Miunchenas, Vokietija: 15 netikėtų faktų apie Miuncheno miestą, kurių tikriausiai nežinojote

 

 

Sveiki!
 
Dar niekada neteko keliauti po Bavariją ir jos centrą – Miuncheną. Jeigu ateityje būtų galimybė keliauti po Vokietiją, pirmiausia pasirinkčiau Miuncheną ir jos sritį. Kodėl? Man šis miestas atrodo be galo įdomus ir štai 15 įdomybių apie šį miestą, kurių tikriausiai nežinojote.
 
1. Sveikatos draudimo lopšys. Miunchene 1884 metais buvo įsteigta pirmoji pasaulyje valstybinio socialinio draudimo sistema, tapusi šiuolaikinio sveikatos ir nelaimingų atsitikimų draudimo modeliu visame pasaulyje.
 
2. Miestas be dangoraižių. Pagal Miuncheno gyventojų priimtą referendumą mieste galioja griežtas statybų reglamentas, draudžiantis statyti pastatus, aukštesnius nei Frauenkirchės katedros bokštai (99 metrai).
 
3. Banglentės miesto centre. Anglų parke (Englischer Garten) esantis Eisičio (Eisbachwelle) upės kanalas generuoja pastovią 1 metro bangą, kurioje ištisus metus profesionalūs ir mėgėjai banglentininkai čiuožia pačioje Bavarijos sostinės širdyje.
 
4. Vandens požeminis pasaulis. Po Miuncheno gatvėmis teka tūkstančiai kilometrų paslėptų upelių ir kanalų, vadinamų Bachl, kurie seniau buvo naudojami amatams, o dabar yra slapta miesto ekosistema.
 
5. Nacių judėjimo gimtinė. Miunchenas buvo vadinamas Hauptstadt der Bewegung (Judėjimo sostine) – čia 1920-aisiais susiformavo Nacionalsocialistų vokiečių darbininkų partija (NSDAP), o garsioji aludė Hofbräuhaus buvo pirmojo didelio Hitlerio mitingo vieta.
 
6. Oficialus „šiaurės Italijos“ miestas. Miuncheno gyventojai dėl architektūros stiliaus, ramaus gyvenimo būdo ir švelnaus klimato savo miestą dažnai meiliai vadina „šiauriausiu Italijos miestu“.
 
7. Prarastasis pasaulinis parodos bokštas. XIX a. pabaigoje Miunchenas beveik aplenkė Paryžių, planuodamas pastatyti gigantišką stiklinį „Šviesos bokštą“ (Lichtsturm), kuris būtų buvęs aukštesnis už Eifelio bokštą, tačiau projektas žlugo dėl finansinių sunkumų.
 
8. Požeminis metro muziejus. Miuncheno metro tinklas (U-Bahn) garsėja ne tik punktualumu, bet ir tuo, kad daugelis stočių yra modernaus meno instaliacijos, apšviestos futuristinėmis šviesomis ir išklotos įspūdingomis plytelėmis.
 
9. Karališkasis alaus monopolis. Istorinė Hofbräuhaus aludė priklauso ne privačiam verslui, o tiesiogiai Bavarijos laisvajai valstybei, todėl valstybė yra viena didžiausių svetingumo sektoriaus dalyvių regione.
 
10. Sekerspiel tradicija. Miuncheno rotušės varpinėje (Glockenspiel) kasdien sukasi figūrėlės, vaizduojančios ne tik vestuves, bet ir specialų 1517 metų statybininkų šokį Schäfflertanz, kuris pagal tradiciją atliekamas tik kas septynerius metus.
 
11. BMW muziejaus paslaptis. Garsusis „keturių cilindrų“ pastatas ir greta esantis BMW Welt buvo suprojektuoti taip, kad imituotų keturis automobilio variklio cilindrus ir išskleistą automobilio padangą.
 
12. Meno ir alaus sintezė. Miuncheno Pinakotekoje saugoma dešimtys tūkstančių meno kūrinių, tačiau pats muziejus įsikūręs zonoje, kuri XIX a. pradžioje buvo suprojektuota taip, kad aplinkiniai parkai ir alaus sodai skatintų intelektualų laisvalaikį.
 
13. Pirmasis elektrinis tramvajus. Miunchenas buvo vienas pirmųjų miestų Europoje, dar 1895 metais sėkmingai įdiegęs visą miesto elektrinių tramvajų sistemą, pakeitusią arklių traukiamus vagonus.
 
14. Laimingojo bulvaro mįslė. Įžymioje Residenz rūmų salėje yra bronziniai liūtai, kurių nosys nuolat blizga – vietiniai ir turistai tikri, kad patrynus liūto nosį galima užsitikrinti sėkmę ir sugrįžti į Miuncheną.
 
15. Nuosavas kosminis centras. Nors Miunchenas garsėja istorija, mieste (Garching priemiestyje) veikia vienas pažangiausių Europos kosminių tyrimų ir branduolinės fizikos centrų, kuriam priklauso ir Vokietijos kosmoso agentūra (DLR).
 
Maištinga Siela

Tikslus Rytų Prūsijos (Rytprūsių) 1939 metų žemėlapis

 

Istorikai ir praeiviai!

Šis 1939 metų Rytų Prūsijos (Ostpreußen) istorinis administracinis žemėlapis vaizduoja regiono padalinimą į apskritis prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Viršutiniame kairiame kampų pateikiamas pagrindinis užrašas anglų kalba „Historical Map of East Prussia (Ostpreußen)“ bei nurodyta, kad tai administraciniai rajonai 1939 metais. Viršutiniame kairiame taške taip pat įkomponuotas istorinis regiono herbas su juoduoju ereliu, o kairėje pusėje pateikiama pastaba, kad tai laisvai platinama iliustracija.

Geografiniame kontekste žemėlapis apima teritorijas, besiribojančias su Lietuva šiaurėje bei Lenkija pietuose ir vakaruose, o vakarinėje bei šiaurės vakarinėje dalyje skalaujamas Baltijos jūros („Baltic Sea“). Šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje išskirti tokie centrai kaip Memel (Klaipėda), Heydekrug, Tilsit, Ragnit bei Schloßberg, o pačiame centre dominuoja Karaliaučius (Königsberg / Kaliningrad) su aplinkinėmis Samland, Fischhausen, Labiau, Wehlau ir kitomis apskritimis.

Pietinėje ir vakarinėje žemėlapio dalyse nusidriekusios teritorijos, besiribojančios su Lenkija (užrašuose minima „Poland“), kur išskirti Allenstein (Olsztyn), Elbing, Marienburg, Lyck, Johannisburg bei kiti administraciniai vienetai. Apatiniame dešiniajame kampe pateikiama papildoma informacija apie iliustraciją, nurodanti, kad žemėlapis yra nutolusi 1939 metų administracinių padalinių interpretacija, sukurta remiantis bendrais istoriniais duomenimis.

Maištinga Siela

Prūsija: Prūsijos istorija nuo kunigaikštystės vasalės iki karalystės, sužlugdžiusios Abiejų Tautų Respubliką

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijos gerbėjai!

Šiandien, balandžio 10 diena, yra Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo diena, tad nutariau labiau pasidomėti, kaip ši kunigaikštystė „užaugo“ ir vėliau kartu su Rusija ir Austrija pasidalys Abiejų Tautų Respublikos teritoriją.

PRŪSIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS IŠKILMAS IR SUKŪRIMO ISTORIJA

Prūsijos kunigaikštystės sukūrimas buvo ganėtinai dramatiškas politinių ir religinių transformacijų Vidurio Europos istorijoje, tiesiogiai susijusi su kryžiuočių ordino gyvavimo pabaiga. Ši valstybė susikūrė 1525 metais, kai paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis, supratęs, kad karinėmis priemonėmis ordino išgelbėti nebeįmanoma, nusprendė žengti radikalų žingsnį – sekuliarizuoti ordino valstybę. Priėmęs Martyno Liuterio mokymą ir tapęs protestantu, jis panaikino katalikišką dvasinį ordiną ir jo valdomose teritorijose įkūrė pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, kuri tapo pirmąja oficialiai protestantiška valstybe Europoje.

Šis virsmas buvo neįmanomas be glaudaus ryšio su Lenkijos Karalyste ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, mat Albrechtas Brandenburgietis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sūnėnas. 1525 m. balandžio 8 d. Krokuvoje buvo sudaryta sutartis, o po kelių dienų įvyko garsioji Krokuvos duoklė, kurios metu Albrechtas viešai prisiekė ištikimybę savo dėdei. Taip Prūsijos kunigaikštystė tapo Lenkijos karūnos vasale, o Lietuvos ir Lenkijos valdovai užsitikrino, kad šimtus metų grėsmę kėlęs karinis ordinas virstų pavaldžia kaimyne, nors tai kartu pasėjo ir būsimos galingos Prūsijos valstybės sėklą.

Kunigaikštystės teritorija apėmė buvusias Vokiečių ordino žemes rytinėje prūsų genčių arealo dalyje, kurių centras buvo Karaliaučius (Königsberg). Svarbu pabrėžti, kad pavadinimas „Prūsija“ buvo pasiskolintas iš senųjų prūsų – baltų tautos, kurią kryžiuočiai užkariavo ir asimiliavo XIII–XIV amžiais. Nors valstybę valdė vokiakalbė aristokratija, pavadinimas išliko kaip geografinis ir istorinis identiteto ženklas, atribojantis šią teritoriją nuo Šventosios Romos imperijos žemių vakaruose.

Jan Matejko paveikslas „Prūsų duoklė“ (lenk. Hołd pruski, 1882). Paveiksle vaizduojama 1525 m. balandžio 10 d. scena Krokuvoje, kai Albrechtas Brandenburgietis klūpo prieš Lenkijos karalių Žygimantą Senąjį. Tai Prūsijos, kaip pasaulietinės valstybės ir vasalės, pradžia. Matejko šiame kūrinyje meistriškai perteikė politinę įtampą ir istorinę akimirką, kuri po kelių šimtmečių virto ironiška drama, kai Prūsija pati pasidalino Lenkiją.

Valdymo forma Prūsijos kunigaikštystėje buvo paveldima monarchija, o Albrechtas Brandenburgietis tapo pirmuoju jos hercogu (kunigaikščiu). Kaip monarchas, jis turėjo didžiulę galią vidaus reikalams, tačiau tarptautinėje arenoje jo statusas buvo apribotas vasalinės priklausomybės nuo Lenkijos. Tai buvo luominė valstybė, kurioje didelę įtaką turėjo vietos bajorija, tačiau būtent hercogo titulas ir asmeninės giminystės ryšiai su Jogailaičių bei Hohencolernų dinastijomis užtikrino naujai sukurtai protestantiškai kunigaikštystei politinį legitimumą katalikiškos Europos apsuptyje.

PRŪSIJOS IŠKILIMAS IR ŽLUGIMAS

Po Albrechto Brandenburgiečio mirties Prūsijos kunigaikštystė išgyveno politinio neapibrėžtumo laikotarpį, kurį lėmė jo sūnaus Albrechto Fridrycho silpna sveikata ir psichinė būklė. Tai atvėrė kelią Brandenburgo kurfiurstams, Hohencolernų giminės šakai, siekti regentystės ir galiausiai paveldėjimo teisių į šias žemes. 1618 metais, mirus paskutiniajam tiesioginiam įpėdiniui, Prūsijos kunigaikštystė susijungė su Brandenburgo markgrafyste asmenine unija. Susikūrė Brandenburgo-Prūsijos valstybė, kuri, nors geografiškai buvo suskaldyta, pradėjo formuotis kaip ambicinga ir centralizuota karinė jėga, vis dar techniškai likdama Lenkijos vasale.

Tikrasis Prūsijos iškilimas prasidėjo valdant Frydrichui Vilhelmui, vadinamam Didžiuoju kurfiurstu. Jis sumaniai išnaudojo XVII a. vidurio sukrėtimus, ypač „Tvano“ laikotarpį, kai Lenkijos ir Lietuvos Valstybė (ATR) kariavo su Švedija ir Rusija. 1657 m. Vėluvos-Brombergo sutartimis jis pasiekė istorinį lūžį – Prūsijos kunigaikštystės suverenumą, panaikinant vasalinę priklausomybę nuo Lenkijos. Tai leido kurfiurstui sukurti modernią, nuolatinę kariuomenę ir centralizuotą biurokratiją, o Prūsija tapo viena moderniausių to meto valstybių, kurios galia rėmėsi ne teritorijos dydžiu, o geležine drausme ir efektyviu valdymu.

1701 metai žymėjo valstybės statuso pasikeitimą, kai Frydrichas I Karaliaučiuje karūnavosi „Karaliumi Prūsijoje“. Nors didžioji jo valdų dalis priklausė Šventajai Romos imperijai, būtent Prūsija, būdama už imperijos ribų, leido jam turėti karaliaus titulą. Vėliau Frydrichas Vilhelmas I, vadinamas „Kareivių karaliumi“, pavertė valstybę tikra militaristine mašina, kurioje viskas buvo pajungta kariuomenės poreikiams. Jo sukurta karinė struktūra ir sukauptas iždas tapo pamatu jo sūnui Frydrichui II Didžiajam, kuris Prūsiją iš regioninės žaidėjos pavertė didžiąja Europos galybe.

Frydricho II Didžiojo valdymas buvo lemtingas ATR likimui. Apšvietos epochos valdovas, pasižymėjęs cinišku pragmatizmu, suprato, kad Prūsijos teritorinis vientisumas gali būti pasiektas tik užgrobiant ATR priklausiusią Karališkąją Prūsiją, kuri skyrė Brandenburgą nuo Rytų Prūsijos. Būtent Frydrichas II tapo pagrindiniu Pirmojo ATR padalijimo (1772 m.) architektu. Per vėlesnius padalijimus 1793 m. ir 1795 m. Prūsija kartu su Rusija ir Austrija galutinai sunaikino Lenkijos ir Lietuvos valstybę, pasisavindama didžiules teritorijas, įskaitant Varšuvą, ir tapdama dominuojančia jėga regione.

Čia galite pamatyti, kaip keitėsi Prūsijos ir Vokietijos vėliavos skirtingais laikotarpiais.

XIX amžiuje Prūsijos ambicijos tik augo, o jos pagrindiniu tikslu tapo vokiečių žemių suvienijimas po savo vėliava. Po Napoleono karų Prūsija tapo konservatyvizmo bastionu Europoje. Genialaus politiko Otto von Bismarck’o ir karaliaus Vilhelmo I pastangomis, laimėjus karus prieš Daniją, Austriją ir Prancūziją, 1871 metais Versalio rūmuose buvo paskelbta Vokietijos imperija. Prūsija ne tiesiog įsiliejo į Vokietiją, ji ją absorbavo – Prūsijos karalius tapo Vokietijos imperatoriumi, o prūsiška dvasia, militarizmas ir biurokratija tapo naujosios imperijos pamatu.

Tačiau būtent šis militarizmas ir agresyvi užsienio politika galiausiai atvedė prie valstybės katastrofos. Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus imperijai, Prūsija išliko kaip didžiausia laisvoji valstybė Veimaro respublikos sudėtyje, tačiau jos politinis svoris mažėjo. 1933 m. nacionalsocialistams atėjus į valdžią, Prūsijos institucijos buvo galutinai pajungtos totalitariniam aparatui, o Hitleris sumaniai išnaudojo „senosios Prūsijos“ šlovę savo propagandai, nors iš tikrųjų Prūsijos autonomija buvo sunaikinta.

Galutinis Prūsijos žlugimas įvyko po Antrojo pasaulinio karo. 1947 metais sąjungininkų kontrolės taryba paskelbė oficialų Prūsijos valstybės panaikinimo dekretą, motyvuodama tuo, kad ši valstybė buvo militarizmo ir reakcijos Europoje šaltinis. Istorinė Rytų Prūsija buvo padalinta: šiaurinė dalis su Karaliaučiumi atiteko Sovietų Sąjungai (dabartinė Kaliningrado sritis), o likusioji dalis – Lenkijai. Vokiečių gyventojai buvo masiškai ištremti, o pavadinimas „Prūsija“ išnyko iš politinio žemėlapio, palikdamas tik istorinę atmintį apie valstybę, kuri iš mažos kunigaikštystės tapo imperijos kūrėja ir savo pačios ambicijų auka.

Maištinga Siela

Veimaro Vokietijos respublika: kaip laisvas seksualinis gyvenimas Berlyne leido žmonės ištrūkti iš politikos nuosavybės?

Sveiki,

 

Šis literatūrinis savaitgalis man ypatingas, nes skaitau Olivios Laing eseistinę prozą „Kūnas ir laisvė“. Nemaniau, kad knyga taip mane įtrauks viskuo domėtis, kas ten rašoma. Visomis tomis asmenybėmis ir istoriniais dalykais, kuriuos maniausi, kad labai jau neblogai išmanau, bet – šast! – ir vėl kitaip, vėl įdomu. Kitaip sakant, šį įrašą paruošiau „atsimušęs“ į Laing knygą, užfiksuoti, kaip iš tikrųjų veikė Veimaro laikų Vokietija.

 

OFICIALIOJI VEIMARO VOKIETIJOS RESPUBLIKOS ISTORIJA: KULTŪRA, EKONOMIKA, POŽIŪRIS Į GYVENIMĄ

 

Veimaro respublikos įkūrimas, galima skayti, buvo paženklintas ne triumfo, o gilaus egzistencinio sukrėtimo ir imperinės griūties pelenų. 1918-ųjų lapkritį, Vokietijai pralaimint Pirmąjį pasaulinį karą ir kaizeriui Vilhelmui II atsisakius sosto, šalis atsidūrė ties pilietinio karo bedugne. Oficiali respublikos pradžia siejama su 1919 metų rugpjūčio 11 diena, kai buvo pasirašyta naujoji konstitucija nedideliame, kultūra alsuojančiame Veimaro mieste. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – Berlynas tuo metu priminė verdantį katilą, draskomą spartietiškų sukilimų ir gatvės kovų, tad ramesnis vokiečių rašytojų Gėtės ir Šilerio miestas tapo prieglobsčiu kuriant pirmąją tikrą vokiečių demokratiją. Ši trapi santvarka truko keturiolika metų, iki pat 1933-ųjų sausio 30 dienos, kai Adolfo Hitlerio paskyrimas kancleriu galutinai užvėrė liberalios eros duris.

 

Valstybės valdymas rėmėsi viena pažangiausių, tačiau kartu ir viena pažeidžiamiausių konstitucijų pasaulyje. Veimaro Vokietiją valdė prezidentai: pirmasis socialdemokratas Friedrichas Ebertas, bandęs suvaldyti pokario chaosą, ir vėliau jį pakeitęs karo didvyris, senosios tvarkos simbolis Paulas von Hindenburgas. Parlamentinė sistema su Reichstagu priešakyje pasižymėjo partijų gausa ir nuolatine koalicijų kaita, kas kūrė politinio nestabilumo atmosferą. Šalies vidinę politiką nuolat temdė reparacijų našta, milžiniška infliacija bei kraštutinių jėgų – tiek kairiųjų radikalų, tiek kylančių nacionalistų – spaudimas, o prezidentui suteikta teisė valdyti dekretais kritinėmis sąlygomis ilgainiui tapo įrankiu, pakirtusiu pačią demokratiją.

 

Užsienio politikos arenoje Veimaro respublika nuėjo sudėtingą kelią nuo tarptautinės parijo statuso (izoliacija nuo kitų šalių) iki bandymo sugrįžti į didžiųjų valstybių šeimą. Esminė figūra čia buvo Gustavas Stresemannas, kurio vadovavimo laikotarpiu pasirašytos Lokarno sutartys ir Vokietija buvo priimta į Tautų Sąjungą. Tai buvo bandymas derėtis dėl Versalio taikos sutarties sąlygų palengvinimo ne jėga, o diplomatija. Visgi visuomenės akyse „Versalio diktatas“ liko neužgyjanti žaizda, o dešiniosios jėgos nuolat klastojo naratyvą apie „smūgį peiliu į nugarą“, teigdamos, kad kariuomenė nebuvo nugalėta mūšio lauke, o išduota politikų, kas tapo nuodingu pamatu būsimai revanšizmo politikai.

 

Veimaro visuomenė buvo neįtikėtinai dinamiška, susiskaldžiusi ir moderni. Miestuose, ypač Berlyne, formavosi naujas gyvenimo būdas: moterys išsikovojo balsavimo teisę ir ėmė kirptis plaukus trumpai, gatvėse spindėjo neoninės reklamos, o naktinis gyvenimas kabaretuose tapo laisvėjimo ir dekadanso simboliu. Tai buvo laikas, kai senosios prūsiškos vertybės – disciplina ir nuolankumas – susidūrė su amerikietiško tipo masine kultūra, džiazine muzika ir radiju. Tačiau šis modernumas turėjo ir tamsiąją pusę: provincija bei konservatyvūs sluoksniai su siaubu stebėjo moralinį Berlyno nuosmukį, o didžiulis nedarbas ir ekonominis nesaugumas po 1929 metų krizės vėl sugrąžino skurdą į kiekvieno vokiečio namus.

Neoninis nuodėmių miestas – Berlynas. Sunku patikėti, kad tai epocha dar prieš ateinant Hitleriui.

 

Kultūrinis ir intelektualinis gyvenimas Veimaro laikais pasiekė tokį intensyvumą, kokio Vokietija vargu ar kada vėliau patyrė. Tai buvo ekspresionizmo, naujojo objektyvumo ir radikalių eksperimentų era. Architektūroje revoliuciją sukėlė Walterio Gropiuso įkurta „Bauhaus“ mokykla, propagavusi funkcionalumą ir minimalizmą. Kinas išgyveno savo aukso amžių su tokiais šedevrais kaip Fritzo Lango „Metropolis“ ar Friedricho Wilhelmo Murnau „Nosferatu“. Mokslas taip pat nemiegojo – tuo metu Berlyne dirbo Albertas Einšteinas ir Maxas Planckas, paversdami miestą pasauliniu fizikos centru. Tai buvo intelektualinis sprogimas, vykęs ant ugnikalnio viršūnės, kur kūrybiškumas maitinosi iš aplink tvyrančios įtampos.

 

Literatūros laukas buvo ne mažiau ryškus, diktuojantis madas visai Europai. Thomas Mannas savo romane „Užburtas kalnas“ fiksavo Europos dvasinę krizę, o jo brolis Heinrichas Mannas negailestingai kritikavo senąją visuomenės santvarką. Erichas Maria Remarque’as romanu „Vakarų fronte nieko naujo“ sukrėtė pasaulį aprašydamas karo baisumus, o Bertoltas Brechtas kartu su Kurtu Weillu perkeitė teatrą savo „Trijų grašių opera“. Šios asmenybės ne tik kūrė meną, bet ir aktyviai dalyvavo politinėse diskusijose, bandydamos suprasti, kur link juda jų draskoma šalis. Deja, daugelis šių šviesuolių 1933-aisiais buvo priversti bėgti, o jų knygos liepsnojo nacistų laužuose.

 

SEKSUALINIS VEIMARO VOKIETIJOS GYVENIMAS: 175 ĮSTATYMAS DĖL HOMOSEKSUALUMO, SEKSO VAKARĖLIAI, NARKOTIKAI, LAISVIEJI KŪNAI

 

Veimaro era Berlyne tapo seksualinio išsivadavimo, kaip sako istorikai, laboratorija, kurioje senojo pasaulio moralinės grandinės sutrūko per vieną naktį. Po Pirmojo pasaulinio karo katastrofos vokiečių visuomenė, ypač jaunoji karta, pajuto mirties alsavimą ir nusprendė gyventi taip, tarsi rytojaus nebūtų. Tai pagimdė unikalų, dekadentišką ir be galo laisvą Berlyną – miestą, kuris tapo pasauline, kad ir kaip tai beskambėtų pompastiškai, seksualumo sostine. Požiūris į žmogaus kūną radikaliai pasikeitė: nuogumas nebebuvo vien tik gėdos šaltinis, jis tapo modernumo, higienos ir laisvės simboliu. Masinis susidomėjimas kūno kultūra, nudizmas ir ekspresionistinis šokis išlaisvino vokiečius iš korsetų ir griežtų kostiumų, paversdami kūną drobe, kurioje buvo piešiamas naujas, nieko nebijantis žmogus.

 

Naktinis Berlyno gyvenimas priminė psichodelinį karnavalą (kokį dažnai dabar galime pamatyti vaizduojamuose vaidybiniuose filmuose), kuriame ribos tarp lyčių, klasių ir tautybių tiesiog ištirpdavo. Miesto gatvėse spindėjo tūkstančiai pramogų vietų – nuo prabangių pokylių salių iki dūmuose paskendusių rūsių, kuriuose džiazo ritmai maišėsi, tiesiogine to žodžio prasme, su kokaino dulkėmis. Narkotikai, ypač kokainas ir morfinas, tapo neatsiejama naktinio šurmulio dalimi, suteikdami dirbtinę euforiją visuomenei, kenčiančiai nuo infliacijos ir pokario traumų. Kabaretuose pasirodydavo atlikėjai, kurie drąsiai tyčiojosi iš tradicinių vertybių, o atmosfera ten buvo persunkta erotizmo ir intelektualinio cinizmo, sukuriančio pojūtį, kad visas miestas dalyvauja vienoje didelėje, nepertraukiamoje orgijoje.

Veimaro Vokietijoje homoseksualūs vyrai nebuvo persekiojami, todėl suklesti Europoje legaliai pirmieji drag stiliaus vakarėliai.

Šiame laisvės fone ypatingą vietą užėmė homoseksualų ir translyčių asmenų bendruomenės, kurioms Berlynas tapo saugiu uostu. Nors Vokietijos baudžiamojo kodekso 175-asis straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už vyrų homoseksualius santykius, formaliai vis dar galiojo, Veimaro respublikos metu jis buvo taikomas vangiai arba visai ignoruojamas. Tai leido suklestėti pirmajai pasaulyje atvirai gėjų subkultūrai: veikė šimtai specializuotų klubų, barų ir kavinių, buvo leidžiami pirmieji žurnalai gėjams ir lesbietėms, o gatvėse vykdavo spalvingi „drag“ vakarėliai. Vyrai su suknelėmis ir moterys su smokingais bei monokliais nebuvo retenybė, o veikiau madingo ir emancipuoto berlyniečio įvaizdis, laužantis bet kokius stereotipus.

 

Centrine šio judėjimo ašimi tapo daktaras Magnusas Hirschfeldas (1868–1935), žydų kilmės gydytojas ir pionierius, kurį amžininkai vadino „seksualumo Einšteinu“. 1919 metais jis Berlyne įkūrė Seksualinių mokslų institutą (Institut für Sexualwissenschaft), kuris buvo pirmoji tokia įstaiga pasaulyje. Hirschfeldas visą gyvenimą paskyrė moksliškai įrodyti, kad homoseksualumas yra prigimtinė variacija, o ne liga ar nusikaltimas. Jo devizas „per teisingumą į meilę“ skambėjo kaip manifestas, o institutas tapo prieglobsčiu translyčiams asmenims, kur jiems netgi buvo išduodami vadinamieji „transvestitų pažymėjimai“, saugoję nuo policijos persekiojimo, ir atliekamos pirmosios pasaulyje lyties keitimo operacijos.

Adolfo Brando įkurtas „Der Eigene“ tapo pirmuoju pasaulyje reguliariai leidžiamu žurnalu homoseksualams, ėjusiu nuo 1896 iki 1932 metų. Leidinys buvo skirtas intelektualiai vyrų auditorijai, propaguojant estetinę vyriškos draugystės kultūrą bei kovojant už gėjų teises per literatūrą, meną ir filosofiją. Veimaro respublikos metais žurnalas pasiekė savo populiarumo viršūnę ir tapo matoma kultūrine jėga, kol jį brutaliai nutraukė nacių cenzūra ir kratos leidėjo namuose.

Žurnalas „Die Freundin“, leistas tarp 1924 ir 1933 metų, tapo pirmuoju pasaulyje masinio populiarumo sulaukusiu leidiniu, skirtu specialiai lesbietėms ir biseksualioms moterims. Friedricho Radszuweito leidyklos Berlyne leistas žurnalas ne tik fiksavo gyvybingą moterų subkultūrą ir naktinį gyvenimą, bet ir aktyviai kovojo už moterų teisinę emancipaciją bei matomumą visuomenėje. Savo klestėjimo viršūnėje leidinys pasiekė tūkstantinius tiražus ir buvo laisvai prieinamas Berlyno kioskuose, kol nacių režimas jį galutinai uždraudė kaip „ištvirkusią“ spaudą.

Hirschfeldas buvo nenuilstantis kovotojas prieš minėtąjį 175-ąjį straipsnį, organizuodamas peticijas, kurias pasirašė tokie grandai kaip Albertas Einšteinas ar Thomas Mannas. Jis organizavo edukacinius renginius, skaitė paskaitas apie seksualinę įvairovę ir rėmė „drag“ kultūrą, matydamas joje svarbų asmenybės raiškos elementą. Tačiau jo veikla kėlė didžiulį įniršį kylantiems dešiniesiems radikalams. Hirschfeldas ne kartą buvo fiziškai užpultas gatvėje, o naciams atėjus į valdžią, jo institutas tapo pirmąja auka – 1933 metais jų biblioteka buvo viešai sudeginta, o pats daktaras mirė tremtyje Prancūzijoje 1935 metais, stebėdamas, kaip jo viso gyvenimo darbas virsta pelenais.

 

Be Hirschfeldo, Berlyno seksualinį modernumą formavo ir kitos spalvingos asmenybės, pavyzdžiui, Anita Berber – skandalingoji šokėja ir aktorė, kurios pasirodymai dažnai baigdavosi visišku nuogumu ar narkotikų vartojimu tiesiog scenoje. Ji įkūnijo tą laukinę, destruktyvią Veimaro energiją, nešiodama trumpai kirptus raudonus plaukus ir neslėpdama savo biseksualumo. Taip pat negalima pamiršti Christopherio Isherwoodo, anglų rašytojo, kurio Berlyno dienoraščiai vėliau tapo miuziklo „Kabaretas“ pagrindu; jis fiksavo tą trapią akimirką, kai laisvė dar buvo gyva. Šios garsenybės kūrė mitą apie Berlyną kaip vietą, kur kiekvienas galėjo būti savimi, nesvarbu, kokie neįprasti būtų jo troškimai.

 

Tokį Berlyno moderniškumą ir seksualinį proveržį nulėmė unikali istorinių aplinkybių sankirta: poimperinis vakuumas, milžiniška technologinė pažanga ir gilus nusivylimas senąja morale. Kai senoji tvarka žlugo, žmonės nebeturėjo ko prarasti, todėl puolė į malonumų paieškas kaip į tam tikrą politinio protesto formą. Veimaro Vokietija tapo trumpu, bet ryškiu blyksniu tarp dviejų tamsybių – imperinio konservatyvumo ir nacių totalitarizmo. Tai buvo laikas, kai laisvė buvo jaučiama fiziškai, ant odos, o Berlynas buvo tas epicentras, kuriame žmogaus kūnas ir siela pirmą kartą istorijoje gavo leidimą būti visiškai atviri.

Anita Berber ir Sebastianas Droste buvo skandalingiausia Veimaro Berlyno šokio pora, kurios pasirodymai „Savižudybė“, „Morfijus“ ar „Seksualinė tamsa“ šokiravo visuomenę nuogumu bei dekadentiška estetika. Jų gyvenimas už scenos ribų buvo persunktas stiprių narkotikų, alkoholio ir absoliutaus normų ignoravimo, tapdamas tragišku tos eros „gyvenimo ant bedugnės krašto“ simboliu. S. Droste, pasibaigus trumpai ir audringai šlovei, mirė 1927 metais Hamburge nuo tuberkuliozės bei išsekimo, sulaukęs vos 35-erių. A. Berber jį pergyveno tik metais – 1928-aisiais ji krito scenoje turo užsienyje metu ir netrukus mirė Berlyno ligoninėje nuo tos pačios ligos, būdama vos 29-erių, palikdama po savęs nemirtingą „skandalo karalienės“ legendą.

 

KAIP KRAŠTUTINIAI NACIONALISTAI SUNAIKINO UŽGIMUSIĄ IDĖJĄ APIE ŽMOGAUS LAISVĄ SEKSUSALUMĄ?

 

Veimaro respublikos saulėlydis buvo paženklintas gilaus visuomeninio nuovargio, kai svaiginanti laisvė virto nepakeliama našta ekonomiškai sugniuždytai tautai. Infliacija, nedarbas ir nesibaigiantis politinis chaosas sukūrė terpę, kurioje radikalus modernumas pradėtas suvokti ne kaip progresas, o kaip moralinis nuosmukis ir silpnumo ženklas. Žmogaus kūnas, dar ką tik šventęs savo emancipaciją džiazo klubuose ir nudistų paplūdimiuose, staiga tapo baimės ir įtarumo objektu. Šį kolektyvinį išsekimą meistriškai išnaudojo nacionalistinės jėgos, kurios pažadėjo tvarką mainais į griežtą kontrolę, o seksualinę laisvę ėmė piešti kaip svetimkūnį, nuodijantį sveiką vokiečių tautos organizmą.

 

Hitlerio atėjimas į valdžią 1933 metais reiškė brutalią pabaigą bet kokiam kūno suverenumui, nes nacių ideologija į žmogų žvelgė tik per eugenikos ir rasinio grynumo prizmę. Kūnas nustojo priklausyti individui – jis tapo valstybės nuosavybe, biologiniu instrumentu, skirtu „arijų rasės“ galybei stiprinti. Seksualinė laisvė buvo paskelbta „išsigimimu“, o Magnuso Hirschfeldo idėjos apie lytinę įvairovę buvo pakeistos kliedesiais apie genetinę atranką ir kietą discipliną. Tai buvo radikalus posūkis nuo malonumo link pareigos, kur moters kūnas buvo redukuotas iki reprodukcinės mašinos, o vyro – iki besąlygiškai paklūstančio kario, paliekant bet kokius individualius troškimus už įstatymo ribų.

 

Ši politinė mašina pasinaudojo visuomenėje tvyrančia baime dėl neaiškios ateities, pasiūlydama apgaulingą „sveikatos“ ir „tyrumo“ viziją. Berlynas, kuris savo modernumu galbūt lenkė net šiandienos laisvamaniškumą, buvo sistemingai valomas nuo bet kokių liberalizmo pėdsakų. 175-asis straipsnis, kuris Veimaro laikais dulkėjo stalčiuose, tapo negailestingu įrankiu siunčiant homoseksualus į koncentracijos stovyklas, o drag vakarėlius pakeitė militarizuoti paradai. Seksualumo ir kūno baimė buvo paversta galingu politiniu ginklu: naciai įtikino mases, kad laisvė yra ligos požymis, o vergystė disciplinuotai rasei yra tikroji dvasinė sveikata.

 

Galiausiai tai, kas buvo moderniausia Vakarų civilizacijos istorijoje, buvo paversta į dulkis per neįtikėtinai trumpą laiką. Nacionalistinė politika vėl pavergė kūną, įvilkdama jį į uniformas ir apribodama griežtomis rasinės higienos taisyklėmis, kurios baudė už bet kokį nukrypimą nuo normos. Tas tragiškas lūžis parodė, kaip lengvai seksualinė ir asmeninė laisvė gali būti paaukota ant politinio stabilumo aukuro, kai baimė tampa stipresnė už troškimą būti savimi. Veimaro respublikos žlugimas lieka priminimu, kad radikaliausias modernumas yra trapus, o totalitarizmas visada prasideda nuo bandymo užvaldyti intymiausias žmogaus gyvenimo sritis.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Otto von Bismarck apie meilę savo žmonai (Oto von Bismarcko prieštaringas gyvenimas, biografija)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Aš vedžiau ne tam, kad rodyčiau žmoną visuomenei, o kad mylėčiau tave Dievuje ir kai reikia mano širdžiai, kad svetimame pasaulyje turėčiau vietą, kurios nesušaldytų joks bergždžias vėjas, vietą, šildomą mano židinio, prie kurio galėčiau prieiti, kai lauke šalta ir siaučia audra.“ Otto von Bismarck iš laiško savo žmonai Johannai von Puttkamer.

 

Be jokios abejonės apie Otto von Bismarcką girdėjau dar mokykloje per istorijos pamokas. Pamenu netgi nespalvotą fotografiją, tačiau laikas daug ką iš galvos išgarina, tad kaip šis politikas iš tikrųjų keitė Europą ir vokiečius? Iš šios citatos mes matome, koks Otto buvo dievobaimingai doras, tačiau jo gyvenimas, sprendimai ir priklausomybės toli gražu nėra tokios, kokį įspūdį gali palikti jo meilės laiškai žmonai Johannai.

 

Otas Eduardas Leopoldas fon Bismarkas gimė 1815 m. balandžio 1 d., taigi šiandien žiūrint, melagių dieną. Šionhauzeno dvare, Prūsijoje, ir mirė 1898 m. liepos 30 d. Frydrichsrahu mieste, netoli Hamburgo. Kilęs iš senos junkerių (Prūsijos aristokratų) giminės, jis studijavo teisę Getingeno ir Berlyno universitetuose. Iš pradžių jo valstybės tarnautojo karjera buvo trumpa, nes jis jautėsi varžomas, tačiau vėliau jis pasuko į politiką, kurioje greitai įgijo įtaką.

 

Bismarko iškilimas prasidėjo 1847 m., kai jis buvo išrinktas į Prūsijos landtagą (parlamentą). Čia jis pasisakė už stiprią monarcho valdžią ir konservatyvias pažiūras. Svarbiausiu karjeros žingsniu tapo jo paskyrimas Prūsijos ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru 1862 m. Nors karalius ilgai dvejojo, Bismarkas greitai įrodė savo ryžtingumą ir politinius sugebėjimus. Jis įgyvendino kariuomenės reformą, didindamas karinį biudžetą nepaisydamas parlamento, ir taip paruošė Prūsiją karams, kurie buvo būtini Vokietijos suvienijimui.

 

Bismarkas, dažnai vadinamas „geležiniu kancleriu“, garsėjo savo pragmatiška ir neretai brutalia „kraujo ir geležies“ politika. Jo pagrindinis tikslas buvo suvienyti Vokietijos žemes į vieningą valstybę Prūsijos vadovavimu. Šiam tikslui pasiekti jis panaudojo diplomatiją ir karinę jėgą. Bismarkas inicijavo tris sėkmingus karus: su Danija (1864 m.), Austrija (1866 m.) ir Prancūzija (1870-1871 m.). Po pergalės Prancūzijos-Prūsijos kare 1871 m. buvo paskelbta Vokietijos imperija, o Bismarkas tapo pirmuoju jos kancleriu.

 

Kaip Vokietijos imperijos kancleris, Bismarkas vykdė nuoseklią vidaus ir užsienio politiką. Užsienio politikoje jis siekė taikos ir pusiausvyros Europoje, kurdamas aljansus, pavyzdžiui, su Austrija-Vengrija ir Rusija, kad izoliuotų Prancūziją. Vidaus politikoje jis vykdė modernias socialines reformas, įskaitant pirmosios valstybinės gerovės sistemos įvedimą, kad sumažintų socialdemokratų įtaką. Tačiau 1890 m. dėl nesutarimų su naujuoju imperatoriumi Vilhelmu II Bismarkas atsistatydino, baigdamas savo ilgą dominavimą Vokietijos politikoje.

 

Neromantiškojo Otto von Bismarcko pusė

 

Otui fon Bismarkui, nepaisant jo didžiulės politinės sėkmės, buvo būdingos asmeninės ydos ir bruožai, kurie dažnai užgoždavo jo genialumą. Viena iš ryškiausių ypatybių buvo jo polinkis į priklausomybes ir impulsyvumą. Bismarkas turėjo reputaciją kaip girtuoklis ir nesugebėdavo kontroliuoti savo emocijų. Yra pasakojama, kad jis vartojo didelius kiekius alkoholio ir, norėdamas nuraminti nervus, vartojo laudanumą (opijaus tinktūrą). Šis priklausomybės elgesys atspindėjo jo neramią prigimtį ir polinkį į kraštutinumus. Viena žymiausių istorijų apie jo besaikį gėrimą yra ta, kai jis, būdamas Londone, gėrė tiek, kad atsidūrė ant parko suolelio ir galiausiai naktį praleido areštinėje. Jo žiaurumas taip pat pasireiškė ir jo asmeniniame gyvenime, kur jis buvo žinomas kaip despotiškas ir valdingas vyras.

 

Bismarkas buvo ne tik impulsyvus ir priklausomas nuo alkoholio, bet ir fiziškai nestabilus. Istorikai mini, kad jo balsas buvo aukštas ir cypiantis, o tai dažnai kontrastavo su jo geležinio kanclerio įvaizdžiu. Jo išvaizda buvo atletiškas ir stambus, tačiau po to, kai jis išeidavo į viešumą, jis būdavo paženklintas nuovargio ir streso. Jis buvo linkęs į nuotaikų svyravimus, ir tai pasireikšdavo ne tik jo politiniame elgesyje, bet ir asmeniniame gyvenime. Jo bendravimas su kitais buvo agresyvus ir grubus. Jis galėjo lengvai įžeisti kitus ir netgi pasinaudoti grasinimais, kad pasiektų savo tikslus. Šios ydos atspindėjo jo pragmatišką požiūrį į politiką, kurioje jis naudojo bet kokias priemones, kad pasiektų galutinį tikslą.

 

Bismarko griežtumas pasireiškė ir jo politiniuose sprendimuose. Jis buvo žinomas dėl savo kraujo ir geležies politikos, kuri lėmė Vokietijos suvienijimą, tačiau kaina buvo didelė. Jo politika buvo paremta karine jėga, diplomatiniais spaudimais ir nesirūpinimu etikos normomis. Jis persekiojo savo politinius priešininkus, įskaitant socialistus ir katalikus, kurie prieštaravo jo autoritariniam valdymui. Šis žiaurumas ir nepakantumas atspindėjo jo požiūrį į valdžią ir valstybę. Jis manė, kad Vokietijos ateitis priklauso nuo stiprios rankos ir kad bet kokios kliūtys turi būti pašalintos. Jo brutalus elgesys ir pragmatiškumas tapo jo sėkmės simboliu, tačiau tuo pačiu atskleidė jo tamsiąją pusę.

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Abor & Tynna - Baller [žodžiai / lyrics] Eurovision 2025 Germany

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dar viena šių metų Eurovizijos, kuri, sakyčiau, man patiko, nes tikriausiai ir vėl šiek tiek neatitinka šio konkurso formato, bet ir netampa pajuokos objektu. Abor & Tynna – tai duetas, kurį sudaro brolis ir sesuo. Jų muzika apibūdinama kaip pop, hiphopo ir elektroninės muzikos mišinys. Duetas išgarsėjo Vokietijoje, o jų pasirodymas nacionalinėje Eurovizijos atrankoje su daina „Baller“ sulaukė didelio susidomėjimo. 2025 m. jie atstovaus Vokietijai Eurovizijos dainų konkurse.

 

Abor & Tynna – tai duetas iš Austrijos, kurį sudaro brolis ir sesuo: Atila (g. 1998) ir Tiundė Bornemisa (g. 2000). Duetas susiformavo 2016 m. ir jau spėjo išgarsėti ne tik Austrijoje, bet ir Vokietijoje. Duetas daugiausiai savo kūrinius prodiusuoja Berlyne, tad natūralu, kad jie atstovaus Vokietijai Eurovizijos dainų konkurse. Dueto kilmė siejama su Rumunija ir Vengrija, o jų ankstyvąją muzikinę patirtį stipriai nulėmė tėvas, violončelininkas iš Vienos filharmonijos.

 

Žinote, kuo man patiko ši daina ir pasirodymas? Ogi tai, ką pamačiau, manding, neturi jokios aiškios struktūrinės sceninės choreografijos, nes mergina tiesiog laisvai „taškosi“ scenoje ir plaikstosi plaukais bei dainuoja elektroninę, labai įsimenančią melodiją, pagal kurią norisi irgi taip nevaržomai judėti. Manau, jog tai puiku, sakyčiau, tai šioks toks pasipriešinimas tai struktūruotai, teatralizuotai ir į šou pasirodymus surežisuotai Eurovizijos dainų daliai, kuri dažnai balsus pritraukia dėl efektų, o ne dėl paties atlikėjo charizmos, laisvės ir dainos. Manau, jog „Baller“ taps vienu mėgstamiausiu šio sezono kūriniu.

 

Abor & Tynna – Baller

[lyrics / žodžiai]

 

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

 

Kreidesilhouetten auf dem Trottoir

Zwischen uns ein Tatort wie bеi CSI

Hast „Baby, tut mir leid“ gesagt zum erstеn Mal

Hätt wissen soll'n, dass das das Ende von uns war

 

Du setzt 'n Punkt nach dem Satz, als hättst du mich nie gekannt

Also wechsel' ich Parfums und kauf' mir neues Gewand

Ich krieg' wieder diesen Drang, ich will den Weltuntergang

Ha, ich glaub', das war's, I shoot for the stars

 

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

See upcoming pop shows

Get tickets for your favorite artists

You might also like

Abor & Tynna - Baller (English Translation)

Genius English Translations

Bara Bada Bastu

KAJ

C’est La Vie

Claude

 

Ich seh' die Sternensplitter auf meiner Haut wie Glitzer

Hab' gelernt, was mich nicht killt, macht mich nur schicker

Würdest du für mich immer noch 'ne Kugel fang'n?

Weil deine Waffe ist jetzt in meiner Hand

 

Ich setz' 'n Punkt nach dem Satz, als hätt ich dich nie gekannt

Und dann wechsel' ich Parfums und kauf' mir neues Gewand

Ich krieg' wieder diesen Drang, ich will den Weltuntergang

Ha, ich glaub', das war's, I shoot for the stars

 

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

 

Ich baller', la-la

Ich baller', la

La-la-la-la-la-l

 

Maištinga Siela