Filmas: "Frankenšteinas" / "Frankenstein"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau prisiminti bent vieną tiesioginį rašytojos Mary Shalley 1818 metais išleisto siaubo gotikinio romano „Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas“ ekranizaciją ir negaliu atgaminti nė vieno, nors tikrai vaikystėje ar paauglystėje turėjau ką nors matyti tarp tų gausių serialų ir filmų apie antgamtinės būtybes ir antžmogius. Visgi simboliškai nutiko, kad šią vasarą keliavau po Šveicariją, kur būtent pravažiavau pro šalį didelę kalvą su skardžiu, t. y. tuos konkrečius rūmus, kuriuose rašytoja M. Shelley 1816 metais ten leisdama laiką su vyru ir jųdviejų bendru draugu Džonu Baironu ir pradėjo rašyti istoriją apie Viktorą Frankenšteiną, kuris taps siaubo literatūros ne tik klasika, bet ir geidžia kino kūrėjų medžiaga. Šįkart šio romano adaptavimo ėmėsi „Pano labirintas“, „Purpurinė kalva“ ir „Vandens forma“ režisierius Guillermo del Toro, kuris turi ilgametę pripažintą kino patirtį perteikti estetiškai siaubo istorijas didiesiems ekranams.

 

Naujausias filmas „Frankenšteinas“ (angl. Frankenstein) (2025) būtent ir yra sukurtas pagal didžiojo kino užmojus, t. y. tenkinti į kino sales atėjusius žiūrovus estetika ir vaizdo efektais. Istorija iš esmės nesudėtinga: brutalioje aristokratų šeimoje užaugęs „perdegęs“ vaikas Viktoras nusprendžia pranokti tėvą ir visą medicinos pasaulį, todėl meta iššūkį mirtingumui, jis eksperimentuoja su lavonais, juos tyrinėja, mėsinėja, leidžia elektros impulsus ir bando prikelti naujam gyvenimui. Po daugel metų jam tas pavyksta, jis išties sukuria antžmogį Kūrinį, kuris sudurstytas iš įvairiausių dalių leidžiasi į savęs suvokimo ir pažinimo kelionę, atsiskirdamas nuo kūrėjo Viktoro ir keldamas esminius klausimus: kas jis yra? Iš esmės, nors filmas siaubo, jis yra metaforinis ir perpasakoja Rojaus išvarymo motyvą, kada kažkada Adomui ir Ievai teko iš naujo suvokti save atskirtyje nuo dievo kūrėjo.

 

Filmas vizualus, ilgas ir neskubus. Čia nerasite „paturbinimo“, t. y. pagerintų ir pagreitintų siužetinių vingių, nes del Toro stengiasi daugiau ar mažiau išlaikyti knygos autentišką epinį pasakojimą, tačiau keičia tam tikras kūrinio detales ir siužetinius vingius. Tai nėra įnoringas ir ambicingas kino projektas, o del Toro dažnai laikosi ištikimas savo estetinėms pažiūroms, tad daugelis išties pastebėsite, kokie gražūs ir apgalvoti prabangūs filmo kostiumai. Tai filmas didžiajam reginiui, tačiau nėra vien tik bedvasis ir neįtraukiantis, nes kuo toliau žiūrėjau šį „Frankenšteiną“, tuo labiau suvokiau, kaip sudėtinga efektingumo siekiančiam populiariajam kinui sukurti įtikinamą jausmingumą. Manau, iš dalies del Torui pavyko, kadangi Kūrinys, kurio pagrindinį vaidmenį atliko naujasis Holivudo seksualusis veidas Jacob Elordi, iš tiesų kelia dvejopus jausmus: pasigėrėjimo ir pasišlykštėjimo. Bet visgi laimi žmogiškoji dalis, kitaip Holivude tikriausiai ir negali būti, nes viskas šioje istorija apsiverčia paradoksaliai: žmonės medžiodami ir žudydami, negalvodami apie kitas rūšis ir bandydami įveikti mirtį, sukuria monstrus, kurie iš esmės savo humanizmu pranoksta pačius savo kūrėjus (aliuzija į Prometėją). Filmas tarsi klausia: ar žiūrėdami į monstrus iš tikrųjų juose neatpažįstame savo nebematomo žiaurumo ir tikrojo monstriškumo?

 

Filmas žiūrisi kaip pasaka ir pramoga, šįkart neprailgo, bet ilgesnio ir nebesinorėjo. Del Torui pavyko, sakyčiau, subalansuoti knygos siužetus ir perteikti, nors ir paprastą, bet ne pačią lėkščiausią filmo idėją. Filmas toli gražu nėra stebuklas, kai kas išspręsta pagal daugel matytų siaubo filmų ar serialo vaizdavimo metodikų, tad originalumu filmas nepasižymi, norėtųsi, kad del Toro labiau eksperimentuotų, nutoltų nuo Holivudo standartų, tačiau yra kaip yra, ir šis „Frankenšteinas“ nėra prastas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Košmarų skersgatvis" / "Nightmare Alley"

 

Sveiki,

Guillermo del Torro dėl daugelio priežasčių laikome vieną iškiliausių vizualiųjų dramų meistru kine. „Pano labirintas“, „Vandens forma“, „Purpurinė kalva“ ir kiti jo filmai visada sužadina tam tikrą tikrovės ir Viktorijos laiko gotiškos mišinį, primena siaubo kriminalines pasakas, sumišusias su įprastomis Holivudo dramomis. Panašius įspūdžius man sukėtė ir naujausias jo režisūrinis darbas „Košmarų skersgatvis“ (angl. Nightmare Alley) (2021), kuriam be rimtesnio pagrindimo buvo ir tebėra prognozuojama daugybe „Oskarų“ nominacijų. Nominacijų filmas gaus (ir gal net pelnys) nebent už vizualiuosius ir kostiumo dalykus, nes turinio atžvilgiu filmas kiek tuštokas.

Istorija paremta 1946 metais Amerikoje pasirodžiusiu populiariu romanu. Filmas persmelktas XX amžiaus pradžios amerikietiškos kultūrinės tradicijos. Pagrindinė to meto pramoga – keliaujantis cirkas, į kurį patenka pagrindinis veikėjas Stentonas, nužudęs ir sudeginęs tėvą su visu namu. Čia jis nesunkiai įsilieja į kolektyvą ir išmoksta cirko meno, galiausiai įsimyli ir palieka kolektyvą bei sėkmingai tampa iliuzionistu. Netrukus jam sėkmingam gyvenimo etapui lemta žlugti dėl ambicijų ir pinigų troškimo... Iš esmės turime labai mėgstamą XX amžiaus rašytojų vaizduojamo vyro, pakirdusio iš pelenų ir vėl į juos sugrįžusio istoriją, todėl visą laiką, kol žiūrėjau šį filmą, galvojau, kad šiame filme viskas jau nugrandyta iki panagių, nebėra nieko įdomaus, provokuojančio ir įtraukiančio.

Žinoma, jeigu seksime vien naratyvą ir pasiduosime siužetui, filmas teiks estetinį pasigėrėjimą, aktoriai atlieka savo charizmatiškus vaidmenis, o jų šiame filme ištisas žvaigždynas! Kiekvienas atlieka gerai nuspėjamą stilingą savo socialinį vaidmenį. Visgi prisiminiau ketvirtą „Amerikietiška siaubo istoriją“ sezoną, kuris buvo skirtas cirko temai, tad galiu pasakyti, kad šiame filme viskas ganėtinai perteikta holivudiškai švelniai. Veikėjas iš vienos pusės kelia susižavėjimą dėl tam tikro nuoširdumo ir atvirumo, o iš kitos – atpažįstame buko vyro programą ir šios istorijos baigtį. Nežinau, šis pustrečios valandos epas tapo gražus ir blizgus paviršius su žinomais siužetais, nepasiūlo daugiau nieko, tik pramogą ir tas metai iš metų nusibodusias potekstes. Ir jeigu ne aktoriai, ir ne tam tikri techniniai sprendimai, sakyčiau, kad filmas galėjo būti pastatytas ir dešimtam dešimtmety.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kronos" / "Cronos"

Sveiki,

Daugeliui žinomas režisierius Guilliermo del Toro už savo ypatingus sukurtus filmus „Pano labirintas“ (2006), „Vandens forma“ (2017) bei komerciškai sėkmingą „Pragaro vaikis“ (2004) dalis. Kelias į didįjį kiną šiam režisieriui nebuvo lengvas. Galimas daiktas dėl to, kad jis ne amerikietis, o ir su finansavimu buvo išties striuka. Jo debiutinis ilgametražis siaubo filmas „Kronos“ (ispan. Cronos) (1993) tapo ilgo atkaklaus darbo rezultatu. Režisierius kurdamas šią siaubo juostą paaukojo maždaug 8 metus, buvo įklimpęs į skolas, tad jam norint užbaigti šį filmą reikėjo imti paskolą su 60 procentų palūkanomis, o aktoriams drastiškai sumažinti atlyginimus. Galiausiai „Kronos“ pasiteisino, nes filmas sulaukė pagyrų įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose.

Visgi žvelgiant į režisieriaus debiutą iš šių dienų perspektyvos, manding, filmas išties atrodo senstelėjęs. Nufilmuotas devinto dešimtmečio stiliumi, „Kronos“ gali nustebinti nebent kruopščiomis laikmečio detalėmis. Išties sukuriama gera iliuzija apie žmogaus nemirtingumą, jo virtimą vampyriniu zombiu. Stebina įprastinių vampyrų, gyvenančių karstuose ir besiverčiančių į šikšnosparnius, naujo įvaizdžio pateikimas. Visgi pati istorija turi gero potencialo ir scenarijus tikrai vykęs, tačiau visgi filmas man atrodo be kibirkšties.

Labiausiai į akis krinta teatralizuota aktorių vaidyba, pasirinktas tam tikras komiksų ekranizacijai būdinga šabloninė gerųjų ir blogųjų veikėjų elgsenos modelis. Dėdės niekinamas sūnėnas „šokinėja“ aplink jį ir vykdo kriminalus, o pabaigoje pats pribaigia savo sadistą kankintoją. Arba absoliučiai neįtikinama linija – senelio ir anūkės Auroros draugystė, kai senelis ima virsti negyvėliu. Mergaitė net nelepteli žodžio, vaikšto tuščiomis akimis ir netgi elgiasi kaip suaugusi moteris, pavyzdžiui, trenkia lazdos galu piktadariui per pakaušį ir šis, be jokios abejonės, krinta ant žemės be sąmonės (čia tai prisijuokiau). Tačiau filmas nieko bendra neturi su realybe, nes režisierius visada kuria sąlygišką pasaulį, kuriame veikia tam tikri pasakos dėsniai, tad nereiktų itin kruopščiai ieškoti logikos ar sąsajų su tikrove.

Visgi buvau pasiilgęs to dešimto dešimtmečio pradžios Niujorko gatvių, kokių dabar jau kine nepamatysi: rūgstančios kanalizacijos, seni taksi, žmonės ilgais ir plačiais paltais, aptrupėjusios daugiabučių plytų sienos su metaliniais evakuacijos laiptais... Visgi filmas, kad ir koks vietomis atrodytų intriguojantis, visumoje atrodo pernelyg primityvus dėl veikėjų psichologijos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnio stuburas" / "El Espinazo del Diablo" / "The Devil's Backbone"

Sveiki, kino maniakai,

Šįkart apie senesnį siaubo kino žanro korifėjaus Guilliermo del Toro filmą „Velnio stuburas“ (ispan. El Espinazo del Diablo) (2001). Tai vienas pirmųjų režisieriaus darbų dar prieš jį labai išgarsinusią juostą „Pano labirintas“ (2006). Ne viskas man patinka pas del Toro kine, pavyzdžiui, „Purpurinė kalva“, kad ir kokios nuostabios atmosferos būtų filmas, turinio prasme filmas buvo skystas ir nuobodus, kur kas labiau patiko „Vandens forma“, kuri tikrai švytėjo įvairiau, bet kalbant apie „Velnio stuburą“, tikriausiai šis filmas arčiausiai būtų „Pano labirinto“, bet jam toli gražu neprilygsta...

Ispaniškos atmosferos filmas pasakoja XX amžiaus pirmosios pusės karų paženklintoje žemėje siaubo istoriją, kurioje našlaičiai berniukai renkasi į neoficialias prieglaudas. Citadelės viduryje stūkso nesprogusi Antrojo pasaulinio karo numesta bomba, čia gyvena karo suniokoti žmonės, trokštą asmeninės laimės ir taikos. Į tokius namus patenka dvylikametis Karlosas, kuris netrukus tarp šiurkščių berniukų ima regėti ir keistą vaiko dvasią...

Filmo gerą įspūdį sukuria keletas elementų t. y. ispaniška atmosfera, kokią regime ir „Pano labirinte“ ir vykęs siužeto realizavimas. Pats filmo scenarijus nėra pats stipriausias, jis pasakoja vienkryptę keršto ir godumo istoriją karo atmosferoje, kurioje žmonės atrodo truputį pernelyg melodramatiškai hiperbolizuoti, šiek tiek komikso lygio tipažai: vienakojė prieglaudos savininkė, godus seksualus jos meilužis, norintis nugvelbti aukso luitus, ir keistas senukas, geriantis alkoholį iš kūdikių preparuotų indų... Suaugusieji bendrauja ilgomis pauzėmis, akis veriančiais žvilgsniais ir viskas truputį sąlygiška, viskas truputį nenatūralu, bet iš kitos pusės, galima sakyti, kad tas sintetinis dvelksmas yra dalis šios istorijos atmosferinis ir dvasios „cinkelis“, kuris leidžia į pasakojimą žvelgti besąlygiškai kaip į vaiko pagražintą pasakojimą su tam tikrais siaubo pasakos elementais.

Visumoje filmas išties neblogas, nors daugelis psichofizinių veiksmų, kaip antai berniukai nudrožtomis lazdomis subado piktadarį, atrodo šiek tiek iš piršto laužtos ir netikroviškos, naudoti daugelis pasakojimo elementų kituose matytuose filmuose, vis tiek šiame filme yra kažkas prikaustančios – istorinis kontekstas, kai kurios siaubo detalės, atmosfera, kas leidžia iš esmės neblogai mėgautis šiuo filmu.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Vandens forma" / "The Shape of Water"

Sveiki,

Tik šiandien sužinojau, kad vakar matytas filmas „Vandens forma“ (angl. The Shape of Water) (2017) nominuotas net dvylikai „Oskarų“! Žinoma, filmas visų jų negaus, tačiau mane itin stebina toks dosnumas šiam filmui, kuris, beje, puikiai atlaikė didžiausius kino ir televizijos apdovanojimus, tai vis išsiverždamas, tai vis užleisdamas pozicijas kitiems.

Filmas pasakoja lyg kažkur regėtą istoriją. Mergina įsimyli pabaisą lyg iš pasakos „Gražuolė ir pabaisa“, bet lyg ir ne visai... Amfibija ir nebylė Šaltojo karo metu Amerikos laboratorijoje – puiki terpė kurti atmosferą! Tiesą sakant, režisieriui Guillermo del Toro labiausiai ir sekasi kurti atmosfera, tą rodo jo be galo vizualiai mielas atmosferinis filmas „Purpurinė kalva“, kuris absoliučiai nuvilia siužetiškai, nes nė iš tolo nepaliečia žiūrovo širdies... Gausios nominacijos „Vandens forma“, regis, davė pagrįstų lūkesčių, kad režisierius suprato ano filmo klaidą ir „pasitaisė“ tarsi grįždamas prie savo geriausio filmo „Pano labirintas“ receptūros, bet pažiūrėjus filmą tenka gūžtelėti, kad režisierius siužetiškai pernelyg atsargus, pasigedau „Pano labirinte“ esančio kontekstinio aštrumo...

„Vandens forma“ vėlgi yra atmosferinis filmas, kone komisinio žanro, kur susikerta mokslinė fantastika ir meilės drama – šaunu, kad filmas primena spalvinimo knygutę, smagu, kad ir tai pasaka suaugusiems, kur nevengiama ir nuogo kūno, ir pašmaikštavimo apie antrą galą, ir LGBT tematikos. Žinoma, siužetiškai tai kur kas geresnis filmas už „Purpurinę kalvą“ ir kai kurių nominacijų filmas tikrai vertas, ypač vizualizacijos klausimais bei puikiosios Sally Hawkins vaidyba, kurią praktiškai žinojau tik iš „Meškiuko Pedingtono“, tačiau neapleidžia jausmas, kad filmui kažko stinga.

Viskas pernelyg teisinga, tarsi viskas būtų savo vietose, visi įvykiai „sukritę“ į patogius vyksmo etapus, todėl atrodo kaip pop muzikos kanonas – žinai, kada siužetas „paaštrės“, kada bus įterpta romantinė scena, žinai, kada bus kulka, kada bus netektis, kada bus humoras... Tai rodo, kad filmui tiesiog stinga provokacijos, stinga, kad žiūrovas pasijaustų chaotiškame ir nesuspėjamame pasaulyje (kaip buvo „Pano labirinte“) – manau, „kaltas“ tiesiog klaikus žanro taisyklingumo laikymasis, tad jokio proveržio šiame filme nėra. Mano galva, visgi geriausi metų filmai turėtų būti nominuoti kaip novatoriški, o šiame filme kaip kokiame „Hugo išradime“ – viskas pernelyg nucackinta...

Nepaisant visko ir suvokus, kad filmas yra žanro įkaitas, aš žiūrėdamas tą pamiršau. Kartu su S. Hawkins išgyvenau jos teatralizuotą nebylystės siaubą ir romantiką. Ypatingai žavingas šio filmo garso takelis, kuris laikinai leido pasijusti kaip tikroje pasakoje. Manau, jeigu šį filmą būčiau žiūrėjęs ne kino teatre, jis būtų palikęs ne tokį stiprų emocinį įspūdį, tačiau šįkart pasidaviau ir filmui priekaištų didelių neturiu: tai iš esmės filmas malonumui, kokybiškas Holivudas. Labai puiku, kad pagrindinė aktorė ne kokia mielo veidelio iš serijos „seksualiausia aktorė 2017-ieji“, o tiesiog paprastos išvaizdos S. Hawkins. Jeigu „Oskarą“ gavo už pasišokinėjimus vasarine suknele E. Stone, kodėl to negali padaryti S. Hawkins?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Purpurinė kalva" / "Crimson Peak"

Sveiki, skaitytojai,

Oi, su kokiu nekantrumu lakiau naujausio Guilliermo del Toro režisuoto filmo „Purpurinė kalva“ (angl. Crimson Peak) (2015), kuris žadėjo kažką panašaus į klasikinio siaubo žanro atgimimą su naujų technologijų galimybėmis, savotišką „Kiti“ (2001) atgimimą. Na, kas tik nesimpatizuoja seniems siaubo filmams, kur herojai blaškosi po pilną vaiduoklių pilį ir kiekvienas krepštelėjimas tampa baisus ir pilnas įtampos. Toks, regis, turėjo būti šio režisieriaus sugrįžimas, o anotacijoje pavartotas žodis „šedevras“ tiesiog papildantis lūkesčius, kad kino kūrėjas pagaliau atsigręžė į gilaus kino ištakas ir pristatys kažką panašaus į savo tikrą šedevrą „Pano labirintas“. O ką besakyti apie parinktus fantastiško lygio aktorius?

Žinoma, anotacija liko reklaminiu triuku, o mano viltys sužlugdytos per pirmąsias 30 minučių. Siužetas pasirodė banalokas ir pernelyg nuspėjamas. Norėjosi apskritai gelmės, personažo vidinio pasaulio, kokį pavyko išgaubti „Pano labirinte“, o dabar beliko bergždžias scenarijus su stulbinamu operatoriaus darbu. Žinoma, filmo atmosfera – nuostabi. Visos tos spalvos, dekoracijos, kostiumai, o jau to smengančio namo gražumas, kad vien sienos ir įkiužęs stogas turi tiek papasakoti, kad galėtum tiesiog paskui operatorių vaikščioti ir vaikščioti. Visas kitas lygmuo – smarkiai nuviliantis. Kriminalinio pobūdžio nuspėjama istorija – tėvas miršta, jauna naivi dukrelė išteka už nedorėlio, nedorėlis pamilsta naiviąją, tačiau turi blogų įsipareigojimų, truputis žudynių, truputis vaiduoklių ir viskas. Labiausiai paviršutiniškas atrodė ne scenarijus, kiek veikėjų loginiai veiksmai, literatūriniai dialogai, nenatūralumas. Jeigu kastuvu trenki gelbėdamas savo gyvybę, tai nereikia Šekspyro cituoti, nes atrodo labai prastai, dar prasčiau atrodo, kai priešas sustingęs klausosi kone monologo, nors žino, kad tuoj gaus kastuvu per galvą. O ką jau kalbėti apie tai, kad Edita vos pastovi ant kojų, o po brolio padūrimo, jau po pusvalandžio tiesiog sveikut sveikutėlė bėgioja koridoriais, padurta priešė galėtų dar ir visą bulvių lauką nukasti – tiek sveikatos! Tiesiog ta žudymo ir frazių dinamika labai netiko filmui, suprantu, jeigu tai būtų teatras, bet dabar...

Arba visai nelogiška, kam reikėjo piktadariui padurti žmonos brolį, kad pavaidinti prieš seserį penkioms minutėms, jeigu jis galėjo susidoroti su ja be apgaulės? Tiesiog daug tokių slidžių teatro vertų scenų. Suprantate, atmosfera tokia nuostabi, o veiksmų dinamika ir siužetas eina „pažeme“. Labai gaila, kad filmas galėjęs būti šedevru, tapo vidutiniu filmu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mama" / "Mama"

Sveiki visi,

Jau labai seniai nežiūrėjau siaubo filmo, nors anksčiau stengdavausi pamatyti visus naujausius „siaubekus“, bet nuo šio žanro gerokai nutolau. Šiandien pasinėriau į debiutinį Andres Muschietti siaubo filmą „Mama“ (Mama) (2013 m.), prisiminiau, kodėl mėgau siaubo filmus ir kodėl nuo jų nutolau – kadangi nieko naujo juose nebeaptinku. Komerciškai „Mama“ pristatomas su didžiulėmis liaupsėmis, tačiau po seanso manęs neapleido toks jausmas, kad suvartojau antros rūšies mėsos produktą, kuriame gausu sojos ir skonio stipriklių.

Filmas „Mama“ turi neblogą siužetą – jis intriguojantis, priartėjantis prie psichologinio trilerio ir net priminė seną gerą „Našlaitė“ (2009), tačiau čia neapsieita be mistikos, vaiduoklių ir kitų paranormalių dalykų, kurie praktiškai reikalauja nemažai vaizdo efektų. Negaliu sakyti, kad filmas labai jau nuspėjamas, jo esmė įtraukti ir nepaleisti, manau, kad tai filmui daugiau ar mažiau tai pavyko, tačiau visgi geru filmu jo nepavadinčiau, veikiau tai vidutiniškai sukaltas filmas su standartiniais siaubo elementais – garsai, judesiai, šnabždesiai, - žodžiu, visai neblogas siužetas iliustruotas mums jau gerai žinomomis spalvomis. Nesakau, kad filmas nepatiko, jis buvo pramoga, lengvas bulvarinis skaitalas.

Tiesa, smagu čia buvo atrasti aktorę Jessica Chastain ir visai kitokią nei įprasta – šįkart ji trumpaplaukė brunetė rokerė. Tai jos debiutas visai naujame žanre ir galiu pasakyti, kad tikrai neblogas, vietomis man priminė devinto dešimtmečio Angelina Jolie, kuri tuokart buvo pagarsėjusi itin maištingais vaidmenimis. Danų aktorius Nikolaj Coster – Waldau irgi neblogai atliko savo darbą. Žinote, tikėjausi iš filmo kur kas daugiau, kažkokio kitoniškumo, kadangi režisierius visgi ispanas, pasikvietė ispanų, danų ir amerikiečių aktorius, prodiuseris, kuriuo čia bandoma taip didžiuotis, yra „Pano labirinto“ režisierius Guillermo del Toro ir kažkaip tokioje kosmopolitinėje terpėje, manding, turėjo išsivystyti kažkas įdomesnio, o dabar viskas liko vidutiniame lygyje.

Filmas tikrai geresnis už „Veidrodžius“, bet siaubo filmo šedevrams nė iš tolo neprilygsta.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela