Tarptautinė paroda. Nuo priešo iki sąjungininko: Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV-XIX a. (Valdovų rūmų muziejus)

 

 

Mėgstu visokias parodas. Retsykiais galiu praleisti ištisas valandas, kol kruopščiai apžiūriu ir perskaitau nuo A iki Z visą pateiktą informaciją bukletuose ir parodų stenduose apie eksponatus ir jų istoriją.
 
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose pristatoma tarptautinė paroda „Nuo priešo iki sąjungininko. Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV–XIX a.“ atskleidžia daugiau nei penkis šimtmečius trukusius dinamiškus ir permainingus tarpvalstybinius santykius. Ekspozicija lankytojams leidžia iš arti pažinti iki tol mažai tyrinėtą politinį, karinį bei kultūrinį LDK ir Lenkijos dialogą su galinga pietų kaimyne, kurio pradžia siekia dar XV a. pabaigą. Per gausius istorinius eksponatus paroda demonstruoja, kaip atsargi kaimynystė ir diplomatiniai bandymai išvengti tiesioginių konfliktų ilgainiui peraugo į atvirus ginkluotus susirėmimus, kulminaciją pasiekusius XVII a. karuose bei istoriniame 1683 m. Vienos mūšyje.
 
Laikui bėgant, kintant geopolitinei situacijai ir regiono valstybių interesams, buvę aršūs priešai pamažu atrado bendrų sąlyčio taškų, o XVIII a. jau formavosi pirmosios tarpusavio sąjungos, nukreiptos prieš bendrą grėsmę – Maskvos valstybę. Šį permainingą virsmą įkūnija ne tik diplomatinius ryšius ir prekybą atspindintys radiniai, bet ir įspūdingi karo trofėjai, tokie kaip pirmą kartą šalies muziejininkystės istorijoje eksponuojama unikali turkiška palapinė. Tokios kultūrinės vertybės padeda vizualiai suprasti Rytų ir Vakarų civilizacijų sandūrą, palikusią gilų pėdsaką Abiejų Tautų Respublikos pavelde.
 
Pasidairykite po parodos eksponatus.

 

Vladislovas III Varnietis (1424–1444) buvo Lenkijos karalius ir Vengrijos bei Kroatijos karalius, kilęs iš Jogailaičių dinastijos – jis buvo vyresnysis Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos bei jo ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės sūnus. Į sostą jis pakilo būdamas dešimties metų, o sulaukęs pilnametystės turėjo aktyviai įsitraukti į geopolitinius Vidurio ir Rytų Europos konfliktus, ypač stabdant agresyvią Osmanų imperijos ekspansiją į krikščioniškas žemes.
 
Jo gyvenimas tragikomiškai ir anksti nutrūko 1444 m. lapkričio 10 d. Varnos mūšyje (dabartinėje Bulgarijoje, kurioje ir teko lankytis), kur jungtinė lenkų, vengrų ir kryžiuočių armija susirėmė su sultono Murado II vadovaujamomis turkų pajėgomis. Kai mūšis jau buvo beveik laimėtas ir turkų kariuomenė blaškėsi, jauniausias per amžius krikščionių lyderis – devyniolikmetis karalius Vladislovas – pasiryžo rizikingai asmeninei atakai. Su kelių šimtų riterių būriu jis įsiveržė tiesiai į janyčarų gretas, siekdamas paimti į nelaisvę patį sultoną.
 
Šis drąsus, tačiau neapgalvotas manevras baigėsi katastrofa: karaliaus raiteliai įkrito į pėstininkų spąstus, o pats Vladislovas buvo nukautas. Turkams nukirtus karaliui galvą ir iškėlus ją ant ieties, krikščionių armija sutriko, pakriko ir beveik laimėtą pergalę akimirksniu pavertė skaudžiu pralaimėjimu. Dėl šios įspūdingos ir lemtingos baigties prie Varnos miesto valdovas istorijoje gavo Varniečio pravardę, o kadangi jo kūnas nebuvo rasta, ilgą laiką sklandė legendos ir atsirado įvairių apsišaukėlių.

Dvistiebė turkiška ovali įspūdinga palapinė, pagal tradiciją priklausiusi Osmanų imperijos didžiajam viziriui Karai Mustafai, po 1683 m. Vienos mūšio kaip karo trofėjus patekusi į Abiejų Tautų Respubliką.
 
Osmanų imperija palapines perėmė iš tiurkų klajoklių genčių. Šie lengvos konstrukcijos ir transportavimo tekstiliniai statiniai, dėl savo dydžio ir ornamentikos neretai vadinami „kilnojamaisiais rūmais“, atliko svarbias funkcijas, visų pirma susijusias su karyba ir valstybės ekspansija. Osmanų kariuomenėje palapinės naudotos kaip laikina karių buveinė – čia per mūšius ar karines ekspedicijas kariai galėjo pailsėti, pavalgyti ir nusiprausti. Palapinėje taip pat galėjo būti įrengtas iždas, kanceliarija, arklidės, virtuvė, ji naudota ir kaip karinės įrangos saugojimo vieta. Toks kariuomenės ir valdžios struktūrų mobilumas ir gebėjimas prisitaikyti įvairiomis sąlygomis buvo ypač svarbus sparčiai besiplečiančiai Osmanų imperijai. Be to, įspūdingos ir prabangios Osmanų sultonų bei vizirių palapinės turėjo parodyti valstybės galybę ir turtingumą. Turkiškas ar panašias palapines karo žygiuose ilgainiui pradėjo naudoti ir Lietuvos bei Lenkijos valdovai, didikai.
 
Parodoje eksponuojama ovali dvistiebė palapinė – unikalus ir monumentalus osmanų meno kūrinys, priskiriamas vadinamajam „vizirių“ palapinių tipui. Palapinę sudaro dvi sienos (parodoje eksponuojama viena), stogas ir stiebai. Išorinės sienos nudažytos iš vario išgautu mėlynu pigmentu, nedekoruotos. Didžiausią įspūdį kelia itin retas, bene vienintelis toks pasaulyje sodrios mėlynos spalvos interjeras. Jis komponuojamas taikant aplikacijos techniką – ant sienų ir stogo pagrindo prisiuvant ir klijuojant spalvotus, iš šilko, medvilnės, satino ir išdirbtos odos pagamintus dekoro elementus. Kiekviena palapinės vidinė siena ritmiškai padalyta į 12 arkų, turėjusių priminti čia besiglaudžiančiam asmeniui egzotiškus aukščiausių osmanų pareigūnų rūmus. Kiekviena arka įrėminta gėlėmis dekoruotomis kolonomis ir puošta floristiniais ornamentais – apačioje matomos šešėliuotos, rūmų sodus primenančios vazos, iš kurių „auga“ stilizuoti tulpių, abrikosų, gvazdikų ir hiacintų žiedai. Jie taip pat vaizduojami arkų centruose esančiuose geometrinių rozečių motyvuose, virš kurių pritvirtinti iš išdirbtos odos pagaminti osmaniški palinkėjimai: „Tebūnie čia laimė“, „Būk palaimintas“ ir pan. Jie turėjo pasveikinti palapinės svečius ir įkvėpti turkų karius kovai.
 
Ši palapinė, stovėjusi 1683 m. Vienos mūšio lauke, manoma, galėjo priklausyti Osmanų imperijos didžiajam viziriui, turkų karinių pajėgų vadui Karai Mustafai (1634/1635–1683). Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio (1674–1696) vadovaujamiems kariuomenės būriams įveikus turkus ir šiems pradėjus masiškai bėgti, mūšio lauke buvo palikta daug osmanų vertybių, tarp jų – ir kariuomenės vadų bei kitų karių palapinių. 1683 m. rugsėjo 13 d., jau pasibaigus mūšiui, Jonas Sobieskis „vizirio palapinėje“ parašė laišką savo žmonai Marijai Kazimierai d'Arkjen (1641–1716), nurodydamas, kad didelė dalis iš mūšio pabėgusio Karos Mustafos turto (kartu ir palapinės) atiteko jam. Palapinės valdovas apibūdino kaip įspūdingus ir ypač didelius statinius, kurie savo dydžiu priminė tuomečius Varšuvos ir Lvovo miestus.
 
Po 1683 m. Vienos išlaisvinimo iš turkų apsiausties ši palapinė kaip karo trofėjus pateko į Abiejų Tautų Respubliką. Iš čia 1729 m. ji buvo išgabenta į tuomečio Lenkijos ir Lietuvos valdovo Augusto II (1697–1704, 1709–1733) gimtinę – Dresdeną. 1934 m. meno kūrinį iš buvusios Lenkijos ir Lietuvos valdovų Vetinų giminės įsigijo lenkų antikvaras Simonas Švarcas, kuris palapinę padovanojo Vavelio karališkajai piliai. Čia ji kartu su kitomis išlikusiomis turkiškomis palapinėmis (kolekciją sudaro 13 palapinių, iš jų 5 visiškai išlikusios) saugoma iki šiol.

Rašytojas Adomas Mickevičius su šia paroda susijęs per platesnį XIX a. istorinių asmenų, politinių veikėjų, karininkų bei intelektualų kontekstą: po nesėkmingų sukilimų dalis buvusios Abiejų Tautų Respublikos inteligentų pasitraukė į Osmanų imperiją, kur prisidėjo prie valstybės modernizavimo reformų, o Stambule netgi buvo ketinama įkurti antrą buvusių ATR piliečių emigracijos centrą po Paryžiaus.

Nuotraukoje matomi du istorinių asmenų portretai, eksponuojami parodoje Valdovų rūmuose. Dešinėje pusėje esančiame paveiksle yra pavaizduotas Jonas Karolis Chodkevičius (tai nurodo ir užrašas paveikslo apačioje: „Jan Karol, hrabia na Bychowie y Szklewie Chodkiewicz, wojewoda wilenski, hetman wielki koronny y wielki w[ielkiego] x[iestwa] litewskiego...“). Kairėje pusėje esančiame paveiksle yra pavaizduotas Kristupas Radvila Perkūnas (jo asmenybės bruožai ir apranga atspindi galingo LDK magnato ir karvedžio įvaizdį).

Maištinga Siela

Prūsija: Prūsijos istorija nuo kunigaikštystės vasalės iki karalystės, sužlugdžiusios Abiejų Tautų Respubliką

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijos gerbėjai!

Šiandien, balandžio 10 diena, yra Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo diena, tad nutariau labiau pasidomėti, kaip ši kunigaikštystė „užaugo“ ir vėliau kartu su Rusija ir Austrija pasidalys Abiejų Tautų Respublikos teritoriją.

PRŪSIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS IŠKILMAS IR SUKŪRIMO ISTORIJA

Prūsijos kunigaikštystės sukūrimas buvo ganėtinai dramatiškas politinių ir religinių transformacijų Vidurio Europos istorijoje, tiesiogiai susijusi su kryžiuočių ordino gyvavimo pabaiga. Ši valstybė susikūrė 1525 metais, kai paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis, supratęs, kad karinėmis priemonėmis ordino išgelbėti nebeįmanoma, nusprendė žengti radikalų žingsnį – sekuliarizuoti ordino valstybę. Priėmęs Martyno Liuterio mokymą ir tapęs protestantu, jis panaikino katalikišką dvasinį ordiną ir jo valdomose teritorijose įkūrė pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, kuri tapo pirmąja oficialiai protestantiška valstybe Europoje.

Šis virsmas buvo neįmanomas be glaudaus ryšio su Lenkijos Karalyste ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, mat Albrechtas Brandenburgietis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sūnėnas. 1525 m. balandžio 8 d. Krokuvoje buvo sudaryta sutartis, o po kelių dienų įvyko garsioji Krokuvos duoklė, kurios metu Albrechtas viešai prisiekė ištikimybę savo dėdei. Taip Prūsijos kunigaikštystė tapo Lenkijos karūnos vasale, o Lietuvos ir Lenkijos valdovai užsitikrino, kad šimtus metų grėsmę kėlęs karinis ordinas virstų pavaldžia kaimyne, nors tai kartu pasėjo ir būsimos galingos Prūsijos valstybės sėklą.

Kunigaikštystės teritorija apėmė buvusias Vokiečių ordino žemes rytinėje prūsų genčių arealo dalyje, kurių centras buvo Karaliaučius (Königsberg). Svarbu pabrėžti, kad pavadinimas „Prūsija“ buvo pasiskolintas iš senųjų prūsų – baltų tautos, kurią kryžiuočiai užkariavo ir asimiliavo XIII–XIV amžiais. Nors valstybę valdė vokiakalbė aristokratija, pavadinimas išliko kaip geografinis ir istorinis identiteto ženklas, atribojantis šią teritoriją nuo Šventosios Romos imperijos žemių vakaruose.

Jan Matejko paveikslas „Prūsų duoklė“ (lenk. Hołd pruski, 1882). Paveiksle vaizduojama 1525 m. balandžio 10 d. scena Krokuvoje, kai Albrechtas Brandenburgietis klūpo prieš Lenkijos karalių Žygimantą Senąjį. Tai Prūsijos, kaip pasaulietinės valstybės ir vasalės, pradžia. Matejko šiame kūrinyje meistriškai perteikė politinę įtampą ir istorinę akimirką, kuri po kelių šimtmečių virto ironiška drama, kai Prūsija pati pasidalino Lenkiją.

Valdymo forma Prūsijos kunigaikštystėje buvo paveldima monarchija, o Albrechtas Brandenburgietis tapo pirmuoju jos hercogu (kunigaikščiu). Kaip monarchas, jis turėjo didžiulę galią vidaus reikalams, tačiau tarptautinėje arenoje jo statusas buvo apribotas vasalinės priklausomybės nuo Lenkijos. Tai buvo luominė valstybė, kurioje didelę įtaką turėjo vietos bajorija, tačiau būtent hercogo titulas ir asmeninės giminystės ryšiai su Jogailaičių bei Hohencolernų dinastijomis užtikrino naujai sukurtai protestantiškai kunigaikštystei politinį legitimumą katalikiškos Europos apsuptyje.

PRŪSIJOS IŠKILIMAS IR ŽLUGIMAS

Po Albrechto Brandenburgiečio mirties Prūsijos kunigaikštystė išgyveno politinio neapibrėžtumo laikotarpį, kurį lėmė jo sūnaus Albrechto Fridrycho silpna sveikata ir psichinė būklė. Tai atvėrė kelią Brandenburgo kurfiurstams, Hohencolernų giminės šakai, siekti regentystės ir galiausiai paveldėjimo teisių į šias žemes. 1618 metais, mirus paskutiniajam tiesioginiam įpėdiniui, Prūsijos kunigaikštystė susijungė su Brandenburgo markgrafyste asmenine unija. Susikūrė Brandenburgo-Prūsijos valstybė, kuri, nors geografiškai buvo suskaldyta, pradėjo formuotis kaip ambicinga ir centralizuota karinė jėga, vis dar techniškai likdama Lenkijos vasale.

Tikrasis Prūsijos iškilimas prasidėjo valdant Frydrichui Vilhelmui, vadinamam Didžiuoju kurfiurstu. Jis sumaniai išnaudojo XVII a. vidurio sukrėtimus, ypač „Tvano“ laikotarpį, kai Lenkijos ir Lietuvos Valstybė (ATR) kariavo su Švedija ir Rusija. 1657 m. Vėluvos-Brombergo sutartimis jis pasiekė istorinį lūžį – Prūsijos kunigaikštystės suverenumą, panaikinant vasalinę priklausomybę nuo Lenkijos. Tai leido kurfiurstui sukurti modernią, nuolatinę kariuomenę ir centralizuotą biurokratiją, o Prūsija tapo viena moderniausių to meto valstybių, kurios galia rėmėsi ne teritorijos dydžiu, o geležine drausme ir efektyviu valdymu.

1701 metai žymėjo valstybės statuso pasikeitimą, kai Frydrichas I Karaliaučiuje karūnavosi „Karaliumi Prūsijoje“. Nors didžioji jo valdų dalis priklausė Šventajai Romos imperijai, būtent Prūsija, būdama už imperijos ribų, leido jam turėti karaliaus titulą. Vėliau Frydrichas Vilhelmas I, vadinamas „Kareivių karaliumi“, pavertė valstybę tikra militaristine mašina, kurioje viskas buvo pajungta kariuomenės poreikiams. Jo sukurta karinė struktūra ir sukauptas iždas tapo pamatu jo sūnui Frydrichui II Didžiajam, kuris Prūsiją iš regioninės žaidėjos pavertė didžiąja Europos galybe.

Frydricho II Didžiojo valdymas buvo lemtingas ATR likimui. Apšvietos epochos valdovas, pasižymėjęs cinišku pragmatizmu, suprato, kad Prūsijos teritorinis vientisumas gali būti pasiektas tik užgrobiant ATR priklausiusią Karališkąją Prūsiją, kuri skyrė Brandenburgą nuo Rytų Prūsijos. Būtent Frydrichas II tapo pagrindiniu Pirmojo ATR padalijimo (1772 m.) architektu. Per vėlesnius padalijimus 1793 m. ir 1795 m. Prūsija kartu su Rusija ir Austrija galutinai sunaikino Lenkijos ir Lietuvos valstybę, pasisavindama didžiules teritorijas, įskaitant Varšuvą, ir tapdama dominuojančia jėga regione.

Čia galite pamatyti, kaip keitėsi Prūsijos ir Vokietijos vėliavos skirtingais laikotarpiais.

XIX amžiuje Prūsijos ambicijos tik augo, o jos pagrindiniu tikslu tapo vokiečių žemių suvienijimas po savo vėliava. Po Napoleono karų Prūsija tapo konservatyvizmo bastionu Europoje. Genialaus politiko Otto von Bismarck’o ir karaliaus Vilhelmo I pastangomis, laimėjus karus prieš Daniją, Austriją ir Prancūziją, 1871 metais Versalio rūmuose buvo paskelbta Vokietijos imperija. Prūsija ne tiesiog įsiliejo į Vokietiją, ji ją absorbavo – Prūsijos karalius tapo Vokietijos imperatoriumi, o prūsiška dvasia, militarizmas ir biurokratija tapo naujosios imperijos pamatu.

Tačiau būtent šis militarizmas ir agresyvi užsienio politika galiausiai atvedė prie valstybės katastrofos. Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus imperijai, Prūsija išliko kaip didžiausia laisvoji valstybė Veimaro respublikos sudėtyje, tačiau jos politinis svoris mažėjo. 1933 m. nacionalsocialistams atėjus į valdžią, Prūsijos institucijos buvo galutinai pajungtos totalitariniam aparatui, o Hitleris sumaniai išnaudojo „senosios Prūsijos“ šlovę savo propagandai, nors iš tikrųjų Prūsijos autonomija buvo sunaikinta.

Galutinis Prūsijos žlugimas įvyko po Antrojo pasaulinio karo. 1947 metais sąjungininkų kontrolės taryba paskelbė oficialų Prūsijos valstybės panaikinimo dekretą, motyvuodama tuo, kad ši valstybė buvo militarizmo ir reakcijos Europoje šaltinis. Istorinė Rytų Prūsija buvo padalinta: šiaurinė dalis su Karaliaučiumi atiteko Sovietų Sąjungai (dabartinė Kaliningrado sritis), o likusioji dalis – Lenkijai. Vokiečių gyventojai buvo masiškai ištremti, o pavadinimas „Prūsija“ išnyko iš politinio žemėlapio, palikdamas tik istorinę atmintį apie valstybę, kuri iš mažos kunigaikštystės tapo imperijos kūrėja ir savo pačios ambicijų auka.

Maištinga Siela

Kas yra šlėktos? Kaip jie atrodė? Kokia šlėktų istorija?

Stefanas Batoras prie Pskovo, 1872 (dailininkas Jan Matejko)

Labas,

 

Labai dažnai susiduriu su žodžiu šlėktos, tiksliau – tenka jį kitiems dažnai paaiškinti, tad šiandien plačiau apie jį istoriškai.

 

Istoriškai šlėktos (lenk. szlachta) buvo privilegijuotas bajorų sluoksnis Lenkijos Karalystėje ir vėliau Abiejų Tautų Respublikoje. Jų atsiradimas ir išskirtinės privilegijos siekia viduramžius, kai valdovai, siekdami gauti karinę paramą ir sustiprinti savo pozicijas, suteikdavo žemės valdas ir politines teises kariuomenės vadams bei riteriams. Šis sluoksnis nebuvo uždaras – į jį galėjo patekti ir paprasti, bet pasiturintys žmonės, kurie nupirkdavo ar nuopelnų dėka įgydavo žemę bei bajoro titulą. Šlėktos iš esmės formavo politinį elitą ir kultūrinį veidą, jų įtaka buvo milžiniška, o jų įtakos pamatas buvo didelės žemės valdos ir ekonominė nepriklausomybė nuo karaliaus.

 

Šlėktos aukso amžius prasidėjo 16-17 amžiuje, kai Abiejų Tautų Respublikoje įsigalėjo rinktinė monarchija. Tai reiškė, kad karalius buvo renkamas, o ne paveldėdavo sostą, todėl jo valdžia priklausė nuo šlėktų palaikymo. Šiuo laikotarpiu šlėktos įgijo dar daugiau laisvių ir teisių, kurios buvo įtvirtintos per įvairius seimus. Svarbiausia iš šių teisių buvo „nihil novi“ (nieko naujo) principas, pagal kurį karalius negalėjo priimti naujų įstatymų be šlėktų sutikimo. Be to, šlėktos gavo mokesčių lengvatas, o valstiečių priklausomybė nuo jų dar labiau sustiprėjo, leisdama šlėktoms plėsti savo valdas ir turtą. Tai buvo unikalus reiškinys, išskyręs Abiejų Tautų Respubliką iš kitų Europos monarchijų, kuriose valdovo galia dažniausiai buvo neribota.

 

Šlėktos gyvavimas buvo glaudžiai susijęs su Abiejų Tautų Respublikos politine sistema, tačiau ilgainiui jų įsigalėjimas tapo valstybės silpnumo priežastimi. Dėl „liberum veto“ principo, kuris leido bet kuriam seimo atstovui nutraukti seimo darbą ir atšaukti visus priimtus įstatymus, buvo paralyžuotas valstybės valdymas. Vėlyvajame 17 ir 18 amžiuje seimai retai pasiekdavo sutarimą ir dėl to valstybė negalėjo vykdyti efektyvių reformų. Tai lėmė vidaus nestabilumą ir padarė valstybę pažeidžiamą išorės priešams, ypač Rusijai, Prūsijai ir Austrijai. Nors buvo bandoma atgaivinti šalį, pavyzdžiui, Gegužės 3-osios Konstitucija 1791 metais, kuri apribojo šlėktų galias, buvo per vėlu.

 

Galutinis šlėktų, kaip dominuojančio sluoksnio, išnykimas prasidėjo po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 18 amžiaus pabaigoje. Rusijos, Prūsijos ir Austrijos imperijos, pasidalijusios Lietuvos ir Lenkijos žemes, panaikino daugelį šlėktų privilegijų. Ypač didelį smūgį jų pozicijoms sudavė Rusijos imperija, kuri reikalavo, kad šlėktos įrodytų savo bajorystę pateikdamos dokumentus. Daugeliui smulkiųjų ir bežemių šlėktų tai buvo neįmanoma, todėl jie prarado savo statusą ir tapo valstiečiais. Galutinai šlėktų sluoksnis sunyko po 1863 metų sukilimo, po kurio Rusija dar labiau apribojo bajorų teises. Iki 20 amžiaus pradžios šlėktos kaip socialinė ir politinė jėga nustojo egzistavusios, palikusios gilų pėdsaką Lenkijos ir Lietuvos kultūroje bei istorijoje.

 

Maištinga Siela

Paveikslas. Janas Mateika "Liublino unija" / Jan Matejko "Unia Lubelska" : istorija, reikšmė, faktai

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jano Mateikos paveiksle „Liublino unija“ (Unia Lubelska), nutapytas 1869 metais, sukurtas specialiai unijos 300-ųjų metinių proga, pavaizduotas istorinis įvykis – 1569 m. Liublino unijos pasirašymas, kuris sujungė Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į vieną valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Matejko, būdamas patriotiškas dailininkas, šį įvykį perteikia ne kaip paprastą dokumento pasirašymą, o kaip grandiozinę, dramatišką ir simbolinę sceną, atspindinčią didelę politinę ir socialinę įtampą. Paveikslas idealizuoja unijos reikšmę, pabrėždamas lenkų didžiosios bajorijos triumfą ir Lietuvos interesų subordinaciją.

 

Jan Matejko (Janas Mateika) (1838–1893) buvo garsus lenkų dailininkas, laikomas vienu iškiliausių istorinio žanro tapytojų Lenkijoje. Jo kūrybai būdingas istorizmo ir romantizmo stilių derinys su stipriu simbolizmo prieskoniu. Matejko specializavosi tapyti didelio formato, dramatiškus istorinius įvykius, siekdamas pabrėžti Lenkijos didybę ir skatinti tautinę savimonę. Du reikšmingiausi jo darbai, puikiai atspindintys šį stilių, yra „Žalgirio mūšis“ ir „Liublino unija“, kuriuose jis įamžino esminius Lenkijos ir Lietuvos istorijos momentus.

 

Paveikslo „Liublino unija“ centre, sėdintis iškiliame krėsle, yra Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Jis vaizduojamas kaip didingas, bet melancholiškas ir pavargęs valdovas, jo gestai rodo abejonę, tačiau jis laiko rankoje krucifiksą, simbolizuojantį Dievo palaiminimą unijai ir jo, kaip karaliaus, ryžtą. Ant jo kelių guli atviras dokumentas – unijos aktas, o jo žvilgsnis nukreiptas į viršų, tarsi ieškant dangiškojo pritarimo. Ši kompozicija pabrėžia karaliaus lemiamą vaidmenį, tačiau kartu atskleidžia ir jo asmeninę dramą.

 

Aplink karalių susitelkusios įvairios politinės jėgos ir garsių asmenybių figūros. Iš dešinės pusės (žiūrint į paveikslą) yra Lenkijos didikai, triumfuojantys ir veržlūs, vaizduojami kaip tvirtos valstybės idėjos rėmėjai. Kairėje pusėje matome nusivylusius Lietuvos didikus, kurie jautėsi priversti pritarti unijai ir kurie matė, kaip mažėja jų valstybės savarankiškumas. Ypač išsiskiria kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis, kuris vaizduojamas su nusivylimu veide, atsitraukęs nuo minios, tarsi protestuodamas ir išreikšdamas lietuvių pusės pralaimėjimą derybose.

 

Paveiksle gausu simbolinių detalių. Pavyzdžiui, ant grindų guli netyčia numestas kalavijas, simbolizuojantis karaliaus valdžios susilpnėjimą ir diplomatijos pergalę prieš karinę jėgą. Taip pat pavaizduota moteris, simbolizuojanti Lenkiją, kuri švelniai priglaudžia prie savęs merginą, simbolizuojančią Lietuvą. Šis gestas atspindi lenkų naratyvą, kad unija buvo „broliškas susivienijimas“, o ne agresija. Paveiksle taip pat matomi dvasininkai, kurie aktyviai dalyvavo unijos procese, simbolizuojantys Katalikų Bažnyčios įtaką ir vaidmenį.

 

Matejkos darbas yra idealizuotas, bet itin emocingas istorijos pasakojimas, kuriame Žygimantas Augustas vaizduojamas kaip vienytojas, nepaisant asmeninės kančios, o Lenkijos bajorija – kaip didvyriška unijos iniciatorė. Nors paveikslas perteikia dramatišką istorijos momentą, jame atsispindi ir Matejkos požiūris į uniją kaip į didingą įvykį, atnešusį Šventąją Abiejų Tautų Respubliką. Paveikslas tapo svarbiu simboliu ir nacionaline ikona, atspindinčia Lenkijos ir Lietuvos santykių sudėtingumą.

 

Maištinga Siela