Filmas: "Nosferatu" / "Nosferatu"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man, kaip dideliam siaubo kino žanro entuziastui, buvo lauktas Roberto Eggerso filmas „Nosferatu“ (angl. Nosferatu) (2024), kuris vėlei atgaivina ir prikelia klasikinius Bremo Stokerio ekranizacijas apie Rumunijos Transilvanijoje kadaise gyvenusį vampyrą Vladą Drakulą (šią vasarą jau tikiuosi aplankyti šią pilį ir apylinkes). Mačiusiems įspūdingus plakatus ir šešėlinius anonsus su aktore Lily-Rose Depp, tikriausiai, neabejojo, kad Eggersas dėjo nemažai pastangų vėl naujai kartai papasakoti kraupią klasikinę istoriją apie prakeiktą Rumunijos grafą.

 

Filmas siužetiškai gana tikslus ir sukaltas pagal Stokerio romano programą, daugmaž tokį, kokį galėjome matyti kraupaus nebyliojo kino versijoje ar kiek suromantizuotoje 1992 metų Francio Fordo Coppolo versijoje „Bremo Stokerio „Drakula“ – pastarasis dar iš vaikystės man labai patiko ir įtiko. Ką siūlo Eggersas? Ogi beveik nieko naujo, nes istorijos režisierius nesistengia kaip nors kitaip eksperimentuoti ar kaip nors pateikti netikėtą interpretacijos versiją. Kūrėjas, matyt, laikosi senųjų filmų stiliaus ir dvasios, tad ir mėgaujasi žaisdamas estetiniais ir vizualiniais sprendimais, juos, beje, puikiai išnaudoja. Kai advokatas Tomas, kurį suvaidino aktorius Nicholas Hoult, apsilanko Rumunijoje ir grafo pilyje, išties labai įsijautus gali pasišiaušti oda. Režisierius, sakyčiau, puikiai žaidžia paslaptimis ir šešėliais, nors visi žino istorijos eigą, tačiau tos paslaptys ir tikslingas kameros darbas veikia labai paveikiai – tą Eggersas puikiai išmoko kurdamas ankstesnius siaubo ir mistinius filmus.

 

Visgi nuo filmo vidurio darosi šiek tiek nuobodoka. Daug tokių pauzuojančių ir teatralizuotai „išpustų“ dėl efekto scenų, pvz., advokatas stovi vidury kelio ir mato, kaip į jį lekia didžiulė karieta su juodais arkliais. Normalus žmogus pasitrauktų į kelkraštį, nes tam ir laiko yra ir refleksai suveiktų, bet ne mūsų advokatui Tomui, kuris tik ir laukia, kol jį karietaitė tiesiog pervažiuos... Tokių nelabai logiškų mizanscenų režisieriui nepavyko išvengti, tad nelabai žinau, ką jis laimėjo palikdamas jas: ar kad XIX amžiaus, Viktorijos laikų žmonės, buvo abejotinos elgsenos žmonės, kurie nemokėjo tinkamai reaguoti pavojaus akimirką? Nežinau. Aišku, autorius žaidžia racionalumo ir iracionalumo idėjomis, ypač, kai vampyras atkeliauja į Vakarų civilizaciją ir žmonės pradeda mirti – tai kraupu ir veikia, bet labiausiai, sakyčiau, manęs neįtikino Elenos ir vampyro Orloko keista erotinė užvalymo istorija, kurią režisierius bandė ryškinti kaip individualią moters kovą su „sveikomis“ Viktorijos laikotarpio socialinio gyvenimo įdiegtomis vertybėmis bei religiją prieš laukinį ir nevaržomą prigimtinį geismą. Pabaiga išties labai nuvilianti, nes besimaitindamas savo naujosios meilužės krauju vampyras pamiršta, kad jau aušta rytas ir saulės spinduliai jį sunaikins (?!), tad miršta tiesiog ant nuogosios Elenos, o šalia dar gražiai išdėliotos alyvų šakelės ir nuoga Lily-Rose Depp su pabaisos pasmurgusiu maketu, kuris priminė sukriošusį Demi Moore personažą iš „Substancijos“ – visas nepavykusio maitinimosi ir sekso ritualas priešaušryje įgauna makabriško estetinio vaizdinio parodiją, kuri tikriausiai suprojektuota masinio kino žiūrovui ir iš esmės atėmė bet kokį viltį pamatyti išties vientisai išlaikytą unikalų gotikinio siaubo reginį.

 

Visgi filmo stiprioji pusė išlieka vizualumas ir mokėjimas kurti Viktorijos laikų tamsią gotikinę atmosferą, kurioje vis dar moterys „žino savo vietą“, vaikšto papūstomis sukniomis ir atsiprašinėja pritūpčiodamos, o vyrai atstovauja tik mokslo proto paremtai tikrovei, kitaip sakant, kur visi veikėjai elgiasi schematiškai ir dėl to atrodo dekoratyviai naivūs. Vienąkart pamatyti dėl filmo estetikos gal ir verta, tačiau nesitikint užbaigto ir hermetiškai unikalaus siaubo, nes pastarasis pasiduoda Holivudo suprimityvintiems sprendimams, tad filmas visgi pasuoja ir renkasi pataikauti, nei būti tikru meninio siaubo kino pavyzdžiu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Maištinga Siela

Filmas: "Vabalų sultys 2" / "Beetlejuice Beetlejuice"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Jau daug internete tikriausiai prisiskaitėte apie Tim Burton po daugybės metų sukurtą „Vabalų sultys 2“ tęsinį. Įdomu tai, kad Lietuvos kino teatruose jis pristatomas anglišku pavadinimu „Beetlejuice Beetlejuice“ (2024). Tiesą sakant, miglotai ką nors prisimenu iš 1988 metų pirmosios dalies, praktiškai tik jaunutės aktorės Winonos Ryder amplua, papilkėjusią ir niurzgą paauglę mokinukę, todėl net negaliu palyginti šių filmo dalių, tačiau žinau, ką šis filmas reiškia užaugusiems iš vaikystės, kai televizijos sproginėdavo anonsuodamos panašaus turinio produkciją, ypač Helovino metu.

 

Istorija pasakojama prabėgus daug metų nuo pirmosios dalies. Lidija, pagrindinė veikėja, kurią vėl vaidina Winona Ryder, yra žinoma mediumė, kuri veda populiarią TV laidą apie paranormalius reiškinius. Galiausiai praeitis ją paveja ir iš pomirtinio pasaulio grįžta ponas Beetlejuice (aktorius Michael Keaton), kuris nori vesti Lidiją dėl to, kad prisikėlė jo sukapotoji pirmoji žmona, kurią vaidina Monica Belluci. Galiausiai Lidija turi paauglę dukrą, kuri naiviai netikinti vaiduokliais pati yra įtraukta į kito pasaulio dimensiją, todėl Lidijai tenka sudaryti santuokos sutartį su pabaisa Beetlejuice... Visa kita gan nuspėjama, nes veikėjai turi išeiti užduočių labirintą, „pamatuoti“ savo šeiminius santykius, iš naujo įvertinti motinos ir dukters ryšį ir galiausiai pabaigoje apsikabinti. Visa tai rasite ir šioje dalyje.

 

Filmas, nors margas, skirtas masėms, lengvas, bet man jis nelabai patiko. Tiesą sakant, Tim Burton lieka ištikimas savo pirminio projekto dvasiai ir režisuoja pagal visas tas pačias taisykles ir nieko naujo neeksperimentuoja. Kiek nuobodokas pasirodė scenarijaus braižas, aiškus nuo A iki Z, primityviai bandoma moralizuoti, o veikėjai karikatūriškai tipizuoti. Bet netgi visas filmas yra karikatūrinis, primena maketą makete ir nieko natūralaus. Juodasis humoras, kuris turėjo kilstelėti kartelę, pernelyg tiesmukas, žaidžia įsisenėjusiomis klišėmis, pvz., kito šeimos nario gelbėjimo misija, motinystės instinktu ir paauglės užsispyrimu neigti motiną, kuri nori tik gera. Toks tiesmukas santykių žemėlapis labai neskanus ir lėkštas.

 

Visgi Tim Burton žino, kad turi sukurti karikatūrinį filmą ir jis tą daro pagal 1990-ųjų manierą, panašiai kaip „Fokus pokus“ ekranizacija po 30 metų – žiūri, ir nesitiki, kad nieko naujo ir įdomaus nebeišspaudžia, todėl labai abejoju, kad šie filmų tęsiniai, kurie grąžina mums aktorius ir primena pastangas susigrąžinti praeitį praleistą kadaise prie TV (nes nieko kito nerodė), taps kultiniais filmais, jie tiesiog užpildys triukšmingą eterį ir galiausiai nugrims. Filmo juokeliai primityvoki, sukurtas „Vabalų sulčių“ pasaulis toks iš esmės juk ir buvo, tie tyčia pabrėžtinai netikroviški ir animuoti intarpai bei siaubo efektų parodijos, pvz., smėlio gyvatė, kuri veikiau primena kojine aptrauktą ranką, irgi juk palikta tyčia išlaikyti balansą tarp komedijos ir siaubo, todėl pagrindinis siaubūnas Beetlejuice primena dar vieną karikatūrinį veikėją – žaliaveidį Kaukę bei infantiliai dekoruotus, bet šiaip labai pasaulyje vertinamus Weso Andersono kino projektus.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Malonės rūšys" / "Kinds of Kindness"

 

Sveiki,

 

Šios savaitės kino teatruose populiariausias ir lankomiausias filmas yra graikų režisieriaus     Yorgos Lanthimos naujausias darbas „Malonės rūšys“ (angl. Kinds of Kindness) (2024), kuris nebuvo nepastebėtas šių metų Kanų kino festivalyje. Nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ net keliose kategorijose, visgi pergalę teko švęsti geriausiu aktoriumi pripažintam Kirsten Dunst vyrui Jeese Plemons. Atrodo, dar visai neseniai žiūrėjome „Prasti reikalai“ (2023), o nepraėjus nė visiems metams – jau naujas darbas. Pastaruoju metu režisierius išgyvena tikrą kūrybinį pakylėjimą ir jau yra pradėjęs filmuoti dar vieną savo darbą.

 

„Prasti reikalai“ buvo praėjusio sezono hitas, apkeliavęs pasaulį ir susirinkęs nemažai apdovanojimų. Man tas filmas taip pat vienas ryškiausių ir įsimintiniausių kino darbų, tad normalu, kad dar neužmiršę gluminančių ano filmo idėjų kėlėme nemažus lūkesčius šių metų „Malonės rūšims“, kuris dažnai interneto vartotojų komentaruose yra įvardijamas kaip geras, bet ne toks geras kaip „Prasti reikalai“. Dažnas kaltina, kad režisierius per greitai pradėjo kitą projektą ir reikėjo apgalvoti labiau. Žinoma, aš taip nemanau, nors lūkesčių turėjau ir jie gana neblogai buvo išpildyti.

 

Visų pirma, „Malonės rūšys“ yra triplikas – tai 3 novelės, skirtingos istorijos, papasakotos per beveik 3 valandų filmą, idėjiškai besijungiančios, tačiau neturinčios siužetinių sąsajų. Kaip visada Lanthimos provokuoja, glumina ir yra nepatogus, jis naudoja savo atrastą kino kalbą, panašiai kaip koks švedų režisierius Ruben Östlund, sukūręs „Kvadratą“ ir „Liūdesio trikampį“. Formos atžvilgiu gal Lanthimos netgi originalesnis ir rizikingesnis, nes lyginant „Malonės rūšis“ su paskutiniu darbu akivaizdžiai išsiskiria filmo stilistika.

 

Pirmojoje istorijoje pasakojama kontrolės ir psichologinės priklausomybės istorija. Pagrindinis veikėjas dirba prestižinėje įmonėje, tačiau pagrindinis jo darbas yra atsiskaityti už savo gyvenimo veiksmus mylimam bosui, kuris kontroliuoja absurdiškai kiekvieną jo žingsnį. Galiausiai atsisakęs suvaidinti avarijoje jis netenka malonės ir galiausiai suvokia, kad nemoka kurti savo gyvenimo be kito kontrolės. Visas absurdas yra veikėjo pastangos susigrąžinti malonę ir prielankumą. Iš tikrųjų šioji filmo dalis yra apie mus pačius, mūsų matomus ir nematomus priklausomybių ryšius nuo darbo, viršininkų, žmonų ir vyrų – viskas taip glaudžiai „surišta“, kad, netekę dažniausiai nors vienos priklausomybių grandies, nebemokame toliau priežasties gyventi.

 

Antrojoje dalyje vėl vaidina tie patys aktoriai, tik jų istorija ir rolė kitokia. Policininkas bando kaip nors susigyventi su Lizos netektimi, kol galiausiai vieną dieną Liza grįžta išsigelbėjusi iš negyvenamos salos, kurioje ji užsiėmė kanibalizmu. Policininkas netiki, kad tai tikroji Liza, ją įtarinėja, kol galiausiai panyra į depresiją, reikalauja Lizą save mėsinėti ir jam kepti patiekalus... Iš vienos pusės istorija žiauri, bet ji vėlgi apie malonės prieraišumą, įtikėjimą, kad žmogus yra vientisas ir jis nesikeičia, norima jį „užkonservuoti“ geriausioje jo versijoje. Socialinėje siaubo istorijoje viskas perteikiama groteskiškai makabriškai, kur psichologinis žiaurumas pasireiškia konkrečiais prievartos kitam veiksmais, bet baisiausia, ką filmas užfiksuoja, kad mes esame linkę pasiduoti tam smurtui ir save pradedame mėsinėti perkeltine arba, kaip šioje istorijoje, tiesiogine prasme.

 

Trečioji istorija pasakoja apie moterį, šis vaidmuo labiausiai aktorei Emmai Stone tiko, kuri bando surasti pranašę, šių dienų Kristų, kuris prikeltų numirėlius ir galėtų sukurti kultą. Pati veikėja priklauso seksualinio pobūdžio kultui, nuolat su kolega geria ašaromis kulto lyderių pašventintą vandenį ir yra įtikėjusi, kad pasauliui reikia labiausiai tikėti lyderiu. Veikėja, palikusi savo mažametę dukrą ir vyrą, stengiasi gyventi religinių dogmų sistemoje, nes negeba prisiimti gyvenimo savikūros. Visgi tai labiausiai išplėtota istorija. Iš vienos pusės ji pasakoja apie žmogaus malonę priklausyti kitiems, kad kiti nulemptų gyvenimą ir tapatybę, iš kitos pusės kalba apie žmonijos poreikį susikurti aukso veršį ir jį garbinti, kad būtų išpildytas gyvenimas, kad pačiam nereikėtų abejoti.

 

Taigi režisierius visose dalyse žaidžia priklausomybių spektrais. Priklausyti – tai reiškia, atsikratyti atsakomybės, streso ir bėdų, o juk tai malonė. Malonė kaip manija ir ji turi atskiras savo rūšis, aspektus, bet tai makabriškas ir sarkastiškas pavadinimas, kuris žymi iš tikrųjų destrukcijas, manijas, kurios veda į skausmą, neviltį, priklausomybes ir baimes prarasti. Labai vykusios novelės, apie kurias galima labai ilgai diskutuoti. Filme rasite ir ankstesnių režisieriaus filmo idėjinių atšvaitų, be to, nustebsite puikiai parinktais kultiniais garso takeliais nuo Eurythmics „Sweet Dreams“ iki pašėlusio E. Stone šokio pagal Cobrah „Brand New Bitch“. Gal filmas nebuvo toks sproginėjantis ir beprotiškas kaip paskutinieji režisieriaus darbai, tačiau savitai kitoks ir savitai geras.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Prasti reikalai" / "Poor Things"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu nemažas graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos gerbėjas, tad kiekvienas jo filmas tampa ryškiu metų įvykiu. Gal ne visi jo filmai, kaip von Trrierui, pavyksta taip taikliai ir savitai įaudrinti, tačiau didžioji dalis kūrybos, einanti socialinės kritikos atžvilgiu, verčia ne tik stebėtis režisieriaus išmone, bet ir savaip apmąstyti mūsų „normalų“ pasaulį. „Favoritė“ (2018) tikriausiai buvo mano mėgstamiausias režisieriaus filmas, taip pat ir „Omaras“ (2015), tad nemažai tikėjausi ir iš naujausio jo filmo, kuris jau vadinamas vienu geriausiu praėjusių metų kino filmu „Prasti reikalai“ (angl. Poor Things) (2023).

Filmas dažniausiai pristatomas kaip vizionieriška naujoji „Frankenšteino“ alternatyvioji istorija. Režisierius leidžia sau tikriausiai šiame filme viską, tačiau iš, atrodo, kakofonijos karnavalo suklijuoja logišką naują visatos dėsnių modelį, pagrįstą smurtu ir žmogiškuoju poreikiu mylėti. Tėvo iškastruotas ir kankintas daktaras genijus Godvinas savo laboratorijoje išima savižudės Viktorijos smegenis ir į kaukolės vietą įdeda negimusio kūdikio iš tos pačios savižudės gimdos išimto vaisiaus smegenis. Savo kūrinį pavadina Bela, pastaroji gyvena daktaro namuose ir pamažu mokosi naujų žodžių, elgesio taisyklių, pradeda pažinti savo kūną, ima maištauti, patraukia į pasaulį ieškoti nuotykių, nesilaikydama jokių esminių socialinių taisyklių.

 

Yorgos Lanthimos pagrindinė filmų idėja, kaip ir „Prastuose reikaluose“, yra vaizduoti iškrypusius, netaisyklingus visuomenės elgesio modelius. Iškrypusius paprastai tik tiems, kurie besąlygiškai priima tik visuomenės žaidimo taisykles, o filmo istorijos dažnai parodo, kad socialinis elgesys tėra tik vienas iš susiklosčiusių atsitiktinių dalykų, kurie istorijoje galėjo pasisukti kitaip. Iš esmės filmas nuostabus tuo, kad per jį galima apmąstyti, jog pasaulyje normalumas neegzistuoja ir niekada neegzistavo, tai tik susitarimo dalykai, o Bela, kuri sulaužo visas taisykles, iš esmės įkūnija laisvo, į rėmus netelpančio žmogaus simbolį. Daktaras jai suteikia galimybę klysti ir vystytis emociškai, tai pagrindinis dalykas, ko reikia augančiam žmogui – rinkti įvairias patirtis, pažinti pasaulio siaubus ir malonumus. Belai palikus namus, daktaras iš ilgesio sukuria alternatyvią merginą, kuriai nebeleidžia emociškai vystytis, todėl jos progresas ir augimas sustoja, ji lieka bedvasė lėlė.

 

Per Belą perteikiami augančio žmogaus gyvenimo tarpsniai, aklai žengiant per daugelį socialinių barjerų, todėl filme nemažai šlykščiosios estetikos, kuri vėlgi žiūrovui gali būti šlykšti tik todėl, kad mes augome taip auklėjami. Bela dirba viešnamyje ir per savo nestandartišką vaikišką mąstymą keičia viešnamio lankytojų santykį su seksu ir kūniškumu. Visos Belos žmogiškosios patirtys renkamos per žaidimus, smalsiai tyrinėjant šiaip jau paprastai nubrėžtus elgesio standartus. Būdama savo motinos kūne ji tik prisiskaičiusi filosofinių knygų ima save traktuoti kaip monstrą ir priimti, kaip ir bet kuris žmogus, savo tapatybės dalį. Manau, režisieriui pavyko per šią istoriją papasakoti apie mus pačius, atskleisti, jog kiekviename iš mūsų glūdi žiaurus monstras (dažniausiai sukonstruotas socialinės aplinkos), o ir didžiausi eksperimentiniai blogio genijai, kaip filme vaizduojamas daktaras, gali pademonstruoti pačius šilčiausius ir žmogiškiausius jausmus. Filmas apie gėrio ir blogio suvokimo ribas, kurias perteikia fantastiniai veikėjai, įrėdyti į XIX amžiaus pabaigos rūbus, nuo kurių braška siūlės, nes viskas, kas aplinkui duota ir sukurta, reikia visada nuo to išsivaduoti. Išsivadavimas be šokiravimo tikriausiai neįmanomas, ar ne? Filmas mano skoniui, jis puikus, įtraukus, pilnas gerų aktorių, o veikėjai, nors ir karikatūriniai, tačiau perteikiantys kūrinio visumos daugiabriaunes idėjas.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Žmogus-voras: kelio atgal nėra" / "Spider-Man: No Way Home"

 

Sveiki,

Kai norisi nenuobodaus ir dinamiško filmo, kuris įtrauktų ir atvėsintų smegenis, galima rinktis ką nors iš „Marvel“ komikso pasaulio. Vienas geriausių, bent jau daugelio nuomone, pastatymų buvo būtent naujausias filmas „Žmogus-voras: nėra kelio atgal“ (angl. Spider-Man: No Way Home) (2021), kurį režisavo Jon Watts.

Beveik pustrečios valandos pasakojime vėl pasakojama apie Piterį Parkerį, kuris gyvena įprastą savo gyvenimą, tačiau visi aplinkui žino, jog jis yra žmogus-voras, todėl nei jo draugai, nei jis pats negali įstoti į aukštąją mokyklą. Ką daro Parkeris? Ogi nueina pas kitą superherojų iš kito filmo, pas daktarą Strendžą ir paprašo jo užkerėti pasaulį taip, kad niekas neprisimintų, jog jis žmogus-voras, tad mano, jog šitaip išspręs savo draugų likimus. Stop! Ar tikrai tai yra tai, ką aš pamačiau šiame filme? Taip! Tai yra paaugliška motyvacija dėl mokslų, kai super didvyris gali išgelbėti tūkstančius likimų, tačiau negali įstoti į aukštąją mokyklą? WTF? Kas per nesąmoninga motyvacija? Neapleido jausmas, jog žiūriu mokiniams, kurie bando stoti į koledžą, motyvacinį filmą apie karjeros ugdymosi ir pasirinkimo galimybes. Visgi toliau, aišku, darosi šiek tiek įdomiau, kai daktaras Strendžas padaro apmaudžią klaidą ir įvelia burtuose klaidą, todėl susikryžmina net kelios visatos versijos ir keletas piktadarių, su kuriais šis žmogus-voras nebuvo susidūręs, tačiau mes puikiai žinome iš ankstesniųjų dalių, patenka į šią tikrovės versiją ir prasideda kovos dėl „atvertimo“ į doros kelią.

Iš tikrųjų iš siužeto tikėjausi kur kas geresnio. Tas pats matytas anuomet „Daktaras Streinžas“ man paliko kur kas geresnį įspūdį, na, o šis filmas man su akivaizdžiu banaloku paauglio kvapeliu tarsi „Marvel“ šioji serija būtų akivaizdžiai orientuota į šios kartos žiūrovą. O gal aš senstu jau ir kažko nebesuprantu? Filmas vizualiai, kaip ir dera dažniausiai šios serijos filmams, veža tiesiogine to žodžio prasme, o idėja sulieti trijų jau ekranuose kažkada matytų „Žmogaus-voro“ aktorių kartas, man pasirodė išties geras ėjimas plėtojant mindfuck vadinamą filmo maišaties siužetinį rebusą, tačiau visumoje filmas gerokai pervertintas. Visų pirma, koks ketvirtokas iš savo vadovėlio rašė dialogus? Jie tokie primityvūs, tarsi niekuo nesiskirtų nuo tų trumpų ir primityvių komikso užrašymų debesėliuose, veikėjai perdėtai sentimentalūs, scenos, kuriose Parkeris verkia, pernelyg ištęstos, o gėrio ir blogio kovos pernelyg vienktyptės ir nuspėjamos. Nežinau, techninė dalis filmo gera, tačiau negi neįmanoma išaugti iš tų keistai primityvių dialogų, elgesio ir motyvacijos skatinimo strategijos plokštumų? Retkarčiais „pagraudenimai“, kurie turėtų suspausti širdį, primena labiau parodijos žanrą, nei iš tikrųjų keltų kokias nors emocijas žiūrovui. Aš suprantu, kodėl šis filmas tapo sėkmingu, tačiau visas jo įdaras toli gražu sėkme nekvepia, bet atsainiai pažiūrėti iš smalsumo be giliamintės analizės ar nuostabos, žinoma, galima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vikingas" / "The Northman"

Sveiki,

Ištisa eilė laukia pastarųjų kelerių metų didingiausių fantastinių nuotykių filmų, kuriuos man reiktų iš kraičio sužiūrėti, bet kaskart nekyla vis pagunda, nes filmai tokie ilgi, o norisi vis kažko žemiško, paprastai kokio nors sudėtingesnio naratyvo, nei holivudinio tipažo, jau prieš 50 metų kine atidirbtų literatūrinių frazių. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžusį ir ganėtinai neblogai išgirtą režisieriaus Robert Eggers filmą „Vikingas“ (angl. The Northman) (2022). Na, režisierius žinomas už tokius puikius filmus su siaubo netikėtais elementais kaip „Ragana“ (2015) bei „Švyturys“ (2019). Būtent „Vikinge“ nemažai režisieriaus „prisijaukintų“ aktorių galite ir vėl pamatyti naujame amplua.

Vikingai kažkada išties nusiaubė pietinę Europą, su jais kovojo ir mūsų kuršiai, o Lietuvos gentys rašytiniuose šaltiniuose įrašytas būtent dėl vikingų antplūdžio per Baltijos jūrą. Paskutinį dešimtmetį vikingus populiarino TV serialas tuo pačiu pavadinimu, tad visai nenuostabu, kad šios plėšrios ir karingos genties vaizdavimas ateina ir į didįjį kiną.

Filmas vaizduoja 895 metus, pačius galingiausius vikingų klestėjimo laikus ir čia mes centre turime hamletišką tipinį siužetą: mažas berniukas pabėga nuo jo tėvą nužudžiusio dėdės ir prisiekia Odinui ir visiems atkeršyti. Galiausiai po daugel metų mes iš berniuko matome raumenų kalną, kuris sumaniai apsimetęs vergu grįžta į Islandiją ir ten pamažu įgyvendina savo keršto planą. Prie šio scenarijaus dirbo islandų vienas žymiausiu pasauliniu mastu rašytojų Sjon, pastarasis svečiavosi ir Lietuvoje. Visgi tenka pripažinti, kad filmas savo siužetu yra praktiškai bevertis, primityvus ir nykus. Istorija laikosi ant užsukto pykčio ir keršto sraigtelio, holivudiniai komikso lygio veikėjai atrodo kaip iš kokio Marvel serijos filmo, o pagrindinis A. Skarsgardo atliktas princo kerštautojo vaidmuo primena kaip kokio siaubūno Halko pasirodymą.

Techninė pasakojimo dalis yra gera. Vizualiai ir dinamiškai filmas tvarkingas, efektai, kaip visada, pritraukti masiniam žiūrovui yra geri, tačiau per visus kraštus kliba tie patys holivudiniai štampai, vienkrypčiai nuobodūs veikėjai, kurių individualizacija ir dvasinės kančios komikso lygio pagrindimo, atrodo pernelyg primityvūs kaip gyvuliai. Ethan Hawke, Nikole Kidman, Willem Dafoe, Anya Taylor-Joy ir kiti išties nuveikė nemažą darbą, tačiau jų personažai tiesiog hamletiškai nuobodūs. Nuo Šekspyro laikų praėjo jau beveik 500 metų, o žiūrėdamas „Vikingą“, tiesiog matau tas pačias šimtametes klišes ir režisūrinius sprendimus. Nesakau, kad filmas beviltiškas, jį susikaupus kaip pramoginį ir gerai išobliuotą tikrai galima žiūrėti, tačiau, kai pradedi analizuoti, darosi nyku ir liūdna.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Košmarų skersgatvis" / "Nightmare Alley"

 

Sveiki,

Guillermo del Torro dėl daugelio priežasčių laikome vieną iškiliausių vizualiųjų dramų meistru kine. „Pano labirintas“, „Vandens forma“, „Purpurinė kalva“ ir kiti jo filmai visada sužadina tam tikrą tikrovės ir Viktorijos laiko gotiškos mišinį, primena siaubo kriminalines pasakas, sumišusias su įprastomis Holivudo dramomis. Panašius įspūdžius man sukėtė ir naujausias jo režisūrinis darbas „Košmarų skersgatvis“ (angl. Nightmare Alley) (2021), kuriam be rimtesnio pagrindimo buvo ir tebėra prognozuojama daugybe „Oskarų“ nominacijų. Nominacijų filmas gaus (ir gal net pelnys) nebent už vizualiuosius ir kostiumo dalykus, nes turinio atžvilgiu filmas kiek tuštokas.

Istorija paremta 1946 metais Amerikoje pasirodžiusiu populiariu romanu. Filmas persmelktas XX amžiaus pradžios amerikietiškos kultūrinės tradicijos. Pagrindinė to meto pramoga – keliaujantis cirkas, į kurį patenka pagrindinis veikėjas Stentonas, nužudęs ir sudeginęs tėvą su visu namu. Čia jis nesunkiai įsilieja į kolektyvą ir išmoksta cirko meno, galiausiai įsimyli ir palieka kolektyvą bei sėkmingai tampa iliuzionistu. Netrukus jam sėkmingam gyvenimo etapui lemta žlugti dėl ambicijų ir pinigų troškimo... Iš esmės turime labai mėgstamą XX amžiaus rašytojų vaizduojamo vyro, pakirdusio iš pelenų ir vėl į juos sugrįžusio istoriją, todėl visą laiką, kol žiūrėjau šį filmą, galvojau, kad šiame filme viskas jau nugrandyta iki panagių, nebėra nieko įdomaus, provokuojančio ir įtraukiančio.

Žinoma, jeigu seksime vien naratyvą ir pasiduosime siužetui, filmas teiks estetinį pasigėrėjimą, aktoriai atlieka savo charizmatiškus vaidmenis, o jų šiame filme ištisas žvaigždynas! Kiekvienas atlieka gerai nuspėjamą stilingą savo socialinį vaidmenį. Visgi prisiminiau ketvirtą „Amerikietiška siaubo istoriją“ sezoną, kuris buvo skirtas cirko temai, tad galiu pasakyti, kad šiame filme viskas ganėtinai perteikta holivudiškai švelniai. Veikėjas iš vienos pusės kelia susižavėjimą dėl tam tikro nuoširdumo ir atvirumo, o iš kitos – atpažįstame buko vyro programą ir šios istorijos baigtį. Nežinau, šis pustrečios valandos epas tapo gražus ir blizgus paviršius su žinomais siužetais, nepasiūlo daugiau nieko, tik pramogą ir tas metai iš metų nusibodusias potekstes. Ir jeigu ne aktoriai, ir ne tam tikri techniniai sprendimai, sakyčiau, kad filmas galėjo būti pastatytas ir dešimtam dešimtmety.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Būrys" / "Platoon"

 Sveiki,

Tie senieji devinto ir dešimto dešimtmečio amerikiečių vaidybiniai filmai apie Vietnamo karą tikriausiai ne vieną vyresnės kartos žiūrovą sukrėtė. Bet tai buvo anuomet, kai dar nebuvome išpuikę puikiais kino teatro garso elementais ir persotintais kompiuterinės grafikos vaizdiniais. Aš pats drąsiai galiu teigti, kad vieni geriausių to tipažo filmų yra T. Malick „Plona raudona linija“ (1998) bei M. Cimino „Elnių medžiotojas“ (1979). Na, gal prie to priskirčiau ir puiko C. Estwoodo „Laiškai iš Ivo Džimos“ (2006), tačiau jis ne apie Vietnamo, o JAV ir Japonijos karą. Šįkart, besivaikant tokių filmų nostalgijos, nusprendžiau pažiūrėti O. Stone „Būrys“ (angl. Platoon) (1986), kurį man labai rekomendavo kino maniakai.

 

Filmas vėlgi labai panašiai kaip T. Malick filme „Plona raudona linija“ ir pasakoja apie būrį, kurie Vietnamo džiunglėse atlieka specialias karines operacijas. Būrys keliauja po džiungles, apsilanko vietnamiečių ūkininkų kaimeliuose ir čia tiesiog išryškėja tam tikrų būryje esančių vyrų skirtingos pozicijos. Kai kas sužvėrėję nuo karo ir pasijutę pusdieviais linksminasi tiesiog kankindami ir šaudydami, o kai kas iš šių vyrukų, atjausdami vietos gyventojus, pasižymi humanistinėmis vertybėmis. Netrunka būryje įvykti susiskaldymas dėl požiūrio į karo, dominuojantys lyderiai verčiami nuo valdžios, o į jų vietą kėsinasi ne pačių tyriausių širdžių kariai.

 

Iš tikrųjų šis epinis karinis pasakojimas turi vieną gerą pliusą. Jis nesistengia parodyti amerikiečių karių kaip super didvyrių, o tam tikros nacionalinės nuostatos filme atrodo išties antiamerikietiškos. Ir tai yra puiku, nes karuose dažnai kovojama ne tik už tiesą, bet jame pasireiškia žiaurumas, antžmogiškumas. Tą mes ir regime šiame pirmajame iš O. Stone filmų trilogijos dalių.

 

Visgi tik įpusėjus filmui atgaminau, jog giliai vaikystėje šį filmą visgi buvau matęs ir kai kurios išnyrančios scenos priminė anuomet sunkiai suvokiamą karinį pasaulį, kai mes, būdami maži berniukai, manėme, kad kariauti yra puiku, kad turėti ginklą, šaudyti į tariamus priešus yra sveikintinas dalykas, galima sakyti, panašus į tarakonų naikinimą. Mes žinome, kad dažnai prisižiūrėję panašių smurtinių nuotykinių filmų apie karą taip ir neišaugame, tampame militaristinės kultūros šalininkais, neapmąstydami viso konteksto. Šis filmas, galima sakyti, iš dalies parodo, kad karas yra siaubingas dalykas, nes tu visada kariauji dvigubaisiais frontais: savyje kovoji moralinį karą ir tą jau išorinį-politinį. Šiaip filmas nenustebino, daug kas matyta, regėta, puikiai žinoma, todėl vietomis susižiūrėjo gana nuobodokai, nes filmas pagrįstas vien vertybiniu kontrastu, o veikėjai pernelyg suskirstyti į juodus ir baltus. Stebino nebent gerai žinomų aktorių jauni anuometiniai veidai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Floridos projektas" / "The Florida Project"

 Sveiki,

Jau labai seniai norėjau pamatyti daugelio išgirtą Sean Baker režisuotą filmą „Floridos projektas“ (angl. The Florida Projeckt) (2017) ir pagaliau „prisikasiau“ per visus tuos laukiančius eilėje filmus. Nebuvau nusiteikęs itin rimtam kinui, tačiau užteko 25 minučių, kad suprasčiau, jog jau gyvenu atskirame pasaulyje, sekiodamas vaikučius ir regėdamas tą keistą purpurinės spalvos hostelio getą, kur sunkiai besiverčiantys gyventojai savaip randa būdų kaip išgyventi...

Filmo centre – vieniša motina Heilė, auginanti dukrytę. Pastarosioms gresia išmetimas iš nuomojamo kambario, tačiau Heilė stengiasi iš paskutiniųjų, kad to nenutiktų. Šio pastatų komplekso prižiūrėtojas Benas stebi Heilę ir savotiškai „prigloboja“ dažnai apleistus vaikus, kol jų tėvai dirba, atleidžia tų vaikų išdaigas ir šunybes. Šiame pasaulyje, kuris atskirtas vos už kelių kilometrų nuo Disnėjaus pasakų šalies, galioja visai kitos taisyklės ir vaikystės išdaigos spjaudant ant automobilio langų arba dar blogiau – padeginėjant apleistus pastatus tampa vieninteliai tikriausiai įdomūs vaikystės išgyvenimai. Istorija pasakojama iš vaikų perspektyvos, daug kas atrodo infantilu, bet tuo pačiu ir grubu, atrodo, kad tiems vaikams nuolat gresia kažin koks pavojus, bet labiausiai tai, kad jie užaugs labai panašūs į Heilę, kalbės ta pačia kalba, bandys sudurti galą su galu ir čia belieka vienas žingsnis iki kriminalinio pasaulio...

Dinamiškai ir realistine maniera nufilmuota juosta iš tikrųjų perteikia socialinio skurstančio pasaulio pusę. Motinos meilė retsykiais atrodo atsaini ir nekantri, o vaikų elgesys ir kalbos maniera nepateisinami prieš suaugusiuosius, tačiau ko norėti iš skurstančių žmonių kultūros, kurie neturi gerų pavyzdžių? Pagrindinį ir įsimintiną vaidmenį šiame filme sukūrė lietuvaitė Bria Vinaitė, filme išvystame ir kino veteraną Willem Dafoe.

Tai atmosferinis filmas, kurio temos lyg ir nebe naujos, tačiau daug ką atperka natūralistinė vaikų vaidyba, kuri man priminė iš dalies Richard Linklater filmą „Vaikystė“ (2014). Stipri režisūra, gebėjimas nebanaliai ir be moralizavimo perteikti pasaulio vaizdinį, kurį dažniausiai mes patys esame linkę pasmerkti su visais ten esančiais skurdo iškamuotais žmonėmis. Labai rekomenduočiau ne tik kinomanams, bet ir vidutinių filmų žiūrėtojams, nes šiaip ar taip, manau, jiems kitoks kinas taip pat nepakenktų.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švyturys" / "The Lighthouse"

Sveiki,

Režisierių Robert Eggers galima vadinti naujosios siaubo žanro kino kūrėju. 2015 metais pasirodęs jo filmas „Ragana“ buvo kažkas apskritai labai šviežio siaubo kino žanre, kuris, pripažinkime, išgyvena paskutinį dešimtmetį ne pačius geriausius laikus, neskaitant pavienių filmų, kurie nustebina. Man atrodo, kad režisierius R. Eggers‘as toliau eis šiuo keliu ir kurs smarkiai gotiškomis spalvomis šiurpius filmus, kokį galima įvardyti jo paskutiniausią darbą „Švyturys“ (angl. The Lighthouse) (2019), pastarasis papuola į daugelį anų metų geriausių sukurtų filmų sąrašus.

Dviejų aktorių duetas – Robert Pattinson ir Willem Dafoe sukuria itin mįslingus ir šiurpius veikėjus, kurių taip lengvai neužmiršite. Istorija pasakoja apie mažą atokią salą ir du švyturio prižiūrėtojus, kurie apsupti atšiaurių bangų ir nesvetingų sąlygų, pamažu dirbdami dienos darbus ir vakarais nusilakdami alkoholiu prie žibalinės lempos, ima atsiskleisti, kalbėtis, kol galiausiai tikrovė tampa haliucinacija. Jaunajam atvykėliui atrodo, kad jis regi undines, sirenas, kurios koreliuoja su jo sąžinės balsu. Anksčiau vyrukas dirbo Kanadoje ir per lemtingą klaidą jis neišgelbėjo savo partnerio, kurio vardu dangstosi šioje saloje. Ne ką „draugiškesnis“ atrodo ir senasis Tomas Veikas. Atrodo, kad filme nieko ypatingo taip ir nevyksta, nes dienos labai panašios, tik veikėjų psichologinė būsena, atliepdama vėjus ir bangas, vis labiau prastėja. Atsiranda pranašiški ženklai – jūriniai paukščiai ima atakuoti veikėją ir jam atrodo, kad jį kas nori nužudyti. Čia vėlgi prisiminkime klasikinį A. Hitchcock „Paukščiai“.

Įtaigi ir „tiršta“ siaubo atmosfera yra klasikinių siaubo filmų transformacija naujoje kino perspektyvoje. Tai labai veikia! Nes filmas nesistengia atkartoti klasikinių filmų, bet taikliai panaudoja tam tikrus nespalvoto kino elementus ir sukuria kažką naujo – svaiginančią ir sunkiai nusakomą būseną, vienišų su nešvaria sąžine įstrigusių vyrukų būseną, pastarieji apnikti kaltės jausmo yra smarkiai mitologizuoti demonais, galiausiai jie pradeda vienas kitą naikinti. Visgi paversti senuką šunimi filmo pabaigoje ir jį nesipriešinant užkasti gyvą – atrodė kiek keistokas sprendimas, tačiau kartu tai atliepia tikrovės jausmo praradimą. Galiausiai filmo finalas, kada jaunasis patenka į švyturio bokštą, tampa nenuspėjamai keistas – ką mes iš tikrųjų regime? Tai beveik taip pat mistiška kaip, tarkime, Lars von Triero „Namas, kurį pastatė Džekas“ finalinė misterinė scena.

„Švyturys“ – puikus siaubo filmas, nutolęs nuo visų šablonų, vidutiniokų siaubo filmų šviesmečiais. Tai novatoriškas žvilgsnis ir nauji siaubo elemento motyvai ir idėja, kad tikrasis siaubas yra žmogaus įtikėjimas siaubu kaip atpirkimo ar susinaikinimo galimybe, tikrasis siaubas yra subjekto viduje ir kyla iš neteisingų gyvenime sprendimų ir elgsenos. Labai įsimenanti kino patirtis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prie amžinybės vartų" / "At Eternity's Gate"

Sveiki, skaitytojai,

Mėgstu visokiausius filmus apie rašytojus ir tapytojus, tačiau jau kuris laikas vis įsivaizduoju, kad žiūrėdamas tokius filmus, regiu visgi ne iš faktų sudurstytą tiksliai restauruotą gyvenimo audinį, o veikiau režisieriaus interpretacijos galią sukurti pagarbos gestą menininkui, bet ir pratęsti tas legendas apie rašytojus, kitaip sakant, neretai būna, kad filmas supažindindamas su tam tikrais kūrėjų darbais ir jų įtaka meno pasauliui, sukuria kiek dirbtiną, netikrą, tačiau dažno žiūrovo trokštama asmenybės kulto paminklą. Kad būtų sukurtas šis kultas, reikia neretai nusižengti faktams ir „naudoti“ visuotinai paplitusias, kiek pagražintas istorijas apie kūrėjus. Vicentas van Gogas tikrai tokių turėjo ne vieną, o žymiausias jo skiriamasis bruožas, (be to, kad nutapė apvytusias saulėgrąžas) yra biografijoje kaip viena ryškiausių žymių įsirašęs įvykis, kad neva tapytojas skustuvu nusipjovė ausį. Šis faktas taip pat panaudotas režisieriaus Julian Schanbel biografiniame apie tapytoją filme „Prie amžinybės vartų“ (angl. At Aternety‘s Gate) (2018). Tiesa, esu ne kartą „užskaitęs“, kad visgi van Gogas niekada savo ausies nebuvo nusipjovęs ir tai tėra tik visuotinai paplitęs mitas, kad būtų spalvingesnė tapytojo biografija. Kaip ten yra iš tikrųjų, neketinau aiškintis, nes nutariau, kad pasimėgausiu filmu toks, koks jis yra sukurtas, be išankstinių nusistatymų.

Tai jau trečiasis režisieriaus filmas, kurį man tenka matyti. Prieš tai „Kol dar ne naktis“ (2000) bei „Drugelis ir skafandras“ (2007) anuomet padarė man neišdildomą įspūdį. Iš tikrųjų režisierius jis puikus ir geba pateikti subtiliai biografinę medžiagą. Šis jo naujausias filmas apie Vincentą van Gogą iš tikrųjų įprasmina ne tiek pačius tapytojo biografinius siužetinius vingius, nes atmetus filmo raiškos mechanizmus, van Gogas apskritai atrodo nepatrauklus ekranizacijai, nes yra vos keletas įdomesnių jo gyvenimo vingių, kaip antai atsidūrimas beprotnamyje ar legenda apie nupjautą ausį, tačiau visumoje filme nėra aštrumo, kaip nėra aštrumo ir tapytojo gyvenime. Režisierius remiasi pasaulio pajautos ir regėjimo perspektyvomis, priartėja prie gaivališkos gamtos amžinybės, tapytojo regėjimo ir pasaulio jutiminio lauko, kurį galėtume pavadinti misterija, dvasiniu nušvitimu, kuris suteikė galimybę van Gogui jausti ir regėti kur kas daugiau nei įprastam žmogui duota, tačiau kartu tai (kaip neretai ir būna menininkui) tampo jo nesuprasto laikmečio prakeiksmu.

Vincentas van Gogas pasižymėjo staigiu ir greitu tapymu, jis per 80 dienų nutapė 75 paveikslus, jo judesiai neapskaičiuoti, jo pasąmonė veikia iš inercijos, o potėpiai stiprūs ir stori, išreiškiantys menininko charakteringumą ir temperamentą... Visgi pats filmas priartėja prie van Gogo paveikslo ritmikos ir filosofijos, joje maišosi spalvos, daug ryškių gamtos spalvų, dangaus ir žemės susiliejimo, todėl filmas nukreiptas į van Gogo dvasinį regėjimą, dažnai atitrūkstant nuo logiškos ir sąmoningos gyvenimo tėkmės. Įtariu, kad filmas daugeliui sukels pasipiktinimą, nes jame išties mažai veiksmo, viskas nukreipta į aktoriaus Willem Defoe perteiktą dvasinės kančios ir katarsio susijungimą ir proveržį. Vangogas gamtoje, tarp ryškių spalvų, savo regijimuose, archetipinių energijų susijungimą, virsmo tarp tvarkos ir chaoso suvokimo, o tai iš esmės tapo filosofiniu dailininko tapymo technikos pagrindu. Filmas kiek primena meditaciją, prisodrintą romios instrumentinės muzikos, spalvų, ryškių mistinių regėjimų pasakojimą, kai kurie kadrų jungimai labai priminė Terrencce Malick (ne)pagaulios akimirkos perteikimo elementus. Šiaip filmas man kaip pats meno kūrinys patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Akvamenas" / "Aquaman"

Sveiki,

Fantastinių filmų mėgėjai dėl filmo „Akvamenas“ (angl. Aquaman) (2018) tarsi pasidalijo į dvi stovyklas: vieni sako, kad filmas puikus, o kiti, kad „vėjų vėjai“. Nesu itin didelis tokių filmų maniakas, tačiau vieną kitą gerėliau įvertintą komiksų ekranizaciją visgi pažiūriu – dėl tam tikrų aktorių, pramogos ir tiesiog paprasto veiksmo.

„Akvamenas“ – iš tikrųjų man nelabai žinomas super herojus. Istorija apie Atlantidos karalienės ir mirtingojo palikuonį, kuris suvienija žemes toli gražu ar Lietuvoje iki šio filmo buvo nors kiek žinomas. Nepaisant visko, kaip ir visų super didvyrių komiksų, Akvameno užduotis daugiau ar mažiau panaši į visų didvyrių – gelbėti pasaulį nuo blogio ir čia jokio naujo dviračio neišrasime. Pačioje istorijoje nieko novatoriško nėra, tos pačios principingos komikso pasaulio didvyriškosios klišės, o istorijos baigtis dar aiški vos tik prasidėjus filmui. Kitą vertus, juk kitaip ir negali būti. Koks super didvyris, jeigu jis filmo gale pralaimi kovą prieš blogį?

Gerai, turinio prasme filmas yra tik dar viena produkcija papopinti pramogomis masinį žiūrovą, eskaluojant apie bendražmogiškąsias vertybes, bet jų pateiktis tokia paviršutiniška, lyg būtų sukurta kokiam ketvirtokui, kuris būtų toks daltonikas ir mokytųsi atskirti spalvą vien iš intuicijos. Jokios vidinės veikėjų priešpriešos, viskas juoda arba balta, todėl jeigu ne specialieji efektai ir dinamiškumas, kai kurios kovos scenos, manau, viena akimi būčiau tikrai prisnūdęs ir nieko nepraradęs. Taip, filmas vidutinybė, bet taip jau nutinka, kai į mega projektą pasikvieti Nicole Kidman ir „Sostų karų“ žvaigždę Jason Momoa ir viską subalansavę – silpną scenarijų, beribes ir nuolat tobulėjančias technologijas – gauni dar viena riebiai majonezu perteptą hamburgerį. Suvalgai jį ir nesijauti pasisotinęs.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela