Švedų ir norvegų kalba: kuo skiriasi ir kuo panašios švedų ir norvegų kalbos?

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Skandinavų kalbų ištakos siekia senovės skandinavų kalbą (angl. Old Norse), kuri buvo vartojama vikingų amžiuje ir susiformavo iš germanų kalbų prokalbės. Ši kalba buvo bendras pagrindas visoms šiaurės germanų kalboms, plitusioms Skandinavijos pusiasalyje bei Danijoje. Laikui bėgant, dėl geografinės izoliacijos, migracijos ir kultūrinių kontaktų, ši bendra kalba ėmė diferencijuotis, formuodama skirtingas tarmes, kurios vėliau išsivystė į atskiras kalbines sistemas. Šis procesas vyko palaipsniui, darant įtaką tiek vidaus kalbiniams pokyčiams, tiek išorinei įtakai, ypač per prekybinius ir politinius ryšius su kaimyninėmis vokiečių žemėmis.
 
Viduramžiais, ypač po krikščionybės įvedimo ir valstybingumo formavimosi, ryškėjo takoskyra tarp rytų ir vakarų skandinavų kalbų. Rytų skandinavų grupė, apimanti švedų ir danų kalbas, turėjo savitų fonetinių ir gramatinių ypatumų, o vakarų skandinavų grupė, kuriai priklausė norvegų bei islandų kalbos, išlaikė archajiškesnes formas. Norvegų kalbos atsiskyrimo procesą itin paveikė 1397 metais sudaryta Kalmaro unija, kuri sujungė Daniją, Norvegiją ir Švediją. Danų kalba tapo dominuojančia raštvedybos ir administracijos kalba Norvegijoje, o tai ilgam laikui suformavo norvegų rašytinę kalbą, kuri iki šių dienų jaučia stiprią danų kalbos įtaką.
 
Švedų kalba, vystydamasi kiek savarankiškiau nei norvegų, išlaikė savo unikalų fonetinį charakterį ir leksiką. Nors švedų ir danų kalbos priklauso tai pačiai rytų skandinavų grupei, švedų kalba išvengė kai kurių stiprių danų kalbos fonetinių pokyčių, tokių kaip priebalsių susilpnėjimas. Tuo tarpu norvegų kalba, tapusi nepriklausoma nuo Danijos XIX amžiuje, ėmė ieškoti savo tapatybės, kas lėmė dviejų skirtingų rašytinės norvegų kalbos normų – „Bokmål“ (pagrįstos danų kalba) ir „Nynorsk“ (pagrįstos norvegų tarmėmis) – susiformavimą, suartinantį ją su kitomis vakarų skandinavų atmainomis.
 
Švedų ir norvegų kalbos yra itin artimos, priklausančios šiaurės germanų kalbų pogrupiui, todėl norvegai ir švedai dažniausiai gali suprasti vieni kitus be didelių vertimo sunkumų. Didžiausi panašumai yra matomi gramatikoje ir pagrindinėje leksikoje, kur daugelis žodžių turi bendrą šaknį ir panašią sakinio struktūrą. Pavyzdžiui, abiejose kalbose vartojami panašūs įvardžiai, veiksmažodžių laikai ir linksnių sistema, kuri yra gerokai supaprastinta, palyginti su senąja skandinavų kalba. Šis lingvistinis artumas yra natūralus, kadangi abi kalbos evoliucionavo tame pačiame regione ir buvo veikiamos panašių kultūrinių bei istorinių faktorių.
 
Visgi, tarp švedų ir norvegų kalbų esama svarbių skirtumų, ypač fonetikoje ir intonacijoje. Švedų kalba pasižymi specifine melodika ir priebalsių tarimu, kurie jai suteikia išskirtinį skambesį, dažnai apibūdinamą kaip „dainuojamąjį“. Norvegų kalba savo tarimu yra arčiau danų kalbos, tačiau turi ryškesnių toninių skirtumų, kurie labai priklauso nuo konkrečios regioninės tarmės. Be to, norvegų kalboje dažniau išlaikyti balsių garsai, kurie švedų kalboje transformavosi, o kai kuriuose norvegų kalbos žodžiuose matyti aiškesnė sąsaja su archajiškąja norvegų kalba.
 
Leksiniu požiūriu skirtumai taip pat egzistuoja, nors dažnai jie kyla dėl skirtingos užsienio kalbų įtakos per pastaruosius šimtmečius. Švedų kalba istoriškai patyrė stipresnę vokiečių kalbos įtaką, ypač Hanzos sąjungos laikais, o norvegų kalba dėl jau minėtos unijos su Danija yra perėmusi daug daniškos leksikos. Tai reiškia, kad norvegų kalboje galima rasti žodžių, kurie skamba identiškai daniškai, tačiau švedų kalboje tie patys konceptai išreiškiami visiškai kitokiais, dažnai vokiškos kilmės žodžiais. Visgi, šie skirtumai retai tampa kliūtimi tarpusavio supratimui.
 
Šiandien švedų kalba yra gimtoji daugumai Švedijos gyventojų, kurių populiacija siekia daugiau nei 10 milijonų, o taip pat ja kalba nemaža suomių švedų bendruomenė Suomijoje, kur švedų kalba turi oficialios valstybinės kalbos statusą. Tai rodo ilgalaikį Švedijos istorinį buvimą regione. Norvegų kalba yra gimtoji apie 5,5 milijono Norvegijos gyventojų, o dėl minėtų „Bokmål“ ir „Nynorsk“ normų egzistavimo, kalbinė situacija Norvegijoje yra viena unikaliausių visoje Skandinavijoje, atspindinti šalies norą išsaugoti tiek istorinį palikimą, tiek vietinį autentiškumą.
 
Istoriškai šios kalbos buvo vartojamos panašios populiacijos – laisvų ūkininkų, karių ir pirklių, kurie keliavo ir gyveno panašiuose Skandinavijos pusiasalio arealuose. Ankstesniais amžiais šios populiacijos buvo mažiau judrios, todėl tarmės buvo labai ryškios ir kartais net nesuprantamos kaimyninių slėnių gyventojams. Šiuolaikinė urbanizacija, švietimas ir masinės informavimo priemonės stipriai suvienodino kalbą, tačiau vietinės tarmės Norvegijoje ir Švedijoje vis dar išlieka gyvybingos ir yra svarbi kultūrinio identiteto dalis.
 
Vadinasi, norvegų ir švedų kalbų santykis yra puikus pavyzdys, kaip bendra lingvistinė šaknis gali išsiskleisti į dvi atskiras, bet glaudžiai susijusias sistemas. Nors politinė ir istorinė raida jas vedė skirtingais keliais – Švediją link didesnio savarankiškumo, o Norvegiją per ilgą sąjungą su Danija – jos išlaikė fundamentalų panašumą. Tai užtikrina nuolatinį kultūrinį dialogą tarp šių kaimyninių šalių ir leidžia jų žmonėms jausti artimą ryšį per bendrą skandinavišką kalbinį bei kultūrinį palikimą.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Ignas Šeinius: gyvenimas, biografija, kūrybos bruožai, romanas "Kuprelis", impresionizmas, sąsajos su Švedija ir diplomatija

Sveiki!

 

Žaviuosi Igno Šeiniaus kūryba, manau, kad jis puikus rašytojas, įdomus žmogus, todėl šis įrašas skirtas jam ir jo kūrybai bei sąsajoms su Švedija.

 

TRUMPA IGNO ŠEINIAUS BIOGRAFIJA

 

Ignas Šeinius (tikrasis vardas Ignas Jurkūnas), gimęs 1889 metais Šeiniūnų kaime, Širvintų krašte, yra gana ryški figūra tarpukario Lietuvos kultūros ir diplomatijos istorijoje. Būsimasis rašytojas savo intelektualinį kelią pradėjo studijuodamas humanitarinius mokslus Maskvoje Šaniavskio universitete, kur formavosi jo pasaulėžiūra bei estetiniai kriterijai. Šis ankstyvasis laikotarpis tapo pamatu jo vėlesniam kūrybiniam proveržiui, kai jis tapo pirmuoju nuosekliu impresionistu lietuvių literatūroje, pakeitusiu tradicinį pasakojimą į subtilų psichologinį audinį.

 

Literatūrinį pripažinimą Šeinius pelnė būdamas dar visai jaunas, tačiau vėliau netikėtai nutraukė intensyvų kūrybinį darbą ilgam šešiolikos metų laikotarpiui. Ši pauzė nebuvo kūrybinio išsekimo ženklas, o sąmoningas apsisprendimas savo jėgas ir laiką skirti tarnystei kuriamai ir laisvės siekiančiai Lietuvos valstybei. Jo literatūrinis palikimas, apimantis tokius svarbius kūrinius kaip „Kuprelis“, „Nakties žiburiai“ ar „Vasaros vaišės“, žymi modernizmo pradžią lietuvių prozoje, kurioje atsisakyta buitiškumo ir etnografijos dėl žmogaus dvasinio pasaulio gilumos.

 

Diplomatinė karjera Šeiniui atvėrė kelius į Šiaurės šalis, kuriose jis paliko itin ryškų pėdsaką. 1916 metais jis tapo neoficialiu Lietuvių komiteto atstovu Stokholme, o vėliau, 1919 metais, pradėjo oficialią diplomato tarnybą Danijoje ir Suomijoje. 1923 metais paskirtas laikinuoju reikalų patikėtiniu Skandinavijos kraštams, jis padėjo pamatus Lietuvos užsienio politikai šiuose regionuose, aktyviai siūlydamas geopolitinę Šiaurės ir Pietų ašies koncepciją, kurios tuometė valdžia, deja, pilnai neišnaudojo.

 

Švedija tapo itin svarbia erdve ne tik jo kaip diplomato, bet ir kaip rašytojo gyvenime. Čia jis ne tik reprezentavo tėvynę, bet ir organiškai integravosi į vietos kultūrinę aplinką, rašydamas dviem kalbomis – lietuvių ir švedų. Švedijoje jis buvo itin vertinamas kaip psichologinės intuityviosios krypties epikos pradininkas, o jo dvikalbė kūryba liudija apie sudėtingą tautinės tapatybės ir kūrėjo savimonės santykį, patyrus gyvenimą svetimoje, tačiau įkvepiančioje kultūrinėje erdvėje.

 

Santykis su kūryba Šeiniui visada buvo glaudžiai susijęs su impresionistine estetika, propaguojančia subjektyvių išgyvenimų, nuotaikų ir trumpalaikių pojūčių perteikimą. Jis tikėjo, kad kiekvienas žmogus savyje neša kūrėją, o tikrasis grožis ir dvasinės vertybės yra dažnai neįvertinamos. Jo kūryboje gamtos vaizdai visuomet dera su veikėjų emocijomis, o pasakojimo technika pasižymi impresionistiniu lengvumu bei grakštumu, kas buvo itin nauja ir gaivu to meto lietuvių literatūroje.

 

Diplomatinė tarnyba Šeiniui nebuvo tik formalumas; jis stengėsi žiūrėti į kitas tautas kaip į vientisą subjektą, vengdamas skirstyti visuomenę į sluoksnius ar politines stovyklas. Visgi, 1927 metais pasikeitus Lietuvos politiniam kursui ir į valdžią atėjus tautininkams, jam teko palikti tarnybą dėl tuometinio užsienio reikalų ministro ambicijų, kas tapo skaudžiu smūgiu jo politinei vizijai. Nepaisant to, po Lietuvos okupacijos jis vėl sugrįžo prie diplomatinės tarnybos, tęsdamas kovą už Lietuvos laisvę.

 

Šeinius taip pat pasižymėjo kaip aštrus stebėtojas, gebėjęs numatyti Europos politinius pokyčius. Jo 1934 metais parašytas satyrinis romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ yra vienas pirmųjų mokslinės fantastikos pavyzdžių Lietuvoje, kuriame autorius drąsiai kritikavo kylančią nacizmo ir rasizmo ideologiją. Visas jo gyvenimo kelias rodo nuolatinį balansavimą tarp kūrybinio talento ir pareigos valstybei, išlaikant vientisą, impresionistiškai jautrų ir gilų požiūrį į pasaulį.

 

Ignas Šeinius mirė 1959 metų sausio 15 dieną Stokholme, Švedijoje, kur praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Jo gyvybė užgeso dėl ilgai trukusios ligos, kuri galutinai palaužė rašytojo ir diplomato sveikatą. Jis buvo palaidotas Stokholmo šiaurinėse kapinėse (Norra begravningsplatsen), taip amžiams įamžindamas savo ryšį su antrąja tėvynės žeme tapusia Švedija.

 

ROMANAS „KUPRELIS“: IMPRESIONIZMAS LIETUVIŲ LITERATŪROJE

 

Igno Šeiniaus „Kuprelis“ yra vienas iš tų lietuvių literatūros kūrinių, kuris žymi impresionizmo krypties įsigalėjimą ir perėjimą nuo objektyvaus realizmo prie gilaus subjektyvaus psichologizmo. Romanas pasižymi ypatingu pasakojimo būdu, kuriame svarbiausia ne išoriniai įvykiai, o veikėjo vidinė būsena, nuotaikų kaita ir subtilus gamtos bei žmogaus ryšys. Kūrinys tapo savotišku lietuvių literatūros modernėjimo manifestu, kuriame autorius demonstravo meistrišką gebėjimą perteikti žmogaus sielos virpesius.

 

Romanas gyvuoja dviem esminėmis versijomis, kurios atspindi paties rašytojo kūrybinį brendimą. Pirmoji versija buvo išleista 1913 metais, o antroji, gerokai redaguota ir papildyta, pasirodė 1932 metais. Šeinius ryžosi perrašyti kūrinį ne dėl to, kad nebūtų patenkintas pradine versija, o siekdamas suteikti jai daugiau brandos, literatūrinės gelmės ir geriau atskleisti savo filosofines bei estetines pažiūras. Antrasis leidimas tapo ne tik techniniu perrašymu, bet ir gilesniu žvilgsniu į veikėjų psichologiją, išryškinant egzistencinį vienišumo ir neatsakytos meilės tragizmą. Paprastai mokykloje skaitantys mokiniai „Kuprelį“ jau į rankas ima būtent antrąją kūrinio versiją.

 

Kūrinio siužetas sukasi aplink pagrindinį veikėją – malūnininką, pravarde Kuprelis, kurio tikrasis vardas yra Olesis. Romano rėmuose studentas Ignasėlis, per audrą užsukęs į malūną, išklauso Kuprelio gyvenimo istoriją. Olesis pasakoja apie savo meilę gražiai, muzikaliai ir trapiąjai Kunigundai (kūrinyje dažniau vadinama Gundės trumpiniu). Jų meilė, prasidėjusi dvasiniu artumu vargonuojant bažnyčioje, žlunga dėl socialinių kliūčių ir Kunigundos polinkio į lengvabūdiškesnį, socialiai pranašesnį lenkų Joną Staševskį. Ši asmeninė drama Olesį traumuoją visam gyvenimui, paversdama jį atsiskyrėliu, ieškančiu ramybės malūne.

 

Impresionizmas „Kuprelyje“ skleidžiasi per itin jautrų, subjektyvų pasaulio matymą. Šeinius atsisako detalaus, nuoseklaus pasakojimo, vietoj to dėmesį telkdamas į „akimirkos tiesą“. Gamtos peizažai romane nėra tik fonas – jie veikia kaip veikėjo vidinės būsenos atspindžiai; vėjas, žaibai, vakaro prieblanda ar šviesos žaismas visada susieti su Olesio džiaugsmu ar kančia. Spalvos, garsai, kvapai ir muzika (ypač vargonų garsas) tampa pagrindinėmis priemonėmis, per kurias autorius perteikia veikėjų emocijas, leisdamas skaitytojui ne tiek stebėti įvykius, kiek kartu su veikėju išgyventi jo nuotaikas.

 

Pagrindinė romano idėja kyla iš neišsipildžiusios, idealizuotos meilės ir jos sukelto dvasinio lūžio. Kūrinys kelia egzistencinį klausimą apie žmogaus gebėjimą prisitaikyti prie skaudžios realybės ir apie tai, kaip praradimai formuoja asmenybę. Olesio tragizmas kyla iš jo maksimalizmo – jis negali priimti meilės kaip kompromiso ar kasdienybės dalies, todėl patyręs dvasinę suirutę, pasirenka vienatvę. Autorius taip pat subtiliai paliečia tautinės tapatybės ir socialinės aplinkos įtakos temas, parodydamas, kaip išoriniai veiksniai gali sužlugdyti jautrią sielą.

 

Šis kūrinys pačiam Ignui Šeiniui reiškė asmeninės literatūrinės brandos etapą ir buvo tarsi „vizitinė kortelė“, pristačiusi jį kaip modernų, Europos literatūros tendencijomis besiremiantį rašytoją. Nors vėliau Šeinius labiau pasinėrė į diplomatiją ir publicistiką, „Kuprelis“ išliko jo kūrybos pamatu, atspindinčiu jo pasaulėjautą. Rašytojui šis romanas buvo būdas įamžinti jaunystės maksimalizmą, subtilų lietuviško kaimo gamtos grožį ir kartu pasidalinti skaudžia patirtimi apie tai, kaip greitai grožis gali virsti ilgesiu, o gyvenimas – paslaptimi.

IGNOS ŠEINIAUS SĄSAJOS SU ŠVEDIJA IR JOS LITERATŪRA

 

Švedijoje rašytojas vertinamas kaip unikalus dvikultūrinis reiškinys, gebėjęs organiškai sujungti lietuviškąją tapatybę su skandinaviška kultūrine erdve. Nors jis pirmiausia atpažįstamas kaip rašytojas ir diplomatas, švedų kultūros kontekste jis išlieka svarbia figūra dėl savo sugebėjimo rašyti abiem kalbomis – lietuvių ir švedų – bei savo intelektualinės veiklos tarpukario ir okupacijos laikotarpiais. Jo integracija į Švedijos gyvenimą buvo itin sėkminga, o tai leido jam tapti savotišku kultūriniu tiltu tarp Lietuvos ir Skandinavijos šalių.

 

Švedijoje Šeinius nėra tik „svečias“ rašytojas; jis buvo pripažintas kaip psichologinės intuityviosios krypties atstovas, kurio kūryba buvo vertinama už impresionistinį lengvumą ir gilų žmogaus psichologijos pažinimą. Jo gebėjimas perprasti ir perimti švedų kalbą bei kultūrą per itin trumpą laiką, vos atvykus į Stokholmą Pirmojo pasaulinio karo metu, stebino amžininkus ir liudijo apie ypatingą kūrėjo talentą. Švedų visuomenė jį gerbė ne tik už literatūrinius nuopelnus, bet ir už aktyvią diplomatinę bei visuomeninę veiklą, ypač per „Baltijos komitetą“, kuriame jis rūpinosi Lietuvos laisvės klausimais.

 

Šiandien Ignas Šeinius Švedijoje dažniausiai prisimenamas istoriniame ir akademiniame kontekste, labiau kaip iškilus XX a. pirmosios pusės intelektualas, o ne plačiai skaitomas kasdienės literatūros autorius. Nors jo kūriniai, parašyti švediškai, turi savo vietą literatūros istorijoje, didžiausias dėmesys jam šiandien rodomas per archyvinius tyrimus, parodas ir diplomatinius atminimo renginius. Švedijos valstybės archyvuose saugomi dokumentai apie jo veiklą yra svarbus šaltinis tyrinėjant Lietuvos ir Švedijos istorinius santykius bei Šeiniaus indėlį į Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimą užsienyje.

 

Švedijos spauda ir kultūrinė bendruomenė jo gyvenimo metu aktyviai bendradarbiavo su juo, o šiandien jis dažnai minimas kaip sėkmingos integracijos pavyzdys, atvykusiam į šalį kaip pabėgėliui ar diplomatui. Jo atminimas Stokholme, kur jis gyveno ir mirė, yra nuolat puoselėjamas, o kapavietė Šiaurės Stokholmo kapinėse tampa vieta, kurioje pagerbiamas šis dviejų tautų kūrėjas. Tai rodo, kad švedai jį laiko svarbia savo šalies kultūrinio audinio dalimi, įnešusia į Švedijos gyvenimą subtilaus lietuviško modernizmo ir gilią geopolitinę įžvalgą.

 

Visgi svarbu pabrėžti, kad Šeiniaus skaitymas šiandien Švedijoje nėra masinis reiškinys, o veikiau siauresnės literatūros istorijos mylėtojų ir tyrinėtojų sfera. Jo palikimas Švedijoje geriausiai atsispindi per jo gebėjimą „dvigubai gimti“ – išlaikyti savo lietuviškąją esmę, tuo pat metu tapus visaverčiu Švedijos kultūros pasaulio dalyviu. Nors jis nebegyvena šiuolaikiniame skaitytojų akiratyje kaip populiarus autorius, jo asmenybė išlieka svarbiu simboliu, rodančiu, kaip intelektualinė jėga ir kultūrinė empatija gali suartinti skirtingas tautas.

 

Vienas svarbiausių jo darbų šia kalba yra romanas „Den röda floden“ („Raudonasis tvanas“, Briedis, 2017), išleistas 1940 metais, kuriame autorius per asmeninę dramą ir psichologines įžvalgas analizuoja sudėtingus istorinius procesus bei totalitarizmo grėsmes. Šis kūrinys sulaukė dėmesio dėl savo gebėjimo subtiliai derinti impresionistinę stilistiką su aštriu politiniu, įvykius Europoje prognozuojančiu žvilgsniu.

 

Kitas reikšmingas jo kūrybinio palikimo švedų kalba aspektas yra publicistiniai darbai ir politinė eseistika. Šeinius intensyviai bendradarbiavo su švedų spauda, kurioje publikavo straipsnius, skirtus Lietuvos likimui, Baltijos valstybių okupacijos problemai bei Europos saugumo temoms. Per šiuos tekstus jis sugebėjo pasiekti švediškai skaitančią auditoriją ir informuoti ją apie tragiškus įvykius Lietuvoje, taip tapdamas svarbiu Lietuvos balso gynėju Šiaurės šalyse.

 

Ypatingą vietą jo bibliografijoje užima knyga „Den bortglömda freden“, išleista 1947 metais, kurioje autorius detaliai analizuoja sovietinę agresiją ir jos pasekmes. Šiame darbe atsiskleidžia ne tik rašytojo literatūrinis meistriškumas, bet ir gili geopolitinė nuovoka. Kūrinys buvo svarbus dokumentinis liudijimas švedų intelektualams, padėjęs geriau suprasti Rytų Europos realybę, kurią Vakarų valstybės tuo metu dažnai traktuodavo paviršutiniškai.

 

Be stambiųjų kūrinių, Šeinius taip pat yra parašęs įvairių esė ir autobiografinio pobūdžio fragmentų, kurie leido švedų skaitytojams iš arčiau pažinti lietuvių kultūrą ir jo paties asmeninę patirtį. Šie tekstai pasižymėjo itin aukšta literatūrine kokybe, nes autorius, įvaldęs švedų kalbą, gebėjo perteikti lietuviškąją nuotaiką ir pasaulėjautą be svetimumo pojūčio. Būtent dėl šio sklandaus kalbinio ir estetinio perėjimo jo švediška kūryba buvo vertinama ne kaip vertimas, o kaip autentiškas švediškosios literatūros reiškinys.

 

Visas šis kūrybinis indėlis į Švedijos kultūrą rodo, kad Šeinius ne tik puikiai integravosi į svetimą aplinką, bet ir praturtino ją savo originaliu, impresionistiniu požiūriu. Jo darbai švedų kalba išlieka svarbiu kultūros istorijos liudijimu, rodančiu, kaip rašytojas sugebėjo tapti tiltu tarp skirtingų tautų, išlaikydamas savo kūrybinį vientisumą ir pilietinę poziciją net ir sudėtingiausiomis gyvenimo sąlygomis.

 

Literatūrologė Sigutė Radzevičienė 2011 metais išleido monografiją apie autorių, kuri vadinasi „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“. Autorė net du dešimtmečius yra tyrinėjusi Šeiniaus švediškąją literatūrą, pati puikiai moka švedų kalbą.

Monografijoje analitiškai apžvelgiamas inovatyvus dvikultūris literatūros fenomenas – Lietuvoje nepublikuota Igno Šeiniaus švediškoji kūryba. Aptariant švediškai prabilusio lietuvių impresionisto asmenį ir kūrybą siekiama atsakyti, ar įmanoma autentiška dviejų kultūrų sampyna vieno kūrėjo asmenyje ir kiek lietuvių Šeinius išties tapo švediškas, o kiek švedų Scheynius išliko lietuviškas. Rašytojo asmenybė ir švediškoji kūryba aprašoma neišleidžiant iš akių ją formavusių kultūros tradicijų. Monografijos struktūrą atspindi dvi pamatinės dalys: viena – apie Igno Šeiniaus gyvenimą, kita – apie kūrybą Švedijoje. Gyvenimo faktams paliekama kuklesnė kūrybos fono paskirtis – geriau suprasti meninio žodžio logiką. Analizuojamos problemos skirstymas atitinka Šeiniaus švediškosios kūrybos kokybinę raidą: nuo rašytojo saviraiškos ištakų iki brandos. Skyrius „Filosofinė suvoktis – kaip tautinės tapatybės kodas“ istoriniu-kultūriniu aspektu analizuoja Šeiniaus švediškosios kūrybos premisas. Skyriuje „Estetinė meninio žodžio programa – asmens tapatybės pamatas“ mintis telkiama ties Šeiniaus prozinių eilėraščių ir novelečių knyga „Natt och Soft“. Trečiasis skyrius „Romanas kaip istorinis, sociokultūrinis ir biografinis konceptas“ yra skirtas apžvelgti Šeiniaus epinę kūrybą. Tikslingai išryškinamos lietuvių ir švedų epikos gairės, charakteringi pasakojimo technikos savitumai – komparatyvinės Šeiniaus romanų analizės kontekstas. Biografinis-sociokultūrinis Šeiniaus kūrybos konceptas patvirtina, jog Šeiniaus švediškąją publicistiką ir romanus sieja genetiniai-kontaktiniai ryšiai.

 

Maištinga Siela

Nuotrauka. Danuta Danielsson skulptūra; kaip galima priešintis antisemitizmui: asmenybė, istorija, paminklai, Švedija

 

Sveiki,

 

Kartais Facebookas išmeta tokių įdomybių, apie kurias norisi pasidalyti, tad ir šiandien šiek tiek apie istoriją.

 

1985 m. Danuta Danielsson, jauna lenkų kilmės žydė, gyvenusi Švedijoje, tapo netikėtu pasipriešinimo simboliu, kai eitynių Vekšėje (Växjö) metu rankine trenkė neonaciui. Šis veiksmas, kurį įamžino fotografas Hansas Runessonas, greitai pasklido laikraščiuose ir žurnaluose, pelnydamas „Švedijos metų nuotraukos“ titulą. Danielsson drąsa giliai sukrėtė, atspindėdama tiek asmeninę drąsą, tiek platesnę kovą su fašizmu pokario Europoje. Įkvėpta savo motinos, išgyvenusios holokaustą, spontaniška moters reakcija pabrėžė Antrojo pasaulinio karo šešėlius ir nuolatinę svarbą kovoti su netolerancija.

 

Nuotrauka ne tik įamžino drąsų Danielsson gestą, bet ir paskatino nacionalinę diskusiją apie pilietinį protestą ir piliečių atsakomybę priešintis neapykantos grupėms. Devintojo dešimtmečio viduryje Švedija, kaip ir didelė dalis Europos, grūmėsi su kraštutinių dešiniųjų judėjimų atgimimu, todėl jos veiksmas buvo ypač jaudinantis. Nuotraukos poveikis peržengė žurnalistikos ribas ir tapo mokomąja priemone mokyklose bei kultūrinėse diskusijose apie moralinę drąsą, aktyvizmą ir asmens veiksmų galią kovojant su neteisybe.

 

2014 m. menininkė Susanna Arwin pasiūlė pastatyti Danielsson skirtą statulą, nors Vekšės taryba atmetė šį pasiūlymą, motyvuodama tuo, kad tai skatintų smurtą, be to, tam prieštaravo ir Danielsson šeima. Nepaisant to, visuomenė rado kūrybiškų būdų pagerbti jos atminimą: žmonės dėjo rankines ant esamų statulų visoje Švedijoje kaip simbolinį pasipriešinimo gestą. Vėliau Varberge ir Alingsåse buvo pastatytos statulos, užtikrinant, kad spontaniškas Danielsson poelgis liktų išliekančiu pasipriešinimo ir moralinio įsitikinimo simboliu, įkvepiančiu kartas stoti prieš priespaudą.

 

Maištinga Siela 

Šios dienos daina: KAJ - Bara Bada Bastu [žodžiai / lyrics] (Sweden's Eurovision song 2025)

 Sveiki,

 

Gerai, maniau, kad nebekalbėsiu apie kitų Eurovizines dainas, bet vakar pamačiau švedų dainą ir, manau, jog ji bus tarp favoritų kaip prieš kelerius metus kroatų pasirodymas, kuris vos nelaimėjo. Tos linksmos dainelės su humoro prieskoniu visada „šauna“ į viršų, kaip pernai pašalinta Nyderlandų daina, kaip, beje, ir Suomių „ant virvių skrajojantys apatiniai“ visada pritraukia žiūrovų dėmesį, ar estai, persidengę mafijozais, skambantys neaiškiais buities rykais. Nesu didelis tokių pasirodomų mėgėjas, nes, visų pirma, man turi surezonuoti pati daina ir šįkart švedų netikėtas pasirinkimas surezonavo.

 

Grupė KAJ (pavadinimas iš grupės narių pirmųjų vardo raidžių) susikūrė 2009 metais. Grupės nariai yra kilę iš Suomijos regiono, kuriame persipina Švedijos ir Suomijos kultūra. Jų pergalė Švedijos nacionalinėje atrankoje „Melodifestivalen“ buvo netikėta, nes jie nurungė tokius favoritus kaip Måns Zelmerlöw. Jų eurovizinė daina, kaip ir didžioji dalis kitų jų dainų, yra atliekama švedų kalba, o tai yra gan neįprasta „Eurovizijos“ kontekste, nes paskutinį kartą švedai švediškai konkurse dainavo 1998 m., taigi, praėjusiame tūkstantmetyje.

 

Jų eurovizinė daina „Bara bada bastu“ (liet. Tiesiog maudytis pirtyje) yra linksma ir satyrinė daina apie sauną, kuri šmaikščiai pasakoja apie mėgavimąsi sauna, jos teikiamus malonumus ir atsipalaidavimą. Ši daina atliekama švedų kalba, taip suteikiant dainai autentiškumo ir atspindint vietines tradicijas, kuriose sauna yra svarbi laisvalaikio ir bendravimo dalis. Jų pasirodymas charizmatiškas, bet tuo pačiu, mano nuomone, kažin kuo stilingas, ne kokia banali ir vulgari pokštininkų išdaiga. Tiesa, ant scenos suskaičiavau vienu metu 7 asmenis, o scenoje, deja, tegalės būti 6 (jeigu niekas nepakeitė taisyklių). Ką gi, pasiklausykite patys ir įvertinkite.

KAJ – Bara bada bastu

[žodžiai / lyrics]

 

Nå jaa

 

Klockan slår, nu är det dags

All bekymber försvinder strax

Bästa båoti för kropp och själ

Fyra väggar i träpanel

 

(Oh, eh-oh, eh-oh)

Vedin vår värmer lika bra

(Oh, eh-oh, eh-oh)

Som tango me Arja Saijonmaa

(Yksi, kaksi, kolme, sauna)

 

Vi ska bada bastu, bastu

Ångon åpp och släpp all stress idag

Bastubröder är je vi som glöder

Hundra grader, nå jaa

Bara bada bastu, bastu

Heittää på så sveittin bara yr

Oh-oh, oh-oh, oh-oh

Bada bastu, joo

Vi ska bada bastu, bastu

Ångon åpp och släpp all stress idag

Bastubröder är je vi som glöder

Hundra grader, nå jaa

Bara bada bastu, bastu

Heittää på så sveittin bara yr

Oh-oh, oh-oh, oh-oh

Bada bastu, joo

 

Sauna

Sauna

Ja just, ja

 

Häll på vattn och meir ångo nu

Tick, tick, tack, hur läng orkar du?

Nitti grader, vi är nästan där

Perkele, är va på värman jär

 

Oh, eh-oh, eh-oh

Sveittin lackar, ja, ja

Oh, eh-oh, eh-oh

(Yksi, kaksi, kolme, sauna)

 

Vi ska bada bastu, bastu

Ångon åpp och släpp all stress idag

Bastubröder är je vi som glöder

Hundra grader, nå jaa

Bara bada bastu, bastu

Heittää på så sveittin bara yr

Oh-oh, oh-oh, oh-oh

Bada bastu, joo

 

Sauna

 

Bara bada bastu, bara bada bastu

Bara bada, bara bada, bara bada bastu

Bara bada bastu, bara bada bastu

Bara bada, bara bada, bara bada bastu (Ei saa peittää)

Bara bada bastu, bara bada bastu

Bara bada, bara bada, bara bada bastu

Bara bada bastu, bara bada bastu

Bara bada, bara bada, bara bada bastu

 

Vi ska bada bastu, bastu

Ångon åpp och släpp all stress idag

Bastubröder är je vi som glöder

Hundra grader, nå jaa

Bara bada bastu, bastu

Heittää på så sveittin bara yr

Oh-oh, oh-oh, oh-oh

Bada bastu, joo

Sauna

 

Bara bada bastu, bara bada bastu

Bara bada, bara bada, bara bada bastu

Bara bada bastu, bara bada bastu

Bara bada, bara bada, bara bada bastu

Sauna

 

Maištinga Siela

Knyga: Kerstin Ekman "Virsti vilku"

 Kerstin Ekman. „Virsti vilku“ – Vilnius: baltos lankos, 2023. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dar viena švenčių akimirkomis perskaityta knyga – švedų rašytojos Kerstin Ekman (g. 1933) Virsti vilku (šved. Löpa varg), kurią į lietuvių kalbą išvertė Alma Braškytė, išleido Baltos lankos. Kerstin Ekman įtakinga švedų literatūros kūrėja, kuri ilgą laiką buvo komisijos nare, kuri teikia literatūros Nobelį, o Lietuvoje tikriausiai žinoma iš dar praėjusiame šimtmetyje išleisto romano Įvykiai prie vandenų (Tyto alba, 1995). Kažkur laikiau pastarąją knygą jau nudriskusiu viršeliu, paskolinau mamai paskaityti, o ji, pratusi prie saldesnės literatūros, tarstelėjo, kad knyga gerai parašyta, tačiau pasirodė per sudėtinga. Visgi nusprendžiau perskaityti Virsti vilku, kuri Švedijoje buvo parduota 180 tūkstančiu tiražu ir tapo tikru šalies bestseleriu, kurį tuoj ėmė verstis kaimyninės šalys. Įdomus dalykas: pernai autorė atšventė savo 90-tąjį gimtadienį. Dar gimusi prieš Antrąjį pasaulinį karą išgyveno savo laikmetyje didžiausius Europos paklydimus ir pakilimus.

 

Kalbant apie romaną Virsti vilku, tenka pasakyti iškart be užuolankų, kad tai skandinaviškos literatūros „sukirpimo“ knyga, kuri savyje, kaip skelbia ir atgalinis viršelis, talpina viską, kas geriausia literatūroje. Istorija pasakoja apie septyniasdešimtmetį Ulfą Norstingą, kuris beveik visą savo gyvenimą dirbo miškininku ir medžiotoju. Pastaruoju metu Ulfui labai negerai su širdimi, jis jaučia, kad bet kuri diena gali būti paskutinė, tačiau kol kas neatsisako savo kasdienybės ritualų: tūno su šunimi medžiotojo namelyje, geria kavą, kramsnoja žmonos suteptus sumuštinius su sūriu. Vieną žiemos dieną jis pamato vienišą klajūną vilką, apie kurį nepaliauja galvoti ir savo galvoje kurti istorijas. Jis net pamažu ima tapatintis su juo ir netrukus savo miestelyje, prieš išeidamas į pensiją, tampa nemėgstamu dėl savo netikėtai pasikeitusio požiūrio į medžioklę. Ulfas turi tarp medžiotojų priešų, kur kas jaunesnių, kurie kažkada patyrė skriaudą iš Ulfo, todėl besikeičiant valdžiai ir Ulfui netenkant galios, pagrindinis veikėjas tampa tarsi persekiojamu vilku, išvarytu iš genties.

 

Autorė susitelkusi į šiaurietišką Ulfo kasdienybę. Kaip tik per Kalėdas pas mus sniegas buvo nutirpęs, o šioje knygoje jo buvo nuotaikingai apstu. Tinkanti knyga šventėms. Nors pagrindinis veikėjas širdininkas, kuriam kyla infarkto tikimybė ir šiaip nelinksma skaityti apie senėjimą ir suvokimą, kad didžiausius gyvenimo darbus jau padarei, tačiau visoje toje istorijoje yra nemažai ir gyvenimiškos išminties, sąsajos su gamta, tvarumu ir ekologija. Švedijoje yra įteisintos tam tikros medžiojimo dienos, kada galima šaudyti briedžius ir stirnas, kada galima medžioti vilkus. Ulfas supranta, kad šalies įstatymai negali įtvirtinti profilaktinės licencijuotos medžioklės, nes žmonės yra sukčiai, jie moka išprovokuoti ir įteisinti savo tikrovę manipuliaciniais būdais. „Mes iškasėm griovius, nudrenavome dirvą. Todėl ji nebegalėjo išlaikyti vandens kaip anksčiau. Sudalijome plotus miškavežių keliais ir teikėm valstybės paramą šiems keliams tiesti. Purškėm nuodais lapuočių želmenis. Kirtimai buvo kilometro pločio ir tokio pat ilgio (p. 157)“.

 

Ulfas supranta besikeičiančios gamtos reiškinius, bet atsivertimas į atjautą toks keistas knygoje, kad ilgą laiką buvo sudėtinga suvokti, kodėl visą gyvenimą pagal taisykles šaudęs žvėris, juos pjaustęs, lupęs odą, staiga gyvenimo pabaigoje ima atjausti? Ulfas skaito savo senus medžiotojo užrašus ir net nustemba, kad neranda emocijų, lyg būtų gyvenęs amžiną nemirtingą gyvenimą. Kitą vertus, kodėl per Amazon parsisiųsta knyga apie varlių išnykimą pažadina Ulfo nuovoką, jog kartais svarbiau už įstatymus yra gyvybė? Visgi Ulfas suvokia ir savo giminės gėdą, kuri įteisino visus tuos drenavimus ir kirtimus. „Atrodė, kad pats ten dalyvavau. Ir kertant, ir skelbiant išteisinamąjį nuosprendį, ir duodant kyšį. Nes iš visų paveldėtų giminės dalykų šitas laiškų ryšulėlis iš Norvegijos buvo vienintelis, kurį sudeginau koklinėje krosnyje didžiojoje salėje. Juk nesinori, kad giminė patirtų gėdą (p. 102).“

Kerstin Ekman

 

Ekologija ir įstatymai Švedijoje pasikeitė. Juk skandinavai vieni didžiausių IKEA baldų gamybos rinkoje, bet ar neįdomu, kad Lenkija ir po to Lietuva labiausiai kerta išparduotus skandinavams savo miškus ir medieną tiekia fabrikams, kai tuo tarpu švedai susirūpinę tik savo šalies miškų palikimu? Sakyčiau, gudri politika, susipirkti kitos valstybės miškus ir toliau penėti verslus. Apie tai galima pamąstyti tarp eilučių, nes knyga išties žadina kontekstines aplinkosaugos politikos dilemas.

 

Nors knyga parašyta iš Ulfo medžiotojo perspektyvos ir nemažai autorės kūrybinės jėgos skirta perteikti medžiotojų užrašų stilių, tačiau pasakojime įvestas ir detektyvinis elementas, kuris intriguoja ir sustiprina romano visumą. Kas padegė pensininko Ulfo medžiotojo būdelę? Galiausiai Ulfas visa tai išsiaiškina, tačiau pabaigoje savo skriaudėjui atleidžia ir paleidžia, nes suvokia, kad žmonės, kaip ir jis pats, jo šeima, daro didelių klaidų, todėl žmonėms reikia suteikti šansą. Kitas romano lygmuo, kuris nemažiau įdomus, tačiau sunkiau paaiškinamas – mistifikuojami folkloriniai motyvai, Ulfo dvasinės sąsajos su vilku. „Kartais naktimis virsdavau juo. Tapdavau vilkolakiu. Palėsdavau po eglėmis. Patyriau tai, kam neturiu žodžių (p. 146)“ – sako vyras savo žmonai, kuriai buvo sudėtinga prisipažinti, kad miške matė vilką. Kodėl sudėtinga? Vėlgi nelabai aišku, galimas daiktas, Ulfui, kuriam diagnozuota širdies angina, vienišo vilko pasirodymas yra šamaniškas pabaigos ženklas, t. y. ir profesine, ir egzistencine prasmėmis.

 

Galų gale Ulfas daug mąsto ne tik apie ekologiją, bet ir šiauriečių bendruomenę, kurioje jis tampa pamažu išvarytu senu vilku. Žmona jam po infarkto nuperka naują šunį, kurio jis nenori, nes šis reiškia, kad gyvenimas, kurio pabaigai buvo nusiteikęs, toliau tęsiasi ir reikia priimti pokyčius.

 

Knyga toli gražu nėra literatūrinis stebuklas. Virsti vilku nepretenzingas, tačiau talpina ne vieną temą. Be ekologijos politikos, daug pasako apie mus kaip žmones, apie susitaikymą, kad gyvenamas vieną dieną priartėja prie pabaigos ir tenka pripažinti, kad mes ne visada elgėmės teisingai. Taip pat knyga atskleidžia, kaip veikia žmogaus atmintis, Ulfas užčiuopia, kad anuometiniai įvykiai jam nebėra tokie, kokie buvo iš tikrųjų. Žmonės linkę dažnai romantizuoti praeitį, įvesti į prisiminimus emocijas. Klasikinė romano struktūra, medžiotojo maniera perteikiami egzistenciniai niuansai ir detektyvinė linija leidžia romaną neskaityti, o tiesiog lėkti puslapį po puslapio. Sudėtingos temos, bet autorė randa lengvas prozos formas, tad knyga ir dvelkia ne pretenzingumu į akrobatinę literatūrą. Buvau pamiršęs, kaip smagu skaityti lengvai apie sudėtingus dalykus, tokias knygas kaip ši ar Claire Keegan Tokie smulkūs dalykai.

 

Jūsų Maištinga Siela