Filmas: "Velnio stuburas" / "El Espinazo del Diablo" / "The Devil's Backbone"

Sveiki, kino maniakai,

Šįkart apie senesnį siaubo kino žanro korifėjaus Guilliermo del Toro filmą „Velnio stuburas“ (ispan. El Espinazo del Diablo) (2001). Tai vienas pirmųjų režisieriaus darbų dar prieš jį labai išgarsinusią juostą „Pano labirintas“ (2006). Ne viskas man patinka pas del Toro kine, pavyzdžiui, „Purpurinė kalva“, kad ir kokios nuostabios atmosferos būtų filmas, turinio prasme filmas buvo skystas ir nuobodus, kur kas labiau patiko „Vandens forma“, kuri tikrai švytėjo įvairiau, bet kalbant apie „Velnio stuburą“, tikriausiai šis filmas arčiausiai būtų „Pano labirinto“, bet jam toli gražu neprilygsta...

Ispaniškos atmosferos filmas pasakoja XX amžiaus pirmosios pusės karų paženklintoje žemėje siaubo istoriją, kurioje našlaičiai berniukai renkasi į neoficialias prieglaudas. Citadelės viduryje stūkso nesprogusi Antrojo pasaulinio karo numesta bomba, čia gyvena karo suniokoti žmonės, trokštą asmeninės laimės ir taikos. Į tokius namus patenka dvylikametis Karlosas, kuris netrukus tarp šiurkščių berniukų ima regėti ir keistą vaiko dvasią...

Filmo gerą įspūdį sukuria keletas elementų t. y. ispaniška atmosfera, kokią regime ir „Pano labirinte“ ir vykęs siužeto realizavimas. Pats filmo scenarijus nėra pats stipriausias, jis pasakoja vienkryptę keršto ir godumo istoriją karo atmosferoje, kurioje žmonės atrodo truputį pernelyg melodramatiškai hiperbolizuoti, šiek tiek komikso lygio tipažai: vienakojė prieglaudos savininkė, godus seksualus jos meilužis, norintis nugvelbti aukso luitus, ir keistas senukas, geriantis alkoholį iš kūdikių preparuotų indų... Suaugusieji bendrauja ilgomis pauzėmis, akis veriančiais žvilgsniais ir viskas truputį sąlygiška, viskas truputį nenatūralu, bet iš kitos pusės, galima sakyti, kad tas sintetinis dvelksmas yra dalis šios istorijos atmosferinis ir dvasios „cinkelis“, kuris leidžia į pasakojimą žvelgti besąlygiškai kaip į vaiko pagražintą pasakojimą su tam tikrais siaubo pasakos elementais.

Visumoje filmas išties neblogas, nors daugelis psichofizinių veiksmų, kaip antai berniukai nudrožtomis lazdomis subado piktadarį, atrodo šiek tiek iš piršto laužtos ir netikroviškos, naudoti daugelis pasakojimo elementų kituose matytuose filmuose, vis tiek šiame filme yra kažkas prikaustančios – istorinis kontekstas, kai kurios siaubo detalės, atmosfera, kas leidžia iš esmės neblogai mėgautis šiuo filmu.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Viskas apie mano mamą" / "Todo sobre mi madre" / "All About My Mother"

Sveiki visi,

Dar vienas Pedro Almodovar perliukas „Viskas apie mano mamą“ (All About My Mother) (1999) ir tai yra pirmas šio režisieriaus „Oskaras“ už geriausią užsienio filmą. Tai vienas labiausiai tarptautiniu mastu pripažintų šio genijaus filmų, kuris, tiesą sakant, gal man nėra pats mėgstamiausias, tačiau tenka pripažinti, kad kaip visada spalvingas, šarmingas, aistringas. Čia kaip ir daugelyje genijaus filmų, verda tarpusavyje persipynę likimai, aistros ir nežabotas seksualumas. Filmą autorius dedikavo savo mamai ir visoms pasaulio mamos, tikriausiai įkvėptas savo pačios mamos. Nenuspėjamo siužeto perliukas mus įtraukia į AIDS, transvestitų, kekšių, vienuolių, aktorių sūkurį. Šis dinamiškas, eklektiškas svingavimas žadina žiūrovų apetitą, todėl nenuostabu, kad Almodovar eilinį kartą metą aukštą kortą – motinos kortą, kurią prieš tai regėjau „Aukštuose kulniukuose“ (1991).

Filmas surinkęs daugybę apdovanojimų ir triumfavęs „Gojos“ apdovanojimuose, nepaliks ispaniško kino gerbėjų, nebent esate piktavališkai nusistatę prieš Almodovar‘o pomėgį įvelti herojus į nepatogias seksualines situacijų audras. Kartais atrodo, kad režisierius pernelyg stengiasi aistroje ieškoti kontraversiškų spalvų – transvestitą kergti su heteroseksualiomis moterimis, vienuoles padaryti laisvo elgesio moterimis, tačiau visų šių spalvingų ir įdomių personažų apsuptyje kaip šventas paminklas visada režisieriui lieka motina. Motina ir čia yra svarbiausias obeliskas, kuri kenčia, o kentėdama sutvarko ne tik savo dvasinį pasaulį, bet ir spėja padėti ir iš padėtis išsukti kitų gyvenimus, už ką ji sulaukia ne vien atpildo, bet ir pasmerkimo – tokia motinos dalia.

Puikus aktorių kolektyvas. Įsimylėjau Marisą Paredes, kurią regėjau tokiuose filmuose kaip „Oda, kurioje gyvenu“, „Mano paslapties gėlė“, „Aukšti kulniukai“ – brandumas, taurumas ir almodovariškumas trykšte trykšta iš šios moters. Na, žinoma, pagrindinio personažo atlikėja Cecilia Roth yra puikaus kalibro atlikėja, o ir dar visai jaunutė Penelope Cruz, nors atliko gan blankoką vaidmenį, tačiau nelieka nepastebėta, o vėliau jį taps ateinančio dešimtmečio tikra Amodovar‘o mūza. Tiesa, ar bereikia sakyti, kad tai filmas iš didžiosios raidės?

P.S. Filmą išverčiau į lietuvių kalbą, artimiausiu metu turėtumėte jį išvysti.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aukšti kulniukai" / "Tacones lejanos" / "High Heels"

Sveiki visi,

Nutariau atiduoti duoklę ir ispanų legendiniam režisieriui Pedro Almodovar ir pasinerti į jo kiną again. Šįkart man nematytas jo filmas „Aukšti kulniukai“ (High Heels) (1991). Ir ką gi aš galiu pasakyti? Oigi tai, kad tai puikus filmas, kaip visada atpažįstamas Amodovar‘o braižas ir skonis. Paprastas savo nepaprastume, ypatingas savo scenarijumi, kuris gal kiek kaip visada atrodo melodramatiškas, įkvėptas muilų operos, tačiau žiūrint jo filmus nė iš tolo nekvepia šia pigiena, priešingai, jo filmai kaip visada taurūs, aistringi, šiek tiek nenuspėjami, spalvingi ir plataus bei įvairaus seksualinio mosto.

Taip, tai dar vienas filmas, kuriame neapsieita be transeksualų kultūros, tačiau čia neskirta jam tiek dėmesio, kiek tarkim „Blogame auklėjime“ (2004), čia nerasime ir šiurpą keliančių mutacijų kaip antai „Oda, kurioje gyvenu“, tačiau vis dar randame painų scenarijų ir super jausmingą bet neperdėtą vaidybą. Šįkart „Aukšti kulniukai“ bylinėja dviejų moterų santykių, o tiksliau – motinos ir dukters. Amžina kaip visas pasaulis tema – kartų konfliktai ir nesutarimai, kuriuos apjungia meilė. Tai stiprus scenarijus ir įdomūs vingiai, kurie demonstruoja motinišką meilę ir dukters atsidavimą, gal kiek artimą ir mums patiems. Kodėl filmas vadinasi „Aukšti kulniukai“? Tai tarsi nepavytas idealas – motina, kuri dukrai tampa idealų siekiu ir bandymai atkartoti jos žavesį, pamirštant, kad kiekvienas turi prasiskinti sau kelią. Aukšti kulniukai, tai kas nepasiekiama, neperlipama per likimą, savo gyvenimo misiją, visa tai bus tik atkartojimai, kulniukų šešėlis, kuriame atsiduria garsios aktorės dukra, lindėdama savo motinos šešėlyje.

Kur kas keistesnis ir nesuprantamesnis personažas lieka transeksualas, kuris besąs kriminalinių įvykių dievas, valdantis dviejų moterų likimus. Kas jis? Kokia jo tapatybė? Kodėl jis žaidžia sūnaus, detektyvo ir transvestito žaidimus? Šiuo atveju lyg ir viskas nuspėjama, jo rolės, sprendimai, tačiau iki galo filmas ir nepasako jo motyvacijos, seksualumas ir jo tapatybė lieka prigimtine paslaptimi.

Tai neabejotinai stiprus filmas, nors kritikai ir stengėsi šiek tiek sudirbti šią juostą, tačiau ji kaip ir sekantys Almodovar‘o darbai sulauks tarptautinio pripažinimo. Neabejotinai kaifavau ispaniškomis spalvomis ir tik šiam režisieriui būdingomis vibracijomis.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oda, kurioje gyvenu" / "El piel que habito"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą, kuris Lietuvoje spalio mėnesį buvo labai išreklamuotas. Tai ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro naujausias darbas „Oda, kurioje gyvenu“ (La piel que habit / The skin i live in) (2010 m.). Taigi šįkart Almodovaro grįžta su garsaus ir šokiruojančio romano ekranizacija ir šįkart jo mūzą Penelope Cruz keičia Antono Banderas bei Elena Anaya, pastarąją turėtume žinoti iš Julio Medem filmo „Kambarys Romoje“.

Žinot, Almodovaro filmai visada kažkuo kitokie, nors kartu ir labai panašūs. Šiek tiek teko nusivilti „Šaltais apkabinimais“, nes panešėjo į perspaustą melodramą, tačiau šįkart pats siužetas, kuris man kažkuo šiek tiek primena „Pasikalbėk su ja“ išgelbėjo visą filmą. Pirmąsias 40 minučių nelabai supratau, kas iš tikrųjų vyksta, kažkoks mokslininkas daro eksperimentus su ląstelėmis, pasakojama jo žmonos ir dukters istorija, o dar kažkokia keista moteris, uždaryta jo namuose, su juo koketuoja. Sakau, kas per nesąmonė, tačiau tai tik pradžios istorijos užuominos, kuri pasirodo iš tikro neįtikėtina.

Aišku, gyvenime nieko panašaus nebūna. Sudėtinga ir paties personažo mąstysena ir poelgių motyvaciją. Ar jis tik norėjo pasišaipyti iš savo dukters „skriaudėjo“, ar iš tikrųjų buvo tik šalto proto genijus, sugriovęs jam visą gyvenimą? Filmo siužetas iš tikro intriguoja ir jis gali tapti tikru diskusijų objektu – pradedant žmogiškumo klausimu ir baigiant teisingumo vykdymu. Žmogiškasis žiaurumas pagrindiniam personažui padovanoja galimybę patikėti meilės galia, bet taip ir neaišku dėl ko – dėl to, kad Vera panaši į jo buvusią žmoną Galą? O gal už tai slypi kita jėga? Ar įmanoma pertransformuoti žmogaus pojūčius ir energetiką? Ar galėjo Vera sugundyti vyrą? Milijonai klausimų kamuoja po filmo peržiūros, bet vienareikšmiško atsakymo niekas nepateikia. Tikriausiai patys nuostabiausi filmai ir yra, kuriuose lieka klaustukų arba daugtaškių...

Aktoriai puikūs, labai Amodovariški, kai kurios siužetinės peripetijos ir stilistika, kaip antai pasakojimo tėkmė, žmogžudysčių scenos yra tiesiog keistai trapios, prasilenkiančios su realybe, bet nepanašūs nė į vieno kito režisieriaus braižą.

Tai pakankamai intelektualus, šaltai karštas filmas apie kerštą, keistą meilę, bandymą užpildyti vienatvę, skausmą ir netektį šaltakraujiškumu. Manau, kad šis Almodovaro filmas labiau vykęs, nei „Šalti apkabinimai“ ir daugeliui kino gurmanų turėtų padaryti neblogą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela