Dienos citata: Jūratė Zailskienė skatins Lietuvoje gimstamumą šokių ir pažinčių akcijomis

 

Sveiki,
 
„Tiesą sakant, mes rudenį galvojame organizuoti akciją su galimybe žmonėms susipažinti, pašokti, bet su ta pačia mintimi – pasižiūrėkime vienas į kitą, kurkime šeimas, gelbėkime Lietuvą, nes čia jau yra nebejuokinga“. Jūratė Zailskienė, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrė.
 
Pakštas tarpukaryje buvo ambicingesnis, nes pasiūlė perkelti Lietuvą į Afriką, tai Zailskienė siūlo daugiau diskotekų. Labai kuklu. Taktika labai tiksli, nes liaudis mėgsta duoną ir žaidimus. Manau, ateina tikrai sudėtingas Lietuvai dėl demografijos etapas, kada duona ir žaidimai nepadės. Nesaugumo, baimės ir negatyvumo išpūstas burbulas bei nepamatuotai dideli lūkesčiai vaikų auginimui, o vaikai tampa jau nebe šeiminiu, o projektiniu dalyku, nesutvarkyti ir dėl populizmo atidėti Partnerystės įstatymai, negebėjimas išsivaduoti iš posovietinių šuniškų „vertybių“ apie žmonių skirtybes ir pataikavimo daugumai veda prie to, kad žmonėms paprasčiau būti be vaikų ir bandyti kaip nors save patį realizuoti. Žinoma, šokiai gražu, bet ir absurdiška idėja, nes tautos dauginimosi akcija politikų įtakoje virsta nesuvaldomu ir absurdišku dalyku. Juk iš esmės ne šokius politika turi organizuoti, o išspręsti daugybę metų besivelkančius įstatymus, kurie jau tapo mūsų tautos gėda. Bet juk tam reikia nepopuliarių sprendimų, o socdemai ne iš tų, kurie mėšlintųsi rankas dirbdami sunkius darbus. Per daug imitacijos, per mažai pastangų.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Michail Šiškin apie karą Ukrinoje ir Rusijos ateities įvaizdį

 

Sveiki,
 
Neseniai pradėjau skaitinėti Michailo Šiškino knygą „Taika ir karas“ (Vaga, 2023), jau nuo pirmųjų sakinių smogia emociškai kaip reikiant. Manau, kai įveiksiu Kmitos „Pietinia kronikas“, pirmiausia imsiuosi Šiškino knygos.
 
„Skaudu būti rusu. Skelbta, kad Putino „specialiosios operacijos“ Ukrainoje tikslas yra išgelbėti rusus, rusų kultūrą ir rusų kalbą nuo ukrainiečių fašistų. Daugiausia buvo sunaikinti rusakalbiai miestai su visais gyventojais Ukrainos rytuose. Karo nusikaltimai įvykdyti ne tik prieš žmones, bet ir prieš mano kalbą. Puškino ir Tolstojaus, Cvetajevos ir Brodskio kalba virto karo nusikaltėlių ir žudikų kalba. Rusija artimiausioje ateityje bus siejama ne su rusų muzika ir literatūra, o su bombomis, krintančiomis ant vaikų, su siaubingais vaizdais iš Bučos.“ Michail Šiškin
 
Michailas Šiškinas yra rusų rašytojas, pelnęs pripažinimą ne tik gimtinėje, bet ir visame pasaulyje dėl savo intelektualaus, daugiasluoksnio ir giliai filosofiško kūrybos stiliaus. Nors jis rašo rusų kalba, nuo 1995 metų autorius gyvena Šveicarijoje, o tai suteikia jo kūrybai unikalią distanciją ir europietišką perspektyvą. Šiškinas dažnai vadinamas klasikinės rusų literatūros tradicijų tęsėju, kurio tekstuose meistriškai persipina istorinė atmintis, asmeninė žmogaus drama ir amžinieji egzistenciniai klausimai apie meilę bei mirtį.
 
Jo prozai būdingas ypatingas dėmesys kalbai ir formai – rašytojas nenaudoja tradicinės, linijinės pasakojimo struktūros, o verčiau kuria sudėtingus tekstinius audinius, kuriuose skirtingi laikmečiai ir balsai susijungia į vientisą emocinę patirtį. Romanuose, tokiuose kaip „Veneros plaukas“ ar „Laiškų knyga“, jis tyrinėja, kaip žodis gali nugalėti laiką ir užmarštį. Šiškinas vengia paprasto siužetiškumo, teigdamas, kad tikroji literatūra turi ne pasakoti istorijas, o bandyti apčiuopti pačią būties esmę.
 
Be literatūrinės veiklos, Michailas Šiškinas yra žinomas kaip griežtas ir principingas Rusijos politinio režimo kritikas. Jis viešai atsisakė atstovauti savo šaliai tarptautinėse knygų mugėse, protestuodamas prieš valdžios veiksmus, ir savo eseistikoje bei viešose kalbose nuosekliai gina humanistines vertybes. Rašytojo kūryba yra įvertinta svarbiausiomis Rusijos literatūrinėmis premijomis, o jo knygos išverstos į dešimtis užsienio kalbų, tarp jų ir lietuvių, tapdamos tiltu tarp sudėtingos rusų kultūros istorijos ir šiuolaikinio vakarų skaitytojo.
 
Maištinga Siela

Vytautas Sinica – politikas, kuris neturi nei pagarbos, nei gėdos

 

Reikia tramdyti radikaliuosius fašistuojančius mūsų drausmintojus ir gąsdintojus, nes jie paradoksaliai naudojasi ta pačia laisve pezioti, kurią nori pažaboti savo apynasrin. Tad pridėsiu tik po šios dar vienos žinios savo komentarą iš soc. tinklo: Absoliutus sinicizmas: pasidaryti sau takelį per dilgėlyną, kad pasturgalio niekas nedilgintų. Sinicos politinės bejėgystės gulbės klyksmas.       Apgailėtina. Kai nieko negerbi, belieka įteisinti savo nepagarbą viskam, kad nebūtum nubaustas - ožio logika.

Maištinga Siela

Vytautas Sinica ir jo politika: viską, ko nežinojote apie Sinicą, bet reikia žinoti

 ***

Kai neturiu sprendimų šeimoms, siūlau priešą.
Kai neturiu politikos – pasiūlau referendumą.
Kai neturiu rezultatų – ieškau kaltų.
Štai ir visa mano „šeimos gynimo“ strategija.
 
Aišku, Sinica šių žodžių tiesiogiai nėra pasakęs, bet kaskart, kai prasižioja ką nors pasakyti, jis randa kaltų ir parodo, ko nekęsti, nes viskas jam yra grėsmė, o jeigu nėra, pajudina ir vis tiek tampa grėsme. Užuot kūręs, jis destruktyviai griauna, riboja, siūlo sienas. Užuot telkęs, Sinica savo retorikoje skaldo ir niekada nežinai, kada būsi jo populistinės silpnos politikos taikiniu su obuoliu ant galvos. Tokie politikai gyvastingi, jie maitinasi tuo, kad jų nekenčia ir nemėgsta. Jie užsibūna ilgai, praktiškai iki žilos senatvės, susirenka „Auksinius svogūnus“, gauna balsų iš primityviausių Lietuvos žmonių, kadangi... O kam priešai ir kova nepatinka? Kam nepatinka mušti gulinčius? Tik aukštesnio intelekto žmonėms, o masėms, kurie patys gyvenime patyrė ir tebepatiria smurtą, neapykantą, matyt, tegali balsuoti už tas pačias idėjas: riboti, atskirti, pažeminti, suskirstyti, nes patys yra nusivylę savo tikrove ir atskirtimi. Taigi.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Olivia Laing apie kūną, laisvę, seksualumą, politiką ir teisę būti savimi

 

Sveiki!

 

„Visi mes esame įstrigę savo kūnuose, vadinasi, įstrigę viena kitai prieštaraujančių idėjų sankirtoje – taške, kuriame kertasi skirtingos sampratos, apie tai, ką tie kūnai reiškia, ką jie geba ir kas jiems leista arba uždrausta daryti. Mes nesame vien pavieniai asmenys, alkani ir mirtingi – mes dar ir reprezentatyvūs tipai, į kuriuos krypsta lūkesčiai ir reikalavimai, taikomi draudimai ir bausmės, o šios smarkiai įvairuoja, nelygu kokios rūšies kūne gyvename. <...> Štai ką vienas kūnas gali padaryti kito labui: skelbti laisvę, kuria galima dalytis, kuri smelkiasi po oda. Laisvė – tai ne išsivadavimas nuo praeities naštos. Laisvė reiškia, jog ir toliau gyvename, einame į ateitį, visą laiką svajodami.“ Olivia Laing

 

Pastarosiomis dienomis buvau apkerėtos O. Laing knygos „Kūnas ir laisvė“, tad norisi kuo plačiau skleisti ten esančias istorijas ir įkvepiančias idėjas, tad dalijuosi šia pamatine jos knygos citata.

 

Kas nežino, tai priminsiu, kad Olivia Laing yra garsi britų rašytoja, kultūros kritikė ir eseistė, žinoma dėl savo unikalaus gebėjimo supinti asmeninę patirtį, meno istoriją ir politinę analizę. Jos kūryba dažnai sukasi apie vienatvę, kūniškumą ir žmogaus troškimą rasti ryšį su aplinka bei savimi. Pateikta citata yra paimta iš jos 2021 metais išleistos knygos „Kūnas ir laisvė“ (orig. Everybody: A Book about Freedom), kurioje autorė, remdamasi psichoterapeuto Wilhelmo Reicho idėjomis ir kitų garsių asmenybių biografijomis, tyrinėja kūną kaip pagrindinį laisvės ir priespaudos mūšio lauką.

 

Šiose eilutėse Laing aiškina, kad mūsų fizinis egzistavimas nėra tik biologinis faktas, bet ir sudėtingas socialinis konstruktas. Ji pabrėžia, kad kūnas tampa „įstrigęs“ idėjų sankirtoje, nes visuomenė į jį projektuoja išankstinius lūkesčius, stereotipus ir bausmes, priklausomai nuo rasės, lyties ar kitų savybių. Autorė teigia, kad mes niekada nesame vien tik „mes patys“ – mes esame priversti atstovauti tam tikrus tipus, kuriems sistema leidžia arba draudžia veikti, todėl kova už laisvę visada prasideda nuo santykio su savo ir kito kūnu.

 

Lietuvių skaitytojui ši citata ir visa knygos filosofija yra itin aktuali dėl mūsų istorinės atminties ir trauminių patirčių. Okupacijų, trėmimų ir totalitarinio režimo metais lietuvių kūnai buvo tiesiogiai kontroliuojami, rūšiuojami ir baudžiami, todėl Laing mintis apie kūną kaip reprezentatyvų tipą atliepia kolektyvinę patirtį, kai asmens gyvybė priklausė nuo to, kokiai kategorijai jį priskyrė sistema. Tai primena, kad laisvė nėra vien abstrakti politinė sąvoka, bet fizinis saugumo ir orumo jausmas, kurio siekis mūsų kultūroje išlieka gajus iki šiol.

 

Galiausiai Laing siūlo viltingą laisvės apibrėžimą, kuris peržengia traumų naštą: laisvė nėra praeities ištrynimas, o drąsa judėti į ateitį neprarandant gebėjimo svajoti. Ji pabrėžia solidarumą – idėją, kad vienas kūnas gali padėti kitam „skelbti laisvę, kuria galima dalytis“. Ši mintis šiandienos kontekste moko mus empatijos ir supratimo, kad bendra laisvė prasideda nuo pagarbos kiekvieno žmogaus kūniškam integralumui ir bendro ateities kūrimo, net jei praeities randai niekur nedingsta.

 

Maištinga Siela

Veimaro Vokietijos respublika: kaip laisvas seksualinis gyvenimas Berlyne leido žmonės ištrūkti iš politikos nuosavybės?

Sveiki,

 

Šis literatūrinis savaitgalis man ypatingas, nes skaitau Olivios Laing eseistinę prozą „Kūnas ir laisvė“. Nemaniau, kad knyga taip mane įtrauks viskuo domėtis, kas ten rašoma. Visomis tomis asmenybėmis ir istoriniais dalykais, kuriuos maniausi, kad labai jau neblogai išmanau, bet – šast! – ir vėl kitaip, vėl įdomu. Kitaip sakant, šį įrašą paruošiau „atsimušęs“ į Laing knygą, užfiksuoti, kaip iš tikrųjų veikė Veimaro laikų Vokietija.

 

OFICIALIOJI VEIMARO VOKIETIJOS RESPUBLIKOS ISTORIJA: KULTŪRA, EKONOMIKA, POŽIŪRIS Į GYVENIMĄ

 

Veimaro respublikos įkūrimas, galima skayti, buvo paženklintas ne triumfo, o gilaus egzistencinio sukrėtimo ir imperinės griūties pelenų. 1918-ųjų lapkritį, Vokietijai pralaimint Pirmąjį pasaulinį karą ir kaizeriui Vilhelmui II atsisakius sosto, šalis atsidūrė ties pilietinio karo bedugne. Oficiali respublikos pradžia siejama su 1919 metų rugpjūčio 11 diena, kai buvo pasirašyta naujoji konstitucija nedideliame, kultūra alsuojančiame Veimaro mieste. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – Berlynas tuo metu priminė verdantį katilą, draskomą spartietiškų sukilimų ir gatvės kovų, tad ramesnis vokiečių rašytojų Gėtės ir Šilerio miestas tapo prieglobsčiu kuriant pirmąją tikrą vokiečių demokratiją. Ši trapi santvarka truko keturiolika metų, iki pat 1933-ųjų sausio 30 dienos, kai Adolfo Hitlerio paskyrimas kancleriu galutinai užvėrė liberalios eros duris.

 

Valstybės valdymas rėmėsi viena pažangiausių, tačiau kartu ir viena pažeidžiamiausių konstitucijų pasaulyje. Veimaro Vokietiją valdė prezidentai: pirmasis socialdemokratas Friedrichas Ebertas, bandęs suvaldyti pokario chaosą, ir vėliau jį pakeitęs karo didvyris, senosios tvarkos simbolis Paulas von Hindenburgas. Parlamentinė sistema su Reichstagu priešakyje pasižymėjo partijų gausa ir nuolatine koalicijų kaita, kas kūrė politinio nestabilumo atmosferą. Šalies vidinę politiką nuolat temdė reparacijų našta, milžiniška infliacija bei kraštutinių jėgų – tiek kairiųjų radikalų, tiek kylančių nacionalistų – spaudimas, o prezidentui suteikta teisė valdyti dekretais kritinėmis sąlygomis ilgainiui tapo įrankiu, pakirtusiu pačią demokratiją.

 

Užsienio politikos arenoje Veimaro respublika nuėjo sudėtingą kelią nuo tarptautinės parijo statuso (izoliacija nuo kitų šalių) iki bandymo sugrįžti į didžiųjų valstybių šeimą. Esminė figūra čia buvo Gustavas Stresemannas, kurio vadovavimo laikotarpiu pasirašytos Lokarno sutartys ir Vokietija buvo priimta į Tautų Sąjungą. Tai buvo bandymas derėtis dėl Versalio taikos sutarties sąlygų palengvinimo ne jėga, o diplomatija. Visgi visuomenės akyse „Versalio diktatas“ liko neužgyjanti žaizda, o dešiniosios jėgos nuolat klastojo naratyvą apie „smūgį peiliu į nugarą“, teigdamos, kad kariuomenė nebuvo nugalėta mūšio lauke, o išduota politikų, kas tapo nuodingu pamatu būsimai revanšizmo politikai.

 

Veimaro visuomenė buvo neįtikėtinai dinamiška, susiskaldžiusi ir moderni. Miestuose, ypač Berlyne, formavosi naujas gyvenimo būdas: moterys išsikovojo balsavimo teisę ir ėmė kirptis plaukus trumpai, gatvėse spindėjo neoninės reklamos, o naktinis gyvenimas kabaretuose tapo laisvėjimo ir dekadanso simboliu. Tai buvo laikas, kai senosios prūsiškos vertybės – disciplina ir nuolankumas – susidūrė su amerikietiško tipo masine kultūra, džiazine muzika ir radiju. Tačiau šis modernumas turėjo ir tamsiąją pusę: provincija bei konservatyvūs sluoksniai su siaubu stebėjo moralinį Berlyno nuosmukį, o didžiulis nedarbas ir ekonominis nesaugumas po 1929 metų krizės vėl sugrąžino skurdą į kiekvieno vokiečio namus.

Neoninis nuodėmių miestas – Berlynas. Sunku patikėti, kad tai epocha dar prieš ateinant Hitleriui.

 

Kultūrinis ir intelektualinis gyvenimas Veimaro laikais pasiekė tokį intensyvumą, kokio Vokietija vargu ar kada vėliau patyrė. Tai buvo ekspresionizmo, naujojo objektyvumo ir radikalių eksperimentų era. Architektūroje revoliuciją sukėlė Walterio Gropiuso įkurta „Bauhaus“ mokykla, propagavusi funkcionalumą ir minimalizmą. Kinas išgyveno savo aukso amžių su tokiais šedevrais kaip Fritzo Lango „Metropolis“ ar Friedricho Wilhelmo Murnau „Nosferatu“. Mokslas taip pat nemiegojo – tuo metu Berlyne dirbo Albertas Einšteinas ir Maxas Planckas, paversdami miestą pasauliniu fizikos centru. Tai buvo intelektualinis sprogimas, vykęs ant ugnikalnio viršūnės, kur kūrybiškumas maitinosi iš aplink tvyrančios įtampos.

 

Literatūros laukas buvo ne mažiau ryškus, diktuojantis madas visai Europai. Thomas Mannas savo romane „Užburtas kalnas“ fiksavo Europos dvasinę krizę, o jo brolis Heinrichas Mannas negailestingai kritikavo senąją visuomenės santvarką. Erichas Maria Remarque’as romanu „Vakarų fronte nieko naujo“ sukrėtė pasaulį aprašydamas karo baisumus, o Bertoltas Brechtas kartu su Kurtu Weillu perkeitė teatrą savo „Trijų grašių opera“. Šios asmenybės ne tik kūrė meną, bet ir aktyviai dalyvavo politinėse diskusijose, bandydamos suprasti, kur link juda jų draskoma šalis. Deja, daugelis šių šviesuolių 1933-aisiais buvo priversti bėgti, o jų knygos liepsnojo nacistų laužuose.

 

SEKSUALINIS VEIMARO VOKIETIJOS GYVENIMAS: 175 ĮSTATYMAS DĖL HOMOSEKSUALUMO, SEKSO VAKARĖLIAI, NARKOTIKAI, LAISVIEJI KŪNAI

 

Veimaro era Berlyne tapo seksualinio išsivadavimo, kaip sako istorikai, laboratorija, kurioje senojo pasaulio moralinės grandinės sutrūko per vieną naktį. Po Pirmojo pasaulinio karo katastrofos vokiečių visuomenė, ypač jaunoji karta, pajuto mirties alsavimą ir nusprendė gyventi taip, tarsi rytojaus nebūtų. Tai pagimdė unikalų, dekadentišką ir be galo laisvą Berlyną – miestą, kuris tapo pasauline, kad ir kaip tai beskambėtų pompastiškai, seksualumo sostine. Požiūris į žmogaus kūną radikaliai pasikeitė: nuogumas nebebuvo vien tik gėdos šaltinis, jis tapo modernumo, higienos ir laisvės simboliu. Masinis susidomėjimas kūno kultūra, nudizmas ir ekspresionistinis šokis išlaisvino vokiečius iš korsetų ir griežtų kostiumų, paversdami kūną drobe, kurioje buvo piešiamas naujas, nieko nebijantis žmogus.

 

Naktinis Berlyno gyvenimas priminė psichodelinį karnavalą (kokį dažnai dabar galime pamatyti vaizduojamuose vaidybiniuose filmuose), kuriame ribos tarp lyčių, klasių ir tautybių tiesiog ištirpdavo. Miesto gatvėse spindėjo tūkstančiai pramogų vietų – nuo prabangių pokylių salių iki dūmuose paskendusių rūsių, kuriuose džiazo ritmai maišėsi, tiesiogine to žodžio prasme, su kokaino dulkėmis. Narkotikai, ypač kokainas ir morfinas, tapo neatsiejama naktinio šurmulio dalimi, suteikdami dirbtinę euforiją visuomenei, kenčiančiai nuo infliacijos ir pokario traumų. Kabaretuose pasirodydavo atlikėjai, kurie drąsiai tyčiojosi iš tradicinių vertybių, o atmosfera ten buvo persunkta erotizmo ir intelektualinio cinizmo, sukuriančio pojūtį, kad visas miestas dalyvauja vienoje didelėje, nepertraukiamoje orgijoje.

Veimaro Vokietijoje homoseksualūs vyrai nebuvo persekiojami, todėl suklesti Europoje legaliai pirmieji drag stiliaus vakarėliai.

Šiame laisvės fone ypatingą vietą užėmė homoseksualų ir translyčių asmenų bendruomenės, kurioms Berlynas tapo saugiu uostu. Nors Vokietijos baudžiamojo kodekso 175-asis straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už vyrų homoseksualius santykius, formaliai vis dar galiojo, Veimaro respublikos metu jis buvo taikomas vangiai arba visai ignoruojamas. Tai leido suklestėti pirmajai pasaulyje atvirai gėjų subkultūrai: veikė šimtai specializuotų klubų, barų ir kavinių, buvo leidžiami pirmieji žurnalai gėjams ir lesbietėms, o gatvėse vykdavo spalvingi „drag“ vakarėliai. Vyrai su suknelėmis ir moterys su smokingais bei monokliais nebuvo retenybė, o veikiau madingo ir emancipuoto berlyniečio įvaizdis, laužantis bet kokius stereotipus.

 

Centrine šio judėjimo ašimi tapo daktaras Magnusas Hirschfeldas (1868–1935), žydų kilmės gydytojas ir pionierius, kurį amžininkai vadino „seksualumo Einšteinu“. 1919 metais jis Berlyne įkūrė Seksualinių mokslų institutą (Institut für Sexualwissenschaft), kuris buvo pirmoji tokia įstaiga pasaulyje. Hirschfeldas visą gyvenimą paskyrė moksliškai įrodyti, kad homoseksualumas yra prigimtinė variacija, o ne liga ar nusikaltimas. Jo devizas „per teisingumą į meilę“ skambėjo kaip manifestas, o institutas tapo prieglobsčiu translyčiams asmenims, kur jiems netgi buvo išduodami vadinamieji „transvestitų pažymėjimai“, saugoję nuo policijos persekiojimo, ir atliekamos pirmosios pasaulyje lyties keitimo operacijos.

Adolfo Brando įkurtas „Der Eigene“ tapo pirmuoju pasaulyje reguliariai leidžiamu žurnalu homoseksualams, ėjusiu nuo 1896 iki 1932 metų. Leidinys buvo skirtas intelektualiai vyrų auditorijai, propaguojant estetinę vyriškos draugystės kultūrą bei kovojant už gėjų teises per literatūrą, meną ir filosofiją. Veimaro respublikos metais žurnalas pasiekė savo populiarumo viršūnę ir tapo matoma kultūrine jėga, kol jį brutaliai nutraukė nacių cenzūra ir kratos leidėjo namuose.

Žurnalas „Die Freundin“, leistas tarp 1924 ir 1933 metų, tapo pirmuoju pasaulyje masinio populiarumo sulaukusiu leidiniu, skirtu specialiai lesbietėms ir biseksualioms moterims. Friedricho Radszuweito leidyklos Berlyne leistas žurnalas ne tik fiksavo gyvybingą moterų subkultūrą ir naktinį gyvenimą, bet ir aktyviai kovojo už moterų teisinę emancipaciją bei matomumą visuomenėje. Savo klestėjimo viršūnėje leidinys pasiekė tūkstantinius tiražus ir buvo laisvai prieinamas Berlyno kioskuose, kol nacių režimas jį galutinai uždraudė kaip „ištvirkusią“ spaudą.

Hirschfeldas buvo nenuilstantis kovotojas prieš minėtąjį 175-ąjį straipsnį, organizuodamas peticijas, kurias pasirašė tokie grandai kaip Albertas Einšteinas ar Thomas Mannas. Jis organizavo edukacinius renginius, skaitė paskaitas apie seksualinę įvairovę ir rėmė „drag“ kultūrą, matydamas joje svarbų asmenybės raiškos elementą. Tačiau jo veikla kėlė didžiulį įniršį kylantiems dešiniesiems radikalams. Hirschfeldas ne kartą buvo fiziškai užpultas gatvėje, o naciams atėjus į valdžią, jo institutas tapo pirmąja auka – 1933 metais jų biblioteka buvo viešai sudeginta, o pats daktaras mirė tremtyje Prancūzijoje 1935 metais, stebėdamas, kaip jo viso gyvenimo darbas virsta pelenais.

 

Be Hirschfeldo, Berlyno seksualinį modernumą formavo ir kitos spalvingos asmenybės, pavyzdžiui, Anita Berber – skandalingoji šokėja ir aktorė, kurios pasirodymai dažnai baigdavosi visišku nuogumu ar narkotikų vartojimu tiesiog scenoje. Ji įkūnijo tą laukinę, destruktyvią Veimaro energiją, nešiodama trumpai kirptus raudonus plaukus ir neslėpdama savo biseksualumo. Taip pat negalima pamiršti Christopherio Isherwoodo, anglų rašytojo, kurio Berlyno dienoraščiai vėliau tapo miuziklo „Kabaretas“ pagrindu; jis fiksavo tą trapią akimirką, kai laisvė dar buvo gyva. Šios garsenybės kūrė mitą apie Berlyną kaip vietą, kur kiekvienas galėjo būti savimi, nesvarbu, kokie neįprasti būtų jo troškimai.

 

Tokį Berlyno moderniškumą ir seksualinį proveržį nulėmė unikali istorinių aplinkybių sankirta: poimperinis vakuumas, milžiniška technologinė pažanga ir gilus nusivylimas senąja morale. Kai senoji tvarka žlugo, žmonės nebeturėjo ko prarasti, todėl puolė į malonumų paieškas kaip į tam tikrą politinio protesto formą. Veimaro Vokietija tapo trumpu, bet ryškiu blyksniu tarp dviejų tamsybių – imperinio konservatyvumo ir nacių totalitarizmo. Tai buvo laikas, kai laisvė buvo jaučiama fiziškai, ant odos, o Berlynas buvo tas epicentras, kuriame žmogaus kūnas ir siela pirmą kartą istorijoje gavo leidimą būti visiškai atviri.

Anita Berber ir Sebastianas Droste buvo skandalingiausia Veimaro Berlyno šokio pora, kurios pasirodymai „Savižudybė“, „Morfijus“ ar „Seksualinė tamsa“ šokiravo visuomenę nuogumu bei dekadentiška estetika. Jų gyvenimas už scenos ribų buvo persunktas stiprių narkotikų, alkoholio ir absoliutaus normų ignoravimo, tapdamas tragišku tos eros „gyvenimo ant bedugnės krašto“ simboliu. S. Droste, pasibaigus trumpai ir audringai šlovei, mirė 1927 metais Hamburge nuo tuberkuliozės bei išsekimo, sulaukęs vos 35-erių. A. Berber jį pergyveno tik metais – 1928-aisiais ji krito scenoje turo užsienyje metu ir netrukus mirė Berlyno ligoninėje nuo tos pačios ligos, būdama vos 29-erių, palikdama po savęs nemirtingą „skandalo karalienės“ legendą.

 

KAIP KRAŠTUTINIAI NACIONALISTAI SUNAIKINO UŽGIMUSIĄ IDĖJĄ APIE ŽMOGAUS LAISVĄ SEKSUSALUMĄ?

 

Veimaro respublikos saulėlydis buvo paženklintas gilaus visuomeninio nuovargio, kai svaiginanti laisvė virto nepakeliama našta ekonomiškai sugniuždytai tautai. Infliacija, nedarbas ir nesibaigiantis politinis chaosas sukūrė terpę, kurioje radikalus modernumas pradėtas suvokti ne kaip progresas, o kaip moralinis nuosmukis ir silpnumo ženklas. Žmogaus kūnas, dar ką tik šventęs savo emancipaciją džiazo klubuose ir nudistų paplūdimiuose, staiga tapo baimės ir įtarumo objektu. Šį kolektyvinį išsekimą meistriškai išnaudojo nacionalistinės jėgos, kurios pažadėjo tvarką mainais į griežtą kontrolę, o seksualinę laisvę ėmė piešti kaip svetimkūnį, nuodijantį sveiką vokiečių tautos organizmą.

 

Hitlerio atėjimas į valdžią 1933 metais reiškė brutalią pabaigą bet kokiam kūno suverenumui, nes nacių ideologija į žmogų žvelgė tik per eugenikos ir rasinio grynumo prizmę. Kūnas nustojo priklausyti individui – jis tapo valstybės nuosavybe, biologiniu instrumentu, skirtu „arijų rasės“ galybei stiprinti. Seksualinė laisvė buvo paskelbta „išsigimimu“, o Magnuso Hirschfeldo idėjos apie lytinę įvairovę buvo pakeistos kliedesiais apie genetinę atranką ir kietą discipliną. Tai buvo radikalus posūkis nuo malonumo link pareigos, kur moters kūnas buvo redukuotas iki reprodukcinės mašinos, o vyro – iki besąlygiškai paklūstančio kario, paliekant bet kokius individualius troškimus už įstatymo ribų.

 

Ši politinė mašina pasinaudojo visuomenėje tvyrančia baime dėl neaiškios ateities, pasiūlydama apgaulingą „sveikatos“ ir „tyrumo“ viziją. Berlynas, kuris savo modernumu galbūt lenkė net šiandienos laisvamaniškumą, buvo sistemingai valomas nuo bet kokių liberalizmo pėdsakų. 175-asis straipsnis, kuris Veimaro laikais dulkėjo stalčiuose, tapo negailestingu įrankiu siunčiant homoseksualus į koncentracijos stovyklas, o drag vakarėlius pakeitė militarizuoti paradai. Seksualumo ir kūno baimė buvo paversta galingu politiniu ginklu: naciai įtikino mases, kad laisvė yra ligos požymis, o vergystė disciplinuotai rasei yra tikroji dvasinė sveikata.

 

Galiausiai tai, kas buvo moderniausia Vakarų civilizacijos istorijoje, buvo paversta į dulkis per neįtikėtinai trumpą laiką. Nacionalistinė politika vėl pavergė kūną, įvilkdama jį į uniformas ir apribodama griežtomis rasinės higienos taisyklėmis, kurios baudė už bet kokį nukrypimą nuo normos. Tas tragiškas lūžis parodė, kaip lengvai seksualinė ir asmeninė laisvė gali būti paaukota ant politinio stabilumo aukuro, kai baimė tampa stipresnė už troškimą būti savimi. Veimaro respublikos žlugimas lieka priminimu, kad radikaliausias modernumas yra trapus, o totalitarizmas visada prasideda nuo bandymo užvaldyti intymiausias žmogaus gyvenimo sritis.

 

Maištinga Siela

Vytautas Sinica švenčia 36-ąjį gimtadienį! Noriu palinkėti mažiau šakių, deglų ir daugiau smegenų

 

Reikia plėsti lietuvių kalbos žodžių reikšmes, nes cinizmas ir sinica - tai tas pats, sinonimai be konotacijos. Reikia tikrai smarkiai save mylėti ir įtikėti esantį teisuolį ir iš to uždarbiauti, durninant kvailesnius. Bet ar ne bičių tranai nuveikia sunkius darbus, atskiria kas yra kas ir mums parodo mūsų pačių liaudies įvairovę? Fašistuojantys radikalai (tokie kaip Vytautas Sinica) visada mus gelbėja, įteigdami, kad reikia statyti sienas nuo gėjų, imigrantų, rudaakių ir reptiloidų. Gerais ketinimais pragaro keliukai trinkelėmis grįsti.

 

Su gimtadieniu!

 

Lai košė kubile virsta protaujančiomis smegenimis.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 173: išlik abėjingas politikų negatyvui ir kreipk dėmesį į savo saugų burbulą

 

Sveiki.

 

Norėjau šiandien parašyti čia apie Vytautą Sinicą ir tai, ką jis sako ir daro – baisi neteisybė, bet... Kas iš to nuo jo atšokusio negatyvo, kuris prilipęs prie manęs pasidaugins ir išsilies į interneto upes? Reikia užkardyti tas energijas ir susierzinimą, nuolatinio teisingumo ir laisvės siekį per neapykantą būsenas, nes jos daugiau laimės neprideda. Ir nebūtinai dėl Sinicos, apskritai apie tai, kas pateikiama kaip labai svarbu, tačiau sudramatintai, ekstremaliai.

 

Žinau, kartojasi tas individo ir visuomenės įtampų santykis. Jis pas mane labai aktualus, nes kol kas negaliu būti asketas ir gyventi vien tik meditaciniame burbule, tačiau sąmoningumas turi ugdytis ir Sinica šiuo atveju pasitarnauja kaip indikatorius, atpažįstame savyje visus tuos juodus neapykantą skleidžiančius Sinicas ir užuot susikiršinę, išspjovę neapykantos burbulus, juos pabučiuokime ir paleiskime, nesuteikdami preteksto mėgautis. Mes vis tiek išgyvensime be Sinicos klestėjime, kitaip nebus. Galiausiai tokie žmonės, negaunantys energijos ir svarbumo, nunyks kaip nelaistomos gėlės. Nedirginkime tyčia savęs karo tema, nesibaisėkime artėjančiais šalčiais, nuolatine dramatiška gaida nekalbėkime apie viską, lyg tuoj kas nors įvyks labai blogo, nes juk žinome, kaip veikia Visata.

 

Verčiau keiskime kryptį!

 

Te šis šaltas sausis padovanoja daug gerų knygų, šiltų patalų, arbatos, juoko, filmų, meditacijų. Tegu nusiplauna nereikalingas ir destruktyvus pasaulio cirko grimas ir viskas praeina po langais mus nekliudydamas su savo tuštybėmis ir tamsiomis energijomis. Te visus mus apgaubia tyra ir balta šviesa, saugumas, ramybė, pasitikėjimas dabarties akimirka, nes visata viskuo pasirūpina pačiais geriausiais scenarijais. Mes saugūs, mes gyvename, mes mąstome pozityviai, kuriame dabarties jauseną ir būseną. Te niekas neįsiskverbia į mūsų asmeninius psichinius ir geros energijos būsenas, palaikome aukštą vibraciją, sąmoningumą, pagiriame kitus už drąsą būti savimi, nes... Kai esi savimi, esi pasaulio; kai myli save, myli ir kitus.

 

Maištinga Siela

Aktualijos. Daugelis nori taikos, bet remia ginkluotę ir karą – kodėl? Atsako Žakas Fresko

 

Sveiki,

 

Žinau, kad daugelis su manimi nesutiks, bet ir nereikia. Visa tai, kaip mumis manipuliuojama, kaip esame mulkinami patriotiškomis vertybėmis, tikėjimu, tauriais ir gražiais žodeliais, stimuliuojami emociškai vertybėmis, tėra absurdiško pasaulio politinio teatro dalis. Žmonės, nepritarę visam cirkui, tampa tiesiog priešai, jiems pripaišomi putinizmo ir antivalstybininko etiketės, jie sumaišomas su purvais ir... Nieko naujo nuo A. Camus „Svetimo“ laikų: visuomenės normoms nepataikaujančiais atsikratoma. Toliau pateiksiu facebooke Žako Fresko, mano supratimu, labai svarbaus XX a. mąstytojo ir visuomenininko perfrazuotas idėjas (šiaip galite lietuvišką jo puslapį sekti, žinokite, labai sveika). Nenorėkime tapti didvyriais, nes tai reiškia kovą, smurtą ir kraują.

 

***

 

Religingas žmogus, pritariantis karui ir ginklavimuisi yra suklaidintas sistemos, kuri išmokė jį tikėti žodžiais, bet ne jų prasme. Jis kartoja „nežudyk“, bet pateisina bombas. Jis kalba apie meilę artimui, bet ramiai žiūri, kaip „artimas“ tampa priešu, jei gyvena už kitos sienos.

Tai nėra tikėjimas. Tai programavimas.

 

Jezaus mokymas buvo paprastas ir radikalus: nežudyk, nekenk, mylėk, atleisk. Jame nebuvo išlygų: „nebent tai būtų karas“, „nebent tai būtų valstybės interesas“, „nebent tai būtų gynyba“. Šias išlygas sukūrė ne Dievas, o žmonių valdžios struktūros, kurioms reikėjo paklusnių kareivių, o ne sąmoningų žmonių.

 

Religingas žmogus, kuris laimina ginklus, tiki ne Dievu, o simboliais, vėliavomis ir autoritetais. Jis tiki, nes bijo netikėti. Jis kartoja ritualus, nes niekada nebuvo mokomas klausti: kodėl? Jei Dievas yra visaapimanti meilė, kaip galima ją suderinti su sprogmenimis? Jei žmogaus gyvybė yra šventa, kaip galima ją atimti „teisėtai“? Jei karas yra blogis, kaip jis tampa geru, kai jį paskelbia valdžia?

 

Tai loginės prieštaros, kurios išnyktų akimirksniu, jei žmonės pradėtų mąstyti, o ne paklusti. Problema nėra religija. Problema yra dogma be supratimo. Tikėjimas, atskirtas nuo kritinio mąstymo, tampa pavojingesnis už bet kokį ginklą, nes jis leidžia žmogui žudyti ramia sąžine.

Jėzus niekada nekvietė kurti armijų. Jis kvietė keisti sąmonę. Bet sąmonę keisti sunku, o pagaminti tanką – lengva. Todėl civilizacija pasirinko plieną vietoj išminties.

 

Kol žmonės melsis už taiką, bet mokės mokesčius karui, niekas nepasikeis. Kol „nežudyk“ bus tik žodis, o ne principas, religija liks ne dvasine, o politine priemone.

 

Tikrasis dvasinis žmogus neklausia: „kuri pusė teisi?“

Jis klausia: kodėl apskritai egzistuoja pusės?

Ir tik tada prasideda tikrasis tikėjimas – ne Dievu, o žmogiškumu.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Alabamos sprendimas" / "The Alabama Solution"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kaskart pasigailiu pamatęs kokį gerą dokumentinį filmą dėl to, kad šio žanro kino žiūriu pakankamai mažai. Statistiškai per metus vos keletą, tačiau daugelis iš jų „nuneša stogą“, nes užpildo mano asmenines spragas ir suvokimą apie pasaulį. Galima sakyti, kad labai panašiai šįkart nutiko, kai žiūrėjau Charlotte Kaufman ir Andrew Jarecki režisuotą dokumentinę juostą „Alabamos sprendimas“ (angl. The Alabamo Solution) (2025), kuris pasakoja apie pietinės JAV valstijos Alabamos kalėjimo sistemą, kuri šokiruoja nuo pat pirmųjų šio filmo kadrų.

 

Kai žiūriu tokius filmus kaip „Alabamos sprendimas“, absoliučiai vėl ir vėl sunaikinu Amerikos kaip svajonių šalies mitologiją. Iš tikrųjų nenorėčiau ten gyventi, nes tai viena didelė sudėtinga ir „legaliai“ korumpuota teisėsaugos kebeknė. Šįkart dokumentikos autoriai nori atkreipti dėmesį į Alabamos vergovinę santvarką, kurios nenori pripažinti laisvieji valstijos piliečiai. Jie įsitikinę, kad nuteistieji privalo dirbti, jiems neįdomios teisės, nes visi nuteistieji jau turi pasmerktųjų etiketes. Autoriai konstruoja tą nesupratimo, empatijos trūkumą JAV sociume, perteikdami kalėjime slapta nufilmuotų pačių kalinių įrašais. Čionai kaliniai laikomi ne tik kaip gyvuliai, jie tiesiog išvežami į morgą lavonmaišiuose, mirtinai sumušti prižiūrėtojų, o užregistruojami kaip maištininkai, kurie patys kalti, nes puolė sargybinius.

 

Žodžiu, pernelyg nesiplėsiu į siužetus, nes čionai pasakojimo centre yra vieno mirusio ir žiauriai sumušto baltaodžio kalinio istorija. Motina nešiodama jo priešmirtinę iš reanimacijos nuotrauką iki šiol negali iškovoti iš teisėsaugos atsakomybės. Teismų sistema ir Alabamos valdžios organai dangsto kalėjimo prižiūrėtojus, bijo, kad priverstinai nuteistieji nebeuždirbs valstijai ištisų milijonų. Iš esmės tai primena tą patį juodaodžių vergų sistemą, tik šįkart ji palaikoma visuomenės, kuri teisia nuteistuosius. Filme išvysite 30 ir daugiau metų baisiomis vergiškomis sąlygomis gyvenančius kalinius, kurie ne tik negauna jokios malonės, bet ir tyčia skiriama už menkiausius prasižengimus (netgi sukurtus sistemos tyčia), kad jų kalėjimo trukmė dar labiau pasitęstų... Nieko panašaus nebuvau matęs. Tai tarsi utopija, Orwello sukurta prievartos ir duchinimo, atleiskite, sistema, kurioje nėra galimybės pasipriešinti vyriausybės sprendimams dehumanizuoti ir žudyti legaliai Alabamos kalėjimuose.

 

Siaubūniškai perteikia Alabamos gubernatorės Kay Ivey asmenybę, kuri atėjusi į valdžią prieš kelis dešimtmečius tapo neliečiama imperatore, palaikanti kalinių išnaudojimo atribojimą ir visišką nuo visuomenės informacijos apie kalėjimus valdymo ir kontrolės sistemą. Reiktų pamatyti jos retoriką... Politika sukelia vėmulį. Kaip tokie fašistuojantys ir manipuliuojantys rinkėjais monstrai ateina į valdžią? Užuot išsprendusi siaubingas sąlygas, ji iš tų pačių kalinių milijonų skiria dar keliems dideliems kalėjimams statybas... Nebesiplėsiu, nes akivaizdu, kad Alabamoje iš esmės viskas labai baisu, o tas grožis, demokratija, sutvarkyti miestai tėra tik užmaskuotos vergovės produktas. Individualios dramos suskamba iš kalinių, kurie neįtikėtinomis sąlygomis bandė padaryti maištą, pirmąkart nesibaimindami numirti, prabilti plačiau visuomenei apie tai, kaip iš tikrųjų veikia Alabama. Deja, maištas buvo numaldytas, tačiau šis filmas išplito ir sukėlė didžiulį rezonansą. Šiuo metu Alabama išgyvena didelę įtampa ir ji, manau, yra teisinga. Verta šį filmą pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.9

 

Maištinga Siela

Agnės Širinskienės katinas Nuodėgulis – galingiausias valdžios katinas Lietuvoje ir visame Pasaulyje?

 

Sveiki!

 

Agnės Širinskienės katinas Nuodėgulis per neįtikėtinai trumpą laiką tapo bene garsiausiu Lietuvos gyvūnu, kurio vardas netikėtai atsidūrė oficialiuose Seimo dokumentuose. Šis buvęs benamis katinas, kurį politikė priglaudė ir išgydė, tapo politinio sarkazmo simboliu, kai parlamentarai svarstymo stadijoje pritarė pataisai, teigiančiai, jog LRT generalinį direktorių būtų galima atleisti tik katinui Nuodėguliui pareiškus nepasitikėjimą.

 

Nors šis įrašas įstatymo projekte atsirado kaip opozicijos bandymas absurdu atsakyti į valdančiųjų skubotą teisėkūrą, viešojoje erdvėje Nuodėgulis akimirksniu įgijo „įtakingiausio šalies katino“ statusą, konkuruojantį net su prezidento šunimi Grikiu. Be savo neoficialios politinės galios „spręsti“ valstybinių įstaigų vadovų likimus, Nuodėgulis pasižymi ir kur kas žemiškesniais gebėjimais, pavyzdžiui, sėkminga žvejyba politikės tvenkinyje, kur jo grobiu kartais tampa brangūs karpiai. Ši kurioziška situacija pavertė paprastą katiną ryškiausiu 2025-ųjų pabaigos politinio folkloro personažu, puikiai iliustruojančiu įkaitusią atmosferą Lietuvos parlamente.

 

Maištinga Siela