Nuotraukos: J. P. Sartre paminklas-skulptūra "Prieš vėja" Nidoje

Žano Polio Sartro (Jean-Paul Sartre) skulptūra „Prieš vėją“ Nidoje yra, sakyčiau, vienas iš tų objektinių paminklų Kuršių nerijoje, kurį reiktų aplankyti. Skulptūros atsiradimo istorija nukelia į 1965 metų vasarą, kai garsusis prancūzų egzistencialistas, filosofas ir rašytojas kartu su savo gyvenimo drauge, rašytoja Simone de Beauvoir penkioms dienoms apsilankė Lietuvoje. Nors ši kelionė buvo kontroliuojama sovietų valdžios ir naudota propagandos tikslais, Sartrui didžiausią įspūdį paliko neoficialioji vizito dalis – Nidos kopų peizažas. Vaikštant po pustomą smėlį, jaunasis lietuvių fotografas Antanas Sutkus užfiksavo Sartrą, einantį prieš vėją, susigūžusį, rankas susikišusį į kišenes ir palinkusį į priekį. Ši nuotrauka tapo pasauliniu šedevru, vizualiai įkūnijusiu pačią egzistencializmo esmę – žmogaus kovą su stichija, laiku ir pačiu savimi.
 
Skulptūros autorius, žinomas lietuvių skulptorius Klaudijus Pūdymas, nusprendė šį ikonišką fotografijos kadrą perkelti į trimatę erdvę. Paminklas ant Parnidžio kopos Nidoje buvo iškilmingai atidengtas 2018 metų birželį. Pūdymas ilgai brandino šią idėją, norėdamas įamžinti ne tik garsaus prancūzo vizitą, bet ir tą ypatingą dvasinę būseną, kurią filosofas išgyveno stovėdamas ant Nidos smėlio. Menininkas iš bronzos išliejo natūralaus dydžio Sartro figūrą, kuri lygiai taip pat, kaip ir Sutkaus nuotraukoje, palinkusi į priekį, grumiasi su nematomu pajūrio vėju.
 
Šis paminklas buvo sukurtas ne tik kaip istorinio vizito įamžinimas, bet ir kaip gilus filosofinis akcentas Nidos kraštovaizdyje. Kopų aplinka skulptūrai suteikia papildomos prasmės: smėlis, vėjas ir atvira erdvė tampa natūralia ekspozicija, kurioje Sartro figūra atrodo tarsi sustingusi amžinybėje. Skulptorius siekė, kad paminklas neturėtų tradicinio pjedestalo, todėl filosofas stovi tiesiog ant smėlio, tame pačiame lygmenyje su praeiviais. Tai leidžia lankytojams pasijusti vizito liudininkais, o pats kūrinys primena apie trapų žmogaus buvimą gamtos didybės akivaizdoje.
 
Įdomu tai, kad skulptūra papildyta ir paties Ž. P. Sartro mintimis, užrašytomis lietuvių ir prancūzų kalbomis. Viena iš jų cituoja jo garsiąją frazę, ištartą būtent Nidoje: „Jaučiuosi lyg stovėčiau prie rojaus vartų“ bei „Pirmą kartą debesis matau sau po kojomis“. Šie žodžiai liudija, kokį gilų pėdsaką prancūzų mąstytojui paliko Kuršių nerijos gamta. Paminklas „Prieš vėją“ tapo ne tik prancūzų ir lietuvių kultūrinių ryšių simboliu, bet ir viena labiausiai fotografuojamų bei lankomų vietų Nidoje, kviečiančia kiekvieną sustoti ir susimąstyti apie savo asmeninę kelionę prieš gyvenimo vėjus.
 
Maištinga Siela

Nuotraukos: Vytauto Kernagio paminklas Nidoje prie Kuršių marių krantų

Sveiki!
 
Kaskart, apsilankęs Nidoje, nueinu prie Vytauto Kernagio paminklo, kuris jau beveik kelis dešimtmečius sėdi ant suoliuko ir žvelgia su gitara į marias.
 
Vytauto Kernagio skulptūra Nidoje yra vienas populiariausių ir jautriausių Kuršių nerijos lankytinų objektų, tapęs neatsiejama kurorto kultūrinio identiteto dalimi. Šis atminimo ženklas dainuojamosios poezijos pradininkui, režisieriui ir ilgamečiui festivalių veidui buvo atidengtas 2009 metų pavasario pabaigoje, minint Neringos vasaros sezono pradžią. Paminklo autorius – žinomas skulptorius Romas Kvintas, kuris iš bronzos išliejo natūralaus dydžio maestro figūrą. Kernagis čia pavaizduotas itin gyvai ir betarpiškai: su jam būdinga kepuraite, gitara rankose ir žvelgiantis į dangų bei marių tolį. Skulptūros idėją labai palaikė atlikėjo artimieji bei bičiuliai, o lėšas jos sukūrimui rinko privatūs rėmėjai ir klubo „Rotary“ nariai.
 
Vieta šiam paminklui buvo pasirinkta neatsitiktinai, nes Vytautas Kernagis dešimtmečius buvo glaudžiai susijęs su Nida ir jos tradiciniu vasaros sezono atidarymo festivaliu „Benai, plaukiam į Nidą“. Pati skulptūra tiesiogiai įamžina ne tik patį maestro, bet ir jo legendinį personažą Beną iš 1971 metų Algirdo Aramino kino filmo „Maža išpažintis“. Šis herojus tapo laisvės ir nerūpestingo Nidos gyvenimo simboliu. Skulptūra sukurta taip, kad kiekvienas praeivis gali prisėsti šalia maestro ant suolelio, nusifotografuoti ar tiesiog pasigėrėti Kuršių marių vaizdu.
 
Laikui bėgant, erdvė aplink paminklą buvo papildomai pritaikyta kultūriniams renginiams. Čia įkurtas Bardų skverelis, kuris buvo atnaujintas siekiant sukurti jaukią vietą gyvo garso koncertams bei poezijos skaitymams, o pati skulptūra po rekonstrukcijos buvo atsukta į marių pusę, kad dar geriau atspindėtų ramią pajūrio nuotaiką. Šiandien ši vieta traukia ne tik dainuojamosios poezijos gerbėjus, bet ir visus poilsiautojus, kurie nori pajusti gyvą maestro kūrybinį palikimą ir romantišką Nidos dvasią.
 
Maištinga Siela

Rašytojo J. D. Salinger sąsajos su Lietuva: Skulptūra J. D. Salingerio romanui „Rugiuose prie bedugnės“ Suvalkija, Sudargas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Legendinis amerikiečių rašytojas Jerome'as Davidas Salingeris, kurio kūrinys „Rugiuose prie bedugnės“ tapo ištisų jaunimo kartų maišto ir savęs paieškos simboliu, yra viena paslaptingiausių figūrų pasaulinėje literatūroje. Nors pats Salingeris didžiąją gyvenimo dalį praleido atsiskyręs, vengdamas viešumo, jo asmeninės šaknys veda į tolimą ir netikėtą kampelį – Lietuvos Suvalkijos regioną, prie pat Lenkijos sienos. Šios litvakiškos (lietuviškieji žydai) šaknys tapo įkvėpimu ne tik giminės istorijos tyrinėtojams, bet ir unikalios idėjos įgyvendinimui.

 

Rašytojo giminės sąsajos su Lietuva yra nustatytos per jo tėvo pusę. Patvirtinta, kad J. D. Salingerio prosenelis (Hymanas Josephas Salingeris) ar senelis buvo kilęs iš to meto nedidelės žydų bendruomenės, gyvenusios Sudargo miestelyje, Šakių rajone. Ši vietovė, priklausanti istoriniam Suvalkijos regionui, buvo viena iš tūkstančių vietų, iš kurios litvakai XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje masiškai emigravo į JAV, ieškodami geresnio gyvenimo ir bėgdami nuo persekiojimų. Nors pats Salingeris gimė jau Niujorke ir viešai niekada neaptarinėjo savo lietuviškos kilmės, ši detalė tapo tiltu, jungiančiu vieną garsiausių Amerikos rašytojų su Lietuvos istorija.

 

Siekiant įamžinti šią netikėtą kultūrinę sąsają, 2020 metais Šakių rajone, Sudargo seniūnijoje, esančioje vaizdingoje vietoje prie pat Nemuno, buvo atidengtas unikalus paminklas (paminklą matote nuotraukoje). Jo sumanymas kilo Lietuvos Kultūrinės ir istorinės atminties fondui, o idėjos autoriumi įvardijamas televizijos prodiuseris Rolandas Skaisgirys, pats kilęs iš Zanavykų krašto. Sumanymas buvo ne tik pagerbti rašytoją, bet ir atkreipti pasaulio dėmesį į Sudargo piliakalnių istoriją ir vietos unikalumą.

 

Skulptoriaus Nerijaus Ermino sukurtas paminklas skirtas ne tiesiog Salingeriui kaip asmeniui, bet labiau jo ikoniniam romanui „Rugiuose prie bedugnės“ (The Catcher in the Rye). Skulptūra – tai natūralaus dydžio, tuščiaviduris žmogaus siluetas, išpjautas iš plieno, pastatytas ant betoninio pagrindo. Vieta pasirinkta simboliškai – skulptūra stovi ant šlaito, kuris vizualiai atrodo lyg bedugnės kraštas, nuo kurio atsiveria panorama į Nemuną.

 

Ant betoninio pamato yra išrašyta legendinė citata, atspindinti pagrindinę romano idėją ir duodanti pavadinimą pačiam kūriniui. Užrašas, kurio originali formuluotė romane skamba „I'd just be the catcher in the rye and all“, skulptūroje įprasmina Salingerio herojaus Houldeno Kolfildo (Holden Caulfield) troškimą apsaugoti nekaltus vaikus, lakstančius rugiuose ant uolos krašto, nuo neišvengiamo kritimo į suaugusiųjų pasaulio bedugnę: „Aš labai norėčiau stovėti ant bedugnės krašto ir gaudyti vaikus, kurie bėga ir krenta į bedugnę.“

 

Paminklas Suvalkijoje, be abejonės, tapo pasaulinės žiniasklaidos sensacija ir sėkmingu kultūriniu projektu. Jis simboliškai sujungia Niujorko metropolį, kuriame gimė ir veikia Salingerio herojus, su mažu litvakišku miesteliu, iš kurio kilo rašytojo šeima. Skulptūra atspindi nuolatinį žmogaus silueto ir modernaus amerikietiško stiliaus (plienas, betonas) susidūrimą su lietuviška gamta (rugių laukas, Nemuno panorama), kviesdama lankytojus apmąstyti universalias nekaltumo, maišto ir savęs paieškos temas, kurios ir padarė „Rugiuose prie bedugnės“ vienu geriausių XX a. literatūros kūrinių.

 

Ši Sudargo iniciatyva yra puikus pavyzdys, kaip netikėtos giminės sąsajos gali praturtinti Lietuvos kultūrinį žemėlapį ir priversti pasaulį naujai pažvelgti į istorinę litvakų krašto svarbą. Tai ne tik atminimo ženklas rašytojui, bet ir odė kultūros jėgai, kuri peržengia valstybių sienas ir kartas.

 

Maištinga Siela

Nuotrauka. Danuta Danielsson skulptūra; kaip galima priešintis antisemitizmui: asmenybė, istorija, paminklai, Švedija

 

Sveiki,

 

Kartais Facebookas išmeta tokių įdomybių, apie kurias norisi pasidalyti, tad ir šiandien šiek tiek apie istoriją.

 

1985 m. Danuta Danielsson, jauna lenkų kilmės žydė, gyvenusi Švedijoje, tapo netikėtu pasipriešinimo simboliu, kai eitynių Vekšėje (Växjö) metu rankine trenkė neonaciui. Šis veiksmas, kurį įamžino fotografas Hansas Runessonas, greitai pasklido laikraščiuose ir žurnaluose, pelnydamas „Švedijos metų nuotraukos“ titulą. Danielsson drąsa giliai sukrėtė, atspindėdama tiek asmeninę drąsą, tiek platesnę kovą su fašizmu pokario Europoje. Įkvėpta savo motinos, išgyvenusios holokaustą, spontaniška moters reakcija pabrėžė Antrojo pasaulinio karo šešėlius ir nuolatinę svarbą kovoti su netolerancija.

 

Nuotrauka ne tik įamžino drąsų Danielsson gestą, bet ir paskatino nacionalinę diskusiją apie pilietinį protestą ir piliečių atsakomybę priešintis neapykantos grupėms. Devintojo dešimtmečio viduryje Švedija, kaip ir didelė dalis Europos, grūmėsi su kraštutinių dešiniųjų judėjimų atgimimu, todėl jos veiksmas buvo ypač jaudinantis. Nuotraukos poveikis peržengė žurnalistikos ribas ir tapo mokomąja priemone mokyklose bei kultūrinėse diskusijose apie moralinę drąsą, aktyvizmą ir asmens veiksmų galią kovojant su neteisybe.

 

2014 m. menininkė Susanna Arwin pasiūlė pastatyti Danielsson skirtą statulą, nors Vekšės taryba atmetė šį pasiūlymą, motyvuodama tuo, kad tai skatintų smurtą, be to, tam prieštaravo ir Danielsson šeima. Nepaisant to, visuomenė rado kūrybiškų būdų pagerbti jos atminimą: žmonės dėjo rankines ant esamų statulų visoje Švedijoje kaip simbolinį pasipriešinimo gestą. Vėliau Varberge ir Alingsåse buvo pastatytos statulos, užtikrinant, kad spontaniškas Danielsson poelgis liktų išliekančiu pasipriešinimo ir moralinio įsitikinimo simboliu, įkvepiančiu kartas stoti prieš priespaudą.

 

Maištinga Siela 

Adomas Mickevičius ir jo paminklas Vilniuje: istorija, biografija, faktai (Adomo Mickevičiaus skveras)

 

Sveiki,

 

Esu per gyvenimą padaręs daugybę Adomo Mickevičiaus skvero nuotraukų, bet taip niekada ir nesidalinau per „Maištingos Sielos“ puslapį, tad šiandien nusprendžiau pasidalyti.

 

Adomas Mickevičius (lenk. Adam Mickiewicz) – vienas žymiausių lenkų ir lietuvių romantizmo poetų, dramaturgų ir politinių veikėjų, kurio kūryba ir asmenybė yra glaudžiai, kaip žinia, susijusi su Vilniumi. Miestas jam buvo ne tik studijų vieta, bet ir įkvėpimo šaltinis, atsispindintis daugelyje jo kūrinių.

 

Adomas Mickevičius gimė 1798 m. Zaosėje (dabar Baltarusija), tačiau jo jaunystės metai ir kūrybinio kelio pradžia neatsiejamai susiję su Vilniumi. Čia jis 1815–1819 m. studijavo Vilniaus universitete, kur įgijo humanitarinių mokslų išsilavinimą ir aktyviai dalyvavo slaptose studentų organizacijose – filomatų ir filaretų draugijose. Šios draugijos, siekusios šviesti jaunimą ir puoselėti tautinę savimonę, turėjo didelę įtaką Mickevičiaus pasaulėžiūrai ir vėlesnei kūrybai. Būtent Vilniuje jis parašė pirmuosius savo eilėraščius ir balades, padėjusius pagrindus lenkų romantizmo literatūrai.

 

Vilniaus senamiestyje, netoli Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių, yra jaukus Adomo Mickevičiaus skveras. Nors pats skveras neturi oficialaus įkūrimo datos, jis susiformavo aplink svarbiausią jo akcentą – Adomo Mickevičiaus skulptūrą. Skulptūra, vaizduojanti stovintį poetą, yra Bronislovo Leono Pušies (lenk. Bolesław Leon Pusz) kūrinys. Ji buvo pastatyta ir iškilmingai atidaryta 1984 metais. Šios skulptūros atsiradimas Vilniuje buvo svarbus įvykis, įtvirtinantis Mickevičiaus vietą miesto kultūrinėje ir istorinėje atmintyje. Skveras su skulptūra tapo traukos centru tiek vilniečiams, tiek miesto svečiams, norintiems pagerbti poeto atminimą ir pasinerti į miesto istoriją.

 

Adomo Mickevičiaus reikšmė Vilniui yra daugialypė. Pirmiausia, Vilnius tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui poeto kūrinių. Joje atsispindi miesto gatvės, pastatai, legendos ir to meto visuomenės nuotaikos. Ypač ryškiai Vilniaus motyvai atsiskleidžia poemoje „Gražina“ ir dramoje „Vėlinės“, kurios laikomos vienais svarbiausių lenkų literatūros kūrinių. Antra, Mickevičius buvo ne tik poetas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas, kovojęs už tautų laisvę. Jo veikla Vilniuje, ypač filomatų ir filaretų draugijose, liudija apie miesto, kaip kultūrinio ir patriotinių idėjų centro, svarbą XIX a. pradžioje. Trečia, Adomas Mickevičius yra tapęs svarbiu simboliu, jungiančiu Lietuvos ir Lenkijos kultūras. Jo atminimo įamžinimas Vilniuje – tai pripažinimas bendros istorijos ir kultūrinio paveldo, kurį puoselėja abi tautos. Adomas Mickevičius ir jo atminimo vietos Vilniuje primena apie sudėtingą, bet turtingą miesto istoriją ir jo vaidmenį Vidurio Europos kultūriniame žemėlapyje.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Viktorija Daujotytė apie Justiną Marcinkevičių, paminklus ir sovietinį palikimą

 

Sveiki,

Vis dar galvoju apie Justino Marcinkevičiaus atvejį. Kol mokiniai mokosi suprasti jo parašytą trilogiją, plačiojoje visuomenėje vis netyla kalbos, ar šis dramaturgas ir poetas iš tikrųjų vertas paminklo? Prieš 20 metų šio klausimo net nekėlėme, tačiau praslinkus daugiau nei 30 metų po Nepriklausomybės atkūrimo staiga kyla kažkokia teisuoliška banga naujų istorijos žinovų. Įdomu, ar šis klausimas būtų iškilęs, jeigu ne paminklas? Nes paminklą reikia pirkti, jis bus matomas ir viešinamas, o jeigu ne jis, ar Marcinkevičių kas nors be literatūrologų, mokytojų beprisimintų? Šalia sprendžiasi vis dar Petro Cvirkos ir Salomėjos Neries reikalai, jų išpaminklinimas. Nesiruošiu ginti nei vienos, nei kitos pusės, tačiau šios diskusijos, panašios į pozicijų kovas, man liudija keistokus visuomenės procesus. Profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnis „Be paminklo saugiau“ kalba ne tiek apie Marcinkevičiaus nuopelnus, kiek bandoma konceptualiau pažiūrėti, kas vyksta su mumis pačiais.

Paėmiau šią citatą, kuri iš esmės sako, jog esame įstrigę laike. Reflektuodami tarybinių laikų žmonių laikysenas daug kas nebetoleruoja net bandymo balansuoti tarp politikos ir būvimo su tauta, o trokšta Marijos Melnikaitės, stačiai nekvestionuojamų didvyrių kankinių, nes tik jie yra tikri Lietuvos neišdavikai. O tie, kurie kūrė su tam tikromis sąlygomis ir išlygomis, visi be gailesčio nieko verti kolaborantai. Nesakykite, dabar tai vyksta. Viskas daugmaž prasidėjo nuo idėjos nukelti Žaliojo tilto skulptūras, nes jos primena okupantų ideologiją. Kas galėjo pagalvoti, kad po šito prasidės lentelių lupinėjimų vajus? Keliaudamas po Balkanus stebėjausi, kodėl Sarajevo ir Belgrado centruose palikti dešimto dešimtmečio Balkanų karų suniokoti pastatai, kodėl niekas neslepia piktžaizdžių? Suvokimo matas ten kitoks, mūsų veikia per teisingumo jausmą arba bent jau to jausmo iliuziją. Kitą vertus, užmūryti istoriją betonu, nematyti paliktų žaizdų yra ir traumos gijimo proceso dalis. Tik klausimas: kiek tai veikia tikrai, o kiek tai yra politikų populizmo įrankis?

Visgi grįžtant prie V. Daujotytės minties, įdomu, jog daugelis visgi, permąstydami ankstesnius stabus ar autoritetus, vertiname ne iš dabarties į ateitį perspektyvos, bet būtent lįsdami į praeitį, ten norime rasti kuo daugiau šiukšlių ir pateikti tai kaip iš okupantų aukos perspektyvos. Tarsi tuo viešai besimėgaujant, o tai tolygu gyventi okupantų paliktame voratinklyje 2023 metais. Štai ką primena vertybiškai išromytos tautos šių dienų peštynės dėl teisingumo. Gal išties geriau be paminklų? Palikti tai užmaršty, nei vėl ir vėl grįžti ir naujai praplėšti piktžaizdes, o gal ir nebūtus dalykus. Istorijos faktai apauga lašinių nuomonėmis. Kitą vertus, suprantu, kad nuoskaudų arba didelį teisybės jausmo turintis išsilavinęs žmogus nenorėtų vesti vaikų ir kalbėti prie paminklų, kurio asmens istorine praeitimi abejojama. Yra ir toji medalio pusė.

Kitas klausimas, kuris kyla: ar mes tikrai tokiu būdu vykdydami istorinį „teisingumą“ pagydome save ir tampame laisvesni (nepaisant didėjančio susiskaldymo), ar tikrai apsivalome? Ką renkasi daryti laisvas žmogus? Įdomu, kaip latvių, estų ir kitų buvusių okupuotų šalių patirtys su praeities šmėklomis? Patiko V. Daujotytės išsakyta mintis apie tai, kad gal vertėtų nesikapstyti praeityje, o susitelkti į idėjų generavimą dėl ateities. Prisiminkime siūlytas tūkstantmečio idėjas. Mokytojų profesiją padaryti iki 2025 metų prestižine. Subliuško iki internetinių pašaipūniškų memų kūrėjų, kuriems ši idėja, kuriai buvo tiek skirta eterio ir laiko, tapo pajuokos šaltiniu. Tai yra mūsų tikrovė, pagarba tautai nulinė – niekinis šių dienų žmogus, vertingas tik tol, kol moka mokesčius ir nekrizena, bet Marcinkevičių nors iš po grabo dėl teisybės iškas, juk tai daug svarbiau, nei dabarties išžmoginimas. Mes puikiai pakeisime lentelę kita lentele, nuimsime nereikalingas skulptūras, pakeisime konceptualesniais ir labiau neaiškesniais variantais, dviprasmiškom ir šokiruojančiom instaliacijom, šokančiais fontanais, tačiau užmiršime dabartį, jog reikia pasirūpinti ir gyvųjų teisingumu.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Barbė, Justino Marcinkevičiaus paminklas, Salomėjos Nėries gimnazija, Sinéad O'Connor akys, Margaritos Drobiazko pilietybė

 

Sveiki,

 

Kol visi rengiasi it pamišę rožiniai, nes, supraskite, filmą „Barbė“ reikia švęsti, laukiu, kada pamatysiu ir aš filmą, nes dabar salės beveik pilnos. Visai neseniai skaitydamas Agnės Kajackaitės knygą „Wo/Men“, sužinojau, kad dar XX amžiaus pradžioje rožinė spalva buvo laikoma drąsos ir ryžto spalva, taigi, ji tinka labiau vyrams ir ji buvo laikoma vyriška spalva. Nežinau, ar du pasauliniai karai perkeitė kažką žmonijos suvokime, tačiau viskas šiuo metu yra atvirkščiai... Visgi šaltibarščių spalva matoma ir Lietuvoje, pavyzdžiui, Laisvės partijos logotipe, kuriame kviečiama džiaugtis, bet iš tikrųjų žinai, kad reikia pasiimti ir servetėlių ašaroms, nes džiaugtis galės ne visi.

 

Nepaisant visko, vis nepaliauju galvoti apie airių atlikėjos S. O‘Connor mirtį. Dalijuosi netgi netikėtai sukalto eilėraščio fragmentu.

 

[...]

Iš siaubo, ką galima padaryti

Su tyrumu

Įniršio taukuotais ir replių išklaipytais

Piršteliais,

Kaip galima sąmonę sutepti

Viską ėdančia derva,

Tokia juoda,

Kaip vinilo plokštelės grioveliai,

Įtraukę jos amą, jos žadą, jos transą

Ir užkonservavę

Tamsoje

Josios balse sutilpusią

Tylą.

 

Kol galvoju apie S. O‘Connor akis, banaliai pasakysiu, bet jos iš tikrųjų panašios į stirnos, kai kas pliekiasi dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo. Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija kratosi „išdavikės“ vardo ir, atrodo, kad Lietuvoje vyksta kažin koks teisingos atminties perregistravimas, tik ne visi žino, kokia ta tiesa yra tikra. Aš nežinau, tiesiog neturiu jokių kompetencijų spręsti, ar Marcinkevičius išdergė Lietuvą savo trilogijoje, ar ne.

 

Tiesą sakant, net nežinau, atimti iš Margaritos Drobiazkos Lietuvos pilietybę, ar ne. Šiandien per žinias šis klausimas buvo paprastiems žmonėms užduotas nacionaliniu lygiu (va tai šou, galėjo skambinti ir balsuoti!) ir ženkle persvara žmonės nubalsavo, kad reikia atimti. Minia rėkiančių ir žinančių fariziejų, kas yra teisinga, o kas ne. Aš nežinau, kiek Margarita yra pavojinga Lietuvai, bet puikiai pamenu, kaip žiūrėdavau su ja ledo šou ir klausydavausi vedėjų liaupsių ir pasididžiavimo Lietuva ir čiuožėja. Vakar tave liaupsino – šiandien siunčia ant laužo. Taigi, netgi tai, ką šiandien mes liaupsiname ir laikome kaip nacionaliniu didvyriu, rytoj galime laisvai nuteisti, nes viskas tėra reliatyvu ir nieko nėra tikro. Arba, kaip mano pažįstamas sako, viskas yra politika ir politinis kontekstas. Ypač Eurovizija.

P. S. Visgi siūlau pastatyti paminklą Barbei. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, buvo svarstoma pastatyti vienam ukrainiečių kilmės gėjų porno aktoriui paminklą, kuris būtų atsakas į Rusijos ir rusišką antivakarietišką kultūros veiklą, nes, kaip žinia, Rusija seniai garsėja homofobiniais įstatymais, kurie jau siejami su Putino režimo reikšmėmis. Visgi pas mus Barbės paminklas šalia Lietuvos Rašytojų Sąjungos būstinės būtų šis bei tas. Juk Barbė švari, nesusitepusi, nekolaboravo su sovietais, o svarbiausia – nieko neparašė, ką reikštų analizuoti ir vertinti, tai tik tokiai kaip tik reikia paminklo! Geriausią ne kokį postmodernų, o tikrą bronzinę ar švininę Barbę, kad visi atpažintų iš toli ir pribėgtų nusifotografuoti. O kas fotografuosis prie Marcinkevičiaus trilogijos krėslo? Atmeskime politizuotus vertybinius aspektus, pasiduokime rožinės komercijos šėlsmui, nes tas, kas per rimta ir sureikšminama, tas nesveika.

 

Jūsų Maištinga Siela

Nuotrauka: Klaipėda, paminklas "Arka" – "Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva"

Sveiki,

 

Aną saulėtą rugsėjo savaitgalį vaikščiodamas po Klaipėdos senamiestį, pamaniau, kad Klaipėda labai gražėja. Sutvarkytas Danės krantinės skveras išties atrodo daug geriau. Čia jau ir šokantis fontanas, ir ilga Klaipėdos istorijos juosta palei senąsias liepas. Ir žinoma, tas įspūdingas paminklas, kuris pastatytas 2003 metais, skirtas Lietuvai įprasminti. Paminklas „Arka“, kaskart vis kitoks, kaskart vis toks pat.

 

Jūsų Maištinga Siela

Paminklas: Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ąžuolas, Klaipėda, Kretingos g. 19

 

Sveiki,

Čia nufotografuotas 2021-2022 metais Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ąžuolas Klaipėdoje, Kretingos gatvėje, netoli Klaipėdos universiteto „Žemynos“ gimnazijos. Medis pasodintas 1989 metais. Taip jis atrodo šiandien.

Lietuvos Persitvarkymo ąžuolas (medis) žiemą (2023 m.)

Lietuvos Persitvarkymo ąžuolas (medis) pavasarį (2023 m.)

Lietuvos Persitvarkymo ąžuolas (medis) rudenį (2024 m.)

(2025 m. ankstyvas ruduo)

(2025 m. vėlyvas ruduo)

Jūsų Maištinga Siela

Nuotraukos: Šilalės laisvės paminklas Kovo 11-ajai "Laisvės šauklys" (Šilalė)

Sveiki, 

Tas, kas niekada nebuvo Šilalėje, tikriausiai nė nežino, kad miesto centre egzistuoja šitoks laisvės paminklas pavadinimu „Laisvės šauklys“. Tai pirmasis paminklas Lietuvoje, skirtas Kovo 11-osios įvykiams pagerbti.

Jūsų Maištinga Siela