Filmas: "Fanatikas" / "The Believer"

Sveiki,

Paskutiniu metu Lietuvoje griaudėjo su antisemitizmu susiję skandalai: dužo atminimo lentelės, uždrausta Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ ir t. t. Gajus įsitikinimas, kad dėl visų pasaulio nelaimių yra kalti žydai ir juos kaip naciją reiktų išnaikinti, man asmeniškai protu niekaip nesuvokiamas. Niekas taip deramai negali paaiškinti, iš kur tas pyktis ir amžinas kerštas žydams. Kad jie nukryžiavo Kristų, kuris irgi buvo „saviškis“? Dėl to, kad žmonijai reikia atpirkimo ožio? Kodėl? Teko matyti nemažai dokumentinių ištraukų, kuriose bandoma aiškinti žydų nacijos pasaulinę sąmokslo teorija, kad jie užsislaptinę pasaulio valdantieji, reguliuojantys rinką, užterštumą, badą ir net kuriantys tarp tautų karus, tas teorijas netiesiogiai girdėjau ir pagrindinio veikėjo monologuose filme „Fanatikas“ (angl. The Believer) (2001), vaidybinėje kino juostoje, kurioje pasakojama vaikino žydo, perėjusio į nacistų grupuotes, istorija.

Tikiu, kad anuomet, kai filmas vos tik pasirodė, o t. y. beveik prieš 20 metų, galėjo lengvai šokiruoti, tačiau šiandien galima sužiūrėti visai lengvu prisėdimu, nes kine, bent man, yra tiek temų, tiek elgsenos modelių, kurie labiau šokiruoja ir jaudina nei filme „Fanatikas“. Nepaisant mano reakcijos, tai nereiškia, kad filmas prastas.

Dėmesio centre – jaunas agresyvus skustagalvis nacis, kuris rengia išpuolius prieš žydus ir svajoja juos išnaikinti. Jis įsilieja į antisemitinius judėjimus, organizuoja išpuolius. Žodžiu, žaidžia teisuolį, tačiau po kurio laiko sužinome, kad tas jaunuolis yra tikrų tikriausias žydas, ideologinis dezertyras... Žinoma, klasikinis variantas, kaip kad Hitleris, kuris buvo žydų kilmės. Galiausiai sužinome ir tikruosius jaunojo nacio motyvus ir tai beveik nestebina, kiek labiau glumina jo kaip žydo taktika ir noras paveikti aplinkinius nacistus. Nemažai filosofijos, kuri atrodo kaip tuščias lozungas, skamba jaunojo apsimetėlio fanatiko kalbose, visi tie antisemitiniai stereotipai panaudojami jo kalboje iš pradžių kaip pyktis ir agresija, o po to kaip gynyba... Nesu tikras, ar filmo pasiaukojimo finalas mane įtikino, atrodo pernelyg šekspyriškai dirbtinas ir nedarantis jokio įspūdžio, sakyčiau, nueita lengviausiu būdu, norint išprievartauti iš žiūrovo įspūdį, kad regėjome gerą kiną su efektyvia pabaiga...

Visgi filmo pateiktis, maniera man nepatiko. Priminė klišinę aranžuotę, kurioje daugiau ar mažiau nuspėjami įvykiai, kurie nedaro didelio įspūdžio. Ryan Gosling atliko pagrindinį vaidmenį ir tai, mano akimis, labai pervertintas visumoje aktorius. Jis gauna gerus vaidmenis geruose filmuose, tačiau pats kaip aktorius, mano akimis, yra sukūręs vos kelis išties gerus vaidmenis ir „Fanatikas“ iš esmės yra vienas jų.

Tai kas gerai šiame filme, jeigu viskas man atrodo blogai? Ogi palikta duona apmąstymui, pagrindinio veikėjo netipiniai psichologiniai terapiniai sprendimai išsiaiškinti religines judaizmo tiesas praktiškai, pasirenkant ekstremistinius, protu sunkiai suvokiamus būdus. Bandai perprasti tų kvailų žaidimų motyvą ir supranti, kad R. Goslingo veikėjas nė velnio ne nacis, nė velnio ne kvailas, sakyčiau, retorikos meistras, kuris kaip Kristus leidžiasi kapojamas naginių. Todėl ir įdomu, kaip nacistinės sugestijos aplinkoje pamažu režisierius išskleidžia žydo subordinacijos patirtį, ypatingai jautrus momentas, kada veikėjas klausosi koncentracijoje išgyvenusio tėvo išpažinties, kai jo akyse ant durtuvo buvo padurtas trimetis sūnus ir išjuokta bereikšmė mirtis... Veikėjas tapatinasi su naciais, o žiūrovui atrodo, kad vienu momentu jis renkasi nacizmą tam, kad galėtų paneigti žydų holokausto patirtis, įrašytas jo tautos atmintyje, ir žinoma, judaizmo teologinės mokyklinės diskusijos, išvedusios vaikiną į kraštutines patirtis...

Filmas sukurtas provokacijai ir diskusijai. Kad ir koks filmas režisūrine prasme atrodytų vidutinis, jo pateiktis prieinama masėms, visgi tai vartai į nesibaigiančias diskusijas. Akivaizdu, kad filmo medžiaga ir scenarijus kur kas stipresni už realizaciją.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnio stuburas" / "El Espinazo del Diablo" / "The Devil's Backbone"

Sveiki, kino maniakai,

Šįkart apie senesnį siaubo kino žanro korifėjaus Guilliermo del Toro filmą „Velnio stuburas“ (ispan. El Espinazo del Diablo) (2001). Tai vienas pirmųjų režisieriaus darbų dar prieš jį labai išgarsinusią juostą „Pano labirintas“ (2006). Ne viskas man patinka pas del Toro kine, pavyzdžiui, „Purpurinė kalva“, kad ir kokios nuostabios atmosferos būtų filmas, turinio prasme filmas buvo skystas ir nuobodus, kur kas labiau patiko „Vandens forma“, kuri tikrai švytėjo įvairiau, bet kalbant apie „Velnio stuburą“, tikriausiai šis filmas arčiausiai būtų „Pano labirinto“, bet jam toli gražu neprilygsta...

Ispaniškos atmosferos filmas pasakoja XX amžiaus pirmosios pusės karų paženklintoje žemėje siaubo istoriją, kurioje našlaičiai berniukai renkasi į neoficialias prieglaudas. Citadelės viduryje stūkso nesprogusi Antrojo pasaulinio karo numesta bomba, čia gyvena karo suniokoti žmonės, trokštą asmeninės laimės ir taikos. Į tokius namus patenka dvylikametis Karlosas, kuris netrukus tarp šiurkščių berniukų ima regėti ir keistą vaiko dvasią...

Filmo gerą įspūdį sukuria keletas elementų t. y. ispaniška atmosfera, kokią regime ir „Pano labirinte“ ir vykęs siužeto realizavimas. Pats filmo scenarijus nėra pats stipriausias, jis pasakoja vienkryptę keršto ir godumo istoriją karo atmosferoje, kurioje žmonės atrodo truputį pernelyg melodramatiškai hiperbolizuoti, šiek tiek komikso lygio tipažai: vienakojė prieglaudos savininkė, godus seksualus jos meilužis, norintis nugvelbti aukso luitus, ir keistas senukas, geriantis alkoholį iš kūdikių preparuotų indų... Suaugusieji bendrauja ilgomis pauzėmis, akis veriančiais žvilgsniais ir viskas truputį sąlygiška, viskas truputį nenatūralu, bet iš kitos pusės, galima sakyti, kad tas sintetinis dvelksmas yra dalis šios istorijos atmosferinis ir dvasios „cinkelis“, kuris leidžia į pasakojimą žvelgti besąlygiškai kaip į vaiko pagražintą pasakojimą su tam tikrais siaubo pasakos elementais.

Visumoje filmas išties neblogas, nors daugelis psichofizinių veiksmų, kaip antai berniukai nudrožtomis lazdomis subado piktadarį, atrodo šiek tiek iš piršto laužtos ir netikroviškos, naudoti daugelis pasakojimo elementų kituose matytuose filmuose, vis tiek šiame filme yra kažkas prikaustančios – istorinis kontekstas, kai kurios siaubo detalės, atmosfera, kas leidžia iš esmės neblogai mėgautis šiuo filmu.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Pianistė" / "La Pianiste"

Sveiki,

Paskutiniu metu „sergu“ prancūzišku kinu. Dar niekada nemylėjau jo taip, kaip šiandien. Štai mano itin vertinamas režisierius Michael Haneke sukūrė puikiai įsimenamą filmą „Pianistė“ (pranc. La Pianiste) (2001), kai kur dar verčiama kaip „Pianino mokytoja“. Na, M. Haneke yra kino magas, jo formos itin universalios, tačiau jis itin stiprus pasakotojas, susitelkęs į ydingą žmogaus pasaulį, sugeba skrupulingai išnarstyti ir pateikti neabejotinai nepataikaujančius kino portretus.

„Pianistė“ absoliučiai mane sužavėjo, sakau tiesiai šviesiai, nes nėra daug filmų, kurie verčia žiūrėti išsižiojus. Gal ne itin buvau patenkintas M. Haneke paskutiniu darbu „Laiminga pabaiga“, nes jis visgi stipresnis dramų kūrėjas, o ne komikas. Štai „Pianistę“ priskirčiau prie pačių ryškiausių ir geriausių režisieriaus darbų „Baltas kaspinas“ ir „Meilė“.

Filmas pasakoja apie kietą ir šiurkščią pianino mokytoją, į kurios gyvenimą įsiveržia jaunas studentas. Po itin griežto sukirpimo mokytojos įvaizdžiu slypi suluošinta ir meilės išbadėjusi siela, kuri prasiveržia neadekvačiais poelgiais. Tai kartu paaiškina, kodėl žmonės linkę į seksualinį sadizmą ir žeminimą. M. Haneke sukurta „Pianistė“ neįtikėtinai psichologiškai grįstas personažas, kurį suvaidino puikioji Isabelle Huppert. Tiesą sakant, tai „kalės“ vaidmuo ir galbūt iš dalies ji man siejosi su kitu šios aktorės sukurtu personažu irgi be galo sudėtingo charakterio filme „Ji“. Filme siejasi gana daug pasakojimo atšakų: tai ir filmas apie klasikinės muzikos pasaulį, tai dėstytojos ir studento santykiai, tai pernelyg glaudūs motinos ir dukters santykiai, priklausomybės troškulys, frigidiškumas ir neadekvatus seksualinis pasitenkinimas... Veikėja tiesiog pulsuoja ties pavojingomis etinėmis, moralinėmis ir sveiko proto ribomis, kad nekyla abejonių nei dėl I. Huppert galingos įtaigos, nei dėl M. Haneke genialumo.

Provokuojantis filmas, netgi šiek tiek skandalingas, su itin jautriai išreikštu moters pasauliu, moteris, kuri visą gyvenimą buvo uždaryta tarp griežtų muzikos natų ir taisyklių, kad net jos dvasia sustabarėjusi reikalauja elgtis neadekvačiai. Tam tikra prasme tai didaktinis filmas, parodantis, kokias pasekmes gali turėti netinkamas žmogaus auklėjimas. Labai, labai pribloškiantis filmas gurmanams.

P. S. Šį filmą, pelniusį Kanų kino festivalyje Didįjį žiūri prizą, lietuviškai titruotą galite pamatyti „Kino pasaka“ internetinėje mokamoje filmų platformoje.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "13 vaiduoklių" / "Thir13en Ghosts"

Sveiki,

Neseniai praūžusiam penktadieniui, kuris buvo pažymėtas 13 diena, reikėjo „prie kompanijos“ ir vėl prisitaikyti ir rinktis tą filmą, kurio nori dauguma ir dar didesnei nelaimei – filmas iš senų nevykusių pavadinimu „13 vaiduoklių“ (angl. Thir13en Ghosts) (2001), kuris tapo tikra klasika, kurie praktiškai nevertina gero ir stilingo siaubo filmo, o tik prastai pateiktas neblogai scenarijuje išguldytas idėjas.

Idėja šio filmo tikrai bauginanti – sugauti 13 vaiduoklių pagal seną vienuolių knygą ir atverti pragaro akį, tačiau, kaip dažnai ir nutinka su mažo biudžeto projektais ir vidutiniškais režisieriais, jie turi pernelyg standartinį žiūros tašką ir tiesiog nemoka pasakoti istorijos... Filmo veikėjai vienkrypčiai, nuobodūs ir nuspėjami, scenos konstruojamos nuspėjamai ir todėl, bent jau man, dalį filmo kėlė ne tiek nuoboduli, kiek susierzinimą. Nesuprantu, kaip žmonės nebrangindami laiko gali žiūrėti kasmet tą prastą siaubo filmą, kai gerai pasiknaisiojus gali išgriebti tikrai gerų perliukų.

Grįžtant prie filmo, šįkart man idėja pasirodė išties nebloga, tačiau prasta režisūra ir akivaizdus aktorių vaidmenų paviršutiniškumas, kuris turėjo dar sukelti ir komedijos įspūdį, man atrodo pigiai ir net popsiškai manieringa – iš serijos tų pigių siaubo kino DVD, sukrautų už 0.99 euro centrus kur nors prekybos centre, kurių visi vengia kaip velnias kryžiaus... Bauginanti idėja nuėjo į kažkokį farsą. Nieko gero.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gosfordo parkas" / "Gosford park"

Sveiki, 

Vis grįžtu prie kultinių filmų ir šįkart apie itin britiškai pateiktą filmą „Gosfordo parkas“ (angl. Gosford Park) (2001), kuris pelnė nemažai pačių įvairiausių apdovanojimų, įskaitant ir „Oskarą“. Deja, režisierius 2006 mirė, tačiau jis paliko ne vieną dėmesio vertą filmą, o štai „Gosfordo parkas“ gali pasigirti itin gerai suvaldytu pasakojimu, kurio centre ištisas pulkas pačių pačiausių aktorių, kurių talentas nesibaigia ir šiandien – jau vien dėl jų verta žiūrėti.

Per beveik pustrečios valandos trunkantį filmą režisieriui pavyko sukurti senąjį gerąjį Holivudą ir įtraukti į griežtomis ir manieringomis britų etiketo taisyklėmis grįstą mikro pasaulį, kuris itin susluoksniavęs į tarnų ir aristokratų, nežinančių, kad išgyvena paskutiniąsias savo eros dienas, nes artėjantis Antrasis pasaulinis karas, kuris galutinai sunaikins tas atskirtis... Iš esmės visas filmas panašus į britų serialą „Dauntono abatija“, galbūt šis filmas kažkada įkvėpė atsirasti ir šiam kokybiškam serialui, tik serialas pranoko ir šio filmo įtampą ir atmosferą, nepaisant visko, filmas vis tiek labai vykęs. Per pustrečios valandos pristatoma ir papasakojama tiek daug mini istorijų, tiek daug atskirų siužetinių vingių, kad viskas primena tarsi gyvenimą „po gaubtu“ ir turi vieną kriminalinį klasikinį įvykį – namuose įvyksta žmogžudystė ir visi staiga tampa įtariamaisiais. Vienas iš veikėjų ruošiasi filmuoti panašaus turinio filmą Amerikoje, kuris taps tikra klasika, tačiau visas filmas yra Holivudinių tarsi klišių preliudija, kuri taip meistriškai suvaldyta, kad nė nekvepia klišėmis, bet priešingai – leidžia mėgautis aktorių vaidyba, netipinėmis jų rolėmis, intrigomis, paskalomis.

Legendinė britų aktorė Maggie Smith iš esmės atliko labai panašų vaidmenį, kokį ir seriale „Dauntono abatija“ ir tai buvo vienintelė nenustebinusi aktorė visoje jų puokštėje. Kai kam šis filmas, kas pratęs labiau prie komercinio kino, pasirodys per lėtas ir be intrigos, nes finale tikrasis žudikas neišaiškinamas – kurių galų žiūrėti filmą, jei jis visko neatskleidžia? Režisieriui kur kas svarbiau kurti sistemingą pasaulį, į kurį įsivelia chaosas, sujaukiantis visuomenės nusistovėjusius sluoksnius ir tai jis daro išties įtikinamai ir nepalieka akylesnio žiūrovo abejingo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bridžitos Džouns dienoraštis" / "Bridget Jones's Diary"

Sveiki,

Taip jau nutinka su kultinėmis knygomis. Kas paneigs, kad šioji išties buvo ne tokia? Nenuostabu, kad greitai sulaukėme ir ekranizacijos tokiu pat pavadinimu „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (angl. Bridge Jounes‘s Diary) (2001), kuri šiemet dar sulauks ir trečiosios dalies ekranizacijos. Kritikai šiam filmui buvo palankūs, o amerikietiški juokeliai ir beviltiškai besistengiančios moters susirasti tinkamą vyrą pritraukė mases žiūrovų, ir ko čia slėpti, – ypač moterų.

Kad filmas truputį feministinis, tai nieko tokio, nes toks ir visos knygos sumanymas – į viską žiūrėti šmaikščiai ir žaismingai. Visumoje tai išties nebloga komedija, ypač pirmoji filmo pusė tikrai apiberia savo žiūrovą juokeliais ir netikėtai šmaikščiomis situacijomis. Jeigu prisimenate dar vienos kultinės knygos ekranizaciją „Ir velnias dėvi Pradą“ (2006), tai šioji irgi vykusi, tik labiau moteriška. Dabar tikriausiai niekas nebenustebintų, jeigu šiandien pasirodytų alternatyvus filmas apie vidutinio amžiaus merginą, kuri žūtbūt nori ištekėti. Tiesą sakant, pasirodo, tačiau iki mano akių retai koks „atplaukia“. 

Visgi tai kultinis filmas apie kultinę Bridžitą su kultine aktore ir aktorių vyrų duetu. Smagus, jausmingas ir įdomus filmas, kuris daugeliui turėtų tikti ir patikti. Džiaugiuosi, kad po šitiek metų pagaliau pavyko pamatyti šį filmą ir, tiesą sakant, likau ne tik kad nenusivylęs, bet ir maloniai prisijuokęs.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela