skvernelio pavyzdys laikomas vyriškumo ir garbės rodikliu ir jeigu tu nesi toks perdėtai policininkas kaip Skverneis, tada tu išvis nesi vyras... Įdomių pamąstymų.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kaip Dainius Matijošaitis vyrišką orumą gynė?

Sveiki, skaitytojai,

Kartais tiesiog ima juokas, kaip žiniasklaida parodo žmonių bukumą ir kaip buki žmonės rimtai raitydami ūsus ginčijasi apie tokius kultūrinius darinius kaip vyriškumas. Štai viena tokia persona vardu Dainius Matijošaitis įmetęs į socialinį tinklapį, ko gero Kaune darytą fotografiją, kaip vaikinas neša moterišką rankinę. (Daugiau apie tai ČIA). Valio! Mes turime sensaciją. Iš pirmo žvilgsnio jo komentaras po fotografija lyg ir natūrali vyriškumo gynyba. Klausimų potekstės, atrodo, lyg ir sufleruotų: „Kodėl moterys įtaiso vyrus savo vergais ir juos viešai žemina, versdamos nešioti, supraskite, tik moterims skirtą atributiką“. Lyg ir normalus protestas. Lygiai toks, kokį galbūt moterys pyškintų užfiksavusios, kaip vyras eina susikišęs rankas į kišenes, o moteris ant kupros tempia didelį maišą bulvių. Ar Jums neprimena amžinų vyrų ir moterų stereotipinių karų?

Iš esmės D. Matijošaičio potekstes skaitau visiškai kitaip, nei daugelis internautų. Visų pirma man daug komentaras pasako apie patį D. Matijošaitį. Jis mato trypiamą vyriškumą – vyrą su moteriška rankinuku. Vakarų kultūroje galbūt į tai niekas net nekreiptų dėmesio, tačiau tik ne mūsų standartizuotoje visuomenėje, kurioje visi turi užimti savo pozicijas, kitaip sakant, vyrai rengtis ir dirbti tik vyriškus darbus, o moterys triūsti savo aruode. Manau, komentatorių labiausiai sugniuždė tas tradicinių požiūrių nesilaikymas, nei tas džentelmeniškumo gestas, juk pažemintas pasijuto ne tas vyras, kuris nešė savo mylimosios rankinuką, bet pats D. Matijošaitis, prisiimdamas vyriškumo kriterijus ir netgi savotiškai kaltindamas savo gentainius „patinus“ nesilaikant jo vyriškumo supratimo standartų. Tai tik rodo, kokie Lietuvos vyrai yra pažeidžiami. 

Parodo ir tai, kokioje siauroje visuomenėje gyvename, jeigu mes jaučiamės įžeisti, jeigu kiti ima ir nesilaiko mūsų standartų. Iš to manau, kyla apskritai kitataučiams ir saviems neapykanta, netolerancija, iš to seka ir patyčios, nesaugumas, galiausiai ir smurtas. Užsiputoję komentarai su stačiais niekinančiais šią situaciją iš tikrųjų yra rodiklis, kaip sunku laisviems gyventi mūsų šalyje ir kaip trikdo kompleksuojančius.

Jūsų Maištinga Siela