Kartais Facebookas išmeta tokių įdomybių, apie kurias
norisi pasidalyti, tad ir šiandien šiek tiek apie istoriją.
1985 m. Danuta Danielsson, jauna lenkų kilmės
žydė, gyvenusi Švedijoje, tapo netikėtu pasipriešinimo simboliu, kai eitynių
Vekšėje (Växjö) metu rankine trenkė neonaciui. Šis veiksmas, kurį įamžino
fotografas Hansas Runessonas, greitai pasklido laikraščiuose ir
žurnaluose, pelnydamas „Švedijos metų nuotraukos“ titulą. Danielsson drąsa
giliai sukrėtė, atspindėdama tiek asmeninę drąsą, tiek platesnę kovą su fašizmu
pokario Europoje. Įkvėpta savo motinos, išgyvenusios holokaustą, spontaniška
moters reakcija pabrėžė Antrojo pasaulinio karo šešėlius ir nuolatinę svarbą
kovoti su netolerancija.
Nuotrauka ne tik įamžino drąsų Danielsson gestą, bet
ir paskatino nacionalinę diskusiją apie pilietinį protestą ir piliečių
atsakomybę priešintis neapykantos grupėms. Devintojo dešimtmečio viduryje
Švedija, kaip ir didelė dalis Europos, grūmėsi su kraštutinių dešiniųjų
judėjimų atgimimu, todėl jos veiksmas buvo ypač jaudinantis. Nuotraukos
poveikis peržengė žurnalistikos ribas ir tapo mokomąja priemone mokyklose bei
kultūrinėse diskusijose apie moralinę drąsą, aktyvizmą ir asmens veiksmų galią
kovojant su neteisybe.
2014 m. menininkė Susanna Arwin pasiūlė
pastatyti Danielsson skirtą statulą, nors Vekšės taryba atmetė šį pasiūlymą,
motyvuodama tuo, kad tai skatintų smurtą, be to, tam prieštaravo ir Danielsson
šeima. Nepaisant to, visuomenė rado kūrybiškų būdų pagerbti jos atminimą:
žmonės dėjo rankines ant esamų statulų visoje Švedijoje kaip simbolinį
pasipriešinimo gestą. Vėliau Varberge ir Alingsåse buvo pastatytos statulos,
užtikrinant, kad spontaniškas Danielsson poelgis liktų išliekančiu
pasipriešinimo ir moralinio įsitikinimo simboliu, įkvepiančiu kartas stoti
prieš priespaudą.
Šią citatą perskaičiau Dovydo
Kiauleikio rašinyje „Parazitai mūsų smegenyse“, kuriame autorius remiasi
garsaus mokslininko Roberto M. Sapolsky mintimis. Turime keletą jo knygų, kurių
neprisiruošiu niekaip perskaityti – „Nulemta“ ir „Elgesys“, – tačiau taip... Politikos manipuliacija akivaizdi, o
mes ir šiandien, žvelgdami į rusas, manau, darome tą patį.
„Vienas iš pagrindinių
ideologų ir propagandistų įrankių yra sukelti neapykantą ne mūsų bendruomenės
nariams – juodaodžiams, žydams, musulmonams, tutsiams, armėnams ar romams, –
vaizduojant juos kaip gyvulius, parazitus, tarakonus, ligą. Reikia pasirinkti
kuo tolimesnį nuo savęs įvaizdį, kad tuos „kitus“ vargiai būtų galima laikyti
žmonėmis.“Robert M. Sapolsky
Paskutiniu metu
Lietuvoje griaudėjo su antisemitizmu susiję skandalai: dužo atminimo lentelės,
uždrausta Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ ir t. t. Gajus įsitikinimas, kad
dėl visų pasaulio nelaimių yra kalti žydai ir juos kaip naciją reiktų išnaikinti,
man asmeniškai protu niekaip nesuvokiamas. Niekas taip deramai negali
paaiškinti, iš kur tas pyktis ir amžinas kerštas žydams. Kad jie nukryžiavo
Kristų, kuris irgi buvo „saviškis“? Dėl to, kad žmonijai reikia atpirkimo ožio?
Kodėl? Teko matyti nemažai dokumentinių ištraukų, kuriose bandoma aiškinti žydų
nacijos pasaulinę sąmokslo teorija, kad jie užsislaptinę pasaulio valdantieji,
reguliuojantys rinką, užterštumą, badą ir net kuriantys tarp tautų karus, tas
teorijas netiesiogiai girdėjau ir pagrindinio veikėjo monologuose filme „Fanatikas“
(angl. The Believer) (2001), vaidybinėje kino juostoje, kurioje
pasakojama vaikino žydo, perėjusio į nacistų grupuotes, istorija.
Tikiu, kad
anuomet, kai filmas vos tik pasirodė, o t. y. beveik prieš 20 metų, galėjo
lengvai šokiruoti, tačiau šiandien galima sužiūrėti visai lengvu prisėdimu, nes
kine, bent man, yra tiek temų, tiek elgsenos modelių, kurie labiau šokiruoja ir
jaudina nei filme „Fanatikas“. Nepaisant mano reakcijos, tai nereiškia, kad
filmas prastas.
Dėmesio centre –
jaunas agresyvus skustagalvis nacis, kuris rengia išpuolius prieš žydus ir
svajoja juos išnaikinti. Jis įsilieja į antisemitinius judėjimus, organizuoja
išpuolius. Žodžiu, žaidžia teisuolį, tačiau po kurio laiko sužinome, kad tas
jaunuolis yra tikrų tikriausias žydas, ideologinis dezertyras... Žinoma,
klasikinis variantas, kaip kad Hitleris, kuris buvo žydų kilmės. Galiausiai sužinome
ir tikruosius jaunojo nacio motyvus ir tai beveik nestebina, kiek labiau
glumina jo kaip žydo taktika ir noras paveikti aplinkinius nacistus. Nemažai filosofijos,
kuri atrodo kaip tuščias lozungas, skamba jaunojo apsimetėlio fanatiko kalbose,
visi tie antisemitiniai stereotipai panaudojami jo kalboje iš pradžių kaip
pyktis ir agresija, o po to kaip gynyba... Nesu tikras, ar filmo pasiaukojimo
finalas mane įtikino, atrodo pernelyg šekspyriškai dirbtinas ir nedarantis
jokio įspūdžio, sakyčiau, nueita lengviausiu būdu, norint išprievartauti iš
žiūrovo įspūdį, kad regėjome gerą kiną su efektyvia pabaiga...
Visgi filmo
pateiktis, maniera man nepatiko. Priminė klišinę aranžuotę, kurioje daugiau ar
mažiau nuspėjami įvykiai, kurie nedaro didelio įspūdžio. Ryan Gosling atliko
pagrindinį vaidmenį ir tai, mano akimis, labai pervertintas visumoje aktorius. Jis
gauna gerus vaidmenis geruose filmuose, tačiau pats kaip aktorius, mano akimis,
yra sukūręs vos kelis išties gerus vaidmenis ir „Fanatikas“ iš esmės yra vienas
jų.
Tai kas gerai
šiame filme, jeigu viskas man atrodo blogai? Ogi palikta duona apmąstymui, pagrindinio
veikėjo netipiniai psichologiniai terapiniai sprendimai išsiaiškinti religines
judaizmo tiesas praktiškai, pasirenkant ekstremistinius, protu sunkiai
suvokiamus būdus. Bandai perprasti tų kvailų žaidimų motyvą ir supranti, kad R.
Goslingo veikėjas nė velnio ne nacis, nė velnio ne kvailas, sakyčiau, retorikos
meistras, kuris kaip Kristus leidžiasi kapojamas naginių. Todėl ir įdomu, kaip
nacistinės sugestijos aplinkoje pamažu režisierius išskleidžia žydo subordinacijos
patirtį, ypatingai jautrus momentas, kada veikėjas klausosi koncentracijoje
išgyvenusio tėvo išpažinties, kai jo akyse ant durtuvo buvo padurtas trimetis
sūnus ir išjuokta bereikšmė mirtis... Veikėjas tapatinasi su naciais, o žiūrovui
atrodo, kad vienu momentu jis renkasi nacizmą tam, kad galėtų paneigti žydų
holokausto patirtis, įrašytas jo tautos atmintyje, ir žinoma, judaizmo teologinės
mokyklinės diskusijos, išvedusios vaikiną į kraštutines patirtis...
Filmas sukurtas
provokacijai ir diskusijai. Kad ir koks filmas režisūrine prasme atrodytų
vidutinis, jo pateiktis prieinama masėms, visgi tai vartai į nesibaigiančias diskusijas.
Akivaizdu, kad filmo medžiaga ir scenarijus kur kas stipresni už realizaciją.
