Tarptautinė paroda. Nuo priešo iki sąjungininko: Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV-XIX a. (Valdovų rūmų muziejus)

 

 

Mėgstu visokias parodas. Retsykiais galiu praleisti ištisas valandas, kol kruopščiai apžiūriu ir perskaitau nuo A iki Z visą pateiktą informaciją bukletuose ir parodų stenduose apie eksponatus ir jų istoriją.
 
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose pristatoma tarptautinė paroda „Nuo priešo iki sąjungininko. Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV–XIX a.“ atskleidžia daugiau nei penkis šimtmečius trukusius dinamiškus ir permainingus tarpvalstybinius santykius. Ekspozicija lankytojams leidžia iš arti pažinti iki tol mažai tyrinėtą politinį, karinį bei kultūrinį LDK ir Lenkijos dialogą su galinga pietų kaimyne, kurio pradžia siekia dar XV a. pabaigą. Per gausius istorinius eksponatus paroda demonstruoja, kaip atsargi kaimynystė ir diplomatiniai bandymai išvengti tiesioginių konfliktų ilgainiui peraugo į atvirus ginkluotus susirėmimus, kulminaciją pasiekusius XVII a. karuose bei istoriniame 1683 m. Vienos mūšyje.
 
Laikui bėgant, kintant geopolitinei situacijai ir regiono valstybių interesams, buvę aršūs priešai pamažu atrado bendrų sąlyčio taškų, o XVIII a. jau formavosi pirmosios tarpusavio sąjungos, nukreiptos prieš bendrą grėsmę – Maskvos valstybę. Šį permainingą virsmą įkūnija ne tik diplomatinius ryšius ir prekybą atspindintys radiniai, bet ir įspūdingi karo trofėjai, tokie kaip pirmą kartą šalies muziejininkystės istorijoje eksponuojama unikali turkiška palapinė. Tokios kultūrinės vertybės padeda vizualiai suprasti Rytų ir Vakarų civilizacijų sandūrą, palikusią gilų pėdsaką Abiejų Tautų Respublikos pavelde.
 
Pasidairykite po parodos eksponatus.

 

Vladislovas III Varnietis (1424–1444) buvo Lenkijos karalius ir Vengrijos bei Kroatijos karalius, kilęs iš Jogailaičių dinastijos – jis buvo vyresnysis Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos bei jo ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės sūnus. Į sostą jis pakilo būdamas dešimties metų, o sulaukęs pilnametystės turėjo aktyviai įsitraukti į geopolitinius Vidurio ir Rytų Europos konfliktus, ypač stabdant agresyvią Osmanų imperijos ekspansiją į krikščioniškas žemes.
 
Jo gyvenimas tragikomiškai ir anksti nutrūko 1444 m. lapkričio 10 d. Varnos mūšyje (dabartinėje Bulgarijoje, kurioje ir teko lankytis), kur jungtinė lenkų, vengrų ir kryžiuočių armija susirėmė su sultono Murado II vadovaujamomis turkų pajėgomis. Kai mūšis jau buvo beveik laimėtas ir turkų kariuomenė blaškėsi, jauniausias per amžius krikščionių lyderis – devyniolikmetis karalius Vladislovas – pasiryžo rizikingai asmeninei atakai. Su kelių šimtų riterių būriu jis įsiveržė tiesiai į janyčarų gretas, siekdamas paimti į nelaisvę patį sultoną.
 
Šis drąsus, tačiau neapgalvotas manevras baigėsi katastrofa: karaliaus raiteliai įkrito į pėstininkų spąstus, o pats Vladislovas buvo nukautas. Turkams nukirtus karaliui galvą ir iškėlus ją ant ieties, krikščionių armija sutriko, pakriko ir beveik laimėtą pergalę akimirksniu pavertė skaudžiu pralaimėjimu. Dėl šios įspūdingos ir lemtingos baigties prie Varnos miesto valdovas istorijoje gavo Varniečio pravardę, o kadangi jo kūnas nebuvo rasta, ilgą laiką sklandė legendos ir atsirado įvairių apsišaukėlių.

Dvistiebė turkiška ovali įspūdinga palapinė, pagal tradiciją priklausiusi Osmanų imperijos didžiajam viziriui Karai Mustafai, po 1683 m. Vienos mūšio kaip karo trofėjus patekusi į Abiejų Tautų Respubliką.
 
Osmanų imperija palapines perėmė iš tiurkų klajoklių genčių. Šie lengvos konstrukcijos ir transportavimo tekstiliniai statiniai, dėl savo dydžio ir ornamentikos neretai vadinami „kilnojamaisiais rūmais“, atliko svarbias funkcijas, visų pirma susijusias su karyba ir valstybės ekspansija. Osmanų kariuomenėje palapinės naudotos kaip laikina karių buveinė – čia per mūšius ar karines ekspedicijas kariai galėjo pailsėti, pavalgyti ir nusiprausti. Palapinėje taip pat galėjo būti įrengtas iždas, kanceliarija, arklidės, virtuvė, ji naudota ir kaip karinės įrangos saugojimo vieta. Toks kariuomenės ir valdžios struktūrų mobilumas ir gebėjimas prisitaikyti įvairiomis sąlygomis buvo ypač svarbus sparčiai besiplečiančiai Osmanų imperijai. Be to, įspūdingos ir prabangios Osmanų sultonų bei vizirių palapinės turėjo parodyti valstybės galybę ir turtingumą. Turkiškas ar panašias palapines karo žygiuose ilgainiui pradėjo naudoti ir Lietuvos bei Lenkijos valdovai, didikai.
 
Parodoje eksponuojama ovali dvistiebė palapinė – unikalus ir monumentalus osmanų meno kūrinys, priskiriamas vadinamajam „vizirių“ palapinių tipui. Palapinę sudaro dvi sienos (parodoje eksponuojama viena), stogas ir stiebai. Išorinės sienos nudažytos iš vario išgautu mėlynu pigmentu, nedekoruotos. Didžiausią įspūdį kelia itin retas, bene vienintelis toks pasaulyje sodrios mėlynos spalvos interjeras. Jis komponuojamas taikant aplikacijos techniką – ant sienų ir stogo pagrindo prisiuvant ir klijuojant spalvotus, iš šilko, medvilnės, satino ir išdirbtos odos pagamintus dekoro elementus. Kiekviena palapinės vidinė siena ritmiškai padalyta į 12 arkų, turėjusių priminti čia besiglaudžiančiam asmeniui egzotiškus aukščiausių osmanų pareigūnų rūmus. Kiekviena arka įrėminta gėlėmis dekoruotomis kolonomis ir puošta floristiniais ornamentais – apačioje matomos šešėliuotos, rūmų sodus primenančios vazos, iš kurių „auga“ stilizuoti tulpių, abrikosų, gvazdikų ir hiacintų žiedai. Jie taip pat vaizduojami arkų centruose esančiuose geometrinių rozečių motyvuose, virš kurių pritvirtinti iš išdirbtos odos pagaminti osmaniški palinkėjimai: „Tebūnie čia laimė“, „Būk palaimintas“ ir pan. Jie turėjo pasveikinti palapinės svečius ir įkvėpti turkų karius kovai.
 
Ši palapinė, stovėjusi 1683 m. Vienos mūšio lauke, manoma, galėjo priklausyti Osmanų imperijos didžiajam viziriui, turkų karinių pajėgų vadui Karai Mustafai (1634/1635–1683). Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio (1674–1696) vadovaujamiems kariuomenės būriams įveikus turkus ir šiems pradėjus masiškai bėgti, mūšio lauke buvo palikta daug osmanų vertybių, tarp jų – ir kariuomenės vadų bei kitų karių palapinių. 1683 m. rugsėjo 13 d., jau pasibaigus mūšiui, Jonas Sobieskis „vizirio palapinėje“ parašė laišką savo žmonai Marijai Kazimierai d'Arkjen (1641–1716), nurodydamas, kad didelė dalis iš mūšio pabėgusio Karos Mustafos turto (kartu ir palapinės) atiteko jam. Palapinės valdovas apibūdino kaip įspūdingus ir ypač didelius statinius, kurie savo dydžiu priminė tuomečius Varšuvos ir Lvovo miestus.
 
Po 1683 m. Vienos išlaisvinimo iš turkų apsiausties ši palapinė kaip karo trofėjus pateko į Abiejų Tautų Respubliką. Iš čia 1729 m. ji buvo išgabenta į tuomečio Lenkijos ir Lietuvos valdovo Augusto II (1697–1704, 1709–1733) gimtinę – Dresdeną. 1934 m. meno kūrinį iš buvusios Lenkijos ir Lietuvos valdovų Vetinų giminės įsigijo lenkų antikvaras Simonas Švarcas, kuris palapinę padovanojo Vavelio karališkajai piliai. Čia ji kartu su kitomis išlikusiomis turkiškomis palapinėmis (kolekciją sudaro 13 palapinių, iš jų 5 visiškai išlikusios) saugoma iki šiol.

Rašytojas Adomas Mickevičius su šia paroda susijęs per platesnį XIX a. istorinių asmenų, politinių veikėjų, karininkų bei intelektualų kontekstą: po nesėkmingų sukilimų dalis buvusios Abiejų Tautų Respublikos inteligentų pasitraukė į Osmanų imperiją, kur prisidėjo prie valstybės modernizavimo reformų, o Stambule netgi buvo ketinama įkurti antrą buvusių ATR piliečių emigracijos centrą po Paryžiaus.

Nuotraukoje matomi du istorinių asmenų portretai, eksponuojami parodoje Valdovų rūmuose. Dešinėje pusėje esančiame paveiksle yra pavaizduotas Jonas Karolis Chodkevičius (tai nurodo ir užrašas paveikslo apačioje: „Jan Karol, hrabia na Bychowie y Szklewie Chodkiewicz, wojewoda wilenski, hetman wielki koronny y wielki w[ielkiego] x[iestwa] litewskiego...“). Kairėje pusėje esančiame paveiksle yra pavaizduotas Kristupas Radvila Perkūnas (jo asmenybės bruožai ir apranga atspindi galingo LDK magnato ir karvedžio įvaizdį).

Maištinga Siela

Adomas Mickevičius ir jo paminklas Vilniuje: istorija, biografija, faktai (Adomo Mickevičiaus skveras)

 

Sveiki,

 

Esu per gyvenimą padaręs daugybę Adomo Mickevičiaus skvero nuotraukų, bet taip niekada ir nesidalinau per „Maištingos Sielos“ puslapį, tad šiandien nusprendžiau pasidalyti.

 

Adomas Mickevičius (lenk. Adam Mickiewicz) – vienas žymiausių lenkų ir lietuvių romantizmo poetų, dramaturgų ir politinių veikėjų, kurio kūryba ir asmenybė yra glaudžiai, kaip žinia, susijusi su Vilniumi. Miestas jam buvo ne tik studijų vieta, bet ir įkvėpimo šaltinis, atsispindintis daugelyje jo kūrinių.

 

Adomas Mickevičius gimė 1798 m. Zaosėje (dabar Baltarusija), tačiau jo jaunystės metai ir kūrybinio kelio pradžia neatsiejamai susiję su Vilniumi. Čia jis 1815–1819 m. studijavo Vilniaus universitete, kur įgijo humanitarinių mokslų išsilavinimą ir aktyviai dalyvavo slaptose studentų organizacijose – filomatų ir filaretų draugijose. Šios draugijos, siekusios šviesti jaunimą ir puoselėti tautinę savimonę, turėjo didelę įtaką Mickevičiaus pasaulėžiūrai ir vėlesnei kūrybai. Būtent Vilniuje jis parašė pirmuosius savo eilėraščius ir balades, padėjusius pagrindus lenkų romantizmo literatūrai.

 

Vilniaus senamiestyje, netoli Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių, yra jaukus Adomo Mickevičiaus skveras. Nors pats skveras neturi oficialaus įkūrimo datos, jis susiformavo aplink svarbiausią jo akcentą – Adomo Mickevičiaus skulptūrą. Skulptūra, vaizduojanti stovintį poetą, yra Bronislovo Leono Pušies (lenk. Bolesław Leon Pusz) kūrinys. Ji buvo pastatyta ir iškilmingai atidaryta 1984 metais. Šios skulptūros atsiradimas Vilniuje buvo svarbus įvykis, įtvirtinantis Mickevičiaus vietą miesto kultūrinėje ir istorinėje atmintyje. Skveras su skulptūra tapo traukos centru tiek vilniečiams, tiek miesto svečiams, norintiems pagerbti poeto atminimą ir pasinerti į miesto istoriją.

 

Adomo Mickevičiaus reikšmė Vilniui yra daugialypė. Pirmiausia, Vilnius tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui poeto kūrinių. Joje atsispindi miesto gatvės, pastatai, legendos ir to meto visuomenės nuotaikos. Ypač ryškiai Vilniaus motyvai atsiskleidžia poemoje „Gražina“ ir dramoje „Vėlinės“, kurios laikomos vienais svarbiausių lenkų literatūros kūrinių. Antra, Mickevičius buvo ne tik poetas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas, kovojęs už tautų laisvę. Jo veikla Vilniuje, ypač filomatų ir filaretų draugijose, liudija apie miesto, kaip kultūrinio ir patriotinių idėjų centro, svarbą XIX a. pradžioje. Trečia, Adomas Mickevičius yra tapęs svarbiu simboliu, jungiančiu Lietuvos ir Lenkijos kultūras. Jo atminimo įamžinimas Vilniuje – tai pripažinimas bendros istorijos ir kultūrinio paveldo, kurį puoselėja abi tautos. Adomas Mickevičius ir jo atminimo vietos Vilniuje primena apie sudėtingą, bet turtingą miesto istoriją ir jo vaidmenį Vidurio Europos kultūriniame žemėlapyje.

 

Maištinga Siela